Ponas Danvortis pravėrė duris į laboratoriją, ir jo akiniai tą pat akimirką aprasojo.
   — Pavėlavau? — paklausė jis skubiai nusiimdamas akinius ir prisimerkęs stebeilydamas į Merę.
   — Uždaryk duris, — atsiliepė ji. — Per tą klaikų kalėdinių varpų tilindžiavimą net negirdžiu, ką sakai.
   Danvortis uždarė duris, bet „O, susirinkite visi tikintieji…” gausmas vis vien įkyriai smelkėsi vidun.
   — Bene pavėlavau? — pakartojo jis.
   Merė papurtė galvą.
   — Jei ką ir pražiopsojai, tai nebent Gilkraisto prakalbą.
   Ji atsilošė kėdėje, leisdama Danvorčiui prasibrauti pro ją į siaurą stebėjimo zoną. Ji buvo nusivilkusi paltą, nusiėmusi vilnonę skrybėlaitę ir sukrovusi viską drauge su didžiuliu, paketų prigrūstu pirkinių maišu ant vienintelės laisvos kėdės. Žili jos plaukai styrojo į visas puses, tarsi ji, po to, kai nusiėmė skrybėlaitę, būtų bandžiusi juos papurenti.
   — Labai jau ilga prakalba apie „Medievalio” mergelės kelionę laiku, — pridūrė ji. — Ir dar apie tai, kaip Brasenozės fakultetas nuo šiol pelnytai užims ryškiausio brangakmenio vietą istorijos karūnoje. Vis dar lyja?
   — Taip, — atsakė jis, šerpe valydamasis akinius. Paskui užsikabino lenktus vielinių akinių kojelių galus už ausų ir patraukė prie plonytės stiklinės pertvaros užmesti akį į tinklą. Pačiame laboratorijos centre riogsojo sudaužytas vežimas, jį supo išvartyti medžių kamienai ir medinės dėžės. Virš viso šito kabojo apsauginės tinklo klostės, iškarstytos lyg koks perregimas parašiutas.
   Prie vieno kamienų stovėjo Kivrinos vadovas Latimeras, jis atrodė dar labiau susenęs ir sukiužęs nei paprastai. Greta konsolės trypčiojo Montoja — apsitempusi džinsais ir tokia striuke, kuri nepadarytų gėdos jokiam teroristui, ji nekantriai dirsčiojo į elektroninį rankinį laikrodį. Badris sėdėjo priešais valdymo pultą maigydamas klavišus ir susiraukęs dėbčiodamas į displėjaus ekranus.
   — O kur Kivrina? — paklausė Danvortis.
   — Aš jos nemačiau, — atsakė Merė. — Bet eikš čionai, prisėsk. Pagal tvarkaraštį plyšys neturėtų atsidaryti iki vidurdienio, ir aš smarkiai abejoju, ar jie tuoj pat ją ir išsiųs. Ypač jei Gilkraistui šaus į galvą rėžti dar vieną kalbą.
   Ji perkėlė paltą ant savo kėdės atlošo, o paketų prigrūstą parduotuvės krepšį pastatė ant grindų prie kojų.
   — Vis dėlto nuoširdžiai tikiuosi, kad neteks prakarksoti čia ištisą dieną, — pridūrė. — Trečią valandą metro stotyje privalau pasitikti savo antros eilės vaikaitį, Koliną. Jis atvažiuoja metro traukiniu.
   Ji kibo raustis parduotuvės krepšyje.
   — Mano dukterėčia Deirdra šventėms susiruošė į Kentą ir paprašė manęs pasirūpinti Kolinu. Labai tikiuosi, kad lietus nemerks mūsų visą tą laiką, kol jis viešės čia, — kalbėjo ji, vis dar rausdamasi krepšyje. — Jam dvylika metų, nuostabus berniukas, labai gabus, nors jo žodynas toks klaikus, kad nors ausis užsikimšk. Visa kas jam arba „kraupas”, arba „apokaliptiška”. O dar Deirdra leidžia jam kimšti saldumynus pilna burna.
   Jai niekaip nesisekė kažko išknisti iš krepšio.
   — Štai ką nupirkau jam Kalėdoms. — Galų gale ji ištraukė siaurą, raudonais ir žaliais dryžiais išmargintą dėžutę. — Tikėjausi prieš ateidama čionai apsirūpinti visais pirkiniais, bet lietus kliokė kaip iš kiauro vamzdžio, be to, ir tas klaikias kompiuterines kalėdines giesmes, kuriomis užtvindyta visa Didžioji gatvė, galiu ištverti tik nedidelėmis porcijomis.
   Ji atidarė dėžutę ir išlankstė audinį.
   — Nenutuokiu, ką šiomis dienomis dėvi dvylikamečiai berniokai, bet šalikai juk nešiojami visais laikais, ar nemanai taip, Džeimsai? Džeimsai!
   Tuščiu, nereginčiu žvilgsniu dėbsojęs į monitorių ekranus, jis staiga krūptelėjo ir atsisuko.
   — A? Ką?
   — Sakau, kad berniukams Kalėdų dovanai šalikas turėtų tikti visais laikais, kaip manai?
   Jis dirstelėjo į išlankstytą šaliką, pakištą jam po nosimi pasižiūrėti. Tamsiai pilka, languota vilnonė skara. Jis pats, būdamas vaikas, būtų veikiau kritęs negyvas, nei sutikęs ryšėti tokį šaliką, o juk nuo jo vaikystės prabėgo jau penkiasdešimt metų.
   — Taip, — tarstelėjo jis ir vėl nusigręžė į stiklinę pertvarą.
   — Kas yra, Džeimsai? Kas nors negerai?
   Latimeras paėmė nedidukę, žalvariu kaustytą dėžutę ir suglumęs apsidairė, tarsi būtų staiga užmiršęs, ką su ta dėžute ketino daryti. Montoja eilinį kartą nekantriai dirstelėjo į laikrodį.
   — O kur nelabasis nešioja Gilkraistą? — paklausė Danvortis.
   — Nuėjo štai ten, — atsakė Merė, rodydama duris tolimajame tinklo gale. — Iš pradžių rėžė kalbą apie „Medievalio„ reikšmę istoriniame kontekste, paskui persimetė keliais žodžiais su Kivrina, palaukė, kol laborantas šį tą patikrino, o paskui su Kivrina pasišalino už anų durų. Tikriausiai juodu vis dar ten, jis padeda jai ruoštis.
   — Padeda jai ruoštis… — sumurmėjo Danvortis.
   — Džeimsai, gal vis dėlto ateisi čionai, prisėsi ir pasakysi, kas tau užkliuvo? — sukruto Merė, grūsdama vilnonį šaliką atgal į dėžutę, o šią mėgindama sutalpinti atgal į krepšį. — O kur tave patį taip ilgai nešiojo? Kai atvykau, net neabejojau, kad tave jau rasiu čia. Šiaip ar taip, juk Kivrina — tavo mylimiausia mokinė.
   — Bandžiau susisiekti su Istorijos fakulteto dekanu, — atsakė Danvortis, neatitraukdamas žvilgsnio nuo displėjų ekranų.
   — Besingeimu? O aš maniau, kad jis Kalėdų atostogoms kažkur išgaravęs.
   — Taigi, kad jo nėra, o Gilkraistas apsisuko taip, kad laikinai einančiuoju dekano pareigas, kol tikrasis dekanas atostogauja, paskirtų jį ir jis galėtų laiko keliautojams atverti Viduramžius. Jis anuliavo jiems priskirtą draudžiamąjį, dešimtą, pavojingumo lygį ir kiekvienam amžiui nustatė tokį lygį, koks jam šovė į galvą. Ar žinai, kiek pavojingumo balų atiteko keturioliktajam amžiui? Šeši. Šeši! Jei Besingeimas būtų čia, jis nieku gyvu šito nebūtų leidęs! Tačiau jo neįmanoma niekur rasti. — Danvortis viltingai pažvelgė į Merę. — O gal tu netyčia žinai, kur jis galėjo prašapti?
   — Ne, — atsakė ji. — Man rodos, išsitrenkė kažkur į Škotiją.
   — Kažkur į Škotiją, — su kartėliu pakartojo jis. — O tuo tarpu Gilkraistas, pasinaudojęs proga, siunčia Kivriną į amžių, kuris neabejotinai yra dešimto pavojingumo lygio, kuriame klesti skrofuliozė bei maras ir ant laužo sudeginama Žana d‘Ark.
   Jis dėbtelėjo į Badrį. Šis kaip tik kažką kalbėjo į valdymo pulto mikrofoną.
   — Minėjai, Badris atliko bandymus. O kokie buvo tie bandymai? Patikrino koordinates? Sukūrė lauko projekciją?
   — Aš nežinau. — Ji atsainiai mostelėjo į ekranus, kuriuose be paliovos mainėsi matricos ir skaičių stulpeliai. — Juk aš — gydytoja, ne laborantė. Bet man pasirodė, kad laborantą pažįstu. Juk jis — iš Baliolo, ar ne?
   Danvortis linktelėjo.
   — Jis — geriausias laborantas visame Baliole, — atsakė, stebėdamas Badrį, kuris protarpiais spustelėdavo tai vieną, tai kitą valdymo pulto klavišą, neatitraukdamas žvilgsnio nuo be paliovos besikeičiančių rodmenų. — Visi Naujosios Kolegijos laborantai išsilakstė atostogų, tad Gilkraistas jau buvo sumąstęs pasitelkti pirmametį asistentą, kuris savarankiškai dar nė karto nėra perkėlęs per plyšį žmogaus. Pirmametį asistentą — vadovauti nuotoliniam perkėlimui! Bet man pavyko įkalbėti jį pasikviesti Badrį. Jei jau negaliu išvis sutrukdyti šitam perkėlimui, bent galiu pasirūpinti, kad jį atliktų kompetentingas laborantas.
   Badris valandėlę susiraukęs stebeilijo į ekraną, paskui išsitraukė iš kišenės matuoklį ir nupėdino vežimo link.
   — Badri! — šūktelėjo Danvortis.
   Badris visiškai niekaip neparodė, kad būtų jį išgirdęs. Žingsniavo perimetru aplink kamienų bei dėžių sankaupą, įdėmiai žvelgdamas į matuoklį. Paskui šiek tiek stumtelėjo vieną dėžių į kairę.
   — Jis tavęs negirdi, — pasakė Merė.
   — Badri! — užbaubė Danvortis. — Man reikia su tavim pasikalbėti!
   Merė jau buvo atsistojusi.
   — Sakau tau, jis tavęs negirdi, Džeimsai, — pakartojo. — Pertvara izoliuoja bet kokius garsus.
   Badris tarstelėjo kažką Latimerui, kuris vis dar tebelaikė rankoje žalvariu kaustytą dėžutę. Latimeras atrodė visai suglumęs. Badris paėmė iš jo dėžutę ir padėjo ant kreida nubrėžtos žymės.
   Danvortis apsidairė mikrofono. Bet taip ir neišvydo.
   — Tai kaip jūs girdėjote Gilkraisto prakalbą? — paklausė jis Merės.
   — Gilkraistas paspaudė mygtuką ten, viduje, — atsakė ji, rodydama plokštelę sienoje, įtaisytą greta tinklo.
   Badris jau vėl sėdėjo prie valdymo pulto ir kalbėjo į šio mikrofoną. Apsauginės tinklo klostės pradėjo leistis į vietą. Badris dar kažką pasakė, ir jos vėl pakilo ten, kur buvusios.
   — Liepiau Badriui viską patikrinti ir pertikrinti — tinklą, asistento apskaičiavimus, žodžiu, absoliučiai viską, — pasakė Danvortis.
   — Ir nutraukti plyšio atidarymo procesą tą pat akimirką, kai suras kokią nors klaidą, nesvarbu, ką čiulbėtų Gilkraistas.
   — Gali neabejoti: Gilkraistas ir pats nieku gyvu nerizikuos Kivrinos saugumu, — pasišiaušė Merė. — Jis saikstėsi ėmęsis visų įmanomų atsargumo priemonių…
   — Visų atsargumo priemonių! Nei jis atliko žvalgybinius bandymus, nei tikrino parametrus. Mes „Dvidešimtame amžiuje” ištisus dvejus metus vargome su bandymais be žmonių, kol pagaliau ryžomės išsiųsti pirmąjį žmogų. O jis tokiais dalykais išvis nesiteikė pasirūpinti. Badris sakė jam, jog būtina atidėti perkėlimą tol, kol jis atliks bent vieną tokį bandymą — ir ką manai? Perkėlimo datą jis tik dviem dienomis paankstino! Tas žmogėnas absoliučiai nekompetentingas!
   — Bet jis juk paaiškino, kodėl perkėlimo datai taip svarbu rinktis šią dieną, — vis dar laikėsi savo Merė. — Iš jo kalbos tai buvo lyg ir visiškai aišku. Jis tvirtino, kad keturioliktojo amžiaus žmonės į kalendorines datas išvis nekreipė dėmesio — išskyrus sėjos bei pjūties laiką ir bažnytinius šventadienius. Jis tvirtino, esą tokių švenčių užvis daugiausia apie Kalėdas, štai kodėl „Medievalis” ir nusprendęs išsiųsti Kivriną tuojau pat: pasinaudodama šventosiomis Advento dienomis, ji galėsianti tiksliai išsiaiškinti savo padėtį laike, kas padės jai nesusipainioti ir prisistatyti prie plyšio tiksliai gruodžio dvidešimt aštuntąją.
   — Priežastis, dėl kurios jis nori išsiųsti ją dabar pat, — anaiptol ne Adventas ir ne kokios nors šventės, — atkirto Danvortis, nenuleisdamas akių nuo Badrio, kuris, suraukęs antakius, vėl baksnojo tai vieną, tai kitą klavišą. — Lygiai taip pat sėkmingai jis galėjo išsiųsti ją ir kitą savaitę, o susitikimui paskirti Trijų Karalių dieną. Galėjo sugaišti kad ir ištisą pusmetį eksperimentuodamas su perkėlimais be žmonių, o paskui išsiųsti ją su laiko paklaida. Bet jis skubinasi perkelti Kivriną kaip tik dabar — tik dėl to, kad Besingeimas išvykęs atostogų ir negalijo sustabdyti.
   — O Dievulėliau, — aiktelėjo Merė. — Zinai, man ir pačiai pasirodė, kad jis su šiuo projektu lekia kaip įkirptas. Kai pasakiau jam, kiek laiko turiu laikyti Kivriną izoliatoriuje, bandė įkalbėti mane, kad išleisčiau ją anksčiau. Teko aiškinti, kad skiepai tampa veiksmingi ne iš karto.
   — Susitikimui paskiriama gruodžio dvidešimt aštuntoji… — su kartėliu tęsė Danvortis. — Ar žinai, kokia tai šventa diena? Nekaltųjų kūdikių skerdynių šventė. Turint omeny, kaip organizuojamas perkėlimas, šitoks pavadinimas gali pasirodyti esąs netgi labai taiklus.
   — O kodėl tu negali priversti jų pakeisti planus? — paklausė Merė. — Juk gali uždrausti Kivrinai išvykti, argi ne taip? Šiaip ar taip, jos vadovas — tu.
   — Ne, — atsakė jis. — Ne aš. Ji studijuoja Brasenozėje. O jos kurso vadovas — Latimeras. — Rankos mostelėjimu jis parodė Latimerą, kuris vėl laikė rankoje žalvariu kaustytą dėžutę ir bukai dėbsojo į ją. — Baliole ji tik lankėsi — prašė manęs, kad pamokyčiau ją neoficialiai.
   Jis pasisuko ir nereginčiomis akimis užsižiūrėjo į grūdinto stiklo pertvarą.
   — Aš ir sakiau jai, kad keliauti ji jokiu būdu negali.
   Kivrina susirado jį, vos pradėjusi mokytis universitete, dar pirmame kurse.
   — Noriu keliauti į Viduramžius, — tiesiai pareiškė ji.
   Ji buvo ne daugiau kaip pusantro metro ūgio, šviesūs plaukai — supinti į kasas. Atrodė dar nepakankamai didelė, kad paleistum vieną eiti per gatvę.
   — Tai neįmanoma, — atsakė jai tada Danvortis, ir tai buvo jo pirmoji klaida. Reikėjo iš karto siųsti ją atgal į „Medievalį”, tegul šnekasi apie tai su savo kurso vadovu. — Viduramžiai keliautojams uždaryti. Pavojingumo lygis — dešimt balų.
   — Dešimtas lygis — pernelyg aukštas, — atsakė Kivrina. — Ponas Gilkraistas tvirtina, kad dešimties balų Viduramžiai tikrai nenusipelnė. Pasak jo, dar metai kiti tyrinėjimų — ir dešimtas lygis jiems tikrai bus panaikintas. Skiriant dešimt balų, buvo atsižvelgta į amžininkų mirtingumo lygį, o šį lėmė blogas maitinimasis ir padoresnės medicininės priežiūros stoka. Tačiau istorikui, pasiskiepijusiam nuo to meto ligų, pavojingumo lygis tikrai nebus toks aukštas. Ponas Gilkraistas ketina kreiptis į Istorijos fakultetą, kad iš naujo įvertintų pavojingumo lygį, o paskui atidaryti bent dalį keturioliktojo amžiaus tyrinėtojams.
   — Netelpa galvoj, kad Istorijos fakultetas kada nors galėtų atverti amžių, kuriame ne tik siautė Juodoji Mirtis bei cholera, bet dar ir vyko Šimto metų karas, — atsakė Danvortis.
   — Bet vis dėlto jie gali leisti ten keliauti, o jei taip ir atsitiks, aš būtinai noriu ten apsilankyti.
   — Tai visiškai neįmanoma, — atkakliai spyriojosi Danvortis. — Net jeigu jiems šautų į galvą atverti keturioliktąjį amžių, „Medievalis” nieku gyvu nesiųs ten moters. Tuo laikotarpiu moteris, keliaujanti be jokios palydos, buvo neregėtas negirdėtas dalykas. Nebent pačių žemiausiųjų klasių moterims pasitaikydavo klajoti vienoms — ir jos paprastai tapdavo lengvu grobiu pirmam pasitaikiusiam žmogui ar žvėriui. Tuo tarpu aukštuomenės ar dar tik besiformuojančios viduriniosios klasės moterį visada lydėdavo tėvas, vyras ar tarnai, neretai — ir visi trys iš karto. O net jei tu nebūtum moteris, juk dar nesi net baigusi universiteto. Keturioliktasis amžius — pernelyg pavojingas, kad „Medievalis” imtųsi bent svarstyti galimybę siųsti ten studentą, tegul ir paskutiniojo kurso. Jei ką nors ir išleistų, tai nebent tik patyrusį istoriką.
   — Keturioliktasis amžius — nėmaž ne pavojingesnis už dvidešimtąjį, — atrėmė Kivrina. — Iprito dujos, automobilių avarijos, elektroniniai nusitaikymo prietaisai… Keturioliktame amžiuje niekas bent jau nemunes bombos man ant galvos. O kas gali pasigirti esąs tikras Viduramžių specialistas? Tiesioginės patirties neturi niekas, o jūsų „Dvidešimtojo amžiaus” istorikai čia, Baliole, apie Viduramžius ir išvis nieko nenutuokia. Nelikę beveik jokių dokumentų, išskyrus nebent parapijų registrus bei mokesčių sąrašus, o kaip tuo metu iš tikrųjų gyveno žmonės — šito nežino niekas. Štai kodėl noriu ten nukeliauti. Noriu kuo daugiau sužinoti apie keturioliktojo amžiaus žmones: kokie jie buvo, kaip gyveno. Tad ar padėsite man?
   Galų gale jis vis dėlto pasakė:
   — Tikriausiai apie tai tau reikėtų pasikalbėti su savo vadovu „Medievalyje”.
   Bet buvo per vėlu.
   — Aš jau kalbėjausi su jais, — atsakė ji. — Apie Viduramžius jie irgi ničnieko nenutuokia. Turiu omeny — nieko, kas galėtų praversti praktiškai. Ponas Latimeras moko mane senosios anglų kalbos, tačiau visa, ką jis gali man pasakyti — tai tik būdvardinis galūnių kaitymas ir balsių virtimas kitomis. Kalbėti rišliais sakiniais jis manęs taip ir neišmokė.
   — O man reikia perprasti kalbą ir papročius, — tęsė ji, pasilenkdama virš Danvorčio rašomojo stalo. — Noriu susipažinti su jų pinigais, mitybos tradicijomis ir visa kuo. Ar žinojote, kad jie net neturėjo lėkščių? Vietoj jų naudodavo plokščius duonos kepaliukus, vadinamąsias mančetes, kuriuos, suvalgę mėsą, sulaužydavo gabaliukais ir taip pat suvalgydavo. Privalau rasti ką nors, kas išmokytų mane visokių tokių dalykų — kad nepridaryčiau klaidų.
   — Aš — dvidešimtojo amžiaus, bet ne Viduramžių specialistas. Štai jau keturiasdešimt metų prie Viduramžių nesu nė piršto prikišęs.
   — Bet jūs bent jau žinote, ką aš turėčiau žinoti! Jei tik pasakytumėte, ko man reikia, aš kibčiau to ieškoti ir mokytis.
   — O kodėl negalėtum kreiptis šiuo klausimu į Gilkraistą? — dar bandė šauti Danvortis, nors pats manė, kad Gilkraistas — kvailys per visą pilvą, ir dar labai savim patenkintas.
   — Jis rūpinasi pakeisti pavojingumo lygio vertinimą, tad visiškai neturi laiko.
   Tik kas jam iš to, jei pavojingumo balai Viduramžiams ir bus sumažinti, bet neturės žmogaus, kurį galėtų ten pasiųsti? — dingtelėjo Danvorčiui.
   — Ar tau nešovė į galvą aplankyti tos profesorės amerikietės, Montojos? Ji kaip tik kasinėja radimvietę netoli Vitnio, argi ne taip? Kas jau kas, o ji tikrai turėtų ką nors žinoti apie Viduramžių papročius.
   — Ponia Montoja irgi visiškai neturi laiko, ji per galvą verčiasi, ieškodama žmonių kasinėjimams Skendgeite. Nejaugi nesuprantate? Iš jų aš nepešiu jokios naudos. Jūs vienintelis galite man padėti.
   Kaip kažin ką, tada jam derėjo pasakyti: „Vis dėlto jie — Brasenozės fakulteto darbuotojai, o aš — ne”, — tačiau, drauge su piktdžiugos pliūpsniu, jis pasijuto smarkiai pamalonintas išgirdęs patvirtinimą to, ką pats visąlaik ir manė: kad Latimeras — kretantis senis, Montoja — sužlugusi archeologė, o Gilkraistas visiškai nesugeba ugdyti istorikų. Jam sukilo ūpas pasinaudoti Kivrina tam, kad parodytų tiems iš „Medievalio”, kaip reikia dirbti.
   — Aprūpinsime tave vertėju, — ėmė tada porinti jis. — Dar noriu, kad išmoktum bažnytinę lotynų kalbą, taip pat prancūzų kalbos normanų dialektą ir, be Latimero Viduramžių anglų, dar ir senąją vokiečių kalbą. — Vos jam prašnekus, ji iš kišenės išsitraukė pieštuką, užrašų knygutę ir ėmė skubiai skrebenti.
   — Tau reikės praktinės žemės ūkio darbų patirties: teks išmokti melžti karvę, rinkti kiaušinius, auginti daržoves, — kalbėjo jis, lenkdamas pirštus. — Be to, tavo plaukai nepakankamai ilgi. Teks pavartoti specialų preparatą. Turėsi išmokti verpti — verpste, ne rateliu. Verpimo ratelis tais laikais dar nebuvo išrastas. Ir dar tau reikės išmokti jodinėti.
   Staiga atitokęs jis nutilo.
   — Ar žinai, ko dar tau reikės išmokti? — paklausė, įdėmiai žvelgdamas į ją, stropiai palinkusią prie užrašų knygutės, kurioje skrebeno sąrašą, net kasos šokčiojo ant pečių. — Turėsi išmokti gydyti atvirus skaudulius bei užkrėstas, pūliuojančias žaizdas, ruošti laidojimui kūdikių kūnelius, kasti kapą. Net jei Gilkraistas sugebės kažkaip pakeisti pavojingumo kategoriją, pagal žmonių mirtingumą ji vis vien bus dešimto lygio. Vidutinė gyvenimo trukmė keturioliktame amžiuje buvo trisdešimt aštuoneri metai. Taigi nėra tau ko kišti ten nosies.
   Neatitraukdama pieštuko nuo popieriaus lapelio, Kivrina pakėlė galvą.
   — O kur man reikėtų kreiptis, kad galėčiau pasižiūrėti lavonų? — nekantriai paklausė. — Į lavoninę? O gal paprašyti daktarės Arens, kad leistų apsilankyti jos ligoninėje?
   — Sakiau jai daugybę kartų, kad ji nieku gyvu negalinti keliauti, — pasakė Danvortis, vis dar dėbsodamas nereginčiu žvilgsniu į stiklinę pertvarą. — Bet ji nenorėjo net girdėti.
   — Žinau, — atsiliepė Merė. — Mano pastangos ją atkalbėti irgi buvo it žirniai į sieną.
   Danvortis nevikriai klestelėjo greta jos ant kėdės. Jam paaštrėjo artritas — čia lietus kaltas, lietus ir bevaisės Besingeimo paieškos. Jis dar tebebuvo su paltu. Šiaip ne taip sėdėdamas išsirangė iš jo, nusivyniojo šaliką.
   — Dar bandžiau bauginti ją pavojais, gresiančiais nosiai, — pridūrė Merė. — Įrodinėjau, kad keturioliktojo amžiaus kvapai gali tiesiogine prasme išversti ją iš koto. Šiuolaikinis žmogus tiesiog neprisitaikęs prie andainykščio išmatų, pašvinkusios mėsos ir puvėsių tvaiko. Sakiau jai, kad nuolat kamuojantis šleikštulys gali smarkiai apriboti jos gebėjimą veikti.
   — Bet visa tai jai nė motais, — burbtelėjo Danvortis.
   — Taigi.
   — Bandžiau jai išaiškinti, kad Viduramžiai — toli gražu ne saugus laikotarpis, pasakiau, kad Gilkraistas imasi anaiptol ne visų būtinų saugumo priemonių, o ji tik atšovė, esą neverta nuogąstauti dėl niekniekių.
   — Gal ir iš tikrųjų be reikalo rūpinamės, — bandė drąsintis Merė. — Juk perkėlimui vadovauja Badris, ne Gilkraistas, o tu pats sakei, kad, jei tik iškils kokių nors problemų, perkėlimo procesą jis tučtuojau sustabdys.
   — Taip, — teko sutikti Danvorčiui; jis per stiklo pertvarą stebėjo, ką veikia Badris. Šis buvo pats geriausias laborantas ne tik Baliole, bet ir visame Universitete. Už jo pečių — jau ne vieno nuotolinio perkėlimo patirtis.
   — Be to, ir Kivrina puikiai pasiruošusi, — kalbėjo Merė. — Juk tu pats mokei ją visko, ko gali prisireikti, o aš visą pastarąjį mėnesį ligoninėje rūpinausi fiziniu jos pasirengimu. Ji apsaugota nuo choleros ir vidurių šiltinės, ir bet ko kito, kas nuolat užklupdavo žmones 1320-aisiais; beje, apie marą, kurio tu taip baiminiesi, tuo metu dar niekas nebuvo girdėjęs. Anglijoje susirgimų maru išvis nebuvo iki pat 1348-ųjų, kai ir ją pasiekė Juodoji Mirtis. Pašalinau jai apendiksą, sustiprinau imuninę sistemą. Ji gavo visą spektrą priešvirusinių preparatų, išklausė trumpą Viduramžių medicinos kursą. Be viso šito, ji kaip reikiant padirbėjo ir pati. Kol gulėjo ligoninėje, kruopščiai studijavo vaistinius žolynus.
   — Žinau, — atsakė Danvortis.
   Pastarąsias Kalėdų atostogas Kivrina praleido grūsdama į galvą lotyniškus mišių tekstus, mokydamasi austi ir siuvinėti, o ir jis išmokė ją visko, kas tik atėjo jam į galvą. Bet argi tai gali apsaugoti ją nuo visko, argi tai užtikrins, kad jos nesutryps koks arklys ar neišprievartaus girtas riteris, traukiantis namo iš Kryžiaus žygių? 1320-aisiais dar tebegyvavo paprotys deginti žmones ant laužų. Nebuvo tokių skiepų, kurie apsaugotų ją nuo to, neįmanoma buvo apsidrausti nuo kokio nors atsitiktinio žioplio, kuris galėjo pastebėti ją, atkeliaujančią per plyšį, ir čia pat apšaukti ragana.
   Jis vėl sužiuro pro stiklinę pertvarą. Latimeras trečią sykį pakėlė kamieną ir vėl nuleido į vietą. Montoja eilinį kartą dirstelėjo į laikrodį. Laborantas maigė klavišus ir raukėsi.
   — Privalėjau atsisakyti ją mokyti, — pareiškė jis. — Ėmiausi tik todėl, kad akivaizdžiai visiems parodyčiau, koks nekompetentingas yra Gilkraistas.
   — Nesąmonės, — atrėžė Merė. — Ėmeisi to todėl, kad ji — Kivrina. Ji — tokia pat, koks kadaise buvai tu — lankstaus proto, išradinga, ryžtinga.
   — Tik štai aš niekad nekišdavau galvos į kilpą.
   — Dar ir kaip kišdavai. Puikiausiai prisimenu, kaip laukei nesulaukei, kada galėsi išdumti į bombarduojamą Londoną, kad tau ant galvos nudribtų viena kita bomba. O dar, rodos, menu vieną nutikimą, susijusį su senąja Bodlio biblioteka…
   Virstelėjo pasirengimo kambario durys; į pagrindinę patalpą įėjo Kivrina ir Gilkraistas. Žengdama per išvartytas dėžes, Kivrina sugniaužusi kilstelėjo ilgus savo sijonus. Ji vilkėjo baltą, triušio kailiu pamuštą apsiaustą ir ryškiai mėlyną suknelę, kurią vakar specialiai buvo atnešusi parodyti Danvorčiui. Pasakė, kad apsiaustas nuaustas rankomis. Drabužis priminė ne ką kita, o seną vilnonę antklodę, kuria kažkas apsiautė jos pečius, suknelės rankovės buvo pernelyg ilgos. Jos beveik visiškai slėpė Kivrinos plaštakas. Ilgi, šviesūs, kaspinu perjuosti plaukai laisvai draikėsi ant pečių. Ji iš tiesų atrodė dar nepakankamai suaugusi, kad paleistum vieną eiti per gatvę.
   Danvortis atsistojo, pasiruošęs kumščiais trinktelėti į stiklą, kai tik Kivrina pažvelgs jo pusėn, bet ji sustojo suverstų daiktų krūvos viduryje, vis dar pusiau nusigręžusi nuo jo, pažvelgė į nubraižytus ant grindų ženklus, žingtelėjo pirmyn, susitvarkė žeme besivelkančius sijonus.
   Gilkraistas prisiartino prie Badrio, kažką pasakė šiam, paėmė ant konsolės gulėjusią nešiojamą atmintinę ir ėmėsi tikrinti, ar nieko netrūksta, vikriai baksnodamas šviesos lazdele.
   Kivrina kažką jam pasakė ir parodė žalvariu kaustytą skrynelę. Montoja, kuri pasilenkusi dirsčiojo Badriui per petį, nekantriai atsitiesė ir priėjo prie Kivrinos, purtydama galvą. Kivrina vėl kažką pasakė, šįsyk griežčiau, ir Montoja atsiklaupusi stumtelėjo vieną kamienų arčiau vežimo.
   Gilkraistas dar kažką patikrino sąraše. Tada tarstelėjo žodį kitą Latimerui — šis paėmė plokščią metalinę dėžutę ir padavė Gilkraistui. Dabar Gilkraistas kažką pasakė Kivrinai, ir ši, suglaudusi delnus, kilstelėjo rankas prie krūtinės. Tada palenkė galvą prie suglaustų delnų ir prakalbo.
   — Bene jis liepėjai pasitreniruoti melstis? — sujudo Danvortis.
   — O tai tikrai gali praversti. Ko gero, šio perkėlimo metu tik Dievo pagalbos jai ir teverta tikėtis.
   — Jie tikrina implantą, — paaiškino Merė.
   — Kokį dar implantą?
   — Specialų įrašinėjantį lustą, skirtą tam, kad, dirbdama vietoje, ji galėtų įrašinėti viską, ką pastebės. Dauguma to laikotarpio gyventojų nemoka nei skaityti, nei rašyti, tad į vieną riešą implantavau jai analoginį ir skaitmeninį mikrofoną, o į kitą — atmintį. Kai ji šitaip suglaudžia delnus, prietaisas aktyvuojamas. O kai įkalba informaciją, atrodo, kad ji meldžiasi. Lustų talpa — du su puse gigabaito, tad savo stebėjimus ji galės įrašinėti pustrečios savaitės be pertraukų.
   — Reikėjo implantuoti jai ir lokatorių, kad prireikus galėtų išsikviesti pagalbą.
   Gilkraistas krapštinėjosi su plokščia metaline dėžute. Paskui papurtė galvą, kilstelėjo sudėtas Kivrinos rankas šiek tiek aukštėliau. Pernelyg ilga suknelės rankovė nusmuko, atidengdama ranką. Kivrinos plaštakoje žiojėjo pjautinė žaizda. Greta įpjovos ant odos vingiavo rusvas sukrešėjusio kraujo takelis.
   — Kažkas negerai. — Danvortis atsigręžė į Merę. — Ji sužeista.
   Kivrina vėl kažką kalbėjo į suglaustus delnus. Gilkraistas linktelėjo. Kivrina pažvelgė į jį — ir pastebėjo Danvortį. Ir apdovanojo jį susižavėjimo kupina šypsena. Jos smilkinys irgi buvo kruvinas. Plaukai po kaspinu net sulipę nuo kraujo. Gilkraistas pakėlė akis, pamatė Danvortį ir nuskubėjo prie stiklinės pertvaros; atrodė gerokai suirzęs.
   — Ji dar nespėjo net iškeliauti, o jie jau leido jai susižeisti! — Danvortis pašėlo kumščiais trankyti į stiklą.
   Gilkraistas prisiartino prie valdymo plokštelės sienoje, nuspaudė mygtuką, paskui grįžo ir atsistojo priešais Danvortį.
   — Sveiki, pone Danvorti, — pasilabino. Paskui linktelėjo Merei.
   — Daktare Arens. Labai malonu, kad atėjote išlydėti Kivrinos.
   — Paskutiniuosius du žodžius jis vos vos pabrėžė, kad nuskambėtų beveik kaip grasinimas.
   — Kas nutiko Kivrinai? — paklausė Danvortis.
   — Kas nutiko? — nustebo Gilkraistas. — Nesuprantu, ką turite omeny.
   Kivrina jau skubinosi prie pertvaros, kruvina ranka suglobusi suknelės kraštą. Ant jos skruosto lyg prisirpusi slyva tamsavo mėlynė.
   — Noriu su ja pasikalbėti, — pareiškė Danvortis.
   — Bijau, kad nebėra kada, — atsakė Gilkraistas. — Privalome laikytis grafiko.
   — Reikalauju, kad leistumėte su ja pasikalbėti.
   Gilkraistas papūtė lūpas; abipus jo nosies išryškėjo po balzganą raukšlę.
   — Gal galėčiau jums priminti, pone Danvorti, — šaltai pareiškė jis, — kad šį perkėlimą vykdo Brasenozė, ne Baliolas. Savaime suprantama, aš labai dėkingas už visą suteiktą pagalbą, už tai, kad pakvietėte mums padėti savo laborantą, aš gerbiu daugelio metų jūsų kaip istoriko patirtį, bet užtikrinu: situaciją kontroliuoju aš, ir kol kas viskas vyksta sklandžiai.
   — Kodėl tuomet jūsų istorikė sužeista, dar net nespėjusi išvykti?
   — Ak, pone Danvorti, kaip aš džiaugiuosi, kad atėjote! — sučiulbo atskubėjusi prie pertvaros Kivrina. — Jau baiminausi, kad taip ir neturėsiu progos su jumis atsisveikinti. Argi visa tai ne nuostabu?
   Nuostabu…
   — Tu kruvina, — pasakė Danvortis. — Kas atsitiko?
   — Nieko, — atsakė Kivrina, atsargiai paliesdama smilkinį, po to dirstelėdama į pirštus. — Tai maskarado dalis. — Ji pažvelgė jam per petį į Merę. — Daktare Arens, ir jūs čia. Kaip aš džiaugiuosi!
   Merė buvo jau atsistojusi, tik maišo su pirkiniais nepaleido iš rankų.
   — Norėčiau dar kartą pamatyti tą priešvirusinį skiepą, — pasakė. — Ar be patinimo buvo dar kokia nors reakcija? Gal niežėjo ar dar kas nors?
   — Nieko panašaus, viskas gerai, daktare Arens, — užtikrino Kivrina. Ji atsismaukė rankovę ir tuoj pat vėl užsismaukė — vargu ar Merė spėjo bent akį užmesti į vidinę jos dilbio pusę. Užtat spėjo pastebėti, kad Kivrinos ranka irgi nusėta raudonais sumušimais, pamažu jau virstančiais juodomis ir violetinėmis mėlynėmis.
   — Ko gero, kur kas svarbiau būtų paklausti, kodėl ji kraujuoja, — pareiškė Danvortis.
   — Tai maskarado dalis. Juk jau sakiau jums, aš — Izabelė de Bovrijė; kelyje mane užpuolė plėšikai, — paaiškino Kivrina. Ji atsigręžė ir mostelėjo į išblaškytas dėžes ir sukiužintą vežimą. — Visus mano daiktus išgrobstė, o mane palaikė negyva ir paliko. Juk sumanymą aš pasiskolinau iš jūsų, pone Danvorti, — kiek priekaištingai pridūrė ji.
   — Kaip kažin ką, nesiūliau tau išvykti iš anksto išsikruvinusiai ir apdaužytai, — atsakė Danvortis.
   — Naudoti sceninį grimą šiuo atveju nepatartina, — pareiškė Gilkraistas. — Apskaičiavimai, atlikti pagal tikimybių teoriją, neužtikrina, kad niekas tikrai nesiims gydyti jos žaizdų.
   — O jums neatėjo į galvą sukurti itin tikrovišką žaizdą? Verčiau jau trinktelėti jai per galvą? — užsipuolė jį Danvortis.
   — Pone Danvorti, ar negalėčiau jums priminti, kad…
   — …kad tai Brasenpzės, o ne Baliolo projektas? Velniai tetraukia, jūs visiškai teisus: tai iš tikrųjų ne Baliolo projektas. Jeigu tai būtų „Dvidešimtojo amžiaus” tyrinėtojų grupės darbas, mes iš kailio išsinertume, kad apsaugotume savo istorikę nuo sužalojimų, o ne žalotume ją patys. O dabar noriu pasikalbėti su Badriu. Noriu sužinoti, ar jis kruopščiai patikrino visus asistento apskaičiavimus.
   Gilkraistas papūtė lūpas.
   — Pone Danvorti, gal ponas Čauduris ir jūsiškis laborantas, bet šitas perkėlimo projektas — mano. Užtikrinu, mes apsvarstėme visus nenumatytus atvejus…
   — Juk tai tik įbrėžimas, — įsiterpė Kivrina. — Man netgi neskauda. Jaučiuosi kuo puikiausiai, tikrai. Prašau, pone Danvorti, tik nenusiminkite šitaip. Juk susižeisti aš sugalvojau pati. Prisiminiau, kaip sakėte, kad moterys Viduramžiais būdavo bejėgės, tad ir pagalvojau: o kodėl neapsimetus, kad aš — dar silpnesnė, nei esu iš tikrųjų?
   Daryk ką nori, o atrodyti dar labiau bejėgė jau niekaip nesugebėsi, pagalvojo Danvortis.
   — Jei suvaidinsiu, kad tysau be sąmonės, tuomet galėsiu pasiklausyti, ką šneka mane suradę žmonės, be to, jie nepuls primygtinai klausinėti manęs, kas aš tokia ir iš kur atsiradau — dėl tos akivaizdžios priežasties, kad…
   — Metas užimti poziciją, — pareiškė Gilkraistas, grėsmingai pajudėdamas sieninės valdymo plokštelės link.
   — Einu, — atsiliepė Kivrina, nekrustelėdama iš vietos.
   — Mes jau pasiruošę jungti tinklą.
   — Žinau, — tvirtai atsakė Kivrina. — Štai atsisveikinu su ponu Danvorčiu bei daktare Arens — ir ateinu.
   Gilkraistas tik linktelėjo ir nužingsniavo atgal prie lūženų krūvos. Latimeras kažko jo paklausė, jis tik amtelėjo atsakydamas.
   — O tas nurodymas užimti poziciją — ką tai reiškia? — paklausė Danvortis. — Ar dabar jis vėzdu voš tau per galvą, nes tikimybių teorija jam byloja, neva esama statistinės tikimybės, jog kažkas nepatikės, kad tu — tikrai be sąmonės?
   — Tai reiškia, kad aš turiu atsigulti ir užsimerkti, — išsišiepė Kivrina. — Tik nesijaudinkite.
   — Nėra jokių priežasčių, dėl kurių negalėtum palūkėti iki rytojaus, kad Badris suspėtų bent patikrinti parametrus, — nesiliovė Danvortis.
   — Norėčiau dar kartą pamatyti tą skiepą, — įsiterpė ir Merė.
   — Prašau, liaukitės bruzdėję, — pasakė Kivrina. — Skiepo man neniežti, žaizda neskauda, Badris visą rytą nieko kito ir neveikia, tik viską tikrina ir pertikrina. Žinau, kad judu dėl manęs nerimaujate, bet, prašau, nereikia. Perkėlimo plyšys atsivers prie pat pagrindinio kelio iš Oksfordo į Batą, vos per dvi mylias nuo Skendgeito. Jei nesulauksiu nieko pasirodant, pati nueisiu į kaimelį ir pasiskųsiu, kad mane užpuolė plėšikai. Prieš tai, žinoma, pasistengsiu susigaudyti, kur atsidūriau, kad vėliau surasčiau plyšio vietą. — Ji priglaudė delną prie stiklo. — Noriu padėkoti jums abiem už viską, ką nuveikėte. Labiau nei bet ko kito pasaulyje troškau nukeliauti į Viduramžius — ir štai, iškeliauju.
   — Labai tikėtina, kad iškart po perkėlimo tau skaudės galvą, jausi nuovargį, — pasakė Merė. — Tai normalus šalutinis reiškinys, kurį sukelia laiko vėlavimas.
   Prie pertvaros vėl atskubėjo Gilkraistas.
   — Tau jau tikrai metas užimti poziciją, — pasakė.
   — Man reikia eiti, — subruzdo Kivrina, suglobdama ranka sunkius sijonus. — Dar kartą labai ačiū jums abiem. Jeigu ne jūsų pagalba, aš negalėčiau iškeliauti.
   — Sudie, — ištarė Merė.
   — Būk atsargi, — perspėjo Danvortis.
   — Prižadu, pasisaugosiu, — atsakė Kivrina, bet Gilkraistas jau nuspaudė mygtuką sieninėje plokštelėje, ir Danvortis nebeišgirdo, ką dar pridūrė mergina. Kivrina nusišypsojo, pamojo ranka ir nuėjo prie sukiužusio vežimo.
   Merė vėl atsisėdo ir ėmė raustis savo bedugniame krepšyje, ieškodama nosinės. Gilkraistas skaitė sąrašą iš savo nešiojamos atmintinės. Kivrina linksėjo, o jis po vieną ženklino daiktus sąraše šviesos lazdele.
   — O kas, jeigu dėl tos žaizdos smilkinyje ji susigaus kraujo užkrėtimą? — susirūpino Danvortis, vis dar rymantis prie stiklinės pertvaros.
   — Kraujo užkrėtimas jai tikrai negresia, — atsiliepė Merė. — Aš sustiprinau jos imuninę sistemą. — Ji išsišnypštė nosį.
   Dabar jau Kivrina kažko ginčijosi su Gilkraistu. Abipus jo nosies giliai įsirėžė baltos raukšlės. Kivrina papurtė galvą ir po kokios minutės Gilkraistas staigiu, piktu judesiu paženklino dar vieną įrašą atmintinėje.
   Gal pats Gilkraistas bei kita „Medievalio” publika ir tikrai buvo nekompetentingi, bet apie Kivriną šito nieku gyvu nepasakysi. Ji išmoko reikalingas kalbas: Viduramžių anglų, bažnytinę lotynų, anglo-saksų. Įsiminė lotyniškuosius mišių tekstus, išsimiklino siuvinėti ir melžti karvę. Ji susirado patogiausią tapatybę, sugalvojo įtikinamą priežastį, dėl kurios galėjo atsidurti viena pati kelyje tarp Oksfordo ir Bato, ji aprūpinta vertėju bei patobulintomis kamieninėmis ląstelėmis, jai pašalintas apendiksas.
   — Jos dėka viskas susiklostys sklandžiai lyg sviestu patepta, — burbtelėjo Danvortis. — Ir šitaip tik galutinai įtikins Gilkraistą, jog „Medievalio” metodai — nei pernelyg skuboti ir aplaidus, nei pavojingi.
   Gilkraistas prisiartino prie konsolės ir padavė atmintinę Badriui. Kivrina vėl suglaudė delnus, prikišo prie pat veido taip, kad lūpomis beveik lietė pirštus, ir ėmė kažką kalbėti.
   Merė, sugniaužusi nosinę, priėjo arčiau ir atsistojo greta Danvorčio.
   — Kai man buvo devyniolika — Dievulėliau, jau prieš keturiasdešimt metų, o kažkodėl visai neatrodo, kad taip seniai! — mudvi su seseria sumanėme nusibelsti į Egiptą, — prašneko ji. — Per patį pandemijos siautėjimą. Visa kur aplink mus užsitrenkinėjo durys: visur buvo skelbiamas karantinas, o izraelitai šaudė amerikiečius nieko neklausinėdami, vos išvydę, bet mums buvo nė motais. Tikriausiai mums net į galvą neatėjo, kad gali grėsti koks nors pavojus, kad galime užsikrėsti pačios ar kad mus per klaidą gali palaikyti amerikietėmis. Labai jau norėjome pamatyti piramides.
   Kivrina liovėsi melstis. Badris atsitraukė nuo konsolės, priėjo prie jos. Kelias minutes kažką jai aiškino, jo antakiai visą laiką buvo suraukti. Kivrina atsiklaupė, paskui atsigulė ant šono prie vežimo, tada pasisuko, išsitiesė aukštielninka, viena ranka išmesta virš galvos, susipainiojusiais aplink kojas sijonais. Laborantas sutvarkė jos sijonus, sureguliavo šviesą, apėjo aplink ją ratu, patraukė atgal prie konsolės, tarstelėjo kažką į mikrofoną. Kivrina gulėjo nejudėdama, sukepęs kraujas ant jos kaktos tokioje šviesoje atrodė beveik juodas.
   — Dievulėliau, ji atrodo tokia jauna, — tarstelėjo Merė.
   Badris dar kažką sakė į mikrofoną, paskui žvilgsniu nudelbė rezultatus ekrane, vėl nuspūdino prie Kivrinos. Perlipo į kitą jos pusę, peržengdamas kojas, pasilenkė, patvarkė rankovę. Apžvelgė ją nuo galvos iki kojų, perkėlė jos ranką taip, kad gulėtų ant veido, tarsi ji būtų bandžiusi gintis nuo užpuolikų, dar kartą apžiūrėjo.
   — Na ir kaip, pamatėte piramides? — paklausė Danvortis.
   — Ką? — nesuprato Merė.
   — Tada, kai išdūmėte į Egiptą. Kai blaškėtės po Artimuosius Rytus, spjovusios į visus pavojus. Ar jums pavyko pamatyti piramides?
   — Ne. Kaire buvo paskelbtas karantinas kaip tik tą dieną, kai atvykome. — Kalbėdama ji žiūrėjo į Kivriną, pasliką gulinčią ant grindų. — Tačiau Karalių Slėnyje apsilankėme.
   Badris dar per colio dalelę stumtelėjo Kivrinos ranką, valandėlę stovėjo susiraukęs, nužiūrinėdamas ją, paskui grįžo prie konsolės. Gilkraistas ir Latimeras nusekė jam iš paskos. Montoja žingtelėjo atatupsta, kad prie ekrano sutilptų visi. Badris kažką tarstelėjo į valdymo pulto mikrofoną, ir pusiau skaidrios tinklo klostės pradėjo leistis, užklodamos Kivriną tarsi šydu.
   — Mes taip džiaugėmės ta kelione, — pridūrė Merė. — Grįžome namo net neįdrėkstos.
   Tinklo klostės pasiekė žemę, sudribo panašiai kaip pernelyg ilgi Kivrinos sijonai, sustojo.
   — Tik būk atsargi, — sukuždėjo Danvortis. Merė suspaudė jam ranką.
   Latimeras ir Gilkraistas sukišo galvas prie pat ekrano, stebėdami driokstelėjusias skaičių kaskadas. Montoja dirstelėjo į laikrodį. Badris pasilenkė ir atidarė tinklą. Nuo staigios kondensacijos oras tarp klosčių sužaižaravo.
   — Neiškeliauk, — pratarė Danvortis.
 

„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(000008 — 000242)

   Pirmasis įrašas. 2054 gruodžio dvidešimt antroji, Oksfordas. Tai bus mano istorinių Oksfordo grafystės, Anglija, gyvenimo stebėjimų ataskaita; stebėjimų laikotarpis — nuo 1320 gruodžio tryliktosios iki 1320 gruodžio dvidešimt aštuntosios (pagal senąjį kalendorių)
   (Pauzė)
   Pone Danvorti, aš ne šiaip sau pavadinau šiuos savo užrašus „Domesday Book„ — pagal 1086-aisiais sudarytą Anglijos žemės nuosavybės aprašymo knygą. Mat tai, ką darau, turėtų būti gyvenimo Viduramžiais aprašymas — lygiai tą pat nuveikė ir Viljamas Užkariautojas, sudarinėdamas savąją nuosavybės aprašymo knygą, nors jo tikslas, bent jo paties nuomone, buvo užsitikrinti, kad nenuplauks į šalį nė vienas aukso svaras iš tų mokesčių, kuriuos jam privalėjo surinkti jo nuomininkai.
   Galėčiau šiuos savo užrašus pavadinti ir šiek tiek kitaip
   — „Doomsday Book”, „Pasaulio pabaigos knyga”, kadangi man atrodo, jog šitaip ją vadinti patiktų jums — juk jūs taip šventai įsitikinęs, kad man būtinai nutiks kažkas siaubinga. Kaip tik dabar matau jus: stovite stebėjimo zonoje ir pasakojate vargšei daktarei Arens apie visus šiurpius pavojus, tykančius keturioliktame amžiuje. Be reikalo varginatės. Ji pati jau perspėjo mane dėl laiko uždelsimo, o apie Viduramžiais siautusias ligas išpasakojo iki smulkiaušių detalių, nors aš turėčiau būti atspari joms visoms. Nenutylėjo ir to, kad keturioliktame amžiuje ant kiekvieno kampo gresia pavojus būti išprievartautai. O kai bandau jai sakyti, kad nieko bloga man nenutiks, ji tiesiog nesiklauso — kaip ir jūs. Man tikrai ničnieko bloga nenutiks, pone Danvorti.
   Savaime aišku, kai viso šito klausysitės, jūs jau žinosite, kad aš grįžau sveika gyva ir tiksliai pagal grafiką, tad, tikiuosi, nesupyksite, kad trupučiuką patraukiau jus per dantį. Puikiai suprantu, kad jūs tiesiog rūpinatės manimi, ir labai gerai žinau, kad be jūsų pagalbos ruošiantis, man, ko gero, ir išvis nebebūtų lemta grįžti.
   Štai kodėl šiuos savo užrašus, šią „Domesday Book”, skiriu jums, pone Danvorti. Tik jūsų dėka dabar aš stoviu čia su šia juokinga suknele bei apsiaustu, kalbu į šį aparačiuką, laukiu, kol Badris ir ponas Gilkraistas užbaigs begalinius savo apskaičiavimus, ir nekantrauju: tegul jie pasiskubina, kad pagaliau galėčiau keliauti.
   (Pauzė)
   Na štai.

   — Taigi, — nutęsė Merė drauge su ilgu atodūsiu. — Žinai, neatsisakyčiau išgerti.
   — O aš maniau, kad tau reikia pasitikti savo antros eilės vaikaitį, — atsiliepė Danvortis, vis dar neatplėšdamas žvilgsnio nuo tos vietos, kur dar tik ką buvo Kivrina. Oras tarp šydo klosčių žaižaravo ledo kruopelytėmis. Prie pat grindų apšerkšnijusi buvo netgi stiklo pertvara.
   Toli gražu ne šventoji „Medievalio” trejybė vis dar įdėmiai stebėjo ekranus, nors juose nebuvo matyti nieko, išskyrus horizontalią liniją, bylojančią apie atvykimą.
   — Koliną turiu pasitikti tiktai trečią valandą, — pasakė Merė. — Pažiūrėjus į tave, irgi nekyla abejonių, kad atsigaivinti tau tikrai būtų neprošal. O ir „Avinėlis ir kryžius” — visai čia pat, už poros žingsnių.
   — Norėčiau sulaukti, kol jis užfiksuos tikslų jos buvimo erdvėje ir laike tašką, — pasakė Danvortis, nenuleisdamas akių nuo laboranto.
   Ekranuose vis dar nebuvo matyti jokių rodmenų. Badris raukė kaktą. Montoja dirstelėjo į laikrodį, kažką pasakė Gilkraistui. Šis linktelėjo; tada archeologė suglobė savo krepšį, pusiau sugrūstą po konsole, atsisveikindama pamojavo Latimerui ir pasišalino pro šonines duris.
   — Priešingai nei Montoja, kuri netveria savame kailyje, skubindamasi grįžti prie kasinėjimų, aš norėčiau pabūti čia bent jau tol, kol įsitikinsiu, kad Kivrina sėkmingai nuvyko į vietą, — pareiškė Danvortis.
   — Aš ir nesiūlau tau tuojau pat grįžti į Baliolą, — atsakė Merė, rangydamasi į paltą. — Tačiau taško fiksavimas užtruks gerą valandą, jeigu ne dvi, taigi, stovėdamas čia, nieko neišstovėsi ir proceso nepaspartinsi. Zinai tą posakį apie puodą, kuris stebimas niekada neužverda? O užeiga — visa čia pat, kitoje gatvės pusėje. Visai mažučiukas ir pakankamai jaukus bariukas — iš tų, kurie pernelyg neišsipūsto Kalėdoms ir ištisą parą neleidžia kompiuterinės varpų muzikos. — Ji kilstelėjo jo paltą. — Eime, mums reikia išgerti ir ką nors suvalgyti, o paskui galėsi grįžti čionai ir išminti duobę grindyse, kol paaiškės tikslus Kivrinos buvimo taškas.
   — Noriu palaukti čia, — atkakliai laikėsi savo Danvortis, vis dar neatplėšdamas žvilgsnio nuo tuščio tinklo. — Kodėl niekas nesusiprato implantuoti lokatoriaus Besingeimo rieše? Istorijos fakulteto dekanas tikrai neturėtų prašapti visoms atostogoms, nepalikęs net jokio telefono numerio, kad, labai prireikus, būtų galima jį surasti.
   Gilkraistas atsitiesė nuo vis dar nesikeičiančio ekrano ir paplekšnojo Badriui per petį. Latimeras sumirksėjo, lyg staiga suabejojęs, kur esąs. Gilkraistas paspaudė jam ranką, išsišiepęs nuo ausies iki ausies. O paskui pasuko stiklinės pertvaros link, atrodė labai jau patenkintas savimi.
   — Eime, — tarstelėjo Danvortis Merei, išplėšdamas jai iš rankų savo paltą ir atsidarydamas duris. Jiems tiesiog į veidus smogė siūbtelėjęs „Kol piemenėliai naktį ganė aveles” melodijos gūsis. Merė stryktelėjo pro duris tarsi nuo kažko sprukdama; Danvortis skubomis uždarė duris ir nusekė paskui Merę per Brasenozės kiemą ir — pro vartus.
   Šaltis gelte gėlė, tačiau bent jau nelijo. Vis dėlto atrodė, kad drengti gali pradėti bet kurią akimirką, o šaligatviu pro Brasenozės teritoriją plūstanti praeivių minia, regis, manė, jog kaip tik taip ir bus. Mažų mažiausiai kas antras žmogus jau buvo išsiskleidęs skėtį. Moteris, pasislėpusi po didžiuliu raudonu skėčiu ir nešina visu glėbiu ryšulių, įsirėžė tiesiog į Danvortį.
   — Bent apsidairyk, kur rioglini! — viauktelėjo ji ir nuskubėjo savais keliais.
   — Kalėdų karštligė, — diagnozavo Merė, viena ranka sagstydamasi palto sagas, kita vilkdama krepšį. — Užeiga visai čia pat, tuojau už vaistinės, — pridūrė, galvos mostu rodydama į kitą gatvės pusę. — Kaip kažin ką, čia tie klaikūs varpai kalti. Nuo šitokio nuolatinio spengimo bet kas išprotėtų.
   Ji nudrožė šaligatviu, laviruodama per skėčių tankumyną. Danvortis valandėlę svarstė, ar nereikėtų apsivilkti palto, bet paskui nutarė, kad dėl poros žingsnių neverta vargintis. Jis yrėsi Merei iš paskos, saugodamasis, kad koks skėtis neiškabintų akių ir tuo pačiu mėgindamas atpažinti šiuo metu niokojamą kalėdinę giesmę. Užvis labiausiai tie garsai priminė kvietimą į kovą, sukergtą su laidotuvių muzika, tačiau veikiausiai tai buvo „Skambėkite, varpeliai”.
   Merė stabtelėjo ant bordiūro kaip tik priešais vaistinę ir ėmė raustis krepšyje.
   — Kaip manai, kokią melodiją reiškia šitas vaiduokliškas kvaksėjimas? — paklausė ji, galų gale išmėškeriodama iš krepšio sudedamą skėtį. — Bene „O, Betliejaus miesteli”?
   — „Skambėkite, varpeliai”, — atsakė Danvortis ir žengė į gatvę.
   — Džeimsai! — klyktelėjo Merė, stverdama j į už rankovės.
   Priekinė dviračio padanga nekliudė jo vos per plauką, pedalas brūkštelėjo koją. Dviratininkas susverdėjo ir paleido gerklę:
   — Šimts velnių, net sukruštos gatvės pereit nebemoki?
   Danvortis atšoko atatupstas ir kone užgriuvo ant šešiametės, glėbyje spaudžiančios pliušinį Kalėdų senelį. Vaiko motina taip ir nutvilkė jį žvilgsniu.
   — Pasistenk atsargiau, Džeimsai, — tarstelėjo Merė.
   Gatvę jie vis dėlto perėjo, Merė pirma. Pusiaukelėje praplyšo dangus. Merė nėrė po vaistinės stogine ir pabandė išsiskleisti skėtį. Vaistinės vitrina buvo išpuošta žaliais ir auksiniais blizgučiais, o tarp kvepalų flakonėlių įtaisytas plakatas skelbė: „Gelbėkime Merstono parapijos bažnyčios varpus. Aukokime restauravimo fondui”.
   Visa kur gaudžiantys varpai liovėsi kankinę „Skambėkite, varpeliai”, o gal „O, Betliejaus miesteli” ir ėmėsi dundinti „Mes — trys karaliai iš Rytų šalies”. Danvortis atpažino minorinę tonaciją.
   Merei niekaip nesisekė susidoroti su skėčiu. Netekusi kantrybės, sugrūdo jį atgal į krepšį ir nužirgliojo šaligatviu. Danvortis, iš paskutiniųjų stengdamasis išvengti susidūrimų, nusekė jai iš paskos pro kanceliarinių reikmenų bei tabako krautuvėles, nukabinėtas mirksinčiomis raudonomis bei žaliomis lemputėmis, ir smuko pro duris, kurias jam paslaugiai atidarė Merė.
   Jo akiniai akimoju aprasojo. Danvortis nusiėmė juos ir nušluostė palto apykakle. Merė uždarė duris, ir juodu paniro į palaimingą prislopintų rudų atspalvių kavinės tylą.
   — O, kokia laimė, — tarstelėjo Merė. — Juk sakiau tau — jie ne iš tų, kurie persistengia apsikarstydami blizgučiais.
   Danvortis vėl užsidėjo akinius. Lentynos už baro buvo nukabinėtos lempučių girliandomis, mirksinčiomis blyškiai žalsvais, rausvais ir pablukusiais mėlynais žibiriukais. Viename baro kampe stovėjo didelė, optinio pluošto Kalėdų eglutė, įtaisyta ant besisukančio stovo.
   Ankštoje, siauroje užeigoje nebuvo nė gyvos dvasios, neminint už baro murksančio mėsingo barmeno. Merė prasibrovė pro du tuščius stalus į patį kamputį.
   — Čia bent jau negirdėti tų nukvakusių varpų, — pareiškė ji, tupdydama krepšį su pirkiniais ant ilgo medinio suolo. — Ne ne, gėrimais pasirūpinsiu aš. O tu sėsk ir sėdėk. Tas dviratininkas vos neišvertė tavęs iš padų.
   Iš pirkinių krepšio ji iškasė keletą sumaigytų vieno svaro banknotų ir nužingsniavo prie baro.
   — Dvi pintas karčiojo alaus, — paprašė barmeno. — Gal nori ko nors užkąsti? — atsigręžusi šūktelėjo Danvorčiui. — Yra sumuštinių ir bandelių su sūriu.
   — Ar matei, kaip Gilkraistas vėpsojo į konsolę, išsišiepęs tarsi koks Češyro katinas? — atsiliepė Danvortis. — Nesiteikė net atsigręžti pasižiūrėti, ar Kivrina iškeliavo, ar tebeguli pusgyvė ant grindų.
   — Įpilkite dvi pintas alaus ir taurelę gryno viskio, — paprašė Merė.
   Danvortis atsisėdo. Ant stalo stovėjo Kalėdų prakartėlė: buvo čia ir plastmasinių avių, ir pusnuogis kūdikėlis ėdžiose.
   — Gilkraistas privalėjo išsiųsti ją tiesiog iš kasinėjimų, — nerimo jis. — Apskaičiavimai nuotoliniam perkėlimui eksponentiškai sudėtingesni nei perkeliant į tą pačią vietą. Tikriausiai turėčiau jaustis dėkingas, kad jam nešovė į galvą išsiųsti jos dar ir su laiko paklaida. Pirmus metus dirbantis asistentas niekaip nesugebėtų tinkamai atlikti šitokių apskaičiavimų. Kai įbrukau jiems talkon Badrį, buvau jau gerokai pašiurpęs, kad Gilkraistas užsimanys perkėlimo su paklaida, o ne realiu laiku.
   Jis stumtelėjo vieną plastmasinių avinėlių arčiau piemens.
   — Jei tik jis išvis suvokia, kad esama skirtumo, — putojo toliau.
   — Žinai, ką jis man atsakė, kai įkalbinėjau išbandyti bent vieną perkėlimą be žmogaus? Ogi štai ką: „Juk jei nutiks kokia nors nelaimė, mes visuomet galėsime grįžti laiku atgal ir ištraukti panelę Engl iš ten anksčiau, nei ta nelaimė įvyks, argi ne taip?” Tas tipas net nenutuokia, kaip veikia tinklas, nė girdėt negirdėjęs apie paradoksus; jis nesupranta, kad, jei Kivrina jau ten, visa, kas jai nutinka, yra tikra ir nebepakeičiama.
   Merė laviravo tarp stalų, viena ranka nešdama viskį, o antrąja, pakankamai negrabiai, — dvi pintas alaus. Viskį ji pastatė Danvorčiui po nosimi.
   — Standartinis receptas: visada prirašau tai dviratininkų aukoms ir pernelyg rūpestingiems tėvams. Ar tas dviratininkas smarkiai sumušė tau koją?
   — Net neužkliudė, — atsakė Danvortis.
   — Praėjusią savaitę ir pati buvau pakliuvusi į dviračio avariją. Dalyvavau viename tų jūsiškio „Dvidešimto amžiaus” rengiamų žygių. Buvau ką tik grįžusi iš kelionės į Pirmojo pasaulinio karo zoną. Įsivaizduok sau: per ištisas dvi savaites Belo miškuose nė plaukas nuo galvos nenukrito, o paskui būtinai prireikė susidurti su vienu tokiu dideliais ratais tiesiog Brode. — Ji patraukė atgal prie baro pasiimti bandelių su sūriu.
   — Negaliu pakęsti tokių didaktinių alegorijų, — pareiškė Danvortis. Jis paėmė plastmasinę Švenčiausiąją Mergelę. Ši vilkėjo mėlyną apdarą, buvo užsimetusi baltą apsiaustą. — Vis dėlto, jeigu jis būtų pasiuntęs ją su laiko paklaida, jai bent negrėstų pavojus mirtinai sušalti. Be jokios abejonės, ją reikėjo aprūpinti kur kas šiltesniu drabužiu nei kažkoks triušio kailiuko apsiaustas. O gal Gilkraistui nė į galvą neatėjo, kad 1320-ieji kaip tik sutampa su Mažojo Ledo amžiaus pradžia?
   — Žinai, pagaliau supratau, ką tu man primeni, — pareiškė Merė, dėdama ant stalo lėkštę ir servetėlę. — Ogi Viljamo Gadsono mamytę.
   Palyginimas buvo labai jau neteisingas. Viljamas Gadsonas buvo vienas Danvorčio studentų, pirmakursis. Jo mamytė per semestrą spėjo apsilankyti jau šešis kartus, pirmąjį — kad aprūpintų sūnelį specialiomis šiltomis movomis ausims.
   — Jeigu jų nenešios, jis persisaldys, — paskelbė ji Danvorčiui. — Vilis visuomet buvo nepaprastai jautrus šalčiui, o dabar dar atsidūrė taip toli nuo namų ir visa kita. Jo kurso vadovas kaip reikiant nepasirūpina, nors kalbėjau su juo apie tai ne vieną kartą.
   Vilis buvo augalotas vaikinas, tikras ąžuolas, o linkęs persišaldyti atrodė irgi ne labiau nei ąžuolas.
   — Esu tikras, jis gali kuo puikiausiai pasirūpinti savimi pats, — leptelėjo tada Danvortis poniai Gadson, ir tai buvo klaida. Ponia Gadson akimoju įtraukė jį į sąrašą tų netikėlių, kurie atsisako deramai pasirūpinti jos Viliu, bet tai toli gražu netrukdė jai bent kartą per porą savaičių įsibrauti pas Danvortį, brukti Viliui skirtus vitaminus ir dar primygtinai pareikalauti, kad Vilis būtų išbrauktas iš irkluotojų komandos, nes nuolat persitempiąs.
   — Kažin, ar mano rūpestį dėl Kivrinos galima priskirti tai pačiai kategorijai kaip ir perdėtą ponios Gadson globėjiškumą, — susiraukė Danvortis. — Keturioliktame amžiuje knibždėte knibžda galvažudžių bei vagių. Ir kai ko dar blogiau.
   — Ponia Gadson žodis žodin tą patį sakė apie Oksfordą, — nesutrikusi atrėmė Merė, gurkšnodama alų. — Pasakiau jai, kad neįmanoma apsaugoti Vilio nuo gyvenimo. Lygiai taip pat ir tu negali apsaugoti Kivrinos. Juk ir pats netapai istoriku saugiai drybsodamas namie ant krosnies. Privalėjai leisti jai iškeliauti, net jeigu tai pavojinga. Kiekvienam šimtmečiui galima priskirti dešimtąją pavojingumo kategoriją, Džeimsai.
   — Šiame šimtmetyje nėra Juodosios Mirties.
   — Tačiau buvo Pandemija, nusinešusi šešiasdešimt penkis milijonus gyvybių. O Juodosios Mirties 1320-aisiais Anglijoje irgi dar nebuvo, — atsakė Merė. — Juodoji Mirtis pasiekė Angliją tik 1348-aisiais. — Ji dunkstelėjo bokalą ant stalo, parversdama Mergelės Marijos statulėlę. — O net jei ir pakliūtų į patį maro epidemijos sūkurį, Kivrina nesusirgtų. Įdiegiau jai atsparumą buboniniam marui. — Ji liūdnai šyptelėjo Danvorčiui. — Mane juk irgi užklumpa savi Gadsonitizmo priepuoliai. Be to, maru ji tikrai neužsikrės jau vien dėl to, kad mudu abu dėl to nerimaujame. Tai, dėl ko nuogąstauji, niekada neatsitinka. Visuomet užgriūva kas nors, apie ką nebūni net pagalvojęs.
   — Ačiū, paguodei. — Danvortis pastatė mėlynu ir baltu apdaru vilkinčios Marijos figūrėlę greta Juozapo. Ji nuvirto. Danvortis vėl atsargiai ją pastatė.
   — Taip, tai turėtų tave paguosti, Džeimsai, — žvaliai pareiškė Merė. — Kadangi tu, be jokios abejonės, pagalvojai apie absoliučiai kiekvieną tikimybę, kas siaubingo gali ištikti Kivriną. O tai reiškia, kad jai viskas klojasi kuo puikiausiai. Tikriausiai šiuo metu ji ramiai sėdi pilyje ir pusryčiams taršo pyragėlius su povo mėsa, nors abejoju, ar ten — toks pat paros laikas kaip ir mūsuose.
   Danvortis palingavo galvą.
   — Laiko paklaida neišvengiama, tik Dievas težino, koks gali būti tas skirtumas, nes Gilkraistas nepasivargino atlikti jokių parametrų matavimų. Badris manė, kad laiko skirtumas gali būti kelios dienos.
   Arba kelios savaitės, pagalvojo, bet nebepridūrė jis, o jeigu Kivrina pakliuvo į sausio vidurį, nebus jokių šventų dienų, pagal kurias ji galėtų nustatyti kalendorinę datą. Netgi kelių valandų neatitikimas galėjo nublokšti ją ant Oksfordo — Bato kelio vidury nakties.
   — Tikiuosi, dėl laiko poslinkio ji nepražiopsos Kalėdų, — pasakė Merė. — Kivrina taip svajojo savo akimis pamatyti Viduramžių kalėdines mišias!
   — Ten iki Kalėdų — dar dvi savaitės, — atsakė Danvortis. — Jie vis dar gyvena pagal Julijaus kalendorių. Grigališkasis imtas naudoti tik 1752-aisiais.
   — Žinau. Ponas Gilkraistas, sakydamas kalbą, ilgai gražbyliavo apie Julijaus kalendorių. Prišnekėjo galaižin ko apie kalendoriaus reformą ir apie senojo kalendoriaus datų nesutapimą su Grigališkojo kalendoriaus datomis. Vienu metu man jau pasirodė, kad jis ketina braižyti mums diagramą. Kokia šiandien diena ten?
   — Gruodžio tryliktoji.
   — O gal ir gerai, kad tiksliai nežinome, kokiame laiko taške ji atsidūrė. Štai Deirdra su Kolinu metus laiko gyveno Jungtinėse Valstijose, ir aš vos iš galvos neišėjau, nerimaudama dėl jų, bet vis nepataikydama į tinkamą laiką. Vis įsivaizduodavau, kaip Koliną, einantį į mokyklą, partrenkia mašina — bet ten tuo metu būdavo vidurys nakties. Nuogąstauk kiek tik nori, bet vis vien jausies nei šiaip, kai negalėsi įsivaizduoti nelaimės su visomis smulkmenomis, įskaitant oro sąlygas bei paros metą. Kurį laiką aš nerimavau, dorai nė nežinodama dėl ko nerimauti, o paskui nerimas galutinai išsisklaidė. Tikriausiai lygiai taip pat bus ir su Kivrina.
   Ji sakė tiesą. Danvortis įsivaizdavo Kivriną tokią kokią matė paskutinį kartą: gulinčią tarp vežimo nuolaužų, sukruvintu smilkiniu, tačiau toks jo vaizduotės piešiamas paveikslas tikriausiai buvo visiškai klaidingas. Juk nuo jos išvykimo praėjo jau beveik visa valanda. Net jei iki šiol kelyje nepasirodė joks praeivis, šaltis, reikia manyti, stingdė kaip reikiant, o Danvorčiui netilpo galvoj, kad Kivrina, pakliuvusi į Viduramžius, galėtų ilgėliau taip nuolankiai gulėti užmerktomis akimis.
   Kai į pirmąsias keliones praeitin leidosi jis pats, kurį laiką tik šokinėdavo ten ir atgal, o pasilikusieji tuo tarpu kalibruodavo jo buvimo tašką Permesdavo jį į universiteto kiemą vidury nakties, ir jis turėdavo nejudėdamas stovėti ten, kol mokslininkai atliks taško apskaičiavimus ir pasiims jį atgal. Tačiau jis persikeldavo į 1956-ųjų Oksfordą ir patikros rezultatų reikėdavo laukti maždaug dešimt minučių. Kartą jis nuskuodė Brodu ištisus keturis kvartalus, norėdamas savo akimis pamatyti senąją Bodlio biblioteką — laborantės vos neištiko širdies smūgis, kai, vėl atidariusi tinklą nebegalėjo jo surasti.
   Ne, visiškai negali būti, kad Kivrina taip ir tebeguli užsimerkusi, kai aplink ją jau plyti Viduramžių pasaulis. Staiga jis aiškiai išvydo ją tarytum ji iš tikrųjų būtų jam prieš akis: štai, stovi, susisupusi į tą juokingą baltą apsiaustą apžiūrinėja Oksfordo — Bato kelią tykodama nieko nenutuokiančių keleivių, pasiruošusi kristi žemėn, vos pastebėjusi ką nors artėjant, o tuo tarpu siurbte siurbia į save visus įspūdžius, suglaudusi delnus su riešuose įtaisytais implantais, kalba įjuos susižavėjimo ir nekantravimo maldas. Staiga jam tarsi akmuo nuo širdies nusirito.
   Na žinoma, Kivrinai viskas susiklostys kuo sklandžiausiai. Po dviejų savaičių ji sėkmingai išlips iš tinklo atgal, baltasis apsiaustas bus neįtikėtinai purvinas, o ji pati — kupina neįtikėtinų istorijų apie šiurpiausius nuotykius, apie išsigelbėjimus vos per plauką paskutinę akimirką ji verste užvers jį kraują stingdančiais pasakojimais, nuo kurių jį paskui bent kelias savaites persekios košmarai.
   — Juk žinai, Džeimsai, jokia tragiška bėda jos tikrai neištiks, — patikino Merė, žvelgdama į jį iš po surauktų antakių.
   — Žinau, — atsakė jis. Paskui nuėjo prie baro ir atnešė abiem dar po puspintę. — Kada, sakei, atvažiuoja tavo vaikaitis?
   — Trečią valandą. Kolinas išbus čia visą savaitę, o aš net nenumanau, ką reikės su juo veikti. Žinau tik tiek, kad rūpesčių bus per akis. Kaip manai, gal reikėtų nusivesti jį į Ešmolėjų? Vaikai juk mėgsta muziejus, ar ne? Na, pažiūrėti Pokahontos apdaro ir panašiai?
   Danvortis prisiminė, kokį įspūdį Pokahontos apdaras paliko jam pačiam: visiškai neįdomi šiurkščios pilkšvos medžiagos skiautė, labai jau panaši į Kolinui skirtąjį šaliką.
   — Siūlyčiau apsilankyti Nacionaliniame istorijos muziejuje.
   Staiga sužvangėjo blizgučiai, vidun įsiveržė skambesys: „Din dan, linksmai važiuojam keleliu…”; Danvortis nerimastingai sužiuro į duris. Ant slenksčio stypsojo jo sekretorius ir prisimerkęs, nieko neįžiūrėdamas prietemoje, dairėsi po užeigą.
   — Turbūt reikėtų pasiųsti Koliną į Karfakso bokštą, kad nusiaubtų varpus, — burbtelėjo Merė.
   — Tai Finčas, — pasakė Danvortis ir kilstelėjo ranką, kad sekretorius juos pamatytų, bet šis jau ėjo artyn.
   — Visur jūsų ieškojau, pone, — prapliupo. — Iškilo šiokių tokių keblumų…
   — Nepavyksta nustatyti taško?
   Sekretorius tik akis išsprogino.
   — Taško? Ne, pone. Kalbu apie amerikiečius. Jie atvyko anksčiau, nei buvo tartasi.
   — Kokie dar amerikiečiai?
   — Nagi varpininkai. Iš Kolorado. Vakarinių Valstijų Varpų skambėjimo ir varpininkių moterų draugijos nariai.
   — Tik nemėgink sakyti, kad jie atsitempė dar daugiau kalėdinių varpų, — įsiterpė Merė.
   — Maniau, jie turėtų atvykti dvidešimt antrąją, — pasakė Danvortis Finčui.
   — Šiandien ir yra dvidešimt antroji, — atsakė Finčas. — Laukėme jų tik pavakary, bet jų koncertas Eksteryje buvo atšauktas, taigi, jie prisistatė čionai aplenkdami grafiką. Paskambinau į „Medievalį”, ir ponas Gilkraistas pasakė manąs, kad jūs išėjote švęsti. — Jis dirstelėjo į tuščią Danvorčio bokalą.
   — Nieko aš nešvenčiu, — atkirto Danvortis. — Laukiu, kol jie ten nustatys vienos iš mano diplomančių buvimo tašką. — Jis dirstelėjo į laikrodį. — O tai užtruks dar mažiausiai valandą.
   — Jūs pažadėjote jiems ekskursiją — aprodyti žymiausius vietinius varpus, pone.
   — Tau iš tikrųjų nėra jokio reikalo karksoti čia, — įsiterpė Merė. — Juk galiu paskambinti tau į Baliolą iš karto, kai tik Badris užfiksuos tašką.
   — Susirasiu jus iškart po to, kai sužinosiu, kad tašką pavyko sėkmingai užfiksuoti, — pareiškė Danvortis, piktu žvilgsniu nudelbdamas Merę. — O tu tuo tarpu leisk jiems pasidairyti po Universitetą ir pavaišink priešpiečiais. Tam turėtumėte sugaišti valandą.
   Finčas visai nukabino nosį.
   — Jie pabus čia tik iki keturių. Šįvakar turi dalyvauti varpelių koncerte Elyje, o čia baisiausiai nori pamatyti Kristaus bažnyčios varpus.
   — Tai ir nusivesk juos į Kristaus bažnyčią. Parodyk Didįjį Tomą. Dar užlipkite į Švento Martyno bokštą. Arba pasivaikščiokite po Naująją Kolegiją. Aš ateisiu iš karto, kai tik galėsiu.
   Atrodė, kad Finčas jau besižiojąs dar kažko klausti, bet čia pat persigalvojo.
   — Pasakysiu jiems, kad ateisite po valandos, pone, — pratarė jis ir patraukė durų link. Bet pusiaukelėje sustojo, apsisuko ir grįžo. — Vos neužmiršau, pone. Skambino vikaras, klausė, ar norėsite skaityti Šventąjį Raštą visuotinėse Kūčių mišiose. Šiais metais jos bus aukojamos Šventosios Mergelės Marijos bažnyčioje.
   — Pasakyk jam — taip, — atsakė Danvortis džiaugdamasis, kad sekretorius pakeitė temą. — Ir dar pasakyk, kad šią pavakarę man reikės leidimo į varpinę, kad galėčiau parodyti tiems amerikiečiams varpus.
   — Gerai, pone, — linktelėjo Finčas. — O ką manote apie Iflį? Gal vertėtų nusivesti juos į Iflį? Ten yra labai gražus vienuoliktojo amžiaus varpas.
   — Būtinai, — sutiko Danvortis. — Žinoma, nusivesk juos į Iflį. O aš grįšiu iš karto, kai tik galėsiu.
   Finčas prasižiojo, bet tuoj pat vėl užsičiaupė.
   — Gerai, pone, — tiek tetaręs galų gale išėjo pro duris, įleisdamas vidun „Bugienio ir gebenės” šuorą.
   — Ar nemanai, kad pernelyg jau smarkiai jį užsipuoli? — paklausė Merė. — Žinok, amerikiečiai kartais būna siaubingi.
   — Paminėsi mano žodį: po penkių minučių jis grįš ir paklaus, ar nevertėtų pirmų pirmiausia parodyti jiems Kristaus bažnyčios, — atsakė Danvortis. — Tas vaikinas neturi nė šlakelio iniciatyvos.
   — O man dar neseniai atrodė, kad tave užvis labiausiai ir žavi jaunimo iniciatyvos stoka, — kreivai vyptelėjo Merė. — Na, šitas bent neišdums pasipustęs padus į keturioliktąjį amžių.
   Durys atsivėrė, vėl sutilindžiavo „Bugienis ir gebenė”.
   — Tikriausiai tai vėl jis — pasidomės, kuo juos pavaišinti priešpiečiams.
   — Virta jautiena ir pertroškintomis daržovėmis, — pasiūlė Merė. — Amerikiečiams labai patinka skųstis, kokie nevalgomi mūsų virtuvės patiekalai. O Dievulėliau.
   Danvortis grįžtelėjo ir pažvelgė į duris. Tarpduryje mindžiukavo Gilkraistas ir Latimeras, juos supo balzgana iš lauko krintančios šviesos aureolė. Gilkraistas buvo išsišiepęs nuo ausies iki ausies ir per varpų gaudesį bandė kažką sakyti. Latimeras grūmėsi su dideliu juodu skėčiu, stengdamasis jį suskleisti.
   — Tikriausiai turėtume būti mandagūs ir pasikviesti juos prisėsti prie mūsų, — tarstelėjo Merė.
   Danvortis siektelėjo palto.
   — Būk sau mandagi, jei jau taip nori. O aš net neketinu klausytis, kaip tuodu džiūgaudami sveikina vienas kitą ta proga, kad išsiuntė nepatyrusią jauną mergaitę tiesiai pavojui į nasrus.
   — Ir vėl kalbi kaip viena tokia, pirštais nerodysim, — pastebėjo Merė. — Kažin, ar jie būtų atėję čionai, jei būtų iškilę kokių nors keblumų. Tikriausiai Badris jau nustatė tašką.
   — Dar per anksti, — paprieštaravo Danvortis, bet vis dėlto vėl atsisėdo. — Veikiau patikėčiau, kad Badris išgrūdo juos pro duris, norėdamas ramiai užbaigti darbą.
   Kai Danvortis atsistojo, Gilkraistas tikriausiai jį pastebėjo. Ir pasisuko, tarsi ketindamas nerti atgal į gatvę, bet Latimeras jau buvo beveik prie pat jų stalo. Gilkraistui neliko nieko kita, tik sekti iš paskos, tiesa, jis jau nebesišypsojo.
   — Ar jau nustatėte tašką? — paklausė Danvortis.
   — Tašką? — nesusigaudydamas pakartojo Gilkraistas.
   — Na taip, tašką, — pyktelėjo Danvortis. — Ar jau nustatėte tikslius Kivrinos buvimo vietą bei laiką, kad būtų galima ją iš ten susigrąžinti?
   — Jūsų laborantas sakė užtruksiąs mažų mažiausiai valandą, kol nustatysiąs koordinates, — pasipūtė Gilkraistas. — Ar jis visuomet taip ilgai gaišuoja? Jis sakė, kai procesas užsibaigs, pats ateisiąs čionai pranešti mums žinių, bet preliminarūs duomenys leidžia tvirtinti, kad perkėlimas pavyko visiškai sklandžiai, o laiko paklaida — minimali.
   — Kokios puikios naujienos! — Merė net neslėpė, kaip smarkiai jai atlėgo. — Nagi, eikite čionai, sėskitės. Mes čia irgi laukėme, kol bus užfiksuotas taškas, ir gurkšnojome alų. Gal norėsite ko nors išgerti? — paklausė ji Latimero, kuris galiausiai suskleidė skėtį ir dabar užseginėjo jo dirželį.
   — Taip, turbūt neatsisakysiu, — pareiškė Latimeras. — Šiaip ar taip, šiandien — didi diena. Manau, lašelis brendžio man tikrai nepakenktų. Strong was the wyn, and wel to drinke us leste. — Jis grabaliojo skėčio dirželį, pasimetusį tarp audeklo klosčių. — Štai ir atsivėrė galimybė iš pirmų lūpų išgirsti, kaip išnyko būdvardžio galūnių kaitymas ir pereita prie vardininkinės vienaskaitos.
   Taigi, didi diena, pagalvojo Danvortis, tačiau palengvėjimą pajuto ir jis. Kaip tik laiko paklaida ir kėlėjam daugiausia nerimo. Perkeliant žmogų per plyšį, kaip tik tai prognozuoti būna sunkiausia — netgi tada, kai patikrinti visi parametrai.
   Teorija skelbė, neva taip yra dėl vidinių paties tinklo saugos bei proceso sustabdymo mechanizmų. Pats laikas esą suradęs būdą apsisaugoti nuo kontinuumo paradoksų. Poslinkiai laike į priekį esą turį padėti išvengti susidūrimų, susitikimų arba veiksmų, galinčių padaryti įtaką istorijai — istorikas tiesiog sklandžiai perkeliamas kitapus to kritinio momento, kada buvusi galimybė nušauti Hitlerį ar išgelbėti skęstantį vaiką.
   Tačiau tinklo teoretikai taip ir nesugebėjo nustatyti nei tų kritinių momentų, nei laiko paklaidos dydžio kiekvienu konkrečiu perkėlimo atveju. Išmatavus visus parametrus, buvo galima apskaičiuoti nebent tikimybę, tačiau Gilkraistas nutarė apsieisiąs net be parametrų derinimo. Kivrina galėjo atsidurti keturioliktame amžiuje per geras dvi savaites ar net visą mėnesį nuo numatytosios datos. Su tuo Gilkraistu negali žinoti: galbūt ji dribtelėjo į kokį balandžio mėnesį, vilkėdama žieminę suknelę, susisupusi į kailinį apsiaustą.
   Vis dėlto Badris jau pranešė, kad laiko paklaida — minimali. O tai reiškė, kad Kivriną nuo numatytosios datos skiria ne daugiau nei kelios dienos — laiko į valias, kad ji suspėtų išsiaiškinti datą ir į susitikimo vietą prisistatytų sutartu metu.
   — Pone Gilkraistai, — išgirdo jis Merės balsą. — Gal ir jums šlakelį brendžio?
   — Ne, ačiū, — atsisakė šis.
   Merė išrausė iš krepšio dar vieną sumaigytą banknotą ir nuėjo prie baro.
   — O jūsų laborantas padirbėjo visai pakenčiamai, — pasakė Gilkraistas, atsigręždamas į Danvortį. — Tikiuosi, sutarsime, kad „Medievalis” galėtų pasitelkti jį pagalbon ir kitam perkėlimui. Išsiųsime panelę Engl į 1355-uosius, kad įvertintų realias Juodosios Mirties pasekmes. Amžininkų liudijimai — visiškai nepatikimi, ypač kai kalbama apie mirčių mastą. Nekelia abejonių, kad plačiai paplitęs skaičius — apie penkiasdešimt milijonų mirusiųjų — negali būti tikslus, o apskaičiavimai, neva išmirę nuo trečdalio iki pusės visų Europos gyventojų — labai jau smarkiai perdėti. Taigi, ketinu pasiųsti ten panelę Engl, kad atliktų profesionalius stebėjimus.
   — Ar jums neatrodo, kad užbėgate įvykiams už akių? — atkirto Danvortis. — Gal pirmiau luktelėkite, kol įsitikinsime, kad Kivrina išvis liko gyva po šio perkėlimo — ar kad saugiai pasiekė 1320-uosius.
   Gilkraistas nutaisė gailią veido išraišką.
   — Mano manymu, jūs elgiatės trupučiuką nesąžiningai visąlaik tik ir laukdamas, kad „Medievalis” nesugebės sėkmingai atlikti perkėlimo, — pasakė. — Užtikrinu jus, mes labai kruopščiai apgalvojome kiekvieną aspektą. Kivrinos perkėlimo metodą ištyrinėjome iki menkiausių smulkmenų.
   Remdamiesi tikimybių teorija, galime tvirtinti, kad praeivis Oksfordo — Bato kelyje gali pasirodyti maždaug kas 1,6 valandos, o tikimybė, kad vietiniai patikės užpuolimo versija, siekia net devyniasdešimt du procentus, kadangi tokių užpuolimų pasitaikydavo labai dažnai. Tikimybė nukentėti nuo plėšikų keliautojui Oksfordo grafystėje siekė 42,5 procentų žiemą ir 58,6 procentų — vasarą. Tai, savaime suprantama, vidutiniai duomenys. Plėšikų antpuolio tikimybė gerokai išauga kai kuriose Otmūro ir Vyčvudo dalyse, taip pat mažesniuose keliuose.
   Danvorčiui netilpo galvoje, iš kur Gilkraistas sugebėjo iškapstyti šitokius skaičius, kad ir remdamasis tikimybių teorija. Tikrojoje, 1086-ųjų metų žemės nuosavybės aprašymo knygoje vagių sąrašo nebuvo, išskyrus nebent tuos, kurie, karaliaus įsakymu, atlikinėjo gyventojų surašymą, kitąsyk priglobdami ir šį tą daugiau nei vien žinias, o to meto galvažudžiai, savaime aišku, neužsirašinėjo nei ką apiplėšę, nei ką nužudę, vietovių žemėlapyje irgi neženklino. Niekas net neieškodavo kokių nors įrodymų, kad kur nors išvykęs žmogus žuvo: tiesiog kartą iškeliavęs iš namų, niekada nebegrįždavo. O kiek kūnų taip ir liko trūnyti giriose, niekieno neaptikti ir neatpažinti?
   — Užtikrinu jus: mes ėmėmės visų įmanomų priemonių, kad apsaugotume Kivriną, — pakartojo Gilkraistas.
   — Įskaitant parametrų apskaičiavimus? — paklausė Danvortis.
   — Taip pat bandymus be žmonių ir darnumo patikrinimus?
   Sugrįžo Merė.
   — Na štai, pone Latimerai, — ištarė, statydama priešais šį stiklą brendžio. Paskui ji pakabino šlapią jo skėtį ant suolo atlošo ir atsisėdo pati.
   — Aš kaip tik bandžiau įtikinti poną Danvortį, kad mes kuo detaliausiai išanalizavome kiekvieną šio perkėlimo per plyšį aspektą, — vėl prašneko Gilkraistas. Jis paėmė į ranką plastmasinę išminčiaus, nešančio auksinę dėžutę, figūrėlę. — Toji žalvariu kaustyta dėžutė, kurią pridėjome prie kitų jos daiktų, — tiksli Ešmolėjaus muziejuje saugomos brangenybių skrynelės kopija. — Jis padėjo plastmasinį išminčių į vietą. — Netgi vardą jai rinkome nepaprastai kruopščiai. Izabelė — moters vardas, dažniausiai sutinkamas teisminiuose sąrašuose bei Regista Regum nuo 1295-ųjų iki 1320-ųjų.
   — Iš tikrųjų tai — iškraipyta „Elizabetos„ forma, — įsiterpė Latimeras, tarsi netikėtai atsidūręs vienoje savo paties paskaitų. — O jo paplitimas Anglijoje, pradedant dvyliktuoju amžiumi, kildinamas nuo Angulemo Isavelės, karaliaus Džono žmonos.
   — Kivrina sakė man, kad savo tapatybei pasirinko tikrai egzistavusį asmenį, kad Izabelė de Bovrijė — viena iš Jorko grafystės didiko dukterų, — pasakė Danvortis.
   — Taip ir yra, — patvirtino Gilkraistas. — Džilbertas de Bovrijė turėjo keturias daugmaž tinkamo amžiaus dukteris, tačiau sąrašuose taip ir neaptikome nė vienos jų vardo. Taip atsitikdavo neretai. Moterys paprastai būdavo įrašomos tik pavarde, drauge nurodant kilmę, — netgi parapijų registruose ar ant antkapių.
   Merė ramindama uždėjo delną Danvorčiui ant rankos.
   — O kodėl pasirinkote Jorko grafystę? — paskubomis paklausė ji. — Juk tai reikš, kad ji atsidūrė labai jau toli nuo namų.
   Nuo namų ją skiria septyni šimtai metų, pagalvojo Danvortis, ji tikrai toli nuo namų, tokiame šimtmetyje, kuris moterų nevertino netgi tiek, kad bent po mirties įrašytų vardus.
   — Šitaip pasiūlė pati panelė Engl, — atsakė Gilkraistas. — Ji manė, kad, paminėdama tokią tolimą vietovę, užsitikrins, jog niekas nemėgins užmegzti ryšio sujos šeima.
   Arba neišgabens jos ten, kur ji atsidurtų per mylių mylias nuo plyšio. Kivrina pati tai pasiūlė. Reikia manyti, ji pasiūlė ir visa kita, peržiūrėjusi visus įmanomus valstybės iždo sąrašus bei bažnytinius registrus, ieškodama šeimos, turinčios maždaug tokio kaip ji amžiaus neištekintą dukterį, — šeimos, gyvenančios pakankamai toli, kažkur Rytų Redinge, kad sniegas ir neišbrendami keliai sutrukdytų pasiuntiniui nujoti pas jos tėvus ir pranešti, jog duktė pražuvėlė atsirado.
   — „Medievalis” lygiai taip pat kruopščiai apsvarstė kiekvieną šio perkėlimo detalę, — kalbėjo Gilkraistas. — Apgalvojome netgi kelionės pretekstą, tai — jos brolio liga. Išsiaiškinome, kad toje Glosterio grafystės dalyje 1319-aisiais tikrai būta gripo protrūkio, nors Viduramžiais žmonės ir šiaip nuolat sirgdavo įvairiausiomis ligomis, tad jis lengvai galėjo būti užsikrėtęs cholera ar kentėti nuo kraujo užkrėtimo.
   — Džeimsai, — perspėdama tarstelėjo Merė.
   — Panelės Engl drabužis — rankų darbo. Audeklas jos suknelei dažytas irgi rankomis, dažais, išgautais iš mėlžolės pagal Viduramžių receptą. O ponia Montoja iki paskutinio grumsto ištyrinėjo Skendgeito kaimą, kuriame Kivrina praleis dvi savaites.
   — Jei tik išvis jį pasieks, — leptelėjo Danvortis.
   — Džeimsai, — dar kartą ištarė Merė.
   — Kokių priemonių jūs ėmėtės užtikrinti, kad tasai draugiškas pakeleivis, kurio galima tikėtis sulaukti kartą per 1,6 valandos, nenutars tuojau pat nugabenti jos į Godstou vienuolyną ar į kokį Londono viešnamį? Arba nepastebės jos, išneriančios iš plyšio, ir nepalaikys ragana? O kokiomis priemonėmis užtikrinote, kad tasai draugiškas pakeleivis — iš tikrųjų draugiškas, o ne vienas iš galvažudžių, sudorojančių 42,5 procentų visų keliaujančiųjų?
   — Remiantis tikimybių teorija, galimybė, kad tuo metu, kai ji išnirs iš plyšio, toje vietoje kas nors bus, nesiekia nė 0,04 procento.
   — Žiūrėkite, o štai ir Badris! — šūktelėjo Merė atsistodama ir įsiterpdama tarp Danvorčio ir Gilkraisto. — Sparčiai apsisukai, Badri. Na kaip, sėkmingai nustatei tašką?
   Badris atskubėjo net neapsivilkęs palto. Laboratorinis jo chalatas buvo šlapias, nors gręžk, veidas — išmuštas dėmėmis nuo šalčio.
   — Atrodai visai sustiręs, — sukruto Merė. — Eikš, sėsk. — Ji mostelėjo į tuščią vietą ant suolo greta Latimero. — Tuojau paimsiu tau brendžio.
   — Nustatei tašką? — paklausė Danvortis.
   Badris buvo ne šiaip šlapias — kiaurai permirkęs.
   — Taip, — iškošė, vos nulaikydamas dantį ant danties.
   — Šaunuolis, — pareiškė Gilkraistas; jis atsistojo ir paplojo Badriui per petį. — Rodos, sakei, kad tam prireiks valandos. Tokia proga būtina išgerti. Ar turite šampano? — šūktelėjo jis barmenui, dar kartą patapšnojo Badriui per petį ir nuskubėjo prie baro.
   Badris stypsojo ir žvelgė jam pavymui, trindamasis rankas ir tirtėdamas visu kūnu. Atrodė nepajėgiąs sutelkti dėmesio, kone apkvaitęs.
   — Ar tikrai nustatei jos buvimo tašką? — dar kartą paklausė Danvortis.
   — Taip, — atsakė Badris, vis dar įbedęs žvilgsnį Gilkraistui į nugarą.
   Prie stalo grįžo Merė, nešina taure brendžio.
   — Turėtų bent šiek tiek tave sušildyti, — pasakė, duodama gėrimą Badriui. — Štai, išgerk iki dugno. Gydytojo įsakymas.
   Badris susiraukęs įsistebeilijo į taurę, tarsi nežinodamas, koks čia daiktas. Jo dantys nevaldomai tarškėjo.
   — Kas darosi? — sunerimo Danvortis. — Juk Kivrina sėkmingai persikėlė? Jai viskas gerai?
   — Kivrina, — ištarė Badris, tebestebeilydamas į taurę. Paskui, rodos, kiek atitoko. Pastatė taurę ant stalo.
   — Eime, man jūsų reikia, — ištarė ir ėmė skintis kelią tarp stalų durų link.
   — Kas atsitiko? — Danvortis pašoko. Prakartėlės figūrėlės išsivartę, vienas avinėlių nuriedėjo per stalą ir nukrito žemėn.
   Badris atidarė duris, įleisdamas vidun varpų gausmą, šįsyk — „Džiūgaukite, o gerieji krikščionys”.
   — Badri, palauk, tokia proga reikia pakelti po taurę, — šūktelėjo Gilkraistas, grįždamas prie stalo su buteliu ir visa kupeta taurių.
   Danvortis ištiesė ranką prie savo palto.
   — Kas? Kas nutiko? — subruzdo ir Merė, suglobdama pirkinių maišą. — Ar jis taip ir nenustatė taško?
   Danvortis nebeatsakė. Stvėrė paltą ir išsiskubino Badriui iš paskos. Laborantas jau buvo sukoręs nemenką galą šaligatviu, skindamasis kelią tarp kalėdinių dovanų pirkėjų taip, tarsi šių nė būt nebūtų. Lietus kliokė kaip iš kiauro vamzdžio, tačiau Badris, rodos, nejuto ir lietaus. Danvortis bet kaip užsimetė paltą ir nėrė į minią.
   Atsitiko kažkas, ko neturėjo atsitikti. Vadinasi, vis dėlto koją pakišo laiko paklaida. O gal pirmus metus dirbantis aspirantas įvėlė klaidą apskaičiavimuose. Galbūt kažkas kažkur užstrigo pačiame tinkle. Tačiau tinklas juk aprūpintas visomis įmanomomis saugos funkcijomis, izoliaciniais sluoksniais, automatinio stabdymo programomis. Jei problema būtų pačiame tinkle, Kivrina niekur nė nebūtų iškeliavusi. O Badris pasakė vis dėlto sulaukęs informacijos apie jos buvimo tašką.
   Vadinasi, tikrai laiko paklaida. Tai vienintelis keblumas, galintis daug ką suvelti, bet negalintis sutrukdyti perkėlimo.
   Priekyje šmėkščiojantis Badris puolė per gatvę, tik per plauką išsilenkdamas dviratininko. Danvortis vos neįstrigo tarp dviejų moterų, nešinų pirkinių krepšiais, netgi dar didesniais nei Merės, per stebuklą neišsitiesė paslikas, užkliuvęs už vienos jų balto terjero pasaitėlio, ir pagaliau vėl pastebėjo Badrį, nutolusį jau per porą namų.
   — Badri! — riktelėjo Danvortis. Laborantas grįžtelėjo ir čia paf įsirėžė į pusamžę moteriškę su didžiuliu gėlėtu skėčiu.
   Moteris ėjo kiek pasilenkusi, gindamasi nuo čiurkšlėmis pilančio lietaus, skėtį laikė kone priešais save, tad Badrio tikriausiai nė nepastebėjo. Skėtis, išpieštas blyškiai violetinėmis žibuoklėmis, šoktelėjo aukštyn tarsi nuo sprogimo ir apsivertęs nukrito ant šaligatvio. Badris, kuris į nieką nekreipdamas dėmesio veržėsi pirmyn, vos neišsitiesė kaip ilgas.
   — Žiūrėk, kur rioglini! — užriko moteriškė, stverdama skėčio kraštą. — Turbūt ne pati tinkamiausia vieta lakstyti kaip akis išdegus?
   Badris vis dar tokiu pat apdujusiu žvilgsniu nudelbė ją, o paskui skėtį. Danvortis matė, kaip sujudėjo jo lūpos: „Atsiprašau”. Tada jis pasilenkė skėčio pakelti. Akimirką atrodė, kad Badris ir moteriškė galynėjasi virš žibuoklėmis nužertos erdvės, kol pagaliau Badris pastvėrė rankeną ir vėl iškėlė skėtį taip, kaip šiam ir derėjo būti. Tada atidavė jį moteriškei, kurios putnus veidas jau degė raudoniu iš pykčio, o gal nuo šalčio, o gal ir nuo vieno, ir nuo kito.
   — Atsiprašau? — pakartojo ji, iškeldama skėtį virš galvos, tarsi ketindama liuobti kotu Badriui per galvą. — Tiek tegali pasakyti?
   Badris tarsi sudvejojęs prispaudė delną prie kaktos, o paskui, lygiai kaip ir bare, lyg ir prisiminęs, kur esąs, vėl leidosi pirmyn, dabar jau — kone tekinas. Staigiai pasuko, pasiekęs Brasenozės vartus; Danvortis nukuduliavo jam iš paskos per universiteto kiemą, pro šonines duris nėrė vidun į laboratoriją ir koridoriumi nuskubėjo į tinklo patalpą. Badris jau kiūtojo prie konsolės; susilenkęs, suraukęs antakius jis įdėmiai stebeilijo į ekraną.
   Danvortis baiminosi išvysiąs skaičių maišalynę arba, dar blogiau, visai tuščią ekraną, tačiau ekrane tvarkingais stulpeliais rikiavosi skaičiai ir taško matricos.
   — Tai kaip, nustatei tašką? — sušniokštavo Danvortis, vos atgaudamas kvapą.
   — Taip, — atsakė Badris. Tada atsigręžė ir pažvelgė į Danvortį. Pagaliau liovėsi raukytis, bet dabar jo veide atsirado kažkokia bauginančiai keista, bereikšmė išraiška, tarsi Badris užsisvajojęs iš paskutiniųjų stengtųsi sutelkti dėmesį.
   — Kada… — ištarė jis ir vėl pradėjo drebėti. Balsas nutrūko, tarsi, vos prasižiojęs, jis būtų užmiršęs, ką ketino sakyti.
   Pokštelėjo stiklinės durys, vidun įpuolė Gilkraistas ir Merė, nuo jų neką teatsiliko ir Latimeras, tuo pačiu galynėdamasis su skėčiu.
   — Kas yra? Kas atsitiko? — sušuko Merė.
   — Kada buvo — kas, Badri? — primygtinai paklausė Danvortis.
   — Tašką nustačiau, — pasakė Badris. Apsisuko ir įsmeigė akis į ekraną.
   — Ar tai ir yra koordinatės? — paklausė Gilkraistas pasilenkdamas ir pažvelgdamas Badriui per petį. — Ką reiškia visi šitie simboliai? Turėsi mums, neprofesionalams, išversti tai į žmonių kalbą.
   — Kada buvo — kas? — pakartojo Danvortis.
   Badris prispaudė delną prie kaktos.
   — Kažkas negerai, — pasakė.
   — Ką? — užriko Danvortis. — Laiko paklaida? Nori pasakyti — pernelyg didelė laiko paklaida?
   — Laiko paklaida? — bukai pakartojo Badris. Dabar jis jau drebėjo taip, kad vos pajėgė išspausti žodį.
   — Badri, — įsiterpė Merė, — tu sveikas?
   Badrio veide vėl išsiliejo keista išsiblaškiusio žmogaus išraiška; atrodė, jis svarsto, ką reikėtų atsakyti į tokį klausimą.
   — Ne, — pagaliau ištarė ir griuvo kniūbsčias ant konsolės.

   Išsmukdama iš plyšio, ji išgirdo varpą. Jis aidėjo laibai ir skardžiai, labai panašiai kaip tas varpelių tilindžiavimas, kuris per Kalėdas užlieja visą prekybinį rajoną. Tinklo valdymo patalpa lyg ir turėjo būti izoliuota nuo bet kokių pašalinių garsų, tačiau kaskart, kai tik kas nors praverdavo prieškambario duris, ją pasiekdavo prislopintas, kone vaiduokliškas kalėdinių giesmių gaudesys.
   Pirmoji atėjo daktarė Arens, paskui — ir ponas Danvortis; sulig ir vieno, ir kito pasirodymu Kivrinai net padai atšalo: tikriausiai jie atskuba pasakyti, kad jos kelionė dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebeįvyks. Daktarė Arens vos nesugriovė visų planų, užlaikydama ją ligoninėje, kai priešvirusinis skiepas, kuriuo buvo paskiepyta Kivrina, staiga ištino ir virto bjauriai raudonu rumbu ant dilbio.
   — Kol tinimas neatlėgs, niekur tu nekeliausi, — pareiškė tada daktarė Arens ir kategoriškai atsisakė išleisti ją iš ligoninės. Ranką Kivrinai tebeniežėjo ir dabar, bet ji nė neketino prisipažinti apie tai daktarei Arens, kuri galėjo išplepėti ponui Danvorčiui — pastarasis ir šiaip jau elgėsi tiesiog siaubingai nuo pat tos dienos, kai sužinojo, kad ji iš tikrųjų ruošiasi kelionei.
   Juk sakiau jam jau prieš dvejus metus, kad noriu apsilankyti Viduramžiuose, pagalvojo Kivrina. Prieš dvejus metus! Ir vis dėlto, netgi vakar, kai ji buvo nuėjusi parodyti jam savo apdaro, jis vis dar tebebandė ją atkalbėti!
   — Manęs visiškai netenkina tai, kaip „Medievalis” organizuoja šitą perkėlimą, — burnojo jis. — O net jei jie ir imtųsi visų būtinų atsargumo priemonių, jaunai merginai vis vien nėra ko lįsti į Viduramžius vienai.
   — Viskas apgalvota iki menkiausios smulkmenos, — užtikrino ji.
   — Aš — Izabelė de Bovrijė, Džilberto de Bovrijė, didiko, gyvenusio Rytų Redinge nuo 1276-ųjų iki 1332-ųjų, duktė.
   — O ką Jorko grafystės didiko duktė galėjo veikti Oksfordo — Bato kelyje vienui viena?
   — O aš ir nebuvau viena! Visų savo tarnų lydima, keliavau į Ivešemą pasiimti brolio, kuris susirgęs gulėjo vietiniame vienuolyne, bet pakeliui mes patekome į plėšikų pasalą.
   — Plėšikų, — murmtelėjo jis, tankiai mirksėdamas iš po akinių.
   — Sumanymą man pakišote jūs pats. Sakėte, kad Viduramžiais jaunos moterys niekad nė žingsnio nežengdavo vienos, kad kelionėje jas visada kas nors lydėdavo. Taigi, aš irgi keliavau su palyda, bet, kai mus užpuolė, tarnai išsilakstė į visas puses, o plėšikai pagrobė arklius ir visas mano brangenybes. Ponas Gilkraistas mano, kad tokia istorija visai tikėtina. Pasak jo, remiantis tikimybių teorija…
   — Šitokia istorija tikėtina todėl, kad Viduramžiais knibždėte knibždėjo galvažudžių ir vagių.
   — Žinau, — nekantriai atsakė ji. — Taip pat gausu buvo užkrato nešiotojų, plėšikaujančių riterių bei šiaip visokio plauko pavojingų tipų. Nejaugi Viduramžiais padorių žmonių išvis nepasitaikydavo?
   — Padorūs žmonės buvo užsiėmę raganų deginimu ant laužo.
   Ji nutarė, jog verčiau pakeisti pokalbio temą.
   — Atėjau parodyti jums savo aprangos, — pasakė lėtai sukdamasi, kad jis galėtų kaip reikiant apžiūrėti mėlynąją jos suknelę ir baltą, kailiu pamuštą apsiaustą. — Iki kelionės pasiilginsiu ir plaukus.
   — Viduramžiais — nei šis, nei tas vilkėti baltą drabužį, — pareiškė jis. — Tuojau pat išsipurvinsi, ir tiek.
   Ir šįryt jis elgėsi nėmaž ne geriau. Žingsniavo pirmyn atgal siauroje stebėjimo zonoje kaip koks susijaudinęs busimasis tėvelis, laukiantis, kol pasaulin ateis jo atžala. Kivriną visą rytą graužė nerimas, kad jis ims ir suras kokią nors priežastį pareikalauti atšaukti jos kelionę.
   Visokios gaišaties ir šiaipjau buvo su kaupu. Ponas Gilkraistas šimtus kartų aiškino jai, kaip veikia įrašinėjimo įranga, tarsi ji būtų kokia pirmakursė studentė. Nė vienas jų nepasitikėjo ja nė per nago juodymą — nė vienas, išskyrus nebent Badrį, bet ir šio atsargumas tiesiog varė iš proto: jis viską tikrino ir pertikrino, be galo, be krašto apžiūrinėjo tinklo teritoriją, o kartą netgi ištrynė visas koordinates ir įvedė jas iš naujo.
   Ji jau manė nebesulauksianti, kada galės užimti poziciją, o kai pagaliau įsitaisė tarp vežimo nuolaužų, buvo tik dar blogiau — gulėti užmerktomis akimis ir sukti galvą, kas dedasi aplinkui. Latimeras pareiškė Gilkraistui tiksliai nežinąs jų pasirinktojo vardo — Izabelė — tuometės rašybos, tarsi kas nors iš andainykščių žmonių mokėtų skaityti, jau nekalbant apie rašymą. Paskui prisiartino Montoja ir priminė, kad įsitikinti, ar tikrai atsidūrusi Skendgeite, ji galėsianti pagal lengvai atpažįstamą bažnyčios freską, kurioje pavaizduota Paskutinė vakarienė. Tai Kivrinai ji buvojau sakiusi gal dešimt kartų.
   Kažkuris, tikriausiai Badris — mat tik jis vienintelis nežarstė jai jokių nurodymų — pasilenkė ir stumtelėjo jos ranką šiek tiek arčiau kūno, paskui patvarkė suknelės sijonus. Grindys buvo kietos, kažkas skaudžiai dūrė į šoną po pat šonkauliais. Ponas Gilkraistas kažką pasakė, ir vėl suaidėjo varpas.
   O ne, prašau, tik ne tai, patyliukais ėmė melsti Kivrina pamaniusi, kad varpo gaudimas atsklido pro atvertas duris į koridorių: galbūt tai daktarė Arens, staiga nusprendusi, jog Kivrinai būtiniausiai reikia dar vieno skiepo, o gal Danvortis strimgalviais pasileido į Istorijos fakultetą, kad įkalbėtų ką nors tučtuojau grąžinti Viduramžiams dešimtojo pavojingumo lygio kategoriją.
   Kad ir kas tai būtų, kažkas neabejotinai laikė duris atviras: ji labai aiškiai girdėjo prislopintą varpų gaudimą, tik neišskyrė jokios melodijos. Netrukus susigaudę, kad melodijos nė nebuvo — aidėjo lėti, ritmingi varpo dūžiai, protarpiais nutrūkstantys, bet tuoj pat pasigirstantys vėl, ir Kivripai dingtelėjo mintis: atkeliavau.
   Ji gulėjo ant kairiojo šono, nepatogiai išsikėtojusi, tarsi parblokšta ją užpuolusių plėšikų, viena ranka užmesta ant veido, lyg dar būtų mėginusi prisidengti nuo smūgio, prakirtusio smilkinį ir iškruvinusio veidą. Ranka pridengė akis taip, kad ji galėtų atsimerkti, ir niekas to išsyk nepastebėtų, bet kol kas ji nė nebandė prasimerkti. Gulėjo nekrustelėdama ir klausėsi.
   Išskyrus varpo gaudesį, nesigirdėjo jokių kitų garsų. Jeigu ji atsidūrė keturioliktojo amžiaus šalikelėje, aplinkui mažų mažiausiai turėtų bruzdėti paukščiai bei voverės. Tačiau gyvūnus, reikia manyti, išgąsdino ir nutildė staigus jos pasirodymas ar tinklą supančio ratilo švytėjimas ir po to bent kelias minutes ore žaižaravusios šerkšną primenančios dalelytės.
   Po ilgokai užtrukusios valandėlės pagaliau čirptelėjo paukščiukas, jam atliepė kitas. Netoliese kažkas sušnarėjo, nutilo, vėl sušnarėjo. Keturioliktojo amžiaus voverė ar miškinė pelė. Kivrina išgirdo ir tykesnį šiugždesį — tikriausiai tai vėjas sūpavo medžių šakas, nors veidu ji nejautė ne menkiausio dvelktelėjimo — o iš kažkur vis sklido prislopintas, labai tolimas varpo gausmas.
   Kažin, kodėl ten skamba varpas? — susimąstė Kivrina. Galbūt kviečia žmones mišparams? O gal rytinėms mišioms? Badris tiesiai jai pasakė nė nenutuokiąs, kokios galima tikėtis laiko paklaidos. Jis norėjo atidėti perkėlimą bent jau tol, kol patikrins visą eilę parametrų, tačiau ponas Gilkraistas užtikrino, esą pagal tikimybių teoriją vidutinė laiko paklaida turėtų būti maždaug 6,4 valandos.
   Kivrina nenumanė, kiek galėjo būti valandų, kai iškeliavo. Iš pasirengimo kambario ji išėjo be penkiolikos vienuoliktą — pastebėjo ponią Montoją žvilgčiojant į laikrodį ir paklausė jos, kiek valandų. Tačiau nežinojo, kiek dar laiko buvo sugaišta po to. Jai atrodė — ištisa amžinybė.
   Perkėlimas buvo numatytas lygiai dvyliktai. Taigi, jeigu ji iškeliavo pagal grafiką, o laiko paklaida — tokia, kaip ir numatyta, tuomet dabar turėtų būti maždaug šešta valanda vakaro — mišparams lyg ir per vėlu. O jeigu iš tikrųjų varpas skambino kviesdamas mišparams, kodėl vis nesiliovė skambėjęs?
   Varpas galėjo skambėti kviesdamas mišioms, o taip pat — laidotuvių arba vestuvių proga. Viduramžiais varpų gaudimas išvis beveik niekada nenutildavo: jais skambindavo perspėdami apie užpuolimą ar gaisrą, tam, kad padėtų paklydusiam vaikui rasti kelią atgal į kaimą, ar netgi tam, kad nukreiptų į šalį audrą. Taigi dabar varpas galėjo skambėti dėl pačių įvairiausių priežasčių.
   Jeigu ponas Danvortis būtų čia, jis, be jokios abejonės, sakytų, kad šis varpas skelbia žinią apie laidotuves.
   — Vidutinė gyveniįmo trukmė keturioliktame amžiuje buvo maždaug trisdešimt aštuoneri metai, — pasakė jis, kai Kivrina pirmąsyk užsiminė norinti apsilankyti Viduramžiuose. — Ir tai, sulaukti tiek galėjai nebent tuo atveju, jei tavęs nepakirsdavo cholera ar raupai, jei nenumirdavai nuo kraujo užkrėtimo, jei neužvalgydavai pašvinkusios mėsos, neatsigerdavai užteršto vandens, jei tavęs nesutrypdavo arklys. Arba jei tavęs nesudegindavo ant laužo už raganavimą.
   Arba — jei mirtinai nesušaldavai, pagalvojo Kivrina. Ji jau pasijuto stingstanti nuo šalčio, nors pragulėjo ant žemės dar visai neilgai. Jai rodėsi, kad tai, kas dūrė į šoną, jau prasiskverbė per krūtinės ląstą ir dabar bedė į plautį. Ponas Gilkraistas buvo nurodęs pagulėti keletą minučių, o paskui atsargiai mėginti stotis — nevikriai, tarsi dar būtų apdujusi, ne visiškai atgavusi sąmonę. Kivrina manė, jog kelių minučių gali ir nepakakti, turint omeny, kokiu dažnumu, pagal tikimybių teoriją, kelyje gali pasirodyti žmonių. Be jokios abejonės, praeis tikrai daugiau nei kelios minutės, kol keliu pro šalį važiuos koks prašalaitis, o Kivrina nieku gyvu nenorėjo prarasti to pranašumo, kurį turėtų, neva tysodama be sąmonės.
   Būdama be sąmonės ji tikrai turėtų pranašumų, nepaisant visų pono Danvorčio šnekų apie tai, kad gera pusė anglų iš karto pultų prie apalpusios moters jos prievartauti, o kita pusė lūkuriuotų netoliese ir jau rinktų žabarus laužui, ant kurio ją skubiai sudegintų. Vis dėlto, jeigu ji būtų sąmoninga, išgelbėtojai tuojau pat imtųsi klausinėti. O jei gulėtų kaip rąstas, jie pradėtų spėlioti; kalbėdamiesi apie ją, paminėtų ir daugelį kitų dalykų. Pavyzdžiui, aptarinėtų, kur reikėtų ją gabenti, svarstytų, kas ji ir iš kur keliauja — o tokios jų spėlionės atskleistų kur kas daugiau informacijos nei paprasčiausias klausimas: „Kas tu tokia?„
   Tačiau dabar jau buvo labai sunku grumtis su pagunda pasielgti kaip tik taip, kaip siūlė ponas Gilkraistas: atsistoti ir apsidairyti. Žemę kaustė gruodas, skaudėjo nuspaustą šoną, o ir galva pradėjo tvinkčioti varpo dūžių ritmu. Daktarė Arens iš anksto perspėjo, kad šitaip gali atsitikti. Nukeliavus šitaip toli į praeitį, neišvengiamai turėjo pasireikšti laiko vėlavimo simptomai: galvok skausmas, nemiga, bendras paros ritmo sutrikimas. Šaltis smelkėsi iki pat kaulų. Kažin, ar tai — irgi laiko vėlavimo apraiška, ar tik žemė, ant kurios ji gulėjo, jau įšalusi tiek, kad žvarba sukaustytų ją taip greitai, nepaisant net kailiu pamušto apsiausto? O gal laiko paklaida didesnė, nei tikėjosi laborantas, ir ji dribtelėjo į pačią nakties glūdumą?
   Kažin, ar tik nebus taip, kad guliu vidur kelio? — dingtelėjo jai. Jeigu tikrai taip, tuomet jokiu būdu negalima likti toje pačioje vietoje ilgai. Šuoliuojantis arklys tamsoje ją sutryptų, naktį nepastebėtų jos ir vadeliotojas, važiuojantis vežimu, kad ir tokiu pat, koks paliko provėžas.
   Vis dėlto vidury nakties niekas varpais neskambina, tarė ji sau, be to, ir pro nuleistas blakstienas skverbiasi pernelyg daug šviesos, tad tamsu tikrai negali būti. Tačiau jei tas tolumoje aidintis varpas tikrai kvietė žmones mišparų, tai reiškė, kad sutemos artėja, ir jai būtų pats metas apsižvalgyti aplinkui, kol neužslinko naktis.
   Ji dar kartą įsiklausė: išgirdo paukščių čirenimą, vėjo šnabždesį šakose ir netilstantį šiugždėjimą. Varpo gausmas nutilo, tik paskutinieji aidai dar virpėjo ore, bet čia ji išgirdo kažkokį labai, labai tylų garsą, tarsi kas būtų įkvėpęs, o gal koja sučežinęs sausą dirvą — visiškai čia pat.
   Kivrina įsitempė — vylėsi, kad apsiaustas patikimai paslėpė šią nevalingą raumenų reakciją — ir ėmė laukti, tačiau taip ir neišgirdo nei žingsnių, nei balsų. Tačiau nebegirdėjo ir paukščių. Kažkas, žmogus ar koks nors gyvis, sustingęs stovėjo visai greta jos. Tai nekėlė ne menkiausių abejonių. Ji net girdėjo jį alsuojant, jautė jo iškvepiamo oro pūkšnius. Padaras stovėjo taip gana ilgai, nekrustelėdamas. Po, regis, ištisos amžinybės, Kivrina susizgribo, kad ir pati guli sulaikiusi kvapą, tad lėtai, lėtai iškvėpė. Įsiklausė, bet per širdies dundėjimą ausyse nieko daugiau nebeišgirdo. Tada giliai įkvėpė ir suaimanavo.
   Jokio atsako. Kad ir kas čia buvo, jis nejudėjo, neišleido nė garselio. Ką gi, pono Danvorčio tiesa: atvykti neva be sąmonės — ne pats tinkamiausias būdas įžengti į šimtmetį, kuriame miškuose vis dar gausiai klajojo vilkai. O ir lokiai — taip pat. Staiga paukščiai vėl sučiulbo, kas turėjo reikšti, kad čia būta vis dėlto ne vilko arba kad tasai vilkas nuspūdino sau. Kivrina dar kartą įdėmiai įsiklausė, paskui atsimerkė.
   Tačiau nieko taip ir neišvydo, tik savo rankovę, užklojusią akis ir nosį, tačiau vien nuo akių vokų judesio galvą suskaudo dar smarkiau. Kivrina vėl užsimerkė, trumpai sukūkčiojo ir krustelėjo, patraukdama ranką tiek, kad kitąsyk atsimerkusi bent ką nors pamatytų. Tada dar kartą sudejavo, antakiai suplazdėjo ir pakilo.
   Greta jos niekas nelinksojo, nebuvo ir vidurys nakties. Pro susiraizgiusias medžių šakas virš galvos šviesavo pilkšvai melsvas dangus. Kivrina atsisėdo ir apsidairė.
   Beveik pirmas dalykas, kurį pasakė Kivrinai ponas Danvortis, kai tik ji pasisakė norinti keliauti į Viduramžius, buvo toks:
   — Tai buvo šiukšlini ir purvini, visų įmanomų užkratų apnikti laikai, tikra istorijos mėšlo duobė, tad kuo greičiau atsikratysi bet kokių romantiškų nuostatų, tuo geriau.
   Jis sakė tiesą. Savaime suprantama, jis sakė tiesą. Tačiau dabar ji atsidūrė išties romantiškame nelytėtame miške. Drauge su vežimu ir visa kuo ji per plyšį įsmuko į nedidelę atvirą erdvę — pernelyg mažą, pernelyg šešėliuotą, kad galėtum pavadinti ją miško laukyme. Iš visų pusių virš jos šakas svarino aukšti, stori medžiai.
   Kivrina gulėjo po ąžuolu. Aukštai virš galvos ji matė kelis ant plikų šakų dar virpančius karpytus lapelius. Ąžuole buvo gausybė lizdų, bet paukščiai vėl nutilo, išgąsdinti jos judėjimo. Pomiškio dirvos sluoksnis buvo storas, nuklotas nukritusių lapų ir sudžiūvusių žolių kilimu — pažiūrėti minkštas, nors iš tikrųjų toks nebuvo. Kietasis daiktas, spaudęs Kivrinai šoną, pasirodė besanti gilės kepurėlė. Prie gumburiuotų ąžuolo šaknų pulkeliais spietėsi balti, raudonais taškais nubarstyti grybai. Jie, kaip ir visa kita mažytėje laukymėlėje: medžių kamienai, vežimas, gebenės — žaižaravo tinklo ratilo kondensuotais ledokšniais.
   Iš karto buvo aišku, kad čia niekieno nebūta, galbūt niekad nebūta, ir lygiai taip pat akivaizdu, kad jos pataikyta toli gražu ne į Oksfordo r Bato kelią, taigi, nėra ko nė tikėtis kokio nors praeivio po 1,6 valandos ar bet kada vėliau. Viduramžių žemėlapiai, kuriais jie naudojosi, rinkdamiesi perkėlimo plyšio vietą, matyt, iš tikrųjų buvo netikslūs, ką primygtinai ir tvirtino ponas Danvortis. Matyt, kelias eina kažkur, gerokai toliau į šiaurę, o ji atsidūrė į pietus nuo jo, Vyčvudo girioje.
   — Pirmiausia išsiaiškink tikslią savo buvimo vietą erdvėje ir laike, — kalėjai į galvą ponas Gilkraistas. Įdomu, kaip jai tai padaryti — gal pasiklausti paukščių? Šie slapstėsi tarp medžių šakų pernelyg aukštai, kad ji įžiūrėtų bent rūšį, o masinis paukščių naikinimas čia prasidėjo tik apie 1970-uosius. Taigi, jei jie — ne drontai ir ne karveliai keliauninkai, iš jų šiaip ar taip neišgliaudysi jokios nuorodos nei į konkrečią vietą, nei į laiką.
   Kivrina ėmė sėstis, ir paukščiai siūbtelėjo aukštyn, audringai plakdami sparnais. Ji palūkėjo valandėlę, kol pritilo triukšmas, tada atsargiai atsiklaupė. Ir vėl sušnarėjo daugybės sparnų vasnojimas. Kivrina suglaudė delnus, stipriai juos suspaudė ir užsimerkė — tam, kad, jei vis tik pasirodytų koks keleivis, lyg ir turįs ją surasti, išvydęs ją pamanytų, jog ji meldžiasi.
   — Štai aš ir čia, — ištarė Kivrina ir tuoj pat nutilo. Jei ji praneš, kad, užuot atsidūrusi Oksfordo — Bato kelyje, dribtelėjo į pačią miško glūdumą, tai tik patvirtins pono Danvorčio nuomonę, esą ponas Gilkraistas pats nenutuokia, ką darąs, o ji nesugebanti savimi pasirūpinti. Bet tuoj pat jai dingtelėjo, kad tai visiškai nesvarbu: juk niekas jos įrašų negalės pasiklausyti anksčiau, nei ji sėkmingai parsiras namo.
   Jeigu ji sėkmingai parsiras namo, ko tikrai bus sunku tikėtis, jei, nakčiai užslinkus, ji vis dar tebetūnos vidur miškų. Kivrina atsistojo ir apsidairė. Buvo arba vėlyvas pavakarys, arba labai ankstus rytas, bet, būdama girioje, paros meto ji niekaip negalėjo įspėti. Tiesa, galbūt nepavyktų to perprasti ir išsigavus į atvirą erdvę, kur aiškiai maitytųsi dangus, netgi išvydus saulę danguje. Ponas Danvortis sakė jai, jog pasitaikydavo, kad laiko keliautojai taip ir likdavo beviltiškai sutrikę per visą savo viešnagę praeityje. Jis primygtinai reikalavo, kad ji išmoktų orientuotis naudodamasi šešėliais, tačiau tam jai būtinai reikėjo žinoti, koks yra paros metas, o dabar jau nebebuvo kada gaišti svarstant, kuri kryptis yra kuri. Jai žūtbūtinai reikėjo išsikrapštyti iš tankmės. Dabar jau beveik visą mišką gaubė šešėlis.
   Niekur nesimatė jokio kelio, netgi tako. Kivrina ratu apėjo vežimą bei išsvaidytas dėžes, ieškodama bent kokios nors properšos tarp medžių. Vienoje pusėje, kurią lyg ir buvo galima laikyti vakarais, miškas tarytum šiek tiek retėjo, bet, patraukusi tenlink — ir kas keli žingsniai vis atsigręždama, kad įsitikintų, jog vis dar mato nubrizgusį mėlyną vežimo viršaus audeklą — Kivrina priėjo tik beržų guotą, balti jų kamienai ir sukūrė erdvės iliuziją. Ji sugrįžo prie vežimo ir pabandė eiti priešinga kryptimi, nors ten giria atrodė dar gūdesnė.
   Kelias driekėsi vos už šimto jardų. Perlipusi per išvirtusį rąstą, prasibrovusi per tankų karklyną, ji išnėrė tiesiai į jį. Vieškelis — taip jį įvardijo tikimybių teorija. Tačiau vieškelio jis nėmaž nepriminė. Išvis nebuvo panašus į kelią. Veikiau paprastas takas, galbūt juo būdavo genami gyvuliai. Tad štai kokie buvo nuostabieji keturiolikto amžiaus Anglijos pagrindiniai keliai — magistralės, atveriančios duris prekybai ir plečiančios horizontus…
   Kelias buvo toks siauras, kad jame vargu galėjo tilpti vienas vežimas, tačiau iš karto krito į akis, kad vežimų čia važinėta — ar bent jau pravažiavęs bent vienas. Juo driekėsi dvi gilios, ratų išduobtos provėžos, prikritusios rudeninių lapų. Kai kur provėžose ir šalikelėje telkšojo juodo vandens balos, vieną kitą dengė plonytė ledo luobelė.
   Kivrina išniro į kelią pačiame įdubos dugne. Į abi puses nuo jos kelias kilo aukštyn; ton pusėn, kurią lyg ir reikėjo laikyti šiaurine, sulig šlaito viduriu miškas baigėsi. Kivrina atsigręžė. Iš tos kelio vietos labai norint vežimą buvo galima įžiūrėti — tarp medžių blausiai mėlynavo audeklo lopelis — tačiau nebuvo ko nė tikėtis, kad jį atsitiktinai pastebės koks pakeleivis. Kelias kaip tik čia nėrė į miško tankmę, tuo pačiu susiaurėdamas ir tarsi tyčia siūlydamas visokio plauko galvažudžiams bei vagims idealią vietą užpuolimui.
   Tam, kad koks nors gelbėtojas patikėtų apiplėšimo istorija, tinkamesnės vietos ir norėdamas nesurastum, tačiau, skubėdamas pravažiuoti kelio susiaurėjimą, niekas jos nepastebės, o jei kam iš tankmės ir šmėkštelės vos įžiūrimas mėlynas lopinėlis, tas, be abejo, pamanys, jog kažkas čia tyko pasaloje ir, užuot stabtelėjęs, tik spustelės arklius šuoliais.
   Staiga Kivrinai dingtelėjo, kad, tūnodama pačioje girios glūdumoje, ji pati labiau primena vieną tų galvažudžių, o ne vargšę nekaltą mergelę, kuriai ką tik vožtelėjo per galvą.
   Ji išėjo į kelio vidurį ir prispaudė delną prie smilkinio.
   — O holpen me, for I am fui sore in drede! — sušuko.
   Mechaninis vertėjas lyg ir turėjo automatiškai išversti į senąją anglų kalbą viską, kad ir ką ji sakytų, tačiau ponas Danvortis kategoriškai reikalavo, kad bent kelias frazes bendravimo pradžiai ji įsimintų pati. Visą vakarykštę popietę Kivrina plūkėsi drauge su Latimeru, tobulindami jos tartį.
   — Holpen me, for I haf been y-robbed by fel thefes, — pabandė ji dar kartą.
   Valandėlę Kivrina svarstė, ar nevertėtų kristi paslikai ant kelio, tačiau dabar, išėjusi į atviresnę vietą, tuojau įsitikino, kad metas jau vėlyvas, vėlesnis, negu ji manė — saulė jau sviro prie laidos, tad, jeigu ji norinti pamatyti, kas atsiveria nuo kalvos viršūnės, eiti apsidairyti reikėtų tuojau pat. Vis dėlto pirmiausia reikėjo kaip nors paženklinti atvykimo vietą.
   Pakelėje vešėjo ničniekuo neišsiskiriantys karklai. Kivrina apsidairė kokio akmens, kurį galėtų padėti šalikelėje ten, iš kur dar matyti vežimas, tačiau, kad ir kiek dairėsi, šiurkščioje žolėje neišvydo nieko tinkamo. Galiausiai per tankmę, apsiaustu ir plaukais nuolat kliuvinėdama už kibių karklų šakų, ji prasibrovė atgal prie vežimo ir pasiėmė žalvariu kaustytą skrynelę — tą pačią, kuri buvo tiksliai nukopijuota nuo Ešmolėjaus muziejuje saugomos brangenybių dėžutės — ir parsinešusi numetė šalikelėje.
   Ženklas toli gražu nebuvo labai geras — skrynelė buvo pakankamai maža, kad bet koks pasipainiojęs praeivis ją nusineštų — tačiau ir eiti kol kas ji neketino toliau nei iki kalvos viršūnės. O jei nuspręsianti traukti iki artimiausio kaimo, pirmiausia grįšianti ir pasirūpinsianti kokia nors patikimesne gaire. Be to, labai jau neįtikėtina, kad artimiausiu metu kas nors gali pasirodyti kelyje.
   Giliai įspaustų provėžų kraštai buvo kietai sušalę, nukritę lapai jose nesumaigyti, balas aptraukusi ledo luobelė nesuskeldėjusi. Šituo keliu niekas tikrai nevažiavo visą dieną, o gal ir visą savaitę.
   Kivrina aptvarkė žolynus, kad iš jų ne taip akivaizdžiai kyšotų skrynelė, ir patraukė šlaitu aukštyn. Neminint pažliugusios, sustingusios purvynės pačioje žemiausioje vietoje, kelias buvo kur kas lygesnis, nei tikėjosi Kivrina, be to, gana kietas, gerai kanopų sutryptas, kas reiškė, kad, nors dabar nesimatė nė gyvos dvasios, arkliai trempė šį kelią pakankamai dažnai.
   Kopti buvo visiškai lengva, tačiau, vos žengus kelis žingsnius, Kivriną apėmė nuovargis, sustiprėjo ir smilkinyje pulsuojantis skausmas. Ji vylėsi, kad šie nemalonūs, laiko paklaidos sukelti reiškiniai pernelyg nesustiprės — jau įsitikino atsidūrusi toli nuo bet ko. O gal taip tik atrodė. Ji vis dar nebuvo nustačiusi „tikslios savo buvimo laike vietos”, o nei kelyje, nei miške nebuvo matyti jokių konkrečių požymių, bylojančių, kad jos atkeliauta būtent 1320-uosius.
   Vieninteliai civilizacijos ženklai čia buvo tik tos kelyje išduobtos provėžos, kokios galėjo atsirasti bet kuriuo metu po to, kai buvo išrastas ratas, bet anksčiau, nei sugalvota kelio danga — ir tai nebūtinai. Visiškai tokių pat keliukų galėjai aptikti ir vos per penkias mylias nuo Oksfordo — juos su didžiausia meile prižiūrėjo Nacionalinis Paveldas, japonų ir amerikiečių turistų džiaugsmui.
   Ką gali žinoti, galbūt ji ir išvis niekur neiškeliavo, gal kitapus artimiausios kalvos aptiks M-1 greitkelį arba ponios Montojos kasinėjimų sklypą, o gal — kokią SDI įrangos bazę. Būtų labai jau apmaudu sužinoti savo padėtį laike iš to, kad ims ir partrenks koks dviratis ar automobilis, pagalvojo Kivrina ir apdairiai pasitraukė į kelkraštį. Tačiau jei vis dėlto niekur neiškeliavau, iš kur tuomet toks bjaurus galvos skausmas ir dar nuovargis, kaustantis taip, kad, regis, nebeįstengsiu žengti nė žingsnio?
   Galų gale ji užkopė į kalvos keterą ir sustojo, visai uždususi. Sliūkinti šalikele nebuvo jokios prasmės. Iki šiol pro šalį taip ir nepravažiavo joks automobilis. Nepasirodė nei koks nors raitelis ar brikelė. Kivrina suprato atsidūrusi toli nuo bet kokios gyvenvietės, kaip kad jai ir pasirodė iš pat pradžių. Miškas čia buvo jau pasibaigęs, tad ji galėjo apsidaiyti per mylių mylias. Giria, kurioje liko vežimas, siekė maždaug iki pusės šlaito, o paskui suko į pietus bei vakarus ir driekėsi į. neužmatomą tolybę. Jei būtų dribtelėjusi kur nors giliau miške, Kivrina būtų beviltiškai paklydusi.
   Toli rytuose irgi tankiai augo medžiai — jie žėlė palei upę, kurios sidabrinius blyksnius Kivrina šen ten įžvelgė pro šakas: Temzė? Červelas? — o ir visas prieš akis plytintis kraštovaizdis buvo nusėtas medžių eilėmis, giraitėmis, guotais; daugybė medžių, kur kas daugiau, nei ji iš viso manė kada nors buvus Anglijoje. Tikroji „Domesday Book” — 1086-ųjų žemės nuosavybės aprašymo knyga — tvirtino, kad miškingų žemių Anglijoje — ne daugiau nei penkiolika procentų, o tikimybių teorija skelbė, kad keturioliktame amžiuje miškai turėtų užimti ne daugiau dvylikos procentų visos teritorijos, kadangi jie buvo masiškai kertami, valant sklypus dirbamiems laukams bei gyvenvietėms. Tačiau dabar atrodė, kad tikimybių teorija, o gal andainykščiai, žemės nuosavybės aprašus sudarinėję žmonės, bus smarkiai suklydę ir gerokai sumažinę skaičius. Medžiai augo visur, kiek tik aprėpė akys.
   Kivrina taip ir neįžiūrėjo jokio kaimelio. Miškų medžiai jau buvo numetę lapus, gęstančioje pavakario šviesoje barkšojo tik plikos pilkšvai juodos šakos, tad pro jas tikrai turėtų matytis koks bažnyčios bokštas ar dvaro rūmų pastatai, bet Kivrinos žvilgsnis neužkliuvo už nieko, kas bent iš tolo primintų gyvenvietę.
   Tačiau kaimelių netoliese tikrai turėjo būti: aplinkui driekėsi laukai, išdalyti siaurais rėžiais, kas iš tiesų būdinga Viduramžiams. Viename laukų žolę rupšnojo avys — irgi Viduramžiams tinkamas vaizdelis, tačiau nebuvo matyti nieko, kas tas avis prižiūrėtų. Toli, rytų pusėje, pilkavo kažkokia išskydusi, lyg ir keturkampė, dėmė — tikriausiai Oksfordas. Kivrina įtempė akis ir prisimerkė — jai pasirodė, kad beveik įžiūri sienas ir platų, tarsi pritūpusį Karfakso Bokštą, tačiau tirštėjančiose sutemose taip ir nepavyko išskirti šv. Fridesvaido ar Osnio bokštų.
   O sutemos iš tikrųjų tirštėjo. Dangus virš galvos buvo melsvai pilkas, tik vakaruose gaišavo vos įžiūrimi rausvi atšvaitai; Kivrina nėmaž neabejojo nesupainiojusi ryto su vakaru, nes pastebimai temo netgi jai bestovint kalvos keteroje.
   Kivrina persižegnojo ir sudėjo rankas maldai, suglaustų pirštų galiukus prikisdama prie pat veido.
   — Ką gi, pone Danvorti, štai aš ir čia. Atrodo, atsidūriau daugmaž ten, kur ir taikėmės. Tiesa, ne visai Oksfordo — Bato kelyje. Nuo jo esu apie penkis šimtus jardų į pietus, šalutiniame keliuke.
   Matau Oksfordą. Atrodo, nuo jo mane skiria apie dešimt mylių.
   Ji nusakė, koks, jos manymu, yra metų ir paros laikas* apibūdino tai, ką matė ar bent manė matanti, paskui nutilo ir prispaudė delnus prie veido. Dabar į savąją „Domesday Book„ versiją lyg ir reikėjo įrašyti planus, ką ketinanti veikti toliau, tačiau kaip tik šito ji ir nežinojo. Banguotoje lygumoje į vakarus nuo Oksfordo turėjo būti geras tuzinas kaimelių, bet ji nematė nė vieno, nors tiesiai prieš akis driekėsi dirbami laukai, vingiavo ir kelias.
   Kelyje nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Jis rietėsi kitu kalvos šlaitu žemyn, netrukus išnykdamas tankiame sąžalyne, tačiau už pusmylio Kivrina matė ir pagrindinį kelią, reikia manyti, tą patį, kuriame turėjo atsidurti išnėrusi iš plyšio — į tą platų, lygų blyškiai žalią vieškelį akivaizdžiai ir vedė keliukas, kuriuo atėjo ji. Vieškelyje, kiek aprėpė akys, irgi nesimatė jokios gyvybės.
   Kairėje pusėje, daugmaž lygumos viduryje Oksfordo kryptimi, žvilgsnis kliudė kažkokį judėjimą tolumoje, tačiau tai buvo tik virtinė karvių, traukiančių namo link medžių guoto, reikia manyti, slepiančio kaimelį. Tačiau tai buvo ne tas kaimas, kurio ieškoti nurodė ponia Montoja — Sendgeitas turėjo būti į pietus nuo vieškelio.
   Nebent ji būtų atsidūrusi kokioje nors išvis kitoje vietoje, bet šito negalėjo būti. Mūrai toli rytuose, be jokios abejonės, buvo Oksfordas, o pietų pusėn nuo jo sukanti upė — ne kokia kita, o Temzė, plukdanti savo vandenis į ruzganai pilkšvos miglos debesėlį, kuris turėjo būti Londonas, tačiau visa tai Kivrinai nepakišo jokio ženklo, kur mėginti ieškoti reikiamo kaimo. Jis galėjo būti tarp kalvos keteros ir vieškelio, visai čia pat, tik iš čia nematomas, bet galėjo likti ir priešingoje pusėje, o gal — kitapus vieškelio ir šalutinio kelio. Visur apeiti ir apsidairyti nebebuvo kada.
   Temo vis sparčiau. Po kokio pusvalandžio trobose galbūt įsižiebs šviesos, padėsiančios susiorientuoti, bet laukti Kivrina negalėjo. Rausvas dangaus pakraštėlis vakaruose prisirpo iki violetinio mėlynumo, o mėlynė virš galvos buvo jau tamsiai violetinė. Drauge su tamsa stipriau spaudė ir šaltis. Pakilo vėjas. Apsiausto skvernai plazdėjo Kivrinai už nugaros, tad ji tvirčiau į jį susisupo. Jai visiškai nesinorėjo gruodžio naktį praleisti miške, kur būriais slankioja vilkai, ir dar su plyšte plyštančia galva, tačiau lygiai taip pat nesinorėjo ir tysoti ant gruodo sukaustyto vieškelio bei laukti, ar pasirodys koks pakeleivis.
   Dar buvo galimybė traukti tiesiai į Oksfordą, tačiau iki visiškai sutemstant ji niekaip jo nepasieks. Jei taip pavyktų aptikti kaimą — bet kokį kaimą — pernakvoti ji galėtų ten, o Montojos nurodytosios gyvenvietės paieškotų vėliau. Kivrina atsigręžė ir apžvelgė kelią, kuriuo atėjo, vildamasi pastebėti kokį nors žiburėlį ar iš ugniakuro vingiuojantį dūmą, tačiau neišvydo nieko panašaus. Dantys ėmė nevaldomai tarškėti.
   Ir tada suskambo varpai. Pirmiausia sugaudė Karfakso varpas, aidėdamas atpažįstamu balsu, lygiai tokiu pat, kaip visada, nors nuo keturiolikto amžiaus jis buvo perliedintas ne mažiau nei tris kartus; paskui, dar net nespėjus nutilti pirmojo dūžio aidui, atsiliepė ir kiti varpai, tarsi būtų tik ir laukę ženklo iš Oksfordo. Be jokios abejonės, varpai skelbė mišparus — kvietė žmones baigti dienos darbus, grįžti iš laukų ir traukti į vakarines mišias.
   O tuo pačiu jie pranešė Kivrinai, kur ieškoti kaimų. Varpai skambėjo kone vienu balsu, bet ji sugebėjo išskirti kiekvieno jų gaudesį; kai kurie ataidėjo iš taip toli, kad ją pasiekdavo tik paskutiniai, patys žemiausi jų aido virpesiai. Jie gaudė visur: štai čia, iš už tos išsidriekusios medžių eilės, ir ten, ir dar ten. Kaimelis, j kurį traukė karvės, iš tikrųjų buvo ranka pasiekiamas, už štai ano neaukšto kalvagūbrio keteros. Išgirdusios varpo gausmą, karvės paspartino žingsnį.
   Čia pat, tiesiog jai po nosimi, buvo netgi du kaimai: vienas — iškart kitapus kelio, kitas — už keleto laukų rėžių, išsibarstęs palei medžiais apaugusį upokšnį. Skendgeitas — kaimas, kurį, ponios Montojos nurodymu, ji ir turėjo pasiekti — liko ten, kur ji ir manė jį esant: į priešingą pusę nuo duburio, kur ji pradėjo kelionę, jai reikėjo eiti atgal tomis gruodo sustingdytomis vėžėmis, ne daugiau nei dvi mylias.
   Kivrina suglaudė delnus.
   — Ką tik susigaudžiau, kur atsidūriau ir kur yra kaimas, — prašneko ji svarstydama, ar jos „Domesday Book” įrašys ir varpų gausmą. — Šis šalutinis keliukas, kuriuo dabar einu, ir veda į jį. Ketinu ištempti vežimą į kelią, o paskui, kol dar visiškai nesutemo, nusvirduliuoti iki kaimo, tada susmuksiu ant pirmo pasitaikiusio slenksčio.
   Vieno varpo gausmas atsklido iš pietvakarių, iš taip toli, kad Kivrina jį vos girdėjo. Ji susimąstė, ar tik nebus tai tas pats varpas, kurį ji išgirdo pirmų pirmiausia. Kažin, kodėl jis skambėjo anksčiau? Galbūt Danvortis sakė tiesą, galbūt varpas iš tikrųjų skelbė kažkieno laidotuves.
   — Man nieko baisaus nenutiko, pone Danvorti, — pasakė ji į suglaustus delnus. — Nesijaudinkite dėl manęs. Jau daugiau nei valanda kaip aš čia, ir iki šiol manęs neištiko jokia bėda.
   Varpai neskubėdami nutilo; kaip ir anksčiau, ženklą liautis skambinus davė Oksfordo varpas, bet, kad ir kaip keista, jo gaudesys tvyrojo ore ilgiau nei bet kurio kito. Violetinis dangus palengva juodo, pietryčiuose įsižiebė pirmoji žvaigždė. Kivrinos rankos vis dar tebebuvo sudėtos tarsi maldai.
   — Kaip čia gražu, — ištarė ji.
 

„DOMESDAY BOOK“, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(000249 — 000614)

   Ką gi, pone Danvorti, štai aš ir čia. Atrodo, atsidūriau daugmaž ten, kur ir taikėmės. Tiesa, ne visai Oksfordo — Bato kelyje. Nuo jo esu apie penkis šimtus jardų į pietus, šalutiniame keliuke. Matau Oksfordą. Atrodo, nuo jo mane skiria apie dešimt mylių.
   Tiksliai nežinau, kada prasidėjo mano kelionė, bet, jei išvykau lygiai vidurdienį, kaip ir buvo numatyta, tuomet galiu tvirtinti, kad laiko paklaida — maždaug keturios valandos. Metų laikas — toks, koks ir turi būti. Medžiai jau beveik visiškai nubarstę lapus, tačiau nukritę lapai dar dorai nepradėjo pūti, o laukų užarta gal koks trečdalis. Tikslaus laiko, kuriame atsidūriau, negalėsiu pasakyti tol, kol nepasieksiu kaimo, kuriame galėčiau ko nors paklausti, kokia šiandien diena. Tikriausiai jūs geriau nei aš žinote, kur ir kada aš esu — ar bent žinosite, kai gausite mano vietos ir laiko taško koordinates.
   Vis dėlto galiu drąsiai tvirtinti, kad atkeliavau į tą šimtmetį, į kurį ir taikiausi. Įkopiau į neaukštos kalvos keterą, iš čia puikiausiai matyti aplinkui plytintys laukai. Žemė įdirbta rėžiais, kas ir būdinga Viduramžiams, vagų galai užapvalinti — čia apsisukdavo arklą tempiantys jaučiai. Ganyklas riboja gyvatvorės; gal koks trečdalis jų — saksiškieji žiogriai, kitos — tankiai susodintos normaniškosios gudobelės. Tikimybių teorija vienokių ir kitokių gyvatvorių santykį keturioliktame amžiuje nurodo kiek kitokį: dvidešimt penki procentai su septyniasdešimt penkiais, tačiau šie apskaičiavimai atlikti remiantis Safolko grafystės, kuri yra šiek tiek ryčiau, duomenimis.
   Į pietus ir į rytus plyti miškas — Vyčvudas? — kiek galiu įžiūrėti, — vien lapuočių. Rytų pusėje matau Temzę. Man dingojasi, kad beveik įžiūriu Londoną, nors ir žinau, kad tai neįmanoma. Juk 1320-aisiais jis nuo čia turėtų būti ne už dvidešimties, o už penkiasdešimties mylių, argi ne taip? Ir vis vien man atrodo, kad jį įžiūriu. O štai Oksfordo gynybinę sieną matau tikrai, taip pat ir Karfakso Bokštą.
   Čia taip gražu. Ir visai nesijaučiu atsidūrusi septynių šimtų metų atstumu nuo jūsų. Oksfordas visai čia pat, galėčiau pasiekti jį pėsčiomis; niekaip neatsikratau įspūdžio, kad, jei patraukčiau kalvos šlaitu žemyn ir pasiekčiau miestą, rasčiau ten jus visus, vis dar besibūriuojančius Brasenozės laboratorijoje, laukiančius, kol bus užfiksuotas mano buvimo taškas. Štai Badris, suraukęs antakius įdėmiai žvelgia į displėjus, štai ir ponia Montoja, nekantraujanti grįžti prie savo kasinėjimų, — o štai ir jūs, poną Danvorti, kudakuojantis tarsi višta ant kiaušinių. Visai nesijaučiu nuo jūsų atskirta, nesijaučiu net pernelyg nutolusi.

 
   Griūdamas Badris atitraukė ranką nuo kaktos ir alkūne trenkėsi į konsolę; akimirkai tai pristabdė kritimą, ir Danvortis neramiai sužiuro į ekraną baimindamasis, kad laborantas galėjo kliudyti klaviatūrą ir supinklioti duomenis displėjuje. Badris tuo tarpu susmuko ant grindų.
   Nei Latimeras, nei Gilkraistas irgi net nemėgino jo sugriebti. Atrodė, Latimeras netgi nesuvokė, jog atsitiko kažkas negera. Tik Merė dar bandė stverti griūvantį Badrį, bet, kadangi stovėjo kitiems už nugarų, spėjo sugniaužti tik jo rankovę. Akimoju ji krito ant kelių greta vyruko ir atvertė jį aukštielninką, tuo pat metu grūsdama ausinių kaištuką sau į ausį.
   Paskui ėmė raustis savo pirkinių krepšyje, iškniso iš jo pyplį, nuspaudė iškvietimo mygtuką ir laikė taip geras penkias sekundes.
   — Badri! — pašaukė balsu, ir tik tada Danvortis susizgribo, kokia tyla tvyro kambaryje. Gilkraistas stypsojo kaip mietas, nepajudėjęs iš vietos nuo tos akimirkos, kai susmuko Badris. Atrodė įsiutęs. Užtikrinu, mes apsvarstėme visus įmanomus netikėtumus. Akivaizdu: kaip tik šis nenumatytas atvejis ir liko nenumatytas.
   Merė atleido pyplio mygtuką, sugriebė Badrį už pečių ir švelniai krestelėjo. Sis nereagavo. Merė atlošė jo galvą, pasilenkė prie veido ir prikišo ausį prie pat pražiotos burnos, pasisukusi taip, kad galėtų matyti krūtinę. Badris vis dar kvėpavo. Danvortis matė, kaip kilnojasi jo krūtinė, Merė irgi tai matė. Tuoj pat atsitiesė, vėl mygdama pyplį, du pirštus prispaudė Badriui prie kaklo, palaukė, atrodė, ištisą amžinybę, tada pakėlė pyplį prie lūpų.
   — Mes Brasenozėje. Istorijos laboratorijoje, — išbėrė ji į pyplį.
   — Penki — du. Žmogus susmuko. Nuoalpis. Jokių pastebimų priepuolio požymių. — Ji atitraukė pirštą nuo iškvietimo mygtuko ir timptelėjo aukštyn Badrio akių vokus.
   — Nuoalpis? — pakartojo Gilkraistas. — Ką tai reiškia? Kas jam atsitiko?
   Merė suirzusi dėbtelėjo į jį.
   — Jis susmuko be sąmonės, — atkirto ir grįžtelėjo į Danvortį. — Duok šen mano lagaminėlį. Jis pirkinių krepšyje.
   Ieškodama pyplio, ji buvo parvertusi krepšį, dabar jis taip ir gulėjo ant šono. Danvortis kibo raustis tarp dėžučių ir ryšulių, užčiuopė maždaug tinkamo dydžio plastikinę dėžutę ir atidarė. Ši buvo kupina kalėdinių pliauškynių, suvyniotų į žalią bei raudoną foliją. Danvortis sugrūdo dėžutę atgal į krepšį.
   — Duokš greičiau, — tarstelėjo Merė, atsagstydama laboratorinį Badrio chalatą. — Negaliu gaišti visos dienos.
   — Nerandu… — prasižiojo Danvortis.
   Ji ištraukė krepšį jam iš rankų ir apvertė dugnu aukštyn. Kalėdinės pliauškynės nusirito į visas puses. Atsidarė dėžutė su šaliku, šalikas nudribo žemėn. Merė pastvėrė savo rankinę, atitraukė užtrauktuką, išsiėmė gana didelį medicininį lagaminėlį. Iš jo ištraukė kraujospūdžio matavimo apyrankę. Užsegė ją Badriui ant riešo, įjungė ir atsigręžė pasižiūrėti kraujospūdžio rodmenų lagaminėlio monitoriuje.
   Danvortis nėmaž nesuprato, ką reiškia banguota linija ekrane, iš Merės veido jam irgi nepavyko išskaityti, ką apie tai manoji. Badris vis dar kvėpavo, širdis tebeplakė; Danvortis nepastebėjo ir jokios žaizdos. Galbūt Badris paprasčiausiai nualpo? Tačiau nei iš šio, nei iš to niekas nealpsta — nebent knygose ir trečiarūšiuose filmuose. Reikia manyti, jis sužeistas arba staiga susirgo.
   Dar tada, kai įgriuvo į užeigą, atrodė gerokai priblokštas. Ar gali būti taip, kad ji partrenkė koks dviratininkas — juk ir pats Danvortis vos nepalindo po ratais — tik jis ne iš karto suvokė, kad trauma gana rimta? Tuo būtų galima paaiškinti, kodėl jis elgėsi kaip apdujęs ir atrodė nenormaliai susijaudinęs.
   Tačiau tuo toli gražu nepaaiškinsi priežasčių, atvijusių jį į barą net be palto ir privertusių išberti: „Eime greičiau, man jūsų reikia„ bei „Kažkas negerai”.
   Danvortis atsisuko ir įsistebeilijo į konsolės ekraną. Jame mirguliavo tos pačios matricos kaip ir tada, kai susmuko laborantas. Danvortis nesuprato, ką reiškia skaičių virtinės, tačiau iš pažiūros jos priminė kuo įprasčiausią skaitmeninį taško aprašą o ir Badris dar spėjo pasakyti, kad Kivrina sėkmingai persikėlė į praeitį. Kažkas negerai.
   Merė abiem delnais tapšnojo Badriui rankas, šonus ties krūtine, paskui — kojas iki pat pėdų. Badrio akių vokai suplazdėjo ir tuoj pat vėl sustingo.
   — Gal žinote, ar Badris turėjo kokių nors nusiskundimų d^l sveikatos?
   — Jis — pono Danvorčio laborantas, — kaltinančia intonacija tėškė Gilkraistas. — Jis iš Baliolo. Mums jį tik paskolino, — pridūrė jis, ir iš jo balso galėjai suprasti, kad dėl visko, kas nutiko, atsakomybę jis verčia Danvorčiui — tarsi šis būtų kažkaip suorganizavęs laboranto priepuolį, siekdamas sabotuoti visą projektą.
   — Jokių sveikatos problemų jis neturėjo, ar bent aš nieko apie tai nežinau, — atsakė Danvortis. — Semestrui prasidėjus, jam atliktas nuodugnus kasmetinis patikrinimas, taip pat ir visos profilaktinės procedūros.
   Merė susiraukė. Išsitraukė stetoskopą, gerą minutę klausėsi Badrio širdies plakimo, dar kartą patikrino kraujospūdžio duomenis, pamatavo pulsą.
   — O kaip epilepsija? Gal jį kada buvo ištikęs priepuolis? O gal jis sirgo diabetu?
   — Ne, — atsakė Danvortis.
   — Galbūt jis kada nors vartojo narkotikus ar nelegalius endorfinus? — Atsakymo ji net nelaukė. Vėl nuspaudė pyplio mygtuką.
   — Kalba Arens. Pulsas — 110. Kraujo spaudimas — 100/60. Imu kraujo mėginį analizei.
   Ji atplėšė marlinio tampono paketėlį, apšluostė nesuveržtąją ranką, atplėšė dar vieną paketėlį.
   Narkotikai arba nelegalūs endorfinai… Taip, j audrią elgseną ir šnekėjimą be sąryšio šituo galima paaiškinti. Tačiau jei Badris vartotų ką nors tokio, semestro pradžioje atlikti tyrimai būtų tai nustatę, taigi, jeigu jis būtų į ką nors įjunkęs, niekas neleistų jam atlikti sudėtingų tinklo nustatymų apskaičiavimų. Kažkas negerai.
   Merė dar kartą apšluostė Badriui ranką ir įsmeigė poodinį vamzdelį. Badrio akių vokai vėl suplazdėjo, jis atsimerkė.
   — Badri, — prašneko Merė. — Girdi mane? — Ji kyštelėjo ranką į palto kišenę ir išsitraukė ryškiai raudoną kapsulę. — Privalau pamatuoti tau temperatūrą. — Ji prikišo kapsulę jam prie lūpų, tačiau iš Badrio reakcijos net neatrodė, kad jis būtų išgirdęs, kas jam sakoma.
   Merė įsimetė kapsulę atgal į kišenę ir ėmė raustis lagaminėlyje.
   — Pasakyk, kai vamzdelyje išryškės rodmenys, — tarstelėjo Danvorčiui, tada išvertė visą lagaminėlio turinį, paskui ėmė krauti atgal. Galiausiai padėjo lagaminėlį ant grindų ir dabar jau kibo naršyti rankinę.
   — Kaip kažin ką, maniau, kad turiu ir prie odos tvirtinamą termometrą, — burbtelėjo.
   — Jau yra rodmenys, — pranešė Danvortis.
   Merė pasiėmė pyplį ir ėmė skaityti į jį skaičius.
   Badris atsimerkė.
   — Reikia tuojau… — ištarė ir vėl užsimerkė. — Taip šalta, — sumurmėjo.
   Danvortis nusivilko paltą, bet šis buvo pernelyg permirkęs, kad galėtų užkloti juo ligonį. Jis beviltiškai apsidairė, žvilgsniu ieškodamas bent ko nors, kas atstotų antklodę. Jeigu šitaip būtų atsitikę dar prieš Kivrinai iškeliaujant, galėtų užmesti ant jo šiltąjį jos apsiaustą. Sumaigyta Badrio striukė gulėjo sugrūsta po konsole. Danvortis ją ištraukė ir kaip išmanydamas užklojo Badrį.
   — Sustirau, — sukuždėjo Badris, jį ėmė krėsti drebulys.
   Merė, nesiliaudama diktuoti rodmenis į pyplį, aštriai dėbtelėjo į jį.
   — Ką jis pasakė?
   Badris dar kažką sumurmėjo, paskui ištarė pakankamai aiškiai:
   — Skauda galvą.
   — Skauda galvą, — pakartojo Merė. — Pykina?
   Badris pajudino galvą į šalis, suprask: ne.
   — Kada buvo… — pradėjo sakyti, stverdamas Merei už rankos.
   Ji uždėjo delną jam ant plaštakos, suraukė antakius, antrąjį delną prispaudė jam prie kaktos.
   — Jis tikrai karščiuoja, — pasakė.
   — Kažkas negerai, — ištarė Badris ir užsimerkė. Jo pirštai atsigniaužė ir paleido Merės ranką, jo paties ranka šleptelėjo ant grindų.
   Merė pakėlė suglebusią jo ranką, dirstelėjo į rodmenis, dar kartą pačiupinėjo jo kaktą.
   — Kur velniai nujojo tą prakeiktą odos termometrą? — sušniokštė ji ir vėl kibo raustis lagaminėlyje.
   Dzingtelėjo pyplys.
   — Jie jau čia, — tarstelėjo Merė. — Kas nors nueikite, parodykite jiems kelią. — Ji patapšnojo Badriui krūtinę. — Gulėk ir nejudėk.
   Kai Danvortis atidarė duris, jie jau trypčiojo prie slenksčio. Du greitosios pagalbos gydytojai, nešini įrankių lagaminėliais dydžio sulig visos tyrimų įrangos lagaminais, prasibrovė pro jį viduij.
   — Reikalingas transportas, tučtuojau, — išbėrė Merė anksčiau, nei jie spėjo atsidaryti lagaminėlius. Tada atsistojo pati. — Tempkite čionai neštuvus, — kreipėsi į moterį gydytoją. — Ir duokite šen odos termometrą bei lašelinę su sacharozės tirpalu.
   — O aš maniau, kad „Dvidešimtojo amžiaus” darbuotojai tikrinami dėl narkotikų bei endorfinų vartojimo, — pareiškė Gilkraistas.
   Vienas gydytojų pastūmė jį į šalį, tempdamas vidun lašelinės mechanizmą.
   — „Mediavelis” niekad nebūtų leidęs… — dar bandė tęsti Gilkraistas, bet tuoj pat pasitraukė į šalį praleisdamas kitą gydytoją — su neštuvais.
   — Narkotinė abstinencija? — paklausė antrasis gydytojas, vyras, dirstelėdamas į Gilkraistą.
   — Ne, — atsakė Merė. — Odos termometrą turite?
   — Ne, — atsakė tas, jungdamas rezervuarą su skysčiu prie mechanizmo. — Tik termistorių ir paprastą termometrą. — Jis iškėlė plastikinį tirpalo rezervuarą virš galvos, palaikė taip gerą minutę, kol sunkio jėga automatiškai įjungė siurblio varikliuką, tada lipnia juostele pritvirtino talpą Badriui ant krūtinės.
   Gydytoja nubloškė nuo Badrio striukę ir apklojo ligonį pilka antklode.
   — Šalta, — ištarė Badris. — Būtinai reikia…
   — Ką mums reikia padaryti? — neatlyžo Danvortis.
   — Taškas…
   — Vienas — du! — sutartinai riktelėjo gydytojai ir bendromis pastangomis užritino Badrį ant neštuvų.
   — Džeimsai, pone Gilkraistai, reikia, kad judu važiuotumėte drauge į ligoninę užpildyti jo priėmimo lapą, — pareiškė Merė. — Ir dar man reikės jo medicininės kortelės. Vienas jūsų gali važiuoti drauge greitosios pagalbos mašina, kitas seks iš paskos,
   Danvortis negaišo, kad nereikėtų veltis į ginčus su Gilkraistu, kuriam iš jų važiuoti greitosios pagalbos mašina. Jis skubiai įsiropštė vidun ir atsisėdo greta Badrio, kuris kvėpavo sunkiai, dusdamas, tarsi nešamas neštuvais būtų netekęs paskutinių jėgų.
   — Badri, — primygtinai prašneko Danvortis, — sakai, kažkas negerai? Ar tai reiškia, kad iškilo kokių nors keblumų nustatinėjant tašką?
   — Tašką nustačiau, — pasakė Badris ir suraukė antakius.
   Gydytojas, kuris kaip tik prijunginėjo Badrį prie bauginančios displėjų gausybės, atrodė gerokai suirzęs.
   — Ar asistentas neteisingai apskaičiavo koordinates? Tai svarbu, Badri. Ar jis suklydo, suvesdamas nuotolinio perkėlimo koordinates?
   Į greitosios pagalbos automobilį įlipo ir Merė.
   — Kaip laikinai einantis dekano pareigas, drauge su ligoniu greitosios pagalbos automobiliu turėčiau važiuoti aš, — išgirdo Danvortis Gilkraisto balsą.
   — Susitiksime ligoninėje, nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriuje, — atrėžė Merė ir užtrenkė dureles. — Ar pamatavote jam temperatūrą? — paklausė ji gydytojo.
   — Taip, — atsakė tas. — Temperatūra — 39,5. Kraujo spaudimas — 90/55, pulsas — 115.
   — Ar koordinatės įvestos neteisingai? — kamantinėjo Danvortis Badrį.
   — Kaip jūs ten, įsitaisėte? — vidiniu radijo ryšiu paklausė vairuotojas.
   — Taip, — atsakė Merė. — Kodas — vienas.
   — Ar Puhalskis suklydo apskaičiuodamas vietovės koordinates nuotoliniam perkėlimui?
   — Ne, — atsakė Badris ir sugniaužė Danvorčio palto skverną.
   — Kas tuomet? Laiko paklaida?
   — Tikriausiai aš… — pratarė Badris. — Jūs taip nerimavote…
   Užkaukė sirena, nustelbdama tolesnius jo žodžius.
   — Tu tikriausiai — ką? — suriko Danvortis, kad perrėktų tai aukštėjantį, tai žemėjantį sirenos kauksmą.
   — Kažkas negerai, — dar kartą pasakė Badris ir vėl suglebo be sąmonės.
   Kažkas negerai. Reikia manyti — laiko paklaida. Jei koordinatės įvestos teisingai, kaip tik laiko paklaida gali būti vienintelė problema, kuri automatiškai nenutrauktų perkėlimo proceso, o Badris štai tvirtino, kad koordinatės apskaičiuotos teisingai. Kokia tuomet galėtų būti ta laiko paklaida? Badris jau anksčiau buvo sakęs, kad didžiausia tikėtina laiko paklaida — maždaug dvi savaitės. Juk jis nebūtų vienu chalatu bėgęs į užeigą per kliokiantį lietų pranešti apie nelaimę, jei paklaida nebūtų gerokai didesnė. Tik kažin, kiek? Mėnuo? Trys mėnesiai? Bet Badris juk pats tvirtino Gilkraistui, kad, remiantis preliminariais duomenimis, laiko paklaida turėtų būti minimali!
   Merė alkūnėmis prasiskynė kelią pro Danvortį ir vėl priglaudė delną Badriui prie kaktos.
   — Pridėkite į lašelinę natrio tiosalicilato, — paliepė. — Pradėkite WBC analizę. Džeimsai, nesipainiok po kojomis.
   Danvortis prasibrovė pro Merę ir įsitaisė ant suoliuko automobilio gale.
   Merė vėl paėmė į ranką pyplį.
   — Pasiruošt išsamiam CBC ir serumo tipo nustatymui.
   — Pielonefritas? — paklausė gydytojas, stebėdamas besikeičiančius rodmenis. — Kraujo spaudimas — 96/60, pulsas — 120, temperatūra — 39,5.
   — Nemanau, — atsakė Merė. — Jokių akivaizdžių skausmų pilvo srityje. Tačiau kai šitokia temperatūra, galime drąsiai įtarti kažkokią infekciją.
   Besikaitaliojantis sirenos kauksmas staiga sulėtėjo ir visai nutilo. Gydytojas ėmėsi ištraukinėti kištukus iš lizdų sienose.
   — Štai ir atvykome, Badri, — pasakė Merė, tapšnodama jam krūtinę. — Netrukus būsi sveikas kaip ridikas.
   Jis nė nekrustelėjo, gal net neišgirdo. Merė užtraukė antklodę jam iki pat smakro, ant jos tvarkingai sudėjo kadaruojančius laidus. Vairuotojas atidarė galines dureles, jie išstūmė neštuvus laukan.
   — Noriu, kad padarytumėte jam išsamius kraujo tyrimus, — kalbėjo Merė ropšdamasi žemėn, įsikibusi į dureles. — Cistinės fibrozės analizė, hemoglobino lygis, antigenų identifikacija.
   Danvortis išlipo iš paskos ir nusekė paskui Merę į nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrių.
   — Man reikia jo ligos istorijos, — nedelsdama pareiškė Merė registratūros darbuotojai. — Badrio… kokia jo pavardė, Džeimsai?
   — Čauduris, — atsakė jis.
   — Nacionalinės Sveikatos Apsaugos kortelės numeris? — paklausė registratorė.
   — Nežinau, — atsakė Danvortis. — Jis dirba Baliole.
   — Gal malonėtumėte pasakyti jo pavardę paraidžiui?
   — Č-A-U… — pradėjo jis. Merė jau skubinosi kažkur į skyriaus gelmes. Danvortis šoko jai iš paskos.
   — Atleiskite, pone. — Registratorė stryktelėjo iš už savo staliuko ir užtvėrė jam kelią. — Prašau, atsisėskite čia.
   — Privalau pasikalbėti su ką tik atvežtu ligoniu, — pareiškė jis.
   — Ar jūs — jo giminaitis?
   — Ne, — atsakė jis. — Aš — jo viršininkas. Tai labai svarbu.
   — Šiuo metu jis nugabentas į procedūrinę, jam atliekami tyrimai, — pasakė registratorė. — Paprašysiu jums leidimo aplankyti jį iškart po to, kai tik jie ten užbaigs. — Ji neryžtingai pritūpė atgal už savo staliuko, tarsi pasiruošusi tuoj pat vėl pašokti, jei tik Danvortis sujudės.
   Danvortis apsvarstė galimybę be jokių ceremonijų įsibrauti į procedūrinę, tačiau nenorėjo rizikuoti: galėjo atsitikti ir taip, kad po to jį išvis išgrūstų iš ligoninės, be to, ir Badrio būklė dabar tokia, kad jis vargu bau įstengtų ką nors rišliai pasakyti. Keliamas iš greitosios pagalbos automobilio jis buvo išvis be sąmonės. Be sąmonės, užtat su temperatūra, pašokusia iki 39,5 laipsnio. Kažkas negerai.
   Registratorė įtariai žvilgčiojo į jį.
   — Ar jums nebūtų labai sunku dar kartą pasakyti man jo pavardę paraidžiui?
   Jis kantriai pakartojo, kaip rašoma Čaudurio pavardė, o paskui paklausė, kur galėtų rasti telefoną.
   — Čia pat, koridoriuje, — atsakė ji. — Amžius?
   — Nežinau, — atsakė Danvortis. — Gal dvidešimt penkeri? Dirba Baliole ketverius metus.
   Kaip išmanydamas jis atsakė ir į kitus klausimus, paskui dirstelėjo pro duris pasižiūrėti, ar neprisistatė Gilkraistas, tada nuskubėjo koridoriumi prie telefono ir paskambino į Brasenozę. Atsiliepė budintysis, kuris kaip tik puošė dirbtinę Kalėdų eglutę, pastatytą vestibiulyje ant pertvaros.
   — Noriu pasikalbėti su Puhalskiu, — pasakė Danvortis vildamasis, kad atmintis neapgavo ir to pirmus metus dirbančio laboranto pavardė tikrai tokia.
   — Jo čia nėra, — atsakė budintysis, laisvąja ranka kabindamas ant eglutės šakų sidabrinę girliandą.
   — Ką gi, kai tik jis grįš, prašau, pasakykite, kad turiu kuo skubiau su juo pasikalbėti. Tai labai svarbu. Man reikia, kad jis iššifruotų užfiksuoto taško rodmenis. Aš būsiu… — Danvortis pabrėžtinai luktelėjo, kol budintysis pabaigs kabinti girliandą ir teiksis užrašyti jo diktuojamą numerį, ką šis galiausiai ir padarė — pakraigliojo numerį ant žaisliukų dėžutės dangtelio. — Jeigu skambindamas ten manęs neras, tegul paskambina į Universiteto ligoninės nukentėjusiųjų nuo nelaimingų atsitikimų skyrių. Kaip manote, kada jis galėtų grįžti?
   — Sunku pasakyti, — numykė budintysis, išvyniodamas trapų angelą. — Kai kurie pasirodo keliomis dienomis anksčiau, bet dauguma — prieš pat semestro pradžią.
   — Ką? Norite pasakyti, Puhalskio net nėra fakultete?
   — Dar neseniai buvo. Turėjo aptarnauti tinklą kažkokiam „Medievalio” projektui, bet kai paaiškėjo, kad jo paslaugų nebereikia, išvažiavo namo.
   — Tuomet pasakykite man jo namų adresą. Ir telefoną.
   — Jis, man rodos, gyvena kažkur Velse, o adreso jums reikėtų prašyti fakulteto sekretorės, bet šiuo metu čia nėra ir jos.
   — O kada parsiras ji?
   — Negaliu pasakyti, pone. Ji išvažiavo į Londoną šio to nusipirkti Kalėdoms.
   Danvortis susakė dar kupetą nurodymų budinčiajam, kuris klausydamasis tiesino angelui sparnus, paskui nutraukė ryšį ir susimąstė: ar įmanoma, kad per Kalėdų atostogas Oksforde būtų užsilikęs dar koks nors laborantas? Tikriausiai ne — juk kitaip ir Gilkraistas nebūtų pasitelkęs pirmus metus dirbančio asistento aptarnauti tinklą.
   Vis dėlto Danvortis bandė paskambinti į Magdaleną, bet niekas neatsiliepė. Valandėlę pagalvojęs mėgino susisiekti su Baliolu, bet nieko nepešė ir ten. Tikriausiai Finčas kažkur blaškosi, rodydamas amerikiečių varpininkams varpus, galbūt nusitempė juos pasižiūrėti Didžiojo Tomo. Danvortis užmetė akį į laikrodį. Dar tik pusė trijų. Atrodė, kad jau gerokai vėliau. Gali būti ir taip, kad jie paprasčiausiai išėję papietauti.
   Jis paskambino į Baliolo bendrabutį, bet ir ten niekas nekėlė ragelio. Tada patraukė atgal į laukiamąjį, tikėdamasis rasiąs ten Gilkraistą, bet šio niekur nebuvo matyti. Jo nebuvo — užtat buvo abu greitosios pagalbos gydytojai, jie šnekėjosi su ligoninės medicinos seserimi. Tikriausiai Gilkraistas jau bus išvykęs atgal į Brasenozę, kurti didingų kito, o gal ir dar kito perkėlimo planų. Galbūt kokiu trečiu bandymu jis sumanys nublokšti Kivriną į patį Juodosios Mirties sūkurį, siekdamas gauti ataskaitą iš tiesioginio stebėtojo lūpų.
   — A, štai kur jūs, — sakė medicinos sesuo. — O aš jau baiminausi, kad suspėjote išvykti. Prašau, eime su manim.
   Danvorčiui pasirodė, kad kreipiamasi į jį, tačiau paskui seserį pro duris į koridorių žengė ir abu medikai.
   — Štai, čionai, — sakė ji, prilaikydama jiems duris; medikai nedelsdami suėjo vidun. — Ant stalelio su ratukais rasite arbatos, o tualetas štai ten.
   — Kada galėsiu pasimatyti su Badriu Čauduriu? — išbėrė Danvortis prilaikydamas duris, kad slaugė negalėtųjų užtrenkti.
   — Tuojau pas jus ateis daktarė Arens, — atsakė ji ir vis vien užtrenkė duris jam prieš nosį.
   Gydytoja, susmukusi kėdėje, jau knapsėjo nosimi, rankas susibrukusi į kišenes. Vyriškis krapštėsi prie arbatos stalelio, kišo į tinklą elektrinio virdulio kištuką. Nė vienas iš jų, eidami į koridorių, ničnieko neklausė registratorės, taigi, pagalvojo Danvortis, tikriausiai jie elgiasi pagal kažkokias vidaus taisykles, nors nė nenutuokė, kodėl jiems prisireikė pasimatyti su Badriu. Ar kodėl jie iš viso atėjo čionai.
   Šis laukiamasis buvo netgi kitame ligoninės korpuse nei nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrius. Tačiau čia stovėjo tokios pat klaikiai nepatogios kėdės kaip ir aname laukiamajame, tokie pat staliukai su paskleistais ant jų informaciniais lankstinukais, o virš arbatos stalelio kabojo tokia pat girlianda iš folijos, pritvirtinta plastikinėmis bugienio šluotelėmis. Tačiau čia nebuvo nė vieno lango, netgi langelio duryse. Visiškai uždara, privati patalpa — kaip tik tokia, kokioje ir tinka laukti blogų naujienų.
   Danvortis sudribo į kėdę, staiga pasijuto labai pavargęs. Blogos naujienos. Galaižin kokia infekcija. Kraujo spaudimas — 96, pulsas — 120, temperatūra — 39,5. Vienintelis kitas Oksfordo laborantas išsitrenkęs namo į Velsą, o Besingeimo sekretorė rūpinasi kalėdiniais pirkiniais. O Kivrina klaidžioja kažkur 1320-uosiuose; nuo numatytos datos ją skiria ištisos dienos, gal net savaitės. O gal ir mėnesiai.
   Gydytojas įsipylė į puodelį pieno, įsidėjo cukraus ir ėmė visa tai maišyti laukdamas, kol užvirs vanduo elektriniame virdulyje. Moteris, atrodė, užsnūdo.
   Danvortis dėbsojo į ją ir galvojo apie laiko paklaidą. Badris suskubo pasakyti, kad, remiantis preliminariais apskaičiavimais, laiko vėlavimas minimalus, tačiau preliminarūs apskaičiavimai dar nieko nereiškia. Dar anksčiau Badris buvo sakęs, jog dviejų savaičių paklaida — visai tikėtina, ir tai atrodė pakankamai logiška.
   Kuo toliau į praeitį permetamas istorikas, tuo didesnė paprastai būna vidutinė laiko paklaida. „Dvidešimtojo amžiaus” perkėlimai paprastai vėluodavo vos kelias minutes. „Aštuonioliktojo amžiaus” — kelias valandas. Magdalenoje vis dar vyko bandymai persikelti į Renesansą — be žmonių; jų laiko paklaida siekė nuo trijų iki šešių dienų.
   Tačiau visa tai — tik vidutiniai duomenys. Sulig kiekvienu persikėlimu laiko paklaida būdavo vis kitokia, ir numatyti, kiek susivėlins bet kuris konkretus perkėlimas, buvo visiškai neįmanoma. „Devynioliktasis amžius” sykį prašovė ištisomis keturiasdešimt aštuoniomis paromis, o persikeliant į negyvenamas teritorijas, laiko paklaidos neretai ir išvis būdavo išvengiama.
   Laiko skirtumas dažniausiai atrodydavo visiškai atsitiktinis, nulemtas kažkokios likimo užgaidos. Kai trečiame dešimtmetyje bandymais persikelti į dvidešimtąjį amžių, buvo mėginama nustatyti laiko paklaidos dėsningumus, juose dalyvavo ir pats Danvortis: stovėdamas tuščiame Baliolo kieme, jis buvo permestas į 1956-ųjų rugsėjo keturioliktąją, antrą valandą nakties, ir persikėlė vėluodamas vos tris minutes. Tačiau kai tuoj pat — antrą valandą aštuonios minutės — jį perkėlė pakartotinai, laiko paklaida jau siekė beveik dvi valandas — tąsyk Danvortis vos nedribtelėjo tiesiai ant galvos vienam vyresniųjų kursų studentui, patyliukais grįžtančiam į bendrabutį po mieste praūžtos nakties.
   Juk gali būti ir taip, kad Kivriną nuo numatytos perkėlimo datos skiria kokie šeši mėnesiai, ir ji niekaip nebegali išsiaiškinti, kurią dieną jai reikia grįžti. Tad Badris tekinas ir atlėkė į užeigą pranešti, jog ją būtina susigrąžinti tuoj pat.
   Į laukiamąjį įsiveržė Merė, vis dar su paltu. Danvortis atsistojo.
   — Badris?.. — paklausė, baimindamasis atsakymo.
   — Jis vis dar skyriaus palatoje, — atsakė ji. — Mums reikia jo NSA kortelės numerio, be to, Baliolo archyvuose nerandame jokių jo įrašų.
   Žili jos plaukai vėl styrojo pasišiaušę į visas puses, bet visais kitais atžvilgiais ji atrodė nusiteikusi absoliučiai dalykiškai, kaip ir tuomet, kai su Danvorčiu aptarinėdavo jo studentus.
   — Fakulteto darbuotojų sąraše jo ir neturi būti, — paaiškino Danvortis lengviau atsikvėpdamas. — Laborantai skiriami į atskirus fakultetus, bet samdo juos pats Universitetas.
   — Vadinasi, jo duomenys turėtų būti Universiteto kanceliarijoje. Gerai. Gal žinai, ar pastarąjį mėnesį jis buvo išvykęs iš Anglijos?
   — Prieš dvi savaites su „Devynioliktojo amžiaus” projektu lankėsi Vengrijoje. Po to nė kojos nebuvo iškėlęs iš Anglijos.
   — O gal pas jį lankėsi kokie nors giminaičiai iš Pakistano?
   — Jis nebeturi ten jokių artimųjų. Jis — trečios kartos emigrantas. Ar jau išsiaiškinai, ką jis pasigavo?
   Klausimąjį praleidę pro ausis.
   — O kur Gilkraistas ir Montoja? — paklausė.
   — Pati sakei Gilkraistui, kad susitiksime ligoninėje, bet kai mane įgrūdo čia, jis dar nebuvo pasirodęs.
   — O Montoja?
   — Ji išėjo iškart po to, kai baigėsi perkėlimo procesas, — atsakė Danvortis.
   — Gal numanai, kur ji dabar?
   Lygiai tiek pat, kiek ir tu, pagalvojo Danvortis. Juk matei ją išeinančią taip pat, kaip ir aš.
   — Tikriausiai išskubėjo atgal į Vitnį, prie savo kasinėjimų. Beveik visą laiką ji ir praleidžia ten.
   — Kasinėjimų? — pakartojo Merė, tarsi nė girdėt negirdėjusi apie jokius kasinėjimus.
   Kas dedasi? — sunerimo Danvortis. Kas ją apsėdo?
   — Vitnis, — paaiškino jis. — Nacionalinio Paveldo ūkis. Ten ji kasinėja Viduramžių kaimą.
   — Vitais… — pakartojo Merė, atrodė labai nelaiminga. — Jai teks tučtuojau prisistatyti čionai.
   — Gal pamėginti jai paskambinti? — paklausė Danvortis, bet Merė jau nuskubėjo pas gydytoją, stoviniuojantį prie arbatos stalelio.
   — Jums teks atgabenti kai ką iš Vitnio, — pasakė jam. Šis padėjo puodelį bei lėkštutę ir užsimetė striukę. — Iš Nacionalinio Paveldo kasinėjimų aikštelės. Lupę Montoją. — Ji drauge su juo išėjo pro duris.
   Danvortis tikėjosi, kad ji, vos išdėsčiusi visus nurodymus, sugrįš. Nesulaukęs bandė eiti jos ieškoti. Tačiau Merės koridoriuje nebuvo. Nebuvo ir greitosios gydytojo. Danvortis sutiko tik slaugę iš nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus.
   — Atleiskite, pone. — Ji užtvėrė jam kelią lygiai taip pat, kaip ir nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus registratorė. — Daktarė Arens prašė palaukti jos čia.
   — Iš ligoninės aš niekur neišeisiu. Bet man reikia paskambinti savo sekretoriui.
   — Su malonumu atnešiu jums telefoną, — tvirtai atsakė ji. Paskui atsigręžė ir nužvelgė koridorių.
   Koridoriumi artėjo Gilkraistas ir Latimeras.
   — …tikiuosi, panelei Engl pasitaikys proga stebėti ką nors mirštant, — kalbėjo Gilkraistas. — Keturioliktojo amžiaus žmonių požiūris į mirtį gerokai skyrėsi nuo mūsiškio. Mirtis jiems buvo įprasta ir dažna gyvenimo dalis; tų laikų žmonės net nejausdavo praradimo skausmo ar sielvarto…
   — Pone Danvorti, — slaugė primygtinai timptelėjo jį už rankovės. — Gal malonėsite palaukti ten? Tuojau atnešiu jums telefoną.
   Ji nuėjo pasitikti Gilkraisto ir Latimero.
   — Prašau eiti su manimi, — ištarė ir nulydėjo juos į tą patį laukiamąjį.
   — Aš — laikinai einantis istorijos fakulteto dekano pareigas, — pareiškė Gilkraistas, nudelbdamas tulžingu žvilgsniu Danvortį. — Tad aš ir esu atsakingas už Badrį Čaudurį.
   — Taip, taip, pone, — slaugė nesiginčydama užtrenkė duris. — Daktarė Arens netrukus ateis pas jus.
   Latimeras ant vienos kėdžių pasidėjo skėtį, ant gretimos patupdė Merės pirkinių krepšį. Panašu, kad jis nepatingėjo surinkti visus paketus, kuriuos Merė buvo išvertusi ant grindų. Danvortis pastebėjo pačiame viršuje kyšančią dėžutę su šaliku ir vieną kalėdinę pliauškynę.
   — Nepavyko susigauti taksi, — vos atgaudamas kvapą sušniokštė Latimeras ir klestelėjo greta savo nešulių. — Teko važiuoti metro.
   — Iš kur kilęs tasai jūsų laborantas asistentas, kuriam ketinote patikėti perkėlimą, — Puhalskis, ar kaip jį ten? — paklausė Danvortis. — Man reikia su juo pasikalbėti.
   — Gal galėčiau paklausti, apie ką? — susiraukė Gilkraistas. — O gal pasinaudojęs proga, kad manęs nėra, jūs jau spėjote visiškai užvaldyti „Medievalį”?
   — Būtina, kad kas nors iššifruotų taško nustatymo rodmenis: privalome įsitikinti, jog viskas gerai.
   — O jūs netvertumėte džiaugsmu, jei paaiškėtų, kad gali nutikti kas nors negero, ar ne? Bandėte kaišioti pagalius mums į ratus nuo pat pradžių, kai tik ėmėme ruoštis šiam perkėlimui.
   — Jei paaiškėtų, kad gali nutikti kas nors negero? — Danvortis nepatikėjo savo ausimis. — Kai kas negero jau atsitiko. Badris guli ligoninėje be sąmonės, o mes netgi nežinome, ar Kivrina tikrai yra ten ir tada, kur ir kada turėtų būti. Pats girdėjote, ką sakė Badris. Kažkas negerai su taško nustatymu. Taigi, privalome kuo skubiau išsikviesti kitą laborantą, kad išsiaiškintų, kas nutiko ne taip, kaip reikėtų.
   — Nemanau, kad verta kreipti dėmesį į tai, ką kliedi žmogus, apsirijęs narkotikų, endorfinų ar dar galaižin ko, ką jis ten vartoja, — pareiškė Gilkraistas. — Ir dar, pone Danvorti, norėčiau priminti jums štai ką: vienintelė priežastis, dėl kurios šiame perkėlime kažkas galėjo sušlubuoti, tai — „Dvidešimtojo amžiaus” įsikišimas. Ponas Puhalskis kuo puikiausiai susidorojo su savo darbu. Vis dėlto, jums primygtinai reikalaujant, aš sutikau, kad jį pakeistų jūsų laborantas. Dabar jau visiškai aišku, kad be reikalo.
   Virstelėjo durys; visi tuoj pat atsigręžė ir sužiuro į jas. Tai buvo slaugė — atnešė nešiojamą telefono aparatą, padavė Danvorčiui ir tuoj pat nėrė atgal.
   — Privalau paskambinti į Brasenozę ir pranešti, kur esu, — pareiškė Gilkraistas.
   Danvortis praleido jo žodžius pro ausis. Įjungė telefono vaizdo ekraną ir paskambino į Jėzų.
   — Man reikia visų jūsų laborantų pavardžių bei namų telefono numerių, — išbėrė jis, kai ekrane pasirodė laikinai einančiosios direktoriaus sekretorės pareigas veidas. — Tikriausiai per atostogas nė vienas neliko čia, ar ne?
   Ir iš tikrųjų — ne vieno laboranto Universitete nebuvo. Danvortis užsirašė pavardes bei telefono numerius ant vieno lankstinukų, padėkojo vyresniajai dėstytojai, padėjo ragelį ir tuoj pat vėl jį pakėlęs ėmėsi paeiliui rinkti numerius iš sąrašo.
   Surinkęs pirmąjį numerį, išgirdo tankų pypsėjimą — numeris buvo užimtas. Pabandė kitą, bet užimtumo signalas įsijungė jam net nebaigus rinkti numerio. Galiausiai įsiterpė kompiuterinis balsas ir pranešė:
   — Visos linijos užimtos. Pamėginkite skambinti vėliau.
   Tada jis paskambino į Baliolą — ir į bendrabutį, ir į savo kabinetą. Nei čia, nei ten niekas nekėlė ragelio. Bene Finčas bus išsivežęs amerikiečius į Londoną pasiklausyti Big Beno?
   Gilkraistas vis dar stoviniavo greta laukdamas, kada galės pats pasinaudoti telefonu. Latimeras tuo tarpu nukinkavo prie arbatos stalelio ir negrabiai stengėsi įkišti į rozetę elektrinio virdulio kištuką. Greitosios pagalbos gydytoja nusipurtė snaudulį ir šoko jam padėti.
   — Ar jau baigėte skambinėti? — neištvėrė Gilkraistas.
   — Ne, — atrėžė Danvortis ir dar kartą pabandė skambinti Finčui. Bergždžiai.
   Jis padėjo ragelį.
   — Noriu, kad išsikviestumėte savo laborantą atgal į Oksfordą kad ištrauktų Kivriną atgal. Tučtuojau. Kol ji dar nepasitraukė nuo plyšio.
   — Norite? Jūs? — pasišiaušė Gilkraistas. — Gal galėčiau priminti, kad šitas perkėlimas — „Medievalio”, ne jūsų?
   — Dabar jau visiškai nebesvarbu, kas organizavo perkėlimą — atsakė Danvortis, iš paskutiniųjų stengdamasis neužkunkuliuoti.
   — Toks yra viso Universiteto priesakas: tučtuojau nutraukti perkėlimą jei tik iškyla bet kokių problemų.
   — Norėčiau priminti jums dar ir tai, kad vienintelė problema, su kuria susidūrėme šio perkėlimo metu, yra jūsų nesugebėjimas deramai patikrinti, kokius kvaišalus vartoja jūsų laborantas. — Jis ištiesė ranką prie telefono. — Taigi, aš ir spręsiu, ar šį perkėlimą reikia nutraukti, o jei taip, tai — kada.
   Suskambėjo telefonas.
   — Alio! Gilkraistas, — atsiliepė Gilkraistas. — Tuojau. — Jis padavė telefoną Danvorčiui.
   — Pone Danvorti! — skambino Finčas, atrodė visiškai nusigalavęs. — Ačiū Dievui. Apskambinau visur, kur tik įmanoma. Nepatikėsite, su kokiomis problemomis teko susidurti.
   — Užgaišau, sutrukdė reikalai, — pasiskubino įsiterpti Danvortis, kol Finčas nepradėjo smulkiai dėstyti visų problemų. — O dabar įdėmiai paklausyk. Tuojau pat nueik į kanceliariją ir surask Badrio Čaudurio darbo sutarties bylą. Jos reikia daktarei Arens. Skubiai. Paskambink jai. Ji čia, ligoninėje. Primygtinai prašyk pasikalbėti su ja pačia. Ji pasakys, kokios informacijos jai reikia iš tos bylos.
   — Gerai, pone, — atsakė Finčas, prisitraukė užrašų knygutę, stvėrė pieštuką ir ėmė skubiai skrebenti.
   — Kai tik susitvarkysi su šituo, tučtuojau eik į Naująją Kolegiją, susirask vyresnįjį dėstytoją. Pasakyk jam, kad turiu nedelsiant su juo pasikalbėti, duok jam šitą telefono numerį. Pasakyk jam: ypatingas atvejis, privalome kaip įmanoma greičiau surasti Besingeimą. Būtina, kad jis kuo skubiau grįžtų į Oksfordą.
   — Nejaugi manote, kad jam tai pavyks, pone?
   — Ką tai reiškia? Ar Besingeimas atsiuntė kokią žinią? Jam kas nors atsitiko?
   — Kiek žinau — ne, pone.
   — Na, tuomet jis be jokios abejonės galės parvykti. Juk jis paprasčiausiai kažkur nulindo, norėdamas įmerkti meškerę. Neturėjo jokių skubių reikalų. O tu, po to, kai pakalbėsi su vyresniuoju dėstytoju, apklausinėk visus studentus ir darbuotojus, kiek tik jų sutiksi. Galbūt kas nors bent miglotai nutuokia, kur tasai Besingeimas žvejoja. Tuo pačiu išsiaiškink, ar Oksforde šiuo metu yra kas nors iš jų laborantų.
   — Supratau, pone, — atsakė Finčas. — Bet ką man daryti su amerikiečiais?
   — Turėsi pasakyti jiems, jog man labai gaila — atsiprašyk už mane, kad taip ir nepavyko su jais susitikti, tačiau man sutrukdė tikrai neatidėliotini reikalai. Juk jie ketvirtą valandą turi išvažiuoti į Elį, tiesa?
   — Taip, turėjo išvažiuoti, bet…
   — Bet — kas?
   — Na, matote, pone, aš nusivedžiaujuos pasižiūrėti Didžiojo Tomo ir senosios Merstono bažnyčios bei viso kito, bet kai norėjome nuvažiuoti į Iflį, mus sulaikė.
   — Ką? — nepatikėjo Danvortis. — Kas sulaikė?
   — Policija, pone. Visur pastatytos užtvaros. Nežinau, ką daryti: amerikiečiai labai smarkiai sielojasi dėl to varpelių koncerto.
   — Užtvaros? — vis dar neatitoko Danvortis.
   — Taip, pone. Kelias A4158 užtvertas. Ką man daryti? Gal apgyvendinti amerikiečius Salvine, pone? Tiesa, šiaurinėje laiptinėje gyvena Viljamas Gadsonas ir Tomas Geilis, bet Basevis šiuo metu perdažomas.
   — Palauk, nieko nesuprantu, — pasakė Danvortis. — Tai kodėl jus sulaikė?
   — Dėl karantino, — atsakė Finčas akivaizdžiai nustebęs. — O gal įkurdinti juos Fišeryje? Tiesa, per atostogas ten nešildoma, bet jie galėtų užsikurti židinius.
 

„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(000618 — 000735)

   Sugrįžau prie perkėlimo plyšio. Jis šiek tiek atokiau nuo kelio. Ketinu nutempti vežimą ant kelio, tada tikimybė, jog mane kas nors suras, bus didesnė, bet jei per artimiausią pusvalandį kelyje niekas nepasirodys, tuomet eisiu į Skendgeitą — jau žinau, kur jis yra, dėkui varpams, kviečiantiems žmones mišparų.
   Laiko pokyčio pasekmes jaučiu gana stipriai. Bjauriai skauda galvą, krečia šaltis. Tai vargina kur kas labiau, nei tikėjausi, prisiklausiusi Badrio ir daktarės Arens. Ypač kamuoja galvos skausmas. Džiaugiuosi, kad kaimas netoli.

   Karantinas. Na žinoma, pagalvojo Danvortis. Greitosios pagalbos gydytojas išsiunčiamas pargabenti Montojos. Merės kamantinėjimai apie galimus svečius iš Pakistano. Jie visi, suvaryti į šį uždarą, izoliuotą kambarėlį, kurio duris budriai sergsti skyriaus slaugė. Na žinoma.
   — Tai kaip? Ar Salivanas tiks? Amerikiečiams? — klausinėjo Finčas.
   — Ar policija pasakė, kodėl paskelbtas kara… — Jis nutilo. Gilkraistas įdėmiai stebėjo jį, bet Danvortis nemanė, kad iš savo vietos jis gali matyti ir telefono ekraną. Latimeras tuo tarpu bruzdėjo prie kavos staliuko, bergždžiai stengdamasis atplėšti cukraus pakelį. Greitosios pagalbos gydytoja vėl užmigo. — Ar policija pasakė, kodėl imtasi šitokių atsargumo priemonių?
   — Ne, pone. Pasakė tik tiek, kad karantinas paskelbtas Oksforde bei apylinkėse ir kad nurodymų reikia kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją.
   — Ar teiravaisi ten?
   — Taip, pone. Bandžiau. Bet prisiskambinti visiškai neįmanoma. Visos tarpmiestinio ryšio linijos užimtos. Amerikiečiai irgi mėgino prisiskambinti į Elį, atšaukti koncertą, bet linijos užkimštos taip, kad neprasibrausi.
   Oksfordas ir apylinkės… Tai reiškia, kad sustabdytas ir metro, ir greitasis traukinys į Londoną. Užblokuoti ir visi keliai. Nenuostabu, kad įkaito visos telefono linijos…
   — Kada tai nutiko? Kelintą valandą ruošėtės važiuoti į Iflį?
   — Buvo truputis po trijų, pone. Nuo tada ir skambinėjau visur, kur pakliuvo, mėgindamas surasti jus, o paskui pagalvojau, kad jūs tikriausiai jau žinote. Paskambinau į universiteto ligoninę, paskui pradėjau skambinti ir į visas kitas.
   O aš nieko apie tai nežinojau, pagalvojo Danvortis. Jis bandė prisiminti, kokių sąlygų reikalaujama, kad būtų skelbiamas karantinas. Ankstesniais reikalavimais karantiną reikėjo skelbti kiekvienu „neatpažintos ligos arba įtariamo užkrato” atveju, tačiau toks įsakas buvo išleistas pirmaisiais metais po Pandemijos, kai niekas dar negalėjo atsigauti nuo isterijos. Vėliau reikalavimai kas keletą metų būdavo peržiūrimi ir vis labiau atskiedžiami, tad Danvortis nė nebežinojo, kokios karantino sąlygos galioja dabar.
   Tačiau žinojo, kad prieš keletą metų nuostata skambėjo šitaip: „Karantinas skelbiamas tada, kai neabejotinai diagnozuojamas pavojingos užkrečiamos ligos atvejis”, kadangi laikraščiai sukėlė nemenką triukšmą, kai viename Ispanijos miestelyje ištisas tris savaites nekontroliuojamas siautė Lasos virusas. Vietiniai gydytojai net neatliko analizės ir nenustatė viruso tipo, o visas sujudimas baigėsi reikalavimais sugriežtinti nuostatas, tik Danvortis nežinojo, ar tai ir buvo padaryta.
   — Gal vis dėlto skirti jiems kambarius Salvine, pone? — kažkelintą kartą klausė Finčas.
   — Taip. Ne. Kol kas įkurdink juos bendrajame jaunesniųjų studentų kambaryje. Ten jie galės tilindžiuoti savo varpeliais, ar ką jie ten daro. O tu tuo tarpu surask Badrio bylą ir duokš ją šen. Jei visos telefono linijos bus užimtos, skambink tiesiog čionai. Net jei daktarės Arens čia nebus, būsiu aš. O paskui sužinok ką nors apie Besingeimą. Labai svarbųjį surasti, svarbiau nei bet kas kita. Kur nors iškaišioti amerkiečius galėsi ir vėliau.
   — Jie labai susikrimtę, pone.
   Aš irgi, pagalvojo Danvortis.
   — Pasakyk amerikiečiams, kad aš išsiaiškinsiu, ką šiomis aplinkybėmis galima nuveikti jų labui, tada perskambinsiu. — Jis dar valandėlę žiūrėjo į temstantį ekraną.
   — Netveriate savame kailyje laukdamas, kada galėsite informuoti Besingeimą apie tai, ką laikote „Medievalio” nesėkme, tiesa? — sujudo Gilkraistas. — Jums nė motais netgi ta aplinkybė, kad pavojų šiam perkėlimui sukėlė būtent jūsų laborantas, prisirijęs narkotikų, — galite nėmaž neabejoti, apie šį faktą ponui Besingeimui aš pats pranešiu iš karto, kai tik jis sugrįš.
   Danvortis dirstelėjo į rankinį laikrodį. Pusė penkių. O Finčas sakė, kad kelyje juos sustabdė šiek tiek po trijų. Vadinasi, maždaug prieš pusantros valandos. Per pastaruosius metus Oksforde tik du kartus skelbtas laikinas karantinas. Vienu atveju paaiškėjo, kad įtarimų sukėlęs atvejis — tik alerginė reakcija į injekciją, o kitu — ir išvis niekas, mokinukų pokštai. Abiem atvejais karantinas buvo atšauktas iškart po to, kai paaiškėjo kraujo tyrimų rezultatai, o tam nesugaišta nė ketvirčio valandos. Merė Badrio kraujo mėginius paėmė dar greitosios pagalbos automobilyje. Danvortis pats matė, kaip greitosios gydytojas atidavė mėgintuvėlius ištirti, vos jie atvažiavo į traumatologinį skyrių. Taigi, atlikti visas analizes ir gauti rezultatus laiko pakako su kaupu.
   — Esu tikras, ponui Besingeimui taip pat bus labai įdomu išgirsti apie tai, jog kaip tik jūsų nesugebėjimas ištirti savojo laboranto sveikatos būklę ir sukėlė pavojų šiam perkėlimui, — kalbėjo Gilkraistas.
   Danvortis manė turėjęs ir pats atpažinti infekcijos simptomus: kritęs Badrio kraujo spaudimas, dusulingas kvėpavimas, pakilusi temperatūra. Merė dar greitosios automobilyje užsiminė, kad, esant tokiai aukštai temperatūrai, neišvengiamai tenka įtarti infekciją, tačiau Danvortis pamanė, kad ji turi omeny kokį nors lokalizuotą užkratą, galbūt stafilokoką, o gal supūliavusį apendicitą. Tad kokia liga galėjo pakirsti Badrį? Raupai ir vidurių šiltinė galutinai išnaikinti dar dvidešimtajame amžiuje, poliomielitas — šiame. Antikūnų tyrimai nepalikdavo jokių galimybių bakterijoms, o priešvirusiniai preparatai buvo tokie efektyvūs, kad visi jau spėjo ir pamiršti, kas yra peršalimo ligos.
   — Iš tiesų, labai jau keista, kad jūs, taip susirūpinęs saugumo priemonėmis, kurių ėmėsi „Medievalis”, patys užmiršote atlikti kai ką, kas, regis, akivaizdu — net nepatikrinote, ar jūsų laborantas nevartoja narkotikų, — varė savo Gilkraistas.
   Tikriausiai tai kokia nors trečiojo pasaulio liga. Ne veltui Merė klausinėjo, ar jis nebuvo išvykęs už Sandraugos ribų ir apie galimus svečius iš Pakistano. Tačiau Pakistanas juk nepriskiriamas trečiajam pasauliui, o Badris tikrai niekur negalėjo išvykti iš Sandraugos, nepasiskiepijęs nuo pačių įvairiausių ligų. Be to, ir iš Europos Bendrijos jis nė kojos nebuvo iškėlęs. Išskyrus tą vieną persikėlimą į Vengriją, jis visą semestrą niekur nebuvo pajudėjęs iš Anglijos.
   — Norėčiau ir aš pasinaudoti telefonu, — kalbėjo Gilkraistas. — Visiškai sutinku, kad mums reikia surasti Besingeimą — pats metas vėl imtis vadovauti jam.
   Telefoną tebelaikė apsiglėbęs Danvortis. Net sumirksėjo nustebęs, kai išvydo jį vis dar savo rankoje.
   — Bene ketinate man sutrukdyti paskambinti Besingeimui? — pasišiaušė Gilkraistas.
   Latimeras atsistojo.
   — Kas čia dedasi? — paklausė ištiesęs rankas, tarsi baimindamasis, kad Danvortis gali čia pat susmukti. — Kas atsitiko?
   — Badris nieko nevartojo, — pasakė Danvortis Gilkraistui. — Jis susirgo.
   — Niekaip nesuprantu, kaip galite šitai tvirtinti, net neatlikę būtinų tyrimų, — pareiškė Gilkraistas, iškalbingai žvelgdamas į telefoną.
   — Paskelbtas karantinas, — paaiškino Danvortis. — O tai neabejotinai reiškia kokią nors užkrečiamą ligą.
   — Tai virusas, — tarpduryje išdygo Merė. — Kol kas dar nepavyko jo atpažinti, tačiau pirminiai tyrimų rezultatai neabejotinai byloja apie virusinę infekciją.
   Ji buvojau atsisagsčiusi paltą, ir šis, kai ji protekine įdundėjo į patalpą, plaikstėsi jai už nugaros visai kaip Kivrinos apsiaustas. Merė atsinešė laboratorinį padėklą, apkrautą kažkokiais instrumentais bei popieriaus paketėliais.
   — Tyrimai rodo, jog tai veikiausiai bus gleivinės virusas — miksovirusas, — pasakė ji, dėdama padėklą ant vieno stalų kambario gale. — Badrio simptomai jį atitinka: stiprus karščiavimas, dezorientacija, galvos skausmas. Nekelia abejonių, kai tai — ne retrovirusas ir ne pikomavirusas, kas yra gera žinia, tačiau praeis dar šiek tiek laiko, kol atpažinsime jį tiksliai.
   Ji pristūmė prie stalo porą kėdžių, ant vienos klestelėjo pati.
   — Mes perspėjome Pasaulinį gripo centrą Londone ir nusiuntėme jiems pavyzdžius identifikavimui bei sekvencijos nustatymui. Kol negausime pozityvaus identifikacijos patvirtinimo, paskelbtas laikinas karantinas, laikantis NSA reikalavimų galimų epidemijos sąlygų atveju.
   Ji išsitraukė porą impregnuotų pirštinių.
   — Epidemijos sąlygų! — riktelėjo Gilkraistas, nudelbdamas nuožmiu žvilgsniu Danvortį, tarsi kaltindamas šį tyčia suorganizavus karantiną, kad tik sukompromituotų „Medievalį”.
   — Galimų epidemijos sąlygų, — pataisė jį Merė, atplėšdama vieną popierinių paketų. — Kol kas nėra nė kalbos apie kokią nors epidemiją. Badrio atvejis — vis dar vienintelis. Patikrinome Bendrijos kompiuterių duomenų bankuose — iki šiol nebūta daugiau susirgimų, kuriems pasireikštų tokie pat kaip Badrio simptomai, kas irgi yra gera žinia.
   — Kaip jis galėjo susigriebti virusinę infekciją? — paklausė Gilkraistas, vis dar varstydamas žvilgsniu Danvortį. — Panašu, kad ponas Danvortis nepasirūpino patikrinti ir šito.
   — Badris — Universiteto darbuotojas, — atsiliepė Merė. — Jis turėjo praeiti įprastą semestro pradžios medicininę apžiūrą ir gauti visus priešvirusinius skiepus.
   — Turėjo? Tai jūs net nežinote? — pasibaisėjo Gilkraistas.
   — Raštinė uždaryta Kalėdoms, — atsakė Merė. — Susisiekti su registratoriumi man taip ir nepavyko, o neturėdama Badrio NSA numerio, negaliu pakelti jo kortelės.
   — Nusiunčiau savo sekretorių į mūsiškę kanceliariją, galbūt ten jie turi Universiteto bylų kopijas, — pasakė Danvortis. — Bent jau kortelės numerį tikrai turėtume išsiaiškinti.
   — Gerai, — atsakė Merė. — Kai tik sužinosime, kada ir kokius priešvirusinius skiepus gavo Badris, galėsime kur kas daugiau pasakyti ir apie tai, su kokiu virusu susidūrėme dabar. Gali būti, kad jo ligos istorijoje įrašytas koks nors nenormalios reakcijos į skiepus atvejis, be to, negalima atmesti ir tokios tikimybės, kad jis dėl kokių nors priežasčių praleido kasmetinį skiepijimą. Gal žinote, kokio jis tikėjimo, pone Danvorti? Ar nebus naujasis indusas?
   Danvortis papurtė galvą.
   — Ne, jis priklauso anglikonų bažnyčiai.
   Danvortis suprato, ką turi omeny Merė. Naujieji indusai laikėsi nuostatos, kad šventa yra bet kokia gyvybė, taigi, žudyti negalima nieko, įskaitant virusus, jei tik virusus iš tikrųjų įmanoma „žudyti”. Naujieji indusai atsisakydavo bet kokių skiepų ar vakcinų. Universitetas, gerbdamas jų religinius įsitikinimus, šito iš jų primygtinai ir nereikalaudavo, tačiau jiems nebūdavo leidžiama gyventi fakultetų bendrabučiuose.
   — Badris turėjo visas semestro pradžioje būtinas pažymas. Be jų niekas nebūtų leidęs jam nė piršto kišti prie tinklo.
   Merė linktelėjo, tarsi tos pačios išvados jau būtų priėjusi pati.
   — Kaip jau sakiau, labai panašu į kažkokią anomaliją.
   Gilkraistas žiojosi dar kažką sakyti, bet taip ir nepasakė — atsidarė durys. Vidun įėjo ta pati slaugė, kuri saugojo duris iš anos pusės; ji dėvėjo chalatą ir kaukę, impregnuotomis pirštinėmis apmautose rankose nešėsi saują pieštukų ir pluoštą popierių.
   — Būtina imtis atsargumo priemonių, — prašneko ji, — taigi, visus tuos, kurie bendravo su ligoniu, privalome patikrinti, ar nepradėjo formuotis antikūnai. Visiems jums pamatuosime temperatūrą ir paimsime kraujo mėginius. Be to, kiekvienas surašykite asmenis, su kuriais buvote susidūrę patys, ir su kuriais buvo susidūręs ponas Čauduris.
   Slaugė padavė kelis popieriaus lapus bei pieštuką Danvorčiui. Viršutinis buvo ligoninės priėmimo blankas. Kito viršuje puikavosi užrašas: „Pirminiai kontaktai”; lapas buvo padalintas į grafas: pavardė, vieta, laikas. Ir galiausiai paskutinis lapas buvo toks pat kaip ir antrasis, tik įvardytas „Antriniai kontaktai”.
   — Kadangi Badris kol kas — vienintelis mūsų ligonis, jį ir laikysime atskaitos tašku, — paaiškino Merė. — Mes dar nežinome, kaip pernešamas užkratas, taigi surašykite visus, kurie vienaip ar kitaip bendravo su Badriu, net jei kontaktas truko labai trumpai. Visus, su kuo jis kalbėjosi, ką lietė ar kaip kitaip buvo susidūręs.
   Danvorčiui prieš akis staiga šmėkštelėjo labai jau ryškus vaizdas: Badris pasilenkęs prie Kivrinos, pataiso jos rankovę, stumteli ranką…
   — Kitaip sakant, visus, kurie galėjo užsikrėsti, — pridūrė Merė.
   — Įskaitant ir mus visus, — įsiterpė greitosios gydytoja.
   — Taip, — atsakė Merė.
   — Ir Kivriną, — tarstelėjo Danvortis.
   Akimirką atrodė, kad Merė net nesusigaudo, kas ta Kivrina.
   — Panelė Engl gavo visą spektrą priešvirusinių skiepų, sustiprintos ir jos kamieninės ląstelės, — pasakė Gilkraistas. — Jai neturėtų grėsti joks pavojus, argi ne taip?
   Daktarė Arens dvejojo vos akimirką.
   — Taip. Juk ir su Badriu iki pat šio ryto ji visai nebendravo, tiesa?
   — Ponas Danvortis savojo laboranto paslaugas man pasiūlė prieš dvi dienas, — pasakė Gilkraistas, kone plėšte išplėšdamas popieriaus lapus ir pieštuką slaugei, kuri jam juos atkišo, iš rankų. — Savaime suprantama, aš net neabejojau, kad ponas Danvortis laikėsi tų pačių saugumo reikalavimų kaip ir „Medievalis”, kad jo laborantas — tikrai patikimas. Vis dėlto išaiškėjo, kad į saugumo priemones jis tiesiog numojo ranka. Galite neabejoti, pone Danvorti, apie šitokį jūsų aplaidumą Besingeimui tikrai bus pranešta.
   — Jei Kivrina su Badriu susidūrė tiktai šį rytą, jai tikrai negrėsė pavojus užsikrėsti, — patikino Merė. — Pone Gilkraistai, gal malonėsite čionai? — Ji mostelėjo į kėdę; Gilkraistas priėjo ir atsisėdo.
   Merė paėmė iš slaugės pluoštą popierių ir kilstelėjo tą, kurio viršuje buvo užrašas „Pirminiai kontaktai”.
   — Bet kuris asmuo, su kuriuo Badris buvo susidūręs tiesiogiai, priskirtinas pirminių kontaktų kategorijai. O bet kuris žmogus, su kuriuo bendravote jūs — antrinių. Taigi norėčiau, kad šiame lape surašytumėte visus atvejus, kada buvote susidūrę su Badriu Čauduriu per pastarąsias tris dienas, o taip pat — ir visus kitus jo kontaktus, kuriuos tik žinote. O šitame lape, — ji kilstelėjo popierių, įvardytą „Antriniai kontaktai”, — surašykite, su kuo bendravote patys, taip pat — ir kontakto laiką. Pradėkite nuo paskutiniojo ir išvardykite visus atgaline tvarka.
   Ji įbruko Gilkraistui į bumą termometrą, nulupo popierinę juostelę, prilaikančią nešiojamą monitorių, ir pritvirtino šį jam prie riešo. Slaugė tuo tarpu išdalijo popierius Latimerui ir greitosios gydytojai. Danvortis sėdo pildyti savųjų lapų.
   Ligoninės priėmimo forma prašė įrašyti vardą, Nacionalinės sveikatos apsaugos kortelės numerį ir surašyti viso gyvenimo ligų istoriją, ką, pasinaudojus NSA numeriu, būtų galima sužinoti nepalyginamai tiksliau, nei sugebės prisiminti jis pats. Persirgtos ligos. Patirtos operacijos. Skiepai. Jei Merė taip ir nežino Badrio NSA numerio, vadinasi, jis vis dar tyso be sąmonės.
   Danvortis net nenutuokė, kurią dieną skiepijosi privalomais semestro pradžios skiepais. Tad šią grafą tik paženklino klaustukais ir ėmėsi „Pirminių kontaktų” lapo. Pirmąją įrašė savo paties pavardę. Paskui — Latimerą, Gilkraistą, abu greitosios medikus. Jų pavardžių jis nežinojo, o moteris jau vėl knapsėjo nosimi. Rankas buvo sukryžiavusi ant krūtinės, popierių pluoštą gniaužė saujoje. Danvortis suabejojo, ar reikia įrašyti ligoninės gydytojus bei slauges, kurie priėmė atvežtą Badrį. Užrašė „Nukentėjusiųjų nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus darbuotojai” ir padėjo klaustuką. Montoja.
   Ir Kivrina, kuriai, pasak Merės, tikrai negrėsė joks pavojus užsikrėsti. „Kažkas negerai”, — spėjo pasakyti Badris. Ar turėjo omeny kaip tik šią infekciją? Ar mėgindamas užfiksuoti jos buvimo tašką, jis pagaliau suprato sergąs ir tekinas pasileido į užeigą pasakyti jiems, kad galėjo užkrėsti Kivriną?
   Užeiga. Ten nebuvo nė gyvos dvasios, išskyrus barmeną. Ir dar Finčas, bet šis išėjo anksčiau, nei atskubėjo Badris. Danvortis kilstelėjo popierių, įrašė Finčąprie „Antrinių kontaktų”, tada grįžo prie pirmojo ir įrašė: „Barmenas, „Avinėlio ir kryžiaus” užeiga”. Taip, baras iš tikrųjų buvo tuščias, tačiau štai gatvė — toli gražu. Danvortis puikiai prisiminė, kaip Badris skubėdamas alkūnėmis skynėsi kelią per kalėdinę minią, kaip įsirėžė į moterį su violetinėmis gėlėmis išmargintu skėčiu, kaip prasibrovė pro senuką ir mažą berniuką su baltu terjeru. „Surašykite visus, su kuriais jis buvo susidūręs”, — liepė Merė…
   Jis dirstelėjo į Merę, kuri laikė pirštais suspaudusi Gilkraisto riešą, kita ranka kruopščiai pildydama kortelę. Nejaugi ji ketina ištirti kraują ir pamatuoti temperatūrą visiems, kurie paklius į sąrašus? Juk tai visiškai neįmanoma! Bėgdamas iš užkandinės atgal į Brasenozę, Badris lietė, kliudė, iškvėpė orą tiesiai į veidą dešimtims žmonių, kurių, vėl sutikę, nebeatpažintų nei Danvortis, nei pats Badris. Be jokios abejonės, pro lygiai tokią pat minią Badris brovėsi ir skubindamasis į barą, o kiek kontaktų visi jo kliudytieji galėjo turėti sausakismose parduotuvėse?
   Jis užrašė: „Daugybė praeivių Didžiojoje gatvėje”, tada nubrėžė liniją ir pabandė prisiminti, kokiomis dar aplinkybėmis matęs Badrį. Aptarnauti tinklą paprašė jo vos prieš dvi dienas — tada, kai iš Kivrinos sužinojo, kad šias pareigas Gilkraistas ketina skirti pirmus metus dirbančiam asistentui.
   Kai Danvortis paskambino Badriui, šis buvo ką tik grįžęs iš Londono. Tą dieną Kivrina praleido ligoninėje — jai buvo atliekami paskutinieji tyrimai. Tai gerai. Ligoninėje su Badriu ji tikrai negalėjo susidurti, o prieš tai jis buvo Londone.
   Antradienį Badris apsilankė pas Danvortį, norėdamas pranešti, kad peržiūrėjo visas naujoko apskaičiuotas koordinates ir išsamiai patikrino sistemas. Danvorčio jis nerado, tad paliko raštelį. Kivrina Baliole lankėsi irgi antradienį, rodė savo kostiumą, tačiau ji buvo atėjusi iš pat ryto. O Badris raštelyje tvirtino visą rytą praleidęs prie tinklo. Savo ruožtu Kivrina pasakė po pietų eisianti į Bodlio biblioteką susitikti su Latimeru. Tačiau po to ji galėjo nueiti ir prie tinklo arba galėjo apsilankyti ten, prieš eidama pas Danvortį parodyti kostiumo.
   Virstelėjo durys, vidun, slaugės raginama, įgriuvo Montoja. Jos teroristo striukė ir džinsai buvo permirkę. Matyt, lauke vis dar tebelijo.
   — Kas čia dedasi? — paklausė ji Merės, kuri lipdė etiketę ant stiklinio buteliuko su Gilkraisto krauju.
   — Atrodo, — pareiškė Gilkraistas, prispausdamas prie dilbio vatos gumulėlį ir atsistodamas, — kad ponas Danvortis nesugebėjo patikrinti, ar jo laborantas, prieš imdamasis aptarnauti tinklą, yra gavęs visus privalomus skiepus, tad šis dabar guli ligoninėje su 39,5 laipsnių temperatūra. Tikriausiai jį bus pakirtusi kokia nors egzotiška karštinė.
   — Karštinė? — suglumo Montoja. — Argi 39,5 — ne pernelyg žema temperatūra?
   — Pagal Farenheito skalę tai būtų 103 laipsniai, — paaiškino Merė, statydama kraujo buteliuką į specialų dėklą. — Tai, ką susigriebė Badris, gali būti užkrečiama. Taigi privalau atlikti kai kuriuos tyrimus, o jūs visi — surašyti visus savo ir Badrio kontaktus.
   — Gerai, — pareiškė Montoja, klestelėjo į Gilkraisto ką tik atlaisvintą vietą ir gūžtelėjimu nusimetė striukę. Merė tamponu apšluostė jai ranką, prie vienkartinės adatos pritvirtino švarų buteliuką. — Apsisukime kuo greičiau. Man reikia tuojau pat grįžti prie kasinėjimų.
   — Grįžti tu negalėsi, — atsiliepė Gilkraistas. — Negi dar negirdėjai? Paskelbtas karantinas — gali padėkoti ponui Danvorčiui už jo nerūpestingumą.
   — Karantinas? — Montoja taip trūktelėjo ranką, kad Merė net nepataikė įdurti. Atrodė, kad tikimybė užsikrėsti kažin kokia liga Montojai nepadarė didesnio įspūdžio, užtat žinia apie karantiną — dar ir kokį. — Man būtiniausiai reikia grįžti atgal, — ji kreipėsi į Merę. — Ar norite pasakyti, kad įklimpsiu čia?
   — Bent jau tol, kol gausime kraujo tyrimų rezultatus, — atsakė Merė, ieškodama stambesnės venos adatai įsmeigti.
   — O kiek laiko tai truks? — paklausė Montoja, stengdamasi pažvelgti į laikrodį, užsegtą ant tos pačios rankos, prie kurios triūsė Merė. — Tas vyrukas, kuris atitempė mane čionai, neleido net uždangstyti radimvietės ar išjungti šildytuvų, o lietus ten kliokia kaip iš kiauro vamzdžio. Jeigu nenusigausiu ten kaip įmanoma greičiau, vietoj kasinėjimų ploto turėsime ežerą.
   — Užtruksime tiek, kiek prireiks laiko paimti visų jūsų kraujo pavyzdžius ir ištirti antikūnų juose kiekį, — atsakė Merė. Montoja tikriausiai suvokė, ką Merė nori tuo pasakyti, nes staiga ištiesė ranką, stengdamasi visiškai nejudinti. Merė privarvino buteliuką jos kraujo, pamatavo temperatūrą, užsegė kraujospūdžio matuoklio apyrankę. Danvortis stebėjo ją ir slapčiomis svarstė, kiek galima pasikliauti Merės žodžiais. Juk nepasakė, kad tada, kai tyrimų rezultatai bus gauti, Montoja galėsianti išvykti — pasakė tik tiek, kad iki tol ji privalėsianti būti čia. O kas paskui? Gal visus juos sukiš į izoliatoriaus palatą? Drauge ar atskirai? O gal paskirs kokį nors gydymą? Arba prasimanys dar kokius nors tyrimus?
   Merė nuėmė kraujospūdžio matuoklio apyrankę Montojai nuo rankos ir padavė jai paskutinį popierių pluoštelį.
   — Pone Latimerai. Jūsų eilė.
   Latimeras atsistojo, saujoje sugniaužęs savuosius popierius. Suglumęs pažvelgė įjuos, padėjo ant kėdės, ant kurios ką tik sėdėjo pats, žengė Merės link. Tačiau pusiaukelėje sustojo, apsisuko ir grįžo paimti Merės pirkinių krepšio.
   — Štai, palikote jį Brasenozėje, — pasakė, tiesdamas krepšį Merei.
   — O, ačiū, — padėkojo ji. — Gal padėtumėte jį prie stalo? Aš negaliu liesti, šitos pirštinės sterilios.
   Latimeras padėjo krepšį ant žemės, krepšys šiek tiek pasviro. Ant grindų nusidriekė išslydęs šaliko galas. Latimeras kuo stropiausiai sugrūdo j į atgal.
   — Man visiškai išrūko iš galvos, kad palikau jį ten, — pasakė Merė, nenuleisdama akių nuo Latimero. — Per visą tą sujudimą… — Staiga ji pirštinėta ranka užsidengė bumą. — Dievulėliau! Kolinas! Juk aš visiškai jį užmiršau! Kiek dabar valandų?
   — Aštuonios po keturių, — atsakė Montoja, net nežvilgtelėjusi į laikrodį.
   — O jis turėjo išlipti iš traukinio trečią! — Merė pašoko, dėkle sužvangėjo buteliukai su krauju.
   — Gali būti, kad, nesutikęs tavęs stotyje, jis patraukė tiesiai į tavo butą, — pakišo mintį Danvortis.
   Merė papurtė galvą.
   — Jis išvis pirmą kartą atvažiuoja į Oksfordą. Todėl ir turėjau jį pasitikti. Bet jis visiškai išgaravo man iš galvos, — pridūrė ji tarsi pati sau.
   — Ką gi, tuomet jis tikriausiai vis dar trainiojasi kažkur metro stotyje, — pasakė Danvortis. — Gal nori, kad nueičiau jo pasiimti?
   — Ne, — atsakė ji. — Tu gali būti užsikrėtęs.
   — Tuomet paskambinsiu į stotį. Gali pasakyti jam, kad sėstų į taksi ir važiuotų tiesiai čionai. Kur jis turėjo išlipti? Kormarkete?
   — Taip, Kormarkete.
   Danvortis surinko informacijos numerį, iš trečio karto prisiskambino, tada ekrane pasirodžiusiu numeriu paskambino į stotį. Linija buvo užimta. Danvortis spustelėjo atjungimo mygtuką, surinko numerį dar kartą.
   — Ar Kolinas — jūsų vaikaitis? — paklausė Montoja. Popierius ji jau buvo padėjusi į šalį. Visi kiti, regis, nekreipė jokio dėmesio į naują įvykių posūkį. Gilkraistas pildė blankus, smaigstydamas juos piktais žvilgsniais, tarsi jie būtų dar vienas aplaidumo ir nekompetencijos pavyzdys. Latimeras kantriai sėdėjo prie staliuko atraitota rankove. Greitosios pagalbos gydytoja ramiai tebemiegojo.
   — Kolinas — mano antros eilės vaikaitis, dukterėčios sūnus, — paaiškino Merė. — Turėjo atvažiuoti metro praleisti su manim Kalėdų atostogų.
   — O kada buvo paskelbtas karantinas?
   — Dešimt po trijų.
   Danvortis kilstelėjo ranką, duodamas ženklą, jog pagaliau pavyko prisiskambinti.
   — Kommarketo metro stotis? — paklausė jis. Iš pirmo žvilgsnio buvo matyti, kad pataikė ten, kur ir reikėjo. Ekrane, gerokai suirzusiam stoties budėtojui už nugaros, jis matė vartus ir minias besigrūdančių žmonių. — Skambinu dėl berniuko, atvažiavusio metro trečią valandą. Jam dvylika metų. Turėjo atvažiuoti iš Londono. — Danvortis delnu pridengė mikrofoną ir paklausė Merės: — Kaip jis atrodo?
   — Šviesiaplaukis, mėlynų akių. Savo amžiui — gana aukštas.
   — Jis aukštas, — Danvortis kalbėjo garsiai, kad perrėktų minios šurmulį. — Jo vardas Kolinas…
   — Templeris, — pasakinėjo Merė. — Deirdra sakė įsodinusi jį į traukinį pirmą valandą Marbl Arke.
   — Po šimts velnių raguotų, kažin, ką sau manote klausdami, ar aš jo nemačiau? — užriko stoties budėtojas. — Šioje stotyje susikimšo penki šimtai žmonių, o jūs norite sužinoti, ar mačiau kažkokį berniūkštį? Patys pasižiūrėkite, kokia čia grūdalynė!
   Vaizdas staiga kryptelėjo, ekrane Danvortis išvydo banguojančią žmonių masę. Jis žvilgsniu ėmė naršyti minią, ieškodamas aukštoko berniuko šviesiais plaukais ir mėlynomis akimis. Po valandėlės ekrane vėl pasirodė stoties budėtojo veidas.
   — Paskelbtas laikinas karantinas! — šaukė jis, stengdamasis perrėkti gaudesį, kuris, regis, su kiekviena minute vis labiau stiprėjo. — Man ant galvos visa stotis, prisigrūdusi žmonių, kurie be paliovos klausinėja, kodėl sustojo traukiniai ir kodėl aš nieko nesiimu. Man ir šiaip tenka nertis iš kailio juos raminant, kad visko čia neišgriautų. Negaliu sukti galvos dar ir dėl kažkokio berniuko!
   — Jo vardas — Kolinas Templeris! — šaukė Danvortis. — Jo antros eilės močiutė turėjo jį pasitikti!
   — Tai tegul ateina ir pasitinka, bus viena bėda mažiau! O man čia reikia kažkaip susidoroti su minia įpykusių žmonių, kurie nori žinoti, kiek laiko truks karantinas ir kodėl aš nieko nedarau… — Jo balsas staiga nutilo, ryšys nutrūko. Danvortis taip ir nesuprato, ar budėtojas metė ragelį, ar telefoną jam iš rankų ištraukė koks nors įsiutęs apsipirkinėtojas.
   — Ar stoties budėtojas jį matė? — paklausė Merė.
   — Ne, — atsakė Danvortis. — Turėsi pasiųsti ką nors jo paieškoti.
   — Taip ir padarysiu. Paprašysiu ko nors iš personalo… — Ji išskubėjo.
   — Karantinas paskelbtas dešimt po trijų, o jis turėjo atvažiuoti trečią, — pasakė Montoja. — O jeigu traukinys šiek tiek vėlavo?
   Apie tai Danvortis nebuvo pagalvojęs. Jei karantinas paskelbtas anksčiau, nei Kolino traukinys pasiekė Oksfordą, tuomet jį veikiausiai sustabdė pirmoje pasitaikiusioje stotyje, o keleivius nukreipė kitu keliu arba grąžino į Londoną.
   — Paskambinkite į stotį dar kartą, — pasakė jis, įbrukdamas Montojai telefoną; pasakė ir numerį. — Pasakykite jiems, kad mus dominantis traukinys išvažiavo pirmą valandą iš Marbl Arko. O Merė tegul paskambins savo dukterėčiai. Galbūt Kolinas jau sėkmingai sėdi namuose.
   Jis išsmuko į koridorių, ketindamas paprašyti slaugės, kad surastų Merę, bet slaugės nebebuvo nė padujų. Tikriausiai Merė išsiuntė ją į stotį.
   Koridoriuje nesimatė nė gyvos dvasios. Danvortis dirstelėjo į telefoną automatą, iš kurio skambino anksčiau, tada greitu žingsniu nudrožė prie jo ir surinko Baliolo numerį. Jis neatmetė ir tos, kad ir menkos, tikimybės, jog Kolinas vis dėlto kažkaip nusikapstė į Merės butą. Nutarė pasiusiąs Finčą patikrinti, o jei nerastų ten — tada paieškoti stotyje. Labai gali būti, kad, norint surasti berniuką tokioje maišalynėje, prireiks tikrai daugiau nei vieno žmogaus.
   — Labas, — pasisveikino ekrane pasirodžiusi moteris.
   Danvortis suraukęs antakius patikrino numerį, bet įsitikino surinkęs teisingai.
   — Aš ieškau pono Finčo iš Baliolo fakulteto.
   — Šiuo metu jo čia nėra, — atsakė moteris, iš visko sprendžiant, — amerikietė. — Aš — ponia Teilor. Ar galiu ką nors jam perduoti?
   Tikriausi ji ir bus viena iš varpininkų. Buvo jaunesnė, nei tikėjosi Danvortis, gal šiek tiek daugiau nei trisdešimties, be to, atrodė pernelyg smulki, kad įtartum ją esant varpininke.
   — Prašau, pasakykite jam, kad, kai tik pareis, skubiai paskambintų į Universiteto ligoninę ponui Danvorčiui.
   — Ponui Danvorčiui. — Ji užsirašė, o po to kilstelėjo galvą ir aštriai pažvelgė į jį. — Pone Danvorti, — prašneko jau visai kita intonacija, — ar jūs ir esate tas žmogus, dėl kurio kaltės mes laikomi įkalinti čia?
   Į tai nė vienas atsakymas negalėjo būti geras. Nereikėjo jam skambinti į jaunseniųjų kursų studentų bendrąjį kambarį. Juk pats išsiuntė Finčą į kanceliariją.
   — Nacionalinė Sveikatos apsaugos tarnyba skelbia laikiną karantiną tais atvejais, kai užfiksuojamas neatpažintos ligos atvejis. Tai atsargumo priemonė. Man labai gaila, jei tai sukėlė jums nepatogumų. Mano nurodymu sekretorius turėtų pasirūpinti, kad įsikurtumėte kuo patogiau, o jeigu galiu dar kuo nors jums padėti…
   — Padėti? Padėti? Jūs galite padėti mums nusigauti į Elį, štai ką jūs galite nuveikti! Ten, aštuntą valandą, numatytas mūsų varpelių koncertas katedroje, o rytoj jau privalome būti Norviče. Ten esame pasižadėję surengti Kūčių vakaro varpų muzikos koncertą.
   Na jau ne, tegul žinią, kad įNorvičąrytoj jie tikrai nepateks, jai praneša kas nors kitas.
   — Esu tikras, kad Elyje situacija jau žinoma, bet mielai paskambinsiu į katedrą ir paaiškinsiu…
   — Paaiškinsite! O gal malonėsite kai ką paaiškinti ir man? Aš nepratusi, kad šitaip nei iš šio, nei iš to būtų apribojamos mano pilietinės teisės. Amerikoje niekam nešautų į galvą nurodinėti, kur jums galima vykti, o kur — ne.
   Ir dėl tokio požiūrio per Pandemiją išmirė daugiau nei trisdešimt milijonų amerikiečių, pagalvojo jis.
   — Užtikrinu jus, ponia, karantinas skirtas tik jūsų pačių saugumui, o visi jūsų koncertai kuo sklandžiausiai bus perkelti į kitas dienas. O tuo tarpu Baliolas tik džiaugiasi galimybe pakviesti jus pasisvečiuoti pas mus. Nekantraudamas laukiu progos susitikti su jumis akis į akį. Jūsų šlovė aplenkia jus pačius.
   Jeigu iš tikrųjų būtų taip, pagalvojo jis, būčiau pranešęs jums, kad Oksforde paskelbtas karantinas, dar tada, kai prašėte leidimo atvykti.
   — Nukelti vėlesniam laikui Kūčių vakaro varpų koncertą? Juk tai visiškai neįmanoma! Ketinome skambinti naująjį koncertą varpams — „Chicago Surprise Minor”. Norvičo kapitula tikisi, kad mes atvyksime, taigi, ketiname…
   Danvortis nuspaudė išjungimo mygtuką. Finčas šiuo metu tikriausiai kanceliarijoje, rausiasi ieškodamas Badrio medicininės kortelės, tačiau Danvortis nebesiryžo skambinti ten, baimindamasis užsirauti ant dar vieno varpininko. Jis susirado regioninio transporto skyriaus numerį ir ėmėsi rinkti.
   Durys koridoriaus gale atsivėrė, į koridorių žengė Merė.
   — Bandau prisiskambinti į regioninį transporto skyrių. — Danvortis baigė rinkti numerį ir ištiesė ragelį Merei.
   Ji tik numojo ranka ir nusišypsojo.
   — Viskas gerai. Jau kalbėjausi su Deirdra. Kolino traukinį sulaikė Bartone. Visus keleivius persodino į traukinį, važiuojantį atgal į Londoną. Ji jau ruošiasi į Marbl Arką jo pasitikti. — Merė atsiduso. — Deirdra ne itin apsidžiaugė sužinojusi, kad Kolinas grįžta namo. Ji ketino praleisti Kalėdas su savo naujojo gyvenimo draugo šeima ir, ko gero, nelabai norėjo, kad Kolinas maišytųsi po kojomis, tačiau dabar jau nieko nepadarysi. Šiaip ar taip, džiaugiuosi, kad jis neatsidūrė šitame katile.
   Danvortis aiškiai pajuto, koks palengvėjimas skamba jos balse. Jis pakabino ragelį į vietą.
   — Ar padėtis tokia rimta?
   — Ką tik gavome preliminarius tyrimų duomenis. Tai iš tikrųjų A tipo miksovirusas. Gripas.
   Danvortis jau laukė kažko baisiau, kokios nors trečiojo pasaulio karštinės ar retroviruso. Tais laikais, kai dar nebuvo išrasti priešvirusiniai preparatai, jam pačiam teko sirgti gripu. Jautėsi šlykščiai: kamavo aukšta temperatūra ir užgulusi nosis, laužė visą kūną, bet po kelių dienų viską lyg ranka nuėmė — pakako pagulėti lovoje ir gerti daug skysčių.
   — Vadinasi, karantinas bus atšauktas?
   — Kol neperžiūrėsime Badrio medicininės kortelės — ne, — atsakė ji. — Vis dar viliuosi, kad jis kažkaip pražiopsojo paskutiniuosius priešvirusinius skiepus. Bet jeigu ne, tuomet teks laukti, kol nustatysime užkrato šaltinį.
   — Bet juk tai — tik paprasčiausias gripas.
   — Jei antigenų poslinkis nedidelis, per vieną ar dvi padalas, tuomet — taip, tai paprasčiausias gripas, — patikslino ji. — Tačiau jei poslinkis didelis, tuomet jis serga nauja gripo atmaina, o tai jau visai kitas reikalas. 1918-aisiais ispaniškojo gripo pandemiją sukėlė miksovirusas. Jis nusinešė dvidešimt milijonų gyvybių. Virusai mutuoja kas keli mėnesiai. Paviršiniai antigenai pasikeičia taip, kad imuninė sistema nebesugeba jų atpažinti. Štai kodėl reikalingi kasmetiniai skiepai. Tačiau didelio mutacijos poslinkio atveju neapsaugos ir jie.
   — Ar kaip tik tai ir atsitiko?
   — Smarkiai abejoju. Ženklesnės mutacijos nepasireiškia dažniau nei kartą per dešimt metų. Mano manymu, kur kas labiau tiketina, kad Badris kažkaip pražiopsojo kasmetinius skiepus. Gal žinai, ar jis buvo kur nors išvykęs per tinklą semestro pradžioje?
   — Nežinau. Bet taip galėjo būti.
   — O jeigu taip, gal jis paprasčiausiai pamiršo nueiti pasiskiepyti. Tuomet visa jo bėda — paprasčiausias šios žiemos gripas.
   — O kaip Kivrina? Ar ji paskiepyta kasmetiniais skiepais?
   — Taip, ji gavo viso spektro priešvirusinį preparatą, taip pat jai sustiprintas imunitetas. Ji visiškai saugi nuo bet kokio užkrato.
   — Net jei susidūrėme su nauja gripo atmaina?
   Merė sekundės dalelytę sudvejojo.
   — Jei Badris galėjo perduoti jai virusą tik šį rytą, tuomet — taip, ji visiškai saugi.
   — O jeigu jie buvo susidūrę kurią nors dieną anksčiau?
   — Jeigu pasakysiu, tai tik susirūpinsi — ir visai be reikalo. — Merė atsikvėpė. — Priešvirusinius ir stiprinamuosius preparatus ji gavo tada, kad jos imunitetas užvis stipriausias būtų kaip tik perkėlimo dieną.
   — O Gilkraistas ėmė ir paankstino perkėlimą dviem dienom, — su kartėliu ištarė Danvortis.
   — Jeigu man būtų kilę bent menkiausių įtarimų, tikrai nebūčiau leidusi jai iškeliauti.
   — Bet kol ji dar nebuvo išvykusi, tai ir į galvą neatėjo, kad ją kažkas galėjo užkrėsti naujos atmainos gripo virusu.
   — Teisybė, bet tai nieko nekeičia. Dalinį imunitetąji šiaip ar taip turi, o mes net nesame tikri, ar jai išvis buvo iškilęs pavojus užsikrėsti. Kažin, ar Badris buvo bent prisiartinęs prie jos.
   — O kas, jeigu ji užsikrėtė anksčiau?
   — Taip ir žinojau, kad nereikia tau šito sakyti. — Merė atsiduso.
   — Daugumos miksovirusų inkubacinis periodas trunka nuo dvylikos iki keturiasdešimt aštuonių valandų. Netgi tuo atveju, jei Kivrina vis dėlto užsikrėtė prieš dvi dienas, jos imunitetas jau buvo pakankamas, kad sutrukdytų virusui daugintis; daugių daugiausia jai galėjo pasireikšti tik nereikšmingi simptomai. Bet tai — ne nauja gripo atmaina. — Ji patapšnojo jam ranką. — Be to, pamiršai apie paradoksus. Jeigu ji būtų užsikrėtusi, tada ir pati galėtų užkrėsti kitus. O tuomet tinklas nebūtų jos praleidęs.
   Ji sakė tiesą. Per tinklą negalėjo iškeliauti joks žmogus, sergantis tokia liga, kuria galėjo užkrėsti žmones, gyvenusius laikotarpiu, į kurį mėgino persikelti. Šito neleisdavo paradoksai. Tinklas tokiam ligoniui paprasčiausiai neatsivertų.
   — Kokia tikimybė, kad 1320-ųjų žmonės tam virusui buvo atsparūs? — paklausė Danvortis.
   — Šiuolaikiniam virusui? Tikimybė — beveik nulinė. Esama tūkstančio aštuonių šimtų galimų mutacijos taškų. Taigi ano meto žmonės turėtų būti jau persirgę tiksliai tokio pat viruso sukeltu gripu, o jeigu ne, tuomet jie užkratui neatsparūs.
   Neatsparūs…
   — Noriu aplankyti Badrį, — pareiškė Danvortis. — Atbėgęs į barą jis sakė, jog kažkas negerai. Greitosios pagalbos automobilyje visą kelią iki pat ligoninės visąlaik kartojo tą pat.
   — Kai kas iš tikrųjų negerai, — atsakė Merė. — Jis susičiupo virusą ir rimtai susirgo.
   — Arba žino, kad užkrėtė Kivriną. Arba jam taip ir nepavyko užfiksuoti taško.
   — Juk jis pasakė, kad tašką užfiksavo. — Ji pažvelgė į jį su užuojauta. — Tikriausiai beviltiška įtikinėti tave, jog neverta šitaip jaudintis dėl Kivrinos. Pats matei, kaip aš tik ką buvau visai galvą pametusi dėl Kolino. Tačiau sakydama, kad jie abu saugesni, būdami ten, kur yra, o ne čia, aš kalbėjau visiškai rimtai. Kivrinai šiuo metu iš tikrųjų geriau tenai, netgi tarp visų tų galvažudžių bei vagilį, kuriuos tau taip atkakliai perša vaizduotė. Jai bent jau nereikės galynėtis su NSA karantino nuostatais.
   Danvortis nusišypsojo.
   — O taip pat — ir su amerikiečių varpininkais. Amerika tuo metu dar nebuvo atrasta. — Jis jau siekė durų rankenos.
   Staiga pokštelėjusios atsilapojo durys koridoriaus gale, pro jas įsiveržė įspūdingo stoto moteris su lagaminu.
   — Ak štai kur jūs, pone Danvorti! — užbaubė ji per visą koridorių. — Visur jūsų ieškojau!
   Merė atsigręžė pasižiūrėti į ją.
   — Ar tai viena tavųjų varpininkių? — paklausė.
   — Kur kas blogiau, — atsakė Danvortis. — Tai ponia Gadson.

   Po medžiais kalvos papėdėje buvo jau beveik visiškai tamsu. Kivrinai įsiskaudėjo galvą, dar netgi nepasiekus sušalusių vežimo provėžų duburyje, tarsi galva reaguotų netgi į mikroskopinius aukščio ar šviesos pokyčius.
   Vežimo ji visiškai neįžiūrėjo, net atsistojusi tiesiog priešais šabakštyne paslėptą skrynelę, o nuo įtempto dairymosi prisimerkus į sutemų pritvinkusią tankmę galvą įsiskaudėjo dar labiau. Jeigu tai — vienas „nežymiųjų’Uaiko paklaidos simptomų, dingtelėjo jai, kažin, kaip pasireikštų ženklesni simptomai?
   Kai grįšiu, galvojo Kivrina, braudamasi per tankius šabakštynus, apie tai būtinai tarsiu žodelį kitą daktarei Arens. Ko gero, jie ten nepakankamai įvertina tų nežymiųjų simptomų poveikį — istorikui jie iš tiesų gerokai trukdo. Kopdama kalva žemyn, ji užduso netgi dar labiau, nei lipdama į viršų, be to, ją stingdė nepakeliamas šaltis.
   Kol brovėsi pro tankumyną, apsiaustas nuolat kliuvinėjo už šakų, karklų viršūnės kabinosi į plaukus. Į kažkokį pagaikštį ji persirėžė ranką, šią irgi ėmė mausti. Kartą Kivrina užkliuvo ir vos neišsitiesė visu ūgiu, galvos skausmas tuoj pat sureagavo ir į tai: akimirkai išnyko, o paskui užgriuvo su dviguba jėga.
   Miško laukymę gaubėjau beveik visai sutirštėjusi tamsa, tačiau tai, ką Kivrina vis dar galėjo įžiūrėti, buvo matyti labai ryškiai, spalvos ne tiek ištirpo, kiek tapo sodresnės, tarsi palaipsniui tamsėtų juodumos link: juodai žali, juodai rudi, juodai pilki lopai. Paukščiai jau taisėsi nakčiai. Tikriausiai spėjo su ja apsiprasti. Vakarinis jų čirpavimas ir bruzdesys nutyko vos akimirkai.
   Kivrina paskubomis suglobė išbarstytas dėžes bei suskilinėjusias statinaites ir suvertė viską į pakrypusį vežimą. Tada įsikibo grąžulo ir ėmėsi tempti vežimą arčiau kelio. Vežimas girgždėdamas slystelėjo kelis colius pirmyn, lengvai įveikė lapais apkritusį ruožą ir tada įstrigo. Kivrina stipriau įsispyrė kojomis į žemę ir trūktelėjo iš visų spėkų. Vežimas vėl pajudėjo per kelis colius ir dar labiau pakrypo. Viena dėžė išdundėjo žemėn.
   Kivrina įkėlė dėžę atgal ir apėjo į kitą pusę, mėgindama įžiūrėti, už ko užkliuvo vežimas. Vienas ratas rėmėsi į medžio šaknį; jį buvo įmanoma perkelti, jeigu tik jai pavyktų rasti tvirtesnį atramos tašką. Iš tos pusės ji suprato nieko nepešianti — „Medievalio” darbuotojai kaip reikiant paplušėjo, trupindami vežimo šoną, kad kuo tikroviškiau atrodytų, jog virsdamas šis sulūžo. Liko vien šipuliai. Juk sakiau ponui Gilkraistui, kad galėtų leisti man pasiimti pirštines, pagalvojo Kivrina.
   Ji vėl apėjo vežimą, įsitvėrė rato ir stumtelėjo iš visų jėgų. Vežimas nepasidavė. Kivrina pasikaišė apsiaustą bei sijonus ir atsiklaupė greta rato, kad galėtų įsiremti pečiu.
   Pėdsakas buvo įspaustas kaip tik priešais ratą — nedideliame, vos pėdos pločio, lapais neapkritusiame sklypelyje. Vėjo nešami lapai storu sluoksniu nugulė medžio papėdę, tad jų kilime, ir dar tirštoje prietemoje, Kivrina neįžiūrėjo jokių pėdsakų, tačiau plikos žemės lopinėlyje pėdos įspaudas buvo netgi labai ryškus.
   Ne, tai negali būti pėdos įspaudas, galvojo Kivrina. Žemė jau sukaustyta gruodo. Ji ištiesė ranką, norėdama paliesti įdubą — vylėsi įsitikinsianti, kad dėl šešėlių žaismo ar sutirštėjusios tamsos akys ją apgauna. Sušalusiose kelio provėžose nebūtų likę visiškai jokio pėdsako, bet čia jos pirštai apčiuopė pakankamai minkštą dirvožemį — ir neabejotinai žmogaus kojos įspaustą duobutę.
   Pėdsaką paliko batas minkštu padu, be kulno, o jį avėjusi pėda buvo didelė — didesnė net už Kivrinos. Vyro pėda — tačiau keturioliktojo amžiaus vyrai buvo kur kas mažesnio ūgio ir smulkesni, nedidelėmis pėdomis. Tuo tarpu čia pėdsaką paliko tikras milžinas.
   Galbūt tai senas pėdsakas, it paklaikusi tikino save Kivrina. Gal čia vaikštinėjo koks miško kirtėjas, o gal valstietis ieškojo prapuolusios avies. Galbūt šis miškas priklauso karaliaus valdoms ir čia buvo surengta medžioklė. Tačiau pėdsaką akivaizdžiai paliko ne medžioklis, besivaikantis elnią. Pėdsakas buvo žmogaus, kuris stovėjo čia gana ilgai — stebėdamas ją. Juk aš jį girdėjau, tarė sau Kivrina ir pajuto galugerkly sukirbant panikos raibulį. Aš girdėjau jį čia stovint.
   Ji vis dar klūpojo laikydamasi už rato, kad neprarastų pusiausvyros. Jeigu tasai, kuris buvo čia — vyras, kad ir kas jis būtų, tikras milžinas — taigi, jei tasai milžinas vis dar tūnojo kažkur šabakštynuose stebėdamas ją, reikia manyti, suprato, kad ji pastebėjo pėdsaką. Kivrina atsistojo.
   — Ei ei! — sušuko vėl mirtinai išgąsdindama paukščius — šie tik sucypavo, sušnarėjo sparnais ir nutilo. — Ar čia kas nors yra?
   Valandėlę ji lūkuriavo įtempusi ausis; jai pasirodė, kad tyloje vėl girdi kažką alsuojant.
   — Speke, — pabandė laužyti liežuvį ji. — I am irt distresse an my servauntes fled.
   O, nuostabu, dingtelėjo mintis, nė nespėjus užbaigti frazės. Taip imk ir iš karto pranešk jam, kad esi vienui viena ir bejėgė.
   — Aūūūūūū! — dar kartą suriko ji ir atsargiai nutykino aplink laukymėlę, įdėmiai dairydamasi į tankmę. Tačiau jei tasai žmogus ir tebestovėjo kur nors už medžių, tamsoje ji niekaip nebegalėjo jo įžiūrėti. Visą aikštelę supo tik neperregima tamsos siena.
   Kivrina net nebesusigaudė, kurioje pusėje turėtų būti karklų sąžalynas ir kelias. Jeigu ji dar bent valandėlę lūkuriuos, sutems galutinai, tada jau vežimo iki kelio niekaip nebenutempti.
   Čia pat jai dingtelėjo, kad vežimo šiaip ar taip nevalia niekur tempti. Juk tasai, kuris stovi tarp medžių ją stebėdamas, žino, kad vežimas ne kur kitur, o čia. Gal jis net matė, kaip ji čia atsidūrė, driokstelėdama iš niekur drauge su gūsiu kibirkščiuojančio oro tarsi kokia alchemiko iškviesta dvasia. O jeigu tikrai taip, tikriausiai tasai, kuris tai matė, tekinas nuskuodė kurti laužo, kokius, tvirtu pono Danvorčio įsitikinimu, vietiniai gyventojai visuomet laikė paruošę raganoms deginti. Tačiau jei taip ir būtų, jis neišvengiamai būtų ką nors riktelėjęs, na, nors: „Oi!” — ar: „Viešpatie Aukščiausias!” — maža to, Kivrina tikrai būtų išgirdusi jį, strimgalviais besibraunantį per brūzgynus.
   Tačiau jis nepabėgo, o tai turėtų reikšti, kad jos atvykimo akimirkos vis dėlto nematė. Kivriną jis užėjo kiek vėliau — aptiko taip nepaaiškinamai gulinčią vidur miškų greta sudaužyto vežimo. Ir ką pamanė? Kad ją užpuolė kelyje, o paskui atitempė čia, mėgindami nuslėpti nusikaltimo pėdsakus?
   Tai kodėl jis net nebandė jai padėti? Kodėl stovėjo, tylus kaip dar vienas ąžuolas, pakankamai ilgai, kad paliktų gilų pėdos įspaudą, o paskui lyg niekur nieko pasišalino? Galbūt jam pasirodė, kad ji negyva. Jis galėjo pabijoti liesti paskutiniųjų sakramentų negavusio negyvėlio kūną. Žmonės iki pat penkioliktojo amžiaus pabaigos tikėjo, kad deramai nepalaidotame kūne kaipmat įsiveisia piktosios dvasios.
   O gal jis nuėjo kviestis pagalbos į kurį nors tų kaimų, kurių varpus girdėjo Kivrina, gal netgi į Skendgeitą? Gal kaip tik šiuo metu jis jau traukia atgal čionai, pusės kaimo žmonių lydymas, ir visų rankose — žibintai?
   Tokiu atveju jai reikėtų nesijudinti iš vietos ir laukti jo sugrįžtant. Turbūt — netgi vėl atsigulti. Atskubėję čionai kaimo žmonės tikrai imtųsi spėlioti, kas ji tokia, o paskui nusineštų į kaimą — šitaip jai pavyktų prisirinkti kalbos pavyzdžių; juk kaip tik toks ir buvo pirminis jos planas. Bet… o kas, jeigu jis grįš vienas arba su tokiais draugais, iš kurių pagalbos nėra ko tikėtis?
   Kivrina nebeįstengė mąstyti. Galvos skausmas iš smilkinio sklido kažkur už akių. Ji pasitrynė kaktą — skausmas ėmė tvinkčioti ir ten. O dar tas iki kaulų smegenų smelkiantis šaltis! Apsiaustas, nepaisant viso triušenų pamušalo, nėmaž nešildė. Kažin, kaip žmonės išgyveno Mažąjį Ledo Amžių, vilkėdami tiktai štai šitokiais apsiaustais? O kaip išgyveno triušiai?
   Nagi, nuo šalčio ji gali bent jau pamėginti apsiginti. Tereikia pasirinkti malkų ir susikurti laužą. Tuomet, jei tas pėdsaką palikęs žmogus sugrįžtų net su nedorais kėslais, ji pabandytų nubaidyti jį liepsnojančiu nuodėguliu. O jeigu jis nuėjo kviesti pagalbos ir tamsoje neberanda kelio atgal, laužas praneš jam, kur ji yra.
   Kivrina dar kartą apėjo aikštelę, dairydamasi tinkamų malkų. Danvortis primygtinai reikalavo, kad ji išmoktų užkurti laužą nesinaudodama pintimi ar titnagu.
   — Gilkraistas tikisi, kad tu vidury žiemos klaidžiosi po Viduramžius, net nemokėdama užsidegti laužo? — perpykęs putojo Danvortis, o ji dar bandė ginti Gilkraistą tvirtindama, esą „Medievalis” viliasi, kad atvirame ore ji pernelyg ilgai neužsibus. Bet jie vis tik turėjo numatyti, kokie šiurpūs gali užeiti šalčiai.
   Nuo krituolių pagaikščių jai kaipmat sugrubo rankos, o galvą persmelkdavo skausmas kaskart, kai tik pasilenkdavo pakelti kokios šakos. Galiausiai ji liovėsi lankstytis ir pritūpusi suglobė artimiausias šakas, stengdamasi laikyti galvą tiesiai. Tai šiek tiek padėjo, bet nedaug. Galbūt savijauta tokia prasta dėl to, kad ji šitaip sušalusi. Galbūt tai dėl šalčio kamuoja galvos skausmas ir trūksta oro. Būtinai reikia užsikurti laužą.
   Tačiau malkos palietus atrodė ledinės, permirkusios. Jai niekada nepavyks jų uždegti. Lapai irgi buvo šlapi, pernelyg šlapi, kad tiktų prakurams. Norint įžiebti ugnelę, jai prisireiks sausų prakurų ir aštraus pagaliuko. Kivrina padėjo surinktų malkų glėbelį prie ąžuolo šaknų ir atsargiai, stengdamasi nejudinti galvos, patraukė atgal prie vežimo.
   Ji ketino atsilaužti keletą lentgalių nuo suskaldyto vežimo šono — juos tikriausiai įmanoma panaudoti prakurams. Kol nuplėšė kelis medienos šipulius, ji įsivarė nemenką rakštį, tačiau medgaliai bent jau atrodė sausi, nors — irgi šalti kaip ledas. Tiesiog virš rato styrojo gana didelis aštrus pagaikštis. Kivrina pasilenkė jo nulaužti, bet vos nesusmuko nuo staigaus svaigulio priepuolio; tuo pačiu ėmė ir pykinti.
   — Verčiau atsigultum, — tarstelėjo ji sau balsu.
   Įsitvėrusi vežimo griaučių, ji palengva atsisėdo.
   — Daktare Arens, — ištarė dusdama, — jums teks ką nors sugalvoti, kaip grumtis su laiko uždelsimu. Poveikis tiesiog klaikus.
   Jei valandėlę pagulėtų, galbūt pavyktų atgauti kvapą, gal praeitų svaigulys, tada ji pamėgintų užkurti ugnelę. Padaryti to nepasilenkus niekaip nepavyks, o vien nuo minties apie tai vėl siūbtelėjo šleikštulio banga.
   Kivrina užsitraukė gobtuvą ant galvos ir užmerkė akis, bet netgi tai sukėlė skausmą — toks menkas judesys tik sutelkė varstančius maudulius į vieną tašką. Ne, kažkas negerai. Negali būti, kad šitaip jos organizmas reaguoja į laiko paklaidą. Reikėjo tikėtis tik menkų simptomų, kurie per valandą ar dvi po atvykimo turėjo palengva išsisklaidyti, bet jokiu būdu ne stiprėti. Gali truputį skaudėti galvą, bylojo daktarė Arens, galbūt jausi šiokį tokį nuovargį. Tačiau apie pykinimąji nė žodeliu neužsiminė. Kaip ir apie stingdantį šaltį.
   Šalta jai buvo pragariškai. Kivrina pabandė susisiausti apsiausto skvernais tarsi antklode, bet nuo to pasidarė tik dar šalčiau. Dantys pradėjo tarškėti kaip ir tada, įkopus į kalvą, pečius purtė bangomis užplūstantis drebulys.
   Juk aš mirtinai sušalsiu, pagalvojo ji. Bet nieko negaliu padaryti. Negaliu atsikelti ir užsikurti laužo. Tiesiog nepajėgsiu. Aš pernelyg sušalusi. Kaip gaila, kad jūs suklydote dėl šio amžiaus žmonių, pone Danvorti, pagalvojo ji, bet netgi ši mintis buvo kažkokia išskydusi. Perspektyva būti sudegintai ant laužo šiuo metu atrodė netgi labai viliojanti.
   Pati nė už ką nebūtų patikėjusi, kad sugebės užmigti, susirietusi į kamuoliuką ant gruodo sukaustytos žemės. Kivrina taip ir nepajuto jokios sklindančios šilumos — jei būtų pajutusi, būtų pabūgusi, kad tai jau hipotermijos sukeltas stingulys ir bent pabandžiusi jam nepasiduoti. Ir vis dėlto, reikia manyti, kažkiek numigo — kai atmerkė akis, miško laukymėje jau viešpatavo gili naktis, o pro šakų raizginį virš galvos spingsojo ledinės žvaigždės; Kivrina gulėjo ant žemės ir žvelgė į jas.
   Miegodama ji kiek nuslydo žemyn ir dabar pakaušiu rėmėsi į ratą. Kivrina visa drebėjo nuo šalčio, nors dantys ir nebetarškėjo. Vėl ėmė mausti galvą, skausmas pulsavo tarsi varpo dūžiai; gėlė ir visą kūną, ypač krūtinę, prie kurios ji spaudė šakas, kai mėgino prisirinkti malkų laužui.
   Kažkas negerai, pagalvojo ji, ir šįkart ta mintis jau buvo persmelkta tikros panikos. Galbūt jai pasireiškė kokia nors alerginė reakcija į laiko keliones? Ar šitaip gali būti? Danvortis nė žodeliu neužsiminė apie tokį dalyką kaip alergija laiko kelionėms, nors, rodos, gąsdino viskuo, kas tik įmanoma: išprievartavimu, cholera, vidurių šiltine ir maru.
   Neištraukdama iš po apsiausto, ji pasuko ranką ir apčiupinėjo tą dilbio vietą, kur buvo patinimas nuo priešvirusinio skiepo. Gumbą ji užčiuopė, tačiau jis palietus neskaudėjo, niežulys irgi buvo visai apmalšęs. Galbūt tai blogas ženklas? — pagalvojo ji. Galbūt tai, kad liovėsi niežėti, reiškia, kad skiepas nebeveiksmingas?
   Kivrina pabandė kilstelėti galvą. Tą pat akimirką vėl siūbtelėjo šleikštulys. Ji vėl nuleido galvą ant žemės ir lėtai, atsargiai išpainiojo rankas iš po apsiausto. Sulig kiekvienu judesiu plūstelėdavo pykinimo banga. Kivrina suglaudė delnus ir prikišo pirštus prie lūpų.
   — Pone Danvorti, — ištarė, — manau, bus geriausia, jei pasiskubinsite mane iš čia ištraukti.
   Ji vėl nugrimzdo į snaudulį, o kai atsipeikėjo, išgirdo kažkur tyliai tilindžiuojant varpelį — Kalėdinės giesmės atgarsį. O, gerai, dingtelėjo jai, vadinasi, jie atidarė tinklą. Kivrina pabandė pasikelti ir atsisėsti, atsirėmusi į ratą.
   — Ak, pone Danvorti, kaip aš džiaugiuosi, kad sugrįžote, — ištarė ji, grumdamasi su šleikštuliu. — O aš jau baiminausi, kad mano žinia jūsų nepasiekė.
   Tilindžiavimas vis labiau garsėjo, netrukus Kivrina išvydo ir siūbuojančią švieselę. Ji dar šiek tiek pasikėlė.
   — Susipratote užkurti laužą, — ištarė ji. — Visai teisingai spėjote, kad bus pragariškai šalta. — Vežimo ratas stingdė tarsi ledas netgi per apsiaustą. Kivrina vėl nebeįstengė nulaikyti danties ant danties. — Tiesą sakė daktarė Arens. Man reikėjo palaukti, kol patinimas atlėgs. Nežinojau, kad reakcija bus šitokia stipri.
   Vis dėlto mirguliuojanti švieselė buvo ne laužas. Žibintas. Danvortis ėjo artyn, rankoje nešdamasis žibintą.
   — Juk tai turbūt nereiškia, kad aš pasigavau kažkokį virusą, ar ne? Ir gal nesusirgau maru? — Dantys jai tarškėjo taip, kad ji su didžiausiu vargu stumte stūmė žodžius. — Argi ne siaubinga? Susirgti maru Viduramžiais! Na, tuomet bent jau puikiausiai čia tikčiau.
   Ji nusijuokė — spigiu, kone isterišku juoku, kuris poną Danvortį galėjo mirtinai išgąsdinti.
   — Viskas gerai, — sušvogždė ji, pati dorai nebesuvokdama, ką šneka. — Žinojau, kad jaudinsitės, bet viskas tikrai bus gerai. Aš tik truputį…
   Jis sustojo visai priešais ją, žibintas ant žemės greta jos metė virpantį, trūkčiojantį šviesos ratilą. Kivrina matė Danvorčio kojas, apautas beformiais odiniais batais — visai tokiais, kokie paliko įspaustą pėdsaką. Ji bandė kažką sakyti apie tuos batus, klausti, nejaugi ponas Gilkraistas bus nepatingėjęs aprengti jį autentiškais keturioliktojo amžiaus drabužiais, nors jis užtruksiąs čia tik tiek, kol pasiimsiąs ją. Tačiau širdį supykino vien krustelėjus lūpas.
   Ji užsimerkė, o kai atsimerkė, jis jau klūpojo greta jos. Žibintą buvo pasidėjęs ant žemės, šviesa dabar krito ant jo apsiausto gobtuvo ir sunertų rankų.
   — Viskas gerai, — ištarė ji. — Žinau, jūs jaudinotės, bet man viskas gerai. Tikrai. Tik jaučiuosi trupučiuką liguistai.
   Jis kilstelėjo galvą.
   — Certes, it been derlostuh dayes forgott foreto getest his-sahntes im aller, — pasakė.
   Jo veidas buvo rūstus, raukšlėtas — žiaurus, tikro galvažudžio veidas. Šitas žmogus nužiūrinėjo ją gulinčią, paskui nuėjo sau, palaukė, kol sutems, ir štai — sugrįžo.
   Kivrina bandė gindamasi kilstelėti ranką, tačiau rankos galaižin kaip susipainiojo apsiausto klostėse.
   — Eik sau, — bandė šakyti, bet dantys tarškėjo taip, kad ji dorai nesugebėjo išleisti nė garselio. — Eik sau.
   Jis dar kažką pasakė — kylančia intonacija, matyt, tai buvo klausimas. Tačiau ji nesuprato nė žodžio. Juk jis šneka Viduramžių anglų kalba, tikino ji save. Juk aš mokiausi jos ištisus trejus metus, o ponas Latimeras įkalė man į galvą viską, ką reikia žinoti apie būdvardinį galūnių kaitymą. Turėčiau suprasti, ką jis sako. Tai karštinė kalta. Ar karščiuoju, todėl nieko nesuprantu.
   Jis pakartojo klausimą — o gal paklausė kažko kito: ji netgi nesuvokė, ar jis taria tuos pačius žodžius, ar ne.
   Tai todėl, kad aš sergu, pagalvojo ji. Nesuprantu jo tik todėl, kad susirgau.
   — Gerasis pone, — pradėjo ji, bet visi kiti žodžiai užstrigo kažkur atminties gelmėse. — Padėkite man, — pridūrė ji, karštligiškai ieškodama atmintyje šių žodžių senovine anglų kalba, tačiau nebevaliojo prisiminti nieko kita, tik bažnytinę lotynų kalbą. — Domine, ad adjuvandum me festina, — išbėrė.
   Jis palenkė galvą prie suglaustų rankų ir ėmė kažką murmėti — taip tyliai, kad ji nieko nebegirdėjo. Paskui jai tikriausiai vėl aptemo sąmonė, nes atsigaiveliojusi pajuto, kad jis, pakėlęs ją ant rankų, kažkur nešasi. Iš atviro tinklo ji vis dar girdėjo atsklindant varpelių tilindžiavimą ir bandė suprasti, iš kurios pusės sklinda garsas, bet dantys jau tarškėjo taip, kad užgožė bet ką kita.
   — Aš sergu, — ištarė ji, kai jis sodino ją ant balto arklio. Kivrina kniūbtelėjo ir vos spėjo įsitverti arklio karčių, kad nenusiristų žemėn. Jis ištiesė ranką ir ją prilaikė.
   — Nesuprantu, kaip šitai galėjo atsitikti, — sušnibždėjo Kivrina.
   — Juk pasiskiepijau nuo visų įmanomų virusų.
   Žmogus lėtai pajudėjo pirmyn, vesdamasis asilą už pavadžio. Sutilindžiavo ant kamanų pakabinti varpeliai.
 

„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(000740 — 000751)

   Pone Danvorti, manau, bus geriausia, jei pasiskubinsite mane iš čia ištraukti.

 
   — Taip ir žinojau, — sušniokštė ponia Gadson, dundėdama koridoriumi jų link. — Jis užsikrėtė kažkokia siaubinga liga, tiesa? Vis per tą irklavimą!
   Merė žingtelėjo į priekį.
   — Jums čia nevalia, — pasakė. — Tai izoliatoriaus teritorija. Ponia Gadson nesulaikomai artėjo. Pūškavo pirmyn kaip garvežys, į visas puses taškydama lašus nuo neperšlampamo apsiausto, kurį buvo užsimetusi ant palto, mosuodama lagaminu tarsi ginklu.
   — Neturite jokios teisės laikyti mane už durų. Aš — jo motina. Reikalauju leisti man j į pamatyti.
   Merė kilstelėjo ranką kaip kokia policininkė.
   — Sustot! — riktelėjo pačiu griežčiausiu skyriaus medicinos sesers balsu.
   Neįtikėtina, bet ponia Gadson iš tikrųjų sustojo.
   — Motina turi teisę pamatyti savo vaiką, — pareiškė. Jos veido išraiška staiga sušvelnėjo. — Ar jis labai sunkiai serga?
   — Jeigu jūs turite omeny savo sūnų Viljamą, tai nei jis serga, nei ką, — atsakė Merė. — Ar bent jau aš nieko apie tai nežinau. — Ji vėl kilstelėjo ranką. — Prašau daugiau nesiartinti. Kodėl jūs manote, kad Viljamas serga?
   — Supratau tai tą pat akimirką, kai išgirdau apie skelbiamą karantiną. Kai tik stoties budėtojas ištarė žodžius „laikinas karantinas”, mane taip ir persmelkė aštraus skausmo dūris. — Ji nuleido lagaminą ant grindų, kad galėtų parodyti, kurioje vietoje jai įsmigo skausmo dūris. — Ir viskas tik dėl to, kad jis užmiršdavo išgerti vitaminus. Prašiau fakulteto vadovybę pasirūpinti, kad būtinai juos vartotų… — Ji blykstelėjo į Danvortį tokiu žvilgsniu, kuriam negalėjo prilygti net nuožmieji Gilkraisto dėbčiojimai, — …o jie man išrėžė, esą Viljamas puikiausiai galįs pasirūpinti savimi pats. Ką gi, akivaizdu, kad jie klydo.
   — Laikinas karantinas buvo paskelbtas anaiptol ne dėl Viljamo, — pasakė Merė. — Virusinę infekciją pasigavo vienas Universiteto laborantų.
   Danvortis pajuto dėkingumąjis nepraleido pro ausis, kad ji nepasakė „vienas Baliolo laborantų”.
   — Taigi, tas laborantas — vienintelis susirgęs, kol kas nėra jokių požymių, kad ligonių turėsime ir daugiau, — kalbėjo Merė. — Užtikrinu jus, karantinas buvo paskelbtas vien saugumo sumetimais.
   Vis dėlto ponia Gadson toli gražu neatrodė įtikinta.
   — Mano Vilis visuomet buvo liguistas, jis tiesiog nesugebės pasirūpinti savimi pats. Jis per daug mokosi, o dar ir jo kambaryje nuolat traukia skersvėjai, — pareiškė ji, nutvilkydama Danvortį dar vienu iškalbingu žvilgsniu. — Labai keista, kad jo jau anksčiau nepaguldė kokia nors virusinė infekcija.
   Merės ranka lyg nejučiomis nuslydo žemyn ir šmurkštelėjo į kišenę, kurioje, Danvortis žinojo, ji nešiojosi pyplį. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ji šaukiasi pagalbos, pagalvojo jis.
   — Užteko Viliui pasimokyti Baliole vos vieną semestrą; ir jo sveikata visai sušlubavo, o paskui dar kurso vadovas liepė jam likti čia per Kalėdų atostogas skaityti Petrarkos! — nesiliovė ponia Gadson. — Štai kodėl ir atskubėjau čionai. Kai pagalvoji, kad vargšas vaikas turės tūnoti per Kalėdas vienas pats šitoje baisioje skylėje, valgydamas galai žino ką ir užsiiminėdamas visais tais dalykais, kurie gali sukelti pavojų sveikatai… Ne, motinos širdis šito tiesiog negali ištverti.
   Ji vėl bakstelėjo pirštu į tą vietą, kur pajuto aštraus skausmo dūrį, vos išgirdusi žodžius „laikinas karantinas”.
   — Pats likimas atvedė mane čionai. Tikrai taip, mane lydėjo aukštesnioji jėga. Aš vos nepavėlavau į traukinį, mano lagaminas toks sunkus, ir jau beveik dingtelėjo mintis: šunys nematė, juk netrukus bus ir kitas traukinys, bet širdis veržte veržėsi pas Vilį, tad sušukau jiems, kad prilaikytų duris. Ir įsivaizduokite sau: vos spėju išlipti Kommarkete, stoties budėtojas ima ir sako: „Paskelbtas laikinas karantinas. Traukinių eismas kol kas sustabdomas”. Jūs tik pamanykite! Jei būčiau neįlipusi į tą traukinį ir laukusi kito, mane būtų išlaipinę dėl karantino!
   Jūs tik pamanykite.
   — Esu tikras, Viljamas gerokai nustebs jus išvydęs, — burbtelėjo Danvortis vildamasis, kad ji tuoj pat ir nešdinsis ieškoti sūnaus.
   — Taip, — niauriai pareiškė ji. — Tikriausiai sėdi savo kambaryje net šaliko neužsirišęs. Kaip kažin ką, pasigaus jis tą užkratą. Jis visada viskuo užsikrečia. Kai buvo mažas, jį amžiais siaubingai išberdavo. Matysite, tas virusas taip ir prilips priėjo, tokia jau jo lemtis. Dar laimė, kad jo motina čia — bus kam jį išslaugyti.
   Staiga pokštelėjo durys ir į koridorių įgriuvo pora personalo darbuotojų su kaukėmis, chalatais ir pirštinėmis, kažkokiu popieriniu dangalu aptrauktais batais. Išvydę, kad niekas nesivolioja susmukęs ant grindų, jie sulėtino žingsnį.
   — Būtina šį skyrių atitverti, pakabinkite ir izoliatoriaus ženklą, — pasakė Merė jiems. Paskui atsigręžė į ponią Gadson. — Bijau, kad egzistuoja galimybė, jog virusu užsikrėtėte ir jūs. Kol kas mes dar nežinome, kokiu būdu sklinda užkratas, negalime atmesti tikimybės, kad jis perduodamas oru, — pasakė ji ir vieną šiurpią akimirką Danvortis jau manė, kad Merė ketina įgrūsti ponią Gadson į laukiamąjį drauge su jais visais.
   — Malonėkite palydėti ponią Gadson į izoliatoriaus palatą, — paprašė ji vieno kaukėtojo ir pirštinėtojo. — Turėsime atlikti jums kraujo tyrimus, be to, prašysime surašyti visus savo kontaktus. Pone Danvorti, o jūs, prašau, eikite su manim, — pridūrė ji, įsitempė jį į laukiamąjį ir užtrenkė duris poniai Gadson prieš nosį anksčiau, nei ji suskubo paprieštarauti.
   — Tegul jie šiek tiek palaiko ją ten — suteiksime vargšeliui Viliui kelias papildomas valandas laisvės, — paaiškino ji.
   — Nuo tos moteriškės išberti gali bet ką, — burbtelėjo Danvortis.
   Jiems įėjus, sužiuro visi, išskyrus greitosios pagalbos gydytoją. Latimeras kantriai sėdėjo prie stalo atraitota rankove. Montoja vis dar maigė telefoną.
   — Kolino traukinys buvo nukreiptas atgal, — pasakė Merė. — Šiuo metu jis jau turėtų saugiai sėdėti namuose.
   — O, tai gerai, — atsiliepė Montoja ir padėjo telefoną. Gilkraistas akimoju puolė prie jo.
   — Pone Latimerai, atleiskite, kad priverčiau jus laukti, — atsiprašė Merė. Čia pat atplėšė naują impregnuotų pirštinių pakuotę, užsitempė jas ir ėmėsi surinkinėti instrumentą kraujo pavyzdžiams imti.
   — Kalba Gilkraistas. Noriu pasišnekėti su vyresniuoju dėstytoju, — pasakė Gilkraistas į ragelį. — Taip, bandau surasti poną Besingeimą. Taip, aš palauksiu.
   Vyresnysis dėstytojas net nenutuokia, kur yra Besingeimas, pagalvojo Danvortis, nežino ir sekretorė. Jis pats jau kalbėjosi su jais abiem, kai bandė sutrukdyti Kivrinai iškeliauti. Sekretorė net nežinojo, kad Besingeimas išvykęs į Škotiją.
   — Džiaugiuosi, kad pavyko tą vaiką surasti, — pasakė Montoja, žvilgtelėdama į laikrodį. — Kaip manote, kiek jie dar laikys mus čia? Privalau grįžti prie kasinėjimų, kol visa ramdimvietė dar nevirto pelke. Šiuo metu kaip tik kasinėjame Skendgeito bažnyčios šventorių. Dauguma kapų ten — penkioliktojo amžiaus, bet yra keli Juodosios Mirties aukų, o vienas kitas — netgi ankstesnių nei Viljamo Užkariautojo laikų. Praėjusią savaitę aptikome riterio kapą. Nuostabiai išsilaikęs. Kažin, ar Kivrina jau ten?
   Danvortis vylėsi, kad ji turi omeny kaimą, o ne vieną iš kapų.
   — Tikiuosi, taip, — atsakė.
   — Sakiau jai, kad tuojau pat pradėtų įrašinėti pastebėjimus iš Skendgeito — pastabas apie kaimą, bažnyčią, viską. O ypač — tą kapą. Įrašas iš dalies nusitrynęs, taip pat ir dalis puošybos. Tačiau mirties data įžiūrima dar visai aiškiai — 1318-ieji.
   — Tai ypatingas atvejis, — pareiškė Gilkraistas. Stojo ilgoka pauzė, jis jau kone kunkuliavo. — Taip, žinau, kad jis žvejoja Škotijoje! Noriu tiksliai žinoti, kuri Merė pleistru užlipdė Latimero ranką ir mostelėjo Gilkraistui. Šis papurtė galvą. Merė priėjo prie greitosios pagalbos medikės ir krestelėjusi šią pažadino. Mieguistai mirksėdama moteris nusekė paskui ją prie staliuko.
   — Esama daugybės dalykų, kuriuos atskleisti įmanoma tik tiesioginiais stebėjimais, — kalbėjo Montoja. — Liepiau Kivrinai įrašyti kiekvieną smulkiausią detalę. Tikiuosi, tas jos prietaisėlis pakankamai talpus. Atrodo toks mažytis… — Ji vėl dirstelėjo į laikrodį. — Žinoma, vietos jame turėtų pakakti. Ar turėjote galimybę apžiūrėti jį dar prieš implantavimą? Iš pažiūros tikrai labai primena kaulinę ataugą.
   — Kaulinę ataugą? — pakartojo Danvortis stebėdamas, kaip į stiklinį vamzdelį kapsi medikės kraujas.
   — Taip padaryta specialiai, kad nesukeltų chronologinių klaidų net jeigu būtų aptiktas. Atrodo visai kaip natūrali delnikaulio paviršiaus dalis. — Ji pasitrynė riešo kaulą po pat nykščiu.
   Merė mostelėjo Danvorčiui; greitosios medikė atsistojo, užsiraitojo rankovę. Danvortis atsisėdo įjos vietą. Merė nulupo apsauginį monitoriaus sluoksnį, pritvirtino šį Danvorčiui prie riešo, įkišo į bumą termometrą.
   — Tegul iždininkas paskambina man šiuo numeriu iš karto, kai tik sugrįš, — pasakė Gilkraistas ir padėjo ragelį.
   Montoja stvėrė telefonąjam iš rankų, surinko numerį ir prašneko:
   — Sveiki. Gal galėtumėte pasakyti, kur eina karantino riba? Noriu sužinoti, ar Vitais įeina į karantino zoną. Ten mano kasinėjimai. — Tas, su kuo ji kalbėjo, matyt, atsakė, kad ne. — Su kuo galėčiau pasikalbėti, kad pakeistų perimetrą? Tai ypatingas atvejis!
   Visi jie kraustosi iš galvos — kiekvienas dėl savojo „ypatingo atvejo”, ir nė vienam nėmaž nerūpi, kaip ten laikosi Kivrina. Ir ko čia rūpintis? Juk jos įrašinėjimo prietaisas sukurtas taip, kad niekuo nesiskirtų nuo kaulinės ataugos, taigi, chronologinių klaidų bus išvengta netgi tuomet, jei keturioliktojo amžiaus žmonės sumanys nukapoti Kivrinai rankas, prieš sudegindami ją ant laužo.
   Merė pamatavo jam kraujospūdį, tada įsmeigė adatą kraujui imti.
   — Jei kada nors atsilaisvins telefonas, — pasakė ji, tekštelėdama pleistrą Danvorčiui ant rankos ir mostelėdama Gilkraistui, — gal kas nors susimylėtų paskambinti Viljamui Gadsonui ir perspėti, kad prisistatė jo motina?
   Montoja tuo tarpu kalbėjo:
   — Taip. Duokite šen Nacionalinio Paveldo telefono numerį. — Ji padėjo ragelį ir užsirašė numerį ant vieno lankstinukų.
   Telefonas subirbė. Gilkraistas, jau beveik pasiekęs stalą, kaip žvėris puolė prie telefono ir pastvėrė jį anksčiau, nei Montoja spėjo atsiliepti.
   — Ne, — burbtelėjo ir nenoromis atkišo telefoną Danvorčiui.
   Skambino Finčas. Jis buvo iždininko kanceliarijoje.
   — Na kaip, ar radai Badrio medicininę kortelę? — paklausė Danvortis.
   — Taip, pone. Čia pilna policijos, pone. Ieško vietos, kur įkurdinti visus sulaikytuosius karantino ribose — visus tuos, kurie negyvena Oksforde.
   — Ir jie nori, kad priimtume juos į Baliolą, — spėjo Danvortis.
   — Taip, pone. Ką man jiems pasakyti? Kiek žmonių galime priimti?
   Merė jau buvo atsistojusi; laikydama buteliuką su Gilkraisto krauju rankoje, ji mojo Danvorčiui.
   — Palauk valandėlę, — pratarė Danvortis ir uždengė delnu mikrofoną.
   — Ar jie prašo vietos apgyvendinti sulaikytuosius? — paklausė Merė.
   — Taip, — atsakė Danvortis.
   — Neužleisk visų kambarių, kiek turite, — paprašė Merė. — Papildomų patalpų gali prireikti ligoninei.
   Danvortis patraukė ranką nuo mikrofono.
   — Pasakyk, kad žmones galime apgyvendinti Fišeryje ir dar užleisti kambarius Salvine, kiek jų ten liko laisvų. Jei dar neišskirstei po kambarius varpininkų, apgyvendink juos po du. Pasakyk policijai, kad Balkelėjų — Džonsoną užėmė ligoninė — jiems reikia papildomos palatos. Rodos, sakei, kad radai Badrio medicininę kortelę?
   — Taip pone. Vos sprando nenusisukau, bet radau. Iždininkas sugebėjo užpildyti popierius pavarde Badris kablelis Čauduris, o amerikiečiai…
   — Ar suradai jo NSA numerį?
   — Taip, pone.
   — Perduodu telefoną daktarei Arens, — paskubėjo išberti Danvortis nelaukdamas, kol Finčas ims porinti apie varpininkus. Jis mostelėjo Merei. — Gali perduoti jai visą informaciją tiesiogiai.
   Merė prilipino Gilkraistui pleistrą, pritvirtino ant plaštakos temperatūros monitorių.
   — Pavyko prisiskambinti į Elį, pone, — kalbėjo Finčas. — Pranešiau, kad varpelių koncertą teks atšaukti; jie kalbėjo su manim labai maloniai, bet amerikiečiai vis vien baisiausiai susikrimtę.
   Merė baigė suvedinėti Gilkraisto rodmenis, nusitraukė pirštines ir paėmė iš_t Danvorčio telefoną.
   — Finčas? Kalba daktarė Arens. Padiktuok man Badrio NSA kortelės numerį.
   Danvortis atidavė jai savo antrinių kontaktų lapą bei pieštuką, šiuo Merė ir užsirašė reikalingą numerį, o paskui parašė perskaityti Badrio skiepų įrašus ir ėmė skrebenti kažką, ko Danvortis nesugebėjo iššifruoti.
   — Ar užfiksuota kokia nors nenormali reakcija arba alergija?
   — Valandėlę ji tylėdama klausėsi, paskui vėl prašneko. — Gerai, nereikia. Visa kita rasiu kompiuteryje. Jeigu reikės papildomos informacijos, pati tau paskambinsiu. — Ji grąžino telefoną Danvorčiui. — Jis dar nori pasikalbėti su tavim, — tarstelėjo ir išėjo, išsinešdama popierių su savimi.
   — Jie labai nepatenkinti, kad juos sulaikė čia, — pasakė Finčas.
   — Ponia Teilor grasina paduosianti į teismą už tai, kad ne dėl savo kaltės nesilaikė kontrakto sąlygų.
   — Kada Badris paskutinį kartą skiepytas priešvirusiniais preparatais?
   Finčas gerokai užtruko, kol peržvelgė šūsnį popierių.
   — Štai, pone. Rugsėjo keturioliktąją.
   — Gavo visą kursą?
   — Taip, pone. Receptorių analogai, MPA stimuliatoriai ir kasmetiniai skiepai.
   — Ar jam kada nors pasireiškė alerginė reakcija į priešvirusinius skiepus?
   — Ne, pone. Jo kortelėje išvis neužsimenama apie kokias nors alergijas. Jau sakiau tai daktarei Arens.
   Vadinasi, Badris nuo virusinės infekcijos paskiepytas. Ir jokių duomenų apie alergiją.
   — Ar jau buvai nuėjęs į Naująją Kolegiją? — paklausė Danvortis.
   — Dar ne, pone, kaip tik ten ir einu. O ką man daryti su atsargomis, pone? Muilo turime užtektinai, o štai tualetinio popieriaus atsargos — visai menkos.
   Durys atsidarė, bet tai buvo ne Merė. Grįžo greitosios gydytojas, kuris buvo išsiųstas parvežti Montojos. Jis patraukė tiesiai prie arbatos stalelio, įjungė kaisti elektrinį virdulį.
   — Ar reikėtų kažkaip normuoti tualetinį popierių, kaip jūs manote, pone? — kalbėjo Finčas. — O gal pakabinti skelbimėlius ir paprašyti visų j į taupyti?
   — Elkis kaip išmanai, kaip tau atrodo geriausia, — atsakė Danvortis ir padėjo ragelį.
   Tikriausiai lauke vis dar lijo. Greitosios gydytojo uniforma buvo šlapia, o kai virdulys užvirė, jis palaikė įraudusias rankas virš garų, tarsi stengdamasis jas sušildyti.
   — Gal dabar jau jums pagaliau nebereikia telefono? — paklausė Gilkraistas.
   Danvortis padavė jam telefoną. Kažin, susimąstė jis, koks dabar oras ten, kur atsidūrė Kivrina? Kažin, ar Gilkraistas susiprato pasidomėti, ką jo tikimybių teorija byloja apie jos galimybes patekti į lietų? Neatrodė, kad Kivrinos apsiaustas itin patikimai sulaikytų drėgmę, o tasai hipotetinis draugiškai nusiteikęs pakeleivis, turįs pasirodyti daugiausia po 1,6 valandos, tikriausiai tūno kokioje pakelės smuklėje ar daržinėje ir laukia, kol kelias pradžius tiek, kad juo būtų įmanoma pravažiuoti.
   Danvortis išmokė Kivriną užkurti laužą, tačiau vargu ar tai jai pavyks, kai prakurai permirkę, o rankos — sugrubusios nuo šalčio. Žiemos keturioliktame amžiuje buvo iš tiesų šaltos. Ką gali žinoti, galbūt aname laike šiuo metu netgi sninga. 1320-aisiais kaip tik prasidėjo Mažasis Ledo Amžius; galiausiai atšalo taip, kad ledas sukaustė netgi Temzę. Klimato pokyčiai bei permainingi orai sukėlė sumaištį žemės ūkyje, derliai buvo visai menki, o kai kurie istorikai dėl Juodosios Mirties siaubų netgi kaltino prastą valstiečių sveikatos būklę, sukeltą nuolatinio badavimo. To meto orai ir iš tikrųjų buvo prasti. Tarkime, 1348-ųjų rudenį vienoje Oksfordo grafystės dalyje lijo kiekvieną mielą dieną nuo Mykolinių iki pat Kalėdų. Gali būti ir taip, kad Kivrina guli ant kelio lediniame dumble, pati jau pusgyvė nuo bendro kūno atšalimo.
   Ir dar išberta spuogais, pridūrė jis pats sau, nuo pernelyg galvą pametusio dėstytojo rūpesčio, graužiančioji it koks kirminas. Taip, Merė sakė tiesą. Jis iš tiesų po truputį virstąs ponia Gadson. Žiūrėk, dar kiek, ir jis pats puls į 1320-uosius, ir jėga laikys tinklą atvirą, kaip kad ponia Gadson laikė metro traukinio duris, o Kivrina, jį išvydusi, apsidžiaugs lygiai tiek pat, kiek Viljamas Gadsonas — išvydęs savo mamytę. Tikriausiai ir pagalbos jai reikia ne daugiau nei Viljamui.
   Kivrina buvo pati gabiausia, pati sumaniausia studentė iš visų, kuriems Danvorčiui kada nors teko dėstyti. Be jokios abejonės, ji nepražus kad ir lietuje. Danvortis žinojo, jog pastarąsias atostogas ji praleido viešėdama pas eskimus — norėjo išmokti pasistatyti iglu.
   Be jokios abejonės, ji pati pagalvojo apie viską — viską, įskaitant net pirštų nagus. Tada, kai atėjo pademonstruoti jam kostiumo, atkišo parodyti ir rankas. Nagai buvo nulūžinėję, į panages prilindę purvo.
   — Žinau, aš būsiu kilminga dama, tačiau — iš kaimo diduomenės, o kaimo moterys, be gobelenų audimo, nevengdavo ir žemės darbų, be to, Rytų Redingo damos iki pat septynioliktojo amžiaus pradžios nežinojo, kas yra žirklės, taigi, visą sekmadienio popietę rausiausi Montojos kasinėjimuose, žarsčiau numirėlių kaulus — ir vien tam, kad išgaučiau šitokį efektą.
   Jos nagai atrodė šiurpiai ir nepaprastai autentiškai. Taigi, tikrai neverta panikuoti dėl tokios menkos smulkmenos kaip tikėtinas sniegas.
   Tačiau, kad ir kaip raminosi, rūpesčio Danvortis taip ir neįstengė nusikratyti. Jei taip galėtų šnektelėti su Badriu, išsiaiškinti, ką jis turėjo omeny sakydamas „Kažkas negerai”, įsitikinti, kad perkėlimas įvyko sklandžiai, kad laiko paklaida — ne per daug didelė… Galbūt tuomet nerimas išsisklaidytų. Tačiau Merė net nesugebėjo išklausti Badrio NSA numerio — sužinojo jį tik tada, kai paskambinęs pasakė Finčas. Kažin, pagalvojo Danvortis, ar Badris vis dar guli be sąmonės? O gal dar blogiau?
   Jis atsistojo, priėjo prie stalelio, užsiplikė puodelį arbatos. Gilkraistas vėl kalbėjo telefonu — matyt, su budinčiuoju. Tačiau ir budintysis nežinojo, kur galėtų būti Besingeimas. Kai su juo kalbėjo Danvortis, budintysis sakė, kad Besingeimas lyg ir minėjęs Loch Balkilaną — ežerą, kokio, kaip paaiškėjo, išvis nėra.
   Danvortis gurkštelėjo arbatos. Gilkraistas nepaleido iš rankų telefono: paskambino iždininkui, paskambino rektoriaus pavaduotojui — nei vienas, nei kitas nežinojo, kur iškeliavo Besingeimas. Atėjo slaugė, saugojusi izoliatoriaus duris, ji ir užbaigė imti kraujo mėginius. Greitosios pagalbos gydytojas pasklaidė lankstinukus ir ėmėsi vieną skaityti.
   Montoja užpildė ligoninės priėmimo blanką ir ėmėsi kontaktų sąrašo.
   — Ką čia reikia daryti? — paklausė ji Danvorčio. — Surašyti visus žmones, su kuriais buvau susidūrusi šiandien?
   — Su kuriais buvote susidūrusi per tris pastarąsias dienas, — atsakė jis.
   Jie sėdėjo ir laukė. Danvortis išgėrė dar vieną puodelį arbatos. Montoja paskambino į NSA ir bandė išsiderėti leidimą išvykti iš karantino zonos atgal į savo kasinėjimus. Greitosios pagalbos medikė vėl užsnūdo.
   Slaugė įrideno staliuką su vakariene.
   — Greet chere made our hoste us everichon, And to the soper sette us anon, — pasakė Latimeras; tai buvo vienintelė per visą popietę jo ištarta frazė.
   Kol valgė, Gilkraistas dalijosi su Latimeru planais pasiųsti Kivriną į laikotarpį po Juodosios Mirties.
   — Tarp istorikų priimta laikytis nuomonės, kad Juodoji Mirtis visiškai sunaikino Viduramžių visuomenę, — porino jis Latimerui, pjaustydamas kepsnį. — Tačiau mano tyrinėjimai leidžia tvirtinti, kad maro pasekmės buvo veikiau apvalančios nei katastrofiškos.
   Kažin, kieno požiūriu? — pagalvojo Danvortis; jam jau parūpo, kodėl juos laiko uždarytus čia taip ilgai. Kažin, ar personalas tikrai užsiėmęs kraujo mėginių tyrimais, ar tiesiog laukia, kol kuris nors vienas iš jų, o gal ir visi, susmuks tiesiog ant arbatos stalelio, kad galėtų tiksliai nustątyti viruso inkubacinio periodo trukmę?
   Gilkraistas eilinį kartą paskambino į Naująją Kolegiją ir paprašė pakviesti Besingeimo sekretorę.
   — Jos nėra, — pasakė Danvortis. — Ji su dukteria išvyko į Devonšyrą švęsti Kalėdų.
   Gilkraistas praleido jo žodžius pro ausis.
   — Taip. Gal perduosite jai žinutę? Bandau surasti poną Besingeimą. Ypatingas atvejis. Mes ką tik išsiuntėme vieną istorikę į keturioliktąjį amžių, tačiau Baliolas nesugebėjo užtikrinti, kad jų laborantas, kuris ir aptarnavo tinklą, būtų deramai pasitikrinęs sveikatą. Baigėsi tuo, kad jis susirgo užkrečiama liga, sukėlėjas — kažkoks virusas. — Jis padėjo ragelį. — Jei ponas Čauduris nepasiskiepijo privalomais priešvirusiniais preparatais, manau, kad už tai atsakingas asmeniškai jūs, pone Danvorti.
   — Jis gavo visus būtinus skiepus rugsėjo mėnesį, — pasakė Danvortis.
   — Įrodymų turite? — paklausė Gilkraistas.
   — Gal jis prasismelkė iš ten? — paklausė greitosios pagalbos medikė.
   Visi, neišskiriant nė Latimero, nustebę sužiuro į ją. Kol neprašneko, atrodė, kad ji kietai miega, smakrą nusvarinusi ant krūtinės, sunėrusi rankas, saujoje suspaudusi kontaktų sąrašus.
   — Sakėte, išsiuntėte kažką į Viduramžius, — karingai pareiškė ji. — Tad ar galėjo jis prasismelkti iš ten?
   — Ko gero, aš… — prasižiojo Gilkraistas.
   — Tas virusas, — paaiškino medikė. — Ar jis galėjo atkeliauti per tą laiko mašiną?
   Gilkraistas nervingai dirstelėjo į Danvortį.
   — Juk šitai neįmanoma, ar ne?
   — Neįmanoma, — patvirtino Danvortis. Akivaizdu: Gilkraistas ničnieko nenutuokia apie kontinuumo paradoksus ar grandinės teoriją. Tas žmogėnas niekaip netiko eiti dekano pareigas, kad ir laikinai. Jis netgi nesuprato, kaip veikia tinklas, į kurį taip džiaugsmingai bloškė Kivriną. — Virusas per tinklą niekaip negalėjo prasismelkti.
   — Daktarė Arens sako, jog tasai indas — vienintelis susirgęs, — laikėsi savo medikė. — O štai jūs sakote, — ji dūrė pirštu į Danvortį, — kad jis gavo visus būtinus skiepus. O jeigu jis paskiepytas priešvirusiniais skiepais, tuomet jokio viruso ir negalėjo susigriebti, nebent tas būtų atkeliavęs iš kur nors kitur. O Viduramžiais žmonės juk sirgdavo pačiomis įvairiausiomis ligomis, ar ne? Raupais ir maru?
   Prasižiojo Gilkraistas:
   — Esu visiškai tikras, kad „Medievalis” ėmėsi visų būtinų atsargumo priemonių užtikrinti, kad tokia galimybė…
   — Nėra nė pačios menkiausios galimybės virusui prasismelkti per tinklą, — piktai rėžė Danvortis. — Erdvėlaikio kontinuumas savaime neleidžia, kad, šitaip atsitiktų.
   — Bet jūs siunčiate į praeitį žmones, — neatlyžo medikė. — O virusas — kur kas smulkesnis už žmogų.
   Paskutinį kartą panašių argumentų Danvortis girdėjo dar tais laikais, kai tinklai buvo tik pradėti naudoti ir kai jų veikimo teoriją patys specialistai perprato tik iš dalies.
   — Užtikrinu jus, mes pasirūpinome visomis įmanomomis atsargumo priemonėmis, — kaip užsuktas kartojo Gilkraistas.
   — Per tinklą negali pereiti niekas, kas pakeistų istorijos eigą, — ėmė aiškinti Danvortis, piktai dėbsodamas į Gilkraistą. Pliurpalais apie atsargumo priemones ir tikimybes Gilkraistas tik skatino tą moterį paistyti panašius niekus. — Radiacija, toksinai, mikrobai — niekas iš panašių dalykų niekada nėra perėję per tinklą. Jei tik esama ko nors panašaus, tinklas paprasčiausiai neatsidaro.
   Medikė toli gražu neatrodė įtikinta.
   — Užtikrinu jus… — vėl pradėjo Gilkraistas, bet čia įėjo Merė.
   Ji atsinešė visą pluoštą įvairiaspalvių popierių. Gilkraistas akimoju pašoko.
   — Daktare Arens, ar esama galimybės, kad ši virusinė infekcija, kuri pakirto poną Čaudurį, prasismelkė per tinklą?
   — Žinoma, ne, — atsakė ji suraukdama antakius, tarsi vien tokia mintis jai atrodytų visai kvaila. — Visų pirma, jokios ligos prasismelkti per tinklą negali. Tai prieštarauja paradokso dėsniams. Antra, net jei virusas ir būtų prasismelkęs, kas tikrai neįmanoma, tai reikštų, kad Badris susirgo praėjus mažiau nei valandai po to, kai užsikrėtė, o tai savo ruožtu reikštų, kad viruso inkubacinio periodo trukmė — valanda ar mažiau, kas visiškai neįmanoma. O jei visa tai ir būtų atsitikę — kas visiškai neįmanoma — tuomet susirgę jau būtume visi, kadangi, — ji dirstelėjo į laikrodį, — nuo mūsų visų kontakto su virusu praėjo jau daugiau nei trys valandos. — Ji ėmėsi rinkti lapus su kontaktų sąrašais.
   Gilkraistas atrodė suirzęs.
   — Kaip einantis Istprijos fakulteto dekano pareigas, aš turiu šiokių tokių darbų, kuriuos privalau atlikti, — pareiškė jis. — Ar dar ilgai ketinate laikyti mus čia?
   — Tik tol, kol surinksiu iš jūsų popierius, — atsakė Merė. — Ir dar — kol išdėstysiu nurodymus. Gal kokias penkias minutes.
   Ji paėmė popierius iš Latimero. Montoja stvėrė savuosius, gulinčius ant stalo krašto, ir ėmėsi paskubomis kažką skrebenti.
   — Penkias minutes? — paklausė medikė, kuriai parūpo, ar virusas negalėjo prasismelkti per tinklą. — Ar norite pasakyti, kad paskui galėsime laisvai išeiti?
   — Laikinai — taip, — atsakė Merė. Surinktuosius lapus ji sudėjo į krūvos apačią, tada visiems padalijo lapus nuo viršaus — aitriai rausvos, akį rėžiančios spalvos. Tai buvo tam tikras oficialus pareiškimas, kuriuo ligoninė tvirtino neprisiimanti jokios atsakomybės.
   — Atlikome visų jūsų kraujo analizę, — kalbėjo Merė. — Nė vienam antikūnų lygis nėra padidėjęs.
   Ji įteikė Danvorčiui mėlyną popieriaus lakštą — raštą, atleidžiantį NSA nuo bet kokios atsakomybės ir patvirtinantį sutikimą apmokėti visas NSA nepadengtas išlaidas trisdešimties dienų laikotarpiu.
   — Kalbėjau su Pasauliniu Gripo Centru; jie rekomenduoja nuolatinį stebėjimą ir kontrolę: kas dvylika valandų fiksuoti, ar neprasidėjo karščiavimas, taip pat kartoti kraujo tyrimus.
   Dabar ji ėmėsi dalinti jau žalius lapus su antrašte „Nurodymai pirminiams kontaktams”. Pats pirmas punktas bylojo: „Venkite kontaktų su kitais”.
   Danvortis pagalvojo apie Finčą ir varpininkus, be jokios abejonės, lūkuriuojančius prie Baliolo vartų ir mosuojančius Šventuoju raštu bei šaukimu į teismą, ir apie visą gausybę karantino ribose įstrigusių prieškalėdinės pirkimo karštligės aukų.
   — Tikrinkite temperatūrą kas pusę valandos, — kalbėjo Merė, dalydama geltonus blankus. — Jeigu tik užfiksuosite, — ji patapšnojo savąjį monitorių, — ženkliau pakilusią temperatūrą, nedelsdami atvykite čionai. Žinokite, kad šioks toks temperatūros svyravimas yra natūralus reiškinys. Bet kokia temperatūra tarp 36 ir 37,4 laipsnių laikytina normalia. Skubiai prisistatykite į ligoninę tuo atveju, jeigu ji peržengs 37,4 ribą, jeigu pašoks labai staigiai arba jei pradėsite jausti kuriuos nors iš šių simptomų: galvos skausmą, sunkumą krūtinėje, proto aptemimą ar svaigulį.
   Visi tuoj pat ir sužiuro, kiekvienas — į savo monitorius; be jokios abejonės, visi iškart ir pajuto tvinkstantį galvos skausmą. Danvorčiui galvą skaudėjo visą popietę.
   — Kiek įmanoma, venkite bendrauti su kitais žmonėmis, — kalbėjo Merė. — Kruopščiai užsirašinėkite visus, su kuriais vis dėlto teks susidurti. Kol kas mes dar tikrai nežinome, kaip plinta užkratas, tačiau dauguma virusų perduodama lašeliniu būdu ir per tiesioginį kontaktą. Kuo dažniau plaukitės rankas su muilu.
   Ji padavė Danvorčiui dar vieną rausvą lakštą. Atrodo, pradėjo stigti spalvų. Tai buvo lentelė sąrašui; antraštė: „Kontaktai”, žemiau — „Pavardė, adresas, kontakto tipas, laikas”.
   Gaila, kad Badrio virusui neteko iš karto susidurti su CDC, NSA arba PGC. Ten jam išsyk būtų užtrenktos visos durys.
   — Visi privalote prisistatyti čionai rytoj, septintą ryto. O kol kas rekomenduoju kaip reikiant pavakarieniauti ir tada — tiesiai į lovą. Poilsis — pati geriausia gynyba nuo bet kokio viruso. Jums, — ji pažvelgė į abu greitosios medikus, — į darbą nereikės tol, kol nebus atšauktas laikinas karantinas. — Ji išdalijo dar kelis visų vaivorykštės spalvų popierius ir gyvai paklausė: — Klausimų bus?
   Danvortis dirstelėjo į greitosios medikę laukdamas, kad ši tuojau ims ir paklaus Merės, ar per tinklą neprasismelkė raupų užkratas, bet moteriškė tik buku žvilgsniu dėbsojo į pluoštą popierių rankoje.
   — Ar aš galiu grįžti prie savo kasinėjimų? — paklausė Montoja.
   — Jei karantino perimetras jų neapima, tuomet — ne, — atsakė Merė.
   — O, nuostabu, — pareiškė Montoja, grūsdama popierių pluoštus į savosios teroristo striukės kišenes. — Kol aš kiurksosiu įstrigusi čia, ten lietus visą kaimą nuplaus nuo žemės paviršiaus. — Tai tarusi, ji išžirgliojo lauk.
   Išsliūkino ir abu greitosios pagalbos gydytojai; toji, kuri kamantinėjo, ar virusas galėjo prasismelkti per tinklą, žiovavo ir rąžėsi, tarsi ruošdamasi čia pat dar posmelį nusnūsti. Latimeras tebesėdėjo kaip sėdėjęs, buku žvilgsniu dėbsodamas į temperatūros monitorių. Gilkraistas kažką piktai tarstelėjo jam; Latimeras pagaliau atsistojo, apsivilko paltą, susirinko popierius, pasiėmė skėtį.
   — Tikiuosi, neužmiršite informuoti manęs apie įvykių eigą, — pareiškė Gilkraistas. — O aš pasistengsiu surasti Besingeimą ir pasakysiu jam, jog gyvybiškai svarbu, kad jis tuojau pat grįžtų ir imtųsi viskam vadovauti pats. — Jis išgužėjo iš kambario, bet koridoriuje turėjo sustoti ir palaukti, laikydamas duris atviras, nes Latimerui teko nuo grindų susirinkti nuplevenusius popieriaus lapus.
   — Gal iš ryto užsuktumėte pas Latimerą jo pasiimti? — paprašė jo Merė, sklaidydama kontaktų sąrašus. — Jis pats nė už ką neprisimins privaląs septintą valandą prisistatyti čionai.
   — Noriu aplankyti Badrį, — pasakė Danvortis.
   — „Laboratorija, Brasenozė”, — skaitė Merė, vartydama popierius. — „Dekano kabinetas, Brasenozė”. „Laboratorija, Brasenozė”. Nejaugi Badrio niekas nematė niekur kitur, išskyrus tinklo patalpas?
   — Greitosios pagalbos automobilyje, kol važiavome čionai, jis be paliovos kartojo: „Kažkas negerai”, — pasakė Danvortis. — Galbūt turėjo omeny pernelyg didelę laiko paklaidą. Jeigu ji atsidūrė ten daugiau nei per savaitę nuo numatytos datos, jai bus sunku susigaudyti, kada privalo prisistatyti prie plyšio.
   Merė neatsakė. Suraukusi antakius vėl kibo sklaidyti popierius.
   — Privalau įsitikinti, kad neiškilo jokių problemų nustatinėjant Kivrinos buvimo tašką, — primygtinai pasakė Danvortis.
   Merė pakėlė akis.
   — Ką gi, — pratarė. — Tie kontaktų sąrašai — beviltiškas reikalas. Per pastarąsias tris dienas — ilgiausi tarpai, kai jis buvo nežinia kur ir niekas jo nematė. Taigi, vienintelis žmogus, galintis pasakyti, kur jis buvo ir su kuo susitikinėjo, ir yra jis pats. — Ji nusivedė Danvortį koridoriumi atgal. — Pasodinau su juo slaugę, kuri bando klausinėti, bet jis visiškai netekęs nuovokos ir dar siaubingai jos bijo. Galbūt tu nesukeltum jam tokio siaubo.
   Ji nusivedė Danvortį prie lifto.
   — Į antrą aukštą, — tarstelėjo į mikrofoną.
   — Badrio sąmonė praskaidrėja vos kelioms akimirkoms, — ji vėl kreipėsi į Danvortį. — Šitaip gali tęstis ir visą naktį.
   — Nieko tokio, — atsakė Danvortis. — Vis tiek nenusiraminsiu, kol neįsitikinsiu, kad Kivrina saugiai nukeliavo ten, kur reikia.
   Jie užsikėlė liftu dviem aukštais aukščiau, perėjo dar vieną koridorių, įėjo pro duris, ant kurių kabojo perspėjanti lentelė: „ĮEITI DRAUDŽIAMA. IZOLIATORIUS”. Už šių durų prie stalo sėdėjo rūsčios išvaizdos slaugė ir įdėmiai stebėjo monitorių.
   — Ketinu įleisti poną Danvortį aplankyti pono Čaudurio, — pasakė Merė. — Mums reikės Specialios Apsauginės Aprangos komplektų. Kaip jis laikosi?
   — Temperatūra dar labiau pakilo — jau 39,8, — atsakė slaugė, įteikdama jiems po SAA komplektą. Tai buvo plastiko pakuotė, iš kurios Danvortis išsitraukė popierinį chalatą, surišamą už nugaros, kepuraitę, impregnuotą kaukę, kurios, pirmiau užsidėjus kepuraitę, prisitaisyti nebeįmanoma, šlepetes, glaudžiai aptempiančias batus, ir impregnuotas pirštines. Danvortis padarė klaidą, pirmiausia apsimaudamas pirštines — paskui užtruko ištisą amžinybę, kol negrabiais pirštais išskleidė chalatą ir užsimaukšlino kaukę.
   — Turėsi užduoti jam labai konkrečius klausimus, — nurodė Merė. — Paklausk, ką veikė šįryt iškart po to, kai atsikėlė, ar naktį praleido vienas, ar su kuo nors, kur pusryčiavo, kas dar be jo ten buvo — ir panašiai. Jis labai smarkiai karščiuoja, o tai reiškia, kad yra gerokai apdujęs. Gali tekti kartoti klausimus kelis sykius. — Ji atidarė duris į palatą.
   Palatos net negalėjai dorai vadinti palata — vietos ten pakako tik lovai ir sulankstomai žygio taburetei — netilpo net normali kėdė. Visą sieną už lovos užėmė įvairiausios įrangos bei displėjų tankumynas. Galinėje sienoje buvo užuolaida užtrauktas langas ir sumontuota dar daugiau įrangos. Merė tik užmetė akį į Badrį ir ėmėsi įdėmiai apžiūrinėti displėjus.
   Danvortis sužiuro į ekranus. Artimiausias margavo raidžių ir skaičių virtinėmis. Apatinėje eilutėje buvo parašyta: „ICU 14320691 22-12-54 1803 200/RPT 180 °CRS IMJPCLN 200MG/q6h NHS40-211-7 M AHRENS.” Matyt, kažkokie gydytojo nurodymai.
   Kituose ekranuose buvo matyti dantytos linijos ir skaičių stulpeliai. Visas šis margumynas Danvorčiui ničnieko nesakė, jis suprato rodmenis tik mažyčio, antro iš dešinės ekranėlio viduryje. Ten švietė įrašas: „Temperatūra — 39,9”. Viešpatie aukščiausias.
   Danvortis pažvelgė į Badrį. Šio abi rankos gulėjo ant apkloto, abi buvo prijungtos prie lašelinės talpų, pritvirtintų ant specialių stovų. Į vienos jų pagrindinį vamzdelį skystis kapsėjo iš bent penkių skirtingų talpų su gydomaisiais preparatais. Badris gulėjo užsimerkęs, jo veidas atrodė liesas, sunykęs, tarsi nuo šio ryto jis būtų spėjęs netekti daug svorio. Tamsioje jo odoje išryškėjo keistai purpurinis atspalvis.
   — Badri, — ištarė Merė, pasilenkdama prie jo, — Badri, girdi mane?
   Jis atsimerkė ir pažvelgė įjuos, bet akivaizdžiai nepažino — turbūt ne tiek dėl aukštos temperatūros, kiek dėl to, kad jie nuo galvos iki kojų buvo susivynioję į apsauginę aprangą.
   — Tai ponas Danvortis, — bandė padėti jam Merė. — Jis atėjo tavęs aplankyti. — Su šiais žodžiais pratrūko čiepsėti jos pyplys.
   — Ponas Danvortis? — kimiai ištarė Badris ir bandė sėstis.
   Merė švelniai nustūmė jį atgal ant pagalvės.
   — Ponas Danvortis nori kai ko tavęs paklausti, — pasakė ji, atsargiai tapšnodama jam krūtinę — visai taip pat kaip ir tada, Brasenozės laboratorijoje. Paskui išsitiesė ir sužiuro į displėjus ant sienos už lovos. — Gulėk ramiai. Man dabar jau reikia eiti, bet ponas Danvortis pabus su tavim. Ilsėkis ir pasistenk atsakyti į pono Danvorčio klausimus. — Ji išskubėjo.
   — Ponas Danvortis? — pakartojo Badris, tarsi iš paskutiniųjų stengdamasis suvokti, ką šie žodžiai reiškia.
   — Taip, čia aš, — atsiliepė Danvortis ir atsisėdo ant sulankstomos kėdutės. — Kaip jautiesi?
   — Kada jis turėtų grįžti? — paklausė Badris. Balsas skambėjo silpnai, įtemptai. Jis vėl bandė sėstis; Danvortis ištiesęs ranką jį sulaikė.
   — Būtinai reikia jį surasti, — pasakė Badris. — Kažkas negerai.

 
   Ją degino ant laužo. Ji puikiausiai jautė kūną laižančias liepsnas. Tikriausiai ją jau pririšo prie stulpo, nors šitoji nebeįstengė prisiminti. Tačiau prisiminė, kaip jie uždegė laužą. Ji nukrito nuo baltojo arklio, o tada galvažudys ją pakėlė ir nešte nunešė prie ugnies.
   — Privalome grįžti atgal prie plyšio, — kartojo ji jam.
   Jis buvo pasilenkęs prie jos, mirguliuojančioje laužo šviesoje ji labai aiškiai matė nuožmų jo veidą.
   — Ponas Danvortis vėl atidarys tinklą, kai tik supras, jog kažkas negerai, — tvirtino ji. Tačiau šito, ko gero, tikrai nereikėjo sakyti. Jis palaikė ją ragana ir atnešė čionai sudeginti.
   — Aš — ne ragana, — ištarė ji; tą pat akimirką iš niekur tįstelėjusi ranka vėsiu delnu nusileido jai ant kaktos.
   — Tššš, — ištarė balsas.
   — Aš — ne ragana, — pakartojo ji, stengėsi kalbėti kuo lėčiau, kad jie ją suprastų. Tačiau galvažudys nesuprato. Ji bandė paaiškinti, kad nevalia pasitraukti nuo plyšio, bet jis nekreipė jokio dėmesio. Užkėlė ją ant savo baltojo arklio, o šį nusivedė iš aikštelės tiesiog į guotą baltaliemenių beržų — ten, kur giria buvo užvis tankiausia.
   Ji dar bandė stebėti, kuria kryptimi jie keliauja, kad paskui surastų kelią atgal, tačiau siūbuojantis vyriškio žibintas apšvietė žemę po kojomis tik per kelis colius, o šviesa žilpino jai akis. Kivrina užsimerkė, bet tai buvo klaida — arklio eigastis buvo nelyginai apsvaigo galva ir ji nusivertė žemėn.
   — Aš — ne ragana, — pasakė ji. — Aš — istorikė.
   — Hcnvey fond enyowuh thissla deyl — iš kažkur toli atsklido moters balsas. Tikriausiai ji prisiartino įmesti į laužą dar glėbelį žagarų, o paskui vėl atsitraukė — atokiau nuo kaitros.
   — Enwodes fillenum gleydund sore destrayste, — atsiliepė vyro balsas — labai panašus į pono Danvorčio. — Ayeen mynar-mehs hoor alle op hider ybar.
   — Sweltes shay dūmorte blauenl — vėl moters balsas.
   — Pone Danvorti, — pasakė Kivrina, tiesdama jam rankas, — aš iš tikrųjų pakliuvau tarp galvažudžių! — Per troškius dūmus ji nebegalėjo jo įžiūrėti.
   — Tššš, — šnypštelėjo moteris, ir Kivrina staiga suprato, jog jau praėjo šiek tiek laiko, jog ji, kad ir kaip neįtikėtina, buvo užmigusi. Kažin, kiek trunka, kol žmogus sudega? — susimąstė ji. Ugnis buvo tokia kaitri, kad ji, rodos, jau seniai turėjo virsti saujele pelenų, tačiau kai kilstelėjo ranką, pastebėjo, jog ši atrodo visiškai sveika, nors pirštų pakraščiais ir blykčiojo mažyčiai raudoni liepsnos liežuvėliai. Laužo liepsna skaudžiai tvilkė akis. Kivrina užsimerkė.
   Tikiuosi, daugiau nebenukrisiu nuo arklio, galvojo ji. Atrodo, buvo įsikibusi kuo tvirčiausiai, abiem rankomis apsikabinusi arklio kaklą, tačiau arklys žengė nelygiai, kratydamas, nuo ko dar labiau įsiskaudėjo galvą, ir ji nukrito žemėn, nors ir kaip stengėsi laikytis — nepadėjo netgi tai, kad ponas Danvortis primygtinai reikalavo išmokti jodinėti, net suorganizavo jai kelias jojimo pamokas žirgyne netoli Vudstoko. Juk ponas Danvortis ir sakė, kad šitaip atsitiks. Sakė, kad čia ją sudegins ant laužo.
   Moteris prikišo jai prie lūpų puodelį. Tikriausiai kempinė, prisisunkusi acto, pagalvojo Kivrina, juk kankiniams visuomet pakišama atsigerti acto. Tačiau gurkštelėjusi įsitikino, kad tai — ne actas. Skystis buvo šiltas, karstelėjęs. Moteriai teko kilstelėti Kivrinos galvą, kad ši galėtų atsigerti, ir Kivrina tik dabar susizgribo gulinti.
   Reikės pasakyti ponui Danvorčiui, pagalvojo ji, pasirodo, jie degindavo žmones gulinčius. Ji pabandė suglausti delnus tarsi melsdamasi, kad įsijungtų įrašinėjimo įranga, tačiau liepsnų svoris tempė rankas žemyn.
   Juk aš sergu, pagalvojo Kivrina ir staiga suprato, kad šiltas karstelėjęs skystis turėjo būti kažkoks gyduolių eliksyras, kuris valandėlei atvėsino jos karštinę. Ji suprato gulinti ne ant žemės, o lovoje pritemdytame kambaryje; greta buvo ir moteris, ją tildžiusi ir davusi atsigerti. Kivrina net girdėjo ją alsuojant. Bandė pasukti galvą, kad ją pamatytų, tačiau nuo judesio vėl persmelkė skausmas. Moteris tikriausiai miegojo. Jos alsavimas buvo lygus, šniokštuojantis, beveik priminė knarkimą. Kivrinai įskaudo galvą jo klausantis.
   Tikriausiai aš vis tik atsidūriau kaime, pagalvojo ji. Tasai rudaplaukis vyras tikriausiai bus mane čionai atnešęs.
   Ji nusirito nuo arklio, o galvažudys padėjo jai vėl užsiropšti, bet kai ji pažvelgė jam į veidą, jis jau visiškai nebepriminė galvažudžio. Vyriškis buvo jaunas, rudaplaukis, malonios išraiškos; jis pasilenkė prie jos, sudribusios ant žemės ir atsirėmusios į vežimo ratą, priklaupė ant vieno kelio ir paklausė:
   — Kas jūs?
   Ir tąsyk ji kuo puikiausiai jį suprato.
   — Canstawd ranken dervryrū — ištarė moteris ir vėl kilstelėjo Kivrinos galvą, kad ši gurkštelėtų dar lašelį karčiojo skysčio. Kivrinai sunkiai sekėsi nuryti bent lašą. Liepsna dabar persikraustė įjos gerklę. Ji jautė galugerkly šokčiojančius mažyčius oranžinius liepsnos liežuvėlius, nors skystis lyg ir turėjo juos užlieti. Ji susimąstė: galbūt žmogus bus nugabenęs ją į kokią nors svečią šalį, Ispaniją ar Graikiją, kur žmonės šnekėjo kalba, kurią suprasti jos vertėjas neužprogramuotas.
   Tačiau tai, ką sakė rudaplaukis, ji suprato kuo puikiausiai. „Kas jūs?” — paklausė jis, ir jai šovė į galvą mintis, jog tasai antrasis vyras — tikriausiai vergas, parsigabentas iš Kryžiaus Žygių, vergas, kalbantis galbūt turkiškai ar arabiškai — štai kodėl ji nesuprato nė žodelio.
   — Aš istorikė, — tvirtino ji, bėt kai kilstelėjo akis ir pažvelgė į dorą jo veidą, šio jau nebeišvydo. Vietoj jo vėl buvo anas galvažudys.
   Lyg paklaikusi ji apsidairė, žvilgsniu ieškodama gerojo rudaplaukio, bet jo niekur nebuvo matyti. Galvažudys rinko šakas ir krovė jas ant akmenų laužui.
   — Pone Danvorti! — nevilties apimta suspigo Kivrina; galvažudys prisiartino ir atsiklaupė priešais ją; ant jo veido blykčiojo žibinto šviesos atšvaitai.
   — Nesibaimink, — pasakė jis. — Netrukus jis grįš.
   — Pone Danvorti! — suklykė ji; tada priėjo rudaplaukis ir vėl atsiklaupė greta jos.
   — Nereikėjo man pasitraukti nuo plyšio, — pasakė ji, nenuleisdama akių nuo jo veido, kad jis vėl nepavirstų galvažudžiu. — Kažkas negerai. Kažkas nutiko ne taip, kaip planuota. Teks jums pasiimti mane atgal.
   Jis atsisegė savo apsiausto sąsagą, lengvu judesiu nusimetė jį nuo pečių ir apklostė ją; Kivrina jau neabejojo, kad jis suprato.
   — Man reikia keliauti namo, — pasakė ji, kai jis vėl pasilenkė prie jos. Žibinto šviesa krito ant doro jo veido, liepsnelėmis šokčiojo ryškiai ruduose jo plaukuose.
   — Godufadur, — tarstelėjo jis, ir Kivrina pagalvojo: juk tai tikriausiai vergo vardas — Godefadras. Jis lieps vergui gabenti mane atgal į tą pačią vietą, kur rado, o tasai nugabens mane atgal prie plyšio. O dar ponas Danvortis… Ponas Danvortis visai neteks galvos, kai atidarys tinklą ir pamatys, kad jos ten nėra. Viskas gerai, pone Danvorti, be garso ištarė ji. Aš ateinu.
   — Dreede nawmaydde, — sakė rudaplaukis, pakeldamas ją ant rankų. — Fawrthah Galwinnath coam.
   — Aš sergu, — pasakė Kivrina moteriai, — todėl ir nesuprantu, ką jūs kalbate.
   Tačiau šįsyk jau niekas neišniro iš tamsos jos raminti. Galbūt jiems nusibodo žiūrėti jos deginimą, ir visi išsiskirstė. Matyt, deginimas vis dėlto trunka ilgai, nors ugnis, atrodė, dabar liepsnojo dar kaitriau.
   Rudaplaukis vyras užsikėlė ją ant baltojo arklio pirm savęs ir nujojo gilyn į girią; Kivrinai atrodė, kad jis tikriausiai gabena ją atgal prie plyšio. Arklys šį kartą buvo pabalnotas, ji išgirdo ir varpelius — taip, jiems bejojant, tilindžiavo varpeliai, jų skimbčiojimas jungėsi į melodiją. Varpeliai skambino giesmę „O, susirinkite visi tikratikiai” — vis garsiau ir garsiau, kol jų gaudesys ėmė aidėti visiškai taip pat kaip ir Šventosios Mergelės Marijos bažnyčios varpų.
   Šitaip raiti jie nukeliavo nemenką galą, Kivrinai atrodė, kad perkėlimo plyšį jie jau tikrai turėjo pasiekti.
   — Ar dar toli plyšys? — paklausė ji rudaplaukio. — Ponas Danvortis tikrai smarkiai nerimauja, manęs neradęs.
   Tačiau rudaplaukis jai neatsakė. Jis išjojo į pamiškę, pasuko kalvos šlaitu žemyn. Jau patekėjęs mėnulis blyškiu sidabru žarstė laibas, belapes medžių šakas ir kalvos papėdėje prisiglaudusios bažnytėlės stogą.
   — Ne ta vieta, plyšys ne čia, — pasakė Kivrina ir bandė timptelėti arklio vadžias, pasukti jį tenlink, iš kur jie atjojo, bet neišdrįso atleisti rankų, apsivijusių rudaplaukio kaklą, baimindamasi nusiristi žemėn. O tada jie atsidūrė prie durų, šios atsivėrė, paskui vėl atsivėrė — ten buvo ugnis ir šviesa, ir varpelių tilindžiavimas, ir Kivrina suprato, kad ją vis dėlto nugabeno atgal prie plyšio.
   — Shay boyen syke nighonn tdeeth, — pasakė moteris. Kivrina oda pajuto raukšlėtas, šiurkščias jos rankas. Moteris apkamšė jąpatalais. Kailis — Kivrina pajuto minkštą kailį, kutenantį jai skruostą, o gal tai buvo jos pačios plaukai.
   — Kur jūs mane atgabenote? — paklausė Kivrina. Moteris pasilenkė artėliau jos, tarytum nenugirdusi, ir Kivrina susizgribo veikiausiai prašnekusi angliškai. Vadinasi, vertėjas neveikia. Pagal planą mąstyti ji turėjo angliškai, tačiau tarti žodžius — Viduramžių anglų kalba. Tikriausiai ir vietinių ji nesuprato tik todėl, kad neveikė vertėjas.
   Ji bandė prisiminti, kaip tai pasakyti senąja anglų kalba. „ Where hast thou bringen me to?” Ne, klaidinga pati konstrukcija. Klausti reikėtų: „Kokia čia vieta?” — bet ji nevaliojo prisiminti, kaip senąja anglų kalba skamba žodis „vieta”.
   Mąstyti ji nebeįstengė. Moteris krovė ant jos dar daugiau kailinių antklodžių, tačiau su kiekviena antklode Kivriną vis smarkiau krėtė šaltis, tarytum moteris kažkaip slopintų laužo liepsnas.
   Jeigu ji paklaustų „kokia čia vieta?”, jie nesuprastų, ką ji turi omeny. Jos atsidurta kaime. Tasai rudaplaukis atgabeno ją į kaimą. Ji matė bažnyčią — jie prajojo pro šalį ir netrukus pasiekė gana didelį namą. Vadinasi, reikėtų klausti: „Koks yra šito kaimo pavadinimas?”
   Taip, „vieta” šiuo atveju būtų demain, bet pati sakinio konstrukcija vis vien buvo neteisinga. To meto žmonės vartojo prancūziškas sakinio konstrukcijas, argi ne taip?
   — Quelle demeure avez vous m’apporte? — balsu ištarė ji, tačiau moteris jau buvo pasišalinusi, o klausimas vis vien nuskambėjo neteisingai. Žmonės čia nebekalba prancūziškai jau du šimtus metų. Klausimąjį privalo suformuluoti anglų kalba. „Kur yra tas kaimas, į kurį mane atgabenote?” Tačiau kaip to meto kalba būtų kaimas?
   Ponas Danvortis perspėjo, kad aklai pasikliauti vertėju nederėtų, tad ji buvo priversta mokytis Viduramžių anglų kalbos, taip pat prancūzų kalbos normanų dialekto ir senovinės vokiečių kalbos, kad kompensuotų tarties neatitikimus. Danvortis privertė ją atmintinai iškalti ištisus Čoserio puslapius. „Sounye nought būt eyr ybroken And every speche that ye spoken.” Ne. Ne.
   „Kur yra šitas kaimas, į kurį mane atgabenote?” Bet kaipgi pasakyti „kaimas”?
   Jis atgabeno ją į kaimą ir pabeldė į duris. Jas atidarė stambus vyriškis su kirviu rankoje. Kirviu, skirtu kapoti malkas laužui, savaime suprantama. Stambuolis, o paskui ir moteris — abu jie kažką kalbėjo, bet Kivrina nesuprato nė žodelio, o paskui durys užsitrenkė, jie liko lauke, tamsoje.
   — Pone Danvorti! Daktare Arens! — šaukė Kivrina, tačiau krūtinę varstė pernelyg aštrus skausmas, kad balsas ištrūktų iš gerklės. — Jokiu būdu neleiskite jiems uždaryti plyšio, — įkalbinėjo ji rudaplaukį, tačiau šis vėl pasikeitė — virto anuo galvažudžiu, vagimi.
   — Ne, — sakė jis. — Ji tik sužeista.
   Tada durys vėl atsivėrė, ir jis įnešė ją vidun sudeginti.
   Šitaip nežmoniškai karšta.
   — Thawmot goonawt plersoun roshundt prayenum comth ithre, — pasakė moteris, ir Kivrina pabandė kilstelėti galvą, kad galėtų atsigerti, tačiau puodelio moters rankoje šįsyk nebuvo. Moteris laikė žvakę, prikišusi Kivrinai prie veido. Pernelyg arti prikišusi. Kivrina suprato, kad tuojau užsidegs jos plaukai.
   — Der maydemot nedes dya, — pasakė moteris.
   Žvakės liepsnelė suplazdėjo prie pat jos veido. Plaukai ėmė smilkti. Plaukų pakraščiu nubėgo oranžiniai ir raudoni ugnies liežuvėliai, plykstelėjusios atskiros sruogos čia pat virto pelenais.
   — Tššš… — tarstelėjo moteris ir pabandė pastverti Kivrinos rankas, tačiau Kivrina spurdėjo tol, kol jas išlaisvino. Ji pašėlo delnais plekšnoti plaukus, stengdamasi užslopinti ugnį, bet dabar jau užsidegė ir delnai.
   — Tššš… — maldė ją moteris, vėl sučiupusi už rankų ir nebeleisdama blaškytis. Tiktai moteris buvo visai ne moteris. Pernelyg jau stiprios tos rankos. Kivrinos galva blaškėsi į visas puses, ji dar stengėsi išvengti liepsnų, tačiau kažkas jau laikė ir jos galvą. Plykstelėję plaukai virto ugnies debesiu.
   Kai ji prabudo, kambaryje tvyrojo tiršti dūmai. Kol miegojo, ugnis tikriausiai užgeso. Kartą taip jau nutiko vienam kankiniui, pasmerktam sudeginti ant laužo. Jo bičiuliai tarp laužo malkų prikaišiojo žalių pagaikščių, kad nuo dūmų jis užtrokštų anksčiau, nei jį pasieks liepsna, tačiau ugnis nuo žalių žabų beveik visai užgeso, ir nelaimingasis smilko valandų valandas.
   Prie jos pasilenkė moteris. Per tirštus dūmus Kivrina neįžiūrėjo, jauna ji ar sena. Rudaplaukis vyriškis tikriausiai užgesino laužą. Juk jis apklojo ją savo apsiaustu, o paskui nuėjo ir užtrempė ugnį, išspardė batais nuodėgulius, tada siūbtelėjęs dūmų tumulas ją apakino.
   Moteris ėmė varvinti ant jos vandenį, lašai sušnypšdavo, vos nutiškę ant odos.
   — Hauccaym anchi towoem denswile? — pasakė moteris.
   — Aš — Izabelė de Bovrijė, — pasakė Kivrina. — Mano brolis guli ligos patale Ivešeme. — Jokie kiti žodžiai neatėjo jai į galvą. Quelle demerure. Perced to the rote. — Kur aš? — paklausė ji angliškai.
   Prie pat jos veido priartėjo kitas veidas.
   — Hau hightes towe? — paklausė balsas.
   Tai buvo galvažudžio veidas — galvažudžio iš užkerėto miško. Išsigandusi ji atšlijo.
   — Pasitrauk! — sušuko ji. — Ko tau iš manęs reikia?
   — In nomine Patris, et Filii, st Spiritus sancti, — pasakė jis.
   Jis kalba lotyniškai, pagalvojo ji, ir jai gerokai atlėgo. Vadinasi, kažkur čia turėtų būti kunigas. Ji bandė kilstelėti galvą ir pažvelgti galvažudžiui per petį, į kunigą, tačiau nieko nepamatė. Dūmai kambaryje buvo pernelyg tiršti. Aš moku kalbėti lotyniškai, pagalvojo ji. Ponas Danvortis privertė mane išmokti.
   — Nereikėjo jo čia įleisti! — pasakė ji lotyniškai. — Jis — galvažudys!
   Jai perštėjo gerklę ir stigo kvapo, atrodė, plaučiuose nepakanka oro, kad žodžiai išsprūstų išorėn, tačiau nustebęs galvažudys tuojau pat atšlijo — vadinasi, ją išgirdo.
   — Nereikia bijoti, — kalbėjo kunigas, ir ji kuo puikiausiai jį suprato. — Tu tiesiog iškeliausi atgal į namus.
   — Atgal prie plyšio? — paklausė Kivrina. — Jūs nugabensite mane prie plyšio?
   — Asperges me, Domine, hyssope et mundabor, — pasakė kunigas. Apšlakstyk mane vandeniu, Viešpatie, ir būsiu tyra. Kivrina puikiausiai suprato kiekvieną žodį.
   — Padėkite man, — pasakė ji lotyniškai. — Privalau grįžti į tą vietą, iš kurios atėjau.
   — …nominus… — ištarė kunigas — taip tyliai, kad ji daugiau nieko nebeišgirdo. Vardas. Jis kažką sakė apie jos vardą. Ji kilstelėjo galvą. Ši atrodė stebėtinai lengva, tarsi būtų nudegę visi plaukai.
   — Mano vardas? — ištarė ji.
   — Ar gali pasisakyti savo vardą? — paklausė jis lotyniškai.
   Ji buvo pasirengusi prisistatyti Izabele de Bovrijė, Džilberto de Bovrijė iš Rytų Raidingo dukteria, tačiau gerklę jai skaudėjo taip, kad ji nepajėgė pasisakyti vardo.
   — Privalau grįžti, — sukarkė ji. — Jie nesupras, kur aš dingau.
   — Confiteor deo omnipotenti, — iš kažkur labai toli pasakė kunigas. Ji neįstengė jo įžiūrėti. Kai tik bandė pažvelgti ten, galvažudžiui už nugaros, visa, ką matė, buvo liepsnos. Matyt, jie ir vėl užkūrė laužą. — Beatae Mariae semper Virgini…
   Jis kalba Confiteor Deo, dingtelėjo jai, juk tai — išpažinties malda. Vadinasi, galvažudžiui čia būti nedera. Kai klausomasi išpažinties, kambaryje neturi būti jokių pašalinių.
   Dabar buvo jos eilė. Kivrina pabandė sudėti rankas maldai, tačiau neįstengė; kunigas padėjo jai, o kai ji nesugebėjo prisiminti maldos žodžių, jis tarėjuos drauge su ja.
   — Atleisk man, Tėve, aš nusidėjau. Prisipažįstsu Visagaliui Dievui ir tau, Tėve, kad labai nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais; esu kalta, esu kalta, esu labai kalta…
   — Mea culpa, — sukuždėjo ji, — mea culpa, mea maxima culpa. Esu kalta, esu kalta, esu labai kalta… bet tai nebuvo teisingi žodžiai, ji privalėjo sakyti kažką ne tą.
   — Kaip tu nusidėjai? — paklausė kunigas.
   — Nusidėjau? — nesusigaudydama pakartojo ji.
   — Taip, — švelniai ištarė jis, pasilenkdamas taip arti jos, kad jau kuždėjo beveik tiesiai į ausį. — Dabar gali išpažinti savo nuodėmes ir gauti Viešpaties išrišimą, kad įžengtum į amžinąją karalystę.
   Juk aš tik norėjau nukeliauti į Viduramžius, galvojo ji. Aš taip sunkiai dirbau, aš mokiausi kalbų, tyrinėjau papročius, dariau viską, ką man liepė ponas Danvortis. Visa, ko norėjau — tai tapti istorike.
   Ji gurktelėjo — jai pasirodė, kad nurijo liepsnos gumulą.
   — Aš nenusidėjau.
   Kunigas atšlijo; ji pamanė, kad jis pasitraukė supykęs dėl to, kad ji nenori išpažinti savo nuodėmių.
   — Privalėjau paklausyti pono Danvorčio, — pasakė ji. — Man nevalia buvo pasitraukti nuo perkėlimo plyšio.
   — In nomine Patris, et Filii, et Spiritus sancti. Amen, — pasakė kunigas. Jo balsas skambėjo švelniai, guodžiančiai. Ji pajuto jo vėsų, vėsų prisilietimą ant kaktos.
   — Quid quid deliąuisti, — sukuždėjo kunigas. — Per šį paskutinį patepimą ir begalinį mūsų Viešpaties gailestingumą… — Jis palietė jos akis, ausis, šnerves — taip švelniai, kad jo rankos ji net nepajuto, tik vėsų alyvos prisilietimą.
   Juk tai — ne atgailos apeigos, susivokė Kivrina. Jis suteikia man paskutinį patepimą. Jis atlieka apeigas mirštančiajam, suteikia paskutinį sakramentą…
   — Nereikia… — ištarė ji.
   — Nesibaimink, — pasakė jis. — Lai Viešpats atleidžia tau visas kaltybes, kuriomis esi Jį įžeidusi, — pasakė jis ir užgesino ugnį, svilinusiąjos padus.
   — Kodėl suteikiate man paskutinį patepimą? — paklausė Kivrina ir tik tada prisiminė, kad ją degina ant laužo. Aš mirsiu čia, dingtelėjo jai, ir ponas Danvortis niekad nesužinos, kas mane ištiko.
   — Mano vardas — Kivrina, — pasakė ji. — Pasakykite ponui Danvorčiui…
   — Lai priima tave Atpirkėjas, lai stoji tu prieš šviesųjį Jo veidą, — bylojo kunigas, tačiau kalbėjo jau galvažudys. — O stojusi priešais Jį, lai žvelgsi palaimintomis akimis į tiesą, kuri karaliaus.
   — Aš mirštu, tiesa? — paklausė ji kunigo.
   — Nėra ko baimintis, — pasakė jis, imdamas ją už rankos.
   — Nepalik manęs, — ištarė ji ir suspaudė jo ranką.
   — Nepaliksiu, — pažadėjo jis, bet ji jau nebeįžiūrėjo jo per dūmus. — Lai pasigaili tavęs Visagalis Dievas ir atleidęs kaltes tenuveda į amžinąjį gyvenimą, — kalbėjo jis.
   — Ak, prašau, pone Danvorti, ištraukite mane iš čia, — ėmė melsti ji, ir čia tarp jų išaugo riaumojančios liepsnos siena.
 

„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(000806 — 000882)

   Domine, mittere digneris sanctum Angelum tuum de caelis, qui custodiat, foveat, protegat, visitet, atque defen-dat omnes habitantes in hoc habitaculo.
   (Pauzė)
   Exaudi orationim meam et clamor meus ad te veniat^[1]
   (Pauzė)
   Išgirsk mano maldą ir mano šauksmas Tave tepasiekia.

 
   — Kas, Badri? Kas negerai? — primygtinai kamantinėjo Danvortis.
   — Šalta, — ištarė Badris. Danvortis pasilenkė priėjo ir užtraukė antklodę ant pečių. Antklodė atrodė apgailėtinai menka, plonytė kaip ir popierinis apdaras, kuriuo Badris buvo apvilktas. Nenuostabu, kad jam šalta.
   — Ačiū, — sušnibždėjo Badris. Jis iškišo ranką iš po antklodės ir sučiupo Danvorčio pirštus. Tada užsimerkė.
   Danvortis sunerimęs apžvelgė displėjus, tačiau rodmenys juose buvo tokie pat jam neperprantami kaip ir anksčiau. Temperatūra vis dar laikėsi 39,9. Net per impregnuotą pirštinę buvo justi, kokia karšta Badrio plaštaka; nagai atrodė šiurpokai, tamsiai mėlyno atspalvio. Patamsėjusi buvo ir visa oda, veidas — tarytum dar labiau sulysęs nei tada, kai Badrį atvežė čionai.
   Vidun įžengė palatos sesuo, kurios kūno formos po apsauginiu chalatu gluminančiai priminė ponios Gadson figūrą. Prašneko ji grubiai, stačiokiškai:
   — Pirminių kontaktų sąrašas — šioje lentelėje. — Nieko nuostabaus, kad Badris jos bijojo. — „CH1”, — pridūrė ji, pirštu bakstelėdama į klaviatūrą po pirmuoju displėjumi kairėje pusėje.
   Ekrane pasirodė lentelė, padalyta į langelius, kiekvienas — skirtas vienai valandai. Pačiame viršuje — paties Danvorčio, Merės ir palatos slaugės pavardės, greta jų lenktiniuose skliaustuose — raidės SAA, kas tikriausiai turėjo reikšti, kad jie visi, susidurdami su Badriu, vilkėjo specialią apsauginę aprangą.
   — Slinktis, — tarstelėjo Danvortis, ir lentelė pajudėjo ekranu aukštyn: atvykimas į ligoninę, greitosios pagalbos gydytojai, tinklo patalpa, dvi ankstesnės dienos. Pirmadienio rytą Badris buvęs Londone — nustatinėjęs perkėlimui tinklą Jėzaus fakultete. Į Oksfordą atvažiavo metro, vidurdienį.
   Pusę trijų jis ėjęs pas Danvortį, prabuvęs ten iki keturių. Danvortis įvedė į lentelę šiuos laiko parodymus. Badris buvo sakęs sekmadienį važiavęs į Londoną, tik Danvortis niekaip nebeprisiminė laiko. Įrašė: „Londonas, paskambinti į Jėzaus fakultetą, pasitikslinti atvykimo laiką”.
   — Jis plūduriuoja: sąmonė tai praskaidrėja, tai vėl aptemsta, — nepatenkinta pareiškė sesuo. — Tai vis dėl karštinės. — Ji patikrino lašelines, timptelėjo antklodę ir pasišalino.
   Durų trinktelėjimas Badrį, regis, pažadino. Jo akių vokai virptelėjo ir pasikėlė.
   — Man būtinai reikia kai ko tavęs paklausti, Badri, — prašneko Danvortis. — Būtina išsiaiškinti, su kuo tu susitikinėjai ir kalbėjaisi. Nenorėtume, kad ir juos pakirstų ta pati bėda, taigi, reikia, kad pasakytum, su kuo bendravai.
   — Kivrina, — ištarė Badris. Pakimęs jo balsas nebuvo garsesnis už prislopintą kuždesį, tačiau Danvorčio rankos jis įsitvėrė gana tvirtai. — Laboratorijoje.
   — Šįryt? — paklausė Danvortis. — Ar tu mateisi su Kivrina anksčiau nei šį rytą? Ar judu buvote susitikę vakar?
   — Ne.
   — O ką tu veikei vakar?
   — Tikrinau tinklą, — silpnai išspaudė Badris, dar tvirčiau įsikibdamas Danvorčio rankos.
   — Ar ten ir praleidai visą dieną?
   Badris papurtė galvą; nuo šio judesio visokiausiais balsais ėmė cypti prietaisai ant sienos, šokčioti rodmenys displėjuose.
   — Dar ėjau pas jus.
   Danvortis linktelėjo.
   — Taip, palikai man raštelį. O ką veikei paskui? Ar buvai susitikęs su Kivrina?
   — Kivrina… — ištarė jis. — Aš tikrinau Puhalskio koordinates.
   — Ar jos buvo teisingos?
   Badris suraukė antakius.
   — Taip.
   — Esi tikras?
   — Taip. Patikrinau dviem būdais. — Jis valandėlei nutilo, gaudydamas kvapą. — Paleidau vidinę patikrą, paskui — ir komparatorių.
   Danvorčiui akmuo nuo širdies nusirito. Vadinasi, koordinatėse klaidos neįvelta.
   — O kaip laiko vėlavimas? Kokio dydžio paklaida?
   — Skaudėjo galvą… — sumurmėjo Badris. — Šįryt. Tikriausiai šokiuose per daug išgėriau.
   — Kokiuose šokiuose?
   — Pavargau… — sukuždėjo Badris.
   — Į kokius šokius buvai išsiruošęs? — primygtinai kamantinėjo Danvortis, nors jautėsi kaip koks inkvizitorius. — Kada ten ėjai? Pirmadienį?
   — Antradienį, — ištarė Badris. — Per daug išgėriau. — Jis krustelėjo galvą ant pagalvės ir nusigręžė.
   — Dabar pailsėk, — pasakė Danvortis. Jis švelniai ištraukė plaštaką iš Badrio gniaužtų. — Pasistenk bent šiek tiek pamiegoti.
   — Džiaugiuosi, kad atėjote, — Badris vėl pabandė sugriebti jo pirštus.
   Danvortis suspaudė jo ranką; Badris užsnūdo, o Danvortis pakaitomis dirsčiojo tai į jį tai į displėjų rodmenis. Už lango lijo. Danvortis girdėjo lašų barbenimą į stiklą už užtrauktų užuolaidų.
   Juk anksčiau jis net nesuvokė, kaip sunkiai serga Badris. Pernelyg nerimavo dėl Kivrinos, kad bent pagalvotų apie jį. Galbūt nereikėtų taip niršti ir ant Montojos bei kitų — juk visi jie turi savų rūpesčių, tad nė vienas net nesusimąstė, ką reiškia Badrio liga, pagalvojo tik apie jos sukeltus sunkumus bei nepatogumus. Netgi Merė, kalbėdama apie tai, kad ligoninei gali prireikti papildomų patalpų Balkelėjaus-Džonsono bendrabutyje, ir apie epidemijos galimybę, nesuvokė, kokia yra realybė, ką iš tikrų jų reiškia Badrio liga. Jis juk buvo paskiepytas, gavo visus priešvirusinius preparatus — ir vis vien guli štai su 39,9 laipsnių temperatūra.
   Vakaras pamažu slinko į naktį. Danvortis klausėsi lietaus šnarėjimo ir šventosios Hildos bei kiek tolimesnės Kristaus bažnyčių varpų, mušančių kas ketvirtį valandos. Paniurėlė palatos slaugė pranešė Danvorčiui, kad jos pamaina baigėsi; netrukus patikrinti lašelinių ir užmesti akies į displėjus palaton įskubėjo kur kas smulkesnė ir malonesnė šviesiaplaukė slaugė, įsisegusi studentės ženkliuką.
   Badris protarpiais atsitokėdavo, jis grūmėsi su alpuliu taip aršiai, kad Danvorčiui nebūtų liežuvis apsivertęs šių pastangų pavadinti „plūduriavimu”. Kaskart, kai iš paskutiniųjų prasibraudavo į pusiau sąmoningą būseną, Badris atrodė vis labiau ir labiau išsekęs, vis menkiau besugebėdavo atsakyti į Danvorčio klausimus.
   Vis dėlto Danvortis negailestingai kvotė jį toliau. Kalėdiniai šokiai, kuriuose lankėsi Badris, buvo surengti Hedingtone. Po šokių Badris užsuko į užeigą. Pavadinimo prisiminti nebeįstengė. Pirmadienio vakarą jis vienas dirbo laboratorijoje — tikrino Puhalskio suvestas koordinates. Atvyko ten vidurdienį iš Londono. Važiavo metro. Situacija nesuvaldoma. Metro keleiviai, pasišokti susirinkusi publika, visi tie, su kuriais jis susidūrė Londone… Surasti ir patikrinti visus — absoliučiai neįmanoma, netjeigu Badris visus juos pažintų ir sugebėtų išvardyti.
   — Kaip šįryt atvykai į Brasenozę? — paklausė Danvortis, kai Badris eilinį kartą „atplūduriavo” į pusiau sąmoningą būseną.
   — Šįryt? — Badris sužiuro į užtrauktą užuolaida langą, tarsi manytų, kad dabar — jau rytas. — Kiek laiko aš išmiegojau?
   Danvortis nesumojo, kaip atsakyti į šį klausimą. Badris su pertrūkiais išmiegojo visą vakarą.
   — Dabar — dešimt, — pasakė jis, dirstelėjęs į laikrodį. — Į ligoninę tave atgabenome pusę dviejų. Šįryt tu aptarnavai tinklą. Išsiuntei Kivriną į Viduramžius. Ar prisimeni, kada pradėjai blogai jaustis?
   — O kokia šiandien diena? — netikėtai paklausė Badris.
   — Gruodžio dvidešimt antroji. Dar nepraleidai čia nė paros.
   — O metai? — nekantravo Badris, jis bandė sėstis. — Kokie metai?
   Danvortis neramiai dirstelėjo į displėjus. Temperatūra šoktelėjo beveik iki 40,0.
   — Metai — du tūkstančiai penkiasdešimt ketvirtieji, — pasakė jis, pasilenkdamas prie Badrio, mėgindamas šį nuraminti. — Šiandien — du tūkstančiai penkiasdešimt ketvirtųjų gruodžio dvidešimt antra diena.
   — Atsargiau, — staiga pasakė Badris. O gal tai buvo „Atsitrauk”.
   Danvortis atsitiesė ir atatupstas žingtelėjo tolyn nuo lovos.
   — Atsargiau, — pakartojo Badris. Danvorčiui nebebuvo kur trauktis, jis sunerimęs apsidairė po palatą.
   — Kur ponas Danvortis? Man būtinai reikia su juo pasikalbėti!
   — Aš juk čia, Badri. — Danvortis vėl žingtelėjo artyn, bet sustojo pabūgęs suerzinti Badrį. — Ką nori man pasakyti?
   — Gal tuomet žinote, kur jis galėtų būti? — atsiliepė Badris. — Gal perduosite jam šį raštelį?
   Jis padavė Danvorčiui įsivaizduojamą lapelį popieriaus, ir Danvortis sumojo, kad Badrio atmintyje tikriausiai atsigamina antradienio popietė, kai jis buvo atėjęs į Baliolą.
   — Dabar man reikia skubėti atgal prie tinklo. — Badris pažvelgė į įsivaizduojamą laikrodį. — Ar laboratorija atidaryta?
   — Apie ką nori pasikalbėti su ponu Danvorčiu? — paklausė Danvortis. — Apie laiko paklaidą?
   — Ne. Atsargiai! Žiūrėk, dar numesi. Dangtį! — Jis įsmeigė žvilgsnį į Danvortį, akys liepsnojo karštine. — Ko gi laukiate? Pasiskubinkite jį pakviesti!
   Į palatą įėjo studentė slaugytoja.
   — Jis kliedi, — pasakė Danvortis.
   Ji tik probėgšmais dirstelėjo į Badrį, paskui sužiuro į displėjus. Šie Danvorčiui atrodė labai jau grėsmingai: ekranuose be paliovos keitėsi karštligiškai bėgančių skaičių eilutės, zigzagais sklido į šalis laužytos trijų matmenų linijos. Vis dėlto neatrodė, kad studentė slaugytoja būtų smarkiai sunerimusi. Ji iš eilės peržiūrėjo visus displėjus ir ėmė ramiai reguliuoti lašelines.
   — Gal atsigulkime, sutarta? — tarstelėjo ji, nė nepažvelgusi į Badrį, ir šis, kad ir kaip keista, išsyk pakluso.
   — O aš jau pamaniau, kad jūs išėjote, — pasakė jai, vėl išsitiesdamas ant pagalvės. — Ačiū Dievui, jūs čia. — Tai taręs, jis tarytum vėl suglebo ir susmuko, nors dabar jau nebebuvo kur kristi.
   Slaugytoja studentė to net nepastebėjo. Ji vis dar reguliavo lašelinę.
   — Jis nualpo, — pratarė Danvortis.
   Ji linktelėjo ir ėmėsi išvedinėti į ekraną kažkokius rodmenis. Į Badrį tik užmetė akį, nors šis, nepaisant tamsios odos, atrodė mirtinai išblyškęs.
   — Ar nemanote, kad reikėtų skubiai kviesti gydytoją? — paklausė Danvortis. Sulig šiais jo žodžiais durys virstelėjo, į palatą įėjo aukšta moteris su apsaugine apranga.
   Į Badrį ji irgi nė nepažvelgė. Vieną po kito peržiūrėjo displėjų rodmenis, paskui paklausė:
   — Ar yra kokių nors pleuros pakenkimo požymių?
   — Cianozė ir drebulys, — atsakė slaugė.
   — Kas jam paskirta?
   — Miksabravinas, — atsakė slaugė.
   Gydytoja nusikabino nuo sienos stetoskopą, nuo jungiamojo laido atpainiojo metalinį antgalį, dedamą prie krūtinės.
   — Hemoptizė nepasireiškė?
   Slaugė papurtė galvą.
   — Šalta, — iš lovos atsklido Badrio balsas. Nė viena medikių nekreipė nė menkiausio dėmesio. Badris pradėjo virpėti. — Tik nenumesk. Juk tai porcelianas, ar ne?
   — Pridėk jam penkiasdešimt miligramų vandeninio penicilino tirpalo ir standartinį rinkinį, — tarstelėjo gydytoja. Paskui pasodino labiau nei bet kada drebantį Badrį lovoje, atplėšė lipdukų juosteles, kuriomis buvo susegioti jo popieriniai naktiniai marškiniai. Paskui prispaudė metalinį stetoskopo antgalį jam prie nugaros — Danvorčiui tai pasirodė labai jau neįprasta ir žiauri bausmė.
   — Įkvėpkite giliai, — paliepė gydytoja, nenuleisdama akių nuo displėjaus.
   Badris pakluso — įkvėpė pro tarškančius dantis.
   — Nedidelis pleurinis sukietėjimas apatinėje dalyje, kairėje pusėje, — ištarė gydytoja mįslingus žodžius ir stumtelėjo stetoskopo antgalį per centimetrą. — Dar vienas. — Ji dar kelis kartus stumtelėjo savo prietaisą, paskui paklausė: — Identifikacija jau gauta?
   — Miksovirusas, — atsakė slaugė, pildydama švirkštą. — Tipas — A.
   — Sekvenciją turime?
   — Kol kas dar ne. — Ji įtaikė švirkšto galiuką į vamzdelį ir nuspaudė stūmoklį. Iš kažkur atsklido telefono čirškimas.
   Gydytoja lipniomis juostelėmis vėl susagstė Badrio naktinius marškinius, paguldė jį atgal į lovą ir nerūpestingai užmetė jam ant kojų antklodę.
   — Padaryk spalvinę analizę, — tarstelėjo ji ir išėjo. Telefonas vis dar skambėjo.
   Danvorčiui labai niežėjo nagai vėl padoriau apkloti Badrį, bet studentė slaugytoja kabino ant stovo dar vieną lašelinės tirpalo talpą. Jis palaukė, kol ji baigs krapštytis ir pasišalins, tada palygino Badrio paklodę, antklode kruopščiai užklojo pečius ir apkamšė.
   — Geriau? — paklausė, tačiau Badris jau nebedrebėjo, buvo spėjęs užsnūsti. Danvortis dirstelėjo į displėjus. Temperatūra nukrito iki 39,2, o kituose ekranuose dar neseniai karštligiškai trūkčiojusios linijos dabar tįso stabiliai ir tvirtai.
   — Pone Danvorti! — iš kažkokio taško sienoje pasigirdo slaugės balsas, — jums skambina. Tai ponas Finčas.
   Danvortis atidarė duris. Studentė slaugytoja, jau nusimetusi apsauginį apdarą, mostelėjo nusivilkti ir jam. Danvortis padarė kaip lieptas; visus apsauginius drabužius sumetė į specialią talpą, kurią jam nurodė slaugė.
   — Prašau, duokite man ir akinius, — ištarė ji.
   Jis padavėjai akinius, ji mikliai apipurškėjuos dezinfekuojančiu skiediniu. Danvortis paėmė telefoną ir prisimerkęs įsispitrijo į ekraną.
   — Pone Danvorti, visur jūsų ieškojau, — prapliupo Finčas. — Atsitiko pats baisiausias dalykas.
   — Koks gi? — paklausė Danvortis ir pažvelgė į laikrodį. Dešimt valandų. Jei viruso inkubacinis periodas — dvylika valandų, dar lyg ir per anksti kam nors iškristi. — Ar kas nors susirgo?
   — Ne, pone. Dar blogiau. Tai ponia Gadson. Ji Oksforde. Kažkaip sugebėjo prasibrauti per karantino perimetrą.
   — Žinau. Atvažiavo paskutiniuoju traukiniu. Privertė juos palaikyti vagono duris atviras.
   — Tai štai, ji skambino iš ligoninės. Primygtinai reikalauja apgyvendinti ją Baliole, be to, kaltina mane deramai nesirūpinus jos Viljamu, kadangi ne kas kitas, o aš spausdinau kurso vadovo nurodymus, o kurso vadovas, atrodo, liepė jam likti per atostogas čia ir skaityti Petrarką.
   — Pasakyk jai, kad neturime vietos. Paaiškink, kad bendrabučiai šiuo metu sterilizuojami.
   — Aš taip ir pasakiau, pone, bet ji pareiškė, kad tokiu atveju apsistos Viljamo kambaryje. O užkarti jos tiesiog jam ant sprando nenorėčiau, pone.
   — Jokiu būdu, — atsakė Danvortis. — Yra dalykų, kurių žmogus neturėtų kęsti netgi per epidemiją. Ar perspėjai Viljamą, kad prisistatė jo mamytė?
   — Ne, pone. Bandžiau, bet fakultete jo nėra. Tomas Geilis man sakė, kad ponas Gadsonas išėjo į Šresberį aplankyti kažkokios jaunos damos. Skambinau ir jai, bet ten niekas nekelia ragelio.
   — Be jokios abejonės, jie, kur nors jaukiai įsitaisę, drauge skaito Petrarką, — sumurmėjo Danvortis, tuo pačiu mąstydamas, kas ištiks nieko nenutuokiančią porelę, jei juos, pakeliui į Baliolą, užklups ponia Gadson.
   — Niekaip nesuprantu, kodėl jam dabar reikia tuo užsiimti, pone, — pasakė Finčas, jo balse buvo aiškiai justi rūpestis. — Ir dar nesuprantu, kodėl kurso vadovas išvis jam skyrė skaityti Petrarką. Jis skaito, ruošdamasis pirmajam egzaminui humanitarinių mokslų bakalauro laipsniui įgyti.
   — Ką gi, kai ponia Gadson prisistatys pas tave, įbruk ją kur nors į Voreną. — Tai išgirdusi, slaugė, kuri kruopščiai valė Danvorčio akinius, staigiai pakėlė galvą. — Šiaip ar taip, tai — tik skersai kiemą nuo mūsų. Pasirūpink surasti jai tokį kambarį, pro kurio langą nieko doro nesimatytų. Ir patikrink, ar turime pakankamai tepalo nuo bėrimo.
   — Gerai, pone, — atsakė Finčas. — Kalbėjau su Naujosios Kolegijos iždininke. Ji pasakė, kad ponas Besingeimas, prieš išvykdamas, pareiškęs norįs „nuo visko atitrūkti”, bet pridūrė, kad, jos manymu, bent jau kas nors turėtų žinoti, kur jis išvyko — kai tik karštinė telefono linijose kiek aprims, ji pamėgins paskambinti jo žmonai.
   — Ar teiravaisi apie jų laborantus?
   — Taip, pone, — atsakė Finčas. — Visi išvykę namo kalėdinių atostogų.
   — Kuris iš mūsų laborantų gyvena arčiausiai Oksfordo?
   Finčas valandėlę mąstė.
   — Tikriausiai Endriusas. Jis gyvena Redinge. Ar norite, kad pasakyčiau jo telefono numerį?
   — Taip. Ir surašyk visų kitų numerius, taip pat ir adresus.
   Finčas pasakė Endriuso telefono numerį.
   — Ėmiausi šiokių tokių veiksmų spręsti tualetinio popieriaus problemą. Visur iškabinau štai tokius skelbimėlius: „Švaistymas priveda prie stygiaus”.
   — Nuostabu, — pasakė Danvortis ir padėjo ragelį. Pabandė skambinti Endriusui, bet numeris buvo užimtas.
   Studentė slaugytoja grąžino jam akinius ir padavė naują SAA paketą. Danvortis šįsyk rengėsi apdairiau: pirmiau užsimaukšlino kaukę, tik paskui — kepuraitę, pirštines pasiliko pabaigai. Ir vis vien užtruko nedovanotinai ilgai. Beliko viltis, kad, jei Badris paspaus iškvietimo mygtuką prašydamas pagalbos, slaugė suskubs susipakuoti į specialią aprangą kur kas sparčiau.
   Danvortis vėl įslinko į palatą. Badris tebemiegojo neramiu miegu. Danvortis dirstelėjo į displėjų. Temperatūra laikėsi 39,4.
   Danvorčiui įsiskaudėjo galvą. Jis nusiėmė akinius ir pasitrynė tarpuakį. Tada atsisėdo ant žygio kėdutės ir ėmėsi peržiūrinėti sudarytąjį kontaktų sąrašą. Šio nė sąrašu dorai negalėjai pavadinti — pernelyg jau daug jame liko baltų dėmių. Neaišku, kokiame bare Badris lankėsi po šokių. Taip pat — kur jis buvo pirmadienio vakarą. Ir kur praleido pirmadienio popietę. Iš Londono jis grįžo metro vidudienį, o Danvortis paskambino jam ir paprašė aptarnauti tinklą tik pusę trijų. Ką jis veikė tas pustrečios valandos?
   O kur jis patraukė antradienio popietę po to, kai apsilankė Baliole ir paliko raštelį pranešdamas, kad patikrino visas tinklo sistemas? Grįžo į laboratoriją? Sėdėjo kokioje nors kitoje užeigoje? Kažin, pagalvojo Danvortis, galbūt per tą laiką, kol Badris buvo Baliole, kas nors su juo kalbėjosi ten? Kai Finčas dar kartą paskambins, norėdamas pranešti, kaip klostosi reikalai su amerikiečiais varpininkais ir tualetiniu popieriumi, reikės būtinai pasakyti jam, kad apklaustų visus fakultete, ar nebuvo susidūrę su Badriu.
   Durys atsivėrė, į palatą įėjo studentė slaugytoja, apsimuturiavusi apsaugine apranga. Danvortis, nė nepagalvojęs, ką daro, dirstelėjo į displėjus, bet taip ir neįžvelgė jokių ženklesnių pokyčių. Badris vis dar miegojo. Slaugė įvedė į displėjus keletą kažkokių skaičių, patikrino lašelinę, patimpčiojo antklodę. Paskui atitraukė užuolaidą ir liko stovėti ten, sukiodama rankose užuolaidos virvutę.
   — Netyčia nugirdau, ką jūs kalbėjote telefonu, — pagaliau prašneko ji. — Jūs paminėjote ponią Gadson. Suprantu, labai nemandagiai elgiuosi, bet vis tik drįsiu paklausti: ar tik ne apie Viljamo Gadsono mamą kalbėjote?
   — Taip, — nustebęs atsakė Danvortis. — Viljamas studijuoja Baliole, pirmame kurse. Bene jūs jį pažįstate?
   — Jis — mano draugas, — atsakė slaugė ir taip skaisčiai nuraudo, kad buvo matyti net per impregnuotą kaukę.
   — Ak, štai kaip, — ištarė Danvortis, staiga jam pasidarė nebeaišku, kada Viljamas randa laiko paskaityti Petrarką. — Viljamo mama čia, ligoninėje, — pridūrė jis jausdamas, kad lyg ir turėtų ją dėl kažko perspėti, bet nelabai susivokdamas, dėl ko. — Atrodo, ji atvažiavo aplankyti jo Kalėdų proga.
   — Ji čia? — šūktelėjo slaugė; jos veidą nutvieskė netgi dar skaistesnis raudonis. — O aš maniau, kad mūsuose paskelbtas karantinas!
   — Ji sugebėjo atvažiuoti paskutiniuoju Londono traukiniu, — liūdnai paaiškino Danvortis.
   — Ar Viljamas žino?
   — Mano sekretorius bando surasti jį ir pranešti, — atsakė Danvortis, apdairiai nepaminėdamas tos detalės apie jauną damą iš Šresberio.
   — Jis šiuo metu — Bodlio bibliotekoje, — pareiškė slaugė. — Skaito Petrarką. — Ji nusivyniojo nuo riešo užuolaidos virvutę ir išskubėjo — be jokios abejonės, skambinti į Bodlio biblioteką.
   Badris krustelėjo ir kažką sumurmėjo — Danvortis nesuprato, ką. Badris atrodė išraudęs, kvėpavo lyg ir sunkiau, dusdamas.
   — Badri! — pašaukė Danvortis.
   Badris atsimerkė.
   — Kur aš? — paklausė.
   Danvortis pažvelgė į monitorius. Temperatūra buvo kritusi per pusę padalos; Badris atrodė gerokai aiškesnio proto nei anksčiau.
   — Tu — Universiteto ligoninėje, — paaiškino Danvortis. — Susmukai Brasenozės laboratorijoje, reguliuodamas tinklą. Ar prisimeni tai?
   — Prisimenu, jaučiausi labai keistai, — atsakė Badris. — Buvo taip šalta. Ėjau į užeigą pasakyti jums, kad užfiksavau tašką… — Staiga jo veide pasirodė keista, baiminga išraiška.
   — Sakei man, jog kažkas negerai, — priminė Danvortis. — Ką turėjai omeny? Ar pernelyg didelė laiko paklaida?
   — Kažkas negerai, — pakartojo Badris. Remdamasis alkūne jis bandė pasikelti. — O kas negerai su manim?
   — Sergi, — atsakė Danvortis. — Prikibo gripas.
   — Sergu? Niekad gyvenime nesu sirgęs. — Badris iš paskutiniųjų stengėsi atsisėsti. — Jie visi išmirė, tiesa?
   — Išmirė? Kas?
   — Tai išgalabijo juos visus.
   — Ar tu buvai sutikęs dar ką nors, Badri? Tai labai svarbu. Ar sutikai dar ką nors, pasigavusį virusą?
   — Virusą? — Badrio balse skambėjo labai jau aiškus palengvėjimas. — Mane pakirto virusas?
   — Taip. Kažkokia gripo viruso atmaina. Gyvybei tai nepavojinga. Pakeliui į čia tau leido antivirusinius preparatus bei analogus. Diena kita — ir vėl būsi ant kojų. Gal tu žinai, nuo ko užsikrėtei? Ar ką nors iš tavo pažįstamų paguldė virusas?
   — Ne. — Badris susmuko atgal ant pagalvės. — Maniau… Ak!
   — Jis persigandęs dirstelėjo į Danvortį. — Kažkas negerai, — ištarė apimtas visiškos nevilties.
   — Kas yra? — Danvortis ištiesė ranką prie skambučio mygtuko. — Kas negerai?
   Badrio akys išsiplėtė iš baimės.
   — Skauda!
   Danvortis nuspaudė mygtuką. Tuojau pat atskubėjo slaugė ir ligoninės gydytojas; jie vėl ėmėsi kankinimo procedūrų, baksnodami ligonį lediniu stetoskopu.
   — Jis skundėsi, kad jam šalta, — pasakė Danvortis. — Ir dar — kad jam kažką skauda.
   — Kur jums skauda? — paklausė gydytojas, žvelgdamas į displėjų
   — Čia, — ištarė Badris ir prispaudė delną prie dešiniosios krūtinės pusės. Jis vėl pradėjo drebėti.
   — Dešiniosios pusės apatinės dalies pleuritas, — ištarė gydytojas.
   — Skauda, kai kvėpuoju, — išspaudė Badris, kaukšėdamas dantimis. — Kažkas negerai.
   Kažkas negerai. Vadinasi, Badris kalbėjo ne apie taško fiksavimą. Norėjo pasakyti, jog kažkas negerai su juo pačiu. Kažin, kiek jam metų? Jis turėtų būti daugmaž Kivrinos amžiaus. O rinoviruso priešvirusiniais preparatais pradėta masiškai skiepyti beveik prieš dvidešimt metų. Vadinasi, visai tikėtina, kad, tvirtindamas niekad gyvenime nesirgęs, jis turėjo omeny, jog niekada nebuvo net persišaldęs.
   — Deguonies? — ištarė slaugė.
   — Kol kas dar ne, — atsakė specialistas jau eidamas lauk. — Pradėk nuo dviejų šimtų vienetų chloramfenikolio.
   Slaugė pritvirtino prie lašelinės dar vieną rezervuarą, kokią minutę stebėjo, ar Badriui ims kristi temperatūra, paskui išėjo.
   Danvortis užsižiūrėjo pro langą į lietaus merkiamą naktį. „Prisimenu, jaučiausi keistai”, — sakė Badris. Ne pasijuto susirgęs, o pasijuto keistai. Tasai, kuris niekad gyvenime nesirgo net sloga, negalėjo nė suvokti, ką reiškia aukštos temperatūros sukeltas silpnumas ar krečiantis šaltis. Jam į galvą šovė viena vienintelė logiška mintis: kažkas negerai, reikia mesti tinklą ir skubiai bėgti į užeigą kam nors pasakyti. Pasakyti Danvorčiui. Kažkas negerai.
   Danvortis nusiėmė akinius ir pasitrynė akis. Jas graužė nuo dezinfekcinių preparatų. Danvortis jautėsi visiškai išsekęs. Pats tvirtino neįstengsiąs atsipalaiduoti, kol nesužinosiąs, kad Kivrina sėkmingai nuvyko į vietą. Badris miegojo. Alsavo jau lengviau — suveikė beasmenė gydytojų magija. Kivrina, reikia manyti, šiuo metu irgi miega — blusomis knibždančioje lovoje, už septynių šimtų metų nuo čia. O gal kaip tik nemiega, gal demonstruoja vietiniams žmonėms savo stalo manieras bei purvinas panages, o gal klūpo ant prišnerkštų akmeninių grindų ir į suglaustus delnus pasakoja visus savo nuotykius.
   Tikriausiai jis buvo užsnūdęs. Sapnavo girdėjęs čirškiant telefoną. Skambino Finčas. Sakė, esą amerikiečiai ketina paduoti juos į teismą už nepakankamą aprūpinimą tualetiniu popieriumi, o vikaras stojęs prieš juos su Šventuoju raštu rankose. „Šitaip bylojama Mato 2.11: „Švaistymas priveda prie stygiaus”, — sakė Finčas, ir kaip tik tuo metu slaugė pravėrė duris ir pasakė, kad Merė laukianti Danvorčio nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriuje — reikią skubiai pasišnekėti.
   Danvortis dirstelėjo į laikrodį. Dvidešimt po keturių. Badris vis dar tebemiegojo, atrodė, beveik visiškai ramiai. Slaugė pasitiko j į prie palatos slenksčio su dezinfekcinio skiedinio buteliu ir paliepė važiuoti liftu.
   Nuo akinių trenkiantis dezifekcinio skiedinio kvapas padėjo Danvorčiui prasiblaivyti. Kol pasiekė pirmąjį aukštą, buvo jau mažne visai prabudęs. Ten jo laukė Merė — su kauke ir visa kuo.
   — Jau turime dar vieną, — pasakė ji, paduodama eilinį SAA paketą. — Moteris, iš sulaikytųjų. Gali būti, kad ji — iš tos apsipirkinėtojų minios. Norėčiau, kad bent pamėgintum ją atpažinti.
   Danvortis apsitaisė apsauginiais drabužiais lygiai taip pat negrabiai, kaip ir pirmąjį kartą; mėgindamas atplėšti limpamas susegimo juosteles, vos nesudraskė viso chalato.
   — Didžiojoje gatvėje apsipirkinėtojų buvo šimtai, — pasakė jis, užsitempdamas pirštines. — O aš nenuleidau akių nuo Badrio. Abejoju, ar sugebėčiau atpažinti bent vieną iš tos gatvės minios.
   — Žinau, — atsakė Merė.
   Ji nusivedė jį koridoriumi ir pro nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus duris. Danvorčiui pasirodė, kad po paskutiniojo jo apsilankymo čia praėjo jau metų metai.
   Priekyje būrelis žmonių — visai vienodų, neatpažįstamų, nuo galvos iki kojų apsimuturiavusių apsaugine apranga — rideno vidun neštuvus ant ratukų. Ligoninės gydytojas, irgi boluojantis popierine apranga, kamantinėjo liesą ir iš pažiūros gerokai išsigandusią moteriškutę, vilkinčią permirkusį gumuotą apsiaustą, su priderinta prie jo skrybėle nuo lietaus.
   — Jos vardas — Beverlė Bryn, — prislopintu balsu kalbėjo moteriškė. — Adresas: 226 Ploverio kelias, Serbitonas. Supratau, kad kažkas negerai, kai ji ėmė be paliovos kartoti, kad privalome sėsti į Nortamptono traukinį.
   Ji laikė rankose skėtį ir didelę rankinę; kai priimamojo gydytojas jos paklausė ligonės NSA numerio, moteris atrėmė skėtį į registratūros stalą, atidarė rankinę ir ėmė joje raustis.
   — Ją ką tik atgabeno iš metro stoties — skundėsi galvos skausmu ir šaltkrėčiu, — paaiškino Merė. — Ji stovėjo laukiančiųjų apgyvendinimo eilėje.
   Ji mostelėjo ratukinius neštuvus stumiantiems sanitarams sustoti ir atidengė moters kaklą bei krūtinę, kad Danvortis galėtų geriau įsižiūrėti, tačiau jam šito nebeprireikė.
   Šlapiu lietpalčiu vilkinti moteris surado kortelę. Padavė ją gydytojui, tada susirinko skėtį, rankinę, pluoštą įvairiaspalvių popierių ir su visu geru glėbyje prisiartino prie neštuvų. Skėtis buvo tikrai didelis. Visas išpieštas blyškiai violetinėmis žibuoklėmis.
   — Badris susidūrė su ja gatvėje, skubėdamas grįžti prie tinklo, — pasakė Danvortis.
   — Ar tu visiškai tikras? — paklausė Merė.
   Jis mostelėjo į moters draugę, kuri buvojau atsisėdusi ir pildė popierius.
   — Atpažįstu skėtį.
   — Kiek buvo valandų? — pasiteiravo Merė.
   — Tiksliai nepasakysiu. Gal pusė dviejų?
   — Kokio tipo buvo kontaktas? Ar jis ją palietė?
   — Jis tiesiog įsirėžė į ją, — atsakė Danvortis, stengdamasis kuo tiksliau atgaivinti atmintyje sceną. — Jis susidūrė su skėčiu, tada atsiprašė, o ji jį aprėkė. Jis pakėlė skėtį nuo žemės ir atidavė jai.
   — Gal jis kosėjo arba čiaudėjo?
   — Neprisimenu.
   Moterį įvežė į nukentėjusiųjų nuo nelaimingų atsitikimų skyrių. Merė atsistojo.
   — Guldykite ją į izoliatorių, — paliepė ir pati žengė iš paskos.
   Moters draugė irgi pašoko; vienas popieriaus lapas nupleveno
   žemėn, kitus ji negrabiai spaudė prie krūtinės.
   — Izoliatorių? — išsigandusi paklausė ji. — Kas jai nutiko?
   — Prašau, eime su manimi, — tarstelėjo jai Merė ir kažkur išsivedė duoti kraujo tyrimams ir apšlakstyti jos draugės skėčio dezinfekuojančiu preparatu — jos išėjo greičiau, nei Danvortis suskubo paklausti, ar Merė norinti, kad jis jos palauktų. Jau buvo besižiojąs klausti registratorės, bet apsigalvojo ir pavargęs sudribo į vieną prie sienos išrikiuotu kėdžių. Ant gretimos kėdės voliojosi medicininis lankstinukas. Šio pavadinimas skelbė: „Kodėl taip svarbu naktį gerai išsimiegoti”.
   Po to, kai nusnaudė, nepatogiai susirangęs ant žygio kėdutės, Danvorčiui maudė užtirpusį sprandą, vėl ėmė graužti akis. Jis numanė, kad tikriausiai turėtų tuojau pat traukti atgal į Badrio palatą, tačiau abejojo, ar jam pakaks energijos dar kartą apsivilkti visą SAA komplektą. Be to, žinojo tikrai nepakaksiąs drąsos žadinti Badrį ir kamantinėti, kas dar netrukus bus įridentas į nukentėjusiųjų nuo nelaimingų atsitikimų skyrių su 39,5 temperatūra.
   Šiaip ar taip, Kivrina tarp tokių tikrai nepateks. Dabar — pusė penkių. Badris vos neparbloškė moters su žibuokliniu skėčiu maždaug pusę antros. Vadinasi, inkubacinis periodas — penkiolika valandų, o prieš penkiolika valandų Kivrina jau buvo saugi nuo bet kokio užkrato.
   Sugrįžo Merė, kepurę buvo nusiėmusi, kaukė maskatavo po kaklu. Plaukai styrojo į visas puses: Merė atrodė nusigalavusi taip pat, kaip jautėsi Danvortis.
   — Išleidžiu iš ligoninės ponią Gadson, — pasakė ji registratorei.
   — Ji privalo grįžti čionai septintą — atiduoti kraujo mėginį. — Merė prisiartino prie Danvorčio. — Žinai, ją buvau visiškai užmiršusi, — ji nusišypsojo. — Taigi jos nuotaika, švelniai tariant, nepergeriausia. Pagrasino paduosianti mane į teismą už neteisėtą sulaikymą.
   — Tikriausiai ji puikiai sutartų su manaisiais varpininkais. Jie grasino man teismu dėl to, kad ne savo valia negalėjo laikytis sutarties sąlygų.
   Merė delnu persibraukė išsitaršiusius plaukus.
   — Pagaliau gavome gripo viruso identifikaciją iš Pasaulinio Gripo Centro. — Ji atsistojo, tarsi pajutusi netikėtą energijos antplūdį. — Tikrai neatsisakyčiau puodelio arbatos, — pridūrė. — Eime.
   Danvortis dirstelėjo į registratorę, kuri įdėmiai stebėjo juos, ir prisivertė atsistoti.
   — Būsiu operacinio skyriaus laukiamajame, — pranešė Merė registratorei.
   — Gerai, daktare, — atsakė registratorė. — Aš netyčia nugirdau jūsų pokalbį… — pridūrė neryžtingai.
   Merė sustingo.
   — Jūs man pasakėte, kad išleidžiate iš ligoninės ponią Gadson, o paskui išgirdau jus minint Viljamą… Štai ir pagalvojau, ar tik ponia Gadson nebus Viljamo Gadsono mama?
   — Taip, — atsakė Merė gerokai suglumusi.
   — Bene jūs — jo draugė? — pasidomėjo Danvortis; jam netikėtai parūpo, ar ji nuraus taip pat, kaip anoji šviesiaplaukė studentė slaugytoja, ar ne.
   Ji nuraudo.
   — Per šias atostogas mudu gana artimai susidraugavome. Jis liko čia skaityti Petrarkos.
   — Be kitų dalykų, — pridūrė Danvortis ir nelaukdamas, kol ji dar labiau nuraus, išstūmė Merę pro ženklą „ĮEITI DRAUDŽIAMA — IZOLIATORIUS” į koridorių.
   — Po šimts galų, ką visa tai reiškia? — parūpo Merei.
   — Tai reiškia, kad mūsų ligotasis Viljamas sugeba pasirūpinti savimi dargi geriau, nei manėme, — atsakė Danvortis ir atidarė duris į laukiamąjį.
   Merė uždegė šviesą ir nuskubėjo prie arbatos stalelio. Krestelėjo elektrinį virdulį ir drauge su juo pranyko už tualeto durų. Danvortis atsisėdo. Kažkas jau buvo išnešęs padėklą su kraujo tyrimų įranga ir nustūmęs galinį stalą atgal į vietą, tačiau Merės pirkinių krepšys vis dar kėpsojo kambario viduryje. Danvortis pasilenkė ir pristūmė jį prie kėdžių.
   Merė grįžo, pripylusi virdulį vandens. Pasilenkusi įkišo kištuką į rozetę.
   — Kaip tau sekėsi aiškintis Badrio kontaktus? — paklausė.
   — Ne kažin kaip. Vakar vakare jis buvo nuėjęs į kalėdinius šokius Hedingtone. Į abu galus važiavo traukiniu. Kiek rimta jo būklė?
   Merė atplėšė du arbatos pakelius ir sumerkė juos į puodelius.
   — Bijau, kad arbatai baltinti turime tik pieno miltelių. Gal netyčia žinai, ar pastaruoju metu Badris nebendravo su kuo nors iš Jungtinių Valstijų?
   — Ne. Kodėl klausi?
   — Arbatą gersi su cukrum?
   — Sakyk, kiek rimta jo būklė?
   Merė įpylė į puodelius pieno miltelių.
   — Pirmiausia — blogos naujienos. — Ji pamaišė šaukšteliu cukrų. — Badris sega labai sunkiai. Jis skiepijosi Universitete, o jie reikalauja platesnio spektro apsaugos nei NSA. Taigi, nuo mutacijos per penkias padalas jis turėtų būti visiškai apsaugotas, o iš dalies — ir nuo mutacijos per dešimt padalų. Ir vis dėlto jam pasireiškia visi naujos atmainos gripo simptomai, o tai reiškia, kad virusas mutavo iš esmės.
   Užkaukė virdulys.
   — O tai reiškia epidemiją.
   — Taip.
   — Pandemiją?
   — Įmanoma ir tai. Jei PGC nesugebės sparčiai atkurti viruso sekvencijos, jeigu iškris darbuotojai. Arba jei bus pralaužtas karantinas.
   Merė išjungė virdulį ir verdančiu vandeniu užpylė arbatos maišelius.
   — Bet turiu ir gerą naujieną: PGC mano, kad tai — jau pažįstamas, iš Pietų Karolinos kilęs gripo virusas. — Ji atnešė puodelį Danvorčiui. — Jei pasitvirtins, kad tikrai taip ir yra, tuomet sekvenciją jau turėsime, jau sudarytas analogas ir sukurta vakcina; šį virusą veiksmingai naikina antivirusiniai preparatai, padeda ir simptomatinis gydymas, be to, šis gripas — ne mirtinas.
   — Kiek laiko trunka inkubacinis periodas?
   — Nuo dvylikos iki keturiasdešimt aštuonių valandų. — Ji atsirėmė į arbatos stalelį ir gurkštelėjo iš puodelio. — PGC išsiuntė kraujo pavyzdžius į Atlantos CDC palyginimui, o jie siunčia mums rekomenduojamą gydymo kursą.
   — Kada Kivrina pirmadienį paguldyta į ligoninę priešvirusiniams skiepams?
   — Trečią valandą, — atsakė Merė. — Ir prabuvo iki kito ryto devynių. Pralaikiau ją čia visą naktį tam, kad gerai išsimiegotų.
   — Badris sakė, kad vakar su ja susitikęs nebuvo, — pasakė Danvortis, — tačiau juodu galėjo matytis pirmadienį, prieš jai ateinant į ligoninę.
   — Tam, kad jai grėstų koks nors pavojus, ji turėjo užsikrėsti dar prieš gaudama priešvirusinius skiepus, Džeimsai, be to, virusas turėjo turėti progą daugintis nekontroliuojamas, — pasakė Merė. — Net jeigu Kivrina buvo susitikusi su Badriu pirmadienį arba antradienį, jai gresia mažesnis pavojus pajusti ligos simptomus nei tau. — Ji rimtai pažvelgė į jį per arbatos puodelį. — Tu vis dar nerimauji dėl jos buvimo taško fiksavimo, tiesa?
   Jis krestelėjo galvą — lyg ir papurtė, lyg ir ne.
   — Badris tvirtino patikrinęs asistento suvestas koordinates — šios buvo teisingos, maža to, jis spėjo pasakyti Gilkraistui, jog laiko paklaida — minimali, — atsakė jis, slapčia apgailestaudamas, kad, paklaustas apie laiko paklaidą, jam Badris neatsakė.
   — Kokių dar problemų gali iškilti? — paklausė Merė.
   — Nežinau. Lyg ir jokių. Nebent tai, kad ji — vienui viena Viduramžiuose.
   Merė padėjo puodelį ant padėklo.
   — Gali būti ir taip, kad ten jai saugiau negu čia. Čia mes neabejotinai turėsime daugybę susirgusiųjų. Gripas plinta lyg gaisras, o dėl karantino situacija tik dar labiau paaštrės. Ligoninės darbuotojai paprastai visuomet užsikrečia pirmieji. Jeigu gripas pakirs medikus arba jei išseks antimikrobinių preparatų atsargos, gali nutikti ir taip, kad dešimtąjį pavojingumo lygį teks priskirti šiam šimtmečiui.
   Nuvargusia ranka ji persibraukė neklusniai styrančius plaukus.
   — Atleisk, aš visiškai nusivariusi, todėl ir kalbu šitaip. Juk dabar — ne Viduramžiai. Netgi ne dvidešimtas amžius. Mes turime preparatų medžiagų apykaitai reguliuoti, taip pat visokiausių pagalbinių medžiagų. O jeigu paaiškės, kad mus iš tikrųjų užpuolė Pietų Karolinos virusas, tuomet turėsime ir analogą, ir vakciną. Ir vis vien džiaugiuosi, kad Kolinas ir Kivrina saugūs — kažkur toli nuo čia.
   — Ji — saugi Viduramžiuose, — burbtelėjo Danvortis.
   Merė jam nusišypsojo.
   — Tarp visų tų galvažudžių.
   Staiga pokštelėjusios atsilapojo durys. Vidun įgriuvo aukštokas vaikinukas stambiomis pėdomis, ant peties užsimetęs sumaigytą regbio krepšį; nuo jo varvėjo taip, kad ant grindų tuoj pat susitelkė klanelis.
   — Kolinai! — aiktelėjo Merė.
   — Tai štai kur tu nulindusi, — pareiškė Kolinas. — O aš ieškau tavęs visur užsimušdamas.
 

„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(000893 — 000898)

   Pone Danvorti, ad adjuvandum me festina.^[2]
 

 
   Laužas jau buvo užgesęs. Tiesa, Kivrina vis dar tebejautė kambaryje tvyrantį dūmų kvapą, tačiau susigaudę, kad dūmai rūksta iš kažkur besikūrenančio ugniakuro. Nieko nuostabaus, pagalvojo ji, juk kaminai Anglijoje paplito pačioje keturioliktojo amžiaus pabaigoje, o dabar — dar tik 1320-ieji. Vos ši mintis spėjo susiformuoti galvoje, plūstelėjo ir viso kito suvokimas: aš 1320-uosiuose, buvau susirgusi. Mane kamavo karštinė.
   Kurį laiką j i net nebandė mąstyti toliau. Jautėsi nurimusi, buvo gera tiesiog gulėti ir ilsėtis. Ji buvo visiškai išsekusi, tarsi nuveikusi kažkokį beveik neįveikiamą darbą ir išeikvojusi jam visas jėgas. O aš maniau, kad jie bando sudeginti mane ant laužo, atplaukė dar viena mintis. Ji prisiminė, kaip dar bandė spurdėti ir grumtis, kaip siūbtelėjo liepsnos, laižančios rankas, svilinančios plaukus.
   Tikriausiai jiems teko nukirpti man plaukus, pagalvojo ji ir čia pat suabejojo: kažin, ar tai tikras prisiminimas, ar tik dar viena sapno atplaiša. Jautėsi pernelyg pavargusi, kad kilstelėtų ranką ir pačiupinėtų plaukus, pernelyg pavargusi, kad dar mėgintų prisiminti. Aš labai sunkiai sirgau, galvojo ji. Ir jie atliko apeigas mirštančiajam, suteikė paskutinį patepimą… „Nėra ko baimintis”, — sakė kunigas. — Tu tiesiog iškeliausi namo”. Reąuiscat in pace. Po toji užmigo.
   Kai vėl nubudo, kambaryje viešpatavo tamsa, iš kažkur toli atsklido varpo gaudimas. Kivrinai dingojosi, kad varpas skamba jau labai ilgai, panašiai, kaip skambėjo ir tas vienišas varpas, vos jai persikėlus čionai, bet po minutės prabilo dar vienas, o tuojau pat — ir dar vienas, ir netgi taip arti, kad atrodė, skamba po pat langu, savo gaudesiu užgoždamas visus kitus. Kviečia rytinėms mišioms, dingtelėjo Kivrinai; ji lyg ir prisiminė, kad anksčiau varpai jau skambėjo visai taip pat: trūkčiojantis, į jokią melodiją nesiliejantis gaudesys, atliepiantis jos širdies dūžių ritmui, tačiau šito negalėjo būti.
   Tikriausiai jai prisisapnavo. Juk ji sapnavo, kad ją degina ant laužo, sapnavo, kad jai nukirpo plaukus. Ir dar ji sapnavo šio laikotarpio čiabuvius, marmaliuojančius kalba, kurios ji negalėjo suprasti.
   Čia pat gaudęs varpas nutilo, visi kiti dar valandėlę skambėjo, tarsi naudodamiesi proga būti išgirsti — Kivrina prisiminė ir tai. Kažin, kiek laiko ji jau čia? Dar neseniai buvo naktis, o dabar — jau rytas. Kivrinai atrodė, jog naktis tebuvo viena, bet paskui ji prisiminė prie jos palinkusius veidus. Prisiminė, kaip moteris davė jai atsigerti iš puodelio, paskui buvo atėjęs kunigas, o drauge su juo — ir galvažudys, ir ji matė juos visiškai aiškiai, nepastebėjo jokių mirgančių žvakės liepsnelės atšvaitų. O tarpe ji atminė ir tamsą, ir ūkanotą lajinių lempų šviesą, ir varpus: sugaudžiančius ir nutylančius, ir sugaudžiančius vėl.
   Staiga ją smilktelėjo panikos dūris. Kiek laiko ji jau pragulėjo šitaip čia? O kas, jeigu prasirgo kelias savaites ir sutartu laiku nepasirodė susitikimo vietoje? Tačiau tai buvo neįmanoma. Aukšta temperatūra nieku gyvu negali laikytis šitaip ilgai, netgi susirgus vidurių šiltine, o savo ruožtu ir vidurių šiltinės ji niekaip negalėjo susigriebti. Juk buvo nuo jos paskiepyta.
   Kambaryje tvyrojo žvarba, tarsi lauželis ugniakure nakčiai būtų užgesintas. Kivrina apsigraibė apkloto — tuojau pat iš tamsos išniro kažkieno rankos ir kažkuo minkštu užklostė jai pečius.
   — Ačiū, — sušnibždėjo Kivrina ir užmigo.
   Ir vėl ją pažadino šaltis; Kivrinai atrodė, kad jos snūduriuota vos kelios akimirkos, tačiau dabar jau kambaryje tvyrojo prietema. Blausi šviesa sruvo vidun pro siaurus plyšius akmeninėje sienoje. Langinės buvo atviros, tad pro tuos pačius plyšius iš lauko smelkėsi ir šaltis.
   Po vienu langu stovėjo akmeninis krėslas; pasilypėjusi ant jo ir pasistiebusi kažkokia moteris dangstė plyšį audeklo atraiža. Ji vilkėjo juodą platų drabužį, jos galvą dengė balta vienuolės skraistė su gobtuvu. Pakliuvau į vienuolyną, šmėkštelėjo Kivrinai, bet tuoj pat ji prisiminė, kad keturioliktojo amžiaus moterys ištekėjusios visuomet vaikščiodavo pridengtais plaukais. Palaidus, be jokio galvos apdangalo nešiodavo tik jaunos, netekėjusios mergaitės.
   Iš pažiūros moteris atrodė pernelyg jauna, kad būtų ištekėjusi, per jauna netgi būti vienuole. Kol Kivrina tysojo karščio krečiama, į kambarį užeidavo ir kita moteris, bet toji buvo gerokai vyresnė. Karščiuodama Kivrina stvarstė ją už rankų — šios buvo sugrubusios, raukšlėtos, o ir balsas — senatviškai šiurkštus, nors visa tai irgi galėjo būti tik karštinės sukelto kliedesio detalė.
   Moteris prie lango pasilenkė, ant jos krito šviesa. Kivrina įžiūrėjo, kad baltas jos galvos apdangalas jau gerokai nugeltęs, o juodasis rūbas — ne mantija, kaip jai pasirodė anksčiau, o suknelė, beveik tokia, kaip ir jos pačios; ant suknelės moteris dar dėvėjo ir tamsžalį apsiaustą; audeklas buvo prastai nudažytas, atrodė šiurkštus ir storas, tarsi maišinė medžiaga, o audimo apmatai — tokie stambūs, kad Kivrina be vargo įžiūrėjo juos net prietemoje. Vadinasi, šioji moteris turėtų būti tarnaitė, bet tarnaitės juk nenešiodavo lininių galvos apdangalų, o juo labiau — raktų kezulo, koks kad karojo moteriai prie juosmens. Tikriausiai moters pareigos šiuose namuose — vis dėlto iš svarbesniųjų, gal ji kokia ekonomė ar panašiai.
   Patys namai irgi nebuvo eilinis trobesys. Tikriausiai ne pilis — siena, į kurią rėmėsi lova, buvo ne sumūryta iš akmenų, o medinė, suręsta iš neobliuotų rąstų, tačiau dvaro pastatas — tai jau tikrai, galbūt jo šeimininkas paties žemiausio bajorijos sluoksnio, gal koks nereikšmingas baronas, tačiau galėjo būti ir gerokai aukštesnės kilmės. Lova, kurioje gulėjo Kivrina, buvo tikra lova — su aukštu mediniu rėmu ir baldakimu, ir gurgždančiais drobiniais patalais — toli gražu ne paprastas, ant grindų numestas čiužinys; apklotą atstojo kailiai. Akmeninis krėslas po langu buvo apkrautas siuvinėtomis pagalvėlėmis.
   Moteris ant mažyčių, abipus siauro lango įtaisytų akmeninių išsikišimų pritvirtino audeklo atraižą, nulipo nuo krėslo, pasilenkė kažko paimti. Ko — Kivrina nematė, kadangi baldakimo audeklas užstojo vaizdą. Užuolaidos buvo sunkios, beveik primenančios kilimus, atitrauktos ir surištos kažkuo panašiu į virvę.
   Moteris atsitiesė — jos rankoje buvo medinis kubiliukas. Susiglobusi sijonus laisvąja ranka, ji vėl užlipo ant krėslo po langu ir ėmėsi tepti audeklą kažkuo tirštu. Lajus, pagalvojo Kivrina. Ne, vaškas. Vaškuota drobė, naudojama langams įstiklinti — vietoj tikro stiklo. O juk manoma, kad keturioliktojo amžiaus dvaruose stiklas jau plačiai paplitęs. Persikeldama iš vieno būsto į kitą, aukštuomenė neva gabendavosi ir langų stiklus drauge su visa manta bei baldais.
   Būtinai privalau įrašyti, dingtelėjo Kivrinai, kad kai kuriuose dvaruose langai anaiptol nebuvo įstiklinti; ji kilstelėjo rankas ir suglaudė delnus, tačiau išlaikyti jų tokioje padėtyje neįstengė, rankos vėl bejėgiškai nukrito ant apkloto.
   Moteris dirstelėjo lovos pusėn, o paskui ramiai tęsė darbą — tepė drobę ilgais, nerūpestingais potėpiais. Tikriausiai jau sveikstu, pagalvojo Kivrina. Juk visą tą laiką, kol rimtai karščiavau, ji nė per žingsnį nesitraukė nuo lovos. Ją vėl ėmė graužti nerimas, ji ėmė svarstyti, kiek laiko šitaip pragulėjusi. Teks tai išsiaiškinti, pagalvojo ji, o paskui dar teks surasti plyšį.
   Ji negalėjo labai smarkiai nuo jo nutolti. Jeigu šis kaimas — tikrai tas, į kurį ji ir ketino pakliūti, vadinasi, nuo plyšio ją skiria ne daugiau nei mylia. Kivrina pabandė prisiminti, kiek laiko užtruko kelyje iki kaimo. Jai atrodė, kad labai ilgai. Galvažudys užkėlė ją ant balto arklio, šio kamanos buvo nukabinėtos varpeliais. Bet iš tikrųjų nebuvo jis joks galvažudys. Tik rudaplaukis, malonaus veido jaunuolis.
   Reikės paklausti, kaip vadinasi tas kaimas, į kurį ją atgabeno — vilsimės, kad tai ir bus Skendgeitas. O net jeigu ir ne, ji pagal pavadinimą susiorientuosianti, kurioje pusėje nuo plyšio atsidūrusi. Ir dar, savaime suprantama, kai tik ji šiek tiek sustiprės, šitie žmonės juk galės parodyti, iš kur ją paėmę.
   Kaip vadinasi šitas kaimas, į kurį mane atgabenote? Praėjusią naktį ji niekaip nevaliojo prisiminti tinkamų žodžių, bet dėl to, žinoma, kalta tik karštinė. Dabar prisiminė juos be jokio vargo. Juodu su ponu Latimeru sugaišo ištisus mėnesius, tobulindami jos tartį. Taigi, vietiniai be jokios abejonės supras tokį klausimą: „In whatte londe am I?“ arba „Whatte be thisse holding?”, o jeigu jos tartis ir skirsis nuo vietinio dialekto, tokią smulkmeną automatiškai ištaisys vertėjas.
   — Whatte place hast thou brotte me? — ištarė Kivrina balsu.
   Moteris atsigręžė, atrodė išsigandusi. Nulipo nuo akmeninio krėslo, vis dar nepaleisdama kubiliuko, antrojoje rankoje tebelaikydama šepetį — tik tai buvo anaiptol ne šepetys, kai moteris prisiartino prie lovos, Kivrina įžiūrėjo visai aiškiai: ketvirtainis, beveik visai plokščias medinis šaukštas.
   — Gottebae plaise tthar tleve, — pasakė moteris, laikydama kubiliuką ir šaukštą priešais save. — Beth naufgt agast.
   Vertėjas lyg ir turėjo tučtuojau išversti viską, kad ir kas būtų sakoma. Galbūt Kivrinos tartis buvo visai netikusi ir neaiški? Tokia neaiški, kad moteris, pamaniusi, jog ji šneka kažkokia svetima kalba, bando atsakyti jai, laužydama liežuvį prancūziškai arba vokiškai?
   — Whatte place hast thou brotte me? — lėtai pakartojo Kivrina, kad vertėjas suskubtų išversti jos žodžius.
   — Wick londebay yae comen lawdayke awtreen godelae deynorm andoar sic straunguwlondes. Spekefaw eek wae-noot awfthy taloorbrede.
   — Lawyes sharess loostee? — atsiliepė kitas balsas.
   Moteris atsisuko ir pažvelgė į duris — šių Kivrina nematė. Į kambarį įėjo kita moteris, gerokai vyresnė — veidas po gobtuvu raukšlėtas, o rankos — tos pačios, kurias Kivrina prisiminė iš kliedesio reginių — sugrubusios, senos. Ji segėjo sidabrinę grandinėlę, nešėsi nedidelę odinę dėžutę, labai panašią į skrynelę, kurią atsigabeno Kivrina, tik mažesnę ir kaustytą ne žalvariu, o geležimi. Senoji padėjo dėžutę ant krėslo po langu.
   — Auf specheryit darmayt?
   Kivrina prisiminė ir balsą — kimų ir šiurkštų, skambantį kone piktai, kalbantį su moterimi, budinčia prie ligonės patalo, taip, tarsi ji būtų tarnaitė. Ką gi, galbūt kaip tik taip ir buvo, galbūt namų šeimininkė — ši vyresnioji moteris, nors sučiuręs jos gobtuvas nebuvo nėmaž baltesnis, o apdaras — iš tokios pat grubiai nuaustos medžiagos. Tačiau jai prie juosmens nekabojo raktai, ir Kivrina staiga prisiminė, kad namų raktus paprastai nešiodavosi ne ekonomė, o pati šeimininkė.
   Dvarininkė nebalintos drobės gobtuvu ir suknele iš prastai nudažyto maišinio audeklo… Tai reiškė, kad Kivrinos suknelė — anaiptol ne tokia, kokia turėtų būti — kaip neteisinga ir pono Latimero įkalta jai į galvą tartis, kaip neteisingi ir daktarės Arens tikinimai, esą jai negresia užsikrėsti jokiomis Viduramžių ligomis.
   — Mane juk paskiepijo nuo visko, kas įmanoma, — sukuždėjo Kivrina, ir abi moteris grįžtelėjusios sužiuro į ją.
   — Ellavih swot wardesdoor feenden iss? — aštriai paklausė vyresnioji. Kažin, kas ji? Jaunesniosios motina? Anyta? Auklė? To Kivrina net nenutuokė. Jai taip ir nepavyko išskirti nė vieno iš pasakytų žodžių, nieko, kas primintų vardą ar kokį nors kreipinį.
   — Maetinkerr woun dahest wexw hoordoumbe, — pasakė jaunesnioji.
   Vyresnioji atsakė:
   — No r nayte bawcows derouthe.
   Kivrina vis dar ničnieko nesuprato. Trumpesni sakiniai lyg ir turėjo būti lengviau išverčiami, bet ji net nesusigaudė, ar moteris ištarė vieną žodį, ar kelis.
   Jaunesnioji moteris, kurios galvą veržė glotniai apgulęs gobtuvas, piktai kilstelėjo smakrą.
   — Certessan, shreevadwomm wolde nadae seyvous, — aštriai tarstelėjo ji.
   Juk gali būti ir taip, dingtelėjo Kivrinai, kad jos ginčijasi, niekaip nenutardamos, kaip pasielgti su manim. Silpnomis rankomis ji stumtelėjo nuo savęs apklotą, tarsi šitaip galėtų atsistumti toliau nuo abiejų moterų; jaunesnioji tuojau padėjo kubiliuką bei šaukštą ir atskubėjo prie lovos.
   — Spaegurt yovor tongawn glais? — ištarė; nesupaisysi, galbūt tai reiškė „Labas rytas”, o gal „Ar jau geriau jautiesi?”, o gal netgi „Auštant sudeginsime tave ant laužo”. Galimas dalykas, vertėjas bus užstrigęs dėl ligos. Galbūt tada, kai karštis atslūgs, Kivrina jau galės suprasti viską ką kalba vietiniai žmonės.
   Senoji atsiklaupė greta lovos, suspaudė tarp delnų mažytę sidabrinę dėžutę, kabančią ant grandinėlės po kaklu, ir ėmė melstis. Jaunesnioji pasilenkė prie Kivrinos, apžiūrėjo šios kaktą, paskui apgrabaliojo pakaušį ir padarė dar kažką, peštelėdama plaukus; Kivrina susizgribo, kad jai tikriausiai aptvarstyta galva. Kilstelėjusi rankas ji palietė tvarstį, paskui pačiupinėjo kaklą tikėdamasi užčiuopti susivėlusias garbanas, tačiau šių nebebuvo. Nelygi plaukų linija siekė tik šiek tiek žemiau ausų.
   — Vae motten tiyez thynt, — sunerimusi pasakė jaunoji moteris. — Far thotyiwort wount sorr.
   Atrodė, ji bando kažką Kivrinai paaiškinti, ir ši, nors ir nesuprato žodžių, vis dėlto suvokė, kas jai sakoma: ji smarkiai sirgo, taip smarkiai, kad net manė, jog užsidegė jos plaukai. Ji pati prisiminė kaip kažkas — galbūt senoji moteris? — bandė sugriebti jos rankas, o ji iš paskutiniųjų daužėsi ir plakė delnais, stengdamasi užslopinti liepsnas. Taigi, šioms moterims teko nukirpti jai plaukus — nebuvo kitos išeities.
   Tiesa, Kivrina ir negalėjo pakęsti to nepaklusnaus plaukų kaltūno, kuriam iššukuoti sugaišdavo ištisą amžinybę, be to, ji gerokai nerimavo dėl to, kad nežinojo, kaip Viduramžiais moterys nešiodavo plaukus: pindavo ar ne; ir dar ji net nenutuokė, kaip reikės ištisas dvi savaites ištverti netrinkta galva. Taigi, tarsi reikėtų tik džiaugtis, kad jai nukirpo plaukus, tačiau įkyriai lindo mintis tiktai apie Žaną d’Ark, kuri nešiojo trumpą šukuoseną — ir kurią sudegino ant laužo.
   Jaunoji moteris atitraukė rankas nuo tvarsčio ir dabar žvelgė į Kivriną gerokai nusigandusi. Kivrina išspaudė šiokią tokią virpančią šypsenėlę, ir moteris tuojau pat atsakė jai šypsena. Dešiniojoje jos burnos pusėje žiojėjo tarpas — trūko poros dantų, o dantis greta plyšio buvo pajuodęs, tačiau, kai veidą nušvietė šypsena, moteris atrodė ne vyresnė nei pirmakursė studentė.
   Ji pabaigė nurišti tvarstį Kivrinai nuo galvos ir padėjo ant apkloto. Tai buvo tokios pat nebalintos drobės atraiža, iš kokios pasiūtas ir galvos apdangalas, tik suplėšyta į apspurusias juosteles, išterliotas rudomis sudžiūvusio kraujo dėmėmis. Šių buvo gausiau, nei manė Kivrina. Matyt, vėl pradėjo kraujuoti pono Gilkraisto jai įtaisyta žaizda.
   Moteris nervingai palietė Kivrinos skruostą, tarsi neapsispręsdama, ką dabar daryti.
   — Vexeyaw hongroot? — paklausė ir, pakišusi ranką Kivrinai po kaklu, padėjo šiai kilstelėti galvą.
   Galva pasirodė neįtikėtinai lengva. Tikriausiai dėl to, kad nebesveria plaukai, dingtelėjo Kivrinai.
   Vyresnioji moteris padavė jaunajai medinį dubenėlį, kurį ši prikišo Kivrinai prie lūpų. Kivrina atsargiai gurkštelėjo — jai pasidingojo, kad čia tasai pats kubiliukas su vašku. Tačiau pajuto anaiptol ne vaško skonį — ir net ne to karstelėjusio gėrimo, kuriuo buvo girdoma kiek anksčiau. Dabar ją girdė skysta avižine putra, ne tokia karčia kaip praėjusios nakties gėralas, bet su kažkokiu riebiu prieskoniu.
   — Thasholde nayive gros vitaille towayte, — tarstelėjo senesnioji moteris nekantriu, nepasitenkinimo kupinu balsu.
   Kaip kažin ką, jos vyro motina, dingtelėjo Kivrinai.
   — Shimote lese hoor fource, — nekeldama balso atsiliepė jaunesnioji.
   Skystos avižinės košės skonis buvo visai pusėtinas. Kivrina bandė išgerti visą, bet vos po kelių gurkšnių ją vėl apleido jėgos.
   Jaunoji moteris padavė dubenį senesniajai, kuri prisiartino prie lovos iš kitos pusės, ir nuleido Kivrinos galvą atgal ant pagalvės. Paskui paėmė kruviną tvarstį, vėl palietė Kivrinos smilkinį, tarsi svarstydama, ar reikėtų iš naujo aprišti, bet paskui atidavė audinio skivytus senesniajai, kuri padėjo juos ir dubenį ant skrynios, matyt, stovinčios lovos kojūgalyje.
   — Lo, liggethsteallouw, — ištarė jaunesnioji, nusišypsodama Kivrinai ištrupėjusią šypsena; nors Kivrina žodžių ir vėl nesuprato, jų reikšmę atskleidė pati intonacija. Moteris liepėjai miegoti. Kivrina užsimerkė.
   — Durmidde shoalausbrekkeynoyv, — pasakė vyresnioji ir abi išėjo iš kambario, paskui save užtrenkiamos sunkias duris.
   Kivrina pati sau lėtai pakartojo, ką išgirdusi, stengdamasi išskirti bent kokį nors pažįstamą žodį. Vertėjas lyg ir turėjo ne vien kaupti Viduramžių anglų kalbos žodyną, bet dar ir sustiprinti jos gebėjimus girdėti atskiras fonemas ir atpažinti sintaksinius derinius, tačiau dabar lygiai taip pat sėkmingai ji galėjo klausytis kad ir, tarkime, serbų-kroatų kalbos.
   O gal taip ir yra? — dingtelėjo jai. Ką žinosi, kur jie mane atgabeno? Juk nuo karščio man buvo visiškai aptemęs protas. Galbūt galvažudys įmetė mane į laivę ir perplukdė įkitąLamašo pusę? Vis dėlto Kivrina žinojo, kad šito negalėjo būti. Ji prisiminė didžiąją naktinės kelionės dalį, nesvarbu, kad tarsi per sapną, atskiromis susivėlusiomis nuotrupomis. Aš nukritau nuo arklio, galvojo ji, o paskui rudaplaukis mane pakėlė. Ir dar — tikrai ėjome pro bažnyčią.
   Ji suraukė antakius, iš paskutiniųjų stengdamasi geriau prisiminti kelionės kryptį. Jie pasuko gilyn į girią, į priešingą pusę nuo tankumyno, per kurį ji brovėsi anksčiau, o paskui išniro į kelią, kelias netrukus išsišakojo. Kaip tik toje vietoje ji ir nusivertė nuo arklio. Jeigu pavyktų rasti kelio išsišakojimą, tikriausiai iš ten ji surastų ir plyšio vietą. Išsišakojimą nuo dvaro tikrai skyrė tik galiukas kelio.
   Tačiau jeigu plyšys iš tikrųjų taip arti, tuomet jos atsidurta Skendgeite, o jeigu jos atsidurta Skendgeite, vadinasi, vietinės moterys kalbasi Viduramžių anglų kalba, o jeigu jos kalba senąja anglų kalba — kodėl tuomet ji nesupranta nė žodžio?
   Galbūt krisdama nuo arklio aš susitrenkiau galvą ir tai kažkaip sugadino vertėją, pagalvojo ji. Tačiau galvos juk tikrai nesusitrenkė. Tiesiog paleido karčius ir nuslydusi žemėn klestelėjo ant kelio. Tikriausiai kalta bus temperatūra, nutarė ji. Tai ji kažkaip trukdo vertėjui atpažinti žodžius.
   Tačiau lotynų kalbą vertėjas atpažino kuo puikiausiai, staiga dingtelėjo Kivrinai; ji pajuto krūtinėje mezgantis baimės gniutulą. Vertėjas atpažino lotynų kalbą, o ji pati niekaip negalėjo susirgti. Ją paskiepijo nuo visko, kas įmanoma. Staiga ji prisiminė, kaip niežėjo priešvirusinis skiepas, o ant rankos iššoko nemenkas gumbas. Vis dėlto, prieš išleisdama ją į kelionę, daktarė Arens skiepą patikrino. Daktarė Arens pati sakė, kad viskas gerai. Tiesa, nė vienas kitas skiepas nė neniežėjo — išskyrus skiepą nuo maro. Maru susirgti aš niekaip negalėjau, pagalvojo Kivrina. Visiškai ne tokie ligos simptomai.
   Maru susirgusiems ligoniams pažastyse bei vidinėje šlaunų pusėje susiformuodavo didžiuliai guzai. Maro aukos vemdavo krauju, kraujagyslės po oda sproginėdavo, kūnas pajuosdavo. Vadinasi, ją pakirto ne maras, bet tuomet — kas? Ir kaip ji sugebėjo susigriebti ligą? Juk buvo paskiepyta nuo visų 1320-aisiais siautusių ligų, maža to, nė nebuvo susidūrusi su jokiu ligoniu. Karštinės simptomai pradėjo reikštis vos atvykus, anksčiau, nei ji pamatė bent vieną žmogų. Juk visiškai neįmanoma, kad vietinės bakterijos būtų susitelkusios ties plyšio vieta ir tykojusios ko nors atkeliaujant. Bakterijos turėjo kokiu nors būdu sklisti: pavyzdžiui, čiaudant, arba jas pemešdavo blusos. Štai, tarkime, marą kaip tik blusos ir paskleidė.
   Ne, tai tikrai ne maras, tvirtai tarė sau Kivrina. Tasai, kurį paguldo maras, nebeturi kada svarstyti: maru ar kuo kitu susirgęs. Toks ligonis būna pernelyg užsiėmęs merdėjimu.
   Vadinasi, ne maras. Marą pernešančios blusos gyvena žiurkių kailyje bei ant žmogaus kūno, bet ne vidur miško, be to, Juodoji Mirtis Angliją pasiekė tik 1348-aisiais. Vadinasi, veikiausiai jai bus prikibusi kažkokia Viduramžių liga, apie kurią daktarė Arens net nenutuokė. Juk Viduramžiais siautėjo aibė visokiausių keistų ligų, tarkime, karalių pragaištis, šv. Vito šokis, įvairios bevardės karštinės. Tikriausiai viena jų bus pakirtusi ir ją, o sustiprinta jos imuninė sistema šiek tiek užtruko, kol susigaudę, kas nutiko, ir ėmėsi kovoti. Tačiau galų gale ji ėmė veikti, temperatūra nukrito, vadinasi, atsigaus ir vertėjas. Dabar jai tereikia kaip reikiant pailsėti ir palaukti, kol pasijus geriau. Šitaip pasiguodusi, Kivrina vėl užsimerkė ir užmigo.
   Kažkas ją lietė. Kivrina atsimerkė. Prie lovos sėdėjo senesnioji, anyta. Ji apžiūrinėjo Kivrinos rankas, vartaliojo jas delnuose, suskirdusiu pirštu braukė plaštakų viršų, tyrinėjo nagus. Pastebėjusi, kad Kivrina atsimerkė, paleido šios rankas tarsi pasibjaurėjusi, ir pasakė:
   — Sheavost ahvheigh parage attelest, baht hoore der wik-konasshae haswfolletwe?
   Ir vėl — ničnieko. Kivrina vylėsi, kad, kol miegos, vertėjo įranga išrūšiuos ir iššifruos viską, ką ji iki šiol girdėjo, ir, jai prabudus, vertėjas jau veiks kaip pridera. Tačiau žodžiai taip ir liko absoliučiai nesuprantami. Kalba skambėjo šiek tiek panašiai į prancūzų — apie tai bylojo pabrėžiamos žodžių galūnės ir šiek tiek kylančios balso moduliacijos; tačiau Kivrina juk mokėjo prancūzų kalbos normanų dialektą — ponas Danvortis privertė išmokti — ir vis vien nesuprato nė žodelio.
   — Hastow naydepesse? — pasakė senoji.
   Nuskambėjo lyg ir panašiai į klausimą; kita vertus, visi prancūzų kalbos sakiniai skamba kaip klausimai.
   Viena sugrubusia ranka senoji įsitvėrė Kivrinos rankos, o kita apglėbė per pečius, tartum padėdama atsikelti. Aš dar per silpna keltis, dingtelėjo Kivrinai. O ir kodėl ji nori mane pakelti? Kad iškvostų? Kad nuvestų ant laužo sudeginti?
   Į kambarį įėjo jaunesnioji moteris, nešina dubeniu su kojelėmis. Padėjo jį ant krėslo prie lango ir prisiartinusi įsikibo antrosios Kivrinos rankos.
   — Hastontee natour yowresse? — paklausė, šypsodamasi Kivrinai savo bedantę šypsena. O gal jos nori nuvesti mane į tualetą? — dingtelėjo Kivrinai; ji pati pamėgino atsisėsti, nuleido kojas per lovos kraštą.
   Tą pat akimirksnį jai apsvaigo galva. Ji sėdėjo, nusvėrusi nuogas kojas nuo lovos, ir laukė, kol praeis kvaitulys. Pastebėjo vilkinti tik drobinius apatinius marškinius, nieko daugiau. Kažin, pagalvojo ji, o kur mano drabužiai? Dar gerai, kad jai nenuvilko ir tų paskutinių marškinių. Viduramžiais žmonės, eidami gulti, paprastai nusivilkdavo viską.
   Be to, Viduramžiais niekas nė girdėt nebuvo girdėjęs apie vidaus vandentiekį; Kivrinai liko tik viltis, kad neteks dabar pat traukti į lauko išvietę. Tiesa, pilyse kartais tam reikalui būdavo įrengiami uždari kambariukai arba atitvertos kertės su tualetu virš gilios duobės, kurios dugną protarpiais reikėdavo iškuopti, tačiau jos atsidurta tikrai ne pilyje.
   Jaunesnioji moteris plona perlenkta antklode tarsi šaliku apgaubė Kivrinai pečius; tada abi padėjo jai išsiropšti iš lovos. Medinių grindų lentelės buvo ledinės. Kivrina žingtelėjo kelis žingsnius, ir jai vėl apsisuko galva. Į lauką aš niekaip nepajėgsiu išeiti, dingtelėjo jai.
   — Wotan shay wootes nawdaor youse der Jordane? — aštriai tarstelėjo senoji, ir Kivrinai pasirodė, kad ji atpažino žodį jardin — prancūziškai tai reiškia sodą, bet ką jos dabar galėtų kalbėtis apie sodus?
   — Thanway maunhollp anhour, — pasakė jaunesnioji, viena ranka apglėbdama Kivriną ir užsimesdama vieną šios ranką sau ant pečių. Senoji abiem rankomis suspaudė antrąją Kivrinos ranką. Ūgiu ji vos siekė Kivrinai iki peties, o jaunoji iš pažiūros negalėjo sverti daugiau devyniasdešimties svarų, tačiau bendromis pastangomis jos šiaip taip nuvedė Kivriną iki lovos kojūgalio.
   Sulig kiekvienu žingsniu galva Kivrinai svaigo vis labiau ir labiau. Aš tikrai neįstengsiu išeiti į lauką, vėl pagalvojo ji, tačiau eiti teko tik iki lovos kojūgalio. Ten stovėjo skrynia — žema medinė dėžė su dangtyje grubiai išpjaustytu paukščiu, o gal angelu. Ant jos stovėjo medinė rėčka, pilna vandens, kruvinas tvarstis, nurištas nuo Kivrinos galvos, ir mažesnis, tuščias dubuo. Visą dėmesį sutelkusi į tai, kad nepargriūtų, Kivrina iš karto nė nesusigaudė, kam tas dubuo reikalingas, bet vyresnioji moteris kilstelėjo sunkius savo sijonus, pavaizdavo sėdanti ant jo ir pasakė:
   — Swoune nayvmaydar oupondre yorresette.
   Kambarinis naktipuodis, pagaliau suprato Kivrina ir lengviau atsiduso. Pone Danvorti, 1320-aisiais kaimo dvaruose jau buvo naudojami naktipuodžiai. Ji linktelėjo rodydama, kad suprato, ir leidosi moterų nuleidžiama ant naktipuodžio, nors galva svaigo taip, kad, baimindamasi nugriūti, ji įsitvėrė lovos užuolaidos, o kai bandė vėl atsistoti, krūtinę pervėrė toks skausmas, kad ji susirietė dvilinka.
   — Maisry! — riktelėjo senoji durų link. — Maisry, com undtvae holpoon! — Iš intonacijos buvo visiškai aišku, kad ji šaukia kažką — Mardžorę? Merę? — pagalbon, tačiau niekas taip ir nepasirodė, taigi, galbūt Kivrina ir dabar suklydo.
   Ji pabandė atsitiesti, tikrindama, ar nepervers naujas skausmo dūris, paskui mėgino ir atsistoti; skausmas krūtinėje šiek tiek atslūgo, tačiau moterims vis vien teko kone nešte nunešti ją atgal į lovą, o atsidūrusi po antklode ji pasijuto visiškai išsekusi. Ir užsimerkė.
   — Slaeponpon donų paw daton, — pasakė jaunesnioji moteris; reikia manyti, ji sakė „Ilsėkis” arba „Miegok”, tačiau iššifruoti žodžių kivrinai taip ir nepavyko. Vertėjas tikrai sugedęs, dingtelėjo jai, ir krūtinėje vėl ėmė graužtis panikos gumulas, nustelbiantis net varstantį skausmą.
   Na ne, vertėjas niekaip negalėjo sugesti, ėmėsi tikinti ji save. Juk tai — ne koks nors mechanizmas. Tai cheminiu pagrindu veikiantis sintaksės bei atminties stiprintuvas. Vis dėlto jis galėjo operuoti tik jo atmintyje esančiais žodžiais; ką gi, panašu, kad pono Latimero Viduramžių anglų kalba — visiškai bevertė. „ Whan that Aprille with his shoures sote.” Tikriausiai ponas Latimeras savo tartimi prašovė pro šikšnelę taip smarkiai, kad vertėjas tiesiog neįstengė atpažinti dabar girdįs tuos pačius žodžius, bet tai dar anaiptol nereiškia, kad jis sulūžo. Reikia manyti, tai reiškia tik tiek, kad jam dabar tenka rinkti naujus duomenis, o tų kelių iki šiol jos girdėtų sakinių kol kas nepakanka — tiesiog per mažai medžiagos.
   Tačiau lotynų kalbą jis atpažino kuo puikiausiai, pagalvojo Kivrina ir vėl pajuto panikos dūrį, tačiau stengėsi nepasiduoti baimei. Vertėjas atpažino lotynų kalbą tik dėl to, kad, atliekant paskutinio patepimo apeigas, kalbamos atitinkamos maldos, kurių formuluotė niekad nesikeičia. Kivrina iš anksto žinojo, kokie žodžiai turi būti tariami. Kita vertus, moterys kalbėjo anaiptol ne įprastais, nekintančiais frazių blokais, tačiau iššifruoti įmanoma ir jų sakomus žodžius. Tikriniai daiktavardžiai, kreipiniai, daiktavardžiai ir veiksmažodžiai, prielinksniniai žodeliai be paliovos kartosis tose pačiose pozicijose. Greitai visi jie išsiskirstys, o tada vertėjas pasinaudos jais, kurdamas likusiojo kodo raktą. Taigi, dabar jai tereikia prisirinkti kuo daugiau medžiagos, klausytis to, kas kalbama, net nemėginant suprasti, — o vertėjas tegul sau darbuojasi.
   — Thinkeowre hoonvoun desmoortale? — paklausė jaunesnioji moteris.
   — Got tallon wottes, — atsakė vyresnioji.
   Kažkur toli ėmė gausti varpas. Kivrina atsimerkė. Abi moterys atsigręžusios sužiuro į langą, nors per jį dengiančią drobę nieko negalėjo matyti.
   — Bere wichebay gansanon, — pasakė jaunoji moteris.
   Senoji neatsiliepė. Akis įsmeigusi dėbsojo į langą, tarytum kažką įžiūrėdama pro išvaškuotą drobę, rankas suglaustais delnais sudėjusi priešais save tarsi melsdamasi.
   — Aydreddit ister fayve riblaun, — pasakė jaunesnioji moteris; nepaisydama ankstesnio sprendimo, Kivrina ėmėsi dėlioti žodžius, stengdamasi išlukštenti kažką panašaus į „Jau laikas eiti mišparų” arba „Varpas kviečia mišparų”, tačiau varpas skambino anaiptol ne mišparams. Jis vis nesiliovė gaudęs, tačiau kiti apylinkės varpai taip ir neprisijungė. Kivrina susimąstė, ar tik tai nebūsiąs tas pats varpas, kurio vienišą skambesį j i ilgai girdėjo vėlyvą popietę.
   Senoji moteris staigiai atsigręžė nuo lango.
   — Nay, Elwiss, itbahn diwolffin. — Ji nukėlė nuo skrynios naktipuodį. — Gavvynha thesspyd…
   Staiga už durų pasigirdo bruzdesys, laiptais aukštyn bėgančių kojų tapsėjimas ir vaiko balselis, rėkiantis visa gerkle:
   — Modder! Eysmertemay!
   Į kambarį įsiveržė mažučiukė mergaitė, išsiplaiksčiusiomis gelsvomis kasomis, maskatuojančiais kepurėlės raišteliais; ji vos neįsirėžė į senąją, laikančią rankose naktipuodį. Vaiko veidelis buvo įraudęs, šlapias nuo ašarų.
   — Wolyadothoos forshame ahnyous! — užbaubė senoji, kilstelėdama aukštyn puodą su teliūskuojančiu skysčiu. — Yowe maurt naroonso inhus.
   Mergytė nekreipė į ją jokio dėmesio. Tekina pasileido prie jaunosios moters kūkčiodama:
   — Rawzamun hattmay smerte, Modder!
   Kivrina sukluso. Modder. Juk tai, reikia, manyti, „mother” — motina.
   Mažoji iškėlė rankas, ir motina — taip, iš tikrųjų motina — sučiupo ją į glėbį. Mergytė abiem rankomis apsivijo jos kaklą ir prapliupo verkti.
   — Shh, ahnyous, shh, — ramino motina. O juk tai gomurinė „G”, dingtelėjo Kivrinai. Gargždi, vokiška „G”. Ššš, Agnese.
   Nepaleisdama mergytės iš glėbio, motina atsisėdo į krėslą po langu. Galvos apdangalo kraštu nušluostė mažajai ašaras.
   — Spekenaw dothass bifel, Agnės.
   Taip, tikrai Agnesė. O speken reiškia „sakyk”. Sakyk, kas atsitiko.
   — Shayoss mayswerte! — sušuko Agnesė, durdama pirštu į kitą mergaitę, tik ką įėjusią pro duris. Ši buvo gerokai vyresnė, mažų mažiausiai devynerių ar dešimties metų. Jos plaukai buvo ilgi, tamsrudžiai, perrišti sodriai mėlyna skepeta.
   — Itgan naso, ahnyous, — prašneko ji. — Tha pighte rennin gawn derstayres. — Jos balse buvo aiškiai justi meilė, sumišusi su panieka. Nors vyresnioji nėmaž nebuvo panaši į šviesiaplaukę mažylę, Kivrina galėjo galvą guldyti, kad mergaitės — seserys.
   — Shay pighte renninge ahndist eyres, Modder.
   Ir vėl Modder — motina; shay, reikia manyti, reiškia „ji”, pighte, tikriausiai — „griuvo”. Kalba skambėjo panašiai į prancūzų, tačiau konstrukcijos buvo vokiškos. Vokiškas buvo tarimas, vokiški žodžių deriniai. Kivrina beveik girdėjo, kaip trakšteli spynoje pasisukantis suvokimo raktas.
   — Na comfitte horr thusselwys, — įsiterpė senoji moteris. — She hatnau woundes. Hoor teres been fornaufgt mais gain thy pitye.
   — Hoor nay ganful bloody, — atsakė jaunesnioji, tačiau jos Kivrina jau nebegirdėjo. Vietoj moters balso jos ausyse jau skambėjo vertimas — tiesa, vis dar gremėzdiškas, vis dar atsiliekantis kur kas daugiau nei per žingsnį, bet — vertimas:
   — Nepopink jos šitaip, Elivysa. Ji nesusižeidė. Lieja ašaras, tik trokšdama susilaukti tavo dėmesio.
   O motina, vardu Elivysa, atsakė:
   — Jos kelis kruvinas.
   — Rossmunt, brangund oonvarsted frommecofre, — pridūrė ji, rodydama į lovos kojūgalį, ir vertėjas suskato tarškėti, šiek tiek atsilikdamas: — Rozemunda, paduok man tą šluostę nuo skrynios.
   Dešimtmetė mergaitė nedelsdama nuėjo prie skrynios, stovinčios lovos kojūgalyje.
   Vadinasi, vyresnioji mergaitė vardu Rozemunda, o mažoji — Agnesė; neįtikėtinai jaunos, gobtuvą su kepuraite dėvinčios jų motinos vardas — Elivysa.
   Rozemunda ištiesė motinai nubrizgusį skudurėlį — neabejotinai tą patį, kurį Elivysa nurišo nuo Kivrinos kaktos.
   — Neliesk! Neliesk! — sukliegė Agnesė — Kivrinai nebūtų prireikę nė vertimo. Vertėjas vis dar gerokai vėlavo.
   — Aš tik aprišiu žaizdą, kad nebėgtų kraujas, — paaiškino Elivysa, imdama skarmalą iš Rozemundos. Agnesė pabandė nustumti jį šalin. — Tvarstis tau ne… — trumputė pauzė, tarsi vertėjas būtų praleidęs jam nesuprantamą žodį; paskui pridūrė: — Agnese.
   Reikia manyti, praleistasis žodis buvo „negrauš”, „nepakenks” ar koks nors panašus. Kivrina susimąstė, ar vertėjo atmintyje tikrai tokio žodžio nebuvo it kodėl jis nepateikė bent apytikslės reikšmės pagal kontekstą.
   — …kaip tik penaunce! — suklykė Agnesė, ir vertėjas ataidėjo: kaip tik… — ir vėl — pauzė. Reikia manyti, ji skirta tam, kad Kivrina galėtų išgirsti, kaip tasai žodis tariamas iš tikrųjų, ir pati susigaudyti, kokia galėtų būti jo reikšmė. Sumanymas gal ir neblogas, tačiau vertėjas vertė taip atsilikdamas, kad Kivrina taip ir neišgirdo to žodžio, kurį turėjo išgirsti. Jeigu vertėjas šitaip elgsis kiekvieną kartą, kai pasitaikys jam neatpažįstama frazė, ji gali įklimpti į rimtą bėdą.
   — Kaip tik penaunce, — sriūbavo Agnesė, stumdama motinos ranką šalin nuo keliuko. — Kaip tik skausmuos, — sukuždėjo vertėjas, ir Kivrina lengviau atsiduso: vertėjas sugebėjo rasti bent šiokį tokį atitikmenį, nors tokia veiksmažodžio forma vargu ar įmanoma.
   — Kaip čia buvo, kad pargriuvai? — paklausė Elivysa, norėdama nukreipti Agnesės dėmesį.
   — Ji bėgo laiptais aukštyn, — paaiškino Rozemunda. — Ji bėgo pranešti tau žinios, kad atvyko…
   Vertėjas ir vėl nutylėjo, bet Kivrina šį kartą suskubo išgirsti žodį, kuris buvo ištartas. Gavynas — tikriausiai tai vardas; matyt, vertėjo nuomonė irgi buvo tokia pat, mat, kai Agnesė suklykė: „Tai aš turėjau pasakyti mamai, kad atvyko Gavynas!” — šis žodis jau buvo įterptas į vertimą.
   — Tai aš turėjau pasakyti, — aimanavo Agnesė, dabar jau rimtai įsiverkusi, veidu įsiraususi motinai į krūtinę; ši tučtuojau pasinaudojo proga ir aprišo skudurėliu mergaitei kelį.
   — Gali pasakyti man dabar, — tarstelėjo ji.
   Agnesė, vis dar įsikniaubusi į motiną, tik papurtė galvą.
   — Pernelyg laisvai užrišai tvarstį, marčia, — pareiškė senoji. — Tuojau atsipalaiduos ir nukris.
   Kivrinai tvarstis pasirodė užveržtas pakankamai, maža to, bet kokios pastangos aprišti kelį tvirčiau būtų pasibaigusios naujais klyksmais. Senoji abiem rankomis tebelaikė naktipuodį. Kažin, dingtelėjo Kivrinai, kodėl ji neina jo išpilti?
   — Cit, cit, — maldė mergaitę Elivysa, švelniai ją čiūčiuodama ir tapšnodama nugarą. — Aš mielai paklausysiu, ką pasakysi.
   — Aukštai šokęs žemai pulsi, — pareiškė senoji, matyt, tvirtai pasiryžusi vėl pravirkdyti Agnesę. — Tu pati kalta dėl to, kad pargriuvai. Laiptais negalima bėgioti.
   — Ar Gavynas jojo balta kumele? — paklausė Elivysa.
   Balta kumelė. Kivrina susimąstė: ar tik Gavynas nebus tas pats žmogus, kuris užkėlė ją ant savo arklio ir pargabeno į dvarą?
   — Ne, — atsakė Agnesė tokiu balsu, kuris bylojo, kad motinos žodžiai — kažkoks joms vienoms suprantamas pokštas. — Jis atjojo savo juoduoju ristūnu, Gringoletu. Prijojo prie manęs ir pasakė: „Garbioji ledi Agnese, norėčiau pasikalbėti su tavo mama”.
   — Rozemunda, tavo sesuo susižeidė per tavo nerūpestingumą, — neatlyžo senoji. Nuliūdinti Agnesės jai nepavyko, tad ji nutarė griebtis kitos aukos. — Kodėl jos neprižiūrėjai?
   — Aš siuvinėjau, — atsakė Rozemunda, žvilgsniu prašydama motinos užtarimo. — Ją prižiūrėti turėjo Maisrė.
   — Maisrė išėjo pasitikti Gavyno, — pareiškė Agnesė, susirangydama motinai ant kelių.
   — Ir pasiniurkyti su arklininku, — burbtelėjo senoji. Paskui priėjo prie durų ir užriko: — Maisre!
   Maisrė. Tuo pačiu vardu senoji kažką šaukė ir anksčiau — dabar jau vertėjas nebedarė pauzių ir tada, kai pasitaikydavo koks vardažodis. Kivrina nežinojo, kas galėtų būti toji Maisrė, galbūt tarnaitė, tačiau, jei apie įvykių eigą galima spręsti iš pažiūros, Maisrė įklimpo į rimtą bėdą. Senoji buvo akivaizdžiai pasiryžusi rasti auką, o Maisrė pražuvėlė tam reikalui idealiai tiko.
   — Maisre! — dar kartą užriko senoji; jos riksmą atkartojo aidas.
   Rozemunda pasinaudojo proga prieiti arčiau prie motinos.
   — Gavynas liepė mums pasakyti tau, kad prašo leidimo ateiti čionai ir pasikalbėti su tavim.
   — Ar jis laukia apačįpje? — paklausė Elivysa.
   — Ne. Pirmiausia jis nuėjo į bažnyčią pasikalbėti apie ponią su tėvu Roku.
   Aukštai šokęs, žemai pulsi. Atrodo, vertėjas ėmė pernelyg smarkiai pasitikėti savimi. Galbūt turėtas omeny tėvas Rolfas, o gal netgi tėvas Petras, juk kaip tik Petras lygintas su uola, bet tik jau ne tėvas Uola, kitaip tariant — Rokas.
   Kivrina per gluminantį vertėjo kuždesį pabandė išgirsti, kaip tas žodis skamba iš tikrųjų. Rošas. Prancūziškas žodis, reiškiantis „uolą”. Tėvas Rošas.
   — Galbūt jam pavyko ką nors išsiaiškinti apie ponią, — pasakė Elivysa, dirstelėdama į Kivriną. Tai buvo išvis pirmas ženklas, jog bent kas nors iš esančiųjų kambaryje ją prisimena. Kivrina paskubomis užsimerkė ir apsimetė mieganti — tegul moterys nepaliauja kalbėtis apie ją.
   — Gavynas šįryt buvo išjojęs ieškoti plėšikų, — kalbėjo toliau Elivysa. Kivrina prasimerkė, vos per plyšelį, tačiau Elivysa į ją nebežiūrėjo. — Galbūt jam pavyko juos pričiupti. — Ji pasilenkė ir užrišo kadaruojančius Agnesės kepurėlės raištelius. — Agnese, nueik kartu su Rozemunda į bažnyčią ir pasakyk Gavynui, kad mes pasikalbėsime su juo menėje. Ponia miega. Nevalia jos trikdyti.
   Agnesė kaipmat stryktelėjo prie durų šaukdama:
   — Tai aš jam pasakysiu, Rozemunda!
   — Rozemunda, leisk pasakyti sesei, — joms pavymui šūktelėjo Elivysa. — Agnese, nebėk.
   Mergaitės išnyko už durų ir nudundėjo žemyn iš kambario nematomais laiptais, akivaizdu — kiek kojos nešė.
   — Rozemunda jau beveik suaugusi, — prašneko senoji. — Jai visiškai nedera lakstyti paskui tavojo vyro žmones. Nieko gero, kai dukterys auga be priežiūros. Pasielgtum išmintingai, jei pasiųstum ką nors į Oksenfordą pargabenti auklės.
   — Ne, — atrėžė Elivysa taip tvirtai, ko Kivrina iš jos niekaip nebūtų tikėjusis. — Prižiūrėti mergaites gali ir Maisrė.
   — Maisrė netikėlė, nesugebėtų prižiūrėti net avių. Mums tikrai nevertėjo šitaip strimgalviais išvykti iš Bato. Be jokios abejonės, galėjome luktelėti, kol… — kažkas nesuprantamo.
   Vertėjas vėl padarė pauzę, o pati Kivrina ištartos frazės nesuprato, tačiau jai jau atsiskleidė bent keletas svarbių faktų. Moterys atvyko čionai iš Bato. Dabar jie — kažkur nelabai toli nuo Oksfordo.
   — Gavynui būtinai reikėtų parsigabenti auklę. Ir dar gydytoją poniai slaugyti.
   — Mes niekur jo nesiųsime ir nieko nesikviesime čionai.
   — Tegul jis nujoja į… — Dar vienas vietovardis, su kuriuo vertėjas neįstengė susidoroti. — Ledi Yvolda garsėja gebėjimu gydyti žaizdas. Ji tikrai sutiktų atsivežti ir vieną savo kambarinių — turėtume slaugytoją.
   — Ne, — atsakė Elivysa. — Išslaugysime ją pačios. Tėvas Rošas…
   — Tėvas Rošas, — su panieka drėbė senoji, — ničnieko nenutuokia apie mediciną.
   Tačiau aš supratau viską, ką jis sakė, pagalvojo Kivrina. Ji prisiminė tykų jo balsą, kalbantį paskutinio patepimo maldas, prisiminė, kaip jis švelniai palytėjo jos smilkinius, delnus, kulnus. Jis liepėjai nebijoti ir paklausė, kuo ji vardu. Jis laikė ją už rankos.
   — Jei ši ponia — tikrai aukštos kilmės, — laikėsi savo senoji, — būtų labai jau negražu, jei pasklistų žinia, kad, tavo valia, ją gydė neišmanėlis kaimo kunigas. Ledi Yvolda…
   — Mes niekur nieko nesiųsime ir nieko nekviesime, — atkirto Elivysa; Kivrina tik dabar suvokė, kad ji kažko bijo. — Mano vyras griežčiausiai prisakė mums būti čia ir su niekuo nebendrauti, kol atvyks jis pats.
   — Jam derėtų kur kas greičiau grįžti pas mus.
   — Pati žinai, kad jis negali, — atsakė Elivysa. — Kai tik galės, iš karto ir atvyks. O dabar privalau pasikalbėti su Gavynu, — pridūrė ji, eidama pro senąją prie durų. — Gavynas sakė man apieškosiąs tą vietą, kur aptiko ponią, bene suras kokį nors užpuolikų pėdsaką. O gal jam pavyko aptikti ką nors, kas padės mums įspėti, kas ji tokia.
   Tą vietą, kur aptiko ponią. Vadinasi, Gavynas ir yra tas žmogus, kuris ją surado — jaunas rudaplaukis vyrukas maloniu veidu, tas pats, kuris užsikėlė ją ant arklio ir atgabeno čionai. Taigi, bent jau šitai jai neprisisapnavo, nors baltasis arklys — tikriausiai vis tik karštinės pasekmė. Gavynas atgabeno ją čionai, ir jis žino, kur yra plyšys.
   — Palaukite, — ištarė Kivrina. Ji pabandė pasikelti, alkūnėmis remdamasi į pagalves. — Palaukite. Prašau. Man irgi reikia pasikalbėti su Gavynu.
   Moterys sustojo. Elivysa grįžo prie lovos, atrodė sunerimusi.
   — Noriu pasikalbėti su žmogumi, vardu Gavynas, — kruopščiai tardama,kiekvieną žodį pakartojo Kivrina, vis luktelėdama, kol vertėjas pateiks jai kiekvieną frazę. Ilgainiui šis procesas turėtų vykti automatiškai, bet kol kas ji ištardavo žodį mintyse, palaukdavo vertimo ir tik tada sakydavo jį balsu. — Man būtinai reikia rasti tą vietą, kur jis mane surado.
   Elivysa uždėjo delną Kivrinai ant kaktos, bet ši nekantriai nustūmė jos ranką šalin.
   — Man reikia pasikalbėti su Gavynu, — pakartojo dar sykį.
   — Ji jau nebekarščiuoja, Imeina, — pasakė Elivysa senajai, — bet vis vien bando kalbėti, nors ir žino, kad mes jos nesuprantame.
   — Ji šneka kažkokia užsienio kalba, — pareiškė Imeina taip, tarsi tai būtų koks nusikaltimas. — Galbūt ji — prancūzų šnipė.
   — Aš kalbu ne prancūziškai, — pasakė Kivrina. — Aš kalbu Viduramžių anglų kalba.
   — O gal lotyniškai? — bandė spėti Elivysa. — Tėvas Rošas sakė, ji kalbėjo lotyniškai, kai jis klausė jos išpažinties ir davė išrišimą.
   — Tėvas Rošas pats nė „Tėve mūsų” nesugeba sukalbėti kaip reikiant, — susiraukė ledi Imeina. — Privalome pasiųsti žmogų į…
   — Ir vėl kažkoks nesuprantamas vietovardis. Kersis? Koursis?
   — Man reikia pasikalbėti su Gavynu, — pasakė Kivrina lotyniškai.
   — Ne, — paprieštaravo Elivysa. — Lauksime, kol atvyks mano vyras.
   Senoji piktai apsisuko, ištėkšdama puodo turinį sau ant rankos. Nusišluostė ranką į sijoną, išspūdino pro duris ir užtrenkė jas paskui save. Elivysa jau buvo bežengianti jai iš paskos.
   Kivrina stvėrė ją už abiejų rankų.
   — Kodėl nesupranti, ką sakau? — prapliupo ji. — Juk aš suprantu jus kuo puikiausiai. Man būtinai reikia pasikalbėti su Gavynu. Tik jis gali pasakyti man, kur yra plyšys.
   Elivysa ištraukė rankas iš Kivrinos gniaužtų.
   — Na jau, nereikia verkti, — pasakė nuoširdžiai. — Pamėgink užmigti. Privalai pailsėti, kad po to galėtum keliauti namo.
 

„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(000915 — 001284)

   Pone Danvorti, pakliuvau į rimtą bėdą. Net nenumanau, kur atsidūriau, su vietiniais nesusikalbu. Matyt, bus išklibęs vertėjas. Suprantu beveik viską, apie ką žmonės kalbasi, tačiau jie manęs išvis nesupranta. Ir tai dar ne visų blogiausia.
   Susigavau kažkokią ligą. Kokią — net nenutuokiu. Tiesa, tai tikrai ne maras, man nepasireiškė jokie maro simptomai, be to, jau sveikstu. Ir dar, aš juk paskiepyta nuo maro. Aš paskiepyta nuo visko, kas įmanoma, sustiprintas mano imunitetas, padaryta viskas, kas tik galima, siekiant apsaugoti mane nuo ligų, tačiau atrodo, kad kažkuris skiepas nesuveikė, o gal man prikibo kažkokia Viduramžių infekcija, nuo kurios mūsiškiai net neturėjo skiepų.
   Ligos simptomai štai kokie: galvos skausmas, aukšta temperatūra ir svaigulys, be to, vos bandau pasijudinti, krūtinę perveria skausmas. Kurį laiką karščiuodama klejojau, štai kodėl net nežinau, kur atsidūriau. Vyriškis, vardu Gavynas, atgabeno mane čionai užsisodinęs ant arklio, tačiau iš tos kelionės aš ne kažin ką teprisimenu — tik tiek, kad buvo visiškai tamsu, o man atrodė, kad kelyje sugaišome ištisas valandas. Lieka tik viltis, jog suklydau: galbūt dėl karštinės man tik pasirodė, kad kelionė trunka šitaip ilgai, galbūt dabar vis dėlto esu tame ponios Montojos nurodytame kaime.
   Tai visai gali būti Skendgeitas. Prisimenu, mačiau bažnyčią, o dabar esu dvare — man taip atrodo. Guliu miegamajame, o gal palėpėje, bet tai — ne paprasčiausia stoginė, kadangi įrengti laiptai, o tai reiškia, kad čia — mažų mažiausiai kokio nors smulkaus barono būstas. Yra ir langas; kai tik man paliaus taip smarkiai svaigusi galva, užsiropšiu ant to krėslo po langu ir pamėginsiu pažvelgti pro plyšelį — galbūt pamatysiu bažnyčią. Joje tikrai yra varpinė — ką tik girdėjau varpus, skambinančius mišparams. Tuo tarpu bažnyčia ponios Montojos kaime bokšto neturėjo, ir dėl to man neramu, kad vis dėlto būsiu atsidūrusi ne ten, kur reikia. Vis dėlto žinau, kad Oksfordas netoli — viena iš vietinių moterų kalbėjo, kad reikėtų iš ten parsivežti gydytoją. Be to, kažkur netoliese esama kaimelio — Keršio, o gal Koursio — kokio tame ponios Montojos žemėlapyje, kurį iškaliau atmintinai, nebuvo; kita vertus, tai gali būti ir kokio nors dvarininko pavardė.
   Dėl to, kad galva buvo visai išėjusi iš rikiuotės, nesu visiškai tikra ir dėl savo buvimo vietos laike. Labai stengiausi prisiminti, taigi, man atrodo, kad ligos patale pragulėjau dvi dienas, tačiau gali būti ir daugiau. Negaliu paklausti vietinių, kokia šiandien diena, kadangi jie manęs nesupranta, negaliu išlipti iš lovos, nes nepastoviu ant kojų, jie nukirpo man plaukus, ir aš visiškai nebežinau, ką man daryti. Kas atsitiko? Kodėl neveikia vertėjas? Kodėl sustiprintas imunitetas neapsaugojo manęs nuo ligos?
   (Pauzė)
   Po mano lova įsitaisė žiurkė. Girdžiu ją krebždant tamsoje.

 
   Moterys niekaip negalėjo jos suprasti. Kivrina iš paskutiniųjų stengėsi pasikalbėti su Elivysa, priversi ją suprasti, bet ši tik maloniai šypsojosi ir liepė Kivrinai ilsėtis.
   — Prašau, — meldė Kivrina durų link einančiai Elivysai pavymui, — prašau, neišeik. Tai labai svarbu. Gavynas vienintelis žino, kur yra plyšys.
   — Miegok, — teatsakė jai Elivysa. — Aš netrukus grįšiu.
   — Privalai leisti man su juo pasikalbėti! — nevilties apimta sušuko Kivrina, bet Elivysa buvo jau prie durų. — Aš nežinau, kur yra plyšys!
   Laiptuose sudundėjo žingsniai. Elivysa atidarė duris ir prašneko:
   — Agnese, juk liepiau tau eiti ir pasakyti…
   Ji užsikirto per pusę žodžio ir žingtelėjo atatupsta. Neatrodė nei išsigandusi, nei netgi nusiminusi, tik jos ranka ant durų sąramos vos vos sutrūkčiojo, tarsi Elivysa būtų užslopinusi impulsą čia pat jas užtrenkti. Kivrinai širdis nusirito į kulnus. Na štai, dingtelėjo jai. Atėjo manęs — išsives sudeginti ant laužo.
   — Labas rytas, mano ponia, — prašneko vyro balsas. — Jūsų duktė Rozemunda pranešė man, kad rasiu jus menėje, bet ten jūsų neradau.
   Jis įėjo į kambarį. Jo veido Kivrina nematė. Vyriškis stovėjo lovos kojūgalyje, jį užstojo drapiruotės klostės. Kivrina bandė kilstelėti galvą, kad pamatytų įėjusiojo veidą, bet galva apsvaigo netgi nuo tokio menko krustelėjimo. Kivrina vėl susmuko ant pagalvės.
   — Taip ir maniau, kad rasiu jus prie sužeistosios ponios patalo, — kalbėjo vyriškis. Jis vilkėjo odinę striukę su pamušalu, mūvėjo glaudžiai kojas aptempusias odines kelnes. Ir dar — segėjo kardą. Kivrina išgirdo žvangtelint, kai vyriškis žengė žingsnį pirmyn. — Kaip ji laikosi?
   — Šiandien jai jau geriau, — atsakė Elivysa. — Mano vyro motina išėjo paruošti gyduolių nuoviro jos žaizdoms gydyti.
   Ji buvo jau atitraukusi ranką nuo durų sąramos, o vyriškio frazė „jūsų duktė Rozemunda”, be jokios abejonės, reiškė, kad jis ir yra Gavynas — tas pats, kuris buvo pasiųstas ieškoti Kivriną užpuolusių plėšikų. Tačiau Elivysa, jam kalbant, žingtelėjo dar porą žingsnių atatupsta, sprendžiant iš veido išraiškos, ji buvo įsitempusi, atsargi. Kivrinai vėl šmėkštelėjo mintis apie pavojų; galbūt, staiga dingtelėjo jai, tasai pono Danvorčio galvažudys man anaiptol neprisisapnavo, jei vis dėlto paaiškės, jog vyriškis žiauriu veidu ir yra Gavynas.
   — Galbūt radai ką nors, kas padėtų mums įspėti, kas yra ši ponia? — atsargiai paklausė Elivysa.
   — Ne, — atsakė jis. — Visi jos daiktai išgrobstyti, pavogti ir arkliai. Vyliausi, kad pati ponia galės ką nors papasakoti mums apie tuos, kurie ją užpuolė — kiek jų buvo, iš kurios pusės ją užgriuvo.
   — Bijau, kad ji išvis nieko negalės papasakoti, — pasakė Elivysa.
   — Kodėl? Ar ji nebylė? — paklausė jis ir pagaliau prisiartino tiek, kad Kivrina pamatytų jo veidą.
   Vyriškis nebuvo toks aukštas, kokį, palinkusį prie jos, ji prisiminė, jo plaukai dienos šviesoje atrodė ne tiek rusvi, kiek gelsvi, tačiau veidas tebebuvo toks pat malonus kaip ir tada, kai jis kėlė ją ant arklio. Ant savo juodojo ristūno Gringoleto.
   Jis ir surado ją miško laukymėje. Nebuvo jokio galvažudžio, galvažudys jai prisisapnavo, jį sutvėrė karštinės sukeltas kliedesys ir įkyrios pono Danvorčio baimės, sutvėrė drauge su baltu arkliu ir kalėdiniais varpeliais. Reikia manyti, ir Elivysos reakcijas į jį išsiaiškino neteisingai — panašiai kaip ir tada, kai anaiptol ne iš karto suvokė, kad moterys kelia ją iš lovos vien tam, kad ji pasinaudotų naktipuodžiu.
   — Ne, ji nėra nebylė, bet kalba kažkokia nežinoma kalba, kurios aš nesuprantu, — atsakė Elivysa. — Baiminuosi, kad sužalojimai bus sujaukę jai protą. — Ji prisiartino prie lovos, Gavynas sekė jai iš paskos. — Mieloji ponia. Štai, atvedžiau savo vyro patikėtinį, Gavyną.
   — Laba diena, mano ponia, — pasisveikino Gavynas; kalbėjo jis lėtai ir pabrėžtinai aiškiai, tarsi manytų, kad Kivrina kurčia.
   — Tai jis surado jus girioje, — pridūrė Elivysa.
   Girioje — bet kurioje vietoje? — nevilties apimta pagalvojo Kivrina.
   — Malonu girdėti, kad jūsų žaizdos gyja, — kalbėjo Gavynas, pabrėždamas kiekvieną žodį. — Ar galite papasakoti man apie tuos vyrus, kurie jus užpuolė?
   Aš išvis nežinau, ar sugebėsiu ką nors tau pasakyti, pagalvojo Kivrina baimindamasi, kad Gavynas irgi jos nesupras. Jis privalo suprasti. Juk jis žino, kur yra plyšys.
   — Kiek jų buvo? — paklausė Gavynas. — Ar užpuolikai atjojo raiti?
   Kur tu mane radai? — suformulavo ji klausimą mintyse, pabrėždama kiekvieną žodį taip pat, kaip Gavynas — kalbėdamas su ja. Po to palaukė, kol vertėjas išvers visą sakinį, įdėmiai klausydamasi intonacijų, lygindama tai, ką girdėjo, su pono Danvorčio kalbos pamokomis.
   Gavynas ir Elivysa laukė, akis įsmeigę į ją. Kivrina giliai įkvėpė.
   — Kur tu mane radai?
   Tuodu persimetė skubriais žvilgsniais: jis — nustebusiu, o ji, bylote bylojančiu: „Na, ar nesakiau?„
   — Šitaip ji kalbėjo ir aną naktį, — pasakė Gavynas. — Maniau, jai veliasi liežuvis dėl sužalojimų.
   — Taip pat manau ir aš, — atsiliepė Elivysa. — O mano vyro motina tvirtina, esąji — iš Prancūzijos.
   Gavynas papurtė galvą.
   — Ne, ji kalba ne prancūziškai. — Jis vėl atsigręžė į Kivriną. — Geroji ponia, — kone užriko, — ar jūs atvykote iš kitos šalies?
   Taip, pagalvojo Kivrina, aš atvykau iš kitos šalies, ir vienintelis būdas man grįžti namo — vėl persikelti per plyšį, o tu — vienintelis, žinantis, kur tas plyšys yra.
   — Kur tu mane radai? — pamėgino ji dar kartą.
   — Visi jos daiktai išgrobstyti, — pasakė Gavynas, — tačiau šitokiu vežimu galėjo važiuoti tik turtinga ponia, be to, ir dėžių turėjo daugybę.
   Elivysa linktelėjo:
   — Ko geroji — aukštos kilmės, ir dabar artimieji jos ieško.
   — Kurioje girios vietoje tu mane suradai? — jau kone sucypė Kivrina.
   — Mes ją trikdome, žiūrėk, kaip ji susikrimto, — pasakė Elivysa. Ji pasilenkė prie Kivrinos ir patapšnojo šiai ranką. — Ššš. Ilsėkis.
   — Ji atsitraukė nuo lovos, Gavynas nusekė paskui ją.
   — Gąl norite, kad tuojau pat jočiau į Batą pranešti lordui Gijomui? — paklausė Gavynas; Kivrina jo nebematė — jį vėl užstojo lovos drapiruotė.
   Elivysa vėl žingtelėjo atatupsta, lygiai taip pat, kaip tada, kai Gavynas įėjo į kambarį — tarytum jo baimintųsi. Tačiau juodu juk stovėjo prie lovos visai greta kits kito, jų rankos beveik lietėsi. Juodu kalbėjosi taip, lyg būtų seni draugai. Matyt, šitokio Elivysos atsargumo priežastis slypi kažkur kitur.
   — Ar norėsite, kad keliaučiau pakviesti jūsų vyro? — paklausė Gavynas.
   — Ne, — atsakė Elivysa, įsmeigusi žvilgsnį sau į rankas. — Mano ponas dabar ir šiaip turi pakankamai rūpesčių, jis niekur negali išvykti, kol nesibaigs teismas. Be to, jis prisakė tau likti su mumis ir mus sergėti.
   — Tuomet, jeigu leisite, grįšiu atgal į tą vietą, kur ponia pakliuvo į pasalą ir dar ko nors paieškosiu.
   — Gerai, — atsakė Elivysa. — Skubėdami jie galėjo ką nors numesti, galbūt tau pavyks rasti kokį ženklą, kuris pasakys mums ką nors apie ją.
   Tą vietą, kur ponia pakliuvo į pasalą, beveik be garso pakartojo Kivrina, stengdamasi per vertėjo kuždesį išgirsti Gavyno tariamus žodžius ir juos įsiminti. Parodyk man vietą, kur aš pakliuvau į pasalą.
   — Prašau jūsų leidimo tuojau pat ir išvykti, — pasakė Gavynas.
   Elivysa kilstelėjo akis ir pažvelgė į jį.
   — Dabar? — nustebo. — Juk jau temsta.
   — Parodyk man vietą, kur aš pakliuvau į pasalą, — paprašė Kivrina.
   — Aš nebijau tamsos, ledi Elivysa, — pasakė Gavynas ir, skimbčiodamas kardu, nužirgliojo prie durų.
   — Pasiimk kartu ir mane, — bandė prašyti Kivrina, tačiau bergždžiai. Tuodu jau išėjo pro duris, o vertėjas neveikė. Ji tik apsigaudinėjo manydama, kad jis pasitaisė. Tikriausiai suprato vietinių kalbą tik pono Danvorčio kalbos pamokų, o ne vertėjo, dėka, kita vertus, galbūt jai tik atrodė, kad suprato, apie ką jie kalbasi.
   Galbūt jie šnekėjosi anaiptol ne apie tai, kas ji galėtų būti, o apie ką nors visiškai kita, pavyzdžiui, būtinybę rasti dingusią avį arba apie tai, kad ją reikėtų atiduoti teismui.
   Išeidama ponia Elivysa užtrenkė duris, tad dabar Kivrina išvis nieko nebegirdėjo. Nutilo netgi gaudęs varpas, o šviesa, įspįstanti vidun pro išvaškuotą drobę, buvo blausiai mėlyna. Jau temsta.
   Gavynas sakė josiąs atgal prie plyšio. Jeigu langas išeina į kiemą, galbūt jai pavyktų pamatyti, bent kokia kryptimi jis nujos. Gavynas užsiminė, kad ta vieta netoli. Tad jeigu jai pavyktų pamatyti, kur link jis išjos, galbūt surastų plyšį ir pati.
   Kivrina pasikėlė lovoje, bet ir to užteko, kad krūtinę pervertų skausmas. Ji nuleido kojas nuo lovos krašto, tačiau nuo tokio judesio visai apsvaigo galva. Kivrina vėl susmuko ant pagalvės ir užsimerkė.
   Svaigulys, aukšta temperatūra, krūtinę varstantis skausmas. Kokiai ligai galima priskirti šiuos simptomus? Susirgus raupais pakyla aukšta temperatūra, krečia šaltis, o rauplių šašai pradeda formuotis tik antrąją ar trečiąją dieną. Kivrina kilstelėjusi apžiūrėjo ranką — ar neišryškėjo pirmosios dėmės? Ji nežinojo, kelinta diena serga, tačiau raupai jos niekaip negalėjo sugriebti, kadangi ligos inkubacinis periodas trunka nuo dešimties iki dvidešimt vienos dienos. O prieš dešimt dienų ji gulėjo ligoninėje Oksforde — tais laikais, kai raupų virusas galutinai išnaikintas jau prieš beveik visą šimtmetį.
   Ji gulėjo ligoninėje, kur ją paskiepijo nuo visų tų bjaurių ligų: raupų, vidurių šiltinės, choleros, maro. Tad kaip ji galėjo užsikrėsti kuria nors iš jų? O jei prisimetė ne viena šių ligų, tuomet — kas? Galbūt šventojo Vito šokis? Jau anksčiau ji galvojo apie tai, mat vakcinos nuo šios ligos taip ir negavo, tačiau sustiprinta jos imuninė sistema turėjo atsispirti bet kokiai infekcijai.
   Laiptuose sudundėjo žingsniai.
   — Modder! — suriko balsas — Kivrina jau atpažino Agnesę. — Rozemunda nepalaukė!
   Ji neįsigriovė į kambarį su dundesiu tik todėl, kad sunkios durys buvo užtrenktos, ir mergytei teko jas pastumti, bet vos pravėrusi jas per plyšelį, ji įsmuko vidun ir aimanuodama puolė prie krėslo po langu.
   — Modder! Juk tai aš turėjau pasakyti Gavynui… — sukūkčiojo ji, bet tuoj pat užsikirto — pastebėjo, kad motinos kambaryje nėra. Tą pat akimirksnį, pastebėjo Kivrina, išdžiūvo ir ašaros.
   Agnesė kokią minutę pastovėjo prie lango, tarsi svarstydama, ar vertėtų mėginti pakartoti šią sceną vėliau, o paskui vėl nukumėjo prie durų. Bet pusiaukelėje pastebėjo Kivriną ir vėl sustojo lyg įbesta.
   — O aš žinau, kas tu tokia, — pareiškė ji apsisukusi, pėdindama prie lovos. Mergytei vos pakako augumo pažvelgti per lovos kraštą. Jos kepuraitės raišteliai vėl maskatavo atsirišę. — Tu — toji pati ponia, kurią Gavynas surado miške.
   Kivrina pabūgo, kad vertėjo sudarkytas jos atsakas gali išgąsdinti mažylę. Tad ji, remdamasi alkūnėmis, kiek pasikėlė lovoje ir tik linktelėjo.
   — Kas nutiko tavo plaukams? — paklausė Agnesė. — Ar ir juos pagrobė plėšikai?
   Kivrina papurtė galvą ir šyptelėjo, nustebinta tokios netikėtos minties.
   — Maisrė sako, kad plėšikai pagrobė tavo liežuvį, — kalbėjo Agnesė. Paskui dūrė pirštuku į Kivrinos kaktą. — Tau sužeidė galvą?
   Kivrina linktelėjo.
   — O aš susižeidžiau kelį, — pareiškė Agnesė ir pabandė abiem rankomis pakelti koją,i kad Kivrina pamatytų murziną tvarstį. Pasirodo, senoji sakė tiesą. Tvarstis buvo užrištas per laisvai, jau dabar baigė nuslysti. Kivrina puikiausiai matė žaizdą po juo. Ji manė, kad mergytė paprasčiausiai nusibrozdino kelį, bet dabar žaizda jai pasirodė gana gili.
   Agnesė susverdėjo, paleido koją ir vėl atsirėmė į lovos kraštą.
   — Ar tu mirsi?
   Aš nežinau, pagalvojo Kivrina — jai neišėjo iš galvos varstantys skausmai krūtinėje. Susirgusiųjų raupais mirtingumas keturioliktame amžiuje siekė septyniasdešimt penkis procentus, o sustiprina jos imuninė sistema kažkodėl nėmaž nepadėjo išvengti ligos.
   — Brolis Hubardas numirė, — išmintingu tonu pareiškė Agnesė.
   — Taip pat ir Džilbertas. Nudribo nuo arklio. Aš jį mačiau. Jo galva buvo visa raudona. Rozemunda sako, kad brolis Hubardas mirė nuo mėlynosios ligos.
   Kažin, kas galėtų būti ta mėlynoji liga? — susimąstė Kivrina. Galbūt tasai nelaimėlis užspringo ar jį ištiko apopleksija? Kažin, ar tik brolis Hubardas nebuvo tas pats kapelionas, kuriam pamainos taip atkakliai reikalavo Elivysos anyta? Kilmingųjų šeimynoms būdavo įprasta į kelionę drauge pasiimti ir savą nuodėmklausį. O tėvas Rošas, matyt, buvo vietinis kaimo kunigas, tikriausiai neišsilavinęs, galbūt netgi neraštingas. Tačiau, kai jis kalbėjo lotyniškai, Kivrina suprato jį kuo puikiausiai. Ir dar, jis buvojai geras. Jis laikė ją už rankos, kalbėjo, esą baimintis neverta. Viduramžiais gyveno ir tikrai gražių žmonių, pone Danvorti, pagalvojo Kivrina. Pavyzdžiui, tėvas Rošas ir Elivysa, ir Agnesė.
   — Tėtis pažadėjo grįždamas iš Bato atvežti man šarką, — tratėjo Agnesė. — O Adeliza turi sakalą. Kartais leidžia man jį palaikyti. — Ji ištiesė ir kiek kilstelėjo per alkūnę sulenktą ranką sugniaužtu kumštuku, tarsi ant įsivaizduojamos šarvinės pirštinės tupėtų sakalas. — Užtat aš turiu šunį, skaliką.
   — Kuo vardu tavo šuo? — paklausė Kivrina.
   — Aš jį vadinu Juočkiu, — atsakė Agnesė, nors Kivrinai nekilo abejonių, kad vardą „Juočkis” — Blackie — jai pateikė vertėjas. Kur kas labiau tikėtina, kad mergaitė pasakė „Blakamonas” arba „Blakinas”. — Jis visas juodas. O tu ar turi šunį?
   Kivrina buvo pernelyg apstulbusi, kad išsyk sumestų, ką atsakyti. Ji pasakė kelis žodžius — ir ją suprato! Iš Agnesės elgesio netgi visiškai neatrodė, kad Kivrinos tartis būtų mergytę kuo nors nustebinusi. Kivrinai klausimas tiesiog išsprūdo, ji nė nesusimąstė apie vertėją, nelaukė jo vertimo — galbūt kaip tik čia ir slypėjo sėkmės priežastis.
   — Ne, aš šuns neturiu, — galiausiai pasakė ji, stengdamasi pakartoti pavykusį procesą.
   — Aš išmokysiu savo šarką kalbėti. Išmokysiu ją pasakyti „Labas rytas, Agnese”.
   — O kur dabar tavo šuo? — Kivrina pamėgino dar kartą. Žodžiai skambėjo kažkaip kitaip nei anksčiau, kiek švelniau, su melodinga prancūziška intonacija, kokiąji girdėjo ir moterų šnekoje.
   — Nori pamatyti Juočkį? Jis arklidėje, — pasakė Agnesė. Visai panašu į tiesioginį atsakymą, bet abejonių liko: pleputė Agnesė galėjo ir pati sugalvoti pranešti, kur yra jos šuo. Norint įsitikinti, kad ją tikrai supranta, Kivrinai teks pakeisti temą ir užduoti tokį klausimą, į kurį galimas tik vienas atsakymas.
   Agnesė delniuku glostė minkštą patalo kailį ir kažką patyliukais niūniavo po nosimi.
   — Kuo tu vardu? — paklausė Kivrina, stengdamasi leisti žodžius kontroliuoti vertėjui. Šiuolaikine kalba ištartą sakinį jis išvertė maždaug šitaip: „How are youe cleped?„ Kivrina toli gražu nebuvo tikra, kad pasakė teisingai, tačiau mergytė nė akimirkos nedvejojo.
   — Agnesė, — tuoj pat atsakė ji. — Tėtis sako, kad ir aš galėsiu laikyti sakalą kai būsiu didesnė ir jodinėsiu kumele. Kol kas aš turiu ponį. — Mergytė liovėsi glosčiusi kailį, pasirėmė alkūnėmis į lovos kraštą smakrą pasidėjo į delniukus. — O aš žinau, kuo tu vardu, — pareiškė ji, labai patenkinta savimi. — Tu — Katerina.
   — Ką? — net žioptelėjo Kivrina. Katerina. Iš kur galėjo išlįsti Katerina? Juk ji turėjo pasivadinti Izabele. Nejaugi priglaudę ją žmonės mano kažkaip ją atpažinę?
   — Rozemunda sakė, kad niekas nežino, kuo tu vardu, — vis dar tokia pat patenkinta savimi tęsė Agnesė. — Bet aš girdėjau, kaip tėvas Rošas sakė Gavynui, kad tavo vardas — Katerina. Rozemunda sakė, kad tu negali kalbėti, bet juk tu kalbi.
   Kivrinai staiga šmėkštelėjo vaizdas: prie jos pasilenkęs kunigas, jo veidą užstoja liepsnos liežuviai, rodos, be paliovos plazdantys jai prieš akis. Kunigas klausia jos lotyniškai:
   — Pasakyk, kuo tu vardu, kad galėčiau duoti tau išrišimą.
   O ji iš paskutiniųjų, stengėsi išspausti savo vardą nors gerklė buvo tokia perdžiūvusi, kad, regis, išjos neišsprūstų nė garsęlis, ji bandė pasisakyti, kas esanti, baimindamasi, kad tuojau numirs, ir visi, likusieji tolimoje ateityje, niekada nesužinos, kas ją ištiko.
   — Ar tu — tikrai Katerina? — primygtinai paklausė Agnesė. Vertėjo kuždesio fone Kivrina pakankamai aiškiai girdėjo mergytės balsą. Jos tariamas vardas skambėjo visai kaip Kivrina.
   — Taip, — atsakė ji jusdama, kad tuojau pravirks.
   — O Juočkis turi… — pareiškė Agnesė. Paskutiniojo žodžio vertėjas taip ir neperprato. Karette? Chavette? — Raudoną. Nori pamatyti?
   Kivrinai nė nespėjus jos sulaikyti, mergytė nukurnėjo per kambarį ir išsmuko pro vis dar praviras duris.
   Kivrina laukė vildamasi, kad mergytė sugrįš ir dar, kad karette, kad ir kas tai būtų, — ne gyvas padaras. Ji jau gailėjosi, kad nespėjo išklausinėti, kur pakliuvusi ir kiek laiko pragulėjusi čia, nors Agnesė galbūt dar per maža, kad tai žinotų. Iš pažiūros jai niekaip neduotum daugiau trejų metų, tačiau, be abejoji gerokai smulkesnė už dvidešimt pirmojo amžiaus trimečius vaikus. Vadinasi Jai gal kokie penkeri ar šešeri. Reikėjo paklausti jos, kiek jai metų, pagalvojo Kivrina, bet paskui jai dingtelėjo, kad šito mergytė irgi gali nežinoti. Juk netgi Žana d‘Ark nežinojo savo amžiaus, kai teisme jos šito klausė inkvizitoriai.
   Vis dėlto bent jau klausinėti galiu, galvojo Kivrina. Vis dėlto vertėjas nesugedęs. Buvo užsikirtęs tik laikinai, tikriausiai iš karto nesusidorodamas su keista vietinių tartimi, o gal jį kažkaip paveikė jos karštinė. Bet dabar jis jau veikia, o Gavynas žino, kur yra plyšys, ir galės jai parodyti.
   Ramstydamasi į pagalves Kivrina atsisėdo. Tuojau pat skausmas persmelkė krūtinę, apsvaigo ir ėmė mausti galva. Sunerimusi ji apsičiupinėjo kaktą, paskui — ir skruostus. Jie buvo šilti, bet galbūt taip tik atrodė, palietus ledinėmis rankomis. Kambaryje tvyrojo stingdanti žvarba, o per žygį iki naktipuodžio Kivrina nepastebėjo nieko panašaus į žarijų indą ar šildymo plokštę.
   Nejaugi šildymo plokštės dar išvis neišrastos? Neąali būti. Kaip kitaip žmonės būtų išgyvenę mažąjį Ledo Amžių? Salta buvo pasiutusiai.
   Kivriną ėmė krėsti drebulys. Tikriausiai vėl kyla temperatūra. Ar gali būti, kad karštinė sugriebia iš naujo? Medicinos istorijoje jai teko skaityti apie atvejus, kai temperatūra staiga krinta, o ligonis po to būna visiškai silpnas, tačiau kartą kritusi temperatūra juk nebeturėtų iš naujo smarkiai pakilti. Ką ten, žinoma, kartais ji vėl pakyla. O kaip maliarija? Drebulys, galvos skausmas, gausus prakaitavimas, pasikartojanti aukšta temperatūra. Savaime aišku, temperatūra gali vėl pakilti.
   Ką gi, kad ir kaip būtų, maliarija jos niekaip negalėjo sugriebti. Maliarija jokiais laikais nebuvo paplitusi Anglijoje, uodai Oksfordo apylinkėse niekad nesiveisdavo viduržiemį, o ir simptomai — anaiptol ne maliarijos. Kivrinos nepylė prakaitas, o dėl drebulio reikėjo kaltinti tik aukštą temperatūrą.
   Susirgus šiltine, ligonį vargina galvos skausmas ir aukšta temperatūra, o užkratą perneša kūno utėlės bei žiurkių blusos, kurių Viduramžiais Anglijoje knibždėte knibždėjo, galimas dalykas, jų knibždėte knibždėjo ir jos lovoje, tačiau šiltinės inkubacinis periodas — pernelyg ilgas, beveik dvi savaitės.
   Tuo tarpu vidurių šiltinės inkubacinis periodas — vos kelios dienos, ši liga sukelia galvos skausmą, maudulį galūnėse, taip pat pakyla aukšta temperatūra. Kivrina neprisiminė, kad vidurių šiltinę lydėtų periodiškai pasikartojantis karščiavimas, bet tuoj pat jau dingtelėjo, kad aukšta temperatūra labiausiai vargina naktį, o tai reiškia, kad dieną karštis atslūgsta, o vakare vėl pakyla.
   Kažin, kiek dabar galėtų būti valandų? — susimąstė Kivrina. Jau temsta, pasakė Elivysa, o ir melsva šviesa, besismelkianti vidun pro lango drobę, vis labiau blausėsi, tačiau dienos gruodžio mėnesį trumpos. Gali būti, kad dabar — dar net ne vėlyva popietė. Kivriną marino miegas, bet ir tai nieko nereiškė. Mieguista ji jautėsi ištisą dieną.
   O mieguistumas — vienas iš vidurių šiltinės simptomų. Kivrina bandė prisiminti ir kitus iš to „trumpo Viduramžių medicinos kurso”, kurį jai išdėstė daktarė Arens. Kraujavimas iš nosies, aptrauktas liežuvis, bėrimas ryškiai rožinėmis dėmėmis. Tiesa, spuogais ligonį išberia tik septintąją ar aštuntąją ligos dieną, bet Kivrina dėl viso pikto pasikėlė marškinius ir apžiūrėjo savo pilvą bei krūtinę. Jokio bėrimo — vadinasi, ne vidurių šiltinė. O susirgus raupais, rauplės pradeda ryškėti antrąją ar trečiąją dieną.
   Kivrina susimąstė, kur galėjo prašapti Agnesė. Galbūt kas nors, kad ir pavėluotai, susizgribo, kad vaiko nevalia leisti į ligonio kambarį, o gal ją vis dėlto pristvėrė nepatikimoji Maisrė. O gal, kas dar labiau įtikėtina, mergytė užsuko į arklidę aplankyti savojo skaliko ir jai visiškai išrūko iš galvos, kad ketino parodyti Kivrinai kažkokį chavotte.
   Maras irgi prasidėdavo galvos skausmais bei aukšta temperatūra. Bet aš negalėjau susirgti maru, galvojo Kivrina. Man nepasireiškia jokie maro simptomai. Nesiformuoja bubonai, kitąsyk išaugdavę iki apelsino dydžio, netinsta ir liežuvis, sergantiems maru išpampstantis tiek, kad nebetelpa burnoje, netrūkinėja ir poodinės kraujagyslės, nuo ko pajuosta visas kūnas. Vadinasi, tikrai ne maras.
   Belieka manyti, kad ji bus susigavusi kokios nors rūšies gripą. Ši vienintelė liga užklumpa staigiai, o daktarė Arens gerokai susikrimto sužinojusi, kad ponas Gilkraistas paankstino išvykimo datą, mat priešvirusiniai skiepai visiškai efektyvūs turėjo tapti tik penkioliktąją dieną, taigi, imunitetas kol kas saugojo Kivriną tik iš dalies. Liko vienintelis galimas variantas: matyt, ją bus pakirtęs kažkokios rūšies gripas. O kaip gydytis susirgus gripu? Vartoti priešvirusinius preparatus, ilsėtis, gerti daug skysčių.
   Ką gi, pasakė sau Kivrina, tuomet ir ilsėkis. Ir užsimerkė.
   Ji neprisiminė, kad būtų užmigusi, bet tikriausiai kaip tik taip ir buvo: kambaryje vėl kalbėjosi abi moterys, o Kivrina nė nepastebėjo jų įeinant.
   — Ką pasakė Gavynas? — teiravosi senoji. Ji kažką darė su dubeniu ir šaukštu, trindama šaukštą į dubens kraštą. Greta jos stovėjo atidaryta geležimi kaustyta dėžutė, senoji panaršė joje, ištraukė mažytį medžiaginį maišelį, subėrė jo turinį į dubenį, vėl išmaišė.
   — Tarp daiktų jis nerado nieko, iš ko galėtume spėti, kas yra toji ponia. Visi jos daiktai išgrobstyti, skrynios atplėštos, nebelikę nė menkiausio daiktelio, kuris padėtų mums ją atpažinti. Tačiau jis sakė, kad jos vežimas — puikaus darbo, kokius dirbdinasi tik turtingieji. Nekelia abejonių, kad ji — iš geros šeimos.
   — Ir dar visiškai aišku, kad šeima jos ieško, — pareiškė senoji. Ji padėjo dubenį ir garsiai drykstelėjusi perplėšė audeklo skiautę.
   — Būtinai turime pasiųsti žmogų į Oksenfordą, kad praneštų jiems, jog ji — pas mus, saugi.
   — Ne, — paprieštaravo Elivysa, iš intonacijos buvo visiškai aišku, kad ji nė už ką nenusileis. — Mes nieko nesiųsime į Oksenfordą.
   — Ar tu ką nors girdėjai?
   — Nieko aš negirdėjau, — atsakė Elivysa. — Tačiau mano žmogus prisakė mums nė kojos nekelti iš čia. Jeigu viskas susiklostys gerai, dar šią savaitę jis pats atvyks pas mus.
   — Jei viskas klostytųsi gerai, jis jau dabar būtų čia.
   — Teismas dar tik prasidėjo. O gal jis jau dabar pakeliui čionai.
   — O gal… — ir vėl kažkoks neišverčiamas vardas, bene Torkilas? Torkilo? — …laukia kartuvės, o drauge su juo bus pakartas ir mano sūnus. Jam jokiu būdu nereikėjo veltis į tokius dalykus.
   — Juk jis — tik draugas, ir niekuo nekaltinamas.
   — Jis — kvailys per visą pilvą, o mano sūnus — dar didesnis kvailys, kad sutiko liudyti jo naudai. Tikras draugas būtų pataręs jam tučtuojau išvykti iš Bato. — Ji vėl ėmė trinti šaukštu į dubens kraštą. — Reikėtų pridėti garstyčių, — tarstelėjo ji ir žengė prie durų. — Maisre! — suriko ir nuplėšė dar vieną audeklo atraižą. — Ar Gavynas surado ką nors iš ponios palydovų?
   Elivysa atsisėdo į krėslą prie lango.
   — Ne. Nerado nei jų, nei arklių.
   Į kambarį įėjo mergaitė raupuotu veidu, apdribusiu nutriušusiais riebaluotais plaukais. Nejaugi tai Maisrė — ta pati Maisrė, kuri, užuot žiūrėjusi skirtų pareigų, duodasi su arklidės bernais? Mergina nevikriai tūptelėjo ar veikiau kluptelėjo, tarytum būtų už kažko užkliuvusi, ir prašneko:
   — Wotwardstu, Lawttymayeen?
   O čia dabar kas? — pagalvojo Kivrina. Kas vėl nutiko vertėjui?
   — Atnešk man iš virtuvės indelį garstyčių, tik negaišuok, — paliepė senoji, ir mergina tuoj pat pasuko prie durų. — O kur Agnesė ir Rozemunda? Kodėl jos ne su tavim?
   — Shiyrouthamacy, — paniurusi burbtelėjo mergina.
   Elivysa atsistojo.
   — Sakyk! — paliepė aštriai.
   — Jos (kažką) nuo manęs slepia.
   Vadinasi, kaltas vis dėlto ne vertėjas. Tiesiog normanų anglų kalba, kuria kalbėjo kilmingieji, gerokai skyrėsi nuo valstietiškojo, vis dar saksiškąja tartimi gerokai atmiešto dialekto; beje, nei vienas, nei kitas nėmaž nepriminė tos Viduramžių anglų kalbos, kurios Kivriną taip džiaugsmingai mokė ponas Latimeras. Stebuklas, kad vertėjas išvis sugebėjo šį tą suprantamai jai išversti.
   — Aš kaip tik ieškojau jų, geroji ponia, kai mane pašaukė ledi Imeina, — pasakė Maisrė, ir vertėjas susidorojo su užduotimi, nors ir atsilikdamas kęliomis sekundėmis. Dėl to atrodė, kad Maisrė kalba lėtai, tarsi būtų riboto proto — toks įspūdis galėjo būti ir teisingas, ir ne.
   — O kur tu jų ieškojai? Bene arklidėje? — rėžė Elivysa ir staiga abiem delnais smarkiai pliaukštelėjo Maisrei per galvą, tarsi sudauždama porą cimbolų. Maisrė sustūgo ir purvina ranka stvėrėsi už kairiosios ausies. Išsigandusi Kivrina sudribo ant pagalvių.
   — Eik ir atnešk ledi Imeinai garstyčių. Ir tučtuojau surask Agnesę.
   Maisrė linktelėjo — neatrodė pernelyg išsigandusi, bet ausį vis dar dangstėsi. Ji dar kartą kluptelėjo — tai turėjo reikšti tūpsnį — ir pasišalino: nėmaž ne sparčiau nei buvo įėjusi. Atrodė, kad toks staigus smurto proveržis suglumino ją kur kas mažiau nei Kivriną — ši smarkiai suabejojo, ar ledi Imeinai artimiausiu metu lemta sulaukti garstyčių.
   Kivriną labiausiai pribloškė tai, kad Elivysa rėžė tarnaitei pėr ausį šitaip staigiai ir šitaip ramiai. Ji netgi neatrodė labai įpykusi. Vos Maisrė išėjo, Elivysa grįžo prie krėslo po langu, atsisėdo ir prašneko lyg niekur nieko:
   — Ponios niekur negalima vežti, net jei ir atsirastų jos šeima. Ji gali pabūti pas mus bent jau tol, kol sugrįš mano vyras. O Kalėdoms jis būtinai atvyks.
   Laiptuose sudundėjo žingsniai. Matyt, suklydau, dingtelėjo Kivrinai. Ko gero, tas antausis bus šiek tiek pažvalinęs tarnaitę. Bet tai buvo ne Maisrė — į kambarį įpuolė Agnesė, spausdama kažką prie krūtinės.
   — Agnese! — šūktelėjo Elivysa. — O tu ką čia veiki?
   — Aš atnešiau savo… — vertėjas vis dar nesurado žodžio atitikmens. Charettel — …parodyti poniai.
   — Tu negera mergaitė: slapstaisi nuo Maisrės ir dar landžioji čionai, drumsti poniai ramybę, — pareiškė Imeina. — Žinok, kad ją labai kamuoja žaizdos.
   — Bet ji pati man sakė, kad norėtų jį pamatyti! — Agnesė iškėlė tai, ką atsinešė. Tai buvo žaislinis dviratis vežimaitis, išdažytas raudonais ir auksiniais dažais.
   — Dievas baudžia amžina kančia tuos, kurie liudija melagingai, — grubiai stverdama mergytę prapliupo ledi Imeina. — Ponia negali kalbėti. Ir tu puikiai tai žinai.
   — Su manim ji kalbėjo, — nesutrikusi atšovė Agnesė.
   Labai patogu, pagalvojo Kivrina. Amžinos kančios. Tai bent baisybės, kuriomis galima bauginti vaikus. Bet tokie jau tie Viduramžiai — kunigai be paliovos šnekėdavo apie pasaulio pabaigą, paskutiniojo teismo dienas ir pragaro kankynes.
   — Ji sakė man, kad norėtų pamatyti mano vežimaitį, — neatlyžo Agnesė. — Ir dar pasakė, kad neturi medžioklinio šuns.
   — Išsigalvoji, — nutraukė ją Elivysa. — Ponia juk negali kalbėti.
   Privalau tučtuojau ko nors imtis, pagalvojo Elivysa. Kitaip, žiūrėk, dar ir Agnesei nuraus ausis.
   Ji pasikėlė, remdamasi alkūnėmis. Ir to pakako, kad uždustų.
   — Aš kalbėjausi su Agnese, — pasakė ji, patyliukais melsdama, kad vertėjas deramai susidorotų su užduotimi. Jeigu kaip tik dabar jis sumanys vėl užsiožiuoti, o Agnesė dėl to gaus į kailį, tai bus jau paskutinis lašas. — Aš prašiau jos atnešti parodyti man vežimaitį.
   Abi moterys atsigręžė ir sužiuro į ją. Elivysos akys išsiplėtė.
   Senoji, atrodė, apstulbo, o paskui supyko, tarsi manytų, jog Kivrina jas apgaudinėjo.
   — Na, ką sakiau? — patenkinta pareiškė Agnesė ir, nešina vežimaičiu, nudrožė prie lovos.
   Kivrina išsekusi vėl sudribo ant pagalvių.
   — Kokia čia vieta? — paklausė ji.
   Elivysai prireikė geros minutės, kad atitoktų.
   — Jūs saugiai ilsitės mano pono ir vyro… namuose. — Ties vardu vertėjas vėl užkliuvo. Dvaro šeimininko vardąjis ištarė maždaug Gijomas d‘Ivery, o gal — Devero.
   Elivysa nuogąstaudama žvelgė į Kivriną.
   — Mano vyro patikėtinis aptiko jus miške ir atgabeno čionai. Jūs pakliuvote į plėšikų pasalą, jie sunkiai jus sužalojo. Kas jus užpuolė?
   — Aš nežinau, — atsakė Kivrina.
   — Mano vardas — Elivysa, o čia — mano vyro motina, ledi Imeina. O jūs kuo vardu?
   Štai ir atėjo metas iškloti kruopščiai suregztą istoriją. Tiesa, kunigui ji pasisakė vardą Katerina, bet ledi Imeina jau nedviprasmiškai leido suprasti nė trupinėlio netikinti niekuo, kad ir ką jis sakytų. Ji netgi netikėjo, kad dvasiškasis tėvelis moka lotyniškai. Tad Kivrina ramiausiai galėjo pasakyti, kad jis suklydo, o jos vardas — Izabelė de Bovrijė. Galėjo pasakyti, kad karščiuodama vardu šaukėsi motinos arba sesers. Galėjo netgi pasakyti, kad meldėsi, prašydama šventosios Kotrynos užtarimo.
   — Iš kokios jūs šeimos? — paklausė ledi Imeina.
   Jos pramanytoji istorija buvo išties puiki ir visiškai įtikėtina. Moterims taptų aišku, kas ji tokia ir kokia jos padėtis visuomenėje, be to, šitaip Kivrina užsitikrintų, kad niekas nemėgins skubiai ieškoti jos artimųjų. Jorko grafystė pernelyg toli, o ir šiauriniai keliai šiuo metų laiku — nepravažiuojami.
   — Kur jūs keliavote? — paklausė Elivysa.
   „Medievalis” buvo kuo kruopščiausiai išstudijavęs oro sąlygas bei kelių būklę. Gruodžio mėnesį čia lijo kiekvieną mielą dieną ištisas dvi savaites, o paskui užėjo šalčiai, gruodas sukaustė įmirkusius kelius ir laikėsi iki pat sausio pabaigos. Tačiau Kivrina savo akimis matė kelią, vedantį į Oksfordą. Ir jis nėmaž nebuvo pažliugęs. Be to, juk „Medievalis” tik po kruopščių tyrinėjimų parinko jos suknelės spalvą… po kruopščių tyrinėjimų nustatė, kad aristokratija langus jau stiklindavo tikru stiklu… Ir to meto anglų kalbą ištyrinėjo taip pat kruopščiai…
   — Aš neprisimenu, — pasakė Kivrina.
   — Nieko? — perklausė Elivysa ir atsigręžė į ledi Imeiną. — Ji nieko neprisimena.
   Juk Elivysa suklydo, staiga susizgribo Kivrina. Ji pasakė „I remember not”, aš neprisimenu, tačiau ši frazė nei tarimu, nei intonacija nėmaž nesiskyrė nuo „I remember naught” — aš nieko neprisimenu.
   — Tai dėl žaizdos, — kalbėjo Elivysa. — Sužalodami galvą, jai sukrėtė ir atmintį.
   — Ne… ne… — bandė prieštarauti Kivrina. Juk ji visiškai neketino suvaidinti amnezijos. Ji turėjo prisistatyti esanti Izabelė de Bovrijė iš Rytų Redingo. Ta aplinkybė, kad keliai pakankamai sausi čia, dar nereiškė, kad jie nėra beviltiškai pažliugę kiek šiauriau, be to, Elivysa juk nesutiko išleisti Gavyno į Oksfordą sužinoti naujienų ar į Batą — iškviesti jos vyro. Tad, be jokios abejonės, ji tikrai nelieptų jam joti į Rytų Redingą.
   — Nejaugi neprisimeni net savo pačios vardo? — nekantriai paklausė ledi Imeina, pasilenkdama taip arti Kivrinos, kad ši net užuodė jos alsavimą. Iš senosios burnos klaikiai trenkė puvėsiais. Matyt, jos dantys irgi buvo išgedę.
   — Kuo tu vardu?
   Ponas Latimeras tvirtino, kad Izabelė — keturioliktame amžiuje užvis labiausiai paplitęs moters vardas. Kažin, ar Katerina — irgi dažnas vardas? „Medievalis” juk netgi nežinojo Bovrijė šeimos dukterų vardų. O kas, jei Jorko grafystė nepakankamai toli ir ledi Imeina tą šeimą pažįsta? Jei taip, tuomet tik dar labiau sustiprės jos įsitikinimas, kad Kivrina — šnipė. Vis dėlto geriausia bus pasilaikyti dažnai pasitaikantį vardą ir pasisakyti, kad ji — Izabelė de Bovrijė.
   Senoji netvertų savo kailyje džiaugsmu sužinojusi, kad kunigas nesugebėjo teisingai išgirsti net nepažįstamosios ponios vardo. Tai būtų tik dar vienas jo neišmanymo, jo nesugebėjimo eiti savo pareigas įrodymas — ir dar vienas, pakankamai svarus argumentas siųsti pasiuntinį į Batą kviesti naujo kapeliono. Tačiau jis juk laikė Kivriną už rankos, jis sakė jai nebijoti…
   — Mano vardas — Katerina, — ištarė ji.
 

„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(001300 — 002018)

   Aš — ne vienintelė, pakliuvusi į bėdą, pone Danvorti. Atrodo, vietiniai žmonės, kurie mane priglaudė, patys įklimpę į bėdą iki ausų.
   Dvaro šeimininko, lordo Gijomo, šiuo metu čia nėra. Jis Bate — liko liudyti draugo teisme, kas, atrodo, irgi gana pavojinga. Jo motina, ledi Imeina, išvadino jį kvailiu dėl to, kad įsivėlė į tai, o ledi Elivysa, jo žmona, visąlaik susirūpinusi ir nervinga.
   Jos atkeliavo čionai paskubomis, be jokių tarnų. Keturioliktame amžiuje kiekviena kilminga šeimos moteris turėdavo mažų mažiausiai po vieną kambarinę, tačiau dabar be kambarinės tenka verstis ir Elivysai, ir Imeinai, be to, jos neatsivežė ir vaikų auklės — su jomis čionai atkeliavo ir dvi mažos Gijomo dukrelės. Ledi Imeina vis bamba, kad reikėtų parsikviesti auklę ir naują kapelioną, bet ledi Elivysa kategoriškai draudžia.
   Aš manau, lordas Gijomas numatė kokį nors pavojų ir išsiuntė savo šeimos moteris, kad šios įsikurtų atokiau, kur joms negrėstų pavojus. Gali būti ir taip, kad neganda jau ištiko — Agnesė, mažesnioji iš dviejų mergaičių, papasakojo man apie kapeliono mirtį ir dar apie kažkokį Džilbertą, kurio „galva buvo visa raudona”, taigi, galimas dalykas, kraujo praliejimo jau būta, ir moterys pasislėpė čia, kad jo išvengtų. Drauge su jomis čia įsikūrė ir vienas lordo Gijomo patikėtinių, jis ginkluotas iki dantų.
   Oksfordo grafystėje 1320-aisiais nebūta jokių žymesnių sukilimų prieš Eduardą II, tačiau niekas per daug nemėgo nei paties karaliaus, nei jo favorito Hugo Despenserio; tai šen, tai ten vis buvo rezgami sąmokslai, įsiplieksdavo vietinės reikšmės susidūrimai. Tais — tai yra šiais — metais du baronai, Lankasteris ir Mortimeras, iš Despenserių šeimos atėmė šešiasdešimt tris dvarus. Visai galėjo atsitikti ir taip, kad lordas Gijomas — arba jo draugas — įsivėlė į kokį nors panašų sąmokslą.
   Savaime aišku, priežastis gali būti ir kokia nors visai kita, pavyzdžiui, ginčas dėl žemės ar dar kas nors. Keturioliktame amžiuje žmonės teismuose praleisdavo ne mažiau laiko nei dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje. Tačiau aš kita priežastimi nelabai tikiu. Ledi Elivysa pašoka nuo menkiausio garselio, be to, griežtai uždraudė ledi Imeinai pranešti kaimynams, kad jos čia.
   Manau, bent jau vienu atžvilgiu man tokia situacija netgi palanki. Jeigu jos neketina niekam skelbtis, kad apsistojo čia, vadinasi, niekam nepraneš ir apie mane, nemėgins siųsti pasiuntinio aiškintis, kas aš tokia. Kita vertus, negaliu būti tikra, kad bet kurią akimirką pro duris neįsilauš būrys ginkluotų vyrų. Arba kad Gavynas — vienintelis, žinantis, kur yra plyšys — nežus, gindamas dvarą.
   (Pauzė)
   1320 gruodžio penkioliktoji (pagal senąjį kalendorių). Vertėjas jau veikia visai pakenčiamai, vietiniai žmonės, atrodo, supranta, ką aš sakau. O aš suprantu juos, nors jų Viduramžių anglų kalba nėmaž neprimena tos, kurios mane mokė ponas Latimeras. Ponas Latimeras čia net neatpažintų savo mėgstamojo „Whan that Aprille with his shoures sote”.
   Versdamas vietinių žmonių kalbą, vertėjas išsaugo sintaksę ir kai kuriuos šio meto žodžius. Iš pradžių ir aš bandžiau formuluoti tai, ką sakau, tuo pačiu principu: sakydavau „Aye” ir „Nay” vietoj „taip” ir „ne”, arba, norėdama pasakyti, kad neprisimenu, iš kur atvykusi, mėginau laužyti liežuvį „I remember naught of vvhence I came”, bet mąstyti šitokiomis frazėmis — beviltiškas reikalas: vertėjas užtrunka visą amžinybę, kol surezga vertimą, o man kliuvinėja liežuvis ir tartis išeina siaubinga. Tad galiausiai numojau ranka: tiesiog kalbu šiuolaikine anglų kalba ir viliuosi, jog tai, kas išsprūsta iš mano lūpų, skamba daugmaž teisingai, lieka tikėtis, kad vertėjas pernelyg smarkiai nesuniokoja idiomų bei intonacijų. Dievai žino, kaip pasiklausius skamba mano kalba. Galbūt kaip pačios tikriausios prancūzų šnipės.
   Kalba — toli gražu ne vienintelis dalykas, su kuriuo smarkiai prašovėme pro šikšnelę. Mano suknelė irgi visai ne tokia, kokia turėtų būti: audinys gerokai per smulkus, o mėlyna spalva — pernelyg ryški, nesvarbu, kad dažyta augaliniais mėlžolės dažais. Čia aš išvis nemačiau jokių ryškių spalvų. Be to, aš ganėtinai aukšta, pernelyg geri mano dantys, o rankos — labai jau baltos, kas, kad stropiai rausiausi kasinėjimuose. Jos turėtų būti ne tik gerokai purvinesnės, bet ir nusėtos nuožvarbomis. Čia visų, netgi vaikų, rankos suskirdusios ir kraujuojančios. Šiaip ar taip, juk gruodis.
   Gruodžio penkioliktoji. Nuklausiau dalį ledi Imeinos ir ledi Elivysos ginčo dėl būtinybės parsikviesti naują kapelioną. Imeina sakė: „Laiko turime daugiau nei pakankamai pasiųsti ką nors jo pakviesti. Juk iki kalėdinių mišių liko dar dešimt dienų.” Taigi, galite pasakyti ponui Gilkraistui, kad bent jau savo buvimo vietą laike išsiaiškinau. Tačiau nežinau, ar toli atsidūriau nuo plyšio. Bandžiau nuosekliai prisiminti, kaip Gavynas atgabeno mane čionai, tačiau visi tos nakties prisiminimai beviltiškai susiraizgę, be to, dalies to, ką lyg ir prisimenu, iš tikrųjų nė būt nebuvo. Rodos, menu baltą arklį, kurio kamanos buvo apkabinėtos varpeliais, tilindžiuojančiais kalėdines giesmes visai kaip Karfakso bokšto varpai.
   Gruodžio penkioliktoji čia reiškia, kad jūsuose šiandien — Kūčių vakaras; jūs visi rinksitės į pobūvį ir gersite šerį, o paskui eisite į šventosios Mergelės Marijos bažnyčią, į visuotines tarpbažnytines pamaldas. Nelengva suvokti, kad nuo jūsų mane skiria septyni šimtai metų. Negaliu išmesti iš galvos minties, kad, jei išsiropščiau iš lovos (ko padaryti negaliu — pernelyg svaigsta galva, man rodos, bus vėl pakilusi temperatūra) ir atidaryčiau kambario duris, išvysčiau ne Viduramžių menę, o Brasenozės laboratoriją ir ten — jus visus, laukiančius manęs: Badrį ir daktarę Arens, ir jus, pone Danvorti, jūs, kaip visuomet, valytumėte akinius ir bambėtumėte: na, ar nesakiau? Gaila, kad iš tikrųjų yra visai ne taip.

   Ledi Imeina nė trupinėlio nepatikėjo Kivrinos amnezija. Kai Agnesė atnešė parodyti Kivrinai savo skaliką, paaiškėjo, kad tai mažytis šuniukas didelėmis šleivomis letenomis. Suspaudusi per storąjjilvelį, mergytė ištiesė šuniuką Kivrinai.
   — Štai mano medžioklinis šuo, ledi Kivrina. Jeigu nori, gali jį paglostyti. Ar prisimeni kaip?
   — Taip, — atsakė Kivrina. Ji paėmė šunytį iš pernelyg stipriai jį sugniaužusios Agnesės ir paglostė minkštutėlį juodą kailiuką. — Argi šiuo metu tu neturėtum siuvinėti?
   Agnesė atsiėmė iš jos šunytį ir vėl suspaudė glėbyje.
   — Senelė nuėjo išbarti prievaizdo, o Maisrė nulindo į arklidę. — Ji apsuko glėbyje šuniuką ir pakštelėjo jam į nosį. — Tai aš ir atėjau pasikalbėti su tavim. Senelė labai smarkiai širsta. Kai mes atkeliavome čionai, prievaizdas su visa šeima buvo įsikūrę mūsų menėje. — Ji dar kartą pakštelėjo šuniuką. — Senelė sako, kad tai prievaizdo žmona traukia jį į nuodėmę.
   Senelė. Savaime suprantama, Agnesė nesakė nieko panašaus. Toks žodis bus sugalvotas tik aštuonioliktame amžiuje, bet vertėjas jau įsibėgėjo didžiuliais, kitąsyk gerokai trikdančiais šuoliais, tačiau jis netaisė neteisingai Agnesės tariamo Katerinos vardo, be to, protarpiais darydavo pauzes tose vietose, kur žodžio prasmė turėjo būti aiški iš konteksto. Kivrinai liko tik viltis, kad jos pasąmonė žino, ką daro.
   — Ar tu — tikrai daltrisė, ledi Kivrina? — paklausė Agnesė.
   Matyt, pasąmonė vis dėlto nežinojo, ką daro.
   — Kas? — paklausė Kivrina.
   — Daltrisė, — pakartojo Agnesė. Šunytis rangėsi kaip išmanydamas, stengdamasis išsivaduoti iš Agnesės glėbio. — Senelė sako, kad tokia tu ir esi. Sako, kad žmona, bėganti pas savo meilužį, turi labai rimtų priežasčių nieko neprisiminti.
   Ak štai kaip. Adultress — tai yra svetimautoja. Na, vis geriau nei prancūzų šnipė. Tiesa, ledi Imeinai galbūt atrodo, kad viena kitam netrukdo.
   Agnesė dar kartą pabučiavo šunytį.
   — Senelė sako, kad ponioms nėra jokio reikalo žiemą bastytis po miškus.
   Ir nė truputėlio neklysta, pagalvojo Kivima. Ledi Imeina teisi, kaip teisus buvo ir ponas Danvortis. Jai vis dar nepavyko išsiaiškinti, kur yra plyšys, nors rytą, kai ledi Elivysa atėjo patepti gyduolėmis jos smilkinio, ir prašė leidimo pasikalbėti su Gavynu.
   — Jis išjojo ieškoti tų nedorėlių, kurie tave apiplėšė, — atsakė Elivysa, tepdama Kivrinos smilkinį kažkokia bjaurastimi, kuri trenkė česnakais ir siaubingai dilgino. — O gal ką nors prisimeni, kaip jie atrodė?
   Kivrina tik papurtė galvą vildamasi, kad dėl jos suvaidintos amnezijos galų gale nebus pakartas koks nors niekuo dėtas bėdžius valstietis. Juk ji, jei neva nieko neprisimena, tikrai negalės pasakyti: „Ne, tai ne jis”.
   Galbūt nereikėjo jai sakyti, kad išvis nieko nebeprisimenanti. Tikimybė, kad jie pažįsta de Bovrijė šeimą, labai jau menka, o dėl tos priežasties, kad ji ničnieko nepaaiškino, Imeina tik dar labiau ją įtarinėja.
   Agnesė bandė užmaukšlinti šunyčiui savo kepuraitę.
   — Miške yra vilkų, — pranešė ji. — Gavynas vieną nudobė kirviu.
   — Agnese, ar Gavynas sakė tau, kur mane surado? — paklausė Kivrina.
   — Aha. Juočkiui patinka nešioti mano kepuraitę, — pareiškė ji, sumaizgydama raištelius į palaidą mazgą.
   — Iš jo elgesio taip neatrodo, — paprieštaravo Kivrina. — Tai kur Gavynas mane surado?
   — Miške, — atsakė Agnesė. Šunytis išsirangė iš kepurės ir vos nedribtelėjo nuo lovos. Agnesė perkėlė jį toliau nuo krašto ir kilstelėjo už priekinių letenėlių. — Juočkis moka šokti.
   — Nagi, duokš jį man palaikyti, — paprašė Kivrina, norėdama išgelbėti gyvulėlį nuo tolesnių kančių. Ji paėmė šuniuką ant rankų. — O kurioje miško vietoje Gavynas mane surado?
   Agnesė pasistiebė, norėdama pamatyti šuniuką.
   — Juočkis užmigo, — sukuždėjo ji.
   Šunytis iš tiesų sniiduriavo, išvargintas Agnesės dėmesio. Kivrina pasiguldė jį greta savęs, ant kailinio apkloto.
   — Ar jis rado mane toli nuo čia?
   — Toli, — atsakė Agnesė, bet Kivrinai plika akimi buvo matyti, kad Agnesė net nenutuokia kur.
   Nėra prasmės toliau kamantinėti. Akivaizdu, kad Agnesė nieko nežino. Jai būtinai reikės pasikalbėti su pačiu Gavynu.
   — Ar Gavynas jau grįžo?
   — Taip, — atsakė Agnesė, glostydama miegantį šunytį. — Ar tu nori su juo pasikalbėti?
   — Taip, — atsakė Kivrina.
   — Ar tu — tikrai daltrisė?
   Agnesė taip mikliai šokinėjo nuo vienos temos prie kitos, kad kitąsyk nelengva buvo sekti jos minčių giją.
   — Ne, — atsakė Kivrina, bet čia pat jai dingtelėjo, kad ji neva nieko neprisimena. — Aš visiškai neprisimenu, kas aš tokia.
   Agnesė patapšnojo Juočkį.
   — Senelė sako, kad tik daltrisė gali šitaip įžūliai reikalauti pasikalbėti su Gavynu.
   Virstelėjo durys, į kambarį įėjo Rozemunda.
   — O tavęs ieško po visus kampus, kvaišele tu! — pareiškė ji, abiem rankomis įsisprendusi į klubus.
   — Aš kalbėjausi su ledi Kivrina, — paaiškino Agnesė, neramiai dirstelėdama į apklotą, kur gulėjo Juočkis, beveik neįžiūrimas ant juodo kailio. Matyt, šunims buvo griežtai draudžiama landžioti į gyvenamąjį namą. Kivrina atsargiai užtraukė apklotą ant šunyčio, kad Rozemunda jo nepastebėtų.
   — Mama sakė, poniai reikia ilsėtis, kad greičiau gytų jos žaizdos, — griežtai pareiškė Rozemunda. — Eime. Turiu pasakyti senelei, kad tave radau. — Ji išsivedė sesutę iš kambario.
   Kivrina žvelgė joms pavymui karštai vildamasi, kad Agnesė neišplepės ledi imeinai, jog Kivrina vėl prašiusi pasikalbėti su Gavynu. Kivrina manė turinti pakankamai svarią priežastį prašyti pasikalbėti su Gavynu, tikėjosi, jog visi supras, kad ji nekantrauja ką nors sužinoti apie savo daiktus ir apie užpuolikus. Tačiau keturioliktame amžiuje netekėjusiai kilmingai moteriai buvo labai „nepadoru” „taip įžūliai” veržtis pasišnekėti sujaunu vyriškiu.
   Elivysa galėjo kalbėtis su juo, kadangi buvo namų šeimininkė, kurios vyras išvykęs, taigi, — ir jo paties šeimininkė, o ledi Imeina — jo pono motina, tačiau Kivrinai derėjo palaukti, kol Gavynas užkalbins ją pats, ir tik tada atsakyti „kukliai, kaip ir tinka mergelei”. Bet aš vis vien būtinai turiu su juo pasikalbėti, pagalvojo Kivrina. Juk jis vienintelis žino, kur yra plyšys.
   Į kambarį tekina įsiveržė Agnesė ir stvėrė miegantį šunytį.
   — Senelė labai pyko. Manė, kad aš įkritau į šulinį, — tarstelėjo mergytė ir vėl iškurnėjo pro duris.
   Be jokios abejonės, už tai „senelė„ dar ir gerokai apskaldė Maisrei ausis, pagalvojo Kivrina. Šiandien Maisrė kartąjau buvo pakliuvusi į bėdą dėl to, kad nenužiūrėjo Agnesės — mergytė atbėgo parodyti Kivrinai ledi Imeinos sidabrinės grandinėlės, kurią pavadino „rillieclary„ — šio žodžio vertėjas vėl neįveikė. Mažytėje, ant grandinėlės pakabintoje dėžutėje, paaiškino Agnesė Kivrinai, laikoma šventojo Stepono įkapių skiautelė. Ledi Imeina skambiai pliaukštelėjo Maisrei per raupuotą žandą už tai, kad ši leido Agnesei paimti relikvijorių bei nesaugojo jos — bet ne už tai, kad leido mergytei lankytis pas ligonę.
   Atrodė, kad niekas čia pernelyg nesirūpina dėl to, kad mergaitės sukiojasi apie Kivriną, niekam ir į galvą neatėjo, kad jos gali užsikrėsti ta pačia liga. Nei Elivysa, nei Imeina, ją slaugydamos, niekaip nesistengė saugotis ir pačios.
   Keturioliktojo amžiaus žmonės, savaime aišku, nesuprato, kaip pernešamas užkratas — manė, kad ligas savo nuodėmėmis žmonės užsitraukią patys, o epidemijos — tik rūsti Dievo bausmė. Vis dėlto užkrečiamos ligos nebuvo visai negirdėtas dalykas. Juodosios Mirties laikotarpiu paplito šūkis „Išvyk kuo greičiau, keliauk kuo toliau, užtruk svečioj šaly kuo ilgiau”. O atvejų, kai būdavo skelbiamas karantinas, pasitaikydavo ir dar anksčiau.
   Bet čia niekas net neketina manęs privengti, galvojo Kivrina. O kas, jei manoji liga pakirs ir mergaites? Arba tėvą Rošą?
   Visą tą laiką, kol ji klejojo karščiuodama, kunigas buvo šalia jos, jis ją lietė, klausė vardo. Kivrina net suraukė antakius, stengdamasi kuo tiksliau prisiminti tos nakties įvykius. Ji nukrito nuo arklio, o paskui ją apsiautė laužo liepsnos. Ne, laužas jos karščiuojančioms smegenims tik pasivaideno. Taip pat ir baltas arklys. Juk Gavyno ristūnas — juodas.
   Jie jojo per mišką, paskui — kalvos šlaitu žemyn, pro bažnyčią, ir tada galvažudys… ne, nieko nebus. Visa naktis susivėlė į išdrikusį, išskydusi vaizdinį, kupiną bauginančių veidų, varpų ir liepsnų. Net laukymę, į kurią atsivėrė plyšys, ji prisiminė nebeaiškiai, tarytum apgaubtą ūkanos. Taip, ten stūksojo ąžuolas, ten vešėjo tankus karklynas, o ji sėdėjo atsišliejusi į vežimo ratą, nes galva taip svaigo, o galvažudys… Ne, galvažudys jai tik pasivaideno. Taip pat ir baltasis arklys. Gali būti, kad prisisapnavo ir bažnyčia.
   Jai būtinai reikės paklausti Gavyno, kur yra plyšys — bet tik taip, kad negirdėtų ledi Imeina, laikanti ją daltrisė. Būtina kuo greičiausiai pasveikti, sukaupti tiek jėgų, kad pakaktų išsiropšti iš lovos, nulipti į menę, nueiti iki arklidžių, susirasti Gavyną ir pasikalbėti su juo akis į akį. Reikia pasistengti kuo greičiau pasveikti.
   Ji jau šiek tiek sustiprėjo, nors vis dar buvo per silpna, kad niekieno nepadedama nueitų bent iki naktipuodžio. Svaigulys praėjo, temperatūra krito, bet ji pristigdavo kvapo, vos žengusi žingsnį. Vietiniai, matyt, irgi manė, kad ji sveiksta — beveik visą rytą paliko ją vieną, o atėjusi Elivysa užgaišo tik tiek, kol patepė jai smilkinį klaikiai dvokiančiu gyduolių tepalu. Ir netyčia privertė mane žengti klaidingą žingsnį, stengiantis susitikti su Gavynu, dingtelėjo Kivrinai.
   Kivrina labai stengėsi pernelyg nenuogąstauti dėl to, ką sakė Agnesė, nesukti galvos, kodėl nesuveikė skiepai ir ar toli galėjo likti plyšys, verčiau jau sutelkti dėmesį į tai, kaip kuo sparčiau atgauti jėgas. Niekas neaplankė jos ir pavakary, tad Kivrina ryžosi pasitreniruoti sėstis ir nuleisti kojas nuo lovos krašto. Kai nešina žvake su dagtimi iš vikšrio šerdies atėjo Maisrė padėti jai pasiekti naktipuodį, nusigauti atgal iki lovos ji sugebėjo pati.
   Naktį smarkiai atšalo; rytą atėjusi jos aplankyti Agnesė vilkėjo labai storos vilnos raudoną apsiaustuką su gobtuvu ir baltas vilnones kumštines pirštines.
   — Ar norėtum pamatyti mano sidabrinę sagtelę? Ją man padovanojo seras Bloetas. Atnešiu parodyti rytoj iš ryto. Šiandien ateiti negalėsiu, mes iškeliaujame išsipjauti Kūčių pliauskos.
   — Kūčių pliauskos? — sunerimo Kivrina. Parsinešti ritualinės, Kūčių vakarą deginamos pliauskos tradiciškai būdavo einama gruodžio dvidešimt ketvirtąją, o jos apskaičiavimais šiandien turėjo būti dar tik septynioliktoji. Nejaugi ji kažkaip ne taip suprato ledi Imeinos žodžius?
   — Taip, — patvirtino Agnesė. — Namuose išsipjauti pliauskos paprastai einame tik Kūčių vakarą, tačiau dabar, atrodo, artėja pūgos, taigi senelė nori parsinešti pliauską iš anksto, kol dar laikosi gražūs orai.
   Artėja pūgos… — pagalvojo Kivrina. O kaip jai reikės atpažinti plyšio vietą, jeigu užsnigs? Tiesa, ten vis dar mėtosi jos vežimas ir dėžės, tačiau jei sniego privers bent per kelis colius, ji niekada nebesuras kelio tenai.
   — Ar visi ir iškeliaujate išsipjauti Kūčių pliauskos? — paklausė Kivrina.
   — Ne. Tėvas Rošas išsikvietė mamą slaugyti susirgusio kumečio.
   Tai štai kodėl Imeina šitaip įsisiautėjo: dabar galėjo niekieno netrukdoma pešioti Maisrę, rietis su prievaizdu ir kaltinti Kivriną svetimavimu.
   — Ar senelė keliaus drauge su jumis?
   — Taip, — atsakė Agnesė. — Aš josiu savo poniu.
   — Rozemunda irgi išeina su jumis?
   — Taip.
   — Ir prievaizdas?
   — Na taip, — nekantriai atsakė mergytė. — Eina visas kaimas.
   — Ir Gavynas?
   — Gavynas — ne, — atsakė Agnesė taip, tarytum tai būtų savaime suprantama. — O dabar man dar reikia nueiti į arklidę atsisveikinti su Juočkiu. — Tai tarusi, ji iškurnėjo iš kambario.
   Vadinasi, ledi Imeina išeina, taip pat ir prievaizdas, o ledi Elivysa jau išėjusi — kažkur, slaugyti susirgusio valstiečio. Savo ruožtu Gavynas dėl kažkokių Agnesei, bet ne Kivrinai savaime suprantamų priežasčių nevyksta drauge su visais į mišką pjauti ritualinės pliauskos. Galbūt jis išėjo drauge su Elivysa, bet jeigu ne, jeigu jis lieka čia saugoti dvaro, tuomet Kivrinai gal ir pavyktų nutaikyti progą pasikalbėti su juo vienudu.
   Maisrė irgi keliauja su visais — tai aišku, mat, atnešusi Kivrinai pusryčius, ji jau vilkėjo nubrizgusį purvinai rudą apsiaustą, o kojas buvo apsivyniojusi skylėtais skarmalais. Ji padėjo Kivrinai nueiti iki naktipuodžio, išnešė šį išpilti, paskui atnešė indą, kaupiną žioruojančių anglių — judėjo kur kas vikriau ir energingiau, nei Kivrina kada buvo mačiusi.
   Kai Maisrė pasišalino, Kivrina palaukė dar valandą, kol įsitikino, kad visi jau išsiskirstė, tada išsiropštė iš lovos, priėjo prie lango ir atitraukė šį dengiančią drobės atraižą. Tačiau neišvydo nieko, tik nuogas medžių šakas tamspilkio dangaus fone; iš lauko siūbtelėjęs gūsis buvo dar šaltesnis nei oras kambaryje. Kivrina užsiropštė ant stovinčio po langu krėslo.
   Dabar jai atsivėrė dvaro kiemas. Jame nieko nebuvo, dideli mediniai vartai stovėjo atkelti. Kiemo grindinio akmenys ir jį supantys šiaudiniai stogai atrodė šlapi. Pabūgusi, kad jau pradėjo snigti, Kivrina iškišo ranką laukan, bet taip ir nepajuto jokios drėgmės. Įsikibusi į šaltą it ledas akmenį, ji nulipo ant grindų ir susigūžė prie žarijų indo.
   Tačiau šilumos šis beveik neskleidė. Kivrina apglėbė save abiem rankomis, mėgindama bent kiek sušilti; vilkėdama vien plonus apatinius marškinius, ji jau ėmė drebėti nuo šalčio. Kažin, kur jie nukišo mano drabužius? — susimąstė ji. Viduramžiais drabužiai paprastai būdavo kabinami ant specialių karčių prie lovos, tačiau šiame kambaryje nesimatė nei kokių nors karčių, nei kablių.
   Drabužius ji surado skrynioje lovos kojūgalyje — tvarkingai sulankstytus ir sudėtus į krūvelę. Viską išsiėmė, apsidžiaugė, aptikusi ir batus. Paskui užvožė skrynią ir ilgokai ilsėjosi, atsisėdusi ant dangčio, stengdamasi atgauti kvapą.
   Privalau šį pat rytą pasikalbėti su Gavynu, tikino save Kivrina; liko tik viltis, kad kūnas nepristigs jėgų. Juk tokia proga, kai nieko nėra namuose, daugiau gali nebepasitaikyti. Be to, netrukus pradės snigti.
   Stengdamasi kuo daugiau sėdėti, ji šiaip ne taip apsirengė, atsirėmusi į baldakimo karkasą, užsitempė glaudžiai kojas aptempiančias kelnes ir batus. Paskui vėl krito į lovą. Tik valandėlę pailsėsiu, galvojo, tik tiek, kad spėčiau sušilti. Ir akimoju užmigo.
   Kivriną pažadino varpas — gausmas sklido iš pietvakarių, matyt, skambėjo tas pats varpas, kurį ji išgirdo vos persikėlusi čionai. Jis ilgai skambėjo ir vakar, paskui nutilo, o Elivysa priėjo prie lango ir gerą valandėlę stoviniavo ten, tarsi mėgindama įžiūrėti, kas nutiko. Iš lauko sklindanti šviesa buvo priblėsusi, bet tik todėl, kad susitelkė dar storesnį, dar žemesni debesys. Kivrina užsimetė apsiaustą ir atidarė duris. Išvydo laiptus — stačius, iškirstus tiesiog akmeninėje sienoje, be jokių turėklų. Agnesei dar smarkiai pasisekė, kad atsipirko nubrozdintu keliuku. Juk galėjo stačia galva nugarmėti žemyn. Kivrina lipo lėtai, ranka prisilaikydama akmeninės sienos, dairydamasi po menę; įveikusi pusę laiptų, stabtelėjo pailsėti.
   Aš iš tikrųjų čia, pagalvojo ji. Iš tikrųjų 1320-uosiuose. Ugniavietėje kambario viduryje blausiai švytėjo pelenais aptrauktos žarijos; iš įtaisytos virš jo skylės dūmams išeiti ir pro aukštus, siaurus langus sklido šiek tiek šviesos, tačiau menės pakraščiuose telkėsi tiršti šešėliai.
   Kivrina stabtelėjo ant laiptų, žvilgsniu skvarbydama dūmų prisisunkusią prietemą: ar tikrai namuose nieko nėra? Prie galinės sienos stovėjo aukštas krėslas, drožinėta atkalte bei ranktūriais, greta jo — dar vienas, ledi Elivysos — šiek tiek mažesnis, šiek tiek kukliau išpuoštas. Ant sienos už krėslų kabojo gobelenai, o tolimajame kambario gale į sieną rėmėsi kopėčios, vedančios, matyt, į palėpę. Palei kitas sienas stūksojo sunkūs mediniai stalai su ilgais, plačiais suolais, o dar vienas, siauresnis suoliukas rėmėsi į sieną po pat laiptais. Elgetų suolas. Siena, į kurią jis rėmėsi, iš tikrųjų buvo tik širma.
   Kivrina nulipo likusį laiptų galą ir ant pirštų galiukų nutykino prie širmos, po kojomis šiugždėjo ant grindų paskleisti džiovinti vikšriai. Prisiartinusi prie širmos Kivrina įsitikino, jog tai — iš tiesų pertvara, vidinė siena, sauganti nuo skersvėjų, traukiančių nuo durų. Kartais tokiomis širmomis būdavo suformuojamas atskiras kambarys su atitvertomis lovomis abiejuose galuose, bet čia buvo atskirtas tik siauras koridoriukas, jame ant sienų Kivrina išvydo ir kablius, skirtus apsiaustams pakabinti. Tačiau dabar ant jų nekabojo nė vienas apsiaustas. Gerai, pagalvojo Kivrina. Vadinasi, visi tikrai išėję.
   Durys buvo atlapos. Ant grindų greta jų kėpsojo pora numintų batų, medinis kibiras ir Agnesės vežimaitis. Kivrina stabtelėjo prieangyje, grumdamasi su dusuliu; gaila, bet atsisėsti čia nebuvo kur. Paskui ji atsargiai dirstelėjo pro duris ir iškiūtino laukan.
   Uždarame kieme nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Kiemas buvo grįstas nugludintais gelsvais akmenimis, bet pačiame viduryje, kur įrengtas medinis vandens nutekėjimo latakas, liulėjo nemenkas dumblynas, marguojantis gausybe ir pėdų, ir kanopų įspaudų, telkšojo ir kelios drumzlinos balutės. Iš vieno tokių klanelių vandenį gėrė keletas liesų, nusususių viščiokų. Tais laikais vištos buvo auginamos vien dėl kiaušinių. Keturioliktojo amžiaus žmonės paukštienos valgydavo nedaug, nebent balandžių mėsą.
   Prie pat vartų buvo ir balandinė, o pastatas šiaudų stogu greta jos — reikia manyti, virtuvė, dar vienas šalia prisiglaudęs mažesnis namelis — tikriausiai podėlis. Aklidė su plačiomis durimis dunksojo kitapus kiemo, o užjos, siauro praėjimo atskirtas — didelis akmeninis svirnas.
   Pirmiausia Kivrina kyštelėjo nosį į arklidę. Jos pasitikti išpuolė Agnesės šunytis, džiaugsmingai viaukčiodamas ir juokingai krypuodamas ant nevikrių letenų. Kivrina paskubomis įvijo jį atgal vidun ir užtrenkė sunkias medines arklidės duris. Akivaizdu: Gavyno čia nėra. Nebuvo jo nei svirne, nei virtuvėje, nei bet kuriame kitame pastate, iš kurių didžiausias pasirodė besąs alaus varykla. Agnesė pasakė, kad Gavynas drauge su visais neis į mišką išsipjauti Kūčių pliauskos — pasakė taip, tarytum tai būtų savaime suprantama, dėl to Kivrina ir pamanė, kad jis lieka saugoti dvaro, bet dabar jai šovė mintis, ar tik jis nebus iškeliavęs drauge su Elivysa aplankyti susirgusio kumečio.
   O jeigu taip ir yra, nutarė ji, vadinasi, plyšio vietą teks susirasti pačiai. Ji vėl patraukė arklidės link, bet pusiaukelėje sustojo. Būdama tokia nusilpusi, ji be pagalbos net neįstengs užsiropšti ant arklio, o net jei kaip nors ir užsėstų, niekaip neišsilaikytų jam ant nugaros — pernelyg smarkiai svaigo galva. Tiesą sakant, svaigulys vargino taip, kad ir eiti ieškoti plyšio ji nieku gyvu negalėjo. Bet aš privalau eiti, tikino ji save. Namuose nieko nėra, artėja sniegas.
   Ji dirstelėjo vartų pusėn, o paskui — į siaurą praėjimą, skiriantį arklidę nuo svirno, neapsispręsdama, kurion pusėn traukti. Atvykdami čionai, jie leidosi kalvos šlaitu žemyn, pakeliui ji matė bažnyčią… Kivrina prisiminė girdėjusi skambinant varpą. Atmintyje neišliko nei vartai, nei kiemas, bet užvis labiausiai tikėtina, kad ją atgabeno kaip tik šiuo keliu.
   Ji nužingsniavo kiemo grindiniu, išsigandę viščiokai, pašėlusiai kudakuodami, nėrė slėptis už vandens lovio. Kivrina priėjo prie vartų ir nužvelgė kelią. Siauru rąstų tilteliu jis vedė į kitą upokšnio pusę, o paskui suko į pietus, į medžių tankmę. Tačiau nesimatė jokios kalvos, jokios bažnyčios, jokio kaimo — nė menkiausio ženklo, kad, eidama ton pusėn, ji galėtų surasti plyšį.
   Bažnyčia kažkur tikrai turėjo būti. Juk ir gulėdama lovoje ji girdėjo kažkur visai čia pat skambant varpą. Kivrina patraukė atgal, vėl perėjo kiemą ir nužingsniavo pažliugusiu takučiu palei svirną. Takelis vedė pro apskritą žiogrių aptvarą, kuriame kriuksėjo pora murzinų paršelių, paskui — pro išvietę: būdelės paskirtį iš tolo išdavė kvapas. Kivrina jau pabūgo, kad tik į lauko išvietę takutis ir veda, bet šis apsuko ją ir nuvingiavo į atvirą lanką.
   Čia ji išvydo ir kaimą. Buvo ir bažnyčia — dunksojo kitame pievos pakraštyje, kaip tik ten, kur Kivrina ir prisiminė ją esant, o už bažnyčios aukštyn kilo ir kalvos šlaitas, kuriuo jie atkako čionai.
   Iš pažiūros pieva nelabai tepriminė pievą. Prieš akis driekėsi nušiurusi, dyka atvira erdvė, kurios vienoje pusėje spietėsi lūšnelės, o kitoje gurgėjo gluosniais apaugęs upokšnis, tačiau nurudusioje lankoje vis dar ganėsi karvė, pašiodama žolės likučius, o prie lapus nubarsčiusio didžiulio ąžuolo buvo pririšta ožka. Trobesiai gūžėsi išsirikiavę eile tarp šieno kupetų ir mėšlo krūvų, kuo toliau nuo dvaro pastato — tuo menkesni, tuo labiau sukiužę, bet netgi pats artimiausias, kuriame, reikia manyti, gyveno prievaizdas su šeima, tebuvo vargana lūšnelė. Visa kas atrodė gerokai menkiau, labiau apgliaumiję purvu, labiau susmukę, nei Kivrinai teko matyti istorinių aprašų iliustracijose. Vien tik bažnyčia ir atrodė taip, kaip turėtų atrodyti.
   Varpinės bokštas stypsojo atskirai nuo bažnyčios, tarp šventoriaus ir pievos. Varpinė buvo akivaizdžiai naujesnė už pačią bažnyčią su normaniškais, užapvalintais arkiniais langais, suręstą iš pilkšvo akmens. Savo ruožtu varpinės bokštas buvo aukštas ir apvalainas, iš gelsvo, kone auksinio atspalvio akmens.
   Pro bažnyčią vingiavo keliukas, ne platesnis už tą, į kurį Kivrina išniro netoli plyšio; apsukęs varpinę, jis vedė kalvos šlaitu aukštyn, į mišką.
   Šituo keliu mane ir atgabeno čionai, pagalvojo Kivrina ir patraukė per plyną pievą, bet, vos išlindo iš už svirno užuovėjos, jai tarsi kumščiu smogė vėjas. Apsiaustąjis perkošė taip, tarsi drabužis būtų popierinis, gūsis lyg durklas pervėrė krūtinę. Kivrina kaip įmanydama susisupo į skvernus, delnu prispaudė atlapus prie krūtinės ir pajudėjo pirmyn.
   Pietvakarių pusėje vėl ėmė gausti varpas. Kažin, kam jis skambina dabar? — susimąstė Kivrina. Elivysa ir Imeina kažką kalbėjosi apie varpų skambėjimą, bet tuo metu Kivrina dar nesuprato jų kalbos, o kai vakar varpas ėmė gausti vėl, Elivysai tai buvo nė motais, tarsi nė nebūtų jo išgirdusi. Tikriausiai šitas varpų gaudimas bus kažkaip susijęs su Adventu, pagalvojo Kivrina. Ji žinojo, kad varpais skambinama Kūčių vakarą, temstant, o paskui — valandą prieš vidurnaktį. Gali būti, kad Advento metu varpais skambinama ir kokiomis nors kitomis progomis.
   Kelias buvo pažliugęs, dumblinas, išduobijęs. Kivrinai pradėjo mausti krūtinę. Smarkiau prispaudusi delną, ji iš paskutiniųjų stengėsi žengti kuo sparčiau. Tolumoje, už dirbamų laukų, ji įžiūrėjo kažkokį judėjimą. Reikia manyti, tai valstiečiai — grįžta išsipjovę Kūčių pliauską ar traukia parsivaryti gyvulių. Tačiau aiškiai ji nieko nebeįžiūrėjo. Jai dingojosi, kad ties horizontu jau sūkuriuoja snaigės. Reikia paskubėti…
   Vėjyje plakėsi jos apsiausto skvernai, iš paskos sūkuriuodami vijosi sudžiūvusių lapų verpetai. Nuleidusi galvą karvė iš lėto sliūkino iš pievos, ieškodama užuovėjos tarp trobelių. Tiktai jokios užuovėjos ten negalėjo būti. Trobelės, iš pažiūros — ne aukštesnės už Kivriną, atrodė tarsi surišti ir susmaigstyti į žemę žabų ryšeliai, nuo vėjo jos nėmaž neapsaugojo.
   Varpas vis dar skambėjo, vėjas nešė sunkius, lėtus jo dūžius, ir Kivrina netrukus susizgribo sulėtinusi žingsnį, einanti varpo dūžių ritmu. Ne, šitaip nevalia. Jai reikia paskubėti. Bet kurią akimirką gali pradėti snigti. Tačiau vos paspartinus žingsnį, krūtinę pervėrė toks aštrus skausmas, kad ji užsikosėjo. Teko sustoti; kosėdama Kivrina net susirietė dvilinka.
   Ne, jai nepavyks, neužteks jėgų. Neištižk, griežtai įsakė ji sau, tu privalai surasti plyšį. Bet aš sergu. Reikia grįžti atgal. Nueik bent iki bažnyčios, galėsi užeiti vidun ir valandžiukę atsipūsti.
   Ji vėl žengė pirmyn, valios pastangomis stengdamasi užslopinti kosulį, tačiau bergždžiai. Atrodė, nebegali net įkvėpti. Staiga suprato neįveiksianti netgi tų kelių žingsnių iki bažnyčios, o apie plyšį nėra ko nė kalbėti. Bet tu privalai ten nueiti! — užriko ji pati sau, mėgindama nustelbti varstantį skausmą. Privalai prisiversti nueiti iki galo!
   Ji vėl sustojo ir susilenkė, nebeištverdama skausmo. Dar visai neseniai būgštavo, kad jos nepamatytų koks atsitiktinai iš lūšnelės išlindęs valstietis, bet dabar jau troško, kad kas nors pasirodytų, kad padėtų jai nueiti atgal iki dvaro pastato. Tačiau niekas nesirodė. Niekas nesėdi namuose — visi kažkur ten, tame kiaurai košiančiame vėjyje, išėję parsinešti Kūčių pliauskos, parsivaryti gyvulių. Kivrina vėl apžvelgė laukus. Kažkur tolumoje dūlavusios figūrėlės dabar buvo suvisai išnykusios.
   Ji kaip tik atsidūrė ties paskutiniąja trobele. Už šios pabirusios kėpsojo tik kelios pašiūrės, kuriose, ji vylėsi, niekas negyveno — niekas ten ir negalėjo gyventi. Tikriausiai tai kažkokie ūkiniai pastatai — tvartai, o gal klėtys, o už jų, žinoma, ne taipjau ir toli, netgi visai čia pat — ir bažnyčia. Jei eisiu lėtai, žingsnelis po žingsnelio, gal man ir pavyks, tarė sau Kivrina ir koja už kojos pajudėjo bažnyčios link. Sulig kiekvienu žingsniu skausmas draskė krūtinę. Kivrina sustojo ir susverdėjo. Ir pagalvojo: nieku gyvu nevalia apalpti. Juk niekas nežino, kur aš.
   Ji atsigręžė ir pažvelgė į dvarą. Ne, jai nebepavyks parsigauti net iki menės. Reikia atsisėsti, galvojo ji, tačiau patežusioje keliūtėje nebuvo kur sėsti. Ledi Elivysa slaugo susirgusį kumetį. Ledi Imeina su mergaitėmis, kaip ir visas kaimas, išėję į mišką parsinešti Kūčių pliauskos. Nė viena gyva dvasia nežino, kur aš.
   Vėjas vis labiau stiprėjo, šniokšdamas jau nebe paskirais pūkšniais, o vienu stipriu, ryžtingu, laukus šluojančiu srautu. Privalau bent pamėginti sugrįžti atgal į namą, tikino save Kivrina, tačiau nebepajėgė ir to. Net paprasčiausiai stovėti reikėjo pernelyg daug pastangų. Jeigu tik būtų kur atsisėsti, ji tuoj pat ir sėstų pailsėti, tačiau tarp trobelių iki pat tvorų žliugėjo tižus dumblynas. Nėra kas darą — teks užeiti į lūšną.
   Trobelę supo išsiklaipiusių pinučių tvora, sukurpta iš žiogrių ir tarp jų supintų žalių šakelių. Aukščio tvorelė buvo gal iki kelių — nebūtų sulaikiusi net katės, jau nekalbant apie karves ar avis, nuo kurių saugoti namus ir buvo skirta. Tiktai vartelių statramsčiai siekė juosmenį, ir Kivrina su dėkingumu į vieną jų atsirėmė.
   — Eei! — sušuko ji į vėją. — Ar čia kas nors yra?
   Bakūžės duris nuo vartelių skyrė vos pora žingsnių, o sienos jokiu būdu negalėjo slopinti garso. Vėjas, ir tas košė kiaurai. Kivrina matė nemenką skylę sienoje — ten, kur molio su smulkintais šiaudais glaistas sutrupėjo ir nubyrėjo nuo supintų šakų karkaso. Taigi, jei viduje ko nors esama, ją būtinai turėjo išgirsti. Kivrina nukabino vartelius prilaikančią odinę kilpą, įėjo vidun ir pabeldė į žemutes, pliauskomis sutvirtintas duris.
   Niekas jai neatsakė, Kivrina ir nelaukė jokio atsako. Ji dar kartą šūktelėjo: „Ar čia kas nors yra?” — jau net nebesivargindama klausytis, kaip vertėjas tai išvertė, ir pabandė atkelti skersai durų įtaisytą medinį užšovą. Tačiau šis buvo pernelyg sunkus. Tada ji pabandė išstumti jį iš prorėžų, išpjautų išsikišusiose sąramose, bet nepajėgė ir to. Lūšnelė buvo tokia sukiužusi, kad, atrodė, gali subyrėti bet kurią akimirką, tačiau Kivrina nevaliojo net atidaryti durų! Teks pasakyti ponui Danvorčiui, kad Viduramžių būstai — ne tokie jau netvirti, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kivrina atsirėmė į duris ir susigriebė už krūtinės.
   Už nugaros kažkas sušnarėjo; Kivrina atsigręžė, jau žiodamasi sakyti „Atleiskite, kad įsibroviau į jūsų sodą”. Tai buvo karvė — nerūpestingai ištiesusi kaklą per tvorą, ji naršė nurudusius lapus: beveik nė nereikėjo stengtis, kad juos pasiektų.
   Niekur nesidėsi, teks traukti atgal į dvarą. Kivrina atsirėmė į vartelius, kruopščiai vėl juos užsklendė, užkabino kilpą atgal ant baslio, paskui prisilaikė kaulėtos karvės nugaros. Gyvulys kelis žingsnius sekė paskui ją, lyg manytų, kad Kivrina vedasi ją melžti, o paskui nusliūkino atgal į sodelį.
   Staiga virstelėjo vienos pašiūrių, kuriose, regis, tikrai niekas negalėtų gyventi, durys, laukan išniro basakojis vaikiščias. Ir staiga sustojo išsigandęs.
   Kivrina pasistengė išsitiesti.
   — Prašau, — sugergždė ji, tarp žodž’ų sunkiai traukdama į plaučius orą, — ar galėčiau valandėlę pailsėti tavo namuose?
   Berniukas dėbsojo į ją buku žvilgsniu, apatinis jo žandikaulis atkrago. Vaikiščias buvo kraupiai liesas, rankos ir kojos — ne storesnės už tvoros žabus.
   — Prašau, nubėk ko nors pakviesti. Pasakyk, kad aš sergu.
   Vos tai ištarusi, ji susizgribo: juk bėgioti jis gali neką labiau nei ji pati. Berniuko pėdos buvo pamėlynijusios nuo šalčio. Jo burna atrodė išopėjusi, skruostai ir viršutinė lūpa apgargėję sukepusiu krauju, kuris, matyt, buvo pasipylęs iš nosies. Jį kamuoja skorbutas, ne kitaip, dingtelėjo Kivrinai, ir jo būklė dar prastesnė nei mano. Vis dėlto ji pakartojo:
   — Nubėk į dvarą, pakviesk ką nors.
   Berniukas staiga persižegnojo kaulėta suskirdusia ranka.
   — Bighaull emeurdroud ooghattund enblastbardey, — išstenėjo, atatupstas slinkdamas atgal į trobelę.
   O Dievulėliau… Kivrina puolė į neviltį. Jis manęs nesupranta, o aš nebeturiu jėgų net mėginti dar ką nors jam aiškinti.
   — Prašau, padėk man, — ištarė ji; jai pasirodė, kad šitai berniukas kone suprato. Jis žingtelėjo žingsnį jos link, bet paskui staiga šoko į šalį ir nukumėjo bažnyčios pusėn.
   — Palauk! — šūktelėjo Kivrina.
   Tačiau vaikiščias pranėrė pro karvę, apibėgo tvorelę ir išnyko už lūšnelės. Kivrina apžvelgė pašiūrę. Netgi šitaip vadinti tą laužą buvo pernelyg skambu. Irštva veikiau priminė šieno kupetą, suramstytą iš pagalių, žole bei šieno gniūžtėmis užkaišytais plyšiais. Duris, iš pažiūros nupučiamas vienu kvėptelėjimu, atstojo savotiškas demblys, sudėtas iš pagaikščių ir suraišiotas pajuodusia virve — berniukas paliko jas atdaras. Kivrina peržengė aukštą slenkstį ir įėjo vidun.
   Lūšnelėje buvo tamsu ir taip prirūkę dūmų, kad Kivrina išvis nieko nematė. Dvokas tvyrojo klaikus. Kaip tvarte. Ne, dar baisesnis. Paukščių diendaržio smarvė maišėsi su dūmų, pelėsių, gaižiu žiurkių tvaiku. Kivrina turėjo susiriesti kone dvilinka, kad tilptų įlįsti pro duris. Viduje ji išsitiesė ir galva užkliudė pagalius, atstojančius pašiūrės sijas.
   Trobelėje — jei tik tai tikrai buvo trobelė — atsisėsti nebuvo kur. Visa patalpa buvo prigrūsta maišų ir kažkokių padargų, tarsi tai vis dėlto būtų pašiūrė įrankiams susidėti, baldų nesimatė išvis jokių, išskyrus klibantį stalą su nelygiomis, iš vidurio į visas puses išsiskėtusiomis kojomis. Tačiau ant stalo stovėjo medinis dubuo, gulėjo duonos žiauberė, o lūšnos centre, vieninteliame neapkrautame plotelyje, negiliame įdubime virpčiojo ugnelė.
   Matyt, nuo to menko lauželio viduje ir buvo prirūkę šitiek dūmų, nors lubose virš ugniavietės ir buvo palikta anga jiems išeiti.
   Laužas buvo visai mažytis, smilko vos keli pagaikščiai, tačiau skersvėjis, traukiantis pro prastai užkaišiotus plyšius sienose bei lubose, gainiojo dūmus po visas pakampes, užgrūstoje trobelėje sūkuriavo ir vėjas, regis, pučiantis iš visų pusių vienu metu. Kivrina sukosėjo, kas buvo nedovanotina klaida. Jai pasirodė, kad nuo kiekvieno spazmo visa kas krūtinėje trupa į šipulius.
   Sukandusi dantis, iš paskutiniųjų tramdydama kosulį, Kivrina sudribo ant maišo su svogūnais, prisilaikydama į jį atremto kastuvo, o paskui — ir tokios iš pažiūros trapios sienos. Vos atsisėdusi, ji kaipmat pasijuto geriau, nors šaltis spaudė toks, kad ji matė iš burnos iškvepiamą garą. Kažin, kokie kvapai tvyro čia vasarą? — dingtelėjo mintis. Kivrina tvirčiau susisupo į apsiaustą, skvernais tarsi antklode užklodama kelius.
   Kojas tvilkė pažemiu traukiantis žvarbus skersvėjis. Kivrina apsikamšė apsiaustu ir pėdas. Paskui pasiekė ilgakotes žirkles medžių šakoms genėti ir pažarstė jomis ugnelę. Liepsnos plykstelėjo kiek skaisčiau, blausiai nutvieksdamos trobelę — mirguliuojančioje prietemoje ši tik dar labiau priminė rakandų pašiūrę. Viename jos krašte buvo prilipdytas žemas priestatas — galbūt tvartui, nes nuo likusios lūšnos erdvės jį skyrė tvorelė, netgi dar žemesnė, nei juosiančioji visą gūžtą. Šviesos nepakako, kad Kivrina įžiūrėtų, kas yra priestato kertėje, tačiau iš ten sklido krebždėjimas.
   Galbūt ten bruzdėjo kiaulė, nors tokiu metu valstiečiai kiaules lyg ir turėtų būti paskerdę. O gal melžiama ožka? Kivrina dar kartą pabaksnojo lauželį, kad šiek tiek daugiau šviesos kristų ir į atskirtąją kertę.
   Krebždėjimas sklido iš šiapus varganos užtvaros — iš didelio, užapvalintu stogu narvo. Narvas šitame murkšliname kampe kažkaip graudžiai netiko — glotnūs, išlenkti metaliniai strypai, kruopščiai pagamintos durelės, prašmatni sklendė. O narve tupėjo žiurkė, jos akyse blykčiojo Kivrinos pakurstytos ugnies atšvaitai.
   Gyvūnas tupėjo ant užpakalinių letenėlių ir žiūrėjo į Kivriną, o priekinėmis, stulbinančiai panašiomis į žmogaus rankas, laikė gabalėlį sūrio — šis ir įviliojo žiurkę į nelaisvę. Ant narvo grindų voliojosi ir daugiau sudžiūvusio, veikiausiai ir supelijusio sūrio trupinėlių. Čia maisto daugiau nei rastum visoje trobelėje, pagalvojo Kivrina; ji nekrustelėdama sėdėjo ant suzmekusio svogūnų maišo. Nė manyt nepamanytum, jog čia esama ko nors, ką vertėtų saugoti nuo žiurkių.
   Savaime aišku, žiurkių Kivrinai jau teko matyti — sąmonės vystymosi istorijos paskaitose, o taip pat ir tada, kai pirmame kurse buvo tikrinama dėl fobijų. Bet ne tokių. Šitokių žiurkių, bent jau Anglijoje, niekas neregėjo jau penkiasdešimt metų. Reikia pripažinti, žiurkė buvo labai daili, žvilgančiu juodu kailiuku, ne ką didesnė už baltąsias laboratorines žiurkes — ir tolį gražu ne tokia stambi kaip ta riebi ruda žiurkė, pakišta Kivrinai per bandymus.
   Ši atrodė netgi kur kas švaresnė už rudąją žiurkę. Anoji ir buvo tokia, kokią reikėtų įsivaizduoti kanalizacijos bei nutekamųjų vamzdžių gyventoją, iš kur neabejotinai ir buvo atkeliavusi — murzinu, sudulkėjusiu, pilkšvai rudu kailiu, ilga, šlykščiai plika uodega. Tik pradėjusi studijuoti Viduramžius, Kivrina niekaip nevaliojo suprasti, kaip to meto žmonės pakenčia tuos kokčius padarus savo svirnuose, jau nekalbant apie namus. Jai kėlė pasibjaurėjimą vien mintis apie tą padarą, bruzdantį sienoje prie pat jos lovos. Tačiau ši žiurkė narvelyje atrodė tikrai visai švari — švytinčiomis juodomis akutėmis, blizgančiu juodu kailiuku. Ji buvo neabejotinai švaresnė už Maisrę, galbūt ir protingesnė. Atrodė visiškai nekenksminga.
   Tarsi pagrįsdama šią mintį, žiurkė krimstelėjo dar vieną mažulytį sūrio trupinėlį.
   — Vis dėlto tu toli gražu nesi nekenksminga, — pasakė jai Kivrina. — Tu — tikra Viduramžių rykštė.
   Žiurkė išmetė iš letenėlių sūrį ir krustelėjo per žingsnelį pirmyn, jos ūsai trūkčiojo. Rausvomis priekinėmis letenėlėmis ji įsikibo narvo virbų ir tarsi maldaudama sužiuro pro juos.
   — Pati žinai, aš negaliu tavęs išleisti, — pasakė Kivrina; žiurkės ausys krustelėjo, tarsi gyvūnas būtų ją supratęs. — Tu ėdi brangius grūdus, tu užterši maistą, tu drauge su blusomis pemeši užkratą, o dar po dvidešimt aštuonerių metų, drauge su savo gentainiais, išnaikinsi pusę Europos gyventojų. Ledi Imeinai derėtų nuogąstauti dėl tavęs ir taviškių, o ne sukti galvą dėl prancūzų šnipų ar nemokytų kunigų. — Žiurkė žiūrėjo tiesiai į ją. — Žinai, mielai išleisčiau tave į laisvę, bet negaliu. Juodoji Mirtis ir šiaip jau buvo pakankamai šiurpi. Ji nušlavė pusę Europos. Ką gali žinoti, jeigu tave išleisčiau, galbūt dėl tavo palikuonių kaltės viskas būtų dar šiurpiau?
   Žiurkė paleido grotų virbus ir ėmė blaškytis po narvą, vis atsitrenkdama į sienas, be paliovos beprasmiškai sukdama ratus.
   — Jeigu tik galėčiau, tikrai tave išleisčiau, — kalbėjo Kivrina. Lauželis baigė visiškai užgesti. Kivrina dar kartą pamaišė ugniavietę, bet ten jau buvo likę vien pelenai. Vildamasi, kad berniukas bus ką nors pakvietęs, Kivrina paliko duris atviras, bet dabar šios pokštelėjusios užsitrenkė, panardindamos ją į visišką tamsą.
   Jie juk net nenumanys, kur manęs ieškoti, pagalvojo Kivrina, nors ir žinojo, kad kol kas niekas jos ir neieško. Visi juk mano, kad ji ramiai miega savo lovoje viršutiniame kambaryje. Ledi Imeina net neužsuks patikrinti, kaip ji laikosi — ateis tik tada, kai bus vakarienės metas. Taigi, geriausiu atveju ieškoti jos pradės tik po mišparų, o tada jau bus sutemę.
   Lūšnelėje įsiviešpatavo tyla. Vėjas tikriausiai nurimo. Ir žiurkės nebebuvo girdėti. Tik kartą lauželyje sušnypštė žalia šakelė, pažerdama ant aslos spiečių žiežirbų.
   Niekas nežino, kur aš, pagalvojo Kivrina ir prispaudė delną prie krūtinės, tarsi kas būtų persmeigęs ją durklu. Niekas nežino, kur aš. Niekas, netgi ponas Danvortis.
   Ne, tai, žinoma, netiesa. Ledi Elivysa gali būti jau grįžusi, galbūt užlipo pas ją su dar viena dvokiojo gyduolių tepalo porcija. O gal parsirado Maisrė — juk ledi Imeina galėjo parsiųsti ją namo. O gal vaikiščias vis dėlto nubėgo pakviesti žmonių iš laukų — jie gali prisistatyti bet kurią minutę, nesvarbu, kad durys uždarytos. Netgi tuo atveju, jei iki pat mišparų niekas nesusizgribs, kad ji pradingo, vietiniai juk turi deglų bei žibintų, o ir to ligoto berniuko tėvai grįš iš laukų gamintis vakarienės — ir, žinoma, aptiks ją, tada nubėgs pakviesti ko nors iš dvaro. Kad ir kas nutiktų, tikino save Kivrina, tu juk nelikai visiškai viena; tik tuo ir liko guostis.
   Kadangi iš tikrųjų ji kaip tik ir liko visai viena. Dar bandė drąsintis įtikinėdama save, kad yra ne visai taip, kad kokie nors rodmenys tinklo valdymo ekranuose būtinai turėjo pakišti mintį Gilkraistui bei Montojai, jog kažkas nukreivojo į šoną nuo numatyto plano, kad ponas Danvortis privertė Badrį šimtus kartų viską patikrinti ir pertikrinti, kad jie visi drauge kažkaip sugebėjo išsiaiškinti, kas nutiko, ir dabar laiko tinklą atvirą. Tačiau šitaip, savaime aišku, nebuvo. Visi jie net nenutuokia, kur ji — lygiai taip pat, kaip ir Agnesė ar Elivysa. Jie neabejoja, kad ji sėkmingai įsikūrė Skendgeite, tiksliai žino, kur yra plyšys, ir dabar tyrinėja Viduramžius, o jos mažyčiame prietaisėlyje kaupiasi vis daugiau medžiagos apie keistus senovinius papročius bei javų sėjomainą. Kad jai kažkas nutiko, jie susigaudys tik tada, kai po dviejų savaičių atidarys tinklą.
   — O tada jau bus sutemę, — ištarė Kivrina balsu.
   Ji sėdėjo nejudėdama, nenuleisdama akių nuo lauželio. Šis jau beveik visiškai išblėso, o aplinkui nesimatė nė menkiausio pagaikščio, kuriuo būtų galima pakurstyti ugnį. Kivrina nejučia susimąstė: galbūt tasai berniukas buvo paliktas namuose parinkti žagarų? O kuo jie šiąnakt pasikūrens išvėsusį būstą?
   Ji visiškai viena, laužas baigia užgesti, ir niekas nežino, kur ji, niekas, išskyrus žiurkę, kuriai lemta išgalabyti pusę Europos. Kivrina atsistojo, vėl trinktelėdama pakaušiu į lubas, pastūmė lūšnos duris ir išėjo laukan.
   Laukuose ir dabar nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Vėjas nutyko, Kivrina labai aiškiai girdėjo iš pietvakarių atsklindantį varpo gausmą. Palšas dangus jau žarstė pirmąsias retas sniegules. Kalvelė, ant kurios rymojo bažnyčia, buvojau visa užklota plonyte sniego drobule. Kivrina patraukė bažnyčios link.
   Suskambo dar vienas varpas, šis — labiau į pietus ir gerokai arčiau; aukštesnis, labiau metalinis skambesys bylojo, kad šitas varpas — mažesnis. Kartą pradėjęs, jis vis gaudė ir gaudė, šiek tiek atsilikdamas nuo pirmojo, tad skambėjo tarsi jo aidas.
   — Kivrina! Ledi Kivrina! — staiga suskardėjo Agnesės balselis.
   — Kur tu buvai? — Ji tekina atskuodė prie Kivrinos, apskritas jos veidukas buvo įraudęs nuo bėgimo ar šalčio. O gal nuo jaudulio.
   — Mes visur tavęs ieškojome! — Ji apsisuko ir puolė atgal, visa gerkle šaukdama: — Aš ją suradau! Aš ją suradau!
   — Visai ne tu, — atsiliepė Rozemunda. — Mes visos ją pastebėjome.
   Ji atskubėjo artyn, aplenkusi ledi Imeiną ir Maisrę, kuriai ant pečių plazdėjo nubrizgęs apsiaustas. Maisrės ausys žioravo sodriu raudoniu. Tarnaitė atrodė paniurusi — galbūt tai reiškė, kad ją apkaltino dėl Kivrinos dingimo, o gal ji laukė tokių kaltinimų, o gal jai paprasčiausiai buvo šalta. Ledi Imeina kunkuliavo įsiūčiu.
   — O jūs nesupratote, kad tai tikrai Kivrina! — šūkavo Agnesė, vėl atkuduliuodama pas Kivriną. — Pačios sakėte, kad abejojate, ar tai tikrai Kivrina! Ją suradau aš!
   Rozemunda nebekreipė į ją dėmesio. Ji įsikibo Kivrinai į parankę.
   — Kas atsitiko? Kodėl išlipai iš lovos? — sunerimusi ėmė kamantinėti. — Gavynas nuėjo su tavim pasikalbėti ir pamatė, kad tu dingusi.
   Gavynas atėjo pas mane pasikalbėti, kliuvinėdama praplaukė blausi mintis. Gavynas, galintis nurodyti tikslią vietą, kur yra plyšys, atėjo pasikalbėti, bet manęs nerado.
   — Taip, jis buvo nuėjęs pas tave pasakyti, kad neaptiko jokio užpuolikų pėdsako ir kad…
   Prisiartino ir ledi Imeina.
   — Tai kurgi tave išnešė? — pasiteiravo ji — nuskambėjo kaip kaltinimas.
   — Neberadau kelio atgal, — pratarė Kivrina, karštligiškai stengdamasi sugalvoti kokią nors priežastį paaiškinti, kodėl klajojo po kaimelį.
   — Ėjai su kuo nors susitikti? — paklausė ledi Imeina, ir šįsyk tai jau tikrai buvo kaltinimas.
   — Kaip ji galėjo eiti su kuo nors susitikti? — įsiterpė Rozemunda. — Juk ji nieko čia nepažįsta ir nieko neprisimena apie savo praeitį.
   — Ėjau į tą vietą, kur mane surado, — pasakė Kivrina, labai stengdamasi visu svoriu neužgriūti ant Rozemundos. — Maniau, pamatysiu savo daiktus ir galbūt tai…
   — …padės tau prisiminti, — už ją sakinį užbaigė Rozemunda. — Bet…
   — Tam tau visiškai nereikėjo rizikuoti sveikata, — pareiškė ledi Imeina. — Gavynas šiandien pargabeno visus tavo daiktus.
   — Viską? — net aiktelėjo Kivrina.
   — Taip, — patvirtino Rozemunda. — Vežimą ir visas dėžes.
   Antrasis varpas nutilo, bet vieniši pirmojo dūžiai vis dar aidėjo ore — ritmingi, lėti, neabejotinai bylojantys apie laidotuves. Varpas gaudė tarytum skelbdamas pačios vilties laidotuves. Gavynas visus daiktus pargabeno į dvarą.
   — Nedera versti ledi Kateriną stovėti ir kalbėti šitokiame šaltyje, — pareiškė Rozemunda — kalbėjo visai kaip motina. — Ji visai neseniai sirgo. Reikia kuo skubiau parvesti ją vidun, juk gali persišaldyti.
   Šalčio porciją aš jau gavau, pagalvojo Kivrina. Gavynas visus daiktus pargabeno į dvarą, nebeliko nieko, kas ženklintų plyšio vietą. Netgi vežimą.
   — Tu dėl to kalta, Maisre, — pareiškė ledi Imeina, stumtelėdama šią, kad prilaikytų Kivriną iš kitos pusės. — Nevalia buvo palikti jos vienos.
   Kivrina net atšlijo nuo murzinos Maisrės.
   — Ar galėsi eiti? — paklausė Rozemunda, jau gerokai sulinkusi nuo Kivrinos svorio. — Gal reikėtų atsivesti kumelę?
   — Ne, — atsakė Kivrina. Kažkodėl jai kėlė siaubą mintis apie tai, kad ją, kaip kokią belaisvę, parsigabentų atgal raitą ant varpeliais tilindžiuojančio arklio. — Ne, — pakartojo ji. — Aš galiu eiti.
   Sverdėdama ji sunkiai rėmėsi į Rozemundos ranką, taip pat ir į nevalą Maisrę, ėjo lėtai, koja už kojos, bet kelią įveikė. Praėjo lūšneles, prievaizdo būstą, aptvarą su įvykiais susidomėjusiomis kiaulėmis ir pagaliau įžengė į kiemą. Priešais svirną ant grindinio akmenų voliojosi stambus uosio kelmas, snaigės tūpė ant gumburiuotų jo šaknų.
   — Šitaip elgdamasi ji būtinai prisišauks mirtį, — bambtelėjo ledi Imeina ir mostelėjo Maisrei atidaryti sunkias medines duris. — Dabar jau tikrai reikia laukti atkryčio.
   Snigo vis tirščiau. Maisrė atidarė duris. Jos buvo užsklendžiamos tokia pat sklende, kaip ir mažytės žiurkės narvo durelės. Reikėjo ją paleisti, pagalvojo Kivima, ir bala nematė, kad žiurkės — šių laikų rykštė. Tikrai reikėjo ją paleisti.
   Ledi Imeina mostelėjo Maisrei, ir ši grįžusi vėl įsitvėrė Kivrinai į parankę.
   — Ne, — tarstelėjo Kivrina, nusipurtydama ir Maisrės, ir Rozemundos rankas; tada viena, niekieno nepadedama, žengė pro duris į viduje susitelkusią tamsą.
 

„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(005982 — 013198)

   1320 gruodžio aštuonioliktoji (pagal senąjį kalendorių). Man regis, būsiu susigavusi plaučių uždegimą. Bandžiau eiti ieškoti plyšio, bet žygis buvo visiškai nesėkmingas; dar nebuvau galutinai pasveikusi, ir štai — atkrytis ar kurį galą. Kaskart, vos įkvėpus, kažkur po šonkauliais perveria skausmas, o kai kosėju — o kosėju be paliovos — jausmas toks, lyg mano kūne visa kas trupėtų į gabalėlius. Kiek ankstėliau pabandžiau atsisėsti, ir tą pat akimirką permirkau prakaitu, man rodos, vėl kyla ir temperatūra. Puikiai prisimenu, kaip daktarė Arens aiškino, jog visi šie simptomai byloja apie plaučių uždegimą.
   Ledi Elivysa vis dar negrįžo. Ledi Imeina uždėjo man ant krūtinės klaikiai dvokiantį karštą kompresą, o paskui nusiuntė tarnaitę pakviesti prievaizdo žmonos. Maniau, norėjo šią „išbarti” už tai, kad savavališkai įsikūrė dvare, bet, kai prievaizdo žmona atėjo su šešių mėnesių kūdikiu glėbyje, Imeina pasakė jai: „Nuo tos žaizdos jai įsimetė karštinė į plaučius”. Prievaizdo žmona apžiūrėjo mano smilkinį ir išėjo, bet netrukus grįžo — jau be kūdikio, užtat su dubenėliu, kupinu kartėsiu trenkiančios arbatos. Tikriausiai tai buvo karklo žievės ar ko panašaus nuoviras, nes netrukus mano temperatūra krito, o ir po šonkauliais jau nebedaigsto taip smarkiai.
   Prievaizdo žmona — nedidukė, smulkučiukė, aštrių bruožų veidu, pelenų pilkumo plaukais. Manau, ledi Imeina labai ir neklysta tvirtindama, kad toji moteriškė traukia prievaizdą „į nuodėmę”. Atėjo ji vilkėdama kailiu pamuštą suknelę su tokiomis ilgomis rankovėmis, kad šios beveik šlavė žemę, jos kūdikis suvystytas į dailiai nuaustą vilnonę antklodėlę, o kalba ji su keistu akcentu, veldama žodžius — mano manymu, pamėgdžiodama ledi Imeinos kalbėseną.
   „Embriono stadijos viduriniosios klasės”, kaip pasakytų ponas Latimeras, atstovė — iš tų nouveau riche, laukiančių savo progos — ši pasitaikys po trisdešimties metų, kai smogusi Juodoji Mirtis nušluos gerą trečdalį aristokratijos.
   — Ar tai toji ponia, kurią suradote girioje? — paklausė ji ledi Imeinos vos įžengusi vidun, jos elgsena net nedvelkė kokiu nors „apsimestiniu kuklumu”. Prievaizdo žmona nusišypsojo ledi Imeinai taip, tarsi jos būtų senos bičiulės, ir priėjo prie lovos.
   — Taip, — atsakė ledi Imeina — kažkaip sugebėjo į tą vienskiemenį žodelį sudėti visą nekantrą, antipatiją ir pasibjaurėjimą.
   Tačiau prievaizdo žmonai tai nė motais. Ji priėjo prie lovos ir tuoj pat žingtelėjo atatupsta — pirmasis asmuo čia, vienaip ar kitaip išsidavęs, jog mano, kad mano liga gali būti užkrečiama.
   — Ar jai — …kažkokia?.. — karštinė?
   Vertėjas nesusidorojo su tuo žodžiu, aš pati irgi dorai jo neišgirdau dėl keisto moters akcento. Fluroninė? Florencinė?
   — Jai sužeistą galva, — aštriai atrėžė Imeina. — Nuo žaizdos ir įsimetė karštis į plaučius.
   Prievaizdo žmona linktelėjo.
   — Tėvas Rošas mums papasakojo, kaip juodu su Gavynu surado ją miške.
   Imeina net suakmenėjo, išgirdusi šitaip familiariai minint Gavyno vardą; šįsyk prievaizdo žmona jau atkreipė dėmesį į jos reakciją ir išskubėjo virinti karklo žievės. Išeidama antrąjį kartą, ji net teikėsi tūptelėti.
   Po to, kai išėjo Imeina, prie manęs budėti sėdo Rozemunda — ko gero, mergaitei liepta sergėti, kad aš vėl nepabėgčiau. Paklausiau jos, ar tikrai tėvas Rošas buvo drauge su Gavynu, kai šis mane surado.
   — Ne, — atsakė ji. — Gabendamas tave čionai, Gavynas sutiko tėvą Rošą pakeliui ir paliko tave jam, o pats leidosi ieškoti užpuolikų, bet taip nieko ir nerado, paskui juodu su tėvu Rošu parnešė tave čionai. Dėl nieko nesijaudink. Gavynas partempė visus tavo daiktus į dvarą.
   Aš visiškai neprisimenu, kad naktiniame žygyje būtų dalyvavęs ir tėvas Rošas, prisimenu tik kunigą prie ligonio patalo, bet jeigu viskas tikrai taip ir buvo, jeigu Gavynas sutiko jį netoli nuo plyšio, tuomet galbūt ir tėvas Rošas žino, kur ta vieta.
   (Pauzė)
   Vis galvoju apie ledi Imeinos žodžius. „Nuo žaizdos galvoje jai įsimetė karštis į plaučius”, — štai ką ji pasakė. Tikriausiai niekas čia nesupranta, kad aš sergu. Mažos mergaitės be jokių kliūčių gali šmirinėti po ligonės kambarį, ir niekam tai nė motais, niekas, išskyrus prievaizdo žmoną, neatrodo nėmaž išsigandęs, bet ir ši, kai tik ledi Imeina pasakė, kad man — „karštis plaučiuose nuo žaizdos”, be menkiausios dvejonės prisiartino prie lovos.
   Vis dėlto nekelia abejonių, kad iš pat pradžių ji sunerimo, jog mano liga gali būti užkrečiama, o kai paklausiau Rozemundos, kodėl ji neišėjo su motina aplankyti pasiligojusio kumečio, ji atsakė taip, tarsi tai būtų savaime suprantama:
   — Mama neleido man eiti. Kumetis juk serga.
   Taigi, nemanau, kad jie nutuoktų, jog man įsimetė liga. Mano kūne neišryškėjo jokių akivaizdžių žymių, jokių rauplių ar bėrimo, tad vietiniai dėl mano karštinės ir kliedėjimo apkaltino sužalojimus. Į žaizdas patenkanti infekcija anaiptol nebuvo retas reiškinys, dažnai pasitaikydavo ir kraujo užkrėtimo atvejų. Taigi, nebuvo jokios priežasties neprileisti mergaičių prie sužalotosios.
   Beje, niekas nuo manęs ir neužsikrėtė. Praėjo jau penkios dienos, o jeigu mano ligą sukėlė virusas, jo inkubacinis periodas turėtų būti nuo dvylikos iki keturiasdešimt aštuonių valandų, ne daugiau. Daktarė Arens sakė man, kad kaip tik tuo metu liga ir būna labiausiai užkrečiama — anksčiau, nei pačiam ligoniui pasireiškia pirmieji simptomai, vadinasi, tuo metu, kai mergaitės pradėjo lankytis prie mano patalo, aš jų galbūt nė nebegalėjau užkrėsti. Gali būti ir taip, kad šia infekcija vietiniai jau persirgę ir įgiję imunitetą. Prievaizdo žmona klausė, ar tik man ne… Flantinė? Florencinė?.. karštinė, o ponas Gilkraistas tvirtino, esą 1320-aisiais būta gripo protrūkio. Galbūt kaip tik tas gripas pakirto ir mane.
   Dabar pavakarys. Rozemunda sėdi krėsle prie lango ir tamsiai raudonais vilnoniais siūlais siuvinėja drobės atraižą, greta manęs susirangęs miega Juočkis. O aš vis galvoju, kaip labai jūs buvote teisus, pone Danvorti. Atkeliavau čionai absoliučiai nepasiruošusi, viskas — absoliučiai ne taip, kaip įsivaizdavau būsiant. Tačiau sakydamas, kad niekas čia neprimena pasakos, jūs suklydote.
   Kad ir kur mesčiau akį, visur žvilgsnis kliūva už reginių iš pasakų: Agnesės raudona kepuraitė ir gobtuvas, žiurkė narvelyje, dubenys su koše, kaimo lūšnelės, suręstos iš pagaikščių bei šiaudų — bet kuris vilkas išverstų tokią, vos mostelėjęs uodega.
   Varpinės bokštas — visai toks pat, kokiame andai įkalinta Rapunzelė, o Rozemunda, palinkusi prie siuvinio — tamsiais plaukais ir įraudusiais skruostais, apsigobusi balta kepuraite — kaip iš akies traukta Snieguolė.
   (Pauzė)
   Tikriausiai man vėl kyla temperatūra. Užuodžiu kambaryje tvyrančius dūmus. Ledi Imeina meldžiasi atsiklaupusi prie lovos, jos rankose — Valandų Knyga. Rozemunda man sakė, kad jos vėl išsikvietė prievaizdo žmoną. Ledi Imeina siaubingai ją niekina. Matyt, aš rimtai sergu, jei jau ledi Imeina liepė ją pakviesti. Kažin, ar pakvies ir kunigą? Jei taip, būtinai reikės paklausti jo, ar jis žino, kur Gavynas mane surado. Čia taip karšta. Štai šitai jau visai neprimena pasakos. Kunigas čia paprastai kviečiamas tik mirštančiajam, o tikimybių teorija tvirtina, kad keturioliktame amžiuje mirtingumas nuo plaučių uždegimo siekė septyniasdešimt du procentus. Tikiuosi, kunigas greitai ateis, pasakys man, kur yra plyšys, ir palaikys už rankos.

 
   Kol Merė kamantinėjo Koliną, kaip šiam pavyko prasmukti pro karantino perimetro apsaugą, į ligoninę buvo atgabenti dar du ūmios infekcijos pakirsti asmenys, abu — studentai.
   — Buvo visiškai lengva, — pasipiktinęs pareiškė Kolinas. — Jie ten labiau tyko tų, kurie stengiasi išsiveržti lauk, negu bandančiųjų prasmukti į teritoriją. Jis kaip tik žiojosi pasakoti smulkmenų, kai atėjusi registratorė pranešė apie naujus ligonius.
   Merė nusitempė Danvortį į nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrių, vildamasi, kad jam galbūt pavyks atpažinti susirgusius.
   — O tu liksi čia, — paliepė ji Kolinui. — Vienai nakčiai jau privirei pakankamai košės.
   Danvortis neatpažino nė vieno iš susirgusių studentų, bet tai ir neturėjo reikšmės. Abu turėjo sąmonę ir buvo pakankamai aiškaus proto, kad galėtų duoti parodymus, taigi, kai atėjo Danvortis su Mere, jie budinčiam gydytojui jau vardijo žmones, su kuriais buvo susidūrę. Danvortis įdėmiai pažvelgė į vieną, paskui
   — į kitą ir papurtė galvą.
   — Ką gali žinoti, galbūt jie buvo toje apsipirkinėtojų minioje Didžiojoje gatvėje, — pratarė.
   — Ma jį bala, — atsakė Merė. — Manding, tu gali traukti namo.
   — Verčiau palauksiu, kol ateis metas duoti kraujo tyrimams.
   — Na jau, juk kraujo reikės duoti tik… — Ji pažvelgė į laikrodį ir užsikirto. — Dievulėliau! Jau po šešių.
   — Užlipsiu viršun pažiūrėti, kaip laikosi Badris, — atsakė Danvortis. — Paskui pasėdėsiu laukiamajame.
   Badris miegojo, ir slaugė perspėjo:
   — Jumis dėta, aš jo nežadinčiau.
   — Jokiu būdu, — užtikrino Danvortis ir patraukė atgal į laukiamąjį.
   Kolinas sukryžiavęs kojas sėdėjo ant grindų vidur kambario ir įnirtingai rausėsi krepšyje.
   — O kur tetulė Merė? — pasiteiravo. — Ji mažumėlę pašėlo dėl to, kad aš vis tik atsikrapščiau čionai, ar ne?
   — Ji tikėjosi, kad su saugiai grįžai į Londoną, — paaiškino Danvortis. — Tavo mama jai pasakė, kad traukinį, kuriuo važiavai, sulaikė Bartone.
   — Taip ir buvo. Visus išlaipino ir susodino į kitą traukinį, grįžtantį į Londoną.
   — Ir tu pasimetei sumaištyje?
   — Nieko panašaus. Išgirdau, kad žmonės kuždasi apie karantiną, tipo, užpuolė kažkokia baisi liga ir dabar visi išmirs, ir…
   — Jis nutilo ir vėl kibo raustis krepšyje. Ėmė traukti laukan daiktus, o po to grūsti atgal: kaugė vaizdo kasečių, kišeninė kamera, pora numintų, purvinų sportbačių… Vaikigalio kraujo ryšys su Mere matėsi plika akimi. — O man visiškai nesinorėjo įklimpti su Eriku ir pražioplinti visą smagumą.
   — Eriku?
   — Tai mano mamos sugyventinis. — Jis išsitraukė didelį luistą raudonos kramtomosios gumos, nukrapštė kelis gabalėlius ir susigrūdo į burną. Skruoste kaipmat iššoko didžiulis guzas. — Jis — tikras kraupas, kito tokio nekrozės pasaulyje nerasi, — paaiškino Kolinas, gromuliuodamas burnoje gumą. — Jis turi butą Kente, o ten absoliučiai nėra ko nusitverti.
   — Vadinasi, išlipai iš traukinio Bartone. O ką darei paskui? Pėdinai iki Oksfordo pėstute?
   Kolinas išsitraukė gumą iš burnos. Ji buvojau nebe raudona, o dėmėta — nei melsva, nei žalsva. Kolinas atidžiai apžiūrėjo gumulą iš visų pusių ir susigrūdo atgal į bumą.
   — Ką jūs, žinoma, ne. Nuo Bartono iki Oksfordo — geras kelio galas. Atvažiavau taksi.
   — Taip, žinoma, — atsiduso Danvortis.
   — Pritryniau taksistui, kad mokyklos laikraščiui ruošiu reportažą apie karantiną ir noriu nufilmuoti blokados postus. Suprantate, turėjau kamerą, tad neatrodė, kad visai pučiu miglą. — Iškėlęs jis parodė kamerą, paskui sugrūdo ją atgal į krepšį ir kibo raustis dar kažko.
   — Ir jis tavimi patikėjo?
   — Tai jau turbūt. Tiesa, paklausė, kokią mokyklą lankau, bet aš, didžiai įsižeidęs, atrėžiau: „Argi ne savaime aišku?”. Tada jis paminėjo Sent Edvardą, o aš atsakiau: „Na žinoma”. Taigi, reikia manyti, patikėjo. Šiaip ar taip, juk atvežė mane iki pat perimetro, ar ne?
   O aš dar kraustausi iš galvos nerimaudamas, ką darys Kivrina, jeigu greitai nepasipainios koks nors draugiškai nusiteikęs pakeleivis, tarė sau Danvortis.
   — O ką darei paskui? Bandei pakišti tą pačią istoriją ir policijai?
   Kolinas išsitraukė žalios vilnos megztinį, susuko į gniutulą, užrioglino tiesiog ant atidalyto krepšio.
   — Na ne. Pats supratau, kad istorija labai jau skylėta. Na, pagalvokite — o ką čia filmuoti? Juk ne gaisras ar kas panašaus. Taigi, ramiai nupėdinau prie apsauginio, tarsi ketindamas paklausti ko nors apie karantiną, o paskutinę akimirką pranėriau po barjeru ir pasipusčiau padus.
   — Nejaugi jie tavęs nesivijo.
   — O kaipgi, vijosi. Bet tik per porą kvartalų. Juk jie stengiasi nieko iš ten neišleisti — bet ne neįleisti. Tada galiuką pėdinau, kol aptikau pirmą telefono būdelę.
   Reikia manyti, lietus visą tą laiką kliokė kaip iš trukusio vamzdžio, tačiau Kolinas nematė reikalo apie tai užsiminti. O sudedamo skėčio tarp visų daiktų, kuriuos jis išrausė iš krepšio, nebuvo.
   — Užvis sunkiausia buvo surasti tetulę Merę, — pareiškė jis. Tada išsitiesė ant grindų, galvą pasidėjęs ant krepšio. — Nuėjau įjos butą, bet ten nieko neradau. Pamaniau, gal ji vis dar blaškosi po metro stotį, ieškodama manęs, bet stotis jau buvo uždaryta.
   — Jis atsisėdo, pasitaisė po galva megztinį, vėl atsigulė. — Tada ir dingtelėjo: juk ji — gydytoja. Taigi, turėtų būti Universiteto ligoninėje.
   Jis vėl atsisėdo, pamaigė krepšį, kad būtų patogiau galvai, vėl išsitiesė ir užsimerkė. Danvortis atsilošė nepatogiame krėsle ir čia pat susizgribo, kad pavydi jauniems. Kolinas tikriausiai jau snūduriavo, nėmaž neišsigandęs ir nesutrikęs po visų nuotykių. Vidury nakties jis sukorė visą kelią iki Oksfordo — pėsčias, o gal pasigavo kokį kitą taksi, o gal, kas jį žino, išsitraukė iš krepšio sudedamą dviratį — ir vienas pats atkako čionai, nepaisydamas žvarbaus žiemiško lietaus. Ir ką tu jam — vyrutis nėmaž nesuglumęs.
   Kivrinai viskas tikrai klostosi kuo puikiausiai. Jei kaimo ir nebuvo ten, kur turėjo būti, ji žingsniavo tol, kol surado jį, o gal pasigavo taksi. O gal atsigulė kur nors nusnausti, pasidėjusi galvą ant sulankstyto apsiausto, ir ramiai užmigo kietu, netrikdomu jaunystės miegu.
   Vidun įgriuvo Merė.
   — Abu vakar vakare buvo šokiuose Hedingtone, — prapliupo ji, bet, išvydusi Koliną, tuoj pat pritildė balsą.
   — Badris irgi ten buvo, — taip pat pakuždomis atsiliepė Danvortis.
   — Žinau. Viena susirgusių studenčių netgi šoko su juo. Jie ten išbuvo nuo devynių iki antros nakties, vadinasi, praėjo dvidešimt penkios — trisdešimt valandų. Puikiausiai sutelpa į keturiasdešimt aštuonių valandų inkubacinį periodą — jei tarsime, kad juos tikrai užkrėtė Badris.
   — O tu manai, kad vis dėlto galbūt ne jis?
   — Manau, kur kas labiau tikėtina, kad juos visus tris užkrėtė koks nors kitas asmuo — galbūt kas nors, su kuo Badris buvo susitikęs pavakariais, o kiti — vėliau.
   — Nešiotojas?
   Merė papurtė galvą.
   — Žmonės paprastai niekad nebūna miksoviruso ndliotojais, nesusirgdami ir patys, tačiau tasai jis arba ji, kuris paskleidė virusą, galėjo persirgti labai lengva forma arba išvis nekreipti dėmesio į ligos simptomus.
   Danvortis prisiminė, kaip Badris susmuko ant valdymo pulto, ir smarkiai suabejojo, ar įmanoma nekreipti dėmesio į šitokius ligos simptomus.
   — O jeigu, — tęsė Merė, — tasai asmuo prieš keturias dienas lankėsi Pietų Karolinoje…
   — …štai tau ir tiesioginis ryšys su amerikietiškuoju virusu.
   — O tu galėsi liautis nerimavęs dėl Kivrinos. Šokiuose Hedingtone ji tikrai nebuvo, — pareiškė Merė. — Žinoma, ryšys su užkrato šaltiniu per kelias jungiamąsias grandis — dar labiau tikėtinas.
   Ji suraukė antakius, o Danvortis pagalvojo: kelios grandys — vadinasi, keli žmonės, kurie galbūt ne tik nepasirodė ligoninėje, bet ir išvis nesikreipė į gydytoją. Kelios grandys, tiesiog nekreipusios dėmesio į ligos simptomus…
   Tikriausiai ir Merė galvojo apie tą patį.
   — O tie tavo varpininkai… kada jie atvyko į Angliją?
   — Nežinau. Bet Oksforde pasirodė tik šiandien po pietų, Badris tuo metu jau dirbo prie tinklo.
   — Vis vien paklausinėk juos. Kada atskrido, kur lankėsi, ar nė vienas nepasijuto sirguliuojąs. Juk gali būti ir taip, kad kuris nors vienas jų turi Oksforde pažįstamų ir atvažiavo atskirai, anksčiau už kitus. O gal kas nors iš tavo baigiamojo kurso studentų — amerikietis?
   — Ne. Montoja amerikietė.
   — Apie ją aš net nepagalvojau, — prisipažino Merė. — Ar ji seniai čia?
   — Visą semestrą. Bet juk galėjo susitikti su kuo nors, atvykusiu iš Amerikos.
   — Būtinai paklausiu jos apie tai, kai tik ateis duoti kraujo tyrimams, — pareiškė Merė. — O tu norėčiau kad paklausinėtum Badrį — gal jis pažįsta kokių amerikiečių, o gal bendrauja su studentais, buvusiais Amerikoje pagal mainų programą.
   — Dabar jis miega.
   — Tą patį turėtum daryti ir tu, — pareiškė Merė. — Na, nenorėjau pasakyti, kad dabar pat. — Ji patapšnojo jam ranką. — Nėra jokios būtinybės laukti iki pat septynių. Pakviesiu ką nors, kas paims kraujo mėginį ir pamatuos tau kraujospūdį, kad galėtum ramiai traukti namo — tiesiai į lovą. — Ji sugniaužė Danvorčiui riešą ir pažvelgė į temperatūros monitorių. — Šaltis nekrečia?
   — Ne.
   — Galvos neskauda?
   — Skauda.
   — Tai todėl, kad tu visiškai nusivaręs. — Ji paleido jo riešą. — Tuojau pat ką nors pakviesiu.
   Ji dirstelėjo į Koliną, išsitiesusį ant grindų.
   — Teks atlikti tyrimus ir Kolinui — ir tikrinti bent jau tol, kol tvirtai įsitikinsime, kad infekcija perduodama lašeliniu būdu.
   Kolinui miegant atkrago žandikaulis, bet kramtomoji guma tebebuvo kur buvusi, užkišta tarp dantų ir skruosto. Gal neužsprings? — dingtelėjo Danvorčiui.
   — O ką darysime su tavo vaikaičiu? — paklausė jis. — Gal nori, kad, grįždamas į Baliolą, parsivesčiau ir jį?
   Merė apdovanojo jį dėkingu žvilgsniu.
   — Tikrai? Parsivestum jį? Labai nenorėčiau tau jo užkrauti, bet abejoju, ar pati parsirasiu namo anksčiau, nei suvaldysime situaciją. — Merė atsiduso. — Vargšas vaikas. Tikiuosi, Kalėdos jam nebus beviltiškai sugadintos.
   — Na, dėl šito, tavim dėtas, pernelyg nesirūpinčiau, — murmtelėjo Danvortis.
   — Šiaip ar taip, labai tau dėkoju, — pasakė Merė. — Pasirūpinsiu, kad jūsų kraujo mėginius paimtų tuojau pat.
   Ji išėjo. Kolinas tučtuojau atsisėdo.
   — Kokius dar mėginius? — paklausė. — Ar tai reiškia, kad virusą galėjau pasigauti ir aš?
   — Nuoširdžiai tikiuosi, kad ne, — atsakė Danvortis, galvodamas apie įraudusį Badrio veidą sunkų, trūksmingąjo alsavimą.
   — Bet juk galėjau, — laikėsi savo Kolinas.
   — Tikimybė labai jau menka, — pasakė Danvortis. — Tavim dėtas, nesukčiau dėl to galvos.
   — O aš ir nesuku. — Kolinas ištiesė ranką. — Bet man atrodo, kad mane išbėrė, — entuziastingai pridūrė jis, rodydamas strazdanos dėmelę.
   — Tai — ne virusinės infekcijos simptomas, — patikino jį Danvortis. — Susirink daiktus. Po to, kai mums paims mėginius, mudu su tavimi trauksime pas mane. — Jis pats pasiėmė paltą ir šaliką nuo kėdžių, ant kurių buvo juos išblaškęs.
   — Kokie tuomet yra infekcijos simptomai?
   — Aukšta temperatūra, dusulys, sunku kvėpuoti, — atsakė Damvortis. Greta kėdės, ant kurios sėdėta Latimero, vis dar voliojosi Merės pirkinių krepšys. Danvortis nutarė, kad reikėtų paimti ir jį.
   Atskubėjo medicinos sesuo, nešina padėklu su įrankiais kraujo mėginiams paimti.
   — Mane pila karštis, — pareiškė Kolinas ir išraiškingai stvėrėsi už gerklės. — Nebegaliu įkvėpti.
   Slaugė nusigandusi žingtelėjo atatupsta, net suskambėjo menzūrėlės ant padėklo.
   Danvortis stvėrė Koliną už rankos.
   — Neišsigąskite, — nuramino slaugę. — Jis tik apsinuodijo kramtomąja guma.
   Kolinas išsišiepė ir be menkiausios baimės atkišo slaugei apnuogintą ranką o paskui sugrūdo megztinį atgal į krepšį ir užsimetė vis dar drėgną striukę. Slaugė tuo tarpu ėmė kraują Danvorčiui.
   Tarstelėjusi: „Daktarė Arens sakė, kad laukti rezultatų jums nebūtina”, — slaugė pasišalino.
   Danvortis apsivilko paltą, paėmė Merės pirkinių krepšį ir nusivedė Koliną koridoriumi, paskui — per nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrių. Merės niekur nebuvo matyti, bet ji juk pasakė, kad laukti jiems nebūtina, o Danvortis staiga pasijuto toks nuvargęs, kad vos pastovėjo ant kojų.
   Juodu išėjo į lauką. Brėško, pirmuosiuose dienos šviesos atspindžiuose vis dar tebešiureno lietus. Susigūžęs po ligoninės stogine, Danvortis valandėlę dvejojo: ar nevertėtų išsikviesti taksi? Tačiau jis nenorėjo rizikuoti: kol lauks taksi, dar ims ir pasirodys Gilkraistas duoti kraujo tyrimams, o tada jam, Danvorčiui, žiūrėk, dar tektų klausytis didingų jo planų, kaip jis kitu reisu pasiusiąs Kivriną į patį Juodosios Mirties sūkurį, o gal — savo akimis pasižiūrėti Aginkorto mūšio. Danvortis išrausė iš Merės krepšio sudedamą skėtį ir jį išskleidė.
   — Ačiū Dievui, jūs vis dar čia! — Čiūžtelėjo padangos; taškydama vandenį, dviračiu atmynė Montoja. — Man būtinai reikia rasti Besingeimą.
   Taip pat, kaip ir mums visiems, pagalvojo Danvortis, nejučia susimąstydamas, kur ji galėjo klajoti per visą beprotišką skambinėjimą.
   Montoja nušoko nuo dviračio, nustūmė j į prie specialaus stovo, prirakino grandine.
   — Jo sekretorė tvirtina, neva niekas nežino, kur jis išsidanginęs. Ar galite patikėti?
   — Taip, — atsakė Danvortis. — Šiandien — tai yra, jau vakar — beveik visą dieną sugaišau, mėgindamas su juo susisiekti. Jis atostogauja kažkur Škotijoje, bet tiksliau nežino niekas. Pasak jo žmonos — kažkur žvejoja.
   — Šitokiu metų laiku? — nusistebėjo Montoja. — Kam gali šauti į galvą gruodžio mėnesį važiuoti į Škotiją žvejoti? Be jokios abejonės, jo žmona žino, kur jis, ar bent jau kokį nors telefono numerį, kur jam galima paskambinti — ar panašiai.
   Danvortis tik palingavo galvą.
   — Juokis ir voliokis! Verčiuosi per galvą, pastatau ant blakstienų visą sveikatos apsaugos ministeriją, siekdama gauti specialų leidimą grįžti prie kasinėjimų — o Besingeimas lyg niekur nieko — atostogauja! — Ji kyštelėjo ranką po lietpalčiu ir išsitraukė įvairiaspalvių popierių pluoštą. — Jie sutiko išimties tvarka išleisti mane iš zonos su sąlyga, jei Istorijos fakulteto dekanas savo parašu patvirtins raštą, skelbiantį, jog mano kasinėjimai — labai svarbus ir Universiteto gerovei būtinas projektas. Kaip jis galėjo šitaip išgaruoti be jokio pėdsako? — Ji pliaukštelėjo popieriais sau per koją, į visas puses pažiro lietaus lašai. — Trūks plyš privalau gauti tą parašą anksčiau, nei visi radiniai atsidurs ežero dugne! Kur nelabasis nešioja Gilkraistą?
   — Netrukus jis turėtų atvykti duoti kraujo mėginį, — pasakė Danvortis. — O jeigu jums pavyks rasti Besingeimą, pasakykite jam, kad jis privalo tučtuojau sugrįžti. Pasakykite, kad mūsuose paskelbtas karantinas, kad mes nežinome, kur atsidūrė mūsų istorikė, o laborantas pernelyg sunkiai serga, kad įstengtų ką nors rišliai papasakoti.
   — Žvejoja! — pasibjaurėjusi sušniokštė Montoja, eidama vidini.
   — Jeigu radimvietę rasiu suniokotą, jam tai dar atsirūgs, kaip kažin ką.
   — Eime, — Danvortis timptelėjo Koliną, nekantraudamas dingti iš čia, kol nepasirodė dar kas nors. Jis iškėlė skėtį, stengdamasis pridengti ir Koliną, bet netruko įsitikinti, jog tai — nekokia užmačia. Kolinas tai kiek įkirsdamas drožė į priekį, įsigudrindamas ištaškyti kiekvieną pasitaikiusią balą, tai stabčiojo paspoksoti į parduotuvių vitrinas.
   Gatvėse nesimatė nė gyvos dvasios: ar dėl ankstyvo meto, ar dėl karantino — šito Danvortis negalėjo įspėti. Galbūt ir namuose visi miegos, vylėsi jis. Galbūt mums pavyks tylutėliai įsmukti vidun ir griūti tiesiai į lovą.
   — Tikėjausi, kad čia kur kas daugiau veiksmo, — pareiškė Kolinas — atrodė rimtai nusivylęs. — Na, sirenos ir visa kita.
   — Ir katafalkai, lėtai riedantys gatvėmis, ir vežikai, šūkaliojantys: „Išneškite savo mirusiuosius!” — pratęsė Danvortis. — Žinai, tau reikėjo keliauti drauge su Kivrina. Karantinas Viduramžiais
   — štai kur įspūdingas reginys, mums tikriausiai nelemta nieko panašaus išvysti: turime vos keturis ligonius, o iš Jungtinių Valstijų jau atkeliauja vakcina.
   — O kas toji Kivrina? — paklausė Kolinas. — Jūsų duktė?
   — Mano studentė. Ji ką tik iškeliavo į 1320-uosius.
   — Laiko kelionės? Apokaliptiška!
   Juodu pasuko už Didžiosios gatvės kampo.
   — Viduramžiai… — nutęsė Kolinas. — Juk tai Napoleonas, ar ne? Na, Trafalgaras ir visa kita?
   — Tai Šimto metų karas, — atsakė Danvortis; Kolinas tik akis išsprogino. Po šimts, ir ko šiais laikais moko vaikus mokyklose? — pagalvojo Danvortis. — Na, riteriai ir damos, ir pilys.
   — Kryžiaus žygiai?
   — Kryžiaus žygiai buvo šiek tiek ankstėliau.
   — Štai kur norėčiau nukeliauti aš. Į Kryžiaus žygių laikus.
   Juodu pasiekė Baliolo vartus.
   — Dabar tylos, — perspėjo Danvortis. — Reikia manyti, visi miega.
   Prie budinčiojo vartelių nieko nebuvo, priekiniame kieme irgi nesimatė nė gyvos dvasios. Tik valgykloje žibėjo šviesa — galimas dalykas, ten pusryčiavo varpininkai. Vyresniųjų korpusas buvo visiškai tamsus, Salvinas — taip pat. Jeigu jiems pavyktų su niekuo nesusidūrus užkopti laiptais ir jeigu Kolinas netikėtai nepareikštų esąs alkanas, tuomet gal ir išdegtų nepastebėtiems saugiai prasmukti į Danvorčio būstą.
   — Tšššš, — grįžtelėjęs per petį Danvortis perspėjo Koliną, kuris stabtelėjo kieme, išsitraukė iš burnos gumą ir apžiūrėjo — dabar ši buvo kone juoda su purpuriniu atspalviu. — Būtų gerai, jei nieko nepažadintume, — pridūrė, spausdamas pirštą prie lūpų, tada apsigręžė ir įsirėžė tiesiog į kažkokią tarpduryje burkuojančią porelę.
   Abu vilkėjo neperšlampamus lietpalčius ir glebėsčiavosi iš peties; vaikinas, regis, net nepajuto susidūrimo, bet mergina tuoj pat atšlijo nuo jo, atrodė išsigandusi. Ji buvo trumpai kirptais rusvais plaukais, o po lietpalčiu dėvėjo slaugės praktikantės uniformą. Vaikinas buvo ne kas kitas — Viljamas Gadsonas.
   — Jūsų elgesys visiškai nederamas nei šioje vietoje, nei šiuo metu, — griežtai subarė juos Danvortis. — Viešas jausmų demonstravimas fakultete griežtai draudžiamas. Be to, tai dar ir nepatartina — bet kurią akimirką čia gali prisistatyti tavo mama.
   — Mano mama? — pakartojo Viljamas; jis suglumo lygiai taip pat, kaip ir pats Danvortis, išvydęs ją atgrumančią koridoriumi su visu lagaminu. — Ji čia? Oksforde? O ką ji čia veikia? Maniau, paskelbtas karantinas…
   — Taip ir yra, tačiau motinos meilei nebaisios jokios kliūtys. Ji nerimauja dėl tavo sveikatos, beje, atsižvelgus į aplinkybes, — aš taip pat. — Jis iš po surauktų antakių nudelbė Viljamą ir merginą, kuri nesusilaikė nesukikenusi. — Taigi, siūlau kuo skubiau palydėti bendrininkę namo ir ruoštis sutikti mamytę.
   — Ruoštis… ką? — dabar jau Viljamas atrodė iš tikrųjų priblokštas. — Ar norite pasakyti, kad ji pasiliks čia?
   — Ko gero, ji tiesiog neturi kitos išeities. Mes — karantino zonoje.
   Staiga laiptinėje plykstelėjo šviesa, iš šešėlių išniro Finčas.
   — Ak, pone Danvorti, ačiū Dievui, jūs čia! — šūktelėjo jis.
   Jis irgi saujoje gniaužė pluoštą įvairiaspalvių popierių, kuriais ėmė mosuoti Danvorčiui.
   — Nacionalinė sveikatos apsauga ką tik atsiuntė mums dar trisdešimt sulaikytųjų. Kaliau jiems, kad nebeturime vietos, bet jie nė klausyti nesiklausė; visai nenumanau, ką dabar daryti. Mes niekaip negalime įkurdinti tokios daugybės žmonių, su atsargomis ir šiaip visai striuka.
   — Trūksta tualetinio popieriaus, — burbtelėjo Danvortis.
   — Na taip! — sušuko Finčas, mosuodamas popieriais. — Maisto — irgi ne kažin kiek. Vien per šį rytą neliko pusės kumpio ir kiaušinių.
   — Kiaušinienė su kumpiu? — nugirdo Kolinas. — O gal dar šiek tiek liko?
   Finčas nieko nesuprasdamas dėbtelėjo į Koliną, paskui — į poną Danvortį.
   — Tai daktarės Arens antros eilės vaikaitis, — paaiškino Danvortis ir, Finčui nespėjus prasižioti, pridūrė: — Jis gyvens pas mane.
   — A, tai gerai… Aš tiesiog niekaip neberasčiau vietos įkurdinti dar vieną žmogų.
   — Mudu abu ištisą naktį nemiegojome, pone Finčai, taigi…
   — Štai, šįryt sudariau visų mūsų turimų atsargų sąrašą. — Finčas pakišo Danvorčiui sudrėkusį melsvą popierių. — Kaip matote…
   — Pone Finčai, nepaprastai puiku, kad jūs taip rūpinatės atsargomis, bet neabejoju, kad tai gali palaukti; kol…
   — O čia — sąrašas jums skambinusiųjų; žvaigždutėmis pažymėjau tuos, kuriems turėtumėte perskambinti. Vikaras prašo, kad rytoj, ketvirtis po šešių, ateitumėte į Mergelės Marijos bažnyčią, Kūčių vakaro skaitinių repeticijai.
   — Aš būtinai visiems jiems perskambinsiu, bet tik po to, kai…
   — Du kartus skambino daktarė Arens. Norėjo sužinoti, ką išsiaiškinote apie varpininkus.
   Danvortis pasidavė.
   — Naujus sulaikytuosius išskirstyk į Voreną ir Basevį, po tris į kambarį. Bendrabučio rūsyje dar yra sudedamų lovų ypatingiems atvejams.
   Finčas jau žiojosi prieštarauti.
   — Dažų kvapą jiems teks kaip nors ištverti.
   Jis padavė Kolinui Merės pirkinių krepšį ir skėtį.
   — Štai tas pastatas, matai, šviesa valgykloje? — Jis parodė vaikiščiui duris. — Eik ten, paprašyk patarnautojo pusryčių, o paskui tegul kuris nors palydi tave į mano butą.
   Jis vėl atsigręžė į Viljamą, kuris, pasinaudojęs proga, rankomis kažką veikė po slaugės lietpalčiu.
   — Pone Gadsonai, įsodinkite savo bendrininkę į taksi, o paskui suraskite visus studentus, likusius čia per atostogas, ir išklausinėkite, ar kuris nors jų pastarąją savaitę nesilankė Jungtinėse Valstijose; o gal kas nors bendravo su kuo nors, iš ten atvykusiu. Sudarykite sąrašą. Jūs pats pastaruoju metu Valstijose nesilankėte, tiesa?
   — Nesilankiau, pone, — atsakė Viljamas, atitraukdamas rankas nuo slaugės. — Per atostogas visą laiką praleidau čia, skaičiau Petrarką.
   — Ak taip, Petrarką, — burbtelėjo Danvortis. — Išklausinėkite studentų, gal jie žino, ką nuo pirmadienio veikė Badris Čauduris; paklauskite ir darbuotojų. Man būtinai reikia žinoti, kur jis buvo ir su kuo. Tokias pat žinias surinkite ir apie Kivriną Engl. Jei kruopščiai atliksite šį darbą ir liausitės viešai demonstravęs jausmus, aš pasirūpinsiu apgyvendinti jūsų mamą kaip įmanoma atokiau nuo jūsų.
   — O, ačiū, pone, — prapliupo Viljamas. — Padarytumėte man išties didžiulę paslaugą, pone.
   — O dabar, pone Finčai, gal pasakysite, kur galėčiau rasti ponią Teilor?
   Finčas padavė jam dar vieną popierių pluoštą su apgyvendintųjų ir kambarių sąrašais. Tačiau ponios Teilor tarp jų nebuvo. Ji vis <iar kiūtojo jaunesniųjų studentų bendrajame kambaryje, reikia manyti, drauge su visais kitais iki šiol neįkurdintais sulaikytaisiais.
   Vos Danvortis spėjo įžengti vidun, jį už rankovės stvėrė įspūdingo stoto kailiniuota moteris.
   — Ar jūs čia viršininkas? — griežtai paklausė.
   Panašu, kad ne, pagalvojo Danvortis.
   — Taip, — atsakė balsu.
   — Tuomet ko ketinate imtis, kad mes galėtume kur nors priglausti galvą pamiegoti? Kiaurą naktį nė bluosto nesudėjome.
   — Lygiai taip pat, kaip ir aš, ponia, — atsakė Danvortis pabūgęs, kad kaip tik ji ir būsianti ponia Teilor. Telefono monitoriuje moteris atrodė laibesnė ir ne tokia pavojinga, tačiau vaizdo efektas galėjo būti apgaulingas, ko nepasakysi nei apie nuotaiką, nei apie akcentą.
   — Ponia Teilor — aš, — prisistatė ant vienos iš kraštinių kėdžių sėdėjusi moteris. Ji atsistojo. Atrodė dar liesesnė už atvaizdą telefono ekrane, o ir ne tokia perpykusi. — Tai aš kiek anksčiau kalbėjausi su jumis telefonu. — Pasakė taip, tarsi telefonu jie būtų maloniai paplepėję apie varpų muzikos subtilybes. — O čia — ponia Piantini, mūsų tenoras, — pridūrė ji, rodydama kailiniuotąją.
   Pažiūrėjus atrodė, kad ponia Piantini panorėjusi įstengtų vienu trūktelėjimu nuplėšti nuo grandinės kad ir patį Didįjį Tomą. Kaip kažin ką, pastaruoju metu jos tikrai nebuvo pakandęs joks virusas.
   — Ar galėtume persimesti keliais žodžiais vienu du, ponia Teilor? — Danvortis išsivedė ją į koridorių. — Ar jums pavyko atšaukti koncertą Elyje?
   — Taip, — atsakė ji. — IrNorviče. Jie reagavo labai supratingai.
   — Ji neramiai palinko arčiau jo. — Ar tiesa, kad tai — cholera?
   — Cholera? — nesusigaudydamas žioptelėjo Danvortis.
   — Viena moteris iš tų, kurios buvo stotyje, sakė, esą kažkas parvežęs iš Indijos užkratą, ir dabar žmonės krintą kaip musės.
   Jos elgsena pasikeitė iš esmės — žinoma, ji atlyžo ne dėl to, kad naktį būtų gerai pailsėjusi, o dėl to, kad apėmė baimė. Jeigu dabar jis leptelėtų, kad susirgusiųjų — tik keturi, žiūrėk, ji dar imtų ir pareikalautų tučtuojau vežti juos į Elį.
   — Beveik neabejotina, kad ligos sukėlėjas — miksovirusas, — atsargiai rinkdamasis žodžius atsakė Danvortis. — Kada jūsų grupė atvyko į Angliją?
   Jos akys išsiplėtė.
   — Ar manote, kad virusą galėjome užvežti mes? Indijoje mes nesilankėme.
   — Yra tikimybė, kad mus užpuolė tas pats virusas, kuris sukėlė epidemiją Pietų Karolinoje. Gal kuris nors jūsų grupės narys kilęs iš Pietų Karolinos?
   — Ne, — atsakė ji. — Visi mes iš Kolorado, išskyrus ponią Piantini. Ji — iš Vajomingo. Bet nė vienas mūsų pastaruoju metu nesirgome.
   — O prieš kiek laiko atvykote į Angliją?
   — Prieš tris savaites. Lankėmės tradiciniuose kapitulos susirinkimuose, rengėme varpelių koncertus. Šventos Kotrynos bažnyčioje atlikome „Boston Treble Bob”, o Beryje, drauge su trimis Šv. Edmundo varpininkais, skambinome „Post Office Carters”, bet, savaime suprantama, nei viena, nei kita nebuvo nauji kūriniai varpams. Tuo tarpu „Chicago Surprise Minor”…
   — Ar vakar rytą į Oksfordą atvykote visi kartu?
   — Taip.
   — Ar nė vienas jūsų neatvažiavo anksčiau, pavyzdžiui, apžiūrėti miesto ar susitikti su draugais?
   — Ne, — atsakė ji; plika akimi buvo matyti, kad toks klausimas ją pribloškė. — Juk mes čia gastroliuojame, pone Danvorti, o ne atostogaujame.
   — Ir, kaip sakėte, nė vienas iš jūsų nebuvo apsirgęs?
   Ji papurtė galvą.
   — Mes negalime leisti sau sirgti. Juk mūsų — tik šeši.
   — Labai ačiū už pagalbą, — padėkojo Danvortis ir nulydėjo ją atgal į bendrąjį kambarį.
   Tada paskambino Merei, nerado jos, paliko žinutę ir kibo skambinėti visiems pagal Finčo sužymėtas žvaigždutes. Pabandė susisiekti su Endriusu, su Jėzaus koledžu, su pono Besingeimo sekretore, su Mergelės Marijos bažnyčia — niekur taip ir nesujungė. Jis padėjo ragelį, luktelėjo, paskui vėl kibo skambinti. Per vieną tokią penkių minučių pertraukėlę paskambino Merė.
   — Kodėl tu ne lovoje? — griežtai paklausė. — Atrodai visiškai nusivaręs.
   — Kamantinėjau varpininkus, — atsakė Danvortis. — Jie Anglijoje jau tris savaites. Į Oksfordą atvyko visi drauge — vakar, vidury dienos. Nė vienas niekuo nesirgo. Ar nori, kad dabar pat keliaučiau į ligoninę išklausinėti Badrio?
   — Bijau, kad iš jo nieko nepeši. Jis jau kalbasi su dvasiomis.
   — Nesėkmingai bandau prisiskambinti į Jėzaus koledžą — ten gal sužinočiau, kada jis atėjo ir išėjo.
   — Gerai, — pasakė Merė. — Paklausk ir jo namų šeimininkės. Ir dar — būtinai pamiegok. Nenorėčiau, kad tai pakirstų dar ir tave.
   — Ji patylėjo. — Turime šešis naujus atvejus, — pridūrė.
   — Nustatei kokį nors ryšį su Pietų Karolina?
   — Ne, — atsakė ji. — Be to, tarp susirgusiųjų nėra nė vieno tokio, apie kurį galėtume drąsiai tvirtinti, kad tikrai nebuvo susidūręs su Badriu. Taigi, kol kas pirminiu užkrato šaltiniu tenka laikyti jį. Kaip laikosi Kolinas?
   — Kaip tik dabar pusryčiauja, — atsakė Danvortis. — Jis laikosi kuo puikiausiai. Nesirūpink dėl jo.
   Vis dėlto lovąjis pasiekė tik pusę dviejų dienos. Dvi valandas sugaišo, kol susiskambino su visais, pažymėtais žvaigždutėmis Finčo sąraše, dar valandą — kol išsiaiškino, kur gyvena Badris. Buto šeimininkės namuose nebuvo, o kai Danvortis parsirado atgal, lipte prilipo Finčas su atsargų inventorizacija.
   Galų gale Danvortis atsikratė jo, prižadėjęs paskambinti į NSA ir pareikalauti papildomos tualetinio popieriaus siuntos. Ir pagaliau parsirado į savo kambarius.
   Kolinas buvo susirangęs ant palangės, po galva pasikišęs krepšį, užsiklojęs nertu užtiesalu, nesiekiančiu net iki pėdų. Danvortis apklojo jį pledu nuo lovos, tada pats sudribo į gilų krėslą priešais nusiauti.
   Buvo toks pavargęs, kad, atrodė, nebepajėgs net atsivarstyti batų, bet iš patirties žinojo, kad, jei kris į lovą patingėjęs nusirengti, vėliau to pasigailės. Tokia prabanga gali naudotis tik jauni ir nekamuojami artrito. Kolinas pabus žvalus ir visiškai pailsėjęs, kad ir kiek sagų spaustų jam šonus, kad ir kaip varžytų judesius rankovės. Lygiai taip pat ir Kivrina gali susivynioti į pernelyg ploną savo apsiaustą ir užmigti, galvą pasidėjusi ant šerpetoto kelmo. Tuo tarpu jei jis pats užmirštų pasidėti pagalvę ar patingėtų nusivilkti marškinius, paskui pabustų lyg sudaužytas. O jei sėdės šitaip su batais rankoje, iki lovos niekad nenusiropš.
   Nepaleisdamas iš rankos batų, jis prisivertė išsikerėplinti iš fotelio, išjungė šviesą, nušiūravo į miegamąjį. Apsivilko pižamą, atmetė antklodę. Lova atrodė neapsakomai viliojanti.
   Užmigsiu anksčiau, nei galva paliesiu pagalvę, mąstė Danvortis, nusiimdamas akinius. Griuvo į lovą, užsiklojo. Užmigsiu, net nesuspėjęs išjungti lempos, dar pagalvojo jis ir išjungė lempą.
   Pro langą šviesos beveik išvis nesklido, tik tamsžalių vijoklių tankumyne pilkavo murkšlina prieblanda. Į storus jų lapus švelniai šiureno lietus. Reikėjo užsitraukti užuolaidas, dingtelėjo Danvorčiui, tačiau dar kartą keltis jis nebeturėjo jėgų.
   Kivrinai bent jau neteks kęsti lietaus. Juk ten, kur atsidūrė ji, užslenka Mažasis Ledo amžius. Taigi, gali nebent snigti. To meto žmonės miegodavo susispaudę į krūvą prie ugniavietės, kol pagaliau kažkam šovė į galvą išrasti kaminą ir krosnį, bet Oksfordo grafystės kaimams tokios prabangos teks palūkėti iki penkioliktojo amžiaus vidurio. Tačiau Kivrinai tai nesukels jokių keblumų. Ji susirangys į kamuoliuką kaip Kolinas ir ramiai miegos saldžiu ir taip menkai tevertinamu jaunystės miegu.
   Kažin, ar jau nustojo lyti? — svarstė Danvortis. Lietaus šiurenimo nebesigirdėjo. Galbūt lietų pakeitė smulki dulksna, o gal lietus kaip tik telkia naujas jėgas. Už lango taip tamsu, nors vakaro sutemoms dar lyg ir ankstoka. Danvortis ištraukė ranką iš po antklodės ir pažvelgė į švytintį elektroninio laikrodžio ciferblatą. Dar tik antra valanda. Vadinasi, ten, kur atsidūrė Kivrina, turėtų būti šešios. Kai tik atsikelsiu, būtinai reikės paskambinti Endriusui, tarė sau Danvortis. Tegul pagaliau perskaito taško rodmenis, kad tiksliai sužinotume, kur ir kada ji yra.
   Badris spėjo pasakyti Gilkraistui, kad laiko paklaida — minimali, o pirmamečio asistento įvestas koordinates jis patikrinęs dukart — ir įsitikinęs, kad šis neprivėlęs jokių klaidų. Tačiau Danvortis netvėrė savame kailyje, norėdamas įsitikinti, jog viskas tikrai gerai. Gilkraistas juk nesiėmė išvis jokių atsargumo priemonių, o net ir tada, kai saugumą užtikrini visais įmanomais būdais, kad nors vis vien gali nušleivoti ne ten, kur reikia. Ši diena puikiausiai tai įrodė.
   Badris juk buvo paskiepytas visais privalomais priešvirusiniais skiepais. O Kolino mama saugiai įsodino jį į traukinį, įdėjo šiek tiek pinigų… O kai pats Danvortis pirmą kartą iškeliavo į Londoną, visai nedaug tetrūko, kad niekada nebūtų sugrįžęs, nors atsargumo priemonių buvo griebtąsi tiek ir tiek.
   Kelionė buvo pati paprasčiausia: ten ir atgal, eilinis perkėlimo tinklo bandymas. Atstumas — vos trisdešimt metų į praeitį. Danvortis turėjo išnerti Trafalgaro aikštėje, iš Čering Kroso metro nuvažiuoti į Pedingtoną, o iš ten — 10:48 traukiniu — į Oksfordą, kur turėjo atsidaryti pagrindinis tinklas. Laiko jam buvo skirta į valias, net su kaupu. Kruopščiai išstudijuota abėcėlinė geležinkelių rodyklė, metro traukinių tvarkaraščiai, tikrintos ir pertikrintos pinigų išleidimo datos. Tačiau nusigavęs į Čering Kroso metro stotį, Danvortis rado ją uždarytą. Bilietų kioskuose šviesos nedegė, o įėjimas buvo užtvertas geležinėmis, priešais turniketus nuleistomis grotomis.
   Danvortis apsikamšė antklodė pečius. Persikeliant į praeitį, tyko aibės visokiausių pavojų — tokių, kurių niekas negalėjo numatyti. Juk Kolino mamai tikriausiai net nedingtelėjo, kad jo traukinį gali sustabdyti Bartone. Niekad net sapnuote nesapnavo, kad Badris nei iš šio, nei iš to gali susmukti ant konsolės…
   O juk Merės tiesa, tarė sau Danvortis. Tave kamuoja sunkus gadsonitizmo priepuolis. Kivrina juk įveikė visas kliūtis, kad galiausiai iškeliautų į Viduramžius, nepaisė nieko, kas kaišiojo pagalius jai į ratus. O jei ir atsitiks kas nors nenumatyto, ji tikrai su viskuo susidoros. Kolinui tokia smulkmena kaip karantinas juk nesutrukdė atvažiuoti, argi ne taip? O ir pats Danvortis sveikas gyvas parsirado iš Londono.
   Tąsyk jis kumščiais trankė geležinius vartus, paskui nubėgo laiptais atgal į viršų dar kartą perskaityti nuorodų — gal vis dėlto nuėjęs ne ten, kur reikia? Ne, nieko nesupainiojo. Jis apsidairė laikrodžio. Galbūt laiko paklaida didesnė, nei buvo nustatyta per gausius patikrinimus, galvojo jis, galbūt metro jau uždarytas nakčiai? Tačiau laikrodis virš įėjimo rodė penkiolika po devynių.
   — Avarija, — pasakė jam kažkoks įtartinai atrodantis tipas, užsimaukšlinęs purviną kepurę. — Metro neatsidarys tol, kol jie ten neišvalys kelio.
   — Bet… bet aš būtinai turiu sėsti į traukinį, važiuojantį Bakerlu linija, — užsikirsdamas išmekeno Danvortis, bet žmogėnas jau buvo nukrebždenęs sau.
   Danvortis taip ir liko stypsoti žvelgdamas į aptemdytą stotį, nepajėgdamas net mąstyti, ko dabar reikėtų griebtis. Jis neturėjo tiek pinigų, kad užtektų susimokėti už taksi, o Padingtonas — kitame Londono gale. Pėsčias, kad ir skuosdamas kiek kojos neša, iki 10:48 jis niekaip nesuspės.
   — Ė, bičas, kur šinkuoji? — staiga paklausė jo kažkoks jaunas tipelis juoda odine striuke ir ryškiai žaliai dažyta skiautere ant galvos. Danvortis net ne iš karto perprato, ką jis sako. Pankas, dingtelėjo jam. Tasai grėsmingai žingtelėjo artyn.
   — Padingtonas, — išspaudė iš savęs Danvortis — išėjo ne ką daugiau nei cyptelėjimas.
   Pankas iki alkūnės subruko ranką į savo odinės striukės kišenę — Danvortis net neabejojo, kad išsitrauks pankišką peilį iššokančiais ašmenimis. Tačiau tas išsitraukė laminuotą nuolatinį metro bilietą su linijų planu kitoje pusėje.
   — Gali išsikrutinti iš Embankment stoties, varyk District arba Žiedo linija. Pėdink Kreiven gatve, paskui — į kairę.
   Danvortis visą kelią dūmė kiek įkirsdamas, nėmaž neabejodamas, kad iš kokios tarpuvartės bet kurią akimirką gali iššokti visa pankų gauja ir nusavinti jo istoriškai tikslius pinigus. Galų gale pasiekęs Embankment stotį, susizgribo net.nenutuokiąs, kaip elgtis su bilietų automatais.
   Jam pagelbėjo moteris su dviem pypliais — nuspaudė stoties, kur jam reikėjo patekti, mygtuką, surinko reikiamą sumą, parodė, kaip įkišti bilietą į plyšį. Danvortis atsidūrė Padingtone, laiko iki traukinio dar turėdamas į valias.
   „Nejaugi Viduramžiais nebuvo ir padorių žmonių?” — klausėjo Kivrina. Savaime suprantama, buvo. Jaunuoliai su peiliais iššokančiais ašmenimis ir metro planais gyveno visais laikais. Taip pat ir mažų vaikų mamos, ir ponios gadson, ir latimerai. Ir gilkraistai.
   Danvortis apsivertė ant kito šono.
   — Jai tikrai viskas klojasi kuo puikiausiai, — pasakė jis balsu, bet patyliukais, kad nepažadintų Kolino. — Viduramžiai dar išsilaužys dantis į mano geriausią studentę.
   Jis užsitraukė antklodę ant peties, galvodamas apie jaunuolį su žalia, į skiauterę sukelta šukuosena, įnikusį į metro planą. Tačiau prieš akis atkakliai plūduriavo geležiniai vartai, atitverę jį nuo turniketų, ir tamsi stotis už jų.
 

„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(015104 — 016615)

   1320 gruodžio 19 (pagal senąjį kalendorių). Jaučiuosi jau kur kas geriau. Jau galiu įkvėpti tris ar keturis kartus iš eilės neužsikosėdama, o šįryt pajutau ir žvėrišką alkį — tiesa, nuo tos riebios košės, kurios man atnešė Maisrė, seilė toli gražu netįso. Tačiau dėl kiaušinienės su kumpiu lėkštės tikriausiai galėčiau žmogų užmušti.
   Svajoju ir apie vonią. Esu neįtikėtinai purvina. Nuo pat tos dienos, kai atsidūriau čia, plauta nebuvo niekas, išskyrus mano kaktą, o pastarąsias dvi dienas ledi Imeina dėjo kompresus man ant krūtinės — tai yra medžiagos atraižas, išterliotas kažkokiu klaikiai dvokiančiu tepalu. Be to, mane protarpiais vis dar pila prakaitas, o ir patalynė nė karto nekeista nuo pat tryliktojo amžiaus pabaigos, taigi, kvapelis nuo manęs trenkia toks, kad net nosį riečia. O galvoje, nors plaukai trumpai nukirpti, knibždėte knibžda kažkokios bjaurasties. Ir vis vien aš — dar pati švariausia iš visų čia esančių.
   Daktarė Arens neklydo, norėdama nujautrinti man nosį. Visi čia, net mažosios mergaitės, dvokia neapsakomai, o juk dabar — pats viduržiemis, spaudžia šaltis. Netelpa galvoj, kokie kvapai turėtų tvyroti čia rugpjūčio mėnesį. Utėlės apnikusios visus. Ledi Imeina net melsdamasi protarpiais stabteli pasikasyti, o kai Agnesė atsismaukė kojinaitę, norėdama parodyti keliuką, išvydau, kad visa jos koja išmarginta raudonais įkandimų taškeliais.
   Elivysos, Imeinos ir Rozemundos veidai dar gana švarūs, bet nusiplauti rankas joms nešauna į galvą netgi išnešus naktipuodį. Niekas čia negirdėjo ir apie tokias tradicijas kaip būtinybė plauti indus ar keisti patalynę. Pamanytum, kad visi jie seniai turėjo išmirti nuo įvairiausių infekcijų, tačiau, jei neminėsime skorbuto ir beviltiškai išgedusių dantų, visi atrodo pakankamai sveiki. Net Agnesės keliukas gyja kuo dailiausiai. Kiekvieną mielą dieną ji ateina parodyti man šašo — ir sidabrinės sagtelės, ir medinio riterio, ir vargšelio iš tos meilės beveik visai sumaigyto Juočkio.
   Ji — tikras informacijos lobynas, iškloja viską, ką žino — dažniausiai pati, man nereikia nė klausinėti. Rozemunda jau „einanti tryliktuosius metelius”, vadinasi, jai dvylika, o kambarys, kuriame gydė mane, — jos buduaras. Sunku net įsivaizduoti, kad jau labai greitai ji bus tekintino amžiaus, tad jai privalu turėti asmeninį „mergelės buduarą”, tačiau keturioliktame amžiuje keturiolikmetės — penkiolikmetės nuotakos toli gražu nebuvo retenybė. Elivysa irgi ištekėjo tikrai ne vyresnė. Agnesė pranešė man turinti dar tris vyresnius brolius, bet visi jie pasilikę Bate su tėvu.
   Kaimelis pietvakariuose, iš kur vis atsklinda varpo gaudimas, yra Svindonas. Agnesė visus varpus atpažįsta iš skambesio. Tasai, kuris visada suskamba pirmas — jo balsas atsklinda iš toli — yra Osnio varpas, iškart po jo pradeda skambinti Didysis Tomas. Du varpai ataidi iš Koursio, kur gyvena seras Bloetas, o du artimiausieji — Vitenio ir Estkoto. Visa tai reiškia, kad erdvėje aš tikrai esu netoli Skendgeito, o gal net ir pačiame Skendgeite. Kaip ir reikėjo tikėtis, čia auga karklai, kaimas maždaug tokio dydžio, kokio ir turėtų būti, bažnyčia irgi stovi daugmaž teisingoje vietoje. Galbūt ponia Montoja tiesiog kol kas dar nesurado varpinės. Deja, kaimo pavadinimas — vienas iš tų dalykų, kurių Agnesė nežino.
   O štai kur dingęs Gavynas, ji žinojo kuo puikiausiai. Pranešė man štai ką: jis išjojęs ieškoti tų, kurie užpuolė mane, „o kai suras, jis sukapos juos kardu — štai šitaip”, — ant vargšo Juočkio kailio ji pademonstravo, kaip Gavynas galabys niekadėjus. Tiesa, nesu visai tikra, kad verta be atodairos pasikliauti viskuo, ką ji porina. Pavyzdžiui, pasakė, esą karalius Eduardas — Prancūzijoje, o tėvas Rošas sykį regėjęs velnią, vilkintį juodai ir jojantį ant juodo ristūno.
   Pastaroji detalė gali būti ir teisinga (tiesa ne tai, kad tėvas Rošas matė velnią, o tai, kad šitaip jis sakė Agnesei). Iki pat Renesanso riba tarp dvasių pasaulio ir fizinio pasaulio taip ir nebuvo aiškiai nubrėžta, o keturioliktojo amžiaus žmonės nuolat regėdavo vizijas: angelus, Paskutiniojo Teismo dienos vaizdus, Mergelės Marijos apsireiškimus.
   Ledi Imeina niekad nepavargsta skųstis tėvu Rošu: koks jis esąs tamsuolis, nemokytas beraštis ir nekompetentingas. Ji vis dar stengiasi prikalbinti Elivysą, kad ši nusiųstų Gavyną į Osnį pakviesti kokio nors vienuolio. O kai aš paprašiau pakviesti tėvą Rošą, kad pasimelstų su manim (vyliausi, kad šitoks prašymas tikrai nebus palaikytas „įžūlumu”), ji rėžė man gerą pusvalandį trukusį moralą apie tai, kaip jis užmiršęs gerą„Venite” maldos dalį, kaip užpūtęs žvakes, užuot nugnybęs liepsną („tik pamanyk, kiek vaško išeikvojama veltui!“), kaip prikemšąs tarnams galvas visokiausių prietaringų nesąmonių (be jokios abejonės, tai užuomina apie raitą velnią).
   Keturioliktame amžiuje vietiniai kaimo kunigai dažniausiai būdavo paprasčiausi valstiečiai, kurie mišių tekstus mokydavosi atmintinai ir prisigraibydavo šiokių tokių lotynų kalbos žinių. Aš, tiesą sakant, neįžiūriu jokio skirtumo, tačiau kilmingieji savo valstiečius laikė kažkokios kitos veislės padarais, taigi, galvą guldau: aristokratišką ledi Imeinos sielą skaudžiai žeidžia net mintis, kad išpažintį teks atlikti šitam „kaimo jurgiui, baudžiauninkui“!
   Be jokios abejonės, jis iš tikrųjų ir yra toks prietaringas, toks beraštis, kokiu jį laiko ledi Imeina. Bet — jis anaiptol nėra nekompetentingas. Jis laikė mane už rankos, kai gulėjau mirties patale. Jis sakė man nebijoti. Ir aš iš tikrųjų nebijojau.
   (Pauzė)
   Sveikstu tiesiog septynmyliais šuoliais. Šią popietę sugebėjau atsisėsti ir išsėdėjau visą pusvalandį, о vakare net nulipau apačion vakarienės. Ledi Elivysa atnešė man rudą vilnonę suknelę ir garstyčių spalvos apsiaustą, o taip pat skepetą trumpai kirptiems plaukams apsirišti (ne moteriai priderantį vienuolišką gobtuvą — vadinasi, nepaisant visų Imeinos šnekų apie „daltrises”, Elivysa tikriausiai mano, kad aš tebesu netekėjusi mergina). Nenutuokiu, ar mano pačios drabužiai joms pasirodė kuo nors ne tokie, kokių reikėtų, o gal tiesiog pernelyg dailūs, kad vilkėtum kiekvieną dieną— Elivysa nieko nepaaiškino. Abi su Imeina padėjo man apsirengti. Niežėjo liežuvis paklausti, ar, prieš vilkdamasi švariais drabužiais, negalėčiau nusiprausti, bet pabūgau, kad šitaip vėl prašausiu pro šikšnelę ir sukelsiu Imeinai dar daugiau įtarimų.
   Ji nenuleisdama akių stebėjo, kaip aš užsisegu sąsagas, varstausi batus; tokiais pat aštriais žvilgsniais varstė ir per vakarienę. Sėdėjau tarp abiejų mergaičių, ant to paties suolo. Prievaizdas buvo nugrūstas į patį stalo galą, o Maisrės ir iš viso nebuvo matyti. Pasak pono Latimero, parapijos kunigas turėjo valgyti drauge su žemvaldžio šeimyna, tačiau ledi Imeinai, ko gero, nepatinka ir tėvo Rošo elgesys prie stalo.
   Valgėme mėsą (manding, stirnieną) su duona. Mėsa dvelkė cinamonu ir druska, regis, buvo šiek tiek švinktelėjusi — juk šaldytuvais čia niekas nesinaudoja, o duona — kieta kaip akmuo, bet vis geriau nei košė. Tikiuosi, nepridariau jokių klaidų.
   Vis dėlto, be jokios abejonės, aš nuolat kažką darau ne taip — štai kodėl ledi Imeina mano atžvilgiu nusiteikusi taip įtariai. Mano drabužiai ir rankos, mano sakinių konstrukcijos tikriausiai šiek tiek (o gal ir daugiau nei šiek tiek) skiriasi nuo įprastų, ir dėl viso šito aš tikriausiai atrodau keistoka, svetima, taigi, — įtartina.
   Ledi Elivysa pernelyg smarkiai nuogąstauja dėl vyro teismo, kad pastebėtų kokias nors mano klaidas, o mergaitės tiesiog dar per mažos. Tačiau ledi Imeina mato viską ir jau tikriausiai sudarinėja mano nuodėmių sąrašą, panašų į tą, kuriame užfiksuotos tėvo Rošo ydos. Ačiū Dievui, taip ir neprisistačiau esanti Izabelė de Bovrijė — nepaisydama jokios žiemos, Imeina būtų pati nuskubėjusi į Jorko grafystę, kad tik mane demaskuotų.
   Po vakarienės atėjo Gavynas. Galų gale įslinko ir Maisrė purpuru švytinčia ausimi, ji atnešė medinį indą su alumi, nutempė suolus arčiau ugniavietės, įmetė į ugnį kelias pušines šakas. Geltonos laužo šviesos nutviekstos, moterys sėdo siūti.
   Gavynas stabtelėjo prie pertvaros — plika akimi matyti: ką tik nuo žirgo, ilgai ir greitai jojęs. Gerą minutę niekas jo nepastebėjo. Rozemunda kažką mąstė, palinkusi prie siuvinio. Agnesė pirmyn atgal stumdė vežimaitį, įsodinusi į jį savo medinį riterį, o Elivysa užsidegusi pasakojo Imeinai apie pasiligojusį kumetį — matyt, jo sveikata buvo nekokia. Nuo tirštų dūmų, virstančių iš ugniavietės, man įsiskaudėjo krūtinę, taigi, pasukau galvą, iš paskutiniųjų stengdamasi neužsikosėti, ir išvydau Gavyną — jis stovėjo nekrustelėdamas ir žiūrėjo į Elivysą.
   Po valandėlės Agnesė savo vežimaičiu įvažiavo Imeinai į koją ši pasipiktinusi pareiškė, esą Agnesė — paties nelabojo išpera, o Gavynas žengė vidun, į menę. Aš nudelbiau akis, patyliukais melsdama, kad tik jis mane užkalbintų.
   Tą jis ir padarė — ant vieno kelio priklaupė priešais suolą, kur sėdėjau aš.
   — Geroji ponia, — prašneko, — džiaugiuosi matydamas, kad sveikstate.
   Net nenutuokiau, ar man dera ką nors atsakyti, o jeigu taip, tai — ką. Tad tik dar žemiau panarinau galvą.
   Jis vis dar klūpojo priešais mane tarsi koks kamerdineris.
   — Man sakė, kad jūs išvis neprisimenate, kas jus užpuolė, ledi Katerina. Ar tikrai taip ir yra?
   — Taip, — išspaudžiau aš.
   — Nieko nežinote ir apie savo tarnus? Kur jie galėjo nubėgti?
   Aš papurčiau galvą, taip ir nepakeldama akių.
   Gavynas dabar kreipėsi į Elivysą.
   — Atnešu žinių apie tuos niekadėjus, ledi Elivysa. Aptikau jų pėdsaką. Jų buvo daug, visi raiti.
   Aš jau spėjau išsigąsti, kad jis ims ir pasakys pričiupęs ir pakoręs kokį nors niekuo dėtą valstietį, ramiai sau malkaujantį miške.
   — Prašau leidimo išvykti, susekti niekšus ir atkeršyti už ponią, — pridūrė Gavynas, žvelgdamas į Elivysą.
   Elivysa atrodė sudirgusi, įsitempusi, atsargi — visai taip pat, kaip ir tada, kai jis atėjo aną kartą.
   — Mano vyras liepė mums nė kojos nekelti iš čia tol, kol atvyks jis pats, — pasakė ji. — O tau liepė nesitraukti nuo mūsų ir mus saugoti. Aš neleidžiu tau išjoti.
   — Be to, tu dar nevakarieniavai, — pareiškė ledi Imeina tokiu balsu, su kuriuo nepasiginčysi.
   Gavynas atsistojo.
   — Labai dėkoju jums už gerumą, mano pone, — paskubomis prapliupau aš. — Žinau, kad kaip tik jūs suradote mane miške. — Surietė kosulys, teko atsikvėpti. — Meldžiu, pasakykite, kur yra ta vieta, kur mane radote? — Persistengiau: stengiausi pasakyti per daug, pernelyg greitai. Nebevaliojau sutramdyti kosulio, gurktelėjau per didelį gurkšnį oro ir susiriečiau iš skausmo.
   Kai kosulio priepuolis pagaliau apmalšo, Imeina jau buvo patiekusi Gavynui mėsos ir sūrio, o Elivysa — vėl palinkusi prie siuvinio. Taigi, kol kas taip nieko ir nesužinojau.
   Ne, ne visai taip. Vis dėlto sužinojau, kodėl Elivysa taip įsitempė jam įėjus ir kodėl Gavynas sukūrė pasakėlę apie plėšikų gaują. Paaiškėjo ir ką reiškia tos šnekos apie „daltrises“.
   Juk mačiau jį stovintį tarpduryje ir žiūrintį į Elivysą. Ir neprireikė man jokio vertėjo, kad perprasčiau jo veido išraišką. Gavynas buvo iki ausų įsimylėjęs savo šeimininko žmoną.

   Danvortis išmiegojo nepabusdamas iki pat ryto.
   — Sekretorius norėjo jus pažadinti, bet aš neleidau, — pareiškė Kolinas. — Jis liepė perduoti jums štai ką. — Vaikinukas kyštelėjo jam sumaigytą gniūžtę popierių.
   — O kiek dabar valandų? — paklausė Danvortis, nerangiai sėsdamasis lovoje.
   — Pusė devynių, — guviai atsakė Kolinas. — Visi varpininkai ir kiti sulaikytieji kaip tik valgykloje, pusryčiauja. Avižinė košė. — Jis goktelėjo tartum springdamas. — Absoliutus kraupąs! Tasai jūsų sekretorius tvirtina, neva mums reikia taupyti kumpį ir kiaušinius — dėl karantino.
   — Pusė devynių ryto? — pasitikslino Danvortis ir mirksėdamas trumparegėmis akimis įsistebeilijo į langą. Lauke tvyrojo tokia pat apniūkusi prietema kaip ir tada, kai jis užmigo. — Viešpatie švenčiausias! Juk aš turėjau nueiti į ligoninę apklausti Badrio.
   — Žinau, — atsakė Kolinas. — Bet tetulė Merė liepė leisti jums miegoti. Badrio šiaip ar taip negalėtumėte apklausti — jam atlieka tyrimus.
   — Ji skambino? — paklausė Danvortis, apgraibomis ieškodamas akinių ant naktinio staliuko.
   — Šįryt aš jau sulaksčiau į ligoninę. Daviau kraujo tyrimams. Tetulė Merė liepė pasakyti jums, kad ateiti duoti kraujo užtenka kartą per dieną.
   Danvortis pagaliau pasibalnojo nosį akiniais ir pažvelgė į Koliną.
   — Ar ji nieko nesakė — gal jau pavyko atpažinti virusą?
   — Uuummh, — suniurzgė Kolinas, gromuliuodamas burnoje gumą. Kažin, nejučia dingtelėjo Danvorčiui, nejaugi jis taip ir čiulpė ją visą naktį? Kodėl tuomet ji nė truputėlio neaptirpo? — Ji prašė perduoti jums kontaktų sąrašus, štai. — Kolinas padavė jam pluoštą popierių. — O dar skambino dama, kurią buvome susitikę prie ligoninės. Na ta, su dviračiu.
   — Montoja?
   — Taip. Ji klausė, gal jūs žinote, kaip surasti pono Besingeimo žmoną. Pasakiau, kad perskambinsite jai. Gal žinote, kada atneša paštą?
   — Paštą? — pakartojo Danvortis, žvelgdamas į vaikinuką per paskleistus popierius.
   — Mama nespėjo laiku nupirkti man dovanų, kad įdėtų vežtis kartu, — paaiškino Kolinas. — Taigi, pažadėjo atsiųsti jas paštu. Kaip manote, gal dėl karantino paštas vis dėlto nevėluos?
   Kai kurie Kolino paduotieji popieriaus lapai buvo sulipę — neabejotinai dėl vaikiščio pomėgio nuolat tikrinti, kaip keičiasi kramtomosios gumos spalva. Be to, dauguma buvo anaiptol ne kontaktų sąrašai, o įvairiausios Finčo pastabos: užsikimšo vienas iš šildymo vamzdžių Salvine. Nacionalinės Sveikatos apsaugos tarnyba įsakė visiems Oksfordo bei apylinkių gyventojams vengti bet kokių ryšių su užsikrėtusiais asmenimis. Ponia Besingeim Kalėdoms išvykusi įTorkėjų. Tualetinio popieriaus atsargos beviltiškai senka.
   — Na, tai kaip manote? Gal vis dėlto nevėluos? — dar kartą paklausė Kolinas.
   — Nevėluos? Kas? — nesusigaudė Danvortis.
   — Paštas! — pasipiktinęs pakartojo Kolinas. — Juk dėl karantino jis neturėtų vėluoti, tiesa? Kelintą valandą čia išnešioja paštą?
   — Dešimtą, — atsakė Danvortis. Jis išrūšiavo popierius, sudėjo Finčo pastabas į vieną krūvą, atvėrė didelį plono popieriaus voką. — Bet per pačias Kalėdas paštas paprastai visada vėluoja — dėl daugybės siuntinių ir kalėdinių atvirukų.
   Susegti popieriai voke irgi buvo ne kontaktų sąrašai. Danvortis pasklaidė Viljamo Gadsono ataskaitą, ką jam pavyko iššniukštinėti apie Kivriną ir Badrį: kur ir kada šie lankėsi, viskas tvarkingai atspausdinta, kruopščiai išskirstyta į grafas: rytas, popietė, vakaras. Ataskaita atrodė kur kas tvarkingiau už visus Viljamo rašinius, kiek tik jų Danvorčiui teko matyti. Tiesiog nuostabu, kokia naudinga kartais gali būti motinos įtaka sūnui.
   — Nesuprantu, kodėl turėtų vėluoti, — kalbėjo Kolinas. — Juk tai ne tas pat, kas žmogus, argi ne taip? Noriu pasakyti, juk tikrai neužkrečiama! O kur jį atneša? Į bendrabutį?
   — Ką atneša?
   — Paštą}.
   — Į sarginę, palieka budinčiajam, — atsakė Danvortis, jau įknibęs į ataskaitą apie Badrį. Antradienio popietę, po to, kai apsilankė Baliole, šis grįžęs prie tinklo. Finčas kalbėjosi su juo antrą valandą, kai Badris klausė, kur galėtų rasti poną Danvortį, ir šiek tiek prieš tris, kai jis perdavė raštelį. Kažkuriuo metu tarp dviejų ir trijų trečio kurso studentas Džonas Jy matė Badrį einantį per kiemą į laboratoriją — tikriausiai kažko ieškoti.
   Įrašas Brasenozės budinčiojo žurnale: Badris atėjo trečią valandą. Dirbo prie tinklo iki pusės aštuonių, tada grįžo į savo butą, persirengė ir išėjo į šokius.
   Danvortis paskambino Latimerui.
   — Kuriuo metu antradienio popietę atėjote prie tinklo?
   Bejėgiškai mirksėdamas, Latimeras įsistebeilijo į Danvortį iš telefono ekrano.
   — Antradienį? — tarstelėjo ir apsidairė, tarsi būtų pamiršęs kažką padėti į vietą. — Tai — vakar?
   — Ne, tai — dieną prieš perkėlimą, — atsakė Danvortis. — Pavakary jūs ėjote į Bodlio biblioteką.
   Latimeras sulinksėjo.
   — Taip, ji norėjo sužinoti, kaip taisyklingai pasakyti „Padėkite man, mane užpuolė vagys”.
   Danvorčiui liko tik viltis, kad, sakydamas „ji”, Latimeras turi omeny Kivriną.
   — Ar su Kivrina susitikote Bodlio bibliotekoje, ar Brasenozėje?
   Latimeras delnu apglėbė smakrą ir giliai susimąstė.
   — Dirbome iki vėlyvo vakaro, rinkdami įvardžių formas, — pasakė. — Keturioliktame amžiuje įvardžių galūnių kaitymas jau nyko, bet dar nebuvo galutinai išnykęs.
   — Ar Kivrina atėjo prie tinklo su jumis susitikti?
   — Tinklo? — abejodamas perklausė Latimeras.
   — Į Brasenozės laboratoriją! — Danvortis ėmė stigti kantrybės.
   — Brasenozė? Juk Kūčių vakaro iškilmė bus laikoma ne Brasenozėje, tiesa?
   — Kūčių vakaro iškilmė?
   — Vikaras sakė norįs, kad aš perskaityčiau palaiminimą, — pareiškė Latimeras. — Ar mišios bus Brasenozėje?
   — Ne. Vadinasi, susitikote su Kivrina antradienį po pietų, ketinote padirbėti, tobulindami jos kalbą. O kur susitikote?
   — Žodį „vagys„ buvo labai sunku išversti. Dabartinės anglų kalbos žodis „thieves„ kildintinas iš senosios anglų kalbos „the-of„ bet…
   Ne, iš to lovio nebus lobio.
   — Kūčių vakaro iškilmė rengiama Mergelės Marijos bažnyčioje, septintą valandą, — pareiškė Danvortis ir padėjo ragelį.
   Tada paskambino į Brasenozę budinčiajam, kuris vis dar nebuvo baigęs puošti eglutės; pareikalavo jo paieškoti Kivrinos pavardės registracijos knygoje. Ne, antradienį po pietų ji čia nesilankiusi.
   Danvortis suvedė kontaktų sąrašus į konsolę, pridėjo ir Viljamo surinktus duomenis. Antradienį Kivrina nebuvo susitikusi su Badriu. Antradienio rytąji praleido ligoninėje, paskui lankėsi pas Danvortį. O antradienį po pietų triūsė su Latimeru — tuo metu, kai jie baigė darbą Bodlio bibliotekoje, Badris jau turėjo būti išėjęs į šokius Hedingtone. Pirmadienis: nuo trečios valandos Kivrina visą laiką buvo ligoninėje, tačiau tarpas tarp dvylikos ir pusės trijų taip ir liko neužpildytas — tuo metu ji galėjo susitikti su Badriu.
   Danvortis iš naujo peržiūrėjo papildytus kontaktų sąrašus. Montojos lape tebuvo pakraigliotos vos kelios eilutės. Ji surašė, su kuo buvo susitikusi trečiadienio rytą, bet nė neužsiminė apie pirmadienį ar antradienį ir — jokių žinių apie Badrį. Kažin, iš kur toks aplaidumas? — pagalvojo Danvortis, bet paskui prisiminė, kad Montoja prisistatė jau po to, kai Merė paaiškino, kaip ir kokiam laikotarpiui pildyti blankus.
   Galbūt Montoja vis dėlto buvo susitikusi su Badriu anksčiau nei trečiadienio rytą, o gal galėjo žinoti, ką jis veikė per tą neužpildytą tarpą — pirmadienį tarp vidudienio ir pusės trijų.
   — Ar ponia Montoja, kai skambino, nepasakė savo telefono numerio? — paklausė jis Kolino. Bet niekas neatsakė. Danvortis grįžtelėjo: — Kolinai!
   Vaikinuko nebebuvo nei kabinete, nei svetainėje — liko tik jo krepšys ir šio turinys, išverstas tiesiog ant kilimo.
   Danvortis susirado Montojos numerį Brasenozėje ir paskambino, iš tiesų net nesitikėdamas, kad ji atsilieps. Jeigu Montoja vis dar ieško Besingeimo, tai gali reikšti tik viena: ji iki šiol taip ir negavo leidimo išvykti į kasinėjimus ir dabar, be jokios abejonės, kiurkso NSA arba Nacionaliniame Pavelde, visiems ten iki kaulo įsipykusi kaulijimais pripažinti radimvietę esant „ypatingos vertės”.
   Danvortis apsirengė ir patraukė į valgyklą ieškoti Kolino. Vis dar lijo, išbrinkęs murkšlinas dangus buvo toks pat pilkas kaip ir grindinio akmenys bei bukmedžių žievė. Danvortis puoselėjo viltį, kad varpininkai ir kiti sulaikytieji papusryčiavo anksti ir jau bus spėję išsiskirstyti po savo kambarius, bet tokios viltys labai greitai sudužo. Vos pasiekęs kiemo vidurį jis jau išgirdo iš valgyklos sklindančių moteriškų balsų gaudesį.
   — Ačiū Dievui, jūs čia, pone, — prie durų jį pasitiko Finčas. — Ką tik skambino iš NSA. Jie nori, kad mes priimtume dar dvidešimt sulaikytųjų.
   — Pasakyk, kad nieku gyvu negalime, — atsakė Danvortis, žvilgsniu naršydamas minią. — Privalome griežtai laikytis įsakymo vengti bet kokių kontaktų su užsikrėtusiais asmenimis. Gal kur matei daktarės Arens vaikaitį?
   — Ką tik buvo čia, — atsakė Finčas, dairydamasis per moterų galvas, bet Danvortis jau pastebėjo Koliną pats. Vaikiščias stovėjo to paties stalo, prie kurio sėdėjo varpininkai, gale ir tepė sviestą ant kelių skrudintos duonos riekelių.
   Danvortis prasibrovė iki jo.
   — Kai skambino ponia Montoja, ar ji pasakė, kur būtų galima ją surasti?
   — Tai toji pati, su dviračiu? — pasitikslino Kolinas, ant sviesto tepdamas dar ir marmelado sluoksnį.
   — Taip.
   — Ne, nepasakė.
   — Ar pusryčiausite, pone? — paklausė Finčas. — Bijau, kad su kumpiu ir kiaušiniene jau visai striuka, o ir marmelado atsargos baigia visai išsekti… — Jis iškalbingu žvilgsniu nudelbė Koliną. — Užtat turime avižinės košės ir…
   — Man — tik arbatos, — pasakė Danvortis. — Ar ji nepaminėjo, iš kur skambina?
   — Nagi, sėskitės, — įsikišo ponia Teilor. — Kaip tik norėjau pasikalbėti su jumis apie mūsų „Chicago Surprise”.
   — Ar gali tiksliai pakartoti, ką sakė ponia Montoja? — Danvortis vis dar kvotė Koliną.
   — Sakė, esą visiems nusispjaut, kad jos radimvietė bus sunaikinta, o neįkainojamos vertės ryšys su praeitimi — prarastas, ir iš viso, kaip žmogui gali šauti į galvą vidury žiemos išsitrenkti žvejoti, — atsakė Kolinas, grandydamas marmelado likučius nuo lėkštės dugno.
   — Arbata irgi visai baigiasi, — pareiškė Finčas, pripildamas Danvorčiui puodelį beveik bespalvio skysčio.
   Danvortis atsisėdo.
   — Gal nori kakavos, Kolinai? Ar stiklinės pieno? — paklausė Danvortis.
   — Pieno beveik nebeturime, — įsiterpė Finčas.
   — Ačiū, nieko daugiau nenoriu, — pasakė Kolinas, suvoždamas marmeladu apteptas duonos riekeles. — Štai, tik pasiimsiu sumuštinius — einu budėti prie vartų, kad nepražiopsočiau pašto.
   — Skambino vikaras, — vėl prašneko Finčas. — Prašė pasakyti jums, kad iškilmės skaitinių tvarką surepetuos ir be jūsų, jums nebūtina eiti ten anksčiau nei pusę septynių.
   — Nejaugi jie vis vien ketina aukoti Kūčių vakaro mišias? — nustebo Danvortis. — Įvertinus aplinkybes, kyla abejonių, ar kas nors į jas ateis.
   — Vikaras sakė, esąTarpbažnytinis komitetas surengęs balsavimą — nutarta mišias aukoti bet kuriuo atveju, — paaiškino Finčas, pildamas į skystą arbatą ketvirtį arbatinio šaukštelio pieno ir tiesdamas puodelį Danvorčiui. — Jų nuomone, jei stengsimės elgtis taip, lyg nieko nebūtų nutikę, tai visiems tik padės nepalūžti.
   — Mes ketiname atlikti keletą kūrinių varpeliams, — įsiterpė ponia Teilor. — Žinoma, tikros varpų muzikos tai niekaip negali atstoti, bet vis geriau nei nieko. O Šventosios Reformacijos kunigas paskaitys ištrauką iš Mišių maro metu.
   — A, — tarstelėjo Danvortis. — Tai iš tikrųjų turėtų padėti visiems nepalūžti.
   — Ar man būtinai reikės eiti? — paklausė Kolinas.
   — Jam šitokiu oru tikrai nereikėtų niekur vaikščioti, — staiga pareiškė ponia Gadson, išdygusi tarsi iš po žemių su lėkšte, kaupina pilkšvos avižinės košės. Šią dunkstelėjo ant stalo Kolinui po nosimi. — Ir jau tikrai jam nėra ką veikti bažnyčioje, kur begalė mikrobų ir traukia skersvėjai. Kol jūs dalyvausite mišiose, jis galės pabūti čia, su manim. — Ji pristūmė Kolinui kėdę. — Sėskis ir valgyk košę.
   Kolinas įsmeigė į Danvortį maldaujantį žvilgsnį.
   — Kolinai, — pasakė Danvortis, — atrodo, būsiu pamiršęs savo kambaryje ponios Montojos telefono numerį. Ar negalėtum nubėgti ir atnešti?
   — Tuojau pat! — Kolinas lyg įgeltas šoko nuo kėdės ir išgaravo.
   — Kai šitą vaiką pakirs indiškasis gripas, — bylojo ponia Gadson, — tikiuosi, jūs prisiminsite, kad pats ir skatinote šitokius žalingus jo maitinimosi įpročius. Man visiškai aišku, kas lėmė šią epidemiją. Tik prastas maitinimasis ir nedovanotina drausmės stoka. Šitame Universitete tvarka tokia, kad gėda ir žmogui pasakyti. Prašiau, kad mane apgyvendintų drauge su mano sūnumi Viljamu — ir ką manote? Nugrūdo netgi į kitą pastatą! Ir iš viso…
   — Ko gero, šiais klausimais jums teks kreiptis į Finčą, — nutraukė ją Danvortis. Atsistojo, suvyniojo Kolino paliktus sumuštinius su marmeladu į servetėlę. — O man tučtuojau reikia į ligoninę, — pridūrė ir pasišalino, kol ponia Gadson dar nesuskubo prapliupti iš naujo.
   Danvortis grįžo į savo butą ir pamėgino prisiskambinti Endriusui. Linija buvo užimta. Tada paskambino į kasinėjimus vildamasis, kad Montojai galbūt vis tik pavyko išplėšti leidimą išvykti. Tačiau ten niekas neatsakė. Jis vėl paskambino Endriusui. Stebuklai — linija jau buvo laisva. Po trijų pyptelėjimų įsijungė autoatsakiklis.
   — Skambina ponas Danvortis, — ištarė jis į ragelį. Paskui, akimirką padvejojęs, pasakė savo buto telefono numerį. — Man reikia kuo skubiau su jumis pasikalbėti. Tai svarbu.
   Jis padėjo ragelį, įsimetė diską su sąrašais į kišenę, pasiėmė skėtį bei Kolino sumuštinius ir išėjo į kiemą.
   Koliną rado susigūžusį prie vartų, neramiai dirsčiojantį į gatvę Karfakso pusėn.
   — Einu į ligoninę aplankyti savo laboranto ir pasimatyti su tavo tetule, — pasakė Danvortis, paduodamas vaikinukui sumuštinius, susuktus į servetėlę. — Gal nori eiti drauge?
   — Ne, ačiū, — atsakė Kolinas. — Nenorėčiau pražiopsoti pašto.
   — Dėl Dievo meilės, bent nueik pasiimti striukės, jei nenori, kad atskubėjusi ponia Gadson pristotų prie tavęs.
   — Ta Rakštis Subinėj ponia Galstoun^[3] čia jau prasisuko, — pareiškė Kolinas. — Bandė suvynioti mane į šerpę. Šerpę! — Jis dar kartą nerimastingai dirstelėjo į gatvę. — Nekreipiau į ją dėmesio.
   — Visai pamiršau, — pasakė Danvortis. — Priešpiečių būtinai turiu pareiti namo. Jei tau ko nors reikės, prašyk Finčo.
   — Ammm… — numykė Kolinas, akivaizdžiai nesiklausydamas. Kažin, ką motina žadėjo jam atsiųsti, kad jis šitaip ištikimai laukia? — susidomėjo Danvortis. Na, bent jau tikrai ne šerpę.
   Jis pats apsivyniojo kaklą šaliku ir per lietų nužingsniavo į ligoninę. Praeivių gatvėje buvo vos vienas kitas, ir visi akivaizdžiai stengėsi prasilenkti kuo didesniu atstumu vieni nuo kitų; kažkokia moteris net nulipo nuo šaligatvio į važiuojamąją dalį, kad tik nesusidurtų su Danvorčiu.
   Jeigu varpai iš visų spėkų negriaudėtų „Tai nutiko giedrą vidunaktį”, nė neįspėtum, kad šiandien — Kūčios. Niekas nesinešė nei dovanų, nei bugienio šakelių, tiesą sakant, ir išvis jokių pakuočių. Galėjai pamanyti, kad dėl karantino Kalėdos išvis išrūko žmonėms iš galvos.
   Argi Kalėdų neužmiršo ir jis pats? Nei apsidairė dovanų, kalėdine eglute — ir ta nepasirūpino. Danvortis prisiminė Koliną, susigūžusį prie Baliolo vartų, ir pajuto karštai trokštąs, kad bent jau vaikinuko motina nebūtų užmiršusi išsiųsti jam dovanų. Grįždamas namo jis būtinai nupirksiąs Kolinui kokį niekutį, galbūt kokį žaislą ar vaizdo įrašą — kad vaikiščias, be šaliko, gautų ir dar ką nors.
   Vos pasiekęs ligoninę, Danvortis akimoju buvo nusiųstas į izoliatorių apklausti naujų ligonių.
   — Gyvybiškai svarbu nustatyti, kas galėjo turėti ryšių su Jungtinėmis Valstijomis, — pasakė Merė. — Pasauliniame gripo centre susidūrėme su keblumais. Per šventes ten neliko nieko, kas sugebėtų ištirti virusą ir nustatyti sekvenciją. Jie ten lyg ir turėtų budėti dvidešimt keturias valandas per parą ištisus metus, bet paprastai kalnas darbų užgriūva juos iškart po Kalėdų — visokiausi apsinuodijimai maistu, piktnaudžiavimo gėrybėmis pasekmės, kurių simptomai iš pradžių ne kažin kiek skiriasi nuo virusinės infekcijos — taigi, jie ten stengiasi kaip reikiant atsipūsti iš anksto. Šiaip ar taip, kolegos iš Atlantos sutiko atsiųsti PGC vakcinos prototipą, nelaukdami identifikacijos patikrinimo, bet, kol nenustatytas tiesioginis ryšys, negalime pradėti masiškai jos taikyti.
   Ji nusivedė jį į atitvertą koridorių.
   — Visų ligonių simptomai visiškai sutampa su Pietų Karolinos infekcijos simptomais — aukšta temperatūra, skausmai visame kūne, antrinės komplikacijos plaučiuose — bet tai, deja, dar toli gražu ne įrodymas. — Ji sustojo prie palatos durų. — Tau taip ir nepavyko išsiaiškinti jokių Badrio ryšių su amerikiečiais, tiesa?
   — Ne, bet man dar gerokai stinga informacijos — toli gražu nežinau, ką jis veikė kiekvieną minutę. Ar nori, kad paklausinėčiau ir jį?
   Merė sudvejojo.
   — Jam pablogėjo, — tarstelėjo Danvortis.
   — Jam išsivystė plaučių uždegimas. Nenumanau, ar jis išvis įstengs ką nors pasakyti. Jį vis dar kamuoja aukšta temperatūra — tai lyg ir atitinka Pietų Karolinos infekcijos eigą. Duodame jam priešvirusinių preparatų ir papildomų vaistų, kuriems Pietų Karolinos virusas buvo jautrus. — Ji atidarė palatos duris. — Sąraše rasi visus naujai atgabentus ligonius. Paklausk budinčios slaugės, kurioje lovoje kas guli. — Ji kažką surinko konsolėje prie pirmosios lovos. Nušvitusiame ekrane pasirodė kontaktų sąrašas — išsikerojęs, su gausybe persipynusių atšakų — visai kaip didysis bukmedis Universiteto kieme. — Tikiuosi, neprieštarausi, jei Kolinas pernakvos pas tave dar vieną naktį?
   — Tegul sau nakvoja kiek tik nori.
   — Ak, akmuo nuo širdies nusirito. Aš labai smarkiai abejoju, ar sugebėsiu parsigauti namo anksčiau nei rytoj, o kad jis tūnotų bute vienas pats — tikrai nenorėčiau. Vis dėlto atrodo, kad tik man vienai jis ir terūpi, — piktai pridūrė ji. — Galų gale šiaip taip prisiskambinau Deirdrai į Kentą — o ji kad bent akimi mirktelėtų! „Tikrai? Paskelbtas karantinas? — pragydo ji. — O aš taip užsisukau su visokiais rūpesčiais, kad neturėjau kada net žinių paklausyti.„ O paskui ėmėsi porinti man, ką ketinanti nuveikti drauge su sugyventiniu, suprask: Kolinui jos planuose vietos nenumatyta, tad ji tik džiaugiasi jo atsikračiusi. Kartais net suabejoju: nejaugi ji — tikrai mano dukterėčia?
   — Gal žinai, ar ji jau išsiuntė Kolinui kalėdinę dovaną? Jis tvirtina, esą mama pažadėjusi atsiųsti dovanas paštu.
   — Galvą guldau: ji taip užsisuko su visokiais rūpesčiais, kad užmiršo net nupirkti jam dovanų, ką jau kalbėti apie išsiuntimą. Kai aną kartą Kolinas per Kalėdų atostogas viešėjo pas mane, dovanų sulaukė tik per Tris Karalius. Ak, tiesa, gerokai kad prisiminiau! Gal netyčia žinai, kas nutiko mano pirkinių krepšiui? Į jį buvau susidėjusi ir dovanas Kolinui.
   — Tavo krepšį parsinešiau į Baliolą, — atsakė Danvortis.
   — O, kaip gerai. Ketinau nupirkti dar šį bei tą, bet nebespėjau; jeigu tu apsiimtum supakuoti šerpę ir kitus dalykėlius, tuomet Kolinas neliktų išvis nieko neradęs po eglute. — Ji atsistojo. — O jeigu atkapstysi bent kokį nors tikėtiną ryšį su amerikietiškuoju virusu, pranešk man tučtuojau. Kaip tikriausiai pastebėjai ir pats, keletą antrinių kontaktų mums pavyko atsekti iki Badrio, bet gali būti, kad tai — tarpinės grandys, o tikrasis užkrato šaltinis — kas nors visai kitas.
   Ji pasišalino, o Danvortis atsisėdo prie moters su violetiniu skėčiu lovos.
   — Ponia Bryn… — tyliai užšnekino ją. — Atleiskite, bet privalau šio to jūsų paklausti.
   Jos veidas buvo tirštai išraudęs, kvėpavo ji lygiai taip pat sunkiai kaip ir Badris, bet į klausimus atsakinėjo greitai ir aiškiai. Ne, per pastarąjį mėnesį Amerikoje ji nesilankiusi. Ne, nepažįstanti jokių amerikiečių, taip pat nieko, kad pastaruoju metu būtų grįžęs iš Amerikos. Tačiau iš Londono į Oksfordą atvažiavusi metro. „Norėjau apsidairyti Blekvelyje, juk žinote„ — taigi, ji visą dieną vaikščiojo po parduotuves, o galiausiai atsidūrė metro stoties maišatyje — kitaip tariant, buvo susidūrusi su gerais penkiais šimtais žmonių, iš kurių bet kuris galėjo būti Merės ieškomasis kontaktas.
   Buvojau po dviejų, kai Danvortis galiausiai baigė klausinėti susirgusiuosius ir suvedė visą naują informaciją į kontaktų sąrašą; joks ryšys su amerikiečiais taip ir nepaaiškėjo, bet Danvortis rado dar du žmones, buvusius anuose šokiuose Hedingtone.
   Jis patraukė į izoliatoriaus gilumą nors ir nelabai tikėjosi, kad pavyktų susišnekėti su Badriu. Vis dėlto šio būklė, regis, buvo pagerėjusi. Kai Danvortis įėjo, jis miegojo, bet vos palietė jo ranką Badrio akys tuoj pat atsimerkė, žvilgsnis susitelkė į Danvortį.
   — Pone Danvorti… — prašneko jis — silpnu, kimiu balsu. — Ką jūs čia veikiate?
   Danvortis atsisėdo.
   — Kaip jautiesi?
   — Kaip keista… ir ko tik žmogui neprisisapnuoja. Maniau… man taip skaudėjo galvą…
   — Man būtinai reikia kai ko tavęs paklausti, Badri. Gal prisimeni, su kuo buvai susitikęs tuose šokiuose Hedingtone?
   — Ten buvo šitiek žmonių… — Badris sunkiai nurijo seilę, lyg jam perštėtų gerklę. — Daugumos nė nepažįstu.
   — O gal prisimeni, su kuo šokai?
   — Elizabeta… — sukarkė Badris. — Sisu… kaip ten ją nežinau pavardės, — sukuždėjo jis. — Ir Elizabeta Jakamoto.
   Vidun įėjo paniurėlė palatos sesuo.
   — Metas daryti rentgeno nuotrauką — pareiškė ji, nė nežvilgtelėjusi į Badrį. — Jums teks išeiti, pone Danvorti.
   — Ar negalėtumėte palaukti dar kelias minutes? Tai svarbu, — paprašė jis, bet sesuo jau maigė konsolės klavišus.
   Danvortis pasilenkė prie Badrio.
   — Badri, kai užfiksavai tašką… kokio dydžio buvo laiko paklaida?
   — Pone Danvorti, — primygtinai pakartojo sesuo.
   Danvortis nekreipė į ją dėmesio.
   — Ar laiko uždelsimas buvo didesnis, nei tikėjaisi?
   — Ne, — kimiai atsakė Badris. Ir pakėlė ranką prie gerklės.
   — Kokia gi buvo ta paklaida?
   — Keturios valandos, — sukuždėjo Badris, ir Danvortis pagaliau leidosi išgujamas lauk.
   Keturios valandos. Kivrina iškeliavo pusę pirmos. Vadinasi, nukeliavo pusę penkių — beveik saulei leidžiantis; tačiau šviesos turėjo pakakti, kad apsidairiusi ji įžiūrėtų, kur atsidūrusi, o prireikus galėjo suskubti ir nueiti iki pat Skendgeito.
   Danvortis patraukė ieškoti Merės, norėdamas pranešti jai dviejų merginų, su kuriomis šoko Badris, vardus. Merė peržiūrėjo atgabentųjų ligonių sąrašus. Nei vienos, nei kitos nerado, tad pasakė Danvorčiui, kad šis galįs eiti namo, netgi pamatavo jam temperatūrą ir paėmė kraujo mėginį, kad jam nebereikėtų grįžti. Jis buvo jau beišeinąs, kai į ligoninę atvežė Sisu Feirčaild. Tad kai pagaliau išsiruošė, buvojau beveik arbatos metas.
   Kolino nebuvo nei prie vartų, nei valgykloje — ten Danvortis rado tik Finčą, bėdojantį dėl sparčiai tirpstančių sviesto bei cukraus likučių.
   — Kur daktarės Arens vaikaitis? — paklausė jo Danvortis.
   — Jis visą rytą trypčiojo prie vartų, — atsakė Finčas, susirūpinęs skaičiuodamas cukraus gabalėlius. — Paštą pristatė tik po pirmos, tada vaikiščias nuskubėjo į tetulės butą pažiūrėti, ar jam skirto siuntinio nebus nugabenę ten. Kiek supratau, jokio siuntinio jam nebuvo. Grįžo jis gerokai nukoręs nosį, o paskui, gal prieš kokį pusvalandį, staiga pašoko, pareiškė: „Man tik ką šovė į galvą viena mintis!„ ir galaižin kur išrūko. Galbūt sugalvojo, kur dar paštininkas galėjo nunešti jo siuntinį.
   Tik štai niekas jam nieko nesiuntė, pagalvojo Danvortis.
   — Kada šiandien užsidaro parduotuvės? — paklausė jis Finčo.
   — Šiandien? Kūčių vakarą? Viskas jau bus uždaryta, pone. Per Kūčias visi užsidarinėja anksti, kai kas — netgi vidudienį, jei nebesulaukia pirkėjų. Pone, susikaupė jau visa aibė reikalų…
   — Jiems teks palaukti, — nutraukė jį Danvortis, pasiėmė skėtį ir vėl išėjo laukan. Finčas sakė tiesą. Visos parduotuvės jau buvo uždarytos. Danvortis nužingsniavo iki Blekvelio, vildamasis, kad kas jau kas, o jie tikrai turėtų dar dirbti, tačiau ir ten beliko pabučiuoti spyną. Vis dėlto pasinaudoti situacija jie suspėjo. Vitrinoje, tarp apsnigtų žaislinio Viktorijos laikų kaimelio namukų, rikiavosi įvairios brošiūros su patarimais, kaip gydytis pačiam, vaistų aprašai ir net rėksmingai spalvinga knyga minkštais viršeliais: „Tik juokdamiesi galite užsitikrinti puikią sveikatą”.
   Galiausiai, kiek nuošaliau nuo Didžiosios gatvės, Danvortis aptiko tebedirbantį paštą. Bet čia tebuvo cigarečių, pigių saldainių ir stirtomis sukrautų Kalėdinių atvirukų — ničnieko, ką tiktų padovanoti dvylikamečiui vaikiščiui. Danvortis išsliūkino lauk taip nieko ir neišsirinkęs, bet paskui apsigalvojo, grįžo ir nupirko irisų už svarą, tirpstančios kramtomosios gumos luistą, dydžio sulig geru asteroidu, ir kelis pakelius saldainiukų, iš pažiūros primenančių muilo tabletes. Ne kažin kas, bet Merė juk sakė, be šerpės, nupirkusi ir dar kažko.
   Paaiškėjo, kad tasai „dar kažkas„ — pora pilkų vilnonių kojinių, dar nykesnių ir už šerpę, ir kompaktinis vaizdo diskas, skirtas kalbai tobulinti. Dar laimė, kad ji spėjo apsirūpinti ir pliauškynėmis bei vyniojamuoju popieriumi, tačiau anokios ten Kalėdos, kai dovanų gauni porą kojinių ir kelis irisus… Danvortis apsidairė po savo kabinetą, karštligiškai sukdamas galvą, ką dar galėtų pridėti.
   „Apokaliptiška!„ — įvertino Kolinas, kai Danvortis pasakė, kad Kivrina iškeliavo į Viduramžius. Jis ištraukė iš lentynos „Riterių amžių”. Knyga buvo tik su iliustracijomis, be hologramų, bet nieko geriau Danvortis nebesuskubo greitosiomis sumąstyti. Paskubomis suvyniojo dovanas, persirengė ir tekinas nukurnėjo į Mergelės Marijos bažnyčią, merkiamas nesiliaujančio lietaus, pakeliui kirsdamas ištuštėjusį Bodlio bibliotekos kiemą, stengdamasis neįmaknoti į kokį patvinusį nutekamąjį lataką.
   Šitokiu oru nė vienas sveiko proto žmogus neturėtų net nosies kišti laukan. Praėjusiais metais per Kūčias buvo sausa, bet bažnyčia vis vien prisirinko tik artipilnė. Tąsyk drauge su Danvorčiu į mišias ėjo ir Kivrina. Per atostogas ji nevažiavo namo, pasiliko mokytis — Danvortis aptiko ją Bodlio bibliotekoje ir primygtinai įprašė ateiti į jo rengiamą šerio vakarėlį, o paskui — ir į bažnyčią.
   — Man nereikėtų blaškytis, — pakeliui į bažnyčią pareiškė ji. — Turėčiau visą dėmesį sutelkti į tyrinėjimus.
   — Mergelės Marijos bažnyčia kaip tik labai tinka tyrinėjimams. Pastatyta 1139-aisiais, o viduje viskas likę taip pat, kaip buvo Viduramžiais — įskaitant net šildymo sistemą.
   — Tarpbažnytinės apeigos tikriausiai irgi autentiškos? — andai paklaususi ji.
   — Nė trupučio neabejoju, kad pačia savo dvasia jos persmelktos geriausiais ketinimais ir atmieštos kvailybe lygiai taip pat, kaip ir bet kurios Viduramžių mišios, — atsakęs jis.
   Siauru skersgatviu jis nuskubėjo pro Brasenozę ir pagaliau atlapojo Mergelės Marijos bažnyčios duris; iš vidaus jam į veidą siūbtelėjo karščio gūsis. Danvorčio akiniai akimoju aprasojo. Jis stabtelėjo prieangyje ir nušluostė juos šaliko galu, bet akinius tuoj pat vėl aptraukė rūkana.
   — Vikaras jau ieško jūsų, — pasitiko j į Kolinas. Vaikinukas vilkėjo marškinius ir švarką, plaukai buvo sušukuoti. Iš nemenko pluošto, kurį laikė rankoje, jis padavė Danvorčiui vieną lapelį — su mišių tekstais ir eigos tvarka.
   — O aš maniau, kad tu pasiliksi namuose, — nustebo Danvortis.
   — Su ponia Gadson? Kraupinė mintis! Geriau jau kiurksoti bažnyčioje nei su ja! Taigi, pasižadėjau poniai Teilor padėti atsigabenti varpelius.
   — O vikaras ta proga pristatė tave prie darbo, — pastebėjo Danvortis, vis dar nelabai sėkmingai stengdamasis nušluostyti akinius. — Tikriausiai per daug nenusiplūkei?
   — Juokaujate? Bažnyčia sausakimša.
   Danvortis užmetė akį į centrinę navą. Klauptuose jau uodui nebebuvo kur snapo įkišti, žmonės palei bažnyčios sienas statėsi sulankstomas kėdutes.
   — Ak, gerai, kad atėjote, — artyn jau skubinosi vikaras, nešinas visu glėbiu giesmynų. — Atleiskite dėl karščio. Vis per tą krosnį. Nacionalinis Paveldas neleidžia mums įsirengti naujos šildymo sistemos, o gauti atsarginių dalių šitam prieštvaniniam gremėzdui — beveik neįmanoma. Kaip tik dabar išklero termostatas. Taigi, šildymo nebegalime reguliuoti — tiktai arba įjungti, arba išjungti. — Iš sutanos kišenės jis išžvejojo du popieriaus lapelius, dirstelėjo įjuos. — Gal kur nors matėte poną Latimerą? Jis turėtų perskaityti palaiminimą.
   — Nemačiau, — atsakė Danvortis. — Bet aš priminiau jam, kelintą valandą mišios.
   — Ką gi, kai jis supainiojo laiką praėjusį kartą, prisistatė valandą per anksti. — Vikaras padavė Danvorčiui lapelį. — O štai čia — Šventojo Rašto ištrauka jums. Šįmet — iš Karaliaus Džeimso. To reikalavo Tūkstantmečio bažnyčia; gerai dar, kad ne iš „People‘s Common”, kaip kad nutiko pernai. Karalius Džeimsas gal ir archajiškas, bet bent jau ne nusikalstamas.
   Virstelėjo lauko durys, vidun sugriuvo būrelis žmonių: visi suskleidė skėčius, purtė skrybėles. Suėjusius vidun Kolinas apdalijo lapeliais su mišių tekstais, tada jie patraukė į navą.
   — Taip ir žinojau, reikėjo rinktis Kristaus Bažnyčią, — pasakė vikaras.
   — Ką jie visi čia veikia? — gūžčiojo pečiais Danvortis. — Nejaugi dar nesupranta, kad siaučia epidemija?
   — Visada šitaip, — atsakė vikaras. — Prisimenu, kas dėjosi, kai prasidėjo pandemija. Aukų surinkome daugiau nei bet kada. Vėliau jau nieko nebeišviliosi iš namų, bet kol kas visiems maga burtis draugėn — vis šiokia tokia paguoda.
   — Nepaminėjote jaudulio, — įsiterpė Šventosios Reformacijos kunigas. Jis vilkėjo megztinį aukšta atlenkiama apykakle, mūvėjo kelnes, buvo susisiautęs vilnone, raudonai ir žaliai languota alba.
   — Tas pat dedasi ir prasidėjus karui. Žmonės renkasi drauge išgyventi dramą.
   — Ir, be kita ko, dvigubai sparčiau skleisti užkrato, — pridūrė Danvortis. — Nejaugi niekas jiems nepasakė, kad virusas užkrečiamas?
   — Ketinu pasakyti, — pažadėjo vikaras. — Jūs skaitysite iš karto po varpininkų. Ištrauką teko pakeisti — vėl Tūkstantmečio bažnyčios reikalavimu. Jums — Evangelija pagal Luką, 2:1 — 19. — Jis nuėjo dalydamas giesmių tekstus.
   — O kur jūsų mokinė, Kivrina Engl? — paklausė kunigas. — Šiandien jau pasigedau jos per lotyniškąsias mišias.
   — Ji — 1320-uosiuose, viliuosi — sėkmingai nusigavusi į Skendgeito kaimą, viliuosi — po stogu, saugi nuo lietaus.
   — O, puiku, — pareiškė kunigas. — Ji taip norėjo ten nukeliauti. Jos laimė, kad jai netenka išgyventi viso šito.
   — Taip, — nesiginčijo Danvortis. — Manau, man reikėtų bent kartelį persiskaityti tekstą.
   Jis nužingsniavo į navą. Čia buvo dar tvankiau, stipriai trenkė drėgna vilna ir drėgnais akmenimis. Languose ir ant altoriaus blausiai mirgėjo lazerinės žvakės. Varpininkai statė priešais altorių du didelius stalus, dangstė juos sunkiais raudonos vilnos apdangalais. Danvortis priėjo prie sakyklos ir atsivertė Bibliją.
   „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus”, — perskaitė jis.
   Tai jau taip, Karalius Džeimsas išties archajiškas, pagalvojo. O ten, kur šiuo metu yra Kivrina, šitas variantas išvis dar neegzistuoja.
   Danvortis grįžo pas Koliną. Žmonės vis dar srautu plūdo vidun. Šventosios Reformacijos kunigas ir musulmonų imamas patraukė į alkovą ieškoti daugiau kėdžių, vikaras tuo tarpu galynėjosi su krosnies termostatu.
   — Užėmiau mums dvi vietas antroje eilėje, — pasakė Kolinas.
   — Ar žinote, ką iškrėtė ponia Gadson, kai gėrėme arbatą? Ogi paėmė ir išmetė mano gumą. Pareiškė, kad joje knibždėte knibžda mikrobų! Kokia laimė, kad mano mama ne tokia. — Jis sutvarkė gerokai aptirpusią lapelių su mišių eiga krūvelę. — Manau, atsitiko štai kas: jos dovanų man taip ir nepristatė tik dėl karantino. Na, turiu omeny, pirmiausia juk reikia atsiųsti čionai maisto atsargų ir visokių kitokių būtiniausių dalykų, argi ne taip? — Jis dar kartą perdėliojo ir taipjau tvarkingai sudėtus lapelius.
   — Labai gali būti, — sutiko Danvortis. — O kada norėtum išpakuoti kitas dovanas? Šįvakar ar rytoj rytą?
   Kolinas labai stengėsi nuduoti, kad tai jam nėmaž nerūpi.
   — Turbūt geriausia — Kalėdų rytą. — Jis padavė lapelį moteriai su geltonu lietpalčiu, drauge pridurdamas ir akinančią šypseną.
   — Tai bent, — burbtelėjo ji, plėšte išplėšdama lapelį jam iš rankos. — Džiaugiuosi matydama, jog kai ko čia neapleidžia Kalėdų dvasia, nepaisant net siaubingos epidemijos.
   Danvortis susirado savo vietą ir atsisėdo. Atrodė, kad visos vikaro pastangos sureguliuoti krosnį nuėjo vėjais. Danvortis nusivyniojo šaliką, nusivilko paltą, viską sukrovė ant gretimos kėdės.
   Praėjusiais metais bažnyčioje tvyrojo stingdantis šaltis.
   — Nepaprastai autentiška, — tąsyk kuštelėjo jam Kivrina. — Beje, Šventojo Rašto skaitiniai — taip pat. „Around then the politicos dumped a tax hike on the ratepayers”, — pacitavo ji Evangelijos pagal Luką pradžią iš „People‘s Common”. Ir išsišiepė. — Viduramžių Biblija buvo surašyta tokia kalba, kad nė patys tų laikų žmonės jos nesuprasdavo.
   Atskubėjo Kolinas ir klestelėjo tiesiog ant Danvorčio palto bei šaliko. Šventosios Reformacijos kunigas atsistojo, prasibrovė tarp varpininkų stalų ir.įsitalpino priešais altorių.
   — Melskimės, — prabilo.
   Į akmenines grindis sušlepsėjo klūpojimo pagalvėlės. Visi suklaupė.
   — O Dieve, atsiuntęs mums šią negalią, tark žodį savajam mirties angelui, sulaikyk savo baudžiančią ranką, lai neištuštėja mūsų žemės, meldžiame, nesunaikink visko, kas gyva.
   Štai tau ir padrąsinantis žodis, dingtelėjo Danvorčiui.
   — Kaip ir anais laikais, kai Viešpats užleido maru Izraelį, kai nuo Dano iki Bersabėjaus žmonių išmirė septyniasdešimt tūkstančių vyrų, taip ir dabar mes varge ir nelaimėje meldžiame: atitrauk savąją rūstybės rykštę nuo tikinčiųjų!
   Užkaukė senovinės krosnies vamzdžiai, bet kunigui tai, regis, buvo nė motais. Jis dar geras penkias minutes rėžė kalbą ta pačia tema, gausiai minėdamas istorinius atvejus, kai Dievas nušluodavęs netikėlius, „užleisdavęs juos maru”, o paskui paprašė visų atsistoti ir sugiedoti „Viešpats kviečia jus linksmintis, ponai, teneslegia rūpesčiai jūsų pečių”.
   Į bažnyčią šmurkštelėjo Montoja, apsidairiusi ji įsitalpino greta Kolino.
   — Ištisą dieną prakiurksojau NSA, — sukuždėjo ji. — Iš kailio nėriausi įkalbinėdama juos išimties tvarka duoti man leidimą išvykti. Galima pamanyti, kad, jų nuomone, aš tik ir tykau progos lakstyti, į visas puses žarstydama virusą. Kaliau jiems į galvas, kad keliaučiau tiesiai į radimvietę, kur nėra nė gyvos dvasios, tad aš ir norėdama nieko negalėčiau užkrėsti — manote, kad jie bent klausėsi?
   Ji atsigręžė į Koliną.
   — Jei vis dėlto sugebėsiu išlupti leidimą, man reikės savanorių pagalbininkų. Kaip manai, ar tau patiktų iškasti vieną kitą skeletą?
   — Jis negalės, — skubiai įsiterpė Danvortis. — Tetulė jo neišleis.
   — Jis pasilenkė per Koliną ir sukuždėjo: — Mums niekaip nesiseka išsiaiškinti, kur pirmadienį dieną buvo Badris Čauduris — nuo vidurdienio iki pusės trijų. Gal jūs jį matėte?
   — Tšš! — sušnypštė ta pati moteris, kuri aprėkė Koliną.
   Montoja papurtė galvą.
   — Aš tuo metu buvau su Kivrina, tyrinėjome žemėlapius bei Skendgeito išsidėstymą, — taip pat pakuždomis atsakė ji.
   — Kur? Radimvietėje?
   — Ne, Brasenozėje.
   — O Badrio ten nebuvo? — paklausė Danvortis, nors ir žinojo, kad tuo metu Badris neturėjo jokių reikalų Brasenozėje. Juk pats paprašė Badrio aptarnauti tinklą — bet vėliau, tik tada, kai jie susitiko pusę trijų.
   — Ne, — atsakė Montoja.
   — Tšššš! — sušnypštė moteris.
   — O kiek laiko praleidote su Kivrina?
   — Nuo dešimtos iki pat tol, kol jai reikėjo į ligoninę — man rodos, trečią valandą, — sukuždėjo Montoja.
   — Tššš!
   — Man jau reikės skaityti „Maldą Didžiajai Dvasiai”, — sukuždėjo Montoja. Atsistojo ir palei kėdžių eiles patraukė į priekį.
   Ji perskaitė savąją Amerikos indėnų giesmę, o po to varpininkai, užsimaukšlinę baltas pirštines ant rankų ir ryžtingas išraiškas — ant veidų, ėmėsi groti „O Kristau, kursai atėjai į pasaulį”; jų muzika labai jau priminė krosnies vamzdžių ūbavimą.
   — Absoliučiai kraupiniai, ar ne? — sukuždėjo Kolinas, prisidengęs mišių eigos lapeliais.
   — Tai dvidešimtojo amžiaus pabaigos atonalus kūrinys, — taip pat pakuždomis atsakė jam Danvortis. — Jis ir turi skambėti siaubingai.
   Kai jau atrodė, kad varpininkai baigė bildinti varpus, Danvortis užlipo į sakyklą skaityti Šventojo Rašto.
   — „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus…”
   Montoja atsistojo, skersomis praslydo pro Koliną į šoninį praėjimą ir nėrė pro duris lauk. Danvortis taip ir nespėjo jos paklausti, ar jis išvis mačiusi Badrį pirmadienį arba antradienį, arba gal žinanti, ar jis nebendravęs su kokiais nors amerikiečiais.
   Žinoma, galėsiąs paklausti jos to ir rytoj, kai visi eis duoti kraujo mėginių. Šiaip ar taip, patį svarbiausią dalyką pavyko išsiaiškinti — Kivrina pirmadienį tikrai nebuvo susitikusi su Badriu. Pasak Montojos, nuo dešimtos iki trijų Kivrina buvo su ja, o paskui patraukė tiesiai į ligoninę. Savo ruožtu Badris tuo metu jau buvo atėjęs į Baliolą susitikti su Danvorčiu, o iš Londono jis parvažiavo tik po dvyliktos, vadinasi, užkrėsti jos tikrai negalėjo.
   — „…bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai…”
   Atrodė, kad niekas jo nesiklauso. Moteris, aprėkusi Koliną, rangėsi kėdėje, stengdamasi išsinerti iš palto; visi kiti jau buvo nusivilkę ir dabar vėdinosi lapeliais su mišių tekstu.
   Jis galvojo apie Kivriną, apie tai, kaip pernai per mišias ji klūpojo ant akmeninių grindų ir įdėmiai, sutelkusi dėmesį žvelgė į jį, kol jis skaitė. Vaizduotėje ji regėjo Kūčių mišias 1320-aisiais, kai Šventasis Raštas buvo skaitomas lotyniškai, o bažnyčios languose mirgėjo vaškinės žvakės.
   Kažin, ar ten iš tikrųjų viskas vyksta taip, kaip ji įsivaizdavo? — pagalvojo Danvortis ir čia pat prisiminė, kad ten, kur ji dabar, šiandien — anaiptol ne Kūčios. Iki Kalėdų ten dar ištisos dvi savaitės. Jei tik ji tikrai ten. Jei ji sveika gyva.
   — „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje”. — Danvortis baigė skaityti ir grįžo į savo vietą.
   Imamas ėmėsi skaityti skelbimus: pranešė, kokiu metu kokiose bažnyčiose bus aukojamos Kalėdų mišios, o paskui perėjo prie NSA biuletenio, raginančio vengti kontaktų su užsikrėtusiais asmenimis. Paskui skaityti pamokslo stojo vikaras.
   — Esama tokiu, — pradėjo jis, iškalbingai žvelgdamas į Šventosios Reformacijos kunigą, — kurie mano, kad liga — tai Dievo bausmė. Vis dėlto Kristus visą gyvenimą gydė ligonius ir paliegėlius, ir jei dabar Jis būtų čia, tarp mūsų, nėmaž neabejoju, kad išgydytų ir užsikrėtusiuosius virusu lygiai taip pat, kaip andai išgydė raupsuotąjį samarietį… — tais žodžiais pradėjęs, jis geras dešimt minučių dėstė, kaip apsisaugoti nuo gripo. Išvardijo ligos simptomus, paaiškino, kaip užkratas perduodamas lašeliniu būdu.
   — Gerkite kuo daugiau skysčių ir daugiau ilsėkitės, — užbaigė jis ištiesdamas rankas virš sakyklos, tarsi laimindamas, — o jei jums pradės reikštis kuris nors iš išvardytųjų simptomų, tuojau pat skambinkite gydytojui.
   Varpininkai vėl apsimovė baltąsias pirštines ir, pritardami vargonams, ėmė skambinti „Šlovingosios Viešpatijos angelus„ — šįsyk giesmę jau buvo įmanoma net atpažinti.
   Į sakyklą pakilo Suvienytųjų atsivertėlių bažnyčios pastorius.
   — Kaip tik šią naktį jau daugiau nei prieš du tūkstančius metų Viešpats atsiuntė mūsų pasaulin savo Vienatinį Sūnų, mylimąjį savo kūdikį. Ar galite įsivaizduoti, kaip neapsakomai Jis turėjo mus mylėti, kad šitaip pasielgtų? Tą naktį Jėzus paliko savo dangiškuosius namus ir žengė į pasaulį, kupiną pavojų bei ligų… — šitaip bylojo pastorius. — Jis atėjo pas mus kaip mažytis bejėgis kūdikis, nieko nenutuokiantis nei apie blogį, nei apie išdavystę, kuriąjam teks patirti. Kaip Dievas galėjo šitaip atsiųsti mums savo Vienatinį Sūnų, kas pastūmėjo Jį atiduoti mums savo mylimiausią kūdikį? Atsakymas vienas — meilė. Meilė.
   — Arba kompetencijos stoka, — sumurmėjo Danvortis.
   Kolinas, įdėmiai apžiūrinėjęs kramtomosios gumos spalvą, staiga kilstelėjo galvą ir įsistebeilijo į Danvortį.
   O paskui, kai jau buvo Jį išleidęs, Jis, reikia manyti, nerimavo ir rūpinosi dėl Jo kiekvieną mielą minutę, galvojo Danvortis. Kažin, ar Jis dar bandė pakeisti įvykius?
   — Meilė, tik meilė atsiuntė Kristų į mūsų pasaulį, tik meilės dėka Kristus savo valia, ne, savo paties noru atkeliavo pas mus.
   Ji tikrai sveika gyva, galvojo Danvortis. Koordinatės apskaičiuotos teisingai. Laiko paklaida — vos keturios valandos. Užsikrėsti gripu ji tikrai negalėjo. Ji sėkmingai įsikūrė Skendgeite, susitikimo data nustatyta tiksliai, o įrašinėjimo įtaisas — jau artipilnis jos įspūdžių. Ji tikrai sveika gyva, dairosi susižavėjimo kupinomis akimis ir, ačiū Dievui, nieko nenutuokia, kas dedasi čia.
   — Tėvas atsiuntė Jį į šį pasaulį, kad Jis padėtų mums mūsų varguose ir sielvartuose, — kalbėjo pastorius.
   Vikaras mojo Danvorčiui. Šis pasilenkė priėjo per Koliną.
   — Mane ką tik pasiekė žinia, kad ponas Latimeras susirgo, — sukuždėjo vikaras. Ir padavė Danvorčiui perlenktą popieriaus lapelį. — Gal jūs perskaitysite palaiminimą?
   — …Dievo pasiuntinys, meilės nešėjas… — užbaigė pastorius ir atsisėdo.
   Prie altoriaus vėl žengė Danvortis.
   — Prašau visus atsistoti palaiminimui, — ištarė jis, išskleidė popierėlį, dirstelėjo į jį. „O Viešpatie, sulaikyk savo baudžiančią ranką.. „ — šitaip prasidėjo palaiminimo tekstas.
   Danvortis sugniaužė popierių saujoje.
   — Gailestingasis Tėve, — prašneko jis, — sergėk tuos, kurie šiuo metu toli nuo mūsų, padėk jiems saugiai sugrįžti namo.
 

„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(035850 — 037745)

   1320 gruodžio 20 (pagal senąjį kalendorių). Aš jau beveik visiškai sveika. Atrodo, galų gale bus pradėjęs veikti sustiprintas imunitetas, priešvirusiniai skiepai ir dar balažin kas. Galiu ramiai įkvėpti — krūtinės nebevarsto skausmai, kosulys praėjo, jaučiuosi tokia sustiprėjusi, kad, regis, imčiau ir nueičiau iki pat plyšio, jei tik žinočiau, kur jis yra.
   Užgijo ir pjautinė žaizda ant smilkinio. Ledi Elivysa šįryt apžiūrėjo ją ir net pasišaukė pasižiūrėti ledi Imeiną.
   — Tai stebuklas! — sužavėta sušuko Elivysa, tačiau Imeina kaip buvo, taip ir liko įsikūnijęs įtarumas. Žiūrėk, dar ims ir nuspręs, kad aš — ragana.
   Netruko paaiškėti, kad dabar, kai jau nebesu ligonė, aš tampu problema. Tarsi dar maža būtų to, kad ledi Imeina mano, jog šnipinėju, o gal vagiu šaukštus, aš keliu rūpesčių ir dėl to, kad niekas nežino, kas esu — kokia mano kilmė, kaip reikėtų su manimi elgtis — o Elivysa neturi nei laiko, nei jėgų tokius klausimus spręsti.
   Problemų jai ir šiaip iki kaklo. Lordas Gijomas vis dar nesirodo, jo patikėtinis įsimylėjęs ją, o dar ir Kalėdos artėja. Ji jau nusamdė gerą pusę kaimo patarnauti ir gaminti valgį, nors namuose stinga begalės būtinų maisto produktų— ledi Imeina nepavargsta zyzti, esą būtina nusiųsti ką nors į Oksfordą ar Koursį jų pargabenti. Gyvas vargas ir su Agnese — ji be paliovos pinasi po kojomis ir nuolat pasprunka nuo Maisrės.
   — Privalai pasiųsti žmogų pas serą Bloetą, kad paskolintų mums auklę, — ėmėsi mygti Imeina, kai kartą jos galiausiai aptiko Agnesę, žaidžiančią daržinės stoginėje. — Ir dar, kad pargabentų cukraus. Nebeturime nė žiupsnio nei pagardams, nei saldėsiams.
   Elivysa visai suirzo:
   — Mano vyras griežtai prisakė…
   — Agnesę prižiūrėsiu aš, — įsiterpiau vildamasi, kad vertėjas deramai išvers žodį „auklė“ ir kad istoriniai įrašai nemelavo tvirtindami, jog vaikų auklėmis kartais dirbdavo ir kilmingos moterys. Atrodo, bent šįsyk pataikiau. Kaipmat pelniau dėkingą Elivysos žvilgsnį, o ir Imeina tik paskersakiavo į mane — nėmaž ne įtariau nei visada. Taigi, dabar Agnesės priežiūra gula ant mano pečių. Panašu, kad — ir Rozemundos, kuri šįryt paprašė padėti jai siuvinėti.
   Įsidarbinusi mergaičių aukle, įgijau nemaža privalumų: dabar galiu klausinėti jas apie tėvą ar kaimą visko, kas tik šaus į galvą, be to, galiu vaikščioti į arklides ir į bažnyčią, galiu kalbėtis su kunigu ir su Gavynu. Bėda tik ta, kad nuo mergaičių daug kas šiepiama. Kartą jau atkreipiau dėmesį, kaip staigiai nutilo Elivysa, kažką kalbėjusi Imeinai, vos į menę įėjome mudvi su Agnese, o kai paklausiau Rozemundos, kodėl jos atsikraustė pagyventi čia, ji atsakė tiek tiek: „Tėtis mano, kad Ašenkote oras sveikesnis.“
   Šitaip pirmą kartą išgirdau paminint kaimo pavadinimą. Nei mano žemėlapyje, nei 1086-ųjų žemės nuosavybės aprašymo knygoje — Domesday Book — neminimas joks Ašenkotas. Įtariu, kad jis bus vienas iš tų „dingusiųjų kaimų”. Kaimelis, kuriame vos keturiasdešimt gyventojų, galėjo išmirti visas iki paskutinio žmogaus Juodosios Mirties laikotarpiu, o gal jį plėsdamasis prarijo kuris nors iš netolimų miestelių. Bet aš vis vien manau, kad tai ir bus Skendgeitas.
   Paklausiau mergaičių, ar joms girdėtas Skendgeito pavadinimas, ir Rozemunda atsakė tokio kaimo nežinanti, bet tai dar nieko neįrodo — juk jos kilusios ne iš šių apylinkių. Vis dėlto Agnesei šovė į galvą paklausti Maisrės, tačiau apie tokį negirdėjusi ir ji. Pirmieji rašytiniai šaltiniai, kuriuose minimi vietovardžiai su priesaga „geitas„ (iš tiesų šis žodis reiškė užtvanką arba vandens slenkstį) datuojami tik 1360-aisiais, o daugumą anglosaksiškųjų vietovardžių pakeitė normaniškieji — arba vietos buvo pavadintos pagal naujojo savininko pavardę. Ši aplinkybė nieko gero nežada Gnomui D'lveri ir baigčiai to teismo, iš kurio jis vis negrįžta. Žinoma, gali būti ir taip, kad kaimas vis dėlto — ne tas. O tai jau būtų bloga žinia man.
   (Pauzė)
   Riteriška Gavyno meilė Elivysai, panašu, visiškai netrukdo jam tenkinti kūno poreikius su tarnaitėmis. Sykį paprašiau Agnesės, kad nusivestų mane į arklidę pasižiūrėti jos ponio — vyliausi sutiksianti ten Gavyną. Jis iš tikrųjų buvo ten — viename iš gardų drauge su Maisre; sklindančių iš ten garsų nieku gyvu nepavadintum rafinuotais. Maisrė neatrodė įsibauginusi labiau nei paprastai, o abiem rankomis, užuot dangsčiusi ausis, laikė suglobsčiusi sijonus, pasikėlusi juos virš juosmens — vadinasi, tikrai ne išprievartavimas. Žinoma, Ir ne l‘amour courtois.
   Teko paskubomis nukreipti Agnesės dėmesį ir skubiai išvilioti ją iš arklidės, tad pasakiau, kad norėčiau pereiti per ganyklą ir apžiūrėti varpinę. Mudvi sulindome vidun paspoksoti į storą virvę.
   — Tėvas Rošas skambina varpu tada, kai kas nors miršta, — paaiškino man Agnesė. — Jeigu jis nepaskambins, prisistatys velnias ir nusineš numirėlio sielą, tada jis nebegalės pakliūti į dangų. — Atrodo, mane pavaišino dar vienu pavyzdžiu tų prietaringų paistalų, kurie taip siutina ledi Imeiną.
   Agnesė įsigeidė paskambinti varpu, bet man pavyko ją perkalbėti: pasiūliau verčiau eiti į bažnyčią susitikti su tėvu Rošu.
   Tėvo Rošo bažnyčioje nebuvo. Agnesė pasakė, kad jis tikriausiai vis dar pas sergantį kumetį, kuris „vis dar niekaip nemiršta, nors jau atliko išpažintį ir gavo išrišimą”, o gal meldžiasi kur nors vienumoje.
   — Tėvas Rošas papratęs eiti melstis į mišką, — paaiškino mergytė, pro krucifiksą žvilgčiodama į altorių.
   Bažnyčia — normaniška: su centrine nava, smiltainio pilioriais, akmeninėmis plytelėmis grįstomis grindimis. Langai su vitražais maži, labai siauri, tamsių spalvų. Nenuostabu, kad šviesos vidun beveik visai neįspįsta. Daugmaž ties navos viduriu — vienišas kapas, tikriausiai tas pats, prie kurio man teko padirbėti kasinėjimuose. Jo viršuje — riterio atvaizdas, rankos su šarvinėmis pirštinėmis sukryžiuotos ant krūtinės, prie šono kabo kardas. Ant šono išraižytas įrašas byloja: „Requiescat cum Sanctis tuis in aeternum”. Lai jis ilsisi su Tavo angelais per amžius. Kape, kurį mačiau kasinėjimuose, irgi buvo įrašas, prasidedantis žodžiu „Requiescaf”, bet likusioji įrašo dalis, kai aš lankiausi ten, dar nebuvo atidengta.
   Agnesė pranešė man, kad čia palaidotas jos senelis, kuris mirė nuo karštinės „jau labai, labai seniai”, tačiau kapas atrodo dar visai šviežias, taigi, gerokai skiriasi nuo to, kurį mačiau kasinėjimuose. Šis išpuoštas daugybe visokiausių detalių, kurių ant mano matyto antkapio nebuvo, bet jos galėjo nubyrėti, laikui bėgant.
   Išskyrus antkapį su grubaus darbo skulptūra, nava visiškai tuščia. Keturioliktojo amžiaus žmonės mišių klausydavo stovėdami, tad jokių klauptų čia nebuvo, o tradicija prigrūsti bažnyčią skulptūrų bei paminklų atsirado tik šešioliktojo amžiaus pradžioje.
   Navą nuo šešėliuotos presbiterijos įdubos su altoriumi skyrė medinis dvyliktojo amžiaus drožinėtas kryžius su Nukryžiuotuoju. Viršuje, abipus krucifikso, du grubiai nutepti paveikslai, vaizduojantys paskutiniojo Teismo dieną. Vienoje pusėje — dorieji tikratikiai, žengiantys į dangų, kitoje — nusidėjėliai, amžiams bloškiami į pragarą. Tačiau vieni nuo kitų jie beveik nesiskiria: ir tie, ir tie nutapyti akį rėžiančiomis raudonomis ir mėlynomis spalvomis, o pažiūrėjus į veidus, visi atrodo vienodai suglumę.
   Altorius labai kuklus, dykas, tik užtiestas drobiniu audeklu, o abiejuose galuose stovi po žvakidę. Ne itin kruopščiai išdrožta skulptūra vaizduoja ne Mergelę Mariją, kaip maniau anksčiau, o šventąją Kotryną Aleksandrietę. Skulptūra — priešrenesansinių laikų stiliaus: trumpas liemuo su užrioglinta didele galva, ketvirtainiškas vienuolės gobtuvas, siekiantis tik vos vos žemiau ausų. Šventoji stovi, viena ranka apglėbusi lėlę primenantį vaiką, o kitoje laiko ratą. Ant grindų priešais statulą buvo trumpas gelsvas žvakigalis ir du aliejiniai žibintai.
   — Ledi Kivrina, tėvas Rošas sako, kad tu — šventoji, — ėmė ir pareiškė Agnesė, kai vėl išėjome į lauką.
   Šiuokart painiavos kilmę įžvelgti buvo nesunku; kažin, pagalvojau sau, gal panašiai nutiko ir su tais varpais bei velniu, raitu ant juodo žirgo?
   — Aš nešioju šventosios Kotrynos Aleksandrietės vardą — paaiškinau, — lygiai kaip ir tu pavadinta šventosios Agnietės garbei. Tačiau mes pačios nesame šventosios.
   Agnesė papurtė galvą.
   — Jis sako, kad, priartėjus paskutiniosioms dienoms, Dievas atsiųs į žemę nusidėjėliams savo šventuosius. Jis sako, kad, kai meldiesi, kalbi su Dievu jo kalba.
   Aš visąlaik stengiausi įrašinėti savo įspūdžius labai atsargiai, kalbėti į suglaustus delnus tik tada, kai kambaryje nieko nėra, tačiau net nenutuokiu, ko galėjau prišnekėti tada, kai gulėjau karščiuodama. Prisimenu, prašiau ir prašiau jo man padėti, prašiau, kad jūs atskubėtumėte manęs iš čia ištraukti. O jeigu tėvas Rošas girdėjo mane kažką murmant šiuolaikine anglų kalba, jam net labai galėjo pasirodyti, kad šneku kažin kokia dvasių kalba. Dar laimė, kad jis laiko mane šventąja, o ne ragana, bet ledi Imeina irgi pakankamai daug laiko praleido prie mano patalo, kai sirgau… Nuo šiol teks dar labiau pasisaugoti.
   (Pauzė)
   Dar kartą nuėjau į arklidę (prieš tai apdairiai įsitikinusi, kad Maisrė — tikrai virtuvėje), bet Gavyno neradau, nebuvo ir Gringoleto. Užtat radau visas savo dėžes ir išardyto vežimo likučius. Kaip kažin ką, Gavynui teko bene dešimt kartų keliauti ten ir atgal, kol atbogino viską. Kruopščiai peržiūrėjau daiktus, bet žalvariu kaustytos dėžutės taip ir neaptikau. Taigi, lieka tikėtis, kad jos Gavynas nepastebėjo, galbūt ji iki šiol tebeguli šalikelėje, kur pati ją ir numečiau. Jeigu tikrai taip, dėžutę neabejotinai palaidojo sniegas, bet šiandien protarpiais kyščioja saulė ir sniegas pradeda trupučiuką težti.

   Kivrina po plaučių uždegimo sveiko taip sparčiai, kad jai neliko nė menkiausios abejonės: kažkas galų gale pažadino jos snūduriavusią imuninę sistemą. Krūtinę varstęs skausmas staiga išnyko lyg nebuvęs, o žaizda smilkinyje užgijo, tarsi mostelėjus burtų lazdele.
   Imeina įtariai apžiūrėjo jos kaktą, tarsi manytų, kad Kivrina žaizdą kažkaip sugebėjo suvaidinti, o šiai liko tik džiaugtis, kad iš pat pradžių atsisakė klastotės.
   — Privalai padėkoti Dievui už tai, kad taip stebuklingai išgydė tave šią šventą sekmą dieną — susiraukusi pareiškė Imeina ir atsiklaupė prie lovos.
   Ji buvo ką tik grįžusi iš mišių, jai po kaklu kabaliavo sidabrinis relikvijorius. Tad dabar suspaudė jį tarp delnų (visai kaip aš
   — įrašymo prietaisą dingtelėjo Kivrinai), sukalbėjo „Tėve mūsų” ir pakilo.
   — Gaila, kad negalėjau eiti kartu su jumis į mišias, — pasakė Kivrina.
   Imeina purkštelėjo.
   — O aš maniau, kad tu pernelyg sunkiai sergi, — pareiškė, reikšmingai pabrėždama žodį „sergi”. — Šiaip ar taip, mišios buvo varganos.
   Ji eilinį kartą ėmėsi dėstyti tėvo Rošo nuodėmes: Evangelijos ištrauką šis perskaitęs prieš Kyrie, jo alba apvarvėjusi žvakių vašku, maža to, jis praleidęs dalį Confiteor Deo. Atrodė, kad išvardijus kunigo nusikaltimus, jai pasitaisė nuotaika. Baigusi, Imeina patapšnojo Kivrinai ranką ir jau palankiau pridūrė:
   — Tu dar ne visiškai pasveikusi. Verčiau dar vieną dieną nesikelk iš lovos.
   Kivrina taip ir padarė; pasinaudojusi proga, įrašė savo įspūdžius apie viską, ką spėjo pastebėti: nupasakojo dvarą, kaimelį, apibūdino visus sutiktus žmones. Prievaizdas atnešė jai dar vieną puodelį karčiosios, jo žmonos paruoštos arbatos — jis buvo tamsaus gymio, tvirtai suręstas vyras, atrodė, jaučiasi pakankamai nejaukiai, vilkėdamas savo geriausią, šventadieninį odinį švarką su pernelyg jau prašmatniu sidabriniu diržu. Dvare apsilankė ir maždaug Rozemundos amžiaus berniukas — atėjo pasakyti Elivysai, jog „kažkas įsimetė” įjos kumelės priekinę kanopą. Tačiau kunigas taip ir nepasirodė. „Jis išėjo pas kumetį išklausyti išpažinties”, — pranešėjai Agnesė.
   Mergytė vis dar buvo neišsenkanti informacijos versmė, mielai atsakinėjo į visus Kivrinos klausimus, nesvarbu, žinojo atsakymą ar ne, nenuilsdama pasakojo pačias įvairiausias naujienas apie kaimelį bei jo gyventojus. Rozemunda buvo žymiai tykesnė, be to, nuolat stengėsi pabrėžti, kad yra jau beveik visai suaugusi.
   — Agnese, labai vaikiška šitiek plepėti. Tau jau pats metas mokytis retsykiais prikąsti liežuvį, — nuolat kartojo ji — laimė, be jokio poveikio Agnesei. Tačiau apie savo brolius Rozemunda šnekėjo noriai, taip pat ir apie tėvą, kuris „pažadėjo Kalėdoms būtinai atvykti pas mus”. Akivaizdu: tėvą j i garbino ir labai jo ilgėjosi.
   — Gaila, kad aš — ne berniukas, — prisipažino ji, kai Agnesė rodė Kivrinai sero Bloeto jai duotą sidabrinį pinigėlį. — Tada būčiau pasilikusi su tėčiu Bate.
   Iš to, ką papasakojo abi mergaitės, be to, klausydamasi Elivysos ir Imeinos pokalbių nuotrupų, o šį tą pastebėjusi ir pati, Kivrina susidarė gana išsamų kaimelio vaizdą. Jis buvo mažesnis nei, remiantis tikimybių teorija, turėtų būti Skendgeitas, visiškai mažas net Viduramžių kaimo standartais. Kivrinos apskaičiavimais čia gyveno ne daugiau nei keturiasdešimt žmonių, įskaitant ir lordo Gijomo bei prievaizdo šeimas. Prievaizdas, be žindomo kūdikio, turėjo dar penkis vaikus.
   Kaimelyje gyveno du piemenys ir keletas žemdirbių, tačiau ši valda buvo „pati skurdžiausia iš visų Gijomo dvarų” — taip tvirtino Imeina, nepraleisdama progos eilinį kartą pasiskųsti, kad Kalėdas teksią švęsti čia. Prievaizdo žmona buvo vietinė iškilėlė, visomis jėgomis besistengianti palypėti socialiniais laiptais aukštėliau, o Maisrės šeima — iš tų valstiečių, kuriems niekada nelemta prakusti. Kivrina įrašinėjo viską — statistinius duomenis ir gandus — murmėdama į suglaustus delnus kaskart, kai pasitaikydavo proga.
   Tą vakarą, kai ją po nesėkmingo žygio parvedė atgal į dvarą, pradėjo snigti ir nesiliovė visą naktį, netgi gerą pusę kitos dienos. Sniego privertė per gerą pėdą. O pirmąją dieną, kai Kivrina pakilo iš patalo, jau lijo — ji vylėsi, kad lietus aptirpdys sniegą, tačiau sušalęs vanduo tik padengė pusnis traškančia ledo plutele.
   Kivrina baiminosi, kad dabar, kai Gavynas pargabeno į dvarą vežimą ir dėžes, plyšio vietos ji niekaip nesugebės atpažinti. Teks paprašyti Gavyno, kad parodytų — bet tai pasakyti kur kas lengviau nei padaryti. Į menę jis ateidavo tik pavalgyti arba ko nors paklausti Elivysos — o čia juos nuolat stebėjo budri Imeinos akis, tad Kivrina nedrįso net artintis prie jo.
   Kivrina pradėjo vedžiotis mergaites į trumpučius žygius — po kiemą ir į kaimelį — vildamasi kur nors atsitiktinai susidurti su Gavynu. Tačiau jo nebuvo nei daržinėje, nei arklidėje. Nebuvo ir Gringoleto. Kivrinai parūpo, ar tik jis, nepaisydamas Elivysos draudimo, nebus išjojęs vaikytis plėšikų, bet Rozemunda paaiškino, jog Gavynas patraukęs medžioti.
   — Jis nudobs elnią Kalėdų puotai, — pridūrė Agnesė.
   Atrodė, kad niekam nerūpi nei kur Kivrina vedasi mergaites, nei kiek jos užtrunka. Kai ji paklausė, ar galinti nueiti su mergaitėmis į arklidę, ledi Elivysa tik linktelėjo išsiblaškiusi, o ledi Imeina net nepriminė Agnesei užsisegioti apsiaustėlį ar apsimauti pirštines. Beveik galėjai pamanyti, kad abi moterys tiesiog atidavė mergaites Kivrinos globon ir pačios apie jas pamiršo.
   Jos ruošėsi Kalėdoms ir darbų turėjo tiek, kad tik spėk suktis. Elivysa pasamdė visas kaimelio moteris nuo jaunos iki senos ir pristatė jas virti bei kepti. Buvo paskerstos dvi kiaulės, daugiau nei pusei balandžių — nusuktos galvos; paukščius reikėjo dar ir nupešti. Kieme sklandė debesys plunksnų, tvyrojo kepamos duonos kvapas.
   Keturioliktame amžiuje Kalėdos buvo didžiulė šventė: žmonės ištisas dvi savaites puotaudavo ir linksmindavosi, rengdavo šokius bei įvairiausius žaidimus. Vis dėlto Kivrina nusistebėjo, kad Elivysa laikosi tradicijos ir šiomis aplinkybėmis. Tikriausiai vis dėlto nė trupučio neabejoja, kad lordas Gijomas Kalėdoms tikrai atvyks, kaip ir žadėjęs.
   Imeina vadovavo didžiosios menės kuopimui — ir be paliovos skundėsi dėl varganos būklės, o ir pagalbininkų jai gerokai stigo. Tą rytąji pasikvietė prievaizdą ir dar vieną vyrą, kad, atitraukę nuo sienų sunkius stalus, pastatytų juos ant dviejų stalynų. Nenuleisdama akių stebėjo ir Maisrę bei dar vieną moterį su baltais, ištįsusiais, po srofuliozės likusiais randais marguojančiu kaklu — jos šveitė stalus smėliu ir aštriais šepečiais.
   — Levandų išvis neturime, — aimanavo ji Elivysai. — O ir šviežių vikšrių grindims nukloti irgi toli gražu nepakanka.
   — Ką gi, tuomet teks išsiversti su tuo, ką turime, — atsakė Elivysa.
   — Nebeturime ir cukraus saldėsiams, o cinamono — išvis nė trupinėlio. Tuo tarpu Koursyje visko gausu, stalai lūžte lūžta. Jie tikrai mielai mus priimtų.
   Kivrina kaip tik rišo Agnesei batukus — ketino vestis mergaitę į lauką, galbūt — į arklidę, dar kartą aplankyti jos ponio. Sunerimusi ji kilstelėjo galvą.
   — Iki ten — vos pusė dienos kelio, — kalbėjo Imeina. — Šventines mišias tikriausiai aukos ledi Yvoldos kapelionas, o…
   Sakinio pabaigos Kivrina nebeišgirdo, nes Agnesė kaip tik pareiškė:
   — Mano ponio vardas — Saracėnas.
   — A, — burbtelėjo Kivrina — ji ištempusi ausis stengėsi nugirsti, ką kalbasi moterys. Kalėdos buvo kaip tik tas metas, kai kilmingieji lankydavosi vieni pas kitus. Drauge vykdavo ir visi šeimynykščiai, svečiai užsibūdavo bent kelias savaites, mažų mažiausiai — iki Trijų karalių. Taigi, jei dabar jie iškeliautų į Koursį, iki skirtosios susitikimo dienos tikrai nespėtų grįžti čionai.
   — Saracėnu jį pavadino tėtis — dėl to, kad ponio širdis pagoniška, — aiškino Agnesė.
   — Serui Bloetui tikrai nepatiks, kai sužinos, kad per Kūčias buvome taip arti, o net neaplankėme jų, — nesiliovė ledi Imeina.
   — Dar pamanys, kad iširojo sužieduotuvės.
   — Mes negalime Kūčioms išvykti į Koursį, — pareiškė Rozemunda. Ji sėdėjo ant suoliuko kitapus kambario nei Kivrina su Agnese ir siuvo, bet ūmai atsistojo. — Tėtis tvirtai pažadėjo, jog Kalėdoms atvyks pas mus. Jis tikrai nebus patenkintas, jei atvykęs mūsų neras.
   Imeina grįžtelėjo ir nudelbė Rozemundą naikinančiu žvilgsniu.
   — Tavo tėtis tikrai nebus patenkintas, kai sužinos, kad jo dukterys visai suįžūlėjo, kalba, kai niekas jų neprašo ir kišasi į dalykus, kurių neišmano. — Ji vėl atsigręžė į Elivysą, kuri atrodė gerokai sunerimusi. — Mano sūnus be jokios abejonės susipras ieškoti mūsų Koursyje.
   — Mano vyras prisakė mums likti čia tol, kol atvyks pats, — pareiškė Elivysa. — Ir bus patenkintas, jei įsitikins, kad vykdėme jo valią. — Ji priėjo prie ugniavietės ir paėmė Rozemundos numestą siuvinį, tuo nedviprasmiškai leisdama suprasti, kad pokalbis baigtas.
   Bet tik tam kartui, galvojo Kivrina, vogčiomis stebėdama Imeiną. Senoji piktai papūtė lūpas ir bakstelėjo pirštu į kažkokią ant stalo likusią dėmelę. Moteris su skrofuliozės randais tučtuojau kibo ją šiūruoti.
   Imeina tikrai nenusileis. Patylės valandėlę — ir vėl ims niurzgėti, vieną po kito klos argumentus, kodėl joms būtina keliauti pas serą Bloetą, kuris turi ir cukraus, ir vikšrių, ir net cinamono. Ir net mokytą kapelioną, kuris sugeba deramai aukoti kalėdines mišias. Ledi Imeina buvo tvirtai pasiryžusi nedalyvauti tėvo Rošo aukojamose šventinėse mišiose. Savo ruožtu Elivysa nerimavo vis labiau ir labiau. Ką gali žinoti, gal ims ir staiga sumanys keliauti į Koursį pagalbos. O gal netgi grįžti į Batą. Kivrinai būtina kuo greičiau išsiaiškinti, kur yra plyšys.
   Ji užrišo kadaruojančius Agnesės kepuraitės raištelius ir užmaukšlino mergytei ant galvos apsiaustėlio gobtuvą.
   — Bate aš kasdien jodinėdavau Saracėnu, — kalbėjo Agnesė. — Norėčiau jodinėti ir čia. Pasiimčiau ir savo medžioklinį šunį.
   — Šunys arkliais nejodinėja, — užginčijo Rozemunda. — Jie paprastai bėga šalia.
   Agnesė atkakliai atkišo apatinę lūpą.
   — Juočkis dar per mažas bėgti šalia.
   — O kodėl tu negali jodinėti čia? — paklausė Kivrina, norėdama nukreipti šalin bręstantį barnį.
   — Čia nėra kam mus lydėti, — paaiškino Rozemunda. — Bate su mumis visuomet jodavo mūsų auklė ir vienas iš tėčio patikėtinių.
   Vienas iš tėčio patikėtinių. Gavynas galėtų išeiti su jomis pasijodinėti — tuomet Kivrina ne tik paklaustų jo, kur yra plyšys, bet netgi paprašytų parodyti tikslią vietą. Gavynas juk čia. Dar šįryt ji matė jį kieme — kaip tik dėl to ir pasiūlė pasivaikščioti iki arklidės. Tačiau išeiti drauge su juo pajodinėti — dar geriau.
   Imeina priėjo prie sėdinčios Elivysos.
   — Jei jau įstrigome čia, mums būtinai reikės žvėrienos kalėdiniam pyragui.
   Ledi Elivysa padėjo siuvinį ir atsistojo.
   — Liepsiu prievaizdui sumedžioti kokį žvėrį, vyriausiasis jo sūnus galės jam padėti.
   — Tada nebebus kam parinkti gebenės ir bugienio šakelių.
   — Rinkti žalumynų šiandien kaip tik eina tėvas Rošas.
   — Jis parsineš žalumynų bažnyčiai, — atkirto ledi Imeina. — Tada menei papuošti neturėsime išvis nieko, ar ne?
   — Mes parnešime gebenės ir bugienio, — pasakė Kivrina.
   Ir Elivysa, ir Imeina atsigręžė ir nustebusios sužiuro į ją. Klaida, dingtelėjo Kivrinai. Ji taip karštligiškai ieškojo kokio nors preteksto pasikalbėti su Gavynu, kad iš galvos išrūko visa kita — o štai dabar įsikišo į pokalbį, kai niekas jos neprašė, ir dar apie tai, kas akivaizdžiai buvo ne jos reikalas. Dar vienas argumentas ledi Imeinai — dabar ji bus tvirčiau nei bet kada pasiryžusi trūks plyš keliauti į Koursį ir surasti mergaitėms padorią auklę.
   — Atleiskite, kad įsiterpiau į pokalbį, geroji ponia, — pratarė Kivrina, nudelbdama akis. — Bet aš žinau, kad darbų turite daug, o rankų — maža. Mes su Agnese ir Rozemunda tikrai galėtume nujoti į mišką pririnkti bugienio šakelių.
   — Aha! — sukruto Agnesė. — Aš josiu Saracėnu!
   Elivysa prasižiojo kažką sakyti, bet Imeina ją aplenkė.
   — Nejaugi tavęs visiškai nebaugina miškas, nors ką tik spėjai užsigydyti žaizdas?
   Klaida po klaidos. Juk ją neva užpuolė ir paliko mirti — o štai ji lyg niekur nieko veržiasi į tuos pačius miškus ir net su dviem mažomis mergaitėmis.
   — Aš anaiptol nenoriu pasakyti, kad mes keliautume vienos, — atsakė Kivrina, karštai vildamasi, kad nesugadins visko dar labiau. — Agnesė sakė man, kad jodinėdavo drauge su vienu iš jūsų vyro žmonių, kuris jas ir saugodavo.
   — Taip! — čeptelėjo Agnesė. — Su mumis gali joti Gavynas ir mano skalikas Juočkis.
   — Gavyno čia nėra, — pareiškė Imeina ir staiga stojusioje tyloje paskubomis nusisuko ir įsistebeilijo į stalą šveičiančias moteris.
   — O kur jis pradingo? — paklausė Elivysa gana ramiai, bet jos skruostai tvykstelėjo skaisčiu raudoniu.
   Imeina atėmė iš Maisrės skudurėlį ir ėmė pati trinti kažkokią dėmelę ant stalo.
   — Pavedžiau jam atlikti vieną užduotį.
   — Tu išsiuntei jį į Koursį, — pasakė Elivysa — tai buvo tvirtinimas, ne klausimas.
   Imeina atsigręžė ir įsmeigė žvilgsnį jai į akis.
   — Būtų tiesiog nepadoru, jei, apsistojusios šitaip arti Koursio, net nepasveikintume jų su šventėmis. Seras Bloetas pamanytų, kad jį atstūmėme, o šiais laikais mes negalime leisti sau pyktis su tokiu galingu žmogumi kaip jis…
   — Mano vyras griežčiausiai prisakė ničniekam neprasitarti, kur esame, — nutraukė ją Elivysa.
   — Mano sūnus tikrai neprisakė paniekinti sero Bloeto ir netekti jo palankumo kaip tik dabar, kai gali verkiant jo prireikti.
   — Ką paliepei jam pasakyti serui Bloetui?
   — Liepiau perduoti nuoširdžiausius linkėjimus, — atsakė Imeina, sukiodama rankose skudurėlį. — Ir dar liepiau pasakyti, kad labai apsidžiaugtume, sulaukę jų Kalėdoms. — Ji atkakliai kilstelėjo smakrą. — Kitaip ir negalėjau pasielgti, ypač dabar, kai mūsų šeimos ketina susijungti per santuoką. Jie atsigabens visokių valgių Kalėdoms, taip pat ir tarnų…
   — Ir dar ledi Yvoldos kapelioną, kuris laikys mišias? — šaltai paklausė Elivysa.
   — Ar j ie atvyksta čionai? — paklausė Rozemunda. Ji vėl pašoko ant kojų, siuvinys nuo jos kelių nuslydo žemėn.
   Elivysa ir Imeina nesusigaudydamos sužiuro į ją, tarsi būtų visai užmiršusios, jog menėje, be jų, esama ir daugiau žmonių. Paskui Elivysa užsipuolė Kivriną:
   — Ledi Katerina, argi neketinote eiti su vaikais pririnkti žalumynų menei papuošti?
   — Be Gavyno mes niekur negalime joti, — nesutiko Agnesė.
   — Lydėti jus gali ir tėvas Rošas, — atšovė Elivysa.
   — Gerai, mano ponia, — pasakė Kivrina. Ir, paėmusi Agnesę už rankos, pasuko laukan.
   — Ar jie atvyksta čionai? — pakartojo Rozemunda; jos skruostus išpylė beveik toks pat ryškus raudonis kaip ir motinos.
   — Nežinau, — atsakė Elivysa. — Eik drauge su seserimi ir ledi Katerina.
   — Aš josiu Saracėnu! — sušuko Agnesė, ištraukė rankutę iš Kivrinos delno ir tekina iškurnėjo iš menės.
   Atrodė, kad Rozemunda ketina kažką sakyti, bet, taip ir nepasižiojusi, ji puolė į koridorių už širmos pasiimti apsiausto.
   — Maisre, — tarstelėjo Elivysa, — stalas atrodo jau pakankamai švarus. Nueik į palėpę, atnešk iš skrynios druskinę ir sidabrinį pusdubenį.
   Moteris su skrofuliozės randais išskubėjo iš kambario, ir netgi Maisrė negaišuodama pasuko prie kopėčių. Kivrina užsimetė apsiaustą ir greitosiomis suraizgė raištelius baimindamasi, kad ledi Imeina vėl pradės ką nors porinti apie užpuolikus, tačiau nė viena moterų nieko nebesakė. Juodvi stovėjo, Imeina — vis dar gniaužydama rankoje skudurėlį, akivaizdžiai laukdamos, kad Kivrina ir Rozemunda kuo greičiau išeitų.
   — Ar… — prasižiojo Rozemunda, bet, taip nieko daugiau ir nepasakiusi, išbėgo paskui Agnesę.
   Kivrina nuskubėjo joms iš paskos. Gavynas išvykęs, bet ji gavo leidimą keliauti į mišką — nereikės net eiti pėsčiomis. O su jomis dar eis ir kunigas. Rozemunda kitąsyk minėjo, kad Gavynas, gabendamas Kivriną į dvarą, pakeliui susitiko tėvąRošą. O gal net buvo nusivedęs jį iki pat laukymės.
   Kivrina beveik tekina nuskubėjo į arklidę baimindamasi, kad paskutinę akimirką Elivysa gali šūktelėti per kiemą joms grįžti — neva persigalvojusi. Juk Kivrina dar ne visai pasveikusi, o miškuose — pernelyg pavojinga.
   Tikriausiai apie tą patį galvojo ir mergaitės. Agnesė jau sėdėjo raita ant savo ponio, o Rozemunda veržė kumelės balno pavaržą. Paaiškėjo, kad ponis — toli gražu ne ponis; tai buvo augalotas bėris, neką mažesnis už Rozemundos kumelę, o Agnesė, įsitaisiusi balne aukšta atkalte, atrodė atsidūrusi neapsakomai aukštai. Berniukas, tas pats, kuris buvo atbėgęs pranešti Elivysai apie apšlubusią kumelę, laikė arklį už pavadžio.
   — Nestypsok išsižiojęs, Kobai! — aprėkė jį Rozemunda. — Pabalnok ledi Katerinai keršį!
   Berniukas paklusniai paleido pavadį. Agnesė pasilenkė toli į priekį jo gaudyti.
   — Ne mamos kumelę! — riktelėjo Rozemunda. — Keršį — roncin!
   — Keliausime į bažnyčią, Saracėnai, — porino arkliui Agnesė.
   — Pasakysime tėvui Rošui, kad trauksime į mišką drauge su juo, o tada tai jau pasijodinėsime! Saracėnas nepaprastai mėgsta, kai aš juo jodinėju! — Ji gerokai per smarkiai pasilenkė, norėdama patapšnoti trumpai nukirptus arklio karčius. Kivrina vos susilaikė nepripuolusi stverti jos, kad nenukristų.
   Jodinėti ji, reikia manyti, mokėjo kuo puikiausiai — nei Rozemunda, nei arklį Kivrinai balnojantis berniukas net nedirstelėjo į ją — tačiau vis vien baugu buvo net žiūrėti į mergytę, tokią mažyliukę, sėdinčią taip aukštai balne, minkštapadžiais bateliais įsirėmusią į specialiai jai priveržtas balnakilpes, maža to, joti atsargiai ji tikriausiai nesugebėjo lygiai taip pat, kaip ir vaikščioti lėtai.
   Kobas pabalnojo keršį, išvedė laukan ir sustojo lūkuriuodamas.
   — Kobai! — grubiai riktelėjo Rozemunda. Berniukas pasilenkė ir laipteliu sudėjo rankas. Rozemunda pasilypėjo ant jų ir įsėdo į balną. — Nestovėk kaip koks pusgalvis stuobrys. Padėk ledi Katerinai.
   Jis klupdamas nuskubėjo pagelbėti Kivrinai. Ši akimirką sudvejojo, niekaip nesusigaudydama, kokia musė galėjo įgelti Rozemundą. Akivaizdu: mergaitė smarkiai susikrimto išgirdusi, kad Gavynas išjojo pas serą Bloetą. Atrodė, kad apie tėvo teismą Rozemunda nieko nežino, bet galėjo būti ir taip, kad ji žinojo kur kas daugiau, nei manė Kivrina — ar jos motina bei senelė.
   „Toks galingas žmogus kaip seras Bloetas”, — sakė Imeina. Ir dar: „Netrukus mums verkiant reikės jo palankumo”. Galbūt Imeina pakvietė jį anaiptol ne vien dėl įgeidžio, kaip kad atrodė. Galbūt tai reiškė, kad lordas Gijomas įklimpęs į rimtesnę bėdą, nei manė Elivysa, o Rozemunda, tykiai palinkusi prie siuvinio, tai perprato.
   — Kobai! — riktelėjo Rozemunda, nors berniukas akivaizdžiai laukė, kol Kivrina susiruoš sėsti į balną. — Jei dar ilgai šitaip miegosi, mes neberasime tėvo Rošo!
   Kivrina padrąsinančiai šyptelėjo Kobui ir sudėjo rankas jam ant peties. Vienas pirmųjų dalykų, kurių ponas Danvortis primygtinai liepėjai išmokti, ir buvo jodinėjimas. Ji specialiai lankė pamokas, tad laikytis balne gebėjo visai neblogai. Jai smarkiai pasisekė, kad moteriškas balnas, kuriame sėdint abi kojas tenka nuleisti vienoje pusėje, bus išrastas tik 1390-aisiais, be to, Viduramžių balnai buvo gana gilūs, su aukšta guga. Šio, į kurį sėdo dabar, atkaltė buvo netgi dar aukštesnė nei to, kurį naudojo mokydamasi jodinėti.
   Vis dėlto, jei kam ir lemta nusivožti žemėn, tai man, ne Agnesei, galvojo ji žvelgdama į mergytę, kuri ramiausiai sėdėjo aukštybėse, visiškai pasitikėdama savimi. Ji netgi nesilaikė, o persisukusi krapštėsi su kažkuo, esančiu balnakrepšyje jai už nugaros.
   — Nagi, keliaujam! — nekantriai tarstelėjo Rozemunda.
   — Seras Bloetas pažadėjo padovanoti man sidabrinę grandinėlę Saracėno kamanoms, — pareiškė Agnesė, vis dar knisdamasi balnakrepšyje.
   — Agnese! Baik kuistis, jojam! — nekantravo Rozemunda.
   — Seras Bloetas sakė atvešiąs ją, kai atvažiuos pas mus Velykoms.
   — Agnese! — suriko Rozemunda. — Judinkis! Tuojau pradės lyti.
   — Ot ir nepradės, — nerūpestingai atšovė Agnesė. — Seras Bloetas…
   Rozemunda perpykusi užsipuolė seserį:
   — O tu gal dabar pat gali paprašyti, kad nelytų? Visiška mažė, štai kas tu! Kniaukiantis kūdikis vystykluose!
   — Rozemunda! — nebeištvėrė ir Kivrina. — Kaip kalbi su sesute? — Ji priėjo arčiau ir sugriebė kadaruojančias kumelės kamanas. — Kas atsitiko, Rozemunda? Ar tave kas nors nuliūdino?
   Rozemunda aštriai trūktelėjusi įtempė vadeles.
   — Tik tai, kad reikia visą amžinybę klausytis, ką pliauškia šita mažė!
   Kivrina, suraukusi antakius, paleido vadeles. Kobas sunėrė pirštus, siūlydamas pakopą ir jai, kad galėtų užlipti ant arklio. Kivrina dar niekad nebuvo mačiusi, kad Rozemunda elgtųsi šitaip.
   Jos išjojo iš kiemo ir pro ištuštėjusį kiaulių gardą pasuko į ganyklą. Diena buvo apsiūkusi, ūkanota, bevejame danguje kabojo sunkūs, lietaus pritvinkę debesys. Atrodė, kad jie bet kurią akimirką gali praplyšti — Rozemunda, ko gero, neklydo sakydama, kad „tuojau pradės lyti”. Žvarbiame ore tiesiog tvyrojo drėgna miglelė. Kivrina spirtelėjo arklio šonus, ragindama j į žingsniuoti sparčiau.
   Iškart krito į akis, kad kaimas ruošiasi Kalėdoms. Iš kiekvienos lūšnos vinguriavo dūmų siūlelis, tolimajame pievos gale du vyrai kapojo malkas ir mėtė į jau gerokai išaugusią krūvą. Greta prievaizdo būsto ant iešmo kepė didelis gabalas mėsos — bene visas ožiukas? Prievaizdo žmona pritūpusi priešais namus melžė kaulėtą karvę — tą pačią, į kurią Kivrina bandė ramstytis tą dieną, kai traukė ieškoti plyšio. Juodu su ponu Danvorčiu vos nesusipliekė besiginčydami, ar jai reikėtų išmokti melžti. Kivrina tvirtino, kad keturioliktame amžiuje žiemą niekas karvių nemelždavo — esą leisdavo užtrūkti, o sūriams naudodavo ožkos pieną. Ir dar ji sakė, kad ožkų mėsa maistui nebuvo naudojama.
   — Agnese! — piktai riktelėjo Rozemunda.
   Kivrina pakėlė galvą. Agnesė kažko sustojo ir persisukusi vėl tyrinėjo balnakrepšį. Išgirdusi sesers balsą, ji klusniai pajudėjo pirmyn, bet Rozemunda tik tarstelėjo: „Nebeketinu laukti tavęs, snargle!” — ir pasileido risčia, išblaškydama persigandusius viščiukus ir vos nepargriaudama basakojės mergaičiukės, nešinos pilnu glėbiu žabų.
   — Rozemunda! — sušuko Kivrina, bet mergaitė jau buvo nujojusi per toli, kad išgirstų, o Kivrina negalėjo jos vytis — nenorėjo palikti Agnesės.
   — Ar tavo sesė pykstk dėl to, kad reikia pririnkti bugienių? — paklausė Kivrina mergytės — puikiausiai suprato, kad ne čia šuo pakastas, bet vylėsi, kad Agnesė galbūt pasiūlys kokią kitą priežastį.
   — Ji amžinai tokia nesukalbama, — atsakė Agnesė. — Senelė labai pyks sužinojusi, kad ji taip vaikiškai jodinėja. — Ir pati elegantiškai nurisnojo per pievą, linkčiodama sutinkamiems kaimiečiams — tiesiog tikras brandos įsikūnijimas.
   Mergaičiukė, kurios vos nepartrenkė Rozemunda, sustojo ir įsistebeilijo į jas taip, kad net žandikaulis atvipo. Prievaizdo žmona nužvelgė jas prajojančias, nusišypsojo, bet nesiliovė melžusi. Savo ruožtu malkas kapoję vyrai nusiėmė kepures ir nusilenkė.
   Jos prajojo pašiūrę, kurioje Kivrina buvo prisiglaudusi tą dieną, kai išsiruošė ieškoti plyšio. Tą pačią pašiūrę, kurioje ji lindėjo, kol Gavynas tempė į dvarą visus jos daiktus.
   — Agnese, — paklausė Kivrina, — ar tėvas Rošas buvo drauge su jumis, kai ėjote parsinešti pliauskos Kūčių vakarui?
   — Žinoma, — atsakė Agnesė. — Juk jis turėjo pliauską pašventinti.
   — A, — nusivylusi teištarė Kivrina. Ji tikėjosi, kad tėvas Rošas galbūt talkino Gavynui pargabenti jos daiktus — tai reikštų, kad jis irgi žino, kur yra plyšys. — Ar Gavynui kas nors padėjo partempti mano daiktus į dvarą?
   — Ne, — atsakė Agnesė, bet Kivrina taip ir nesuprato, ar mergytė tai tikrai žino, ar tik nuduoda žinanti. — Gavynas labai stiprus. Jis savo kardu nugalabijo keturis vilkus.
   Tai jau skambėjo nelabai įtikėtinai, bet, kita vertus, istorija apie miškuose aptiktą ir išgelbėtą mergelę patikėti irgi sunkoka. Be to, visiškai aišku, kad Gavynas ryžtųsi bet kam, kas, jo manymu, galėtų padėti jam pelnyti Elivysos meilę. Net jeigu tektų vienam pačiam tempti vežimą ant kupros.
   — Tėvas Rošas irgi labai stiprus, — pridūrė Agnesė.
   — Tėvas Rošas jau išėjęs, — atitarė Rozemunda. Nušokusi nuo arklio, ji jau buvo suskubusi pririšti jį prie dengto įėjimo į šventorių, o pati stovėjo greta, rankomis įsisprendusi į klubus.
   — Ar žiūrėjai bažnyčioje? — paklausė Kivrina.
   — Ne, — paniurusi atsakė Rozemunda. — Bet jau smarkiai šąla. Tėvui Rošui, be abejo, užteko proto išeiti anksčiau, nei pradės snigti.
   — Pažiūrėsime bažnyčioje, — pasakė Kivrina; nulipusi nuo arklio, ji ištiesė rankas Agnesei. — Eikš, Agnese.
   — Ne, — tvirtai atsakė Agnesė, užsispyrimu nėmaž nenusileisdama seseriai. — Aš palauksiu čia, su Saracėnu. — Ji paglostė ponio karčius.
   — Saracėnui nieko blogo nenutiks, — atsakė Kivrina. Ji sugriebė mergytę ir nukėlė žemėn. — Eime, pirmiausia pažiūrėsime bažnyčioje, galbūt tėvas Rošas ten. — Ji paėmė Agnesę už rankos ir atidarė šventoriaus vartelius.
   Agnesė neprieštaravo, bet vis neramiai dirsčiojo per petį į arklius.
   — Saracėnas nemėgsta, kai jį palieka vieną.
   Rozemunda staiga sustojo vidur šventoriaus, atsisuko ir įsisprendė rankomis į klubus.
   — Ką tu ten slepi, bjauri mergiščia? Gal nukniaukei keletą obuolių ir paslėpei balnakrepšyje?
   — Ne! — sunerimusi cyptelėjo Agnesė, bet Rozemunda jau žirgliojo atgal, prie ponio. — Nelįsk priėjo! — suklykė Agnesė. — Ponis ne tavo! Mano!
   Ką gi, mums net nebeteks ieškoti kunigo, dingtelėjo Kivrinai. Jeigu jis bažnyčioje, būtinai išeis laukan pažiūrėti, kas kelia šitokį triukšmą.
   Rozemunda jau atseginėjo balnakrepšio sąsagas.
   — Jūs tik pažiūrėkite! — pareiškė ji ir už pakarpos iškėlė Agnesės šunytį.
   — Oi, Agnese, — teištarė Kivrina.
   — Tu — bjauri mergiščia, — piktai pasakė Rozemunda. — Štai nunešiu jį prie upės ir nuskandinsiu. — Tai tarusi ji ir pasuko upės link.
   — Ne!!! — sukliko Agnesė ir kiek kojos neša pasileido prie šventoriaus vartelių. Rozemunda pakėlė šunytį taip, kad Agnesė negalėtų pasiekti.
   Na, šito jau gerokai per daug, pagalvojo Kivrina. Atskubėjusi artyn, ji atėmė šunelį iš Rozemundos.
   — Agnese, liaukis baubti. Tavo sesuo neketina skriausti tavo šunelio.
   Šunytis, brazdėdamas nageliais, ropštėsi Kivrinai ant peties, bandė lyžtelėti skruostą.
   — Agnese, šunys niekad nejodinėja arkliais. Juočkis uždustų tame balnakrepšyje.
   — Tuomet galiu laikyti jį rankose, — dar bandė ginčytis Agnesė, bet jau be didesnių vilčių. — Jis labai norėjo pajodinėti mano poniu.
   — Jis labai smagiai atjojo iki bažnyčios, — tvirtai atsakė Kivrina.
   — O dabar lygiai taip pat smagiai parjos atgal į arklidę. Rozemunda, pargabenk Juočkį į arklidę. — Šuniukas mėgino krimstelėti jai ausį. Kivrina padavė jį Rozemundai, kuri vėl stvėrė šunytį už pakarpos. — Juk jis — dar kūdikis, Agnese. Jam reikia grįžti pas mamą ir gulti miegučio.
   — Tu visiška mažė, Agnese, — riktelėjo Rozemunda taip piktai, kad Kivrina net suabejojo, ar vertėjo patikėti jai šuniuką. — Tik pamanykite — užrabždinti šunį ant arklio! O dabar turėsime dar kažin kiek sugaišti, kol parnešime jį atgal! Kokia laimė, kad jau greitai būsiu suaugusi ir nebereikės tampytis su tokiomis mažėmis kaip tu!
   Vis dar laikydama šuniuką už pakarpos, ji užsiropštė ant arklio, bet, atsisėdusi į balną, beveik švelniai susupo jį į apsiausto skverną ir priglaudė prie krūtinės. Tada laisvąja ranka čiupo vadeles ir apgręžė arklį.
   — Tėvas Rošas jau tikrai išėjęs! — piktai riktelėjo ir nušuoliavo.
   Kivrina baiminosi, kad Rozemunda, ko gero, sako tiesą. Jos sukėlė čia tokį triukšmą, kad galėjo prikelti net numirėlius, besiilsinčius po mediniais antkapiais, bet iš bažnyčios taip niekas ir nepasirodė. Be jokios abejonės, tėvas Rošas išėjo dar prieš joms atjojant, ir dabar jau bus nuėjęs kažin kur. Vis dėlto Kivrina paėmė Agnesę už rankos ir nusivedė į bažnyčią.
   — Rozemunda pati — bjauri mergiščia, — pareiškė Agnesė.
   Kivrinai labai magėjo sutikti, bet šito ji negalėjo sakyti, o užstoti Rozemundą nebuvo ūpo, tad ji nutarė verčiau išvis patylėti.
   — O aš — visai ne mažė, — pridūrė Agnesė ir dirstelėjo į Kivriną, laukdama pritarimo, bet į tai Kivrina irgi neturėjo ką atsakyti. Ji pastūmė sunkias duris ir sustojo ant slenksčio, žvelgdama bažnyčios vidun.
   Ten nebuvo nė gyvos dvasios. Navoje tvyrojo tiršta prieblanda, beveik aklina tamsa, kadangi pro siaurų langų vitražus ūkanotos dienos šviesa kone visai neprasismelkė vidun, tačiau pro praviras duris jos sklido pakankamai, kad įžiūrėtum: bažnyčia tuščia.
   — O gal jis presbiterijoje, — pasakė Agnesė. Ji prasibrovė pro Kivriną į navos tamsą, atsiklaupė, persižegnojo, tada nekantriai dirstelėjo per petį į Kivriną.
   Tačiau presbiterijoje irgi nieko nebuvo. Kivrina matė, kad ant altoriaus žvakės nedega, tačiau Agnesė neketino nurimti, kol neišnaršys visos bažnyčios. Kivrina irgi priklaupė išreikšti pagarbos greta mergytės, paskui abi drauge beveik aklinoje tamsoje patraukė krucifikso link. Žvakės, stovinčios priešais šventosios Kotrynos statulą, buvo sudegusios. Kivrina aiškiai jautė aitrų lajaus ir dūmų kvapą. Kažin, ar tėvas Rošas užpūtė žvakes prieš išeidamas? — dingtelėjo jai. Gaisras būtų išties baisi nelaimė netgi akmeninėje bažnyčioje, o po žvakėmis nebuvo pakišta jokių indelių, kad jos galėtų degti saugiai.
   Agnesė nužygiavo tiesiai prie pertvaros su Nukryžiuotuoju, prispaudė veiduką prie drožinėtos medienos ir sušuko:
   — Tėve Rošai!
   Tuoj pat ji atsigręžė ir pranešė:
   — Jo čia nėra, ledi Kivrina. Galbūt nuėjo į savo būstą.
   Tai tarusi, ji tekina nukumėjo pro zakristijos duris.
   Kivrina net neabejojo, kad šitaip elgtis Agnesei nedera, bet nebuvo kas darą: liko tik sekti paskui mergytę į kiemą ir prie artimiausio pastato.
   Reikia manyti, tai ir buvo kunigo būstas — Agnesė jau stovėjo prie durų ir šūkaliojo: „Tėve Rošai!” Taip, žinoma, juk kunigo namai ir turi stovėti arčiausiai bažnyčios, bet Kivrina vis vien negalėjo atsikvošėti iš nuostabos.
   Klebonija buvo tokia pat griuvena kaip ir ta pašiūrė, kurioje Kivrina andai ilsėjosi, ir ne ką didesnė. Kunigas lyg ir turėjo gauti dešimtinę javais ir gyvuliais iš visų kaimo gyventojų, bet siaurame kiemelyje nesimatė išvis jokių gyvulių, neminint keleto nupiepusių viščiukų, o prie sienos glaudėsi labai jau varganas malkų glėbelis.
   Agnesė ėmė kumštukais trankyti duris, iš pažiūros — tokias pat trapias kaip ir anos trobelės; Kivrina jau pabūgo, kad, nespėjus jai prieiti, mergytė pastoms duris ir lyg niekur nieko įpuls vidun, bet po akimirkos Agnesė atsigręžė ir pareiškė:
   — O gal jis varpinėje?
   — Ne, nemanau, — atsakė Kivrina, čiupdama Agnesę už rankos, kad ši vėl nepasileistų tekina per šventorių. Juodvi drauge nužingsniavo atgal prie dengtų šventoriaus vartelių. — Tėvas Rošas neskambins varpais iki pat mišparų.
   — O gal ir skambins, — užginčijo Agnesė pakreipdama galvą, tarsi klausytųsi tuoj tuoj pasigirsiančio varpų gausmo.
   Kivrina irgi įsiklausė, bet taip ir neišgirdo nė garselio, tik dabar ji staiga sumojo, kad nutilo ir varpas pietvakariuose — tas pats, kuris skambėjo beveik visą tą laiką, kol ji sirgo plaučių uždegimu. Kivrina neabejojo girdėjusi jį ir tada, kai antrą kartą ėjo į arklidę ieškoti Gavyno, bet nebegalėjo prisiminti, ar po to dar girdėjo jo gausmą, ar ne.
   — Girdi, ledi Kivrina? — staiga šūktelėjo Agnesė. Ji ištraukė pirščiukus iš Kivrinos delno ir nudūmė — bet ne prie varpinės, o aplink bažnyčią iš šiaurinės pusės. — Matai? — paklausė, rodydama į tai, ką aptiko. — Jis dar niekur neišėjęs!
   Tai buvo baltasis kunigo asilas, romiai rupšnojantis iš po sniego kyšančius žolės kuokštus. Gyvulys buvo pakamanotas, o ant jo nugaros pritvirtinti keli storos drobės maišai — akivaizdžiai tušti, akivaizdžiai skirti bugieniams ir gebenėms.
   — Taip, taip, jis tikrai bus varpinėje! — sukrykštė Agnesė ir nukuduliavo atgal tenlink, iš kur atėjusi.
   Kivrina nusekė paskui ją aplink bažnyčią į šventorių ir dar spėjo pamatyti, kaip Agnesė šmurkštelėjo į varpinės bokštą. Pati stabtelėjo ir susimąstė, kur dar būtų galima ieškoti kunigo. Gal jis išėjo į kurią nors trobelių aplankyti ligonio?
   Netikėtai bažnyčios langę ji pastebėjo lyg ir kažką sumirgant. Šviesa. Gal per tą laiką, kol jos apžiūrinėjo asilą, kunigas sugrįžo? Kivrina pastūmė zakristijos duris ir dirstelėjo vidun. Priešais šventosios Kotrynos statulą degė žvakė. Prie statulos kojų buvo aiškiai matyti blausi švieselė.
   — Tėve Rošai! — pusbalsiu pašaukė Kivrina. Niekas neatsakė. Ji įėjo vidun, leisdama durims užsitrenkti jai už nugaros, ir nutykino prie statulos.
   Žvakė stovėjo tarp gremėzdiškų šventosios pėdų. Grubiai išskaptuotas šventosios Kotrynos veidas ir plaukai liko šešėlyje, tarytum saugodami mažytės suaugusios moters figūrėlę, kuri lyg ir turėjo būti maža mergaitė. Kivrina atsiklaupė ir paėmė žvakę į ranką. Ši buvo ką tik uždegta. Lajus aplink dagtį dar net nespėjo kaip reikiant aptirpti.
   Kivrina įsižiūrėjo į navos gilumą. Laikydama žvakę rankoje, ji tamsoje išvis nieko nematė. Liepsnelė apšvietė tik grindų plotelį ir dėžę primenantį šventosios Kotrynos galvos apdangalą, visą likusią bažnyčios erdvę panardindama į neperregimą tamsą.
   Vis dar su žvake rankoje, Kivrina žengė kelis žingsnius į navą.
   — Tėve Rošai!
   Bažnyčioje viešpatavo absoliuti tyla — tokia pat kaip ir girioje tą valandėlę, kai pro plyšį atkeliavo ji. Pernelyg tylu — tarsi kažkas lūkuriuotų, stovėdamas už antkapio ar kurio nors pilioriaus.
   — Tėve Rošai! — dabar jau garsiai šūktelėjo Kivrina. — Ar jūs čia?
   Jokio atsako — tik ta slopi, laukimo pritvinkusi tyla. Juk miškuose nebuvo nė gyvos dvasios, tarė sau Kivrina ir žengė dar kelis žingsnius į tamsą. Taigi, ir už kapo lygiai taip pat nieko nėra. Ten guli tik Imeinos vyras ant krūtinės sunertomis rankomis, su kardu prie šalies, tykus ir amžiams nurimęs. Prie durų irgi nieko nėra. Dabar Kivrina jau įžiūrėjo tai pakankamai aiškiai, nepaisant net akinančios žvakės liepsnelės. Ten tikrai, tikrai nieko nėra.
   Jos širdis daužėsi taip pat smarkiai kaip ir tada, miške — jos plakimas galėjo užgožti begarsius žingsnius ar atsargų kvėpavimą to, kuris stovėjo lūkuriuodamas. Kivrina staigiai apsisuko, žvakės švieselė nubrėžė ore švytintį lanką.
   Jis stovėjo visai čia pat, jai už nugaros. Žvakė vos vos neužgeso, liepsnelė nulinko ir suplazdėjo, bet tuoj pat vėl atsitiesė — ir iš apačios apšvietė galvažudžio veidą. Visai taip pat, kaip andai jį apšvietė žibintas.
   — Ko tu nori? — Kivrinai užkando žadą, jos balso beveik nebuvo girdėti. — Kaip čia patekai?
   Galvažudys neatsakė. Tiesiog spigino į ją visai kaip tada, miško aikštelėje. Vadinasi, jis man neprisisapnavo, dingtelėjo jai baugi mintis. Jis iš tikrųjų buvo ten. Ir ketino… Ketino — ką? Apiplėšti ją? Išprievartauti? Bet Gavynas suskubo jį nubaidyti.
   Ji žingtelėjo atatupsta.
   — Klausiu: ko tau reikia? Kas tu?
   Ji kalbėjo angliškai. Pati girdėjo savo žodžius, gaudžiai aidinčius šaltoje akmeninėje erdvėje. Oi, tik ne tai, pagalvojo ji, tegul tik nesutrinka vertėjas kaip tik dabar!
   — Ką tu čia veiki? — Ji prisivertė kalbėti lėčiau ir šįsyk jau išgirdo savo balsą sakant: „Whette wolde thou withe me?„
   Jis ištiesė ranką — didžiulę, purviną, suskirdusią ir raudoną, tikrą galvažudžio ranką — taip, tarsi norėtų paliesti jos trumpai kirptus plaukus.
   — Pasitrauk, — ištarė ji. Žingtelėjo dar žingsnį atatupsta ir atsirėmė į antkapį. Žvakė užgeso. — Nežinau nei kas tu, nei ko nori, bet verčiau pasitrauk. — Ji vėl kalbėjo šiuolaikine anglų kalba, bet koks gi skirtumas, jei jis gviešiasi ją apiplėšti ar nužudyti… ir kur galėjo prašapti kunigas? — Tėve Rošai! — nevilties apimta sukliko ji. — Tėve Rošai!
   Nuo durų pusės atsklido kažkoks garsas, paskui pokštelėjo, sugirgždėjo mediena, bruožianti akmenį. Agnesė stūmė duris.
   — Štai kur jūs, — džiugiai sučirškė ji. — O aš visur jūsų ieškau!
   Galvažudys dirstelėjo durų pusėn.
   — Agnese! — suriko Kivrina. — Bėk!
   Mergytė taip ir sustingo, vis dar neatitraukdama rankos nuo durų.
   — Greičiau dumk iš čia! — Siaubo apimta Kivrina susizgribo vis dar šaukianti šiuolaikine anglų kalba. Po šimts, kaip senąja kalba bus „bėk”?
   Galvažudys žingtelėjo artyn. Susigūžusi Kivrina kone sulindo į antkapį.
   — Retine! Bėk, Agnese! — suriko ji; dabar jau subildėjo užsitrenkiančios durys; dar akimirka — ir Kivrina jau skuodė akmeninėmis grindimis durų link, pakeliui nušveitusi šalin žvakę.
   Agnesė jau buvo beveik pasiekusi šventoriaus vartelius, bet, vos išvydusi išpuolusią iš bažnyčios Kivriną, atskubėjo atgal pas ją.
   — Ne, ne! — šaukėjai Kivrina, modama ranka. — Bėk!
   — Kas ten? Vilkas? — paklausė Agnesė išplėtusi akis.
   Nebuvo kada nei ką nors aiškinti, nei įkalbinėti bėgti. Malkas kapoję vyrai jau buvo pradingę. Ji stvėrė Agnesę į glėbį ir nubėgo prie arklių.
   — Ten, bažnyčioje, yra negeras vyras! — sušniokštavo ji, sodindama Agnesę ant ponio.
   — Negeras vyras? — perklausė Agnesė, nekreipdama dėmesio į vadeles, kurias jai bruko Kivrina. — Ar vienas iš tų, kurie užpuolė tave miškuose?
   — Taip, — atsakė Kivrina, atrišdama pavadį. — Privalai kaip įmanydama greičiau joti atgal į dvarą. Nė už ką nesustok.
   — Aš jo nemačiau, — pareiškė Agnesė.
   Gal ir nematė. Vos įėjusi iš laukoji tikriausiai išvis nieko neįžiūrėjo bažnyčios prietemoje.
   — Ar tai tas pats vyras, kuris pagrobė tavo daiktus ir perdaužė galvą?
   — Taip, — atsakė Kivrina ir griebėsi savo arklio pavadžio.
   — Ar tas negeras vyras slėpėsi kape?
   — Ką? — žioptelėjo Kivrina. Jai niekaip nesisekė atmazgyti sudiržusio pavadžio.
   — Mačiau prie kapo tave ir tėvą Rošą. Ar tas negeras vyras slėpėsi senelio kape?

 
   Tėvas Rošas.
   Įtemptos vadelės Kivrinos rankoje staiga atsipalaidavo.
   — Tėvas Rošas?
   — Nuėjau į varpinę, bet ten jo nebuvo. Jis buvo bažnyčioje, — pasakė Agnesė. — O kodėl tasai negeras žmogus slėpėsi senelio kape, ledi Kivrina?
   Tėvas Rošas. Bet tai negalėjo būti jis. Tėvas Rošas atliko jai paskutines apeigas. Jis patepėjai smilkinius ir delnus.
   — Ar tasai negeras žmogus nuskriaus tėvą Rošą? — paklausė Agnesė.
   Ne, tai niekaip negali būti tėvas Rošas. Tėvas Rošas laikė ją už rankos. Jis sakė jai nebijoti. Ji labai stengėsi prisiminti kunigo veidą. Jis buvo pasilenkęs prie jos ir klausė, kuo ji vardu, bet jo veido ji negalėjo įžiūrėti per dūmus.
   O kol jis teikė jai paskutinį patepimą, jai protarpiais sušmėžuodavo galvažudžio veidas, ir ji bijojo, nes jie įsileido jį vidun, ji stengėsi atšlyti nuo jo… Bet tai juk buvo visai ne galvažudys. Tai buvo tėvas Rošas.
   — Ar tas negeras vyras ateina? — paklausė Agnesė, nerimastingai dirsčiodama į bažnyčios duris.
   Viskas susidėliojo į savo vietas. Galvažudys, palinkęs prie jos miško laukymėje, paskui — keliantis ją ant arklio. Ji manė, kad visa tai — tik karštinės sukelti vaizdiniai. Bet klydo. Tai buvo ne haliucinacija. Tai buvo tėvas Rošas, atskubėjęs padėti Gavynui pargabenti jos į dvarą.
   — Neateina joks negeras vyras, — pasakė Kivrina. — Jokio negero vyro nėra.
   — Ar jis vis dar slepiasi bažnyčioje?
   — Ne. Aš suklydau. Nėra jokio negero vyro.
   Agnesė neatrodė įtikinta.
   — Tu riktelėjai, — pasakė ji.
   Kivrina tiesiog girdėjo, kaip Agnesė pasakoja senelei: „Ledi Katerina ir tėvas Rošas buvo bažnyčioje drauge vienu du, ir ji sušuko.” Ledi Imeina bus sužavėta, galėdama įtraukti tai į tėvo Rošo nuodėmių rinkinį. O tuo pačiu — papildyti ir įtartino Kivrinos elgesio pavyzdžių sąrašą.
   — Žinau, kad riktelėjau, — atsakė Kivrina. — Bažnyčioje buvo tamsu. Tėvas Rošas išniro taip staigiai, kad mane išgąsdino.
   — Bet juk tai — tėvas Rošas, — neatlyžo Agnesė, tarsi jai netilptų galvoj, kad kas nors gali išsigąsti tėvo Rošo.
   — Kai judvi su Rozemunda žaidžiate slėpynių, ir ji netikėtai iššoka iš už medžio, tu irgi rikteli, — nevilties apimta dar bandė aiškinti Kivrina.
   — Kartą, kai atėjau aplankyti savo skaliko, Rozemunda slėpėsi stoginėje ir staiga nušoko žemyn. Aš taip išsigandau, kad net surikau. Štai šitaip. — Agnesė suklykė taip, kad kraujas galėjo sustingti gyslose. — O kitą kartą, kai menėje buvo tamsu, Gavynas staiga iššoko iš už pertvaros ir sušuko: „Bum!” ir aš surikau, ir…
   — Visiškai teisingai, — patvirtino Kivrina. — Bažnyčioje buvo tamsu.
   — Ar tėvas Rošas šoko ant tavęs ir sušuko: „Bum!”?
   Taip, pagalvojo Kivrina. Jis pasilenkė prie manęs, ir aš palaikiau jį galvažudžiu.
   — Ne, — atsakė ji. — Jis išvis nieko nedarė.
   — Tai kaip, ar mes dar eisime su tėvu Rošu rinkti bugienių?
   Jei tik aš pati jo nenubaidžiau, pagalvojo Kivrina. Jeigu jis nespėjo išeiti, kol mudvi čia stovime ir plepame.
   Ji nukėlė Agnesę nuo arklio.
   — Eime. Reikia tuojau pat jį surasti.
   Kivrina net nenumanė, ką reikės daryti, jeigu jis bus jau išėjęs. Juk negalės lyg niekur nieko parsivesti Agnesės namo, kad ši papasakotų ledi Imeinai, kaip ji suriko. Be to, ji negali išeiti, nepasiaiškinusi tėvui Rošui. Tik ką jam paaiškinti? Kad palaikė jį plėšiku, prievartautoju? Kad pamanė, jog jis — siaubūnas iš karštinės košmaro?
   — Ar mums būtinai reikia grįžti į bažnyčią? — aiškiai nenoromis paklausė Agnesė.
   — Viskas gerai. Ten nieko nėra, tik tėvas Rošas.
   Nepaisant Kivrinos tikinimų, Agnesei visai nesinorėjo vėl eiti
   į bažnyčią. Kai Kivrina atidarė duris, mergytė paslėpė veiduką jos sijonuose ir įsikibo jos kojos.
   — Viskas gerai, — ramino ją Kivrina, dairydamasi po navą. Prie antkapio tėvo Rošo nebebuvo. Durys jai iš paskos užsitrenkė; ji taip ir liko stovėti su prisispaudusia prie jos Agnese, laukdama, kol akys apsipras su tamsa. — Bijoti tikrai nėra ko.
   Jis — ne galvažudys, tikino ji save. Ir bijoti tikrai nėra ko. Jis juk suteikė tau paskutinį patepimą. Jis laikė tave už rankos. Tačiau širdis vis vien pašėlusiai daužėsi.
   — Ar tas negeras vyras čia? — sukuždėjo Agnesė, įsirėmusi kakta Kivrinai į kelius.
   — Nėra jokio negero vyro, — atsakė ji ir sulig šiais žodžiais jį pamatė. Jis stovėjo priešais šventosios Kotrynos statulą. Rankoje laikė žvakę, kurią numetė Kivrina. Pasilenkė, pastatė ją į vietą, vėl išsitiesė.
   Kivrina manė, kad ją suklaidino tamsa, kad apgaulingą įspūdį sukėlė žvakės liepsnelė, nušvietusi jo veidą iš apačios, kad jis — anaiptol ne galvažudys. Bet kaip tik taip jis ir atrodė. Aną naktį jis buvo užsimaukšlinęs gobtuvą ant galvos, tad ji nematė išskustos tonzūros, bet dabar jis pasilenkė prie Statulos lygiai taip pat, kaip tada — prie jos. Kivrinos širdis vėl pašėlo daužytis.
   — O kur tėvas Rošas? — paklausė Agnesė pakeldama galvą. — A, štai kur jis! — šūktelėjo ir tekina leidosi pas jį.
   — Ne… — žioptelėjo Kivrina, — ne, palauk…
   — Tėve Rošai! — šaukė Agnesė. — Tėve Rošai! O mes tavęs ieškojome! — Negeras žmogus jai kaipmat išdulkėjo iš galvos. — Ieškojome bažnyčioje, ieškojome namuose, bet tavęs niekur nebuvo!
   Ji nosies tiesumu skuodė pas jį. Jis vienu judesiu atsisuko, pasilenkė ir sučiupo Agnesę į glėbį.
   — Ėjau tavęs ieškoti į varpinę, bet neradau ir ten, — be menkiausio baimės šešėlio čiauškėjo Agnesė. — Rozemunda sakė, kad tu jau išėjęs.
   Kivrina sustojo prie paskutiniojo pilioriaus, stengdamasi numaldyti įsišėliojusią širdį.
   — Ar tu tyčia slėpeisi? — paklausė Agnesė ir apsivijo rankomis jo kaklą. — Kartą Rozemunda pasislėpė stoginėje ir šoko tiesiog ant manęs. Aš net surikau.
   — O kodėl tu manęs ieškojai, Agnese? — paklausė jis. — Ar kas nors susirgo?
   Agnesės vardą jis tarė „Agnus”, ir išvis kalbėjo beveik taip pat, kaip anas skorbuto kamuojamas berniukas. Prieš perteikdamas, ką jis sako, vertėjas vis akimirkai stabtelėdavo — Kivrina girdėjo, ką kalba kunigas, ir net spėjo probėgšmais nustebti nieko nesuprantanti. Juk tada, kai gulėjo mirties patale, ji suprato viską, ką jis jai sakė.
   Tikriausiai tada jis kalbėjo lotyniškai, dingtelėjo jai — mat balsas tikrai buvo tas pats, dėl to nekilo nė menkiausių abejonių. Tas balsas davėjai paskutinį išrišimą, tas balsas sakė jai nebijoti. Ir baimė tikrai išsisklaidė. Vos išgirdus jo balsą, nustojo daužytis ir širdis.
   — Ne, niekas nesusirgo, — čiauškėjo Agnesė. — Mes eisime su tavimi rinkti gebenių ir bugienių salei papuošti. Mes: ledi Kivrina, Rozemunda, Saracėnas ir aš.
   Išgirdęs „ledi Kivrina”, tėvas Rošas atsigręžė ir išvydo ją, stovinčią prie pilioriaus. Jis nuleido Agnesę ant grindų.
   Ieškodama paramos, Kivrina delnu atsirėmė bent jau į piliorių.
   — Meldžiu atleisti, šventasis tėve, — prašneko ji. — Apgailestauju, kad suklykiau ir pabėgau nuo jūsų. Buvo tamsu, ir aš jūsų nepažinau…
   Vertėjas, vis dar per žingsnį atsiliekantis, išvertė: „Aš nežinojau, kas tu”.
   — Ji išvis nieko nežino, — įsikišo Agnesė. — Negeras vyras trenkė jai per galvą, ir dabar ji neprisimena nieko, tik savo vardą.
   — Girdėjau apie tai, — atsakė kunigas, vis dar žiūrėdamas į Kivriną. — Ar tiesa, kad neprisimeni, ko atkeliavai pas mus?
   Ji ir vėl pajuto nenumaldomą poreikį iškloti jam visą tiesą — kaip ir tada, kai jis klausė, kuo ji vardu. Aš — istorikė, norėjo pasakyti ji. Aš atvykau čionai stebėti jūsų, bet susirgau ir dabar nežinau, kur yra plyšys man grįžti namo.
   — Ji neprisimena nieko, kas ji tokia, — vėl įsikišo Agnesė. — Ji net neprisiminė, kaip kalbėti. Turėjau ją išmokyti.
   — Vadinasi, neprisimeni, kas tu esi? — paklausė jis.
   — Ne.
   — Ir neprisimeni, kaip patekai čionai?
   Bent jau į šitą klausimąjį galėjo atsakyti tiesą.
   — Ne, — pasakė. — Prisimenu tik tiek, kad jūs kartu su Gavynu atgabenote mane į dvarą.
   Agnesei šis pokalbis jau gerokai nusibodo.
   — Ar mes galėsime keliauti su tavimi prisirinkti bugienių?
   Galėjai pamanyti, kad kunigas jos net neišgirdo. Jis ištiesė ranką, lyg ketindamas palaiminti Kivriną, bet tik palietė jos smilkinį; staiga ji sumojo, kad tą pat jis ketino daryti ir ten, prie antkapio.
   — Nėra jokios žaizdos, — ištarė jis.
   — Žaizda užgijo, — atsakė ji.
   — Noriu jau eiti! — Agnesė timpčiojo tėvąRošąuž rankos.
   Jis pakėlė ranką, tarsi ketindamas dar kartą paliesti jos smilkinį, bet tuoj pat atitraukė.
   — Tik nereikia bijoti, — pasakė. — Viešpats atsiuntė tave mums kažkokiam kilniam tikslui.
   Nieko panašaus, pagalvojo Kivrina. Dievas čia niekuo dėtas. Mane atsiuntė „Medievalis”. Vis dėlto ji pasijuto drąsiau.
   — Ačiū, — ištarė.
   — Noriu jau eiti, dabar! — nerimo Agnesė, timpčiodama nūn jau Kivriną už rankos. — Eik, pasiimk savo asilą, — paliepė ji tėvui Rošui. — O mes pasiimsime Rozemundą.
   Ji pasuko atgal į navą, ir Kivrinai neliko kitos išeities, kaip sekti iš paskos, kad mergytė nepasileistų tekina. Bet joms dar nepasiekus durų, šios atsilapojo — ant slenksčio išdygo Rozemunda ir mirksėdama pažvelgė vidun.
   — Jau ir lyja. Ar radote tėvą Rošą? — paklausė ji.
   — O tu parnešei Juočkį į arklidę? — paklausė Agnesė.
   — Taip. O jūs pasivėlinote, ar ne? Tėvas Rošas jau išėjęs?
   — Ne, jis čia, ir mes eisime kartu su juo. Jis buvo bažnyčioje, o ledi Kivrina…
   — Jis nuėjo atsivesti asilo, — pasiskubino įsiterpti Kivrina, kol Agnesė neišklojo visko, kas atsitiko.
   — Aš tikrai išsigandau tada, kai tu netikėtai iššokai iš stoginės, Rozemunda, — buvo bepradedanti Agnesė, bet Rozemunda jau nužingsniavo prie arklio.
   Lyti dar nelijo, bet ore tvenkėsi drėgna miglelė. Kivrina užkėlė į balną Agnesę ir, pasinaudojusi šventoriaus varteliais kaip laipteliu, pati užsiropštė ant savojo keršio. Tėvas Rošas atsivedė asilą, ir visi patraukė takučiu pro bažnyčią, kirto nedidelį medžių guotą už jos, paskui — siaurą apsnigtos pievos rėžį ir pagaliau pasiekė mišką.
   — Šituose miškuose yra vilkų, — pranešė Agnesė. — Gavynas vieną užmušė.
   KiVrina jos beveik nesiklausė. Ji stebėjo tėvą Rošą, žingsniuojantį greta asilo, ir stengėsi prisiminti tą naktį, kai ją gabeno į dvarą. Rozemunda minėjo, kad Gavynas pakeliui susitikęs tėvą Rošą, ir šis atlydėjęs juos iki pat dvaro, bet šitaip negalėjo būti.
   Juk jis pasilenkęs žiūrėjo įjądar tada, kai ji sėdėjo, nugara atsirėmusi į vežimo ratą. Ji gana aiškiai įžiūrėjo jo veidą mirguliuojančioje laužo šviesoje. Jis sakė jai kažką, koji nesuprato, o ji pati meldė: „Pasakyk ponui Danvorčiui, kad pasiskubintų mane iš čia ištraukti”.
   — Rozemunda joja visai ne taip, kaip dera mergelei, — oriai pareiškė Agnesė.
   Ši ir iš tikrųjų buvo nujojusi tolokai į priekį, gerokai aplenkusi asilą, ir dabar nekantriai laukė jų prisivejant, beveik nebematoma už kelio posūkio.
   — Rozemunda! — pašaukė Kivrina, ir ši atšuoliavo atgal. Vos neužlėkusi ant asilo, staigiai trūktelėjo vadeles — jos kumelė sustojo lyg įbesta.
   — Nejaugi negalėtume pasijudinti greičiau? — piktai paklausė, apsisuko ir vėl nujojo pirmyn. — Jei pradės lyti, mes niekada nebaigsime.
   Dabar jie jau keliavo mišku, kelias, kuriuo jojo, buvo ne ką platesnis už žvėrių pramintą taką. Kivrina nužiūrinėjo medžius, stengdamasi prisiminti, ar kaip tik šiuos jau mačiusi. Pakeliui pasitaikė tankus karklynas, bet lyg ir per toli nuo kelio, be to, greta jo gurgėjo upokšnis, ledo sukaustytomis pakrantėmis.
   Kitapus kelio, nedidelėje atviroje aikštelėje stūksojo milžinas plataninis klevas, amalo apraizgytomis šakomis. Už jo rikiavosi šermukšnių eilė — šie augo tokiais lygiais tarpais, tarsi kas būtų tyčia juos čia pasodinęs. Šermukšnių Kivrina išvis neprisiminė.
   Jukjątikrai turėjo gabenti kaip tik šituo keliu, ir ji vylėsi, kad kokia nors detalė galbūt netikėtai atgaivins atmintį, tačiau dabar išvis niekas neatrodė atpažįstama. Tada buvo pernelyg tamsu, o ji — pernelyg sunkiai sirgo.
   Visa, ką ji prisiminė aiškiai, buvo pati plyšio vieta, nors ir ją gaubė kažkoks ūkanotas nerealumo pojūtis kaip ir kelionę į dvarą. Taip, buvo nedidukė miško laukymėlė, joje augo ąžuolas, netoliese — tankus karklynas. Ir tėvo Rošo veidas — palinkęs prie pat jos, sėdinčios atsirėmusios į vežimo ratą.
   Tikriausiai jis buvo su Gavynu, kai šis ją surado, o gal Gavynas atsivedė jį atgal, iki pat plyšio. Ji juk pakankamai aiškiai matė laužo šviesos nutviekstąjo veidą. O paskui, kelio išsišakojime, ji nukrito nuo arklio.
   Kol kas jie neprijojo jokio kelio išsišakojimo. Kivrina nepastebėjo net smulkių takelių, nors ir žinojo, kad jų miške turėtų vingiuoti gausiai: vedančių iš vieno kaimelio į kitą ar į laukus, ar į to sergančio kumečio, kurio lankyti ėjo Elivysa, trobelę.
   Jie įkopė į neaukštą kalvą; jos viršūnėje tėvas Rošas stabtelėjo ir atsigręžė pasižiūrėti, ar moterys seka iš paskos. Jis tikrai žino, kur yra plyšys, pagalvojo Kivrina. Ji vylėsi, kad tėvas Rošas vietą žino bent maždaug, galbūt ją jam nupasakojo Gavynas, galbūt pasakė, prie kurio kelio suradęs Kivriną. Tačiau jam nė nereikėjo to daryti. Tėvas Rošas puikiausiai žino, kur yra plyšys. Jis pats buvo ten.
   Kivrina su Agnese pasiekė kalvos keterą, bet Kivrina taip ir neišvydo nieko, tik medžius; kitas kalvos šlaitas irgi buvo tankiai apaugęs medžiais. Reikia manyti, tai — Vyčvudo giria, o jeigu tikrai taip, tuomet plyšio vieta slepiasi kažkur daugiau nei šimto kvadratinių kilometrų plote. Savo jėgomis Kivrina niekada jos nesuras. Kad ir kiek bandė žvilgsniu skvarbyti tankmę, ką nors įžiūrėti pavyko ne daugiau nei dešimties metrų nuotoliu.
   Kai nusileido kalvos šlaitu žemyn, Kivriną tiesiog pribloškė miško tankumas. Čia tarp medžių jau tikrai nevingiavo jokie takeliai. Kamienų išvis beveik neskyrė jokie tarpai, o viena kita pasitaikiusi properša buvo pririzgusi brūzgynų, užversta nukritusiomis šakomis ir sniegu.
   Vis dėlto ji klydo manydama, kad čia niekas jai neregėta — galų gale ji atpažino mišką. Juk tai toji pati giria, kurioje kadaise pasiklydo Snieguolė. Taip pat — Joniukas ir Grytutė. Ir daugybė princų. Čia gyvena vilkai ir meškos, o galbūt rastum ir raganos trobelę ant vištos kojelės. Argi ne Viduramžiais ir vyko visos tos pasakiškos istorijos? Ir nenuostabu. Čia pasiklystų bet kas.
   Rošas sustojo greta savo asilo ir luktelėjo, kol jį pasivys Kivrina su Agnese; Rozemunda, gerokai jį pralenkusi, sparčia risčia pardundėjo atgal. Kivrinai dingtelėjo, ar tik kunigas nebus paklydęs pats. Bet, vos jos prisiartino prie jo, jis nėrė į brūzgynus ir tuoj pat atsidūrė dar šiauresniame takelyje, kurio nuo kelio net nesimatė.
   Rozemunda negalėjo pralenkti tėvo Rošo ir jo asilo, nenustumdama jų į šalį, tad pasitenkino jodama iš paskos, bet kone mindama ant užpakalinių asilo kanopų. Kivrina vėl susimąstė, koks rūpestis galėtų graužti mergaitę. „Seras Bloetas turi daug galingų draugų”, — sakė ledi Imeina. Ji vadino jį sąjungininku, bet Kivrina suabejojo, ar tikrai taip yra, o gal Rozemundai tėvas buvo sakęs apie jį ką nors, dėl koji šitaip ir susisielojo, vos išgirdusi, kad jis atvyksta į Ašenkotą.
   Galiuką pajojėję taku, prajoję karklų sąžalyną, labai panašų į tą, kuris augo prie pat plyšio, jie pasuko į šoną, prasibrovė pro tankias eglių šakas ir galiausiai išniro prie bugienio medžio.
   Kivrina tikėjosi išvysianti bugienio krūmus, tokius pat, kokie augo Brasenozės kieme, bet čia buvo visas medis. Jo viršūnė siekė jiems virš galvų, o šakas jis skleidė virš melsvųjų eglių ūglių, raudonos uogos ryškiai žioravo tarp tankių blizgančių lapų.
   Tėvas Rošas ėmėsi nurišinėti maišus nuo asilo nugaros, Agnesė kibo jam talkinti. Rozemunda iš korseto išsitraukė trumpą peilį plačiais ašmenimis ir pradėjo zulinti juo apatines, aštriais lapais apaugusias šakas.
   Kivrina per sniegą nubrido į kitą medžio pusę. Ji pastebėjo lyg ir kažką boluojant, kas galėjo būti nedidelis beržynėlis — bet tai tebuvo didžiulė šaka, krisdama įstrigusi kitų medžių šakose ir visa apšerkšnijusi.
   Greta išniro Agnesė, paskui ją sekė ir tėvas Rošas, apsiginklavęs gana grėsmingai atrodančiu durklu. Kivrina vylėsi, kad, kartą žinodama, kas jis toks, atsikratys to šiurpaus įspūdžio, kurį sukeldavo jo išvaizda, bet jis vis vien atrodė kaip kuo tikriausias galvažudys, toks didelis, stovintis Agnesei už nugaros.
   Jis padavė Agnesei vieną šiurkščios drobės maišų.
   — Laikyk maišą praskleistą, štai šitaip. — Jis pasilenkė, rodydamas jai, kaip atlenkti viršutinį maišo kraštą. — O aš dėsiu į jį šakas. — Jis kibo kirsti šakas, nekreipdamas dėmesio į dygius lapus. Kivrina imdavo nukirstas šakas iš jo ir atsargiai dėjo į maišą, stengdamasi nenulaužyti trapių, sušalusių lapų.
   — Tėve Rošai, — prašneko ji, — norėjau padėkoti tau už tai, kad taip padėjai man, kai sirgau, ir už tai, kad pargabenai į dvarą, kai…
   — …kai tu nukritai, — užbaigė jis, mėgindamas atplėšti nuo kamieno užsispyrėlę šaką.
   Kivrina ketino pasakyti „po to, kai mane užpuolė plėšikai”, tad jo atsakas gerokai ją nustebino. Ji prisiminė kritusi nuo arklio, bet niekaip nebeįstengė prisiminti, ar kaip tik tuo metu prie jų prisijungė tėvas Rošas. Bet jeigu tikrai taip, vadinasi, jų buvo jau tolokai nueita nuo plyšio, tad tėvas Rošas negali žinoti, kur jis yra. Ir vėl kažkas ne taip: juk ji tikrai prisimena jį buvus ten, kaip prie pat plyšio.
   Spėlioti nebuvo jokios prasmės.
   — Ar tu žinai, kur Gavynas mane surado? — paklausė ji ir sulaikiusi kvapą laukė atsakymo.
   — Taip, — atsakė jis, tarsi pjūklu zulindamas storą šaką.
   Kivrinai net kojas pakirto nuo palengvėjimo. Vadinasi, jis žino, kur yra plyšys.
   — Toli nuo čia?
   — Ne, — atsakė jis ir, stipriai trūktelėjęs, nulaužė šaką.
   — Ar nuvestum mane ten?
   — O ko tau prireikė ten? — paklausė Agnesė, plačiai išskėstomis rankutėmis prilaikydama maišo kraštus. — O kas, jeigu tas negeras vyras vis dar slepiasi ten?
   Rošas žvelgė į ją taip, tarsi irgi galvotų tą patį.
   — Aš pamaniau… pamaniau, kad, jei pamatyčiau tą vietą, galbūt prisiminčiau, kas aš ir iš kur, — paaiškino Kivrina.
   Jis padavėjai šaką, laikydamas taip, kad ji galėtų paimti, nesusibadydama rankų.
   — Aš nuvesiu tave ten, — pažadėjo jis.
   — Ačiū, — ištarė Kivrina. Neapsakomai ačiū tau. Ji įbruko šaką į maišą greta kitų, o tėvas Rošas užrišo jį ir užsivertė ant peties.
   Pasirodė ir Rozemunda, savąjį maišą tempdama sniegu.
   — Dar nebaigėte? — paklausė.
   Rošas paėmė ir jos maišą, abu pririšo asilui ant nugaros. Kivrina užkėlė Agnesę ant ponio, padėjo užlipti Rozemundai, o tėvas Rošas atsiklaupė ir, sunėręs stambių rankų pirštus, suformavo laiptelį, kad pasilipusi Kivrina galėtų įšokti į balną.
   Juk jis padėjo jai užsiropšti atgal ant baltojo arklio, kai mergina tada nuslydo žemėn. Ji puikiai prisiminė tas stambias jo rankas, prilaikančias ją, kad vėl nenukristų. Bet tada jie buvojau įveikę nemenką galą nuo plyšio, tad kodėl Gavynui šovė į galvą grįžti su tėvu Rošu visą kelią atgal iki jo? Ji neprisiminė, kad jie būtų grįžę į plyšio vietą, tačiau visi tos nakties prisiminimai buvo tokie surizgę, tokie migloti. Galbūt karščiuodama ji tik pamanė, kad visa kas toliau, nei buvo iš tikrųjų?
   Rošas nuvedė asilą atgal per eglyną į taką, grįždamas tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjęs. Rozemunda praleido jį į priekį ir netrukus pareiškė visai tokiu kaip Imeinos balsu:
   — Kurgi jis traukia dabar? Gebenės auga ne toje pusėje.
   — Mes einame pasižiūrėti tos vietos, kur plėšikai užpuolė ledi Kivriną.
   Rozemunda įtariai dėbtelėjo į Kivriną.
   — Kodėl tu nori grįžti ten? — paklausė. — Juk tavo vežimas ir visi daiktai jau pargabenti į dvarą.
   — Ji tikisi, kad, pamačiusi tą vietą, ką nors prisimins, — paaiškino Agnesė. — Ledi Kivrina, jeigu tu prisiminsi, kas esi, ar turėsi grįžti namo?
   — Žinoma, ji turės grįžti namo, — atrėžė Rozemunda. — Ji privalės grįžti į savo šeimą. Juk negali amžinai likti pas mus. — Ji tyčia kalbėjo šitaip — siekė išprovokuoti Agnesę. Ir visai sėkmingai.
   — Žinoma, ji galil — atkirto Agnesė. — Ji bus mūsų auklė.
   — Argi kas norėtų pasilikti su tokia nuolat kniaukiančia mažę kaip tu? — drėbtelėjo Rozemunda ir paraginusi arklį nujojo risčia.
   — Aš visai ne mažė! — suriko Agnesė jai pavymui. — Tu pati mažė! — Ji grįžo pas Kivriną. — Nenoriu, kad mane paliktum!
   — Aš tavęs ir nepaliksiu, — atsakė Kivrina. — Judinkimės, tėvas Rošas laukia.
   Jis laukė jau išėjęs į kelią ir, kai tik jos prisiartino, patraukė pirmyn. Rozemunda buvo jau kažin kur, ginė arklį apsnigtu taku, į visas puses žerdama gūsius sniego.
   Perkirtę nedidelį upokšnį, jie pasiekė kelio išsišakojimą: jiems reikalinga atšaka suko į dešinę, o kita gal kokį šimtą metrų vedė beveik visai tiesiai, o paskui — kone stačiu kampu į kairę. Rozemunda laukėjų prie posūkio, jos nekantravimą be žodžių išreiškė arklys — trypdamas žemę ir purtydamas galvą.
   Aš nukritau nuo arklio kaip tik ten, kur kelias šakojosi, galvojo Kivrina, stengdamasi prisiminti medžius, kelią, upokšnį — bet kokį kelrodį ženklą. Tačiau Vyčvudo girioje vingiuojantys keliukai šakojosi dešimtis kartų, ir nebuvo jokios detalės, kuri bylotų, jog šis išsišakojimas ir yra tas tikrasis. Bet, matyt, kaip tik tas ir buvo. Tėvas Rošas paėjėjo kelis žingsnius į dešinę, o paskui nėrė tiesiai į miško tankumyną, vesdamasis asilą iš paskos.
   Ten, kur jie išsuko iš kelio, neaugo joks karklynas, nebuvo ir kalvos. Tikriausiai tėvas Rošas veda tuo keliu, kuriuo ją gabeno Gavynas. Kivrina prisiminė, kad jie ilgokai keliavo per mišką, kol priėjo kelio išsišakojimą.
   Visos trys pasuko paskui kunigą į tankmę, Rozemunda — paskutinė. Beveik iš karto teko nulipti nuo arklių. Jei Rošas ir vedė jas kokiu nors taku, jo Kivrina taip ir neįžiūrėjo. Kelią jis rinkosi, vadovaudamasis galaižin kokiais ženklais sniege, protarpiais nerdamas po žemomis šakomis, nuo kurių sniegas pažirdavo jam už apykaklės, kitąsyk aplenkdamas dygų laukinės kryklės krūmą.
   Kivrina stengėsi įsiminti kraštovaizdį, kad kitą kartą rastų kelią sugrįžti čia viena, bet netrukus prarado viltį: miškas visąlaik buvo gluminančiai vienodas. Tiesa, kol žemė apsnigta, ji galėtų sekti jų kojų bei arklių kanopų pėdsaku. Taigi, reikės būtinai suskubti vėl ateiti čia, kol sniegas nenutirpęs, ir paženklinti kelią įrantomis medžių kamienuose ar audinio skiautėmis. O gal, sekant Joniuko ir Grytutės pavyzdžiu, — duonos trupinėliais.
   Visiškai nesunku suprasti, kaip jie, Snieguolė ir visi kiti, pasiklysdavo šitokioje girioje. Jie sukorė gal vos kelis šimtus metrų, bet Kivrina atsigręžusi jau nebesusigaudė, kurioje pusėje liko kelias, net pėdsakai ne kažin kiek tegelbėjo. Joniukas ir Grytutė galėjo šitaip klaidžioti ištisus mėnesius, taip ir nerasdami namų… ar lygiai taip pat nerasdami ir raganos trobelės.
   Tėvo Rošo asilas sustojo.
   — Kas nutiko? — paklausė Kivrina.
   Tėvas Rošas pavėdėjo asilą į šoną ir pririšo prie šaltekšnio medžio.
   — Čia ir yra ta vieta.
   Tačiau tai tikrai nebuvo plyšio vieta. Jos net nepavadintum laukyme — tiesiog erdvės plotelis, kuriame ąžuolas, plačiai išskėtęs šakas, užgožė visą kitą augmeniją. Jauteisi beveik kaip palapinėje, žemė po medžiu buvo nužerta vos keliais žiupsniais sniego.
   — Ar galime užsikurti laužą? — paklausė Agnesė ir, palindusi po šakomis, nudrožė prie akmenimis apdėliotos nuodėgulių krūvelės — čia kadaise kūrentasi laužo. Ant laužavietės voliojosi tamtyč čia atitemptas storas sausuolis. Agnesė atsisėdo ant jo.
   — Man šalta, — pareiškė ji, koja baksnodama aprūkusius akmenis.
   Laužas čia degė nelabai ilgai. Sausuoliai net nebuvo kaip reikiant apanglėję. Kažkas tyčia gesino laužą, užžerdamas žemėmis. Tėvas Rošas juk tupėjo priešais ją, o ant jo veido mirgėjo laužo šviesos atšvaitai…
   — Na? — nekantriai paklausė Rozemunda. — Ar ką nors prisimeni?
   Jos tikrai būta čia. Kivrina prisiminė laužą. Tada ji manė, kad laužą kažkas kuria tam, kad sudegintų ją. Bet vėlgi čia kažkas ne taip. Rošas juk tikrai buvo prie pat plyšio. Ji puikiai prisimena: sėdėjo nugeibusi, nugara atsirėmusi įvežimo ratą, o jis pasilenkęs žiūrėjo į ją.
   — Esi tikras, kad Gavynas surado mane kaip tik čia?
   — Taip, — atsakė Rošas suraukdamas antakius.
   — Jeigu ateis tas negeras žmogus, nusmeigsiu jį savo durklu, — pareiškė Agnesė, ištraukdama iš laužo apdegusį pagaikštį ir mosuodama juo. Suanglėjęs šakalio galas nulūžo. Agnesė atsitūpė prie ugniavietės, išsitraukė kitą pagalį, o paskui klestelėjo tiesiog ant žemės, nugara atsirėmė į rąstą ir ėmė daužyti abu pagalius vieną į kitą. Į visas puses pažiro angliukų trupinėliai.
   Kivrina pasižiūrėjo į Agnesę. Juk ji pati sėdėjo atremta į rąstą, kol jie kūrė laužą, Gavynas pasilenkė prie jos, liepsnos atšvaituose sužioravo ugniniai jo plaukai, jis kažką sakė jai, bet ji nesuprato. O paskui Gavynas užgesino laužą, išspardydamas nuodėgulius, o siūbtelėję dūmai Kivriną apakino.
   — Na, ar prisiminei save? — paklausė Agnesė, sviesdama pagalius atgal į laužavietę tarp akmenų.
   Rošas vis dar žvelgė į ją suraukęs antakius.
   — Ledi Katerina, ar sergi? — paklausė.
   — Ne. — Ji išspaudė šiokią tokią šypseną. — Tiktai… na, tikėjausi, kad, išvydusi tą vietą kur mane užpuolė, ką nors prisiminsiu.
   Jis dar valandėlę stebeilijo į ją tokiu pat rimtu žvilgsniu kaip ir bažnyčioje, o paskui apsisuko ir patraukė prie asilo.
   — Eime, — ištarė.
   — Tai ar prisiminei? — nenustygo Agnesė, pliaukšėdama pirštinėtomis rankomis. Jos pirštinių delnai buvo visi suodini.
   — Agnese! — sušuko Rozemunda. — Tik pažiūrėk, kaip išsiterliojai pirštines. — Ji grubiai timptelėjo mergytę ir pastatė ant kojų. — Ir kas liko iš tavo apsiausto? Argi galima sėdėti šaltame sniege? Tu bjauri mergiščia!
   Kivrina išskyrė mergaites, kol tos dar nesusipešė.
   — Rozemunda, atrišk Agnesės ponį, — paliepė. — Metas eiti prisirinkti gebenių. — Ji nupurtė sniegą nuo Agnesės apsiausto ir pamėgino apvalyti baltą kailį, bet ne kažin kątepešė.
   Tėvas Rošas laukė jų stovėdamas prie asilo vis su ta pačia keistai rimta išraiška veide.
   — Pirštines išvalysime namuose, — paskubomis išbėrė Kivrina.
   — Eime, neatsilikime nuo tėvo Rošo.
   Paėmusi arklį už pavadžio, Kivrina nusekė paskui mergaites ir tėvą Rošą — kelis metrus paėjėję atgal savo pačių pėdomis, jie netikėtai pasuko kita kryptimi ir beveik iš karto išniro į kelią. Išsišakojimo nebebuvo matyti, ir Kivrina nesusigaudė, ar jų atsidurta tame pačiame kelyje, tik kiek tolėliau, ar tai — išvis kitas kelias. Kraštovaizdis visur atrodė vienodas: alksniai, mažyčiukės laukymėlės, didžiuliai ąžuolai.
   Dabar jau aišku, kas nutiko. Gavynas bandė pargabenti ją į dvarą, bet jos būklė buvo jau pernelyg prasta. Ji nukrito nuo jo arklio, tad jis nunešė ją į mišką, užkūrė laužą ir paliko ją ten, atremtą į išvirtusį kamieną; o pats nuskubėjo ieškoti pagalbos.
   Arba jis ketino susikurti didelį laužą ir pralaukti priėjo iki ryto, bet tėvas Rošas, pastebėjęs ugnį, atėjo padėti, ir juodu bendromis pastangomis vis dėlto parnešėją į dvarą. Taigi, tėvas Rošas net nenutuokia, kur yra plyšys. Jis pamanė, kad Gavynas bus radęs ją ten, po ąžuolu.
   Reikia manyti, vaizdinys, kad ji sėdi atsirėmusi įvežimo ratą, o jis pasilenkęs žiūri į ją — tik karštligės sukeltas regėjimas. Visa tai jai bus prisisapnavę, kai karščiuodama gulėjo lovoje — taip pat, kaip prisisapnavo varpai, laužas, kraunamas jai pačiai sudeginti, ir baltasis arklys.
   — O kur jį dabar neša? — irzliai suniauzgė Rozemunda — Kivrinai net kilo pagunda kaip reikiant jai pliaukštelėti. — Gebenės auga ir kur kas arčiau namų. O ir lyti pradeda.
   Ji sakė tiesą. Krintanti rūkana po truputį virto duksna.
   — Jau kažin kada būtume prisirinkę žalumynų ir grįžę namo, jei ta mažė Agnesė nebūtų sumaniusi užrioglinti ant arklio šuns! — Ji vėl nušuoliavo pirmyn — Kivrina net nebebandė jos sulaikyti.
   — Rozemunda — tikra storžievė, — solidžiai pareiškė Agnesė.
   — Taip, — nesiginčijo Kivrina. — Tikrai. Gal tu žinai, kas jai nutiko?
   — Tai dėl sero Bloetp, — paaiškino Agnesė. — Jai reikės už jo tekėti.
   — Ką? — net žioptelėjo Kivrina. Imeina kažką užsiminė apie vestuves, bet Kivrina pamanė, jog kalbama tikriausiai apie vienos iš sero Bloeto dukterų vedybas su kuriuo nors lordo Gijomo sūnumi. — Kaip seras Bloetas gali vesti Rozemundą? Argi jis dar nevedęs? Argi ledi Yvolda — ne jo žmona?
   — Ne, — Agnesė, atrodo, gerokai nustebo. — Ledi Yvolda — sero Bloeto sesuo.
   — Bet Rozemunda dar per jauna tekėti, — pasakė Kivrina, nors ir žinojo, kad yra ne taip. Keturioliktame amžiuje mergaites sužadėdavo dar nesulaukusias tekėti tinkamo amžiaus, kartais netgi — vos gimusias. Viduramžiais vedybos iš išskaičiavimo buvo įprastas reiškinys, tokiu būdu buvo siekiama sujungti žemes ar sutvirtinti savo visuomeninę padėtį, tad nieko nuostabaus, kad Rozemunda, būdama gal net Agnesės amžiaus, jau buvo pažadėta į žmonas kokiam nors galingam bajorui — na, kad ir serui Bloetui. Kivrina nejučia prisiminė visas girdėtas Viduramžių istorijas apie jaunas mergeles, ištekintas už bedančių, iškaršusių senių.
   — Ar Rozemunda myli serą Bloetą? — paklausė Kivrina. Kvailas klausimas — žinoma, nemyli. Juk vos išgirdus, kad jis atvyksta, jos nuotaika kaipmat subjuro, ji pašiaušė šerį, kone puolė į isteriją.
   — Jis patinka man, — pareiškė Agnesė. — Žadėjo savo vestuvių proga padovanoti man sidabrinę grandinėlę kamanoms.
   Kivrina dirstelėjo į Rozemundą, kuri lūkuriavo jų, nujojusi gerą galą į priekį. Juk gali būti ir taip, kad seras Bloetas — visai ne koks senas palaidūnas. Kivrina tik pagalvojo apie tokį variantą — juk galėjo ir suklysti, kaip suklydo manydama, kad ledi Yvolda — jo žmona. Galbūt seras Bloetas jaunas, o blogą Rozemundos nuotaiką galima paaiškinti vien nervingumu. O gal jos nuomonė apie jaunikį prieš vestuves dar pasikeis. Mergaičių paprastai netekindavo, kol jos nesulaukdavo keturiolikos ar penkiolikos — tikrai ne anksčiau, nei pasirodydavo pirmieji brendimo ženklai.
   — O kada jie susituoks? — paklausė Kivrina Agnesės.
   — Tarp Velykų ir Sekminių, — atsakė Agnesė.
   Jie pasiekė dar vieną išsišakojimą, šįsyk — gerokai siauresnį: du keliukai kokį šimtą metrų bėgo beveik lygiagrečiai, kol pagaliau tas, kuriuo pasuko Rozemunda, ėmė kopti į nedidelę kalvą.
   Dvylikos metų mergaitė — ir po trijų mėnesių jau ištekės. Nieko nuostabaus, kad ledi Elivysa norėjo nuslėpti nuo sero Bloeto, kad jos čia. Galbūt ji anaiptol nepritaria planams ištekinti Rozemundą tokią jauną, galbūt ir tos sužieduotuvės skirtos vien tam, kad padėtų jos tėvui išsikapanoti iš bėdos, į kurią šis įklimpęs.
   Rozemunda užjojo į kalvos viršūnę, paskui atšuoliavo atgal pas tėvą Rošą.
   — Kur tu mus vedi? — griežtai paklausė. — Jau tuoj išlįsime į pamiškę.
   — Jau beveik atvykome, — švelniai atsakė tėvas Rošas.
   Rozemunda apsuko kumelę ir nušuoliavusi per kalvos keterą dingo iš akių, bet tuoj pat grįžo, atjojo beveik iki pat Kivrinos bei Agnesės, vėl aštriai apsuko kumelę ir nulėkė į priekį. Kaip žiurkė spąstuose, dingtelėjo Kivrinai. Karštligiškai ieškanti kokios landos ištrūkti į laisvę.
   Dulksną pamažu keitė lietus su šlapdriba. Tėvas Rošas užsitraukė gobtuvą ant galvos su išskusta tonzūra ir nusivedė asilą nestačios kalvos šlaitu aukštyn. Gyvulys klusniai tapnojo iki pat viršūnės, bet čia staiga sustojo. Tėvas Rošas timptelėjo pavadį, bet asilas krestelėjo galvą, tempdamas jį į priešingą pusę.
   Kivrina su Agnese jį prisivijo.
   — Kas atsitiko? — paklausė Kivrina.
   — Nagi eime, Balaamai, — įkalbinėjo tėvas Rošas. Sučiupęs vadeles abiem didžiulėmis rankomis, kaip reikiant trūktelėjo gyvulį, bet šis nepajudėjo iš vietos. Įsitempęs priešinosi kunigui, užpakalinėmis kanopomis įsispyręs į žemę ir pritūpęs ant jų — atrodė beveik kaip atsisėdęs.
   — Galbūt jam nepatinka lietus, — pareiškė Agnesė.
   — Ar galime kuo nors padėti? — paklausė Kivrina.
   — Ne, — atsakė jis, pamodamas ranka. — Verčiau jokite pirmyn. Jei greta nebus arklių, jis paklus lengviau.
   Apsivyniojęs pavadį aplink riešą, jis apėjo asilą iš užpakalio, tarsi ketintų jį stumti. Kivrina drauge su Agnese užjojo į kalvos keterą, vis atsigręždama per petį: nuogąstavo, kad asilas gali netikėtai spirti užpakalinėmis kanopomis kunigui į galvą. Paskui jos lėtai pajudėjo šlaitu žemyn, į kitą kalvos pusę.
   Mišką prieš akis gaubė lietaus šydas. Sniegas ant kelio jau tirpo, kalvos papėdė buvo virtusi pažliugusia pelke. Abiejose pusėse augo tankūs krūmokšniai, padengti sniego sluoksniu. Rozemunda lūkuriavo gretimos kalvos viršūnėje. Ši buvo apaugusi medžiais tik iki pusės, o virš jų driekėsi sniego dykra. O juk už tos kalvos, dingtelėjo Kivrinai, plyti atvira lyguma, tolumoje matyti kelias, o horizonte dūluoja Oksfordas…
   — Kur skubi, Kivrina? Palauk! — sušuko Agnesė, bet Kivrina jau buvo spėjusi nujoti šlaitu žemyn ir nusiropšti nuo keršio. Ji purtė sniegą nuo brūzgynų, norėdama įsitikinti, ar tai — tikrai karklai. Tai ir buvo karklai, o už jų Kivrina įžiūrėjo milžino ąžuolo šakų vainiką. Paskubomis užmetusi keršio pavadį ant rusvos karklo šakos, ji ėmė brautis per tankmę. Apsnigtos šakos buvo tvirtai prišalusios viena prie kitos. Kivrina strigo, sniegas nuo šakų kaskadomis griuvo jai ant galvos. Padangėn siūbtelėjo piktai krykaujančių paukščių pulkelis. Kivrina skverbėsi pro apsnigtas šakas į laukymę, kuri tiesiog privalėjo ten būti. Ir buvo.
   O štai ir ąžuolas, o už jo, į kitą pusę nuo kelio, — baltakamienių beržų guotas; tai dėl jų miškas ton pusėn atrodė retėjąs. Taip, vieta ta, čia ir būsiąs plyšys.
   Vis dėlto kažkas vis vien atrodė ne taip, kaip turėtų. Laukymėlė juk buvo mažesnė, argi ne taip? O ąžuolas buvo labiau lapotas, jo šakose — daugiau paukščių lizdų. Vienoje aikštelės pusėje augo dygioji slyva, apsikaišiusi gana grėsmingai atrodančiais spygliais, su išbrinkusiais, juosvai purpuriniais pumpurais. Juk šis augalas būtinai turėjo kristi į akis ir anąsyk, ar ne?
   Tai sniegas, galvojo ji, dėl sniego ir laukymė atrodo erdvesnė. Lygutėlio, nelytėto sniego patalo storis čia siekė gal pusmetrį. Dėl to viskas ir atrodė visai kitaip nei anksčiau.
   — Ar tėvas Rošas atvedė mus čionai rinkti gebenių? — Per karklyno tankmę artyn jau brovėsi Rozemunda. Išnirusi į aikštelę ji apsidairė, rankomis įsisprendusi į klubus. — Nėra čia jokių gebenių.
   O juk buvo, ar ne? Aplink ąžuolo kamieną papėdėje tikrai raizgėsi gebenės. Augo ir grybai, tiesa? Tai sniegas, galvojo Kivrina. Sniegas užklojo visus ženklus, kurie padėtų atpažinti vietą. O drauge — ir pėdsaką, kurį paliko Gavynas, tempdamas vežimą bei dėžes.
   O dėžutė? Gavynas juk taip ir neparnešė žalvariu kaustytos dėžutės! Paprasčiausiai nepastebėjo jos, paslėptos pakelės šabakštyne.
   Kivrina prasibrovė pro Rozemundą ir vėl nėrė į karklyną, net nesistengdama išvengti nuo šakų žyrančio susigulėjusio sniego. Žinoma, dėžutė irgi bus apsnigta, bet šalikelėje sniego sluoksnis ne toks storas, o dėžutė — beveik keturiasdešimties centimetrų aukščio.
   — Ledi Katerina! — sušuko Rozemunda, kuri brovėsi jai iš paskos, neatsitikdama nė per žingsnį. — Kur dabar susiruošei tu?
   — Kivrina! — antrino seseriai graudus Agnesės balselis. Mergytė vidur kelio bandė nusiropšti nuo ponio, bet jos koja įsipainiojo balnakilpėje. — Ledi Kivrina, ateik!
   Kivrina tik dirstelėjo į ją nereginčiu žvilgsniu, paskui atsigręžė į kalvą.
   Tėvas Rošas jos viršūnėje vis dar grūmėsi su asilu. Būtinai reikia rasti dėžutę anksčiau, nei jis ateis.
   — Nenulipk nuo ponio, Agnese! — šūktelėjo Kivrina ir kibo raustis sniege po karklais.
   — Ko ieškai? — paklausė Rozemunda. — Jokių gebenių čia nėra.
   — Ledi Kivrina, ateik tuojau pat! — sukliegė Agnesė.
   Sniegas galėjo nulenkti karklų šakas, tad dėžutė tikriausiai pasmuko po jais giliau. Kivrina pasilenkė, laikydamasi liaunų slidžių šakelių, ir pabandė nužerti sniegą. Bet dėžutės niekur nesimatė. Tai buvo aišku iš. karto. Juk karklai pridengė ir žoles, ir žemę apačioje, sniego sluoksnis buvo vos kelių centimetrų storio. Bet jeigu čia — tikrai ta vieta, dėžutė irgi turi būti kažkur čia, lyg apdujusi tikino save Kivrina. Jei tik čia — tikrai ta vieta.
   — Ledi Kivrina! — sušuko Agnesė; Kivrina grįžtelėjo į ją. Mergytė vis dėlto sugebėjo nusiropšti nuo ponio ir dabar kiek kojos nešė skuto pas ją.
   — Tiktai nebėk! — jau žiojosi sakyti Kivrina, bet nesuspėjo: Agnesės koja užkliuvo už provėžos, ir mergytė plojosi žemėn.
   Matyt, gerokai prisitrenkė; Kivrina ir Rozemunda spėjo prišokti prie jos anksčiau, nei ji pravirko. Kivrina stvėrė mergytė į glėbį ir viena ranka spustelėjo juosmenį, kad Agnesė galėtų įkvėpti.
   Agnesė goktelėjo, giliai įkvėpė ir pagaliau pratrūko klykti.
   — Eik, pakviesk tėvą Rošą, — mestelėjo Kivrina Rozemundai.
   — Jis ten, ant kalvos. Jo asilas spyriojasi.
   — Jau ateina, — atsakė Rozemunda. Kivrina pasuko galvą. Palikęs asilą ant kalvos, tėvas Rošas nevikriai kuduliavo šlaitu žemyn; Kivrina vos spėjo prikąsti liežuvį, kad nesuriktų „Tiktai nebėk!” ir jam. Bet jis šiaip ar taip nebūtų išgirdęs per Agnesės klyksmą.
   — Tššš, — ėmė maldyti mergytę Kivrina. — Nieko tau neatsitiko. Tik truputį prisitrenkei.
   Atskubėjo tėvas Rošas; Agnesė akimoju puolė jam į glėbį. Kunigas priglaudė ją prie krūtinės.
   — Cit, Agnus, cit, — sukuždėjo tuo nuostabiai nuraminančiu balsu. — Cit, neverk. — Jos klyksmas greitai virto slopiu kūkčiojimu.
   — Kur užsigavai? — paklausė Kivrina, žerdama sniegą nuo Agnesės apsiausto. — Nusibrozdinai delnus?
   Nepaleisdamas mergytės iš glėbio, tėvas Rošas apsuko ją taip, kad Kivrina galėtų nusmaukti pirštines. Agnesės delniukai buvo skaisčiai raudoni, bet nenubrozdinti.
   — Tai kur užsigavai?
   — Ji visai neužsigavo, — pareiškė Rozemunda. — Klykia tik todėl, kad yra mažė.
   — Aš ne mažė! — užriko Agnesė taip, kad vos neišsprūdo tėvui Rošui iš rankų. — Nusimušiau į žemę kelį.
   — Kurį? — paklausė Kivrina. — Tą patį, kurį jau buvai susižeidusi anksčiau?
   — Taip! Tik nežiūrėk! — sucypė Agnesė, nes Kivrina jau siekė jos kojos.
   — Gerai, gerai, nežiūrėsiu, — patraukė rankas Kivrina. Ant žaizdos jau buvo užsidėjęs šašas, tikriausiai krisdama Agnesė jį nuplėšė. Jei kraujais nepasipylė taip smarkiai, kad permirktų odinės mergytės kelnės, nebuvo jokios prasmės šaldyti jos, nurenginėjant čia pat, sniege. — Bet namuose turėsi leisti man pažiūrėti.
   — Ar galime tuoj pat ir eiti namo? — paklausė Agnesė.
   Kivrina bejėgiškai dirstelėjo į tankmę. Vieta tikrai turėtų būti ta. Tankus karklynas, laukymė, plika kalvos viršūnė… Taip, tikrai čia, kitaip negali būti. Galbūt ji numetė dėžutę kiek toliau į šabakštyną, o paskui, kai užsnigo…
   — Noriu namo, tuojau pat! — Agnesė vėl pradėjo kūkčioti. — Man šalta!
   — Gerai. — Kivrina linktelėjo. Agnesės pirštinaitės buvo taip permirkusios, kad nebebuvo prasmės vėl jų mauti. Kivrina nusimovė savąsias, skolintas, ir atidavė mergytei. Pirštinės kone siekė Agnesei alkūnes, kas ją sužavėjo, ir Kivrina jau buvo bepamananti, kad mergytė užmiršo sumuštą keliuką, bet, kai tėvas Rošas pabandė užkelti ją ant ponio, ji vėl sukūkčiojo:
   — Josiu kartu su tavim!
   Kivrina vėl linktelėjo ir užsiropštė ant keršio. Tėvas Rošas užkėlė jai Agnesę, o jos ponį nusivedė kalvos šlaitu aukštyn. Asilas vis dar stypsojo kalvos keteroje, prie pat kelio, ir rupšnojo iš po plonos sniego antklodės kyšančių žolynų viršūnes.
   Kivrina grįžtelėjo per petį ir per lietaus širmą pažvelgė į karklų šabakštyną, stengdamasi įžiūrėti laukymę. Plyšys — tikrai čia, tikino ji save, nors anaiptol nebuvo tvirtai įsitikinusi. Iš čia net ir kalva jau atrodė lyg ir nebe taip, kaip turėtų.
   Tėvas Rošas pastvėrė asilo pavadį — gyvulys kaipmat įsitempė ir užpakalinėmis kanopomis įsispyrė į žemę. Bet vos tėvas Rošas pasuko jo galvą ir pajudėjo žemyn kitu šlaitu, vesdamasis drauge Agnesės ponį, asilas iš karto pakluso ir nebesispyriodamas nurisnojo iš paskos.
   Sniegas lietuje tižo, Rozemundos kumelė, šuoliuojanti tiesia atkarpa prieš išsišakojimą, šiek tiek slystelėjo. Rozemunda pristabdė ją ir toliau jojo risčia.
   Ties kitu išsišakojimu Rošas pasuko kairiąja atšaka. Salikelėje tankiai augo karklai, stūksojo didžiuliai ąžuolai, o kiekvienos kalvos papėdėje kelyje buvo išduobtos dumblinos provėžos.
   — Ar mes jojame tiesiai namo, Kivrina? — paklausė Agnesė; mergytė visa virpėjo, prigludusi jai prie krūtinės.
   — Taip, — atsakė Kivrina, apglobdama ją savo apsiausto skvernu. — Ar kelį vis dar skauda?
   — Nė. Bet mes nepririnkome gebenių. — Agnesė išsitiesė ir apsisukusi pasižiūrėjo į Kivriną. — Ar tu ką nors prisiminei, kai pamatei tą vietą?
   — Ne, — atsakė Kivrina.
   — Tai gerai, — pareiškė Agnesė, vėl įsitaisydama nugara į ją. — Vadinasi, dabar turėsi visam laikui likti su mumis.

   Endriusas Danvorčiui paskambino tik vėlyvą Kalėdų dienos pavakarę. Kolinas, savaime aišku, suskato keltis nepadoriai anksti — berniūkščiui magėjo kibti į kad ir nedidelę dovanų krūvelę.
   — Nejaugi taip ir voliositės lovoje visą dieną? — kamantinėjo jis, kol Danvortis apgraibomis ieškojo akinių. — Jau beveik aštuonios!
   Iš tikrųjų buvo dar tik penkiolika po šešių, lauke — tamsu, nors į akį durk, taip tamsu, kad net negalėjai įžiūrėti, ar vis dar lyja. Kolinas gavo pamiegoti kur kas ilgiau nei Danvortis. Po ekumeninių apeigų bažnyčioje jis išsiuntė Koliną atgal į Baliolą, o pats nuskubėjo į ligoninę, norėdamas sužinoti ką nors apie Latimerą.
   — Jis karščiuoja, bet į plaučius infekcija kol kas nepersimetė, — pranešė Merė. — Jis atėjo penktą valandą, pats, ir pasiskundė, kad daugmaž nuo pirmos jį kamavęs galvos skausmas, taip pat — ir nuovokos sutrikimai. Kaip tik — keturiasdešimt aštuonios valandos. Akivaizdu: nėra net jokio reikalo jo klausinėti ar mėginti aiškintis, nuo ko galėjo užsikrėsti. O kaip tu jautiesi?
   Merė neišleido jo tol, kol neatidavė kraujo mėginio, o paskui atvežė dar vieną susirgusį, tad Danvortis liko pasižiūrėti, ar to žmogaus nepažįsta. Galų gale baigėsi tuo, kad lovą jis pasiekė tik pirmą valandą nakties.
   Kolinas įteikė Danvorčiui papliaušką ir primygtinai įkalbėjo pokštelėti, paskui užsimaukšlinti geltoną popierinę karūną ir garsiai perskaityti aptiktą minklę: „Kada labiausiai tikėtina, kad Kalėdų Senelio šiaurės elniai įeis į trobą? Tada, kai durys paliktos atviros”.
   Kolinas jau buvo pasipuošęs savąja — raudona — karūna. Jis sėdėjo ant grindų, apsiskleidęs pakuotės popieriais. Danvortis įsitikino, kad, išrinkęs muilines tabletes, neprašovė — jos sulaukė milžiniško pasisekimo.
   — Jūs tik pažiūrėkite! — iškišęs liežuvį džiūgavo Kolinas. — Jos keičia spalvą!
   Ir iš tikrųjų — jos keitė spalvą, drauge išterliodamos berniūkščio dantis bei lūpas.
   Knyga jam, atrodo, irgi patiko, nors plika akimi buvo matyti, kad Kolinas pageidautų hologramų. Jis kibo sklaidyti puslapius, apžiūrinėdamas iliustracijas.
   — Žiūrėkite! — jis kyštelėjo knygą po nosimi Danvorčiui, kuris vis dar nelabai sėkmingai stengėsi prabusti.
   Vaikinukas rodė jam riterio kapą su įprasta išdrožta ginkluota figūra ant viršaus. Skulptūros veidas ir poza bylojo apie amžiną poilsį, tačiau antkapio šone buvo įtaisyta plokštė — tarytum koks langas į kapą: joje mirusio riterio kūnas rangėsi karste, supleišėjusi mėsa skivytais krito nuo kaulų lyg supuvusios įkapės, kaulėti tarsi skeleto rankų pirštai rietėsi, virsdami plėšriais nagais, o vietoj veido viepėsi kaukolė tuščiomis akiduobėmis. Tarp negyvėlio kojų, ant kardo ir po juo ropinėjo kirminai. Užrašas po iliustracija bylojo: „Oksfordo grafystė, apie 1350 metus. Makabriškos antkapių puošybos pavyzdys — tokia paplito po buboninio maro epidemijos”.
   — Argi ne apokaliptiška? — sužavėtas šūktelėjo Kolinas.
   Net šerpę jis sugebėjo įvertinti pakankamai mandagiai.
   — Juk svarbiausia — ne pati dovana, o dėmesys, ar ne? — pasakė jis, pakėlęs šaliką už vieno galo. Ir po minutės pridūrė: — Turbūt reikės apsirišti juo, kai eisiu lankyti ligonių. Jiems juk nerūpės, kaip aš atrodau.
   — Kokių dar ligonių? — nesusigaudė Danvortis.
   Kolinas atsikėlė nuo grindų, susigraibė savąjį krepšį ir ėmė raustis jame.
   — Vakar vakare vikaras paklausė, ar neapsiimčiau atlikti vieną kitą jo pavedimą, na, užmesti akį, kaip laikosi žmonės, nešioti jiems vaistus ir kitus dalykus.
   Galų gale jis ištraukė iš krepšio popierinį maišelį.
   — Tai dovana jums, — pasakė, įteikdamas Danvorčiui. — Nesuvyniota, — pridūrė be jokio reikalo. — Finčas sakė, kad popierių turėtume taupyti epidemijos reikalams.
   Danvortis atskleidė maišelį ir ištraukė apyplonę knygelę plonais viršeliais.
   — Darbo kalendorius, — paaiškino Kolinas. — Kad galėtumėte žymėtis, kiek dienų liko iki tos jūsų panelės sugrįžimo. — Jis atvertė pirmąjį puslapį. — Žiūrėkite, specialiai pasirūpinau gauti tokį, kuriame būtų ir gruodžio mėnuo.
   — Ačiū. — Danvortis atsivertė kalendorių. Kalėdos. Nekaltųjų kūdikių skerdynės. Naujieji metai. Trys Karaliai. — Puikiai sugalvojai.
   — Norėjau nupirkti jums Karfakso bokšto modelį — tą, grojantį „Išgirdau skambinant varpus Kalėdų dieną”, — pasakė Kolinas, — bet jis kainuoja dvidešimt svarų!
   Suskambėjo telefonas; priėjo puolė abu: ir Kolinas, ir Danvortis.
   — Galvą guldau: tai mano mama, — sušniokštė Kolinas.
   Tačiau skambino Merė — iš ligoninės.
   — Kaip jautiesi?
   — Pusiaumigas, — atsakė Danvortis.
   Kolinas išsišiepė.
   — Kaip laikosi Latimeras? — paklausė Danvortis.
   — Puikiai, — atsakė Merė. Ji vis dar vilkėjo gydytojo chalatą, bet buvo susišukavusi ir atrodė labai jau smagiai nusiteikusi. — Atrodo, jis prasirgs lengva forma. Beje, aptikome ryšį su Pietų Karolinos virusu.
   — Latimeras lankėsi Pietų Karolinoje?
   — Ne. Vienas jo studentų — iš tų, kuriuos vakar prašiau tavęs apklausti… Dievulėliau, jau užvakar, visai susipainiojau laike… Taigi, vienas iš tų, kurie buvo šokiuose Hedingtone. Jis iš pradžių melavo, nes buvo išsprukęs iš fakulteto susitikti su mergina ir paprašė draugo, kad, jei kas, jį pridengtų.
   — Išspruko į pasimatymą į Pietų Karoliną?
   — Ne, į Londoną. Užtat ta mergina — amerikietė. Ji skrido iš Teksaso, o persėdo Čarlstone, Pietų Karolinoje. Dabar jie ten plūkiasi, mėgindami išsiaiškinti, kas iš susirgusiųjų buvo oro uoste. Pakviesk man Koliną. Norėčiau pasveikinti jį su Šventomis Kalėdomis.
   Danvortis perdavė telefoną vaikinukui, ir šis ėmė dėstyti, kokias dovanas gavęs, įskaitant ir minklę, kurią rado persprogusioje pliauškynėje.
   — O ponas Danvortis padovanojo man knygą apie Viduramžius. — Jis pakėlė ją prie ekrano, kad Merė galėtų pamatyti. — Ar žinojai, kad Viduramžiais už vagystę nusikaltėliui nukirsdavo galvą ir pasmeigdavo ant mieto prie Londono tilto?
   — Padėkok jai už šaliką ir šiukštu neprasitark, kad vykdai kažkokius vikaro pavedimus, — sukuždėjo Danvortis, bet vaikiščias jau vėl tiesė ragelį jam. — Ji nori dar kažką jums pasakyti.
   — Akivaizdu, kad tu puikiai juo rūpiniesi, — pasakė Merė. — Aš tikrai labai tau dėkinga. Dar net nebuvau parėjusi namo. Baisu net pagalvoti — jeigu ne tu, jis būtų turėjęs kiurksoti vienas per Kalėdas. Spėju, kad žadėtosios jo motinos dovanos dar neatvyko?
   — Ne, — atsargiai ištarė Danvortis, skersa akimi dirstelėdamas į Koliną kuris jau buvo vėl įnikęs į knygos apie Viduramžius paveikslėlius.
   — Ji net nepaskambino, — susiraukusi pareiškė Merė. — Ta moteriškė motiniško instinkto neturi nė kruopelytės. Iš kur ji žino, kad Kolinas neguli paslikas ligoninėje su keturiasdešimt laipsnių temperatūros?
   — O kaip laikosi Badris? — paklausė Danvortis.
   — Temperatūra šįryt šiek tiek nukrito, bet plaučiai dar gerokai apimti. Duodame jam sintamicino. Užsikrėtusiems Pietų Karolinos virusu sintamicinas puikiai padėdavo. — Ji pažadėjo pamėginsianti pareiti Kalėdų pietų ir išsijungė.
   Kolinas pakėlė akis nuo knygos.
   — Ar žinojote, kad Viduramžiais žmones degindavo ant laužo?
   Merė pietų neparėjo ir net nepaskambino. Neskambino ir Endriusas. Danvortis dar iš pat ryto, vos išsiuntęs Koliną į valgyklą pusryčių, bandė prisiskambinti laborantui, tačiau visos linijos buvo užimtos; „šventinė kamšatis”, — bylojo kompiuterinis balsas, kurį, paskelbus karantiną, kažkas užmiršo perprogramuoti. Balsas patarė Danvorčiui nelabai svarbius skambučius atidėti kitai dienai. Jis pabandė skambinti dar su kartus — taip pat nesėkmingai.
   Atskubėjo padėklu nešinas Finčas.
   — Ar gerai jaučiatės, pone? — paklausė sunerimęs. — Nesusirgote?
   — Ne, aš sveikas. Laukiu skambučio magistraline linija — niekaip neprasimuša.
   — O, ačiū Dievui, pone. Kai neatėjote pusryčių, jau pamaniau, ar nebus nutikę blogiausia… — Jis nudengė padėklą — gaubtas buvo aptiškęs lietaus lašais. — Bijau, kad šitie kalėdiniai pusryčiai labai jau vargani, bet kiaušinių mes beveik visai nebeturime. Net nenumanau, kokie bus kalėdiniai pietūs. Visame perimetre nė nupiepusio žąsioko neberasi.
   Vis dėlto pusryčiai atrodė pagarbos verti: virtas kiaušinis, rūkyta silkė, apskrita akyta bandenė su marmeladu.
   — Norėjau paruošti kalėdinio pudingo, pone, bet brendžio irgi beveik nebeliko, — pasakė Finčas, traukdamas iš po padėklo plastikinį voką ir tiesdamas jį Danvoorčiui.
   Danvortis atidarė voką. Pačiame viršuje gulėjo NSA direktyva, bylojanti: „Ankstyvieji gripo simptomai: 1.) Orientacijos sutrikimai. 2.) Galvos skausmas. 2.) Raumenų maudulys. Stenkitės nesusirgti. Visą laiką dėvėkite NSA nustatyto pavyzdžio kaukę”.
   — Kokią dar kaukę? — paklausė Danvortis.
   — NSA pristatė jas šįryt, — atsakė Finčas. — Tik štai kaip susidorosime su švaros reikalavimais — net nenutuokiu. Muilas visai baigiasi.
   Direktyvų buvo dar keturios, visos išdėstytos panašiu tonu, o desertui — Viljamo Gadsono raštelis su prisegta ataskaita, ką, tikėtina, veikęs Badris pirmadienį, gruodžio dvidešimtąją. Atrodo, tas kelias iki šiol neišaiškintas valandas nuo vidurdienio iki pusės trijų Badris praleido vaikščiodamas po parduotuves. Blekvelyje jis nusipirkęs keturias knygas minkštais viršeliais, be to, Debenhemo universalinėje — raudoną šaliką ir miniatiūrinius skaitmeninius varpelius. Nuostabu. Vadinasi, dar dešimtys nežinomų kontaktų.
   Sugrįžo Kolinas, nešinas kauge bandelių, surištų į servetėlę. Ant jo galvos vis dar tebekėpsojo popierinė karūna, tik sulyta ji atrodė nelabai kaip.
   — Visi tikrai lengviau atsidustų, pone, — kalbėjo Finčas, — jeigu po to, kai sulauksite skambučio, jūs ateitumėte į valgyklą. Ypač nerimauja ponia Gadson — ji tvirtai įsitikinusi, kad jus irgi pakirto virusas. Pasak jos, jūs neabejotinai užsikrėtėte dėl prastos ventiliacijos miegamuosiuose.
   — Būtinai pasirodysiu, kad dar gyvas, — prižadėjo Danvortis.
   Finčas patraukė prie durų, bet tarpduryje atsigręžė.
   — Dar šis tas apie ponią Gadson, pone. Ji elgiasi siaubingai. Be paliovos šneka visokius bjaurius dalykus apie Universitetą ir reikalauja, kad perkeltume ją gyventi pas sūnų. Jei ir toliau šitaip, visų dvasinė būsena per ją galutinai pakriks.
   — Ir aš turiu ką pridurti, — įsiterpė Kolinas. — Toji Rakštis Subinėj pareiškė man, kad neatvėsusios bandelės kenkia mano imuninei sistemai.
   — Nejaugi nėra kokio nors savanoriško darbelio, kuriuo ji galėtų užsiimti, na, kad ir ligoninėje? — paklausė Finčas. — Kad būtų galima išgrūsti ją kuo toliau nuo fakulteto?
   — Nieku gyvu negalime užkarti jos vargšėms gripo aukoms ant sprando. Žiūrėk, dar ir pribaigs ką nors. Kažin, gal reikėtų pasiteirauti vikaro? Jis ieškojo savanorių, galinčių atlikti jo pavedimus.
   — Vikaro? — pašiurpo Kolinas. — Pasigailėkite, pone Danvorti! Juk aš bėgioju su vikaro pavedimais!
   — Tuomet gal tiks Šventosios Reformacijos kunigas? — pasiūlė Danvortis. — Jis — didelis mėgėjas sustiprinti tikinčiuosius išbandymų laikais Šventojo Rašto skaitymu. Manding, tuodu visai neblogai sutartų.
   — Tuojau pat jam ir paskambinsiu, — pareiškė Finčas ir išskubėjo.
   Danvortis papusryčiavo, nevalgė tik bandelės, kurią mielai sudorojo Kolinas, o paskui nunešė padėklą į valgyklą, prigrasęs tučtuojau jį pakviesti, jei paskambintų laborantas. Vis dar lijo, vanduo srūte sruvo nuo pajuodusių medžių šakų, lašai žvilgėjo net ant Kalėdinės eglutės lempučių.
   Visi tebesėdėjo prie stalo, išskyrus varpininkus, kurie, jau mūvėdami savo baltąsias pirštines, susispietė viename gale, ant stalo priešais save išsidėlioję varpelius. Finčas demonstravo, kaip reikia užsidėti NSA nustatyto pavyzdžio kaukes: trūktelėti juosteles abiejuose galuose ir prispausti kaukę prie skruostų.
   — Tikrai neatrodote sveikas, pone Danvorti, — prapliupo ponia Gadson. — Ir nenuostabu. Gyvenimo sąlygos fakulteto bendrabučiuose — tiesiog pasibaisėtinos. Mane stebina tik tai, kad čia nekilo kokia nors epidemija jau gerokai anksčiau. Ventiliacija tokia, kad neverta nė minėti, o darbuotojai — visiškai nesukalbami. Tas jūsų ponas Finčas, kai paprašiau jo perkelti mane į sūnaus kambarį, kalbėjo su manim išties labai grubiai. Pareiškė, kad tai aš pati sugalvojau brautis į Oksfordą per karantiną, tad dabar turiu džiaugtis tokiomis gyvenimo sąlygomis, kokias gaunu.
   Atšvilpė Kolinas.
   — Kažkas jums skambina, — atraportavo.
   Danvortis jau buvo beišslystąs poniai Gadson iš nagų, bet ji visa savo impozantiška figūra užtvėrė jam kelią.
   — Pasakiau ponui Finčui, kad jis pats gal ir galėtų ramiai sėdėti namie, jei jo sūnui grėstų pavojus, bet aš — tikrai ne.
   — Atleiskite, bet man skambina, turiu atsiliepti, — bandė sakyti Danvortis.
   — Pasakiau jam, kad niekas negali sulaikyti motinos, skubančios pas savo vaiką, kuris kažkur tolybėje vienas pats guli ligos patale.
   — Pone Danvorti! — sušuko Kolinas. — Greičiau eikite čionai! — Be jokios abejonės, jums buvę nebuvę visa tai, ką sakau! Jūs tik pažvelkite į šitą vaiką! — Ji stvėrė Koliną už rankos. — Niekam nerūpi, kad, kliokiant lietui, jis laksto netgi be palto!
   Danvortis pasinaudojo proga, kad ji pasisuko, ir sėkmingai prasmuko pro ją.
   — Iškart matyti — jums visiškai nerūpi, kad jūsų berniukas gali susičiupti indiškąjį gripą! — Kolinas išsirangė iš jos gniaužtų. — Leidžiate jam kiek telpa kimšti bandelių ir lakstyti permirkusiam iki siūlo galo!
   Danvortis tekinas nuskubėjo per kiemą, Kolinas mynė jam ant kulnų.
   — Nė kiek nenustebsiu, jei paaiškės, kad šitas virusas ir atsirado Baliole! — jiems pavymui suklykė ponia Gadson. — Šitoks apsileidimas, kur tai matyta! Nedovanotinas apsileidimas!
   Danvortis įgriuvo į kambarį ir stvėrė telefoną. Ekrane vaizdo nebuvo.
   — Endriusai! — suriko. — Ar čia tu? Negaunu vaizdo!
   — Telefono linija perkrauta, — atsiliepė Montojos balsas. — Tad vaizdo perdavimas išvis nutrauktas. Skambina Lupė Montoja. Ponas Besingeimas — lašišinis ar upėtakinis?
   — Ką? — riktelėjo Danvortis, susiraukęs stebeilydamas į tuščią ekraną.
   — Visą rytą skambinėjau į Škotijos žvejybos agentūras. Kai išvis pavykdavo prasimušti, žinoma. Jie man pasakė, kad nuo to priklauso, kur jis galėtų būti: jis lašišinis ar upėtakinis? Gal ką nors pasakyti galėtų jo draugai? Ar Universitete yra kas nors, kas važinėja su juo žvejoti? Galbūt kas nors žino, ką jis ten gaudo?
   — Aš tai tikrai nežinau, — atsakė Danvortis. — Ponia Montoja, tiesą sakant, šiuo metu kaip tik laukiu labai svarbaus…
   — Išbandžiau viską, kas tik įmanoma, teiravausi viešbučiuose, užeigose, valčių nuomos punktuose, atkapsčiau netgi jo kirpėją. Prisiskambinau net įTorkvėjųjo žmonai — ji tvirtina, kad jis nepasisakęs jai, kur važiuojąs. Tikiuosi, tai nereiškia, kad jis išsitrenkė kur nors su kita moterimi — ir visai ne į Škotiją…
   — Nemanau, kad ponas Besingeimas…
   — Taigi tataigi, o jeigu ne taip, kodėl tuomet nė viena gyva dvasia nežino, kur jis prašapo? Ir kodėl pats neduoda jokios žinios? Juk apie epidemiją skalambija visi laikraščiai, praneša per kiekvienas žinias…
   — Ponia Montoja, aš…
   — Panašu, kad teks skambinti ir lašišų, ir upėtakių mėgėjų draugijoms. Jei pavyks jį surasti, būtinai pranešiu jums.
   Galų gale ji baigė pokalbį. Danvortis padėjo ragelį ir įsistebeilijo į jį, šventai įsitikinęs, kad Endriusas bandė prisiskambinti kaip tik tuo metu, kai jis kalbėjosi su Montoja.
   — Rodos, sakėte, kad Viduramžiais irgi siautėjo epidemijos? — paklausė Kolinas. Jis sėdėjo ant palangės su knyga apie Viduramžius ant kelių ir pilna burna šlamštė bandeles.
   — Taip.
   — Kažkodėl šitoje knygoje nieko apie tai nerandu. Kokios nuorodos reikėtų ieškoti?
   — Pamėgink Juodąją Mirtį, — patarė Danvortis.
   Netverdamas savame kailyje jis palaukė dar ketvirtį valandos, paskui vėl pamėgino skambinti Endriusui pats. Tačiau linija tebebuvo užkimšta.
   — Ar žinojote, kad Juodoji Mirtis siautėjo ir Oksforde? — vėl prašneko Kolinas. Jis jau spėjo sudoroti visas bandeles ir vėl kibo į muilo saldainiukus. — Kaip tik per Kalėdas. Visai kaip pas mus!
   — Kažin, ar gripą galima lyginti su maru, — atsiliepė Danvortis, įdėmiai žvelgdamas į telefoną, tarsi žvilgsniu galėtų priversti jį suskambėti. — Juodoji Mirtis išguldė trečdalį, kitais duomenimis — netgijrnsę Europos gyventojų.
   — Žinau, — atsakė Kolinas. — Be to, maras buvo žymiai įdomesnis. Jį platino žiurkės, ligoniams išaugdavo tie didžiuliai bo… bo…
   — Bubonai.
   — Na taip, išaugdavo didžiuliai bubonai pažastyse, paskui pajuosdavo ir dar labiau išpampdavo, ir tada žmogus mirdavo! O kai sergi gripu, nebūna ničnieko panašaus, — lyg ir nusivylęs pridūrė jis.
   — Nebūna, — sutiko Danvortis.
   — Be to, gripas — tik viena liga. O maro buvo trys rūšys. Buboninis — na, tai tas, kai išauga bubonai, dar — pneumoninis, — jis pabrėžė „p”, — tai tas, kuris įsimesdavo į plaučius ir pradėdavai kosėti krauju, ir dar tas… na… sep… ta… sep…
   — Septiseminis.
   — Septiseminis — tai tas, kuris užnuodydavo kraują ir pribaigdavo ligonį per tris valandas, o visas jo kūnas pajuosdavo. Argi ne apokaliptiška?
   — Taip, — nesiginčijo Danvortis.
   Tuojau po vienuolikos telefonas suskambėjo; Danvortis skubiai stvėrė ragelį, bet skambino Merė — pasakė niekaip negalėsianti ateiti pietų.
   — Šįryt atvežė dar penkis, — pranešė ji.
   — Ateisime į ligoninę iškart po to, kai sulauksiu skambučio magistraline linija, — pažadėjo Danvortis. — Man turi paskambinti vienas mūsų laborantų. Paprašysiu, kad atvyktų čionai ir perskaitytų taško rodmenis.
   Merė neatrodė itin sužavėta.
   — Ar suderinai visa tai su Gilkraistu?
   — Gilkraistu? Jis neturi laiko! Pernelyg užsiėmęs planais, kaip čia kitu reisu išsiimtus Kivriną tiesiai į Juodąją Mirtį!
   — Vis dėlto, manau, neturėtum šito imtis, nesusitaręs su juo. Šiaip ar taip, jis — laikinai einantis dekano pareigas, taigi, rimtai suremti su juo ragus tikrai neverta. Jeigu paaiškės, kad kas nors iš tiesų negerai ir Endriusui prireiks nutraukti perkėlimą, tuomet Gilkraisto pritarimo tau būtinai reikės. — Ji nusišypsojo Danvorčiui. — Aptarsime tai, kai ateisi. Beje, jei jau būsi ligoninėje, norėčiau, kad pasiskiepytum.
   — Maniau, tu jau lauki analogo.
   — Taip, laukiau, bet pirminių atvejų reakcija į Atlantos rekomenduotą gydymą manęs anaiptol netenkina. Vienam kitam gal kiek ir pagerėjo, o štai Badrio būklė netgi pablogėjo. Taigi, noriu, kad visiems rizikos grupės žmonėms būtų kuo skubiau atlikta imuniteto stiprinimo procedūra.
   Atėjo ir vidudienis, o Endriusas vis dar neskambino. Danvortis išsiuntė Koliną į ligoninę skiepytis. Vaikinukas grįžo skausmo perkreiptu veidu.
   — Nejaugi taip blogai? — paklausė Danvortis.
   — Netgi dar blogiau, — atsakė Kolinas, dribdamas į krėslą prie lango. — Išeinantį mane pristvėrė ponia Gadson. Aš tryniausi ranką, tai ji ir prikibo: kur aš buvau ir kodėl vietoj jos Viljamo skiepijo mane? — Jis priekaištingai nužvelgė Danvortį. — Po šimts, juk skauda! Ji štai porina man, kad jei kas nors šiame pasaulyje ir priklauso rizikos grupei, tai neabejotinai jos vargšas Vilis, o jeigu vietoj jo subado mane — tai jau tikra nekrofilija.
   — Norėjai pasakyti — nepotizmas.
   — Tegul bus nepotizmas. Tikiuosi, tasai kunigas suras jai kokį nors absoliučiai lavonišką darbą.
   — O kaip laikosi tavo tetulė Merė?
   — Jos aš net nemačiau. Jie ten verčiasi per galvas, stato lovas koridoriuose ir panašiai.
   Kolinas ir Danvortis paeiliui nuėjo į valgyklą kalėdinių pietų. Kolinas tam sugaišo ne daugiau penkiolikos minučių.
   — Varpininkai pradėjo skalambyti savo varpais, — pranešė grįžęs. — O ponas Finčas prašė jums pasakyti, kad baigėsi cukrus ir sviestas, grietinėlės irgi beveik nebėra. — Iš striukės kišenės jis išsitraukė pyragaitį su želė. — Kažin, kodėl niekada neišsenka Briuselio kopūstų atsargos?
   Danvortis prisakė jam tučtuojau jį pakviesti, jei paskambintų Endriusas, ir užrašyti bet kieno kito skambinusio žinias, tada pats patraukė į valgyklą. Varpininkai iš tikrųjų buvo įsismarkavę kaip reikiant — Mocarto kanonas griaudėjo iš tolo.
   Finčas padavė Danvorčiui lėkštę — atrodė, kad didžiąją patiekalo dalį iš tiesų sudaro Briuselio kopūstai.
   — Bijau, kad kalakutienos beveik visiškai nebeliko, pone, — pranešė jis. — Bet džiaugiuosi, kad atėjote. Jau beveik metas karalienės kalėdiniam sveikinimui.
   Varpininkai užbaigė Mocarto kanoną, entuziastingų katučių lydimi. Artyn priėjo ponia Teilor, vis dar mūvinti baltomis pirštinėmis.
   — O štai ir jūs, pone Danvorti, — prašneko. — Pasigedau jūsų per pusryčius, o ponas Finčas sako šiuo klausimu kreiptis į jus. Mums būtinai reikia kambario repeticijoms.
   Danvorčiui labai niežėjo liežuvį leptelėti: „O aš ir nežinojau, kad jūs repetuojate”. Jis prisikimšo bumą Briuselio kopūstų.
   — Kambario repeticijoms?
   — Taip. Kad galėtume repetuoti mūsiškę „Chicago Surprise Minor”. Jau sutariau su Kristaus bažnyčios klebonu — surengsime ten koncertą pirmąją naujųjų metų dieną. Tačiau mums būtina kur nors repetuoti. Sakiau ponui Finčui, kad tas didysis kambarys Berde tiktų kuo puikiausiai…
   — Vyresniųjų bendrasis kambarys.
   — Bet ponas Finčas paaiškino, kad ten dabar — atsargų sandėlis.
   Kokių dar atsargų? Pasak to paties Finčo, produktai jau pasibaigė — ar beveik pasibaigė — visi, išskyrus nebent Briuselio kopūstus.
   — O dar jis sakė, kad įsikurti auditorijose irgi negalime, nes patalpų jau trūksta ligoninei, tad ten bus įrengtos palatos. O mums būtina kokia nors tyki vietelė, kur galėtume susikaupti. „Chicago Surprise Minor” — labai sudėtingas kūrinys. Varpų įsijungimo ir išsijungimo eilės tvarka, o taip pat ir pagrindinio varpo ritmo kaitaliojimas reikalauja visiško susitelkimo. Be jokios abejonės, dar reikia atsižvelgti ir į papildomų judesių būtinybę.
   — Žinoma, — pasakė Danvortis.
   — Didelio kambario mums nereikia, bet jis turėtų būti visiškai atskiras. Iki šiol mes repetavome čia, valgomajame, bet čia nuolat vaikščioja žmonės, ir mūsų tenoras vis pameta ritmą.
   — Esu tikras, kad pavyks ką nors jums surasti.
   — Žinoma, kadangi turime septynis varpus, reikėtų skambinti tripletais, bet pernai Šiaurės Amerikos Bažnyčia atliko čia Filadelfijos tripletus, ir, kiek supratau, rezultatas buvo visai prastas. Tenoras vis atsilikdavo per visą taktą, mojai buvo tiesiog siaubingi. Tai dar viena priežastis, dėl kurios mums būtinas repeticijų kambarys. Tam, kad varpo dūžis skambėtų švariai, tikslus rankos mojis — labai svarbu.
   — Na žinoma, — visiškai sutiko Danvortis.
   Tolimajame valgyklos gale tarpduryje išdygo ponia Gadson, atrodė nusiteikusi itin nuožmiai ir motiniškai.
   — Atleiskite, bet kaip tik dabar laukiu ypač svarbaus skambučio magistraline linija, — skubiai išbėrė Danvortis, atsistodamas taip, kad ponia Teilor atsidurtų tarp jo ir ponios Gadson.
   — Magistraline linija? — pakartojo ponia Teilor, linguodama galvą. — Tai yra, tarpmiestinio ryšio? AJk jūs, anglai! Kol susigaudysi, ką jūs norite pasakyti…
   Danvortis spruko lauk pro maisto atsargų sandėliuko duris, paskubomis pažadėjęs būtinai surasti kokią nors patalpą kad varpininkai galėtų tobulinti savo pagrindinio varpo ritmą ar bet ką kita. Grįžęs į savo kambarį sužinojo, kad Endriusas taip ir nepaskambino. Žinutė buvo tik viena — iš Montojos.
   — Ji prašė pasakyti jums štai ką: „Nesirūpinkite”, — pranešė Kolinas.
   — Ir viskas? Ji nieko daugiau nepasakė?
   — Nieko. Tiek ir tepasakė: „Perduok ponui Danvorčiui, tegul nebesirūpina”.
   Kažin, ką tai galėtų reikšti? — susimąstė Danvortis. Nejaugi ji per kokį nors stebuklą surado Besingeimą ir gavo jo parašą? O gal paprasčiausiai išsiaiškino, ar jis „lašišinis”, ar „upėtakinis”? Valandėlę jis svarstė, ar nereikėtų paskambinti jai pačiam, bet pabūgo, kad telefono linija atsikimšti pasirinks kaip tik tą akimirką, kai kalbės su Montoja, ir tuomet jis pražiopsos Endriuso skambutį.
   Tačiau kai jis prisiruošė paskambinti (o gal jos — atsikimšti), buvo jau beveik keturios.
   — Meldžiu atleisti, kad nepaskambinau anksčiau, — išsyk atsiprašė Endriusas.
   Vaizdo ekrane vis dar nebuvo, bet Danvortis fone girdėjo muziką ir kažkieno balsus.
   — Buvau išvykęs, grįžau tik vakar vėlai vakare, — kalbėjo Endriusas. — O šiandien niekaip negalėjau prisiskambinti. Linijos visą laiką užimtos, žinote, tie šventiniai kamščiai. Bandžiau sukti kas…
   — Ar gali atvažiuoti į Oksfordą? — pertraukė jį Danvortis. — Man reikia, kad perskaitytum taško rodmenis.
   — Žinoma, pone, — tuoj pat atsakė Endriusas. — Kada?
   — Kuo skubiau. Gal šįvakar?
   — O… — burbtelėjo jis jau nebe taip entuziastingai. — Gal galima atidėti iki rytdienos? Mano draugė šįvakar grįžta vėlai, kad Kalėdas ketinome drauge atšvęsti rytoj, bet galėčiau atvažiuoti traukiniu pavakary ar vakare. Ar jums tiks? Ar taško nustatymo laikas ribotas?
   — Taškas jau nustatytas, bet laborantą pakirto virusas, tad man reikia, kad kas nors perskaitytų rodmenis, — atsakė Danvortis. Endriuso gale kažkas prapliupo juoktis. Danvortis ėmė kone šaukti: — Kaip manai, kada galėtum atvykti?
   — Tikrai nežinau. Gal galėčiau paskambinti rytoj rytą? Tada ir pasakysiu, kada atvažiuoju metro.
   — Gerai, bet metro tu nuvažiuosi tik iki Bartono. Ten pasigauk taksi ir iki perimetro važiuok juo. Aš pasirūpinsiu, kad tave praleistų. Sutarta, Endriusai?
   Šis neatsakė, nors Danvortis vis dar girdėjo muziką kitame laido gale.
   — Endriusai? — ištarė. — Dar girdi mane? — Aptemęs ekranas jau pradėjo varyti iš proto.
   — Taip, pone, — atsakė Endriusas, jau kur kas atsargiau. — Gal galite pakartoti, ką turėsiu padaryti?
   — Perskaityti taško rodmenis. Jis jau užfiksuotas, bet laborantas…
   — Ne, ne. Prašau, pakartokite tą kitą dalį. Apie traukinį iki Bartono.
   — Važiuok traukiniu iki Bartono. — Danvortis stengėsi kalbėti lėtai ir garsiai. — Toliau traukinys nevažiuoja. Iš ten iki karantino perimetro turėsi atvažiuoti taksi.
   — Karantino?
   — Na taip, — suirzo Danvortis. — Pasirūpinsiu, kad tave įleistų į karantino zoną.
   — Koks dar karantinas?
   — Siaučia virusas, — atsakė Danvortis. — Bene nieko apie tai negirdėjai?
   — Ne, pone. Buvau išvykęs į Florenciją aptarnauti tinklo ten — perkėlimas, nekeičiant vietos erdvėje. Grįžau tik šiandien popiet. Ar reikalai rimti? — Sprendžiant iš balso, jis neatrodė išsigandęs, tik susidomėjęs.
   — Kol kas — aštuoniasdešimt vienas susirgęs, — atsakė Danvortis.
   — Aštuoniasdešimt du, — nuo palangės atsiliepė Kolinas.
   — Bet virusąjau pavyko identifikuoti, atkeliauja ir vakcina. Iki šiol dar niekas nenumirė.
   — Užtat, galiu lažintis, turite daugybę nusiminusių žmonių, kurie svajojo Kalėdoms grįžti namo, — pasakė Endriusas. — Gerai, paskambinsiu jums iš pat ryto, kai tik sužinosiu, kada galėsiu atvažiuoti.
   — Sutarta! — užriko Danvortis, kad perrėktų triukšmą kitame laido gale. — Lauksiu.
   — Gerai, — pasakė Endriusas. Vėl suošė juoko pliūpsnis, tada stojo tyla — Endriusas padėjo ragelį.
   — Atvažiuoja? — paklausė Kolinas.
   — Taip. Rytoj. — Danvortis ėmė rinkti Gilkraisto numerį.
   Ekrane pasirodė Gilkraistas — sėdintis prie rašomojo stalo ir iš pažiūros — gana karingai nusiteikęs.
   — Pone Danvorti, jei vėl ketinate reikalauti, kad kuo skubiau ištrauktume iš ten panelę Engl…
   Jei tik galėčiau, kaip tik taip ir padaryčiau, pagalvojo Danvortis. Nejaugi Gilkraistas nesuvokia netgi to, kad Kivrina jau bus tikrai pasišalinusi iš plyšio vietos, taigi, net atidarę tinklą, jie jos nebesurastų.
   — Ne, — atsakė jis. — Tik suradau laborantą, kuris atvažiuos perskaityti taško rodmenų.
   — Pone Danvorti, norėčiau jums priminti…
   — Aš kuo puikiausiai žinau, kad šiam perkėlimui vadovaujate jūs. — Danvortis tramdėsi iš paskutiniųjų. — Aš paprasčiausiai stengiuosi padėti. Žinodamas, kaip sunku per atostogas surasti laborantą, paskambinau vienam į Rydingą. Jis gali atvažiuoti rytoj.
   Gilkraistas nepatenkintas papūtė lūpas.
   — Jei jūsų laborantas nebūtų susirgęs, viso šito nė nereikėtų, — pareiškė. — Bet, kadangi yra kaip yra, teks pasinaudoti tuo, ką turime. Tegul tasai laborantas prisistato pas mane iš karto, kai tik atvyks.
   Danvortis dar prisivertė mandagiai atsisveikinti, bet, kai tik ekranas aptemo, atsivedėjęs tėškė ragelį ir čia pat vėl jį stvėrė ir kibo piktai baksnoti skaičius. Jis trūks plyš surasiąs Besingeimą, net jeigu tektų visą vakarą neatsitraukti nuo telefono.
   Bet čia įsijungė kompiuterinis balsas ir pranešė, kad visos linijos užkimštos. Danvortis padėjo ragelį ir įsmeigė akis į tamsų ekraną.
   — Laukiate dar vieno skambučio? — paklausė Kolinas.
   — Ne.
   — Tuomet gal galėtume nueiti į ligoninę? Turiu dovanėlę tetulei Merei.
   O man dar reikia pasirūpinti leidimu Endriusui įeiti į karantino teritoriją pagalvojo Danvortis.
   — Puiki mintis. Galėsi užsirišti savo naująjį šaliką.
   Kolinas subruko jį į striukės kišenę.
   — Užsirišiu, kai nueisime, — pareiškė išsišiepęs. — Nenorėčiau, kad pakeliui mane kas nors pamatytų su juo.
   Tačiau jie taip ir nesutiko nieko, kas galėtų pamatyti Koliną su šaliku. Gatvėse buvo tuščia kaip iššluota, nesimatė netgi taksi ar dviračių. Danvortis prisiminė vikaro pastabą apie tai, kad, epidemijai įsisiautėjus, žmonės vengs ir nosį kišti iš namų. Tad jie ir nekėlė kojos laukan — gal dėl tos priežasties, o gal dėl to, kad vidun juos suvijo Karfakso varpai, vis dar skalambijantys „Kalėdinius varpelius” — lyg to būtų maža, varpų gausmas tuščiose gatvėse aidėjo kone dvigubai garsiau. O gal visi snūduriavo po pernelyg sočių kalėdinių pietų. O gal paprasčiausiai nenorėjo mirkti lietuje.
   Jie nesutiko nė gyvos dvasios iki pat ligoninės. Ten, priešais nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrių stypsojo moteris, vilkinti „Barberio” neperšlampamą apsiaustą, su plakatu rankose: „Uždrauskime gabenti mums iš užsienio ligas”. Vyras, dėvintis nustatyto pavyzdžio kaukę, atidarė jiems duris ir įteikė Danvorčiui permirkusią, nors gręžk, skrajutę.
   Danvortis registratūroje paprašė pakviesti Merę, tada užmetė akį į skrajutę. Antraštė didžiosiomis raidėmis bylojo: „KOVOKIME SU GRIPU. BALSUOKITE UŽ IŠSTOJIMĄ IŠ EUROPOS SĄJUNGOS”. Ir kelios eilutės apačioje — mažesnėmis raidėmis: „Kodėl jūs turite kentėti, negalėdami atšvęsti šių Kalėdų drauge su savo mylimaisiais? Kodėl jūs priversti įstrigti Oksforde? Kas įstūmė jus į pavojų susirgti, o gal ir numirti? Ogi štai kur priežastis: Europos Sąjunga leidžia užsikrėtusiems užsieniečiams be jokių kliūčių įvažiuoti į Angliją, o Anglija negali net paprieštarauti! Emigrantas iš Indijos, užnešęs mums šį mirtinai pavojingą virusą…”
   Toliau Danvortis net nebeskaitė. Jis apvertė skrajutę. Kitoje pusėje puikavosi tekstas: „Balsuodami už atsiskyrimą, balsuojate už savo sveikatą. Nepriklausomos Didžiosios Britanijos komitetas”.
   Įėjo Merė. Kolinas paskubomis ištraukė iš kišenės šaliką ir apsivyniojo kaklą.
   — Su Šventom Kalėdom! — pasveikino ją. — Dėkoju už šaliką. Gal nori, kad praplėščiau tavo pliauškynę?
   — Taip, praplėšk, — sutiko Merė. Ji atrodė pavargusi. Vilkėjo tą patį gydytojo chalatą kaip ir prieš dvi dienas. Tik dabar prie atlapo kažkas buvo prisegęs bugienio šakelę.
   Kolinas pokštelėjo pliauškynę.
   — Štai, užsidėk skrybėlę. — Jis išlankstė mėlyną popierinę karūną.
   — Ar tau pavyko bent trupučiuką pailsėti? — paklausė Danvortis.
   — Šiek tiek, — atsakė ji, užsivoždama karūną ant pasišiaušusių žilų plaukų. — Vien nuo vidurdienio mums atgabeno trisdešimt naujų ligonių, o aš didžiąją dienos dalį sugaišau mėgindama gauti sekvenciją iš PGC, bet telefono linijos beviltiškai užkimštos.
   — Žinau, — atsakė Danvortis. — Ar galiu aplankyti Badrį?
   — Gal minutei ar dviem gali pas jį užeiti… — Ji susiraukė. — Sintamicinas nė trupučio jam nepadeda, kaip, beje, ir abiem studentams, buvusiems šokiuose Hedingtone. Beverlės Bryn būklė šiek tiek pagerėjo. — Ji dar niūriau suraukė antakius. — Man dėl to neramu. Ar imuniteto stiprinimo procedūrą jau atlikai?
   — Dar ne. Bet Kolinas — jau.
   — Ir kraupulingai skaudėjo, — pareiškė Kolinas, išvyniodamas pliauškynėje aptiktą popieriaus juostelę. — Ar nori, kad perskaityčiau tau tekusią minklę?
   Merė linktelėjo.
   — Rytoj man reikės, kad į karantino zoną praleistų laborantą — jis turi perskaityti man Kivrinos taško rodmenis, — pasakė Danvortis. — Ką turiu padaryti, kad gaučiau jam leidimą?
   — Kiek žinau — nieko. Apsauga neišleidžia žmonių iš čia, bet kažin ar stengiasi neįleisti čionai.
   Registratorė pasikvietė Merę į šalį ir kažką tyliai, primygtinai jai sukuždėjo.
   — Jau turiu eiti, — subruzdo ji. — Bet tu jokiu būdu neišeik neatlikęs imuniteto stiprinimo procedūros. Kai aplankysi Badrį, grįžk atgal čionai. Kolinai, tu pono Danvorčio palauksi čia.
   Danvortis užlipo į izoliatorių. Prie durų jis nieko nerado, tad šiaip ne taip įsirangę į apsauginės aprangos komplektą, neužmiršęs pirštinių apsimauti paskiausia, ir įėjo vidun.
   Dailioji slaugė, kuri taip domėjosi Viljamu, kaip tik matavo Badriui pulsą, įdėmiai žvelgdama į ekraną. Danvortis sustojo lovos kojūgalyje.
   Merė buvo sakiusi, kad Badriui vaistai nepadeda, bet Danvortis vis vien buvo priblokštas, jį išvydęs. Badrio veidas vėl buvo pajuodęs nuo karštinės, po akimis tamsavo mėlynės, tarsi kas būtų jam smogęs. Badrio dešinioji ranka buvo prikabinta prie kažkokio sudėtingo šunto. Alkūnės linkis margavo šiurpiomis violetinėmis ir purpurinėmis dėmėmis. Kairioji ranka atrodė dar baisiau — visa vidinė dilbio pusė pajuodusi.
   — Badri… — ištarė Danvortis, bet slaugė papurtė galvą.
   — Pabūti galite tik minutėlę, — pasakė ji.
   Danvortis linktelėjo.
   Slaugė nuleido glebią Badrio ranką ant lovos, kažką surinko konsolės klaviatūra ir pasišalino.
   Danvortis atsisėdo prie lovos ir apžvelgė ekranus. Šie atrodė lygiai taip pat, Danvorčiui — visiškai nesuprantamai, nieko jam nesakė nei diagramos, nei dantytos kreivės, nei besikeičiantys skaičiai. Jis dirstelėjo į Badrį — visai nusigalavusį, tarytum sudaužytą. Paskui švelniai patapšnojo jam ranką ir pakilo eiti.
   — Tai žiurkės, — sumurmėjo Badris.
   — Badri? — tyliai ištarė Danvortis. — Čia aš, ponas Danvortis.
   — Pone Danvorti… — ištarė Badris neatsimerkdamas. — Aš mirštu, tiesa?
   Danvortį nusmelkė baimė.
   — Žinoma, ne, — atsakė kuo nuoširdžiau. — Iš kur ištraukei, kad miršti?
   — Nuo to mirštama visada, — pasakė Badris.
   — Ką? Nuo ko?
   Badris neatsakė. Danvortis dar pasėdėjo su juo, kol atėjo slaugė, bet Badris nebeistarė nė žodžio.
   — Pone Danvorti, — šnipštelėjo slaugė. — Jam reikia ilsėtis.
   — Žinau. — Jis pasuko prie durų, bet ant slenksčio dar kartą atsigręžė pažvelgti į pasliką gulintį Badrį.
   — Tai išgalabijo visus, — pasakė Badris. — Išžudė pusę Europos.
   Kai Danvortis nulipo žemyn, Kolinas stypsojo prie registratorės staliuko ir pasakojo šiai apie Kalėdų proga gautas dovanas.
   — Mamos siųstų dovanų taip ir neatnešė — tai dėl karantino. Paštas jų nepraleido.
   Danvortis pasakė registratorei, kad jam turėtų suleisti preparato imunitetui stiprinti. Ši linktelėjo ir pasakė:
   — Truks tik akimirką.
   Jie atsisėdo laukti. Tai išgalabijo visus… — galvojo Danvortis. Išžudė pusę Europos.
   — Taip ir neperskaičiau jai tekusios minklės, — pasakė Kolinas.
   — Gal norite išgirsti? — Atsakymo jis net nelaukė: — Kur buvo Kaledų Senelis, kai užgeso šviesa? — Jis nutilo, dabar jau laukdamas atsakymo.
   Danvortis tik papurtė galvą.
   — Tamsoje.
   Kolinas išsitraukė iš kišenės gumos guzulą, išvyniojo ir susibruko į bumą.
   — Jaudinatės dėl tos savo merginos, ar ne? — paklausė.
   — Taip.
   Jis sulankstė gumos pakuotę į mažulytį gniutulą.
   — Štai ko nesuprantu: kodėl jūs negalite jos iš ten ištraukti?
   — Juk ji nestovi toje pačioje vietoje, į kurią persikėlė. Turime laukti sutartos susitikimo datos.
   — Aš ne tai turėjau omeny. Norėjau pasakyti: kodėl jūs.negalite grįžti į tą patį akimirksnį, kai ją išsiuntėte, ir užklupti ją, dar tebesančią ten? Anksčiau, nei jai galėjo kas nors nutikti? Na, juk jūs galite persikelti į bet kurį laiką, argi ne taip?
   — Ne, — atsakė Danvortis. — Tiesa, galima išsiųsti istoriką į bet kurį laiką, bet kartą jis jau nukeliavęs ten, tinklas veikia tik realiu laiku. Ar jūs mokykloje mokėtės apie paradoksus?
   — Taip, — atsakė Kolinas, nors neatrodė tvirtai įsitikinęs. — Tai kažkas apie laiko kelionių taisykles, ar ne?
   — Erdvėlaikio kontinuumas paradoksų neleidžia, — paaiškino Danvortis. — O jeigu Kivrinos dėka atsitiktų kas nors, kas iš tikrųjų neatsitiko, arba jei ji taptų kokio nors anachronizmo priežastimi, tai ir būtų paradoksas.
   Kolinas vis dar neatrodė kaip reikiant supratęs.
   — Vieną iš paradoksų apibrėžia tai, kad niekas negali būti dviejose vietose vienu metu. Ji — jau keturios dienos praeityje. Ir šito mes niekaip negalime pakeisti. Tai jau įvyko.
   — Kaip tuomet ji sugrįš?
   — Kai ji persikėlė į praeitį, laborantas nustatė tikslias jos buvimo koordinates — tai mes vadiname taško fiksavimu. Taškas nurodo tikslų laiką bei vietą, kur ji yra, ir veikia maždaug kaip… na… — Jis ieškojo kuo suprantamesnio palyginimo. — Na, tarkime tai — kaip saitas, kaip virvė, surišanti draugėn du laiko momentus, taigi, tinklą tam tikru sutartu metu galima vėl atidaryti ir pasiimti iškeliavusį žmogų.
   — Maždaug šitaip: „Susitiksime prie varpinės pusę šešių”?
   — Maždaug. Tai vadinama susitikimo laiku. Kivrinos susitikimo laikas — po dviejų savaičių. Gruodžio dvidešimt aštuntąją. Tą dieną laborantas vėl atidairys tinklą, ir Kivrina sugrįš.
   — Manding, sakėte, kad laikas ten ir laikas čia sutampa. Tad kaip dvidešimt aštunta gruodžio gali būti po dviejų savaičių?
   — Viduramžiais buvo naudojamas kitas kalendorius. Dabar ten — gruodžio septynioliktoji. O pagal mūsų kalendorių susitikimo laikas — sausio šeštą. — Jei tik ji tikrai ateis į susitikimo vietą. Jei tik aš surasiu laborantą, kuris atidarytų tinklą.
   Kolinas išsitraukė gumos gurvuolį ir įdėmiai apžiūrėjo. Jis buvo balzganas, su mėlynu atspalviu, dėmėtas. Labai jau panašus į mėnulio žemėlapį. Kolinas įsigrūdo gumą atgal į bumą.
   — Vadinasi, jeigu aš iškeliaučiau į 1320-uosius gruodžio dvidešimt šeštąją, galėčiau švęsti Kalėdas du kartus?
   — Taip. Tikriausiai.
   — Apokaliptiška, — pareiškė Kolinas. Jis išlankstė gumos popierėlį ir vėl sulankstė — pavyko į netgi dar mažesnį gumuliuką.
   — Man atrodo, jie bus apie jus pamiršę.
   — Ir man pradeda taip atrodyti, — pasakė Danvortis. Išvydęs prašmėžuojant budintį gydytoją, sustabdė jį ir pasakė laukiąs imuniteto sustiprinimo procedūros.
   — O, tikrai? — gydytojas, regis, nustebo. — Tuojau pamėginsiu išsiaiškinti. — Jis išnyko už skyriaus durų.
   Danvortis su Kolinu dar kiek palaukė. „Tai žiurkės”, — sakė Badris. O pačią pirmąją naktį jis klausė Danvorčio: „Kokie dabar metai?” Bet juk pats tvirtino, kad laiko paklaida — minimali! Ir dar užtikrino, kad visi asistento apskaičiavimai buvo teisingi.
   Kolinas protarpiais vis išsitraukdavo iš burnos gumą ir apžiūrėdavo, kaip keičiasi jos spalva.
   — O jei nutiktų kas nors siaubingo, nejaugi negalėtumėte kartelį sulaužyti taisyklių? — paklausė jis, prisimerkęs nužiūrinėdamas gumos gurvuolį. — Na, pavyzdžiui, jei ji nusilaužtų ranką arba žūtų, arba jei jai po kojomis sprogtų bomba?
   — Tai ne taisyklės, Kolinai. Tai moksliniai dėsniai. Jų sulaužyti mes niekaip negalime, kad ir kiek mėgintume. Jeigu pabandytume panaikinti jau nutikusius įvykius, tinklas paprasčiausiai neatsivertų.
   Kolinas išspjovė gumą į popierėlį ir rūpestingai suvyniojo.
   — Esu tikras, kad tai jūsų panelei viskas klojasi kuo puikiausiai, — pareiškė.
   Jis sugrūdo suvyniotą gumą į striukės kišenę ir iš ten pat išsitraukė nemenką ryšulį.
   — Tai tau, pamiršau atiduoti tetulei Merei kalėdinę dovaną!
   Jis stryktelėjo ir smuko į nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrių anksčiau, nei Danvortis suskubo prasižioti, kad palauktų. Vaikiščias įpuolė pro duris ir tą pat akimirksnį nėrė atgal.
   — Pasiutimas! Rakštis Subinėj! — šūktelėjo. — Ateina čionai!
   Danvortis atsistojo.
   — Iki visiškos laimės tik jos ir trūko.
   — Čionai! — mostelėjo Kolinas. — Tą naktį, kai atvažiavau, ir įsmukau pro anas duris. — Jis nukūrė į priešingą pusę nuo durų.
   — Eime!
   Danvortis lenktyniauti su Kolinu nepajėgė, bet sparčiu žingsniu patraukė Kolino nurodytu koridorių labirintu, kol galiausiai pro tarnybinį įėjimą ištrūko į šoninę gatvelę. Už durų lietuje mirko kažkoks žmogus su kartono lakštu rankose. Jo plakatas skelbė: „Lemtis, kurios taip baiminomės, mus jau užgriuvo”. Kad ir kaip keista, šia fraze šįsyk buvo pataikyta kaip pirštu į akį.
   — Tuojau apsidairysiu, ar ji tikrai mūsų nepastebėjo, — mestelėjo Kolinas ir nėrė už kampo pasižiūrėti, kad dedasi prie pagrindinių durų.
   Vyriškis pakišo Danvorčiui skrajutę. „PASAULIO PABAIGA JAU ČIA PAT!” — rėkte rėkė ji didžiulėmis riebiomis raidėmis. „Bijokite Dievo, nes atėjo Jo teismo valanda”. „Apreiškimas Jonui 14:7”.
   Kolinas pamojavo Danvorčiui iš už kampo.
   — Viskas gerai, — sušniokštė kiek uždusęs. — Ji viduj. Kaukia ant registratorės.
   Danvortis grąžino vyriškiui skrajutę ir nusekė paskui Koliną. Šis straksėjo priekyje Vudstoko kelio link. Danvortis neramiai dirsčiojo per petį į nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus duris, bet taip ir nepamatė nė gyvos dvasios — piketuotojų prieš Europos Bendriją, ir tų nebebuvo.
   Kolinas dūmė dar visą kvartalą, paskui sulėtino žingsnį. Išsitraukė iš kišenės muilo tablečių maišelį, pasiūlė ir Danvorčiui.
   Šis atsisakė.
   Kolinas įsimetė į bumą rausvą saldainiuką ir, glemžodamas jį, ne itin aiškiai numykė:
   — Kaip gyvas dar nesu šitaip šauniai šventęs Kalėdų.
   Virškindamas šį požiūrį, Danvortis įveikė dar porą kvartalų.
   Ausis rėžė varpų gausmas — šįsyk jie niokojo „Blausų viduržiemį”, kas irgi puikiai tiko prie situacijos. Gatvės buvo tuštutėlės, bet, kai tik jie pasuko į Didžiąją gatvę, priekyje sušmėžavo pažįstama figūra, susigūžusi ir atskubanti artyn.
   — Ponas Finčas, — tarstelėjo Kolinas.
   — Viešpatie švenčiausias, — atsiduso Danvortis. — Kaip manai, kojis pristigo dabar?
   — Nuoširdžiai viliuosi, kad Briuselio kopūstų.
   Finčas išgirdo balsus ir pakėlė galvą.
   — Ak, štai kur jūs, pone Danvorti. Ačiū Dievui. Visur jūsų ieškojau.
   — Kas dar nutiko? — paklausė Danvortis. — Juk pažadėjau poniai Teilor, kad kaip nors surasiu kambarį repeticijoms.
   — Visai ne tai, pone. Bėda ištiko sulaikytuosius. Du iš jų jau atgulė, pakirsti viruso.
 

„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(032631 — 034122)

   1320 gruodžio 21 (pagal senąjį kalendorių). Tėvas Rošas nežino, kur yra plyšys. Prikalbinau jį nusivesti mane ten, kur tąsyk susitiko Gavyną, bet netgi tada, kai stovėjau laukymėje, atmintyje niekas nė nekrustelėjo. Akivaizdu, kad Gavynas, prieš sutikdamas tėvą Rošą, įveikė nemenką atstumą nuo plyšio, o aš tuo metu jau klejojau beveik be sąmonės.
   Šiandien supratau ir dar kai ką: savomis jėgomis surasti plyšio man niekaip nepavyks. Giria pernelyg didelė, joje — devynios galybės laukymėlių su ąžuolais ir tankių karklynų — dabar, kai prisnigo, visos jos atrodo visiškai vienodos. Reikėjo man palikti prie plyšio kokį nors pastebimesnį ženklą, ne vien numesti dėžutę.
   Taigi, teks kažkaip prikalbinti Gavyną, kad parodytų man tikrąją plyšio vietą, o jis dar netgi negrįžęs. Rozemunda sakė man, kad iki Koursio — tik pusė dienos kelio, bet Gavynas tikriausiai nenorėjo joti atgal per lietų ir liko nakvoti.
   Nuo pat mūsų sugrįžimo lyja kaip iš kibiro. Tikriausiai turėčiau tik džiaugtis, nes lietus nuplaus sniegą, bet tokiu oru nėra ko nė svajoti apie žygį ieškoti plyšio, maža to, ir dvare tvyro stingdantis šaltis. Visi net ir namuose nenusivelka apsiaustų ir tūno susigūžę prie ugniavietės.
   Kažin, kaip nuo šalčio ginasi paprasti valstiečiai? Sukiužusios jų trobelės nesulaiko net vėjo, o toje, į kurią buvau įlindusi pati, nemačiau netgi nieko panašaus į antklodę. Reikia manyti, jie ten sušalę į kaulą, o Rozemunda pranešė man, neva prievaizdo žmona sakiusi, kad lietus nesiliaus iki pat Kūčių.
   Rozemunda atsiprašė manęs už bjaurų elgesį miške ir pasakė:
   — Buvau labai supykusi ant sesers.
   Tačiau Agnesė čia niekuo dėta — Rozemunda pernelyg smarkiai susikrimto išgirdusi žinią, jog Kalėdoms pakviestas jos sužadėtinis. Nutaikiusi progą persimesti su Rozemunda keliais žodžiais akis į akį, paklausiau, ar ji nuogąstaujanti dėl būsimų vedybų.
   — Dėl jų susitarė mano tėtis, — atsakė ji, verdama siūlą į adatą. — Mes susižadėjome per šventą Martyną^[4]. O susituoksime per Velykas.
   — Ar tu sutikai tekėti? — paklausiau.
   — Partija tikrai gera, — atsakė ji. — Seras Bloetas užima aukštą padėtį, be to, jo žemės jungiasi su mano tėčio žemėmis.
   — O tu jį myli?
   Ji įsmeigė adatą į drobė, ištemptą ant medinio rėmelio.
   — Tėtis nė už ką neleistų, kad man nutiktų kas nors blogo, — tiek teatsakė ji, traukdama iš siuvinio ilgą siūlą.
   Nieko daugiau ji nenorėjo sakyti, o iš Agnesės sugebėjau ištraukti tik tiek, kad seras Bloetas labai mielas, nes padovanojęs jai sidabrinį pinigėlį — be jokios abejonės, tai viena iš sužieduotuvių dovanų.
   Agnesė pernelyg susirūpinusi savo keliuku, kad pasakotų man dar ką nors. Daugmaž pusiaukelėje ji liovėsi skųstis, o kai grįžome ir nukėliau ją nuo keršio, ėmė šlubuoti akivaizdžiai persistengdama, tad pamaniau, kad ji tik stengiasi atkreipti į save dėmesį. Bet kai nutaikiau progą apžiūrėti sumušimą, įsitikinau, kad šašas visiškai nuplėštas. Sumušta vieta paraudusi ir patinusi.
   Nuploviau jai žaizdą ir aprišau pačiu švariausiu skudurėliu, kokį tik pavyko rasti (bijau, kad tai bus vienas iš Imeinos galvos apdangalų, mat aptikau jį skrynioje lovos kojūgalyje), o paskui prikalbinau pasėdėti ramiai prie ugnies ir pažaisti su mediniu riteriu. Bet man neramu. Jei į žaizdą įsimes koks užkratas, galime susilaukti rimtos bėdos. Keturioliktame amžiuje niekas nė girdėt negirdėjęs apie kokius nors antimikrobinius preparatus.
   Elivysa irgi nerimauja. Akivaizdu, kad ji laukė Gavyno sugrįžtant šįvakar: vis matydavau ją stoviniuojančią prie pertvaros ir besižvalgančią pro duris laukan. Taip ir nesugebėjau perprasti, ką ji jaučia Gavynui. Kartais, pavyzdžiui šiandien, man atrodo, kad ji myli jį ir bijo to, ką šitokia meilė reikštų jiems abiem. Tais laikais svetimavimas bažnyčios požiūriu buvo mirtina nuodėmė, neretai — ir gana pavojinga. Bet dažniausiai lyg ir nekyla abejonių, kad jo amour — visiškai be atsako, kad Elivysai taip neramu dėl vyro, jog Gavynas jai — tuščia vieta.
   Tyra, nepasiekiama dama buvo tokios riteriškos meilės idealas, ir vis dėlto akivaizdu, kad Gavynas pats nenutuokia, ar ji į jo jausmus atsako tuo pačiu, ar ne. Išgelbėdamas miškuose mane ir sukurpdamas istoriją apie gaują plėšikų, jis, be jokioė abejonės, siekė padaryti jai įspūdį (būtų dar žymiai įspūdingiau, jei iš tikrųjų egzistuotų kokie dvidešimt pakelės plėšikų, ginkluotų kardais, vėzdais bei koviniais kirviais). Akivaizdu: jis ryžtųsi bet kam, kad tik pelnytų jos palankumą, ir ledi Imeina tai žino. Manau, kaip tik todėl ir išsiuntė jį į Koursį.

   Kol jie parsirado į Baliolą, virusas paguldė dar du iš sulaikytųjų. Danvortis nusiuntė Koliną į lovą, o pats padėjo Finčui paguldyti susirgusiuosius ir paskambino į ligoninę.
   — Visos mūsų mašinos šiuo metu išvykusios, — pranešė jam registratorė. — Atsiųsime greitąją iš karto, kai tik galėsime.
   Greitosios jie sulaukė tik pusiaunaktį. Kai Danvortis pats pasiekė lovą, buvo jau po pirmos.
   Kolinas miegojo sudedamoje lovelėje, kurią jam iš kažkur atnešė Finčas; „Riterių amžius” gulėjo greta jo ant pagalvės. Danvortis jau tiesė ranką patraukti knygą, bet persigalvojo — nenorėjo vaikinuko pažadinti. Tada pats krito į lovą.
   Kivrina negalėjo pakliūti į maro pragaištį. Badris juk sakė, kad laiko paklaida — vos keturios valandos, o maras Angliją užgriuvo 1348-aisiais. O Kivrina išsiųsta į 1320-uosius.
   Danvortis apsivertė ant kito šono ir ryžtingai užsimerkė. Ji tikrai negalėjo pakliūti į marą. Badris kliedėjo. Juk prišnekėjo visokių dalykų: apie kažkokį dangtį ir sudaužytą porcelianą, dar — apie žiurkes. Beprasmiški kliedesiai. Tai karštinė kalta. Jis liepė Danvorčiui atsitraukti, o gal daryti kažką atsargiai, nesupaisysi. Bruko jam kažkokius įsivaizduojamus užrašus. Visa tai ničnieko nereiškia.
   „Tai žiurkės”, — tvirtino Badris. Keturioliktojo amžiaus žmonės nežinojo, kad užkratą platina žiurkių utėlės. Jie net nenutuokė, kas sukėlė ligą. Bandė kaltinti visus iš eilės: žydus, raganas, pamišėlius. Žudydavo nevispročius, kardavo senas moteris. Degindavo ant laužo nepažįstamus.
   Danvortis išsiropštė iš lovos ir nustypčiojo į svetainę. Ant pirštų galiukų pritipeno prie Kolino lovelės ir ištraukė „Riterių amžių” vaikinukui iš po galvos. Šis krustelėjo, bet nepabudo.
   Danvortis atsisėdo ant palangės ir atsivertė skyrių apie Juodąją Mirtį. Epidemija prasidėjo Kinijoje 1333-aisiais ir prekybiniais laivais greitai persikėlė į Vakarus — pasiekė Mesinos uostą Sicilijoje, o iš ten — Pizą. Užkratas labai greitai išplito Italijoje ir Prancūzijoje: aštuoniasdešimt tūkstančių mirusių Sienoje, šimtas tūkstančių — Florencijoje, trys šimtai tūkstančių — Romoje. O paskui maras persikėlė ir per Lamanšą. Angliją pasiekė 1348-aisiais, „šiek tiek prieš Jono Krikštytojo dieną” — birželio dvidešimt ketvirtąją.
   Tai reikštų, kad laiko paklaida — dvidešimt aštuoneri metai. Badris nerimavo dėl galimo pernelyg didelio laiko uždelsimo, bet kalbėjo apie savaites, ne metus.
   Danvortis siektelėjo per Kolino lovelę ir pasiėmė iš lentynos Ficvilerio „Pandemijas”.
   — Ką jūs čia darote? — per miegus paklausė Kolinas.
   — Skaitinėju apie Juodąją Mirtį, — sukuždėjo Danvortis. — Miegok.
   — Jie maro šitaip nevadino, — neaiškiai suniurzgė Kolinas — gumos gniutulą ir miegodamas laikė burnoje. Vaikiščias apsivertė, susivyniodamas į antklodę. — Vadino mėlynąja liga.
   Danvortis nusinešė abi knygas į savo lovą. Pasak Ficvilerio, maras Angliją pasiekė 1348-aisiais, per Petrines, vadinasi, birželio dvidešimt devintąją. Oksfordą jis pasiekė gruodį, Londoną — jau 1349-ųjų spalį, o paskui persikėlė per Lamanšą atgal — užgriuvo Nyderlandus bei Norvegiją. Juodoji Mirtis šlavė visus iš eilės, nepalietė tik Bohemijos ir Lenkijos, kurios suskubo paskelbti karantiną, ir, kad ir kaip keista, neprasibrovė į kai kurias Škotijos dalis.
   Savo kelyje Juodoji Mirtis šienavo viską, tarsi koks Mirties Angelas, išguldydama ištisus kaimus, nepalikdama nieko, kas galėtų atlikti paskutiniąsias apeigas ar palaidoti pūvančius kūnus. Buvo vienuolynas, kuriame išmirė visi vienuoliai, išskyrus vieną.
   Vienintelis, likęs gyvas, paliko, užrašus. „Tam, kad visi tie dalykai, kuriuos reikia atminti, nepražūtų laiko tėkmėje ir neišsitrintų iš atminties tų, kurie ateis po mūsų, — rašė jis, — aš, regėdamas šitiek blogybių, o ir visą pasaulį, deja, dūstantį Didžiojo Blogio gniaužtuose, pats būdamas jau tarsi tarp mirusiųjų, pats laukdamas mirties, privalau suguldyti į raštus visus tuos dalykus, kurių liudininkas buvau”.
   Jis užrašė viską — tikras istorikas, o paskui, matyt, mirė ir pats — visiškai vienas. Jo rankraštis nutrūko staiga, o apačioje buvo įrašas jau kita ranka: „Atrodo, čia autorius numirė”.
   Kažkas pabarbeno į duris. Finčas. Su chalatu, apsiblaususiomis akimis, paklaikęs.
   — Dar viena iš sulaikytųjų, pone, — išbėrė jis.
   Danvortis pridėjo pirštą prie lūpų ir drauge su Finču išėjo į koridorių.
   — Į ligoninę skambinai?
   — Taip, pone, bet jie sakė, kad greitosios automobilį galės atsiųsti ne anksčiau nei po kelių valandų. Liepė susirgusiąją izoliuoti, duoti jai dimantadino ir girdyti apelsinų sultimis.
   — Kurių, manau, beveik visai nebeliko, — suirzęs drėbtelėjo Danvortis.
   — Taip, pone, bet ne tai blogiausia. Su ja neįmanoma susišnekėti.
   Danvortis liepė Finčui palaukti už durų, kol apsirengs ir susiras veido kaukę, paskui abu drauge nužingsniavo į Salviną. Prie durų spietėsi sulaikytųjų būrelis gana keistokais apdarais, kuriuos sudarė apatiniai drabužiai, paltai bei antklodės. Tik keleto veidus dengė kaukės. Užporyt visi jie jau tysos pasliki, dingtelėjo Danvorčiui.
   — O, ačiū Dievui, jūs čia, — subruzdo kažkas iš sulaikytųjų. — Ničnieko negalime su ja padaryti.
   Finčas nusivedė Danvortį pas susirgusiąją, kuri labai tiesi sėdėjo lovoje. Tai buvo pagyvenusi moteris žilais išsidraikiusiais plaukais — tokiomis pat nesveikai blizgančiomis akimis, tokia pat karštligiškai gyvybinga, koks buvo ir Badris pirmąją naktį.
   — Nešdinkis! — suriko ji vos išvydusi Finčą ir mostelėjo ranka jo pusėn. Paskui degančios jos akys smigo į Danvortį. — Tėveli! — sušuko ji ir įnoringai atkišo apatinę lūpą. — Aš buvau negera mergaitė, — sučiepsėjo ji vaikišku balseliu. — Suvalgiau visą gimtadienio tortą, ir dabar man skauda pilvuką.
   — Dabar suprantate, ką turėjau omeny, pone? — įsikišo Finčas.
   — Ar indėnai tikrai ateina, tėveli? — paklausė ji. — Man nepatinka indėnai. Jie turi lankus ir strėles.
   Kol bendromis pastangomis jiems pavyko šiaip taip paguldyti ją į sudedamą lovelę vienoje iš auditorijų, atėjo ir rytas. Danvortis galiausiai griebėsi paskutinės likusios išeities ir, vos jis pasakė: „Tėvelis nori, kad jo geroji mergytė tuojau pat gultų į lovelę”, — ji netikėtai nurimo, bet tuoj pat atvažiavo ir greitoji.
   — Tėveli! — sriūbavo moteris, kai sanitarai kėlė ją į mašiną. — Nepalik manęs čia vienui vienos!
   — O jergutėliau, — suaimanavo Finčas, kai greitoji pagaliau nuvažiavo. — Jau ir pusryčių metas praėjo. Tikiuosi, jie nesurijo viso kumpio.
   Jis nuskubėjo skirstyti maisto davinių, o Danvortis grįžo į savo butą laukti Endriuso skambučio. Ant laiptų susidūrė su Kolinu — šis žiaumojo skrudintos duonos riekelę, tuo pat metu brukdamas ranką į striukės rankovę.
   — Vikaras prašė padėti jam surinkti sulaikytiesiems drabužių, — pranešė jis pilna burna. — Skambino tetulė Merė. Sakė, kad būtinai jai perskambintumėte.
   — O kaip Endriusas? Neskambino?
   — Ne.
   — Gal jau atkurtas telefono vaizdo ryšys?
   — Ne.
   — Neužmiršk dėvėti privalomos kaukės! — šūktelėjo Danvortis vaikiščiui pavymui. — Ir šaliko — taip pat!
   Jis paskambino Merei ir nekantriai pratrypčiojo prie telefono geras penkias minutes, kol ji pagaliau pakėlė ragelį.
   — Džeimsai, čia tu? — išgirdo jis Merės balsą. — Skambinau dėl Badrio. Jis nori tave pamatyti.
   — Ar jis jau sveiksta?
   — Ne. Temperatūra vis dar laikosi labai aukšta, be to, pastaruoju metu jis kažko smarkiai jaudinasi, vis kartoja tavo vardą, reikalauja tave pakviesti — esą turįs pasakyti kažką labai svarbaus. O nuo to jo būklė tik dar labiau blogėja. Jei ateitum ir pasikalbėtum su juo, galbūt jis kiek apsiramintų.
   — Gal jis kalba ką nors apie marą? — paklausė Danvortis.
   — Apie marą? — Merė, atrodo, suirzo. — Tik nesakyk, kad ir tu užsikrėtei tais kvailais, galaižin iš kur atsklidusiais gandais, Džeimsai — esą tai cholera, tai juodoji karštinė, iš naujo įsiplieskusi pandemija…
   — Ne, ne, — pasiskubino nuraminti ją Danvortis. — Tai tik Badris. Vakar vakare jis sakė štai ką: „Tai išgalabijo pusę Europos”. Ir dar: „Tai žiurkės”.
   — Jis smarkiai karščiuoja, Džeimsai. Ir kliedi. Tokios sapalionės nieko nereiškia.
   Juk jos tiesa, patikino save Danvortis. Kai sulaikytoji pradėjo kažką paistyti apie indėnus, ginkluotus lankais ir strėlėmis, jis juk nepradėjo dairytis, už kurio krūmo tyko sjuksų kariai. Tam, kad paaiškintų, nuo ko susirgo, ji susikūrė gimtadienio tortą, lygiai taip pat ir Badris Susikūrė marą. Tokios kalbos ničnieko nereiškia.
   Vis dėlto jis pažadėjo Merei tučtuojau ateisiąs ir nuskubėjo ieškoti Finčo. Endriusas tiksliai nepasakė, kurią valandą skambinsiąs, bet Danvortis negalėjo rizikuoti, nieko nepalikdamas budėti prie telefono. Liko tik apgailestauti, kad nepaprašė Kolino palaukti, kol pasikalbėsiąs su Mere.
   Finčas tikriausiai būsiąs valgykloje — turbūt krūtine užstojęs gina paskutiniąsias kumpio atsargas. Danvortis nukėlė ragelį nuo šakutės, kad skambinantysis sulauktų užimto telefono signalo, ir nuskubėjo per kiemą į valgyklą.
   Prie durų jį pasitiko ponia Teilor.
   — Kaip tik ėjau jūsų ieškoti, — pareiškė ji. — Girdėjau, šiąnakt virusas pakirto keletą iš sulaikytųjų.
   — Taip, — patvirtino Danvortis, žvilgsniu ieškodamas salėje Finčo.
   — O Dievulėliau. Vadinasi, užsikrėsti galėjome mes visi.
   Finčo jis taip ir nepastebėjo.
   — Kiek laiko trunka inkubacinis periodas? — paklausė ponia Teilor.
   — Nuo dvylikos iki keturiasdešimt aštuonių valandų, — atsakė Danvortis. Jis ištempė kaklą, stengdamasis žvilgtelėti sulaikytiesiems virš galvų.
   — Koks siaubas, — kalbėjo ponia Teilor. — Kas bus, jeigu kuris nors iš mūsų susirgs kaip tik vidury koncerto? Mes — tradicinės mokyklos atstovai, supraskite, ne bažnytinis susirinkimas. Tad privalome laikytis labai griežtų taisyklių.
   Danvortis taip ir liko nesupratęs, kodėl tradicionalistams, kad ir kas tai būtų, prisireikė kurti taisykles, susijusias su draudimu pakeisti varpininką, netikėtai susirgusį gripu.
   — Trečioji Taisyklė, — aiškino ponia Teilor. — Kiekvienas varpininkas privalo be pertrūkio laikytis savo varpo. Jei kuris nors iš mūsų staiga susmuktų, jo partijos nieku gyvu negalėtų perimti kas nors kitas. O tada sugriūtų ritmas.
   Danvorčiui taip ir stojo vaizdas prieš akis: vienas iš varpininkų su visomis baltomis pirštinėmis staiga griūva paslikas, o kiti skubiai nuspiria jį į šoną, kad nesutriktų ritmas.
   — Ar esama kokių nors išankstinių požymių? — paklausė ponia Teilor.
   — Ne, — atsakė jis.
   — Tuose NSA išsiuntinėtuose lapeliuose minima: dezorientacija, pakilusi temperatūra, galvos skausmas. Bet iš to mums jokios naudos. Visiems mums nuo varpų gausmo nuolat skauda galvą.
   Va šitai įsivaizduoju kuo puikiausiai, pagalvojo Danvortis, dairydamasis Viljamo Gadsono ar kurio kito vyresniųjų kursų studento, kurį galėtų pasodinti budėti prie telefono.
   — Jeigu būtume bažnytinio susirinkimo nariai, tai, be abejo, neturėtų reikšmės. Jų taisyklės leidžia žmonėms keistis vietomis į kairę ir į dešinę. Atlikdami Jorke „Tittum Bob Maxims”, jie pasitelkė devyniolika varpininkų. Devyniolika! Netelpa galvoj, kaip jiems apsiverčia liežuvis vadinti tai kūrinio varpams atlikimu.
   Danvortis taip ir nepastebėjo valgykloje nė vieno iš savo studentų, o Finčas, reikia manyti, užsibarikadavęs maisto produktų sandėliuke. Kolinas jau kadai išgaravęs.
   — Ar jums vis dar reikia kambario pratyboms? — paklausė Danvortis ponios Teilor.
   — Taip, nebent šitas užkratas paguldytų ir kurį nors iš mūsų. Žinoma, tada galėtume mėginti išsiversti su „Stedmans”, bet tai juk būtų visai ne tas pats, argi ne taip?
   — Aš leisiu jums pasinaudoti savo svetaine, su sąlyga, jei atsiliepsite į telefono skambučius ir užrašysite man žinias. Aš laukiu labai svarbaus telefono skambučio magistraline linija… norėjau pasakyti, tarpmiestiniu ryšiu, tad labai svarbu, kad kambaryje visą laiką kas nors būtų.
   Jis nusivedė ją į savo butą.
   — O, kambarys ne itin didelis, — įvertino ji. — Nesu tikra, kad mums pakaks vietos repetuoti skambinimo varpais judesius. Gal mes galėtume šiek tiek prastumdyti baldus?
   — Darykite ką tik norite, jei tik atsiliepsite į skambučius ir perduosite žinias. Man turi paskambinti ponas Endriusas. Perduokite jam, kad, norint patekti į karantino zoną jokio leidimo jam nereikia. Pasakykite, kad eitų tiesiai į Brasenozę — aš susitiksiu su juo ten.
   — Ką gi, manau, vis dėlto bus gerai, — pareiškė ji, tarytum darydama jam paslaugą. — Šiaip ar taip, geriau nei toje visų vėjų košiamoje kavinėje.
   Danvortis paliko ją stumdyti baldų, toli gražu neįsitikinęs, kad sumanymas patikėti telefoną jai buvo toks jau vykęs, ir nuskubėjo pas Badrį. Šis trūks plyš norėjo kažką jam pasakyti. Tai išgalabijo visus. Išžudė pusę Europos.
   Lietus apstojo, virto skysta miglele; prie ligoninės durų jau buvo susirinkęs visas pulkas piketuotojų, protestuojančių prie Europos bendriją. Prie jų prisijungė ir keletas daugmaž Kolino amžiaus vaikiščių, juodu pleistru apsilipdžiusių veidus ir šūkaliojančių: „Išleiskite mus iš čia!”
   Vienas iš jų stvėrė Danvortį už rankos.
   — Vyriausybė neturi teisės laikyti jūsų čia prieš jūsų paties valią! — pareiškė jis, prikišdamas dryžuotą veidą prie pat Danvorčio kaukės.
   — Nešnekėk nesąmonių, — atrėžė Danvortis. — Svajoji sukelti dar vieną pandemiją?
   Vaikigalis sutrikęs paleido jo ranką, ir Danvortis sėkmingai įsmuko vidun.
   Nukentėjusiųjų nuo nelaimingų atsitikimų skyrius buvo grūste užgrūstas ligoniais, suguldytais ant neštuvų su ratukais; vieni tokie jau laukė prie lifto. Greta neštuvų stovėjo įspūdingo stoto medicinos sesuo milžinišku apsauginiu apdaru; ji kažką skaitė ligoniui iš knygos, apvilktos polietileniniu aplankalu.
   — „Argi kas pražuvo, būdamas nekaltas?” — dudeno ji, ir Danvortis net sutriko staiga supratęs, kad tai — anaiptol ne slaugė. O ponia Gadson.
   — „Ar teisiojo prašymas kada buvo atmestas?” — tęsė ji.
   Valandėlei nutilusi, ji nykščiu ėmėsi sklaidyti Biblijos lapus, ieškodama kitos tinkamos ištraukos. Danvortis nėrė į šoninį koridorių ir nuskubėjo prie laiptų, iki širdies gelmių dėkingas NSA už priesaką nuolat dėvėti kaukes.
   — „Viešpats užleis tave džiova, — progiesmiu traukė ji; jos balsas aidėjo koridoriumi sprunkančiam Danvorčiui įkandin, — ir karštine, ir uždegimais”.
   Ir dar Viešpats užsiundys ant tavęs ponią Gadson, pagalvojo Danvortis, ir ji imsis sustiprinti tave, skaitydama tau Šventąjį raštą.
   Jis laiptais užkopė į izoliatorių, kuris, atrodo, jau išsiplėtė per visą antrąjį aukštą.
   — O štai ir jūs, — pasveikino jį slaugė. Šįsyk vėl budėjo dailutė šviesiaplaukė studentė. Kažin, gal reikėtų perspėti ją apie ponią Gadson? — dingtelėjo Danvorčiui.
   — O aš jau nė nebesitikėjau jūsų sulaukti, — pasakė ji. — Jis šaukėsi jūsų visą rytą. — Ji padavė jam SAA paketą; Danvortis apsivilko ir nusekė paskui ją vidun.
   — Prieš kokį pusvalandį jis primygtinai reikalavo pakviesti jus, — sukuždėjo ji. — Vis įtikinėjo norįs kažką labai svarbaus jums pasakyti. Dabar jam jau šiek tiek gerėliau.
   Atrodė Badris netgi žymiai geriau. Sodrus, bauginantis nuoraudis buvo atslūgęs; dabar tamsi oda buvo net kiek pablyškusi, bet iš esmės jis vėl priminė tą patį senąjį Badrį. Jis tysojo pusiausėda, pagalvėmis paramstytas, pritraukęs kelius prie krūtinės, rankos sulenktais pirštais gulėjo ant jų. Akys buvo užmerktos.
   — Badri, — pakalbino jį slaugė, uždedama pirštinėtą ranką jam ant peties ir pasilenkdama prie pat jo. — Atėjo ponas Danvortis.
   Badrio akys prasivėrė.
   — Ponas Danvortis?
   — Taip, — slaugė parodė į jį galvos linktelėjimu. — Juk sakiau, kad ateis.
   Badris atsisėdo kiek tiesiau, bet į Danvortį nė nedirstelėjo, įtemptai žvelgė tiesiai priešais save.
   — Aš čia, Badri, — tarė Danvortis, žingtelėdamas į šalį taip, kad atsidurtų jo regėjimo linijoje. — Ką norėjai man pasakyti?
   Badris vis dar įsmeigęs žvilgsnį žiūrėjo tiesiai į priekį. Jo pirštai, gulintys ant kelių, ėmė neramiai krutėti. Danvortis žvilgtelėjo į slaugę.
   — Taip pat jis elgėsi ir anksčiau, — pasakė ji. — Manding, jam atrodo, kad jis spausdina. — Ji užmetė akį į ekranus ir pasišalino.
   Badris iš tikrųjų spausdino. Riešais atsirėmęs į kelius, jis pirštais barbeno į antklodę kažkokią sudėtingą seką. Akys įdėmiai žvelgė į kažką, esantį priešais jį, — į ekraną? — o dar po valandėlės jis suraukė antakius.
   — Ne, šitaip negali būti, — tarstelėjo jis ir vėl kibo sparčiai maigyti įsivaizduojamus klavišus.
   — Kas, Badri? — nenustygo Danvortis. — Kas negerai?
   — Tikriausiai įsivėlė kokia nors klaida, — pasakė Badris. Jis šiek tiek palinko į šoną. — Duok šen nuosekliai visus rodmenis, eilutė po eilutės.
   Juk jis kalba į konsolės mikrofoną, susigaudę Danvortis. Jis kaip tik nuskaitinėja taško rodmenis.
   — Ko negali būti, Badri?
   — Laiko uždelsimas, — ištarė Badris, įsmeigęs akis į įsivaizduojamą ekraną. — Rodmenų patikrinimas, — pasakė jis į mikrofoną.
   — Šitaip tikrai negali būti.
   — Kas negerai su tuo laiko uždelsimu? — mygė Danvortis. — Ar laiko paklaida didesnė, nei tikėjaisi?
   Badris neatsakė. Surinko dar kažkokius duomenis, luktelėjo, žvelgdamas į ekraną, paskui pašėlo karštligiškai spausdinti.
   — Kokia ta laiko paklaida, Badri? — kamantinėjo Danvortis.
   Šis spausdino dar gerą minutę, paskui liovėsi. Pažvelgė į Danvortį.
   — Taip neramu, — mąsliai ištarė.
   — Neramu — dėl ko, Badri? — paklausė Danvortis.
   Badris staiga atmetė antklodę ir stvėrėsi lovos turėklo.
   — Privalau tučtuojau surasti poną Danvortį, — pasakė. Tada trūktelėjo kaniulę ir ėmėsi plėšti juostą.
   Ekranai jam už nugaros pašėlo: pratrūko pypsėti, kreivės karštligiškai šokčiojo aukštyn žemyn. Kažkur už durų nuaidėjo pavojaus signalas.
   — Nedaryk šitaip, — riktelėjo Danvortis, mėgindamas iš kitos lovos pusės jį sulaikyti.
   — Jis išėjo į barą! — plėšdamas lipnią juostą rėkė Badris.
   Visuose ekranuose pasirodė tiesi linija.
   — Atjungta, — ištarė kompiuterinis balsas. — Atjungta.
   Į palatą įpuolė slaugė.
   — O Dievulėliau, jau trečiąkart jis šitaip, — šūktelėjo ji. — Pone Čauduri, nevalia šitaip elgtis. Išdraskysite visus vamzdelius.
   — Nueikite ir pakvieskite poną Danvortį. Tučtuojau, — įsakė Badris. — Kažkas negerai. — Vis dėlto jis vėl atsigulė ir leidosi užklojamas. — Kodėl jis neateina?
   Danvortis, nenuleisdamas akių nuo Badrio, palaukė, kol slaugė vėl pritvirtins kaniulę lipnia juostele ir iš naujo sureguliuos ekranus. Badris jau atrodė išsekęs, apatiškas, kone išsunktas. Virš kaniulės formavosi nauja kraujosruva.
   Slaugė pasišalino tarstelėjusi: „Manding, bus geriausia, jei paprašysiu jam raminamųjų”.
   Kai tik ji išėjo, Danvortis vėl ėmėsi kalbinti Badrį:
   — Badri, čia ponas Danvortis. Juk norėjai kažką man pasakyti. Pažvelk į mane, Badri. Kas nutiko? Kas negerai?
   Badris pažvelgė į j į, tačiau be jokio susidomėjimo.
   — Ar laiko paklaida pernelyg didelė, Badri? Ar Kivrina pakliuvo tiesiai į marą?
   — Aš neturiu laiko, — pasakė Badris. — Jau buvau ten šeštadienį ir sekmadienį. — Jis vėl pradėjo spausdinti, pirštai be paliovos krutėjo ant antklodės. — Ne, šitaip negali būti.
   Slaugė sugrįžo su nauja lašelinės talpa.
   — O, gerai, — ištarė Badris. Jo veidas atsipalaidavo, išraiška sušvelnėjo, tarytum didžiulis akmuo būtų nusiritęs nuo krūtinės. — Aš nežinau, kas atsitiko. Man taip siaubingai skaudėjo galvą.
   Jis užsimerkė ir, slaugei net nespėjus prijungti lašelinės prie kaniulės, tylutėliai užknarkė.
   Slaugė išlydėjo Danvortį iš palatos.
   — Jeigu pabudęs jis vėl imtųsi jūsų šauktis, kur galėčiau jus surasti? — paklausė.
   Danvortis davė jai savo telefono numerį.
   — Gal galite tiksliai prisiminti, ką jis kalbėjo? — pasiteiravo, plėšdamas nuo savęs apsauginę aprangą. — Kol dar nebuvau atėjęs?
   — Jis be paliovos šaukėsi jūsų, tvirtino privaląs jus surasti, nes turįs pasakyti jums kai ką labai svarbaus.
   — Ar jis kalbėjo ką nors apie žiurkes? — paklausė Danvortis.
   — Ne. Tik kartą pasakė, kad reikia surasti Kareną… ar Kateriną…
   — Kivriną.
   Ji linktelėjo.
   — Taip. Štai ką jis pasakė: „Privalau surasti Kivriną. Ar laboratorija atidaryta?” O paskui dar užsiminė kažką apie avinėlį, bet apie žiurkes, man rodos, nesakė nieko. Tiesa, dažniausiai išvis neįmanoma suprasti, ką jis kalba.
   Danvortis išmetė į šiukšlių dėžę impregnuotas pirštines.
   — Norėčiau, kad užrašinėtumėte viską, ką jis sakys. Nesuprantamas dalis galite praleisti, — skubiai pridūrė, kol ji nespėjo paprieštarauti. — Bet visa kita užrašykite. Grįšiu pavakary.
   — Pamėginsiu, — pažadėjo slaugė. — Bet dažniausiai jis vapalioja kažkokius niekus.
   Danvortis nulipo žemyn. Taip, daugiausia Badris vapalioja niekus, tai tik kliedesys, kuris nieko nereiškia. Vis dėlto jis išskubėjo į lauką, nusiteikęs pasigauti taksi. Norėjo kuo skubiau grįžti į Baliolą, pasikalbėti su Endriusu — ir kad šis kaip įmanoma greičiau perskaitytų taško rodmenis.
   „Šitaip negali būti”, — nuolat kartojo Badris. Reikia manyti, turėjo omeny laiko paklaidą — ką daugiau? Ar įmanoma, kad, šifruodamas skaičius, jis suklydo? Kad tik iš pradžių pamanė, jog laiko paklaida — vos keturios valandos, o paskui įsitikino, kad… Kokia gi ta paklaida? Ketveri metai? O gal dvidešimt aštuoneri?
   — Greičiau pateksite ten, kur jums reikia, jei eisite pėsčias, — kažkas pasakė. Tai buvo tas pats paauglys, juodu pleistru aplipintu veidu. — Jei laukiate taksi, stypsosite čia ištisą amžinybę. Visus taksi rekvizavo kraugerė vyriausybė.
   Jis mostelėjo į taksi, kaip tik privažiuojantį prie nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus durų. Šoniniame automobilio lange puikavosi NSA plakatas.
   Danvortis padėkojo vaikinukui ir nužingsniavo atgal į Baliolą. Vėl drengė lietus; Danvortis žingsniavo sparčiai, vildamasis, kad Endriusas jau bus paskambinęs, kad jis jau važiuoja. „Eikite, tuojau pat pakvieskite poną Danvortį, — sakė Badris. — Paskubėkite. Kažkas negerai”. Akivaizdu, kad jo atmintyje atsigamino visa tai, ką jis veikė iškart po to, kai nustatė tašką, kai, neužsimetęs net palto, per lietų tekinas pasileido į „Avinėlį ir kryžių” kviesti Danvorčio. „Šitaip negali būti”, — štai dar ką sakė jis.
   Protekine Danvortis įveikė kiemą ir užbėgo laiptais į savo butą. Jis baiminosi, kad per varpų gaudesį ponia Teilor galėjo neišgirsti telefono, bet, kai atidarė duris, išvydo varpininkus su kaukėmis ant veidų, ratu stovinčius svetainėje iškeltomis rankomis ir suglaustais delnais, lyg ko maldautų iš aukštybių. Vienas po kito jie ritmingai nuleisdavo rankas priešais save ir sulenkdavo kelius — iškilmingoje tyloje.
   — Skambino pono Besingeimo patarnautojas, — prašneko ponia Teilor pritūpdama ir vėl išsitiesdama. — Sakė, kad, jo nuomone, ponas Besingeimas tikriausiai išvykęs kažkur į Škotijos kalnus. O ponas Endriusas prašė, kad jam perskambintumėte. Jis skambino ką tik.
   Danvortis tučtuojau paskambino tarpmiestine linija; jį užplūdo milžiniškas palengvėjimas. Laukdamas, kol Endriusas atsilieps, stebėjo tą keistą nebylų šokį, nelabai sėkmingai stengdamasis perprasti kokią nors veiksmų tvarką. Atrodė, kad ponia Teilor tūpčioja daugmaž sistemingai, bet įžvelgti kokį nors ritmą kitų nusilenkimuose jam taip ir nepavyko. Stambioji moteris, ponia Piantini, patyliukais skaičiavo susikaupusi taip, kad tarp antakių susimetė raukšlė.
   — Gavau jums leidimą įvažiuoti į karantino teritoriją. Kada atvykstate? — prapliupo Danvortis iš karto, kai tik laborantas pakėlė raąelį.
   — Štai kokie dalykėliai, pone… — atsakė Endriusas. Vaizdas ekrane jau buvo, bet toks drumstas, kad veido išraiškos niekaip neįžiūrėsi. — Nemanau, kad man verta važiuoti. Pažiūrėjau žinias, pone, prisiklausiau apie tą karantiną. Sako, kad indiškasis gripas — itin pavojingas.
   — Jums nė nereikės susidurti su ligoniais, — užtikrino Danvortis. — Pasirūpinsiu, kad jus nuvežtų tiesiai į Brasenozės laboratoriją. Jums negrės nė menkiausias pavojus. Taško rodmenis perskaityti būtina — tai labai svarbu.
   — Sutinku pone, bet per žinias sakė, kad užkratą galėjo paskleisti ir Universiteto šildymo sistema.
   — Šildymo sistema? — nepatikėjo savo ausimis Danvortis. — Universitete jokios bendros šildymo sistemos išvis nėra, o kiekvieno atskiro fakulteto vamzdžiams — daugiau nei šimtas metų, jie net šildyti nebepajėgia, ką jau kalbėti apie kokius nors užkratus.
   — Varpininkai visi it vienas grįžtelėjo ir sužiuro į jį, bet jų judesių ritmas nesutriko nė akimirkai. — Infekcija visiškai niekaip nesusijusi su šildymo sistema. Kaip ir su Indija ar Dievo rūstybe. Tai Pietų Karolinos kilmės virusas. Vakcina jau pakeliui į čia. Jums negresia joks pavojus.
   Endriusas neatrodė įtikintas.
   — Vis dėlto, pone, — atkakliai laikėsi savo jis, — nemanau, kad būtų labai protinga kaip tik dabar važiuoti pas jus.
   Varpininkai staiga liovėsi tūpčioję.
   — Atleiskite, — tarstelėjo ponia Piantini, ir jie pradėjo iš pradžių.
   — Taško rodmenis perskaityti būtinai reikia. Mes išsiuntėme istorikę į 1320-uosius ir iki pat šiol nežinome, su kokia laiko paklaida ji susidūrė. Aš pasirūpinsiu, kad jums sumokėtų papildomai už darbą kenksmingomis sveikatai sąlygomis… — Vos tai ištaręs, Danvortis išsyk susizgribo pasirinkęs klaidingą taktiką. — Galiu pasirūpinti, kad dirbtumėte išvis izoliuotas, galėsite visą laiką vilkėti SAA arba…
   — Galėčiau perskaityti taško rodmenis ir čia, — pasakė Endriusas. — Paprašykite vienos mano draugės, ji sureguliuos priėjimo ryšį. Ji — studentė, mokosi Šresberyje. — Jis valandėlę patylėjo. — Tai ir viskas, kuo galiu jums padėti. Atleiskite.
   — Atleiskite, — pakartojo ponia Piantini.
   — Ne ne, dabar tu skambini antruoju, — ėmė aiškinti ponia Teilor. — Du — trys — judesys aukštyn, trys keturi — judesys žemyn, tada trūkteli pirmoji. Visąlaik žiūrėk į kitus varpininkus, ne į grindis. Vienas, du — pradedame! — Ir jie vėl leidosi šokti savo nebylų minuetą.
   — Aš tiesiog negaliu rizikuoti, — pasakė Endriusas.
   Aišku kaip dieną: jo perkalbėti nebepavyks.
   — Kuo vardu ta jūsų draugė Šresberyje? — paklausė Danvortis.
   — Polė Vilson. — Endriuso balse skambėjo labai jau aiškus palengvėjimas. Jis padiktavo Danvorčiui telefono numerį. — Pasakykite, kad jums reikia nuotolinio perkėlimo rodmenų, užklausimo kodo ir jungiamosios grandies duomenų perdavimui. Man skambinkite šituo pačiu numeriu. — Jis buvo jau bededąs ragelį.
   — Palaukite! — sušuko Danvortis. Varpininkai priekaištingai sužiuro į jį. — Kokia gali būti maksimali laiko paklaida, perkeliant žmogų į 1320-uosius?
   — Net nenutuokiu, — nė nesusimąstęs atsakė Endriusas. — Laiko paklaidą prognozuoti labai sunku. Pernelyg daug ją lemiančių veiksnių.
   — Pasakykite bent apytiksliai, — paprašė Danvortis. — Ar ji gali siekti dvidešimt aštuonerius metus?
   — Dvidešimt aštuonerius metusi — Endriusas taip nuoširdžiai apstulbo, kad Danvortis išsyk pajuto šiokį tokį palengvėjimą. — Na… nemanau, kad tai įmanoma. Pastebėta tendencija, kad, į kuo tolesnę praeitį persikeli, tuo didesnės laiko paklaidos galima laukti, bet tas didėjimas neauga proporcingai. Daugiau galite sužinoti patikrinę parametrų duomenis.
   — „Medievalis” išvis netikrino parametrų.
   — Jie išsiuntė istoriką į praeitį, nepatikrinę parametrų? — Atrodė, kad Endriusą šitokia žinia gerokai pribloškė.
   — Jie nepatikrino parametrų, jie neišbandė perkėlimų be žmogaus, neatliko jokių žvalgybinių bandymų, — išdrožė Danvortis. — Štai kodėl gyvybiškai svarbu tiksliai perskaityti taško koordinates. Norėčiau, kad padarytumėte man vieną paslaugą.
   Endriusas kaipmat įsitempė.
   — Ne, važiuoti čionai jums nereikės, — paskubomis tęsė Danvortis. — Jėzus turi visą perkėlimų vienoje vietoje įrangą Londone. Norėčiau, kad nuvažiuotumėte ten ir paleistumėte parametrų patikrą perkėlimui į 1320-ųjų gruodžio tryliktosios vidudienį.
   — Kokios vietos koordinatės?
   — Aš nežinau. Sužinosiu, kai nusigausiu į Brasenozę. Norėčiau, kad paskambintumėte man iš karto, kai tik nustatysite, kokia gali būti maksimali laiko paklaida. Ar galėsite tai padaryti?
   — Taip, — atsakė Endriusas, nors jo balse vėl šmėstelėjo abejonė.
   — Gerai. O aš paskambinsiu Polei Vilson. Nuotolinio perkėlimo rodmenys, užklausimo kodas ir jungiamoji grandis duomenų perdavimui. Paskambinsiu jums, kai tik ji nuvyks į Brasenozę ir sureguliuos visus nustatymus, — užbaigė Danvortis ir nutraukė ryšį anksčiau, nei Endriusas spėjo paprieštarauti.
   Valandėlę jis laikė ragelį rankoje, stebėdamas varpininkus. Jų judesių eilės tvarka nuolat keitėsi, bet ponia Piantini, regis, nebeklydo.
   Danvortis paskambino Polei Vilson ir perdavė Endriuso nurodymus. Kalbėdamas niekaip negalėjo atsikratyti minčių, kad ji galbūt, kaip ir Endriusas, prisižiūrėjo nesąmonių per žinias ir mirtinai išsigąs Brasenozės šildymo sistemos, bet ji iš karto sutiko.
   — Man tik reikės nustatyti tinklų sąsają, — pasakė. — Susitiksime ten po trijų ketvirčių valandos.
   Jis paliko varpininkus ir toliau tūpčioti keistame šokyje, o pats patraukė į Brasenozę. Lietus perstojo, gatvėse pasirodė kiek daugiau žmonių, nors parduotuvės beveik visos tebebuvo uždarytos. Kad ir kas buvo atsakingas už Karfakso varpus, jį, matyt, pakirto gripas, o gal dėl karantino jis visiškai pamiršo savo varpus. Mat šie atkakliai tebeskambino „Atnešk žibintą, Zanete Izabela”, nors tai galėjo būti ir „O Tannenbaum”.
   Prie indiškų produktų bakalėjos stoviniavo trys piketuotojai, dar koks pustuzinis trypčiojo prie Brasenozės, laikydami vėliavą su didžiuliu užrašu — „LAIKO KELIONĖS — GRĖSMĖ SVEIKATAI”. Vieną jauną moterį Danvortis atpažino — ta pati greitosios pagalbos gydytoja.
   Visa puokštė kaltųjų: šildymo sistemos, Europos Sąjunga ir laiko kelionės. Pandemijos metu tai buvo Amerikos biologinio karo programa ir oro kondicionieriai. Viduramžiais žmonės dėl epidemijų kaltindavo šėtoną bei kometų pasirodymą. Galima neabejoti: kai plačiai pasklis žinia, jog virusas atkeliavo iš Pietų Karolinos, apkaltinta bus JAV pietinių valstijų konfederacija arba pietietiškas keptas viščiukas.
   Danvortis priėjo prie budinčiojo būdelės vartuose. Ant stalo galo stovėjo Kalėdinė eglutė su užtupdytu viršūnėje angelu.
   — Turiu susitikti su studente iš Šresberio, ji žadėjo man sureguliuoti šiokią tokią ryšio įrangą, — pasakė jis budinčiajam. — Mums reikės į laboratoriją.
   — Laboratorija paskelbta draudžiama zona, pone, — atsakė durininkas.
   — Draudžiama zona?
   — Taip, pone. Ji užrakinta, ir eiti ten neleidžiama niekam.
   — Kodėl? Kas atsitiko?
   — Dėl epidemijos pone.
   — Dėl epidemijos?!
   — Taip, pone. Turbūt bus geriausia, jei pasikalbėsite su ponu Gilkraistu, pone.
   — Tai jau turbūt. Taip ir padarysiu. Pasakykite jam, kad aš čia ir kad man skubiai reikia įeiti į laboratoriją.
   — Bijau, kad šiuo metu jo čia nėra.
   — O kur jis?
   — Manau, ligoninėje. Jis…
   Danvortis nebelaukė, ką dar pasakys budintysis. Daugmaž pusiaukelėje jam staiga dingtelėjo, kad Polė Vilson liks laukti, net nenutuokdama, kur jis prašapo, o jau beveik pasiekęs ligoninę pagalvojo, kad Gilkraistas galėjo atsidurti čia todėl, kad pats pasigavo virusą.
   Na ir gerai, kas jau kas, o jis tikrai to nusipelnė, dingtelėjo Danvorčiui, tačiau Gilkraistas sėdėjo laukiamajame sveikas ir gyvas, su NSA kauke ant veido, ir kaip tik raitojosi rankovę skiepui — slaugė jau laikė paruoštą švirkštą su preparatu.
   — Jūsų budintysis man pasakė, kad uždraudėte įeiti į laboratoriją, — tarė Danvortis, įsibraudamas tarp Gilkraisto ir slaugės. — Bet man būtinai reikia ten patekti. Suradau laborantą, kuris gali per atstumą perskaityti taško rodmenis. Taigi, mums reikia sureguliuoti duomenų perdavimo įrangą.
   — Bijau, kad tai neįmanoma, — atsakė Gilkraistas. — Laboratorija uždaryta karantino sąlygomis ir taip bus tol, kol paaiškės viruso kilmė.
   — Viruso kilmė? — Danvortis nepatikėjo savo ausimis. — Virusas atkeliavo iš Pietų Karolinos.
   — To tvirtinti užtikrintai negalėsime tol, kol negausime identifikacijos patvirtinimo. O kol kas, mano nuomone, užvis geriausia iki minimumo sumažinti Universitetui gresiantį pavojų, uždarant laboratoriją. O dabar, atleiskite, sesutė turi suleisti man imuninę sistemą stiprinančio preparato. — Jis jau buvo besibraunąs pro Danvortį pas slaugę.
   Danvortis ištiesęs ranką jį sulaikė.
   — Kokį pavojų?
   — Visuomenė išreiškė pakankamai aiškų susirūpinimą dėl to, kad virusas galėjo prasiskverbti per tinklą.
   — Visuomenė? Ar turite omeny tuos avigalvius, kurie mosuoja vėliava prie jūsų fakulteto vartų? — suriko Danvortis.
   — Čia ligoninė, pone Danvorti, — subarė jį slaugė. — Malonėkite nerėkauti.
   Danvortis nekreipė į ją dėmesio.
   — Visuomenė išreiškė, pasak jūsų, „pakankamai aiškų susirūpinimą” ir dėl to, kad virusas pasklido dėl pernelyg liberalių imigracijos įstatymų, — pareiškė jis. — Gal ketinate tuo pačiu pradėjimu dar ir atsiskirti nuo Europos Sąjungos?
   Gilkraistas piktai kilstelėjo smakrą, palei nosį įsirėžusios raukšlės buvo matyti net per kaukę.
   — Kadangi esu laikinai einantis dekano pareigas, mano pareiga ir atsakomybė reikalauja veikti Universiteto labui. O mūsų padėtis bendruomenėje, kaip, manau, pats puikiausiai žinote, tiesiogiai priklauso nuo palankios miesto gyventojų nuomonės. Taigi, giliu mano įsitikinimu, užvis geriausia šiuo metu — numaldyti visuomenės baimes, uždarant laboratoriją tol, kol gausime tiksliai nustatytą viruso sekvenciją. Jeigu paaiškės, kad virusas — tikrai kilęs iš Pietų Karolinos, tuomet, savaime suprantama, laboratoriją nedelsdami vėl atidarysime.
   — O kas tuo tarpu bus su Kivrina?
   — Jeigu negalite susilaikyti nerėkęs, — pagrasino slaugė, — turėsiu pasiskųsti daktarei Arens.
   — Nuostabu. Bėkite ir pakvieskite ją, — atrėžė Danvortis. — Aš tik noriu paaiškinti ponui Gilkraistui, kad jis rizikuoja smarkiai apsijuokti. Sis virusas niekaip negalėjo prasismelkti per tinklą.
   Slaugė apsisuko ir išpoškino lauk.
   — Jeigu jūsų protestuotojams nepakanka išsilavinimo perprasti fizikos dėsnius, — putojo Danvortis, — jie tikrai turėtų suprasti bent jau tokį paprastą faktą: mes atlikome perkėlimą per plyšį. Tinklas atsivėrė į vieną pusę — į 1320-uosius, o ne iš jų. Taigi, iš praeities pas mus išvis niekas negalėjo patekti.
   — Tokiu atveju panelei Engl negresia joks pavojus ir ji gali ramiai palaukti, kol bus nustatyta sekvencija.
   — Negresia joks pavojus? Juk jūs net nežinote, kur ji atsidūrė!
   — Jūsų laborantas užfiksavo tašką; sprendžiant pagal preliminarius rodmenis, perkėlimas pavyko sėkmingai, laiko paklaida — minimali, — atsakė Gilkraistas. Jis vėl užsiraitojo rankovę ir skrupulingai užsisegė rankogalio sagą. — Man visiškai pakanka žinoti, kad panelė Engl yra ten, kur ir turėtų būti.
   — O man — nepakanka. Ir nenurimsiu tol, kol neįsitikinsiu, kad Kivrina sėkmingai pasiekė paskirties tašką.
   — Kaip matau, teks dar kartą jums priminti, kad už panelę Engl atsakau aš, o ne jūs, pone Danvorti. — Jis apsivilko paltą. — Ir privalau elgtis taip, kaip man atrodo geriausia.
   — Ir jūs manote, kad geriausia — uždaryti laboratoriją, paskelbti ją esant karantino zona ir šitaip įsiteikti saujelei protestuojančių nevisapročių? — su kartėliu pasakė Danvortis. — Beje, toji pati visuomenė išreiškė „pakankamai aiškų susirūpinimą” ir dėl to, kad virusas gali būti Dievo bausmė. Tad kaip numaldysite šią nuomonę? Kaip išsaugosite taip manančiųjų palankią nuomonę apie save? Gal imsitės deginti ant laužo kankinius?
   — Manau, kad tokios jūsų pastabos mane įžeidžia. Taip pat mane piktina nuolatiniai jūsų bandymai kištis į tai, kas yra visiškai ne jūsų reikalas. Jau iš pat pradžių jūs kaip išmanydamas kaišiojote pagalius „Medievaliui” į ratus, kad tik laiko kelionės jam taip ir liktų neprieinamos. Dabar jūs lygiai taip pat pasiryžęs sugriauti mano autoritetą. Norėčiau dar kartą jums priminti, kad, ponui Besingeimui išvykus, Istorijos fakulteto dekano pareigas einu aš, taigi…
   — Jūs — ne laikinas dekanas, o tik bukas, pasipūtęs, toliau savo nosies nematantis kvailys, kuriam nieku gyvu nebuvo galima patikėti „Medievalio”, jau nekalbant apie Kivrinos saugumą!
   — Nematau prasmės toliau tęsti šį pokalbį, — pareiškė Gilkraistas. — Laboratorija uždaryta — ir liks uždaryta tol, kol gausime patvirtintą viruso sekvenciją. — Tai taręs, jis išspūdino lauk.
   Danvortis jau buvo bepuoląs jam iš paskos ir vos neįsirėžė į Merę. Ji vilkėjo apsauginę aprangą ir peržiūrinėjo kažkokį aplanką.
   — Nepatikėsi, ką dabar iškrėtė Gilkraistas, — prapliupo Danvortis. — Keli piketuotojai įtikino jį, kad virusas prasismelkė per tinklą tad jis uždarė laboratoriją!
   Merė nieko neatsakė, net nepakėlė akių nuo aplanko.
   — Badris šįryt pasakė, kad laiko uždelsimo duomenys niekaip negali būti teisingi. Kartojo ir kartojo: „Kažkas negerai”.
   Merė išsiblaškiusi dirstelėjo į jį ir vėl įniko į aplanką.
   — Susitariau su vienu laborantu, kad jis per atstumą perskaitytų Kivrinos taško rodmenis, bet tasai Gilkraistas užtrenkė duris man prieš nosį, — putojo Danvortis. — Privalai pasikalbėti su juo. Pasakyti jam, kad viruso kilmė nustatyta, kad jis tikrai atėjo iš Pietų Karolinos.
   — Jis ne iš ten.
   — Ką nori tuo pasakyti? Ar jau gavai sekvencijas?
   Merė papurtė galvą.
   — PGC surado savo laborantę, ji vis dar atlieka sekvencijos tyrimus. Bet preliminarūs rezultatai leidžia tvirtinti, kad mūsuose — ne Pietų Karolinos virusas. — Merė pažvelgė į jį. — Bet aš ir šiaip žinau, kad mus užklupo kažkas kita. — Ji vėl nudelbė akis į aplanką. — Mirtingumo nuo Pietų Karolinos viruso procentas lygus apskritam nuliui.
   — Ką tai reiškia? Ar kas nors atsitiko Badriui?
   — Ne, — atsakė ji, užversdama aplanką ir prispausdama prie krūtinės. — Beverlei Bryn.
   Danvortis tik suklapsėjo akimis. Laukė, kad ji pasakys: Latimerui.
   — Tai moteriai su violetiniu skėčiu. — Merės balsas skambėjo piktai. — Ji mirė — ką tik.

 

 

    Serija „Pasaulinės fantastikos Aukso fondas”, 332 tomas
   Serija įkurta 1990 m.
 
   Connie WiIlis
   DOOMSDAY BOOK
   New York, Bantam books, 1994
 
   UDK 820(73)-3
   Vi-165
 
   www.eridanas.lt
 
   ISBN9955-10-119-9 (2knyga)
   ISBN9955-10-120-2 (bendras)
   Copyright © by Connie Willis, 1992
   Cover art Copyright © by Keith Parkinson, 1990
   Vertimas į lietuvių kalbą ©, leidykla „Eridanas”, 2005

„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(046381 — 054957)

   1320 gruodžio 22 (pagal senąjį kalendorių). Agnesės kojos būklė prastėja. Kelis paraudęs ir skausmingas (per švelniai pasakiau — ji klykia, kai tik pamėginu jį paliesti), mergytė jau vos gali paeiti. Nenumanau, ko griebtis — jei pasakysiu ledi Imeinai, ši pradės dėti savo dvokiančius kompresus ir tik dar labiau pablogins padėtį, o Elivysai šiuo metu ne tas rūpi, ji pernelyg smarkiai nerimauja.
   Gavynas vis dar negrįžta. Turėjo parsirasti namo dar vakar apie vidudienį, o kai nepasirodė ir mišparų, Elivysa apkaltino Imeiną išsiuntus jį į Oksfordą.
   — Kaip jau sakiau, išsiunčiau jį į Koursį, — bandė gintis Imeina. — Be jokios abejonės, tik lietus jį užlaiko.
   — Tiktai į Koursį? — Elivysa įpyko. — O gal išsiuntei jį kur nors kitur pakviesti naujo kapeliono?
   Imeina išsitiesė.
   — Jei čionai atvyks seras Bloetas su visa draugija, tėvas Rošas tikrai negalės aukoti kalėdinių mišių, — pareiškė ji. — Nejaugi tu nori apsijuokti prieš Rozemundos sužadėtinį?
   Elivysos veide neliko nė lašelio kraujo.
   — Tai kur tu iš tikrųjų jį išsiuntei?
   — Išsiunčiau pas vyskupą su žinia, kad mums verkiant reikalingas kapelionas.
   — Į Batą? — aiktelėjo Elivysa ir kilstelėjo ranką, tarsi ruošdamasi Imeinai smogti.
   — Ne. Tik į Sirensestrą. Kūčioms į vienuolyną turi atvykti arkidiakonas. Tad ir liepiau Gavynui perduoti jam žinią. Kuris nors bažnyčios tarnų perduos ją toliau. Nors nėmaž neabejoju: padėtis Bate toli gražu nėra tokia prasta, kad Gavynas negalėtų saugiai nuvykti ten pats. Jei būtų kitaip, mano sūnus pats būtų seniai iš ten pasitraukęs.
   — Tavo sūnus tikrai nebus patenkintas, kai sužinos, kad nepaklusome jo valiai. Jis liepė mums, o taip pat ir Gavynui, nesitraukti iš dvaro tol, kol atvyks jis pats.
   Ji vis dar atrodė įsiutusi, o nuleidusi ranką sugniaužė kumštį, tarsi jai labai niežėtų nagai skelti Imeinai tokį pat skambų antausį kaip kokiai Maisrei. Tačiau jos skruostai vėl nuraudo tą pat akimirką, kai Imeina ištarė „Sirensestras”. Manding, tai išgirdus, jai bent šiek tiek atlėgo.
   „Padėtis Bate toli gražu nėra tokia prasta, kad Gavynas negalėtų saugiai nuvykti ten pats”, — tvirtino Imeina, bet Elivysai taip toli gražu neatrodo — tai matyti plika akimi. Nejaugi ji baiminasi, kad jis gali pakliūti į spąstus, o gal atvesti lordo Gijomo priešus čionai? O gal reikalai Bate klostosi taip prastai, kad Gijomas net nebegali iš ten pasitraukti?
   Gali būti ir taip, kad teisingos visos šios trys prielaidos. Vien per šį rytą Elivysa jau gerą tuziną kartų buvo priėjusi prie durų ir ilgam užsižiūrėdavo į lietų; jos nuotaika tokia pat bjauri, kokia buvo Rozemundos miškuose. Štai ką tik ji paklausė Imeinos, ar ši tikrai žinanti, kad arkidiakonas turi būti Sirensestre. Matyt, baiminasi, kad, neradęs arkidiakono ten, Gavynas gali sumanyti nešti žinią į Batą pats.
   Jos baime užsikrėtė visi. Ledi Imeina nulindo į kampą ir dabar meldžiasi, sugniaužusi relikvijorių, Agnesė verkšlena, o Rozemunda sėdi, pasidėjusi ant kelių siuvinį, ir tuščiu žvilgsniu dėbso į jį.
   (Pauzė)
   Pavakary nugabenau Agnesę pas tėvą Rošą. Jos keliuko būklė vis labiau blogėja. Ji jau išvis nebegali paeiti, o virš kelio lyg ir formuojasi raudonas ruožas. Kol kas nesu visai tikra — visas kelis smarkiai paraudęs ir sutinęs — bet ilgiau laukti baisu.
   1320-aisiais nebuvo jokių vaistų nuo kraujo užkrėtimo, o juk tai aš kalta, kad užkratas pakliuvo į žaizdą. Jei nebūčiau taip atkakliai mygusi eiti ieškoti plyšio, Agnesė nebūtų griuvusi. Žinau, paradokso dėsnis neturėtų leisti, kad mano buvimas čia kaip nors paveiktų vietinių žmonių gyvenimą, bet rizikuoti negaliu. Juk ir aš pati tikrai neturėjau susigauti jokios karštinės.
   Taigi, nutaikiusi progą, kai Imeina užlipo į palėpę, stvėriau Agnesę į glėbį ir nusinešiau į bažnyčią — ketinau prašyti tėvo Rošo, kad pamėgintų ją išgydyti. Kol skubinomės į bažnyčią, lietus pylė kaip iš kibiro, bet Agnesė nesiskundė kiaurai permirksianti — ir tai gąsdino mane netgi labiau nei raudonas ruožas.
   Bažnyčioje tvyrojo tamsa, atsidavė pelėsiais. Iš gilumos atsklido tėvo Rošo balsas — man pasidingojo, kad jis su kažkuo kalbasi.
   — Lordas Gijomas vis dar neatvyko iš Bato. Baiminuosi dėl jo saugumo, — sakė jis.
   Man dingtelėjo, kad galbūt bus grįžęs Gavynas, tad stabtelėjau pasiklausyti — man rūpėjo, ką jie kalbėsis apie teismą. Stovėjau ir klausiausi, laikydama Agnesę glėbyje.
   — Jau dvi dienos lyja, — kalbėjo tėvas Rošas, — ir pučia stiprus vakaris vėjas. Reikėtų suginti avis iš laukų.
   Gerą minutę įtempusi akis žvelgiau į tamsią navą ir pagaliau išskyriau jo figūrą. Tėvas Rošas klūpojo priešais pertvarą su Nukryžiuotuoju, melsdamasis sudėjęs priešais save stambias rankas.
   — Prievaizdo kūdikį kamuoja pilvo diegliai, jis vis išvemia pieną. Kumetis Tabordas vis dar serga.
   Meldėsi jis ne lotyniškai, jo malda nėmaž nepriminė Šventosios Reformacijos kunigo progiesmiu skaitomų litanijų ar skambaus mūsiškio vikaro bylojimo. Tėvas Rošas kalbėjo kasdieniškai, dalykiškai, visai taip pat, kaip štai aš dabar kalbuosi su jumis.
   Keturioliktojo amžiaus žmonėms Dievas buvo labai realus asmuo, gal net ryškesnis už juos supantį fizinį pasaulį. „Juk tu tik iškeliauji namo”, — sakė man tėvas Rošas tada, kai gulėjau mirties patale. Kaip tik toks, bent mūsų manymu, ir buvo andainykščių žmonių požiūris: kūno gyvenimas tėra iliuzinis ir nereikšmingas, visa, kas svarbu — tai nemirtinga siela, tarsi žemiškajame pasaulyje jie būtų tik svečiai, kaip kad aš tik svečiuojuosi šiame šimtmetyje. Tačiau man pačiai tokio požiūrio apraiškų taip ir neteko pamatyti. Elivysa pareigingai rytą ir vakarą sukalba poterius, bet paskui atsistoja ir nusibraukia nuo suknelės dulkes, tarsi jos maldos visiškai niekaip nesisietų su kasdieniais rūpesčiais dėl vyro, mergaičių ar Gavyno. Savo ruožtu Imeinai, nepaisant viso maldingumo, relikvijoriaus ar Valandų Knygos, rūpi vienas vienintelis dalykas — jos visuomeninė padėtis. Taigi, taip nė karto ir nepastebėjau, kad Dievas būtų joms realus asmuo — iki pat šiol. Iki šios akimirkos, kai stoviu štai drėgmės prisisunkusioje bažnyčioje ir klausausi tėvo Rošo pokalbio su Dievu.
   Mąstau sau: kažin, galbūt Dievą ir anapusinį, dangiškąjį pasaulį jis regi taip pat aiškiai, kaip kad aš regiu jus ir Oksfordą, ir lietų, skalaujantį Universiteto kiemą, ir aprasojusius jūsų akinius, kuriuos jūs protarpiais nusiimate ir šluostote šaliko galu. Kažin, gal Dievas jam irgi atrodo toks pat artimas — ir taip pat sunkiai pasiekiamas?
   — Sergėk mūsų sielas nuo pikto ir padėk mums saugiai pasiekti dangaus karalystę, — pasakė tėvas Rošas. Tarsi šie žodžiai būtų koks ženklas, Agnesė, vos juos išgirdusi, subruzdo mano glėbyje ir pareiškė:
   — Noriu tėvo Rošo.
   Tėvas Rošas atsistojo ir žengė mūsų link.
   — Kas ten? — paklausė. — Ar čia kas nors yra?
   — Čia aš, ledi Katerina, — atsiliepiau. — Atėjau su Agnese. Jos kelis… — ką jam pasakyti? Kad įsimetė infekcija? — Norėčiau, kad apžiūrėtum jos kelį.
   Jis bandė tai daryti, tačiau bažnyčioje buvo per tamsu, tad nusinešė mergytę į savo būstą. Tiesa, šviesos čia buvo neką daugiau. Jo trobelė ne kažin kiek didesnė už tą pašiūrę, į kurią andai buvau įlindusi atsipūsti, ir jau tikrai ne aukštesnė. Visą tą laiką, kol buvome ten, jis net negalėjo dorai išsitiesti, kad galva neatsitrenktų į sijas.
   Jis atvėrė vienintelio lango langinę, įleisdamas vidun gūsį lietaus, tada užžiebė žvakę su dagtimi iš vikšrio šerdies ir pasodino Agnesę ant suklypusio medinio stalo. Kai tik nuvyniojo tvarstį, mergytė atšlijo nuo jo.
   — Sėdėk ramiai, Agnus, — paliepė jis. — Tada aš papasakosiu tau, kaip Kristus iš dangaus atėjo į žemę.
   — Kalėdų dieną, — pasakė Agnesė.
   Rošas apčiupinėjo žaizdą, pirštais vis spustelėdamas patinimus ir visą tą laiką nesiliaudamas ramiai kalbėti:
   — O piemenys stovėjo išsigandę, nes nežinojo, ką reiškia ta ryški šviesa. Ir dar jie išgirdo garsus, tarytum varpų skambėjimą, sklindantį iš dangaus. Bet jie pamanė, kad tai Viešpaties angelas nusileido pas juos.
   Kai aš bent pamėgindavau prisiliesti jos keliuko, Agnesė klykdavo ir stumdavo mano rankas šalin, tačiau Rošui ji leido didžiuliais pirštais maigyti visą paraudusį plotą. Abejonių neliko: virš kelio tikrai formavosi raudonas ruožas. Tėvas Rošas švelniai jį palietė ir prikišo žvakę arčiau.
   — O tada iš tolimos šalies, — bylojo jis, prisimerkęs apžiūrinėdamas paraudimą, — atkeliavo trys karaliai, jie atnešė dovanų. — Jis dar kartą atsargiai palietė paraudimą, tada suglaudė delnus, tarsi ketindamas melstis. Ne, nesimelsk dabar, galvojau aš. Nesimelsk. Daryk ką nors.
   Jis nuleido rankas ir pažvelgė į mane.
   — Bijau, kad žaizda užnuodyta, — pasakė. — Paruošiu juozažolės užpilo, kad ištrauktų nuodus.
   Jis priėjo prie ugniavietės, pamaišė kelias vos vos žioruojančias malkas, iš kibirėlio į geležinį puodą šliūkštelėjo vandens.
   Kibirėlis buvo nešvarus, puodas buvo nešvarus, rankos, kuriomis jis čiupinėjo Agnesės žaizdą, irgi buvo nešvarios. Stovėdama ten ir žiūrėdama, kaip jis kaičia puodą, kaip rausiasi nešvariame maišelyje, ėmiau gailėtis išvis atėjusi. Tėvas Rošas — nėmaž ne geresnis gydytojas nei Imeina. Lapų bei sėklų užpilas nuo kraujo užkrėtimo padėti gali lygiai tiek pat, kiek ir dvokūs Imeinos kompresai. Nepadės ir maldos, net jei jis kalbasi su Dievu taip, tarsi Jis iš tikrųjų būtų kažkur visai šalia.
   Jau beveik žiojausi priekaištauti: „Ir tai viskas, ką gali padaryti?” — bet tuoj pat susizgribau, kad kažkodėl vyliausi to, kas neįmanoma. Infekciją gali išgydyti penicilinas, imuniteto sustiprinimas, antiseptikai — žodžiu, visi tie dalykai, kurių drobiniame jo maišelyje tikrai nebuvo.
   Prisiminiau, kaip ponas Gilkraistas vienoje savo paskaitų pasakojo apie Viduramžių gydytojus. Jis kalbėjo, esą šie buvę visiški kvailiai, Juodosios Mirties metais mėgindami gydyti ligonius nuleisdami šiems kraują, duodami aršeniko ar ožkos šlapimo. O ko daugiau jie galėjo griebtis? Juk jie neturėjo nei gamaglobulino, nei antimikrobinių preparatų. Jie net nesuprato, kas sukelia ligą. Pirštais trupindamas į puodą džiovintus žiedlapius ir žolynus, tėvas Rošas darė geriausia, ką galėjo.
   — Gal turi vyno? — paklausiau jo. — Seno vyno?
   Silpname jų aluje alkoholio tiek, kad neverta nė minėti, vyne — neką daugiau, bet, kuo ilgiau vynas išlaikytas, tuo didesnė alkoholio koncentracija. O alkoholis, šiaip ar taip, — antiseptikas.
   — Staiga prisiminiau, kad, užpylus ant žaizdos seno vyno, kartais galima išgydyti infekciją, — pasakiau.
   Jis nepaklausė, ką reiškia „infekcija”, nepasidomėjo, kaip aš sugebėjau tai prisiminti, jeigu išvis esu praradusi atmintį. Nedelsdamas nuėjo į bažnyčią ir atnešė molinį butelį, pilną aitriai kvepiančio vyno. Užpyliau jo ant tvarsčio, išploviau žaizdą.
   Butelį parsinešiau į namus. Ir paslėpiau po lova Rozemundos buduare (jeigu netyčia paaiškėtų, kad man atiteko butelis sakramentams skirto vyno, Imeinai nieko daugiau ir nereikėtų, kad galėtų sudeginti tėvą Rošą už ereziją), taigi, dabar galėsiu valyti žaizdą nuolat. Kai Agnesė gulėsi miegoti, užpyliau šlakelį tiesiai ant žaizdos.

 
   Lijo iki pat Kūčių — drengė žvarbus, žiemiškas lietus, jis skverbėsi vidun per lubose paliktą skylę dūmams išeiti, tad malkos ugniavietėje šnypštė ir rūko.
   Kivrina kiekviena pasitaikiusia proga vilgė Agnesės keliuką vynu, ir dvidešimt trečiosios popietę jis atrodė jau šiek tiek geriau. Tiesa, vis dar sutinęs, bet raudona drūžė išnyko. Kivrina, iškėlusi apsiaustą kaip skėtį virš galvos, tekina nubėgo į bažnyčią pasakyti to tėvui Rošui, bet jo nerado.
   Nei Imeina, nei Elivysa net nepastebėjo, kad Agnesė susižeidė kelį. Jos sukosi dieną naktį, kad spėtų pasiruošti kaip reikiant sutikti sero Bloeto šeimą — jei tik jie tikrai atvažiuos: kuopė kambarėlį palėpėje (ten ketino apnakvindinti moteris), kepė pribloškiančią gausybę įvairiausių bandelių, pudingų bei pyragaičių, įskaitant ir vieną tikrai groteskišką — vaizduojančią kūdikėlį Jėzų, gulintį ėdžiose, suvystytą į vystyklus iš tešlos juostelių.
   Pavakary tėvas Rošas pats apsilankė dvare — permirkęs iki siūlo galo, visas drebantis. Pasirodo, ėjo per ledinį lietų pririnkti gebenių menei papuošti. Imeinos čia nebuvo — ji virtuvėje lipdė iš tešlos kūdikėlį Jėzų — tad Kivrina pakvietė Rošą užeiti ir išsidžiovinti drabužius prie ugnies.
   Ji pašaukė Maisrę, o kai ši taip ir nepasirodė, pati nuėjo per kiemą į virtuvę, atnešti Rošui puodelio karšto alaus. Kai grįžo, Maisrė jau sėdėjo ant suolo greta Rošo, viena ranka pakėlusi purvinų plaukų kaltūną, o Rošas žąsies taukais tepė jai ausį. Vos išvydusi Kivriną, Maisrė tuoj pat griebėsi už ausies, tikriausiai sunaikindama visas tėvo Rošo pastangas, ir iškurnėjo lauk.
   — Agnesės keliukas sveiksta, — pasakė Rošui Kivrina. — Tinimas slūgsta, užsitraukė naujas šašas.
   Tėvas Rošas nemaž nenustebo, ir Kivrina net suabejojo: galbūt ji suklydo, gal nebuvo jokio kraujo užkrėtimo?
   Naktį lietus virto sniegu.
   — Jie neatvyks, — su palengvėjimu atsiduso Elivysa kitą rytą.
   Kivrinai irgi taip atrodė. Per naktį sniego paklotas išaugo iki trisdešimties centimetrų storio, o snigti vis dar nesiliovė. Atrodė, kad net Imeina susitaikė su mintimi, jog svečių sulaukti nelemta, bet vis vien triūsė, nešė iš palėpės alavinius indus, vaikė Maisrę tai šen, tai ten.
   Apie vidudienį staiga liovėsi snigti, o maždaug antrą valandą dangus ėmė giedrytis; Elivysa paliepė visiems persirengti šventadieniniais drabužiais. Kivrina padėjo apsirengti mergaitėms; ji net apstulbo išvydusi, kokie prašmatnūs jų šilkiniai marškiniai. Agnesės suknelė buvo iš tamsraudonio aksomo su sidabrine sagtimi, o žolės žalumo Rozemundos suknelė buvo su ilgomis skeltomis rankovėmis ir žemu korsažu, iš po kurio matėsi geltonų šilkinių marškinių siuviniai. Niekas nė puse lūpų neprasitarė Kivrinai, ką turėtų vilkėti ji, bet po to, kai ji išpynė mergaitėms kasas ir paleido ant pečių, Agnesė pareiškė: „O tu privalai apsivilkti savo mėlynąją suknelę” ir ištraukė ją iš skrynios lovos kojūgalyje. Greta mergaičių šventadieninių pašvitų suknelė jau taip smarkiai nebadė akių, bet vis vien buvo pernelyg smulkaus audimo, pernelyg ryškiai mėlyna.
   Kivrina net nenutuokė, ką daryti su savo plaukais. Netekėjusios merginos švenčių progomis plaukus nešiodavo palaidus, tik perrištus kaspinu ar juostele, bet tam jos plaukai buvo per trumpi, o prisidengti galvą derėjo tik ištekėjusioms moterims. Tačiau Kivrina negalėjo apsieiti išvis be nieko — bet kaip iškarpyti plaukai atrodė siaubingai.
   Matyt, Elivysai irgi atrodė taip pat. Kai Kivrina vėl atsivedė mergaites į apačią, ji prikando lūpą, pagalvojo ir nusiuntė Maisrę į palėpės kambarėlį atnešti plonyčio, beveik perregimo šydo. Jį juostele pritvirtino Kivrinai prie pakaušio taip, kad priekyje plaukai matytųsi, bet tarsi iškandžioti jų galai būtų paslėpti.
   Atrodė, kad drauge su pragiedruliais grįžo ir Elivysos nervingumas. Jis prasiveržė, kai iš lauko atklampojo Maisrė — Elivysa šėrė jai per veidą už tai, kad prinešė purvo ant grindų. Staiga ji susizgribo, kad dar neparuošta ir tas, ir anas — ir visi dėl to liko kalti. Kai Imeina bene dvidešimtą kartą prasižiojo sakyti: „Jei taip būtume išvažiavusios į Koursį..— Elivysa vos susilaikė nenukandusi jai galvos.
   Kivrina iš karto manė, kad puošti Agnesę anksčiau nei paskutinę įmanomą minutę, — sumanymas visai prastas. Dar net nevakarėjant, mergytės suknelės rankovės jau buvo purvinos, maža to, ji sugebėjo išsimiltuoti gerą pusę aksominio sijono.
   Temstant Gavynas vis dar nebuvo grįžęs, visų nervai net kibirkščiavo nuo įtampos, Maisrės ausys tvieskė skaisčiu raudoniu. Kai ledi Imeina paliepė Kivrinai nunešti tėvui Rošui šešias bičių vaško žvakes, ši baisiausiai apsidžiaugė proga išsivesti mergaites iš namų.
   — Pasakyk jam, kad šitų žvakių turi užtekti abejoms mišioms, — suirzusi bambėjo Imeina. — Mūsų Viešpaties gimtadienis, o mišios bus tokios varganos… Mums tikrai reikėjo išvažiuoti į Koursį.
   Kivrina apvilko Agnesę apsiaustu, pasišaukė Rozemundą ir visos trys išskubėjo į bažnyčią. Bet Rošo ten nerado. Vidur altoriaus neuždegta stovėjo ruoželiais sužymėta žvakė. Tėvas Rošas uždegs ją saulei leidžiantis ir pagal žymes seks laiką, likusį iki vidurnakčio. Lauks, klūpodamas šaltoje lyg ledaunė bažnyčioje.
   Rošo nebuvo ir namuose. Kivrina paliko žvakes ant stalo. Eidamos atgal per lanką, jos pastebėjo Rošo asilą — pririštas prie dengtų šventoriaus vartelių, gyvulys laižė sniegą.
   — Užmiršome pašerti gyvulius, — pasakė Agnesė.
   — Pašerti gyvulius? — atsargiai perklausė Kivrina, galvodama apie jų šventinius apdarus.
   — Juk šiandien — Kūčios, — pasakė Agnesė. — Argi namuose jūs neidavote šerti gyvulių?
   — Ji neprisimena, — pareiškė Rozemundą. — Per Kūčias mes visada einame šerti gyvulių mūsų Viešpaties, kuris gimė tvarte, garbei.
   — Tai tu visiškai nieko neprisimeni apie Kalėdas? — paklausė Agnesė.
   — Tik trupučiuką, — atsakė Kivrina, galvodama apie Oksfordą Kalėdų išvakarėse, apie Karfakso parduotuves, išpuoštas gipsiniais žalumynais ir lazerinėmis švieselėmis, prisigrūdusias pirkėjų, paskutinę minutę suskatusių ieškoti dovanų, Didžiąją gatvę, kuria zuja baisybė dviratininkų, ir Magdalenos bokštą, neryškiai dūluojantį pro sniego skraistę.
   — Pirmiausia skambina varpai, paskui sėdame valgyti, paskui mišios, o paskui — Kūčių pliauska, — išbėrė Agnesė.
   — Viską supainiojai, — paprieštaravo Rozemundą. — Pirmiausia mes užkuriame Kūčių pliauską, o paskui einame į mišias.
   — Pirmiausia skambina varpai, — atšovė Agnesė, varstydama seserį piktais žvilgsniais, — o mišios — tik po to.
   Jos nuėjo į kluoną pasiimti maišo avižų ir glėbelio šieno; visa tai nunešė į arklidę, pavaišino arklius. Gringoleto tarp jų nebuvo, kas reiškė, kad Gavynas vis dar negrįžęs. Kivrina žinojo būtiniausiai turinti pasikalbėti su juo, kai tik parsiras. Iki susitikimo datos nebeliko nė savaitės, o ji iki pat šiol dar nežino, kur yra plyšys. O kai atvyks lordas Gijomas, situacija čia gali pasikeisti iš esmės.
   Juk Elivysa tik atidėjo sprendimą, ką su ja daryti — tol, kol atvyks jos vyras, o dar šįryt eilinį kartą patikino mergaites laukianti jo šiandien pat. Ką gali žinoti, galbūt jis nutars išsivežti ją į Oksfordą ar į Londoną ieškoti jos šeimos, o gal seras Bloetas pasisiūlys išsigabenti ją drauge į Koursį. Vadinasi, pasikalbėti su Gavynu reikia kuo skubiau. O jeigu čia knibždės svečių, bus kur kas paprasčiau pristverti jį vieną, žiūrėk, gal visoje Kalėdų sumaištyje pasitaikys proga įkalbėti, kad dar ir parodytų tikslią vietą.
   Kivrina stengėsi kuo ilgiau gaišti prie arklių vildamasi, kad Gavynas bet kurią akimirką gali sugrįžti, bet Agnesė ėmė nuobodžiauti — ji norėjo palesinti viščiukus grūdais. Kivrina pasiūlė nunešti šieno prievaizdo karvei.
   — Tai ne mūsų karvė, — burbtelėjo Rozemundą.
   — Bet ji padėjo man tada, kai sirgau, — atitarė Kivrina prisimindama, kaip rėmėsi į kaulėtą karvės nugarą tą dieną, kai taip nesėkmingai susibaudę traukti ieškoti plyšio. — Aš mielai padėkočiau jai už tokį gerumą.
   Jos praėjo pro kiaulių aptvarą, kuriame dar visai neseniai kriuksėjo paršeliai. Agnesė tarė:
   — Vargšai paršiukai. Būčiau atnešusi jiems po obuolį.
   — Dangus šiaurėje jau vėl blausiasi, — pasakė Rozemundą. — Manau, jie vis dėlto neatvyks.
   — Ot ir atvyks, — užginčijo Agnesė. — Seras Bloetas pažadėjo man papuošalą.
   Prievaizdo karvė beveik nebuvo pajudėjusi iš tos vietos, kur Kivrina rado ją aną kartą — užlindusi už priešpaskutinės bakūžės, ji gromuliavo tai, kas dar buvo likę iš apipuvusių žirnių virkščių.
   — Sveikinu su Šventomis Kalėdomis, ledi Karve, — išpoškino Agnesė, atkišdama šiai gniūžtę šieno — tiesa, laikydama per gerą metrą nuo karvės snukio.
   — Gyvuliai kalba tik vidurnaktį, — pasakė Rozemundą.
   — Ateisime aplankyti jų vidurnaktį, ledi Kivrina, — pareiškė Agnesė. Karvė žingtelėjo artyn, Agnesė kaipmat atšlijo.
   — Neateisi, kvaišele tu, — atkirto Rozemundą. — Vidurnaktį reikės dalyvauti mišiose.
   Karvė ištiesė kaklą ir žengė dar arčiau. Agnesė atsitraukė. Kivrina pakišo karvei pluoštelį šieno.
   Agnesė pavydžiai žvelgė į ją.
   — Jei visi tuo metu būna bažnyčioje, iš kur tuomet žino, kad gyvuliai kalba? — paklausė.
   Logiškas klausimas, pagalvojo Kivrina.
   — Taip sako tėvas Rošas, — paaiškino Rozemundą.
   Agnesė išlindo iš už Kivrinos sijono ir išpešė dar vieną pluoštelį šieno.
   — O ką jie sako? — paklausė, bakstelėdama daugmaž karvės link.
   — Jie skundžiasi, kad tu nemoki jų šerti, — atsakė Rozemundą.
   — Ot ir ne. — Agnesė atkišo ranką. Karvė siektelėjo šieno — prasižiojusi, atkišusi apnuogintus dantis. Agnesė sviedė šieną jai į snukį ir nukurnėjo slėptos Kivrinai už nugaros. — Jie garbina mūsų Viešpatį. Taip sakė tėvas Rošas.
   Pasigirdo arklių kanopų dundėjimas. Agnesė akimoju nėrė tarp trobelių.
   — Tai jie! — prapliupo ji, kuduliuodama atgal. — Seras Bloetas jau čia. Mačiau juos! Jie kaip tik joja pro vartus!
   Kivrina paskubomis paskleidė šieno likučius priešais karvę. Rozemundą pasėmė iš krepšio saują avižų ir atkišo gyvuliui, leisdama šiam liežuviu nulaižyti grūdus tiesiog jai nuo delno.
   — Eime, Rozemundą! — nenustygo Agnesė. — Seras Bloetas jau čia!
   Rozemundą nupurtė nuo delno kelis užsilikusius grūdelius.
   — Einu, dar pašersiu tėvo Rošo asilą, — pasakė ir pasuko bažnyčios link, nė nedirstelėjusi dvaro pusėn.
   — Bet juk jie jau atvyko, Rozemundą! — šaukė Agnesė, kuduliuodama jai įkandin. — Nejaugi nenori pamatyti, ko jie atvežė?
   Ko gero, ne. Rozemundą jau priėjo prie asilo, kuris aptiko kuokštą pašiaušėlių, kyšantį iš sniego prie šventoriaus vartelių. Rozemundą pasilenkė ir pakišo saują avižų tiesiog asilui po nosimi, tuo jo kažkodėl visiškai nesudomindama, o paskui taip ir liko stovėti, uždėjusi delną asilui ant nugaros; ilgi tamsūs plaukai slėpė jos veidą.
   — Rozemundą! — šaukė Agnesė net įraudusi iš nevilties. — Nejaugi negirdi, ką sakau! Jie atvažiavo, atvažiavo!
   Asilas snukiu nustūmė į šalį jam kliudžiusias avižas ir geltonais dantimis sukando žolynų kupstą. Rozemundą vis dar atkakliai bruko jam avižas.
   — Rozemundą, — prasižiojo Kivrina. — Asilą pašersiu aš. Tu privalai eiti sutikti svečius.
   — Seras Bloetas pažadėjo man dovanų papuošalą! — netvėrė savame kailyje Agnesė.
   Rozemundą išskėtė pirštus, avižos pabiro žemėn.
   — Jeigu jis tau šitaip patinka, kodėl nepaprašai tėčio, kad leistų už jo tekėti tau? — sviedė ji ir nudrožė dvaro link.
   — Aš dar per maža, — paaiškino Agnesė.
   Rozemundą — irgi, pagalvojo Kivrina, stverdama už rankos Agnesę. Jos nuskubėjo vyresniajai mergaitei iš paskos. Rozemunda žingsniavo sparčiai, atkišusi smakrą, nesivargindama suglobti žeme besivelkančių sijonų, nekreipdama dėmesio į nuolatinius Agnesės maldavimus „Palauk, Rozemundą!”
   Svečiai jau buvo sugužėję į kiemą, o Rozemundą jau pasiekė kiaulių aptvarą. Kivrina paspartino žingsnį, tempdama Agnesę iš paskos kone paknopstom, tad į kiemą visos trys grįžo beveik kartu. Kivrina taip ir sustojo nustebusi.
   Ji tikėjosi oficialaus sutikimo, manė išvysianti visą šeimą, išsirikiavusią prie durų, mandagiai besišypsančią, įtemptai besikeičiančią mandagumo frazėmis. Tačiau nebuvo nieko panašaus: reginys veikiau priminė pirmąją semestro dieną Universitete. Visi zujo apsikrovę dėžėmis bei ryšuliais, sveikinosi, glebėsčiavosi, šūkavo, kalbėjo visi vienu metu ir juokėsi. Rozemundos niekas net nepasigedo. Stambi moteris su didžiuliu, be saiko iškrakmolytu galvos apdangalu stvėrė į glėbį Agnesę ir apipylė bučiniais, o trys ūgtelėjusios mergaitės cypaudamos susispietė aplink Rozemundą.
   Tarnai, irgi išsipustę geriausiais šventadieniniais drabužiais, tempė į virtuvę uždangstytus krepšius ir milžinišką žąsį, arklius vedė į arklidę. Gavynas, vis dar raitas ant Gringoleto, pasilenkęs kažką kalbėjo Imeinai. Kivrina nugirdo jo frazę: „Ne, vyskupas Viveliskombe”, bet neatrodė, kad tai Imeiną būtų smarkiai nuliūdinę — matyt, jos žinia arkidiakoną vis dėlto pasiekė.
   Ji grįžtelėjo padėti nulipti nuo arklio jaunai moteriai, apsisiautusiai mėlynu apsiaustu, ryškesniu netgi už Kivrinos suknelę, ir šypsodamasi nuvedė ją prie Elivysos. Elivysa pasitiko ją irgi šypsodamasi.
   Kivrina apžiūrinėjo svečius mėgindama įspėti, kuris iš jų — seras Bloetas, bet ant arklių sėdėjo geras pustuzinis vyrų, visų kamanos buvo puoštos sidabrinėmis grandinėlėmis, visi vilkėjo kailiu pamuštus apsiaustus. Nė vienas iš jų, ačiū Dievui, neatrodė pernelyg sukriošęs, vienas ar du — netgi visai simpatiški. Kivrina grįžtelėjo į Agnesę, norėdama paklausti, kuris iš vyrų — seras Bloetas, bet mergytės dar nepaleido iš glėbio krinolinuota dama — ji vis tapšnojo Agnesę per viršugalvį ir lyg užsukta kartojo: „Kaip tu išaugai!” Kivrina vos tramdė šypseną. Kai kurie dalykai, atrodo, niekada nesikeičia.
   Keletas atvykėlių buvo raudonplaukiai, tarp jų — ir moteris, iš pažiūros ne ką jaunesnė už Imeiną, bet nutriušę rusvi jos plaukai laisvai karojo ant nugaros tarsi jaunos mergaitės. Plonos, patemptos lūpos teikė jos veidui nemaloniai gaižią išraišką, be to, moteriškei akivaizdžiai nepatiko, kaip tarnai iškrauna daiktus. Ji išplėšė iki viršaus prikrautą krepšį iš rankų tarnui, kuris nelabai sėkmingai galynėjosi su juo, ir įbruko pilvotam vyriškiui su žaliu aksominiu apsiaustu.
   Jis irgi buvo rudaplaukis kaip ir simpatiškiausias iš jaunesniųjų vyrų. Pastarasis iš pažiūros buvo bebaigiąs trečią dešimtį, tačiau jo apskrito, atviro, šlakuoto veido išraiška bent jau buvo maloni.
   — Sere Bloetai! — sukliegė Agnesė, prašvilpė pro Kivriną ir įsirėžė tiesiog storuliui į kelius.
   O, ne… — patyliukais suaimanavo Kivrina. Ji manė, kad storulis būsiąs tos raudonplaukės sugižėlės, o gal krinolinuotos gigantės vyras. Jam buvo ne mažiau kaip penkiasdešimt metų, o ir svėrė jis gerus dvidešimt stonų^[5]; kai nusišypsojo Agnesei, iš burnos kyštelėjo supuvę dantys.
   — Na, ar atvežei man papuošalą? — kamantinėjo Agnesė, timpčiodama jį už apsiausto skverno.
   — Atvežiau, — atsakė jis, žiūrėdamas ten link, kur stovėjo Rozemunda, vis dar plepanti su kitomis mergaitėmis. — Tau ir tavo seseriai.
   — Tuojau ją pakviesiu, — pareiškė Rozemundą ir stryktelėjo prie Rozemundos, Kivrina nesuskubo jos sugriebti. Mergaitės tik sukikeno ir, jam artinantis, prasiskyrė, o Rozemundą, nuožmiu žvilgsniu nudelbusi sesutę, šyptelėjo ir ištiesė storuliui ranką.
   — Laba diena ir sveiki atvykę, pone, — pasisveikino.
   Smakrą ji buvo atkišusi tiek, kad daugiau, regis, nė neįmanoma, blyškiuose jos skruostuose liepsnojo dvi karštligiškai raudonos dėmės, tačiau Bloetas tai, matyt, palaikė jaudulio ir drovumo ženklais. Riebiais pirštais sugriebęs smulkius jos pirščiukus, jis pareiškė:
   — Be jokios abejonės, kai ateis pavasaris, tu jau nebe taip šaltai sveikinsies su savo vyru.
   Dėmės Rozemundos skruostuose tvykstelėjo dar skaistesniu raudoniu.
   — Kol kas dar žiema, pone.
   — Pavasaris netruks ateiti, — atsakė jis ir nusijuokė, apnuogindamas išgedusius dantis.
   — O kur mano papuošalas? — nerimo Agnesė.
   — Agnese, nebūk tokia gobšuolė, — sudraudė ją Elivysa, prieidama ir atsistodama tarp dukterų. — Nedera vos pasitikus svečią iš karto reikalauti dovanų. — Ji nusišypsojo Bloetui; jeigu ir ją baugino šitų vestuvių perspektyva, Elivysa niekaip to neparodė. Priešingai, ji atrodė tokia atsipalaidavusi, kokios Kivrina dar nebuvo mačiusi.
   — Taip, savo svainei aš pažadėjau dovanėlę, — pripažino jis, brukdamas ranką už pernelyg suveržto diržo ir ištraukdamas nedidelį drobinį maišelį. — O taip pat — sužieduotuvių dovaną savo nuotakai. — Jis subruko pirštus į maišelį ir ištraukė sagę, nusėtą brangiaisiais akmenimis. — Tai meilės saitas mano nuotakai, — pasakė jis, atsegdamas papuošalą. — Kai ją segėsi, turėsi galvoti apie mane.
   Jis pūkšdamas žengė artyn, norėdamas prisegti puošmeną Rozemundai prie apsiausto. Tikiuosi, jį ištiks širdies smūgis, dingtelėjo Kivrinai. Rozemundą stovėjo kaip įbesta, o jos skruostai tvieskė raudoniu, kol riebios jo rankos grabaliojo apie jos kaklą.
   — Rubinai, — sužavėta ištarė Elivysa. — Ar nepadėkosi sužadėtiniui už šią nuostabią dovaną, Rozemundą?
   — Dėkoju tau už segę, — be jokios intonacijos išbėrė Rozemunda.
   — O kur mano papuošalas? — nerimo Agnesė, strykčiodama tai ant vienos kojos, tai ant kitos; Bloetas tuo tarpu dar kartą pasirausė maišelyje ir kažką sugniaužė kumštyje. Paskui sunkiai dvėsuodamas pasilenkė ir ištiesė delną.
   — Varpelis! — džiaugsmingai sukliegė Agnesė, tuoj pat pakėlė jį ir papurtė. Varpelis buvo apskritas, žalvarinis kaip arklio kamanų žvangutis, su metaline kilpute viršuje.
   Agnesė prisvilo prie Kivrinos: norėjo tučtuojau lipti į buduarą, susirasti kaspiną ir perverti jį per kilputę, kad galėtų nešioti varpelį pririštą prie riešo vietoj apyrankės.
   — Tėtis parvežė man šitą kaspiną iš mugės, — čiauškėjo ji, traukdama jį iš tos pačios skrynios, kurioje buvo laikomi Kivrinos drabužiai. Kaspinas buvo nudažytas nevykusiai, lopais, be to, toks standus, kad Kivrinai teko gerokai pavargti, kol pervėrė jį per kilputę. Net patys pigiausi kaspinėliai „Vulvorto„ parduotuvėje ar popierinės juostelės, skirtos kalėdinių dovanų pakuotėms perrišti buvo kur kas prašmatnesni už šią akivaizdžiai branginamą medžiagos skiautelę.
   Kivrina aprišo kaspinu Agnesės riešą ir abi vėl nulipo žemyn. Sambrūzdis ir krepšių pakavimas jau spėjo persikraustyti vidun, tarnai į menę nešė skrynias ir patalynę, ir kažką panašaus į tikrų kelionkrepšių pradininkus. Matyt, Kivrinos be reikalo nerimauta, kad seras Bloetas gali kur nors ją išsivežti. Regint visą šitą šurmulį, nejučia piršosi mintis, kad svečiai ketina užsibūti čia mažų mažiausiai iki pavasario.
   Be reikalo ji nerimavo ir dėl to, kad jie tuojau pat imsis svarstyti jos likimą. Niekas neskyrė jai dėmesio, nebent probėgšmais žvilgtelėjo jos pusėn — nesusidomėjo netgi tada, kai Agnesė tempte nusitempė ją pas motiną, norėdama parodyti šiai savo apyrankę. Elivysa tuo tarpu kalbėjosi su Bloetu, Gavynu ir simpatišku jaunuoliu, greičiausiai pastarojo sūnumi ar sūnėnu; Elivysa jau vėl grąžė rankas. Matyt, naujienos iš Bato buvo prastos.
   Ledi Imeina kitame menės gale kalbėjosi su stambiąja moterimi ir blyškiu vyriškiu dvasininko apranga; vien jos veido išraiškos pakako, kad suprastum: ji skundžiasi tėvu Rošu.
   Kivrina pasinaudojo triukšminga sumaištimi ir, atitraukusi Rozemundą nuo kitų mergaičių, iškamantinėjo, kas yra kas. Blyškusis vyriškis buvo sero Bloeto kapelionas — tiek Kivrina spėjo susigaudyti ir pati. Jauna moteris ryškiai mėlynu apsiaustu — jo globotinė. Stambioji moteris su iškrakmolytu galvos apdangalu buvo sero Bloeto brolio žmona, atvykusi pasisvečiuoti iš Dorseto. Du rudaplaukiai jaunuoliai ir trys kikenančios mergaitės — visi buvo jos vaikai. Pats seras Bloetas vaikų neturėjo.
   Kaip tik todėl, žinoma, jis ir susiruošė vesti vaiką — ir visi tam pritarė. Pratęsti giminę, susilaukti įpėdinio — štai kas buvo svarbiausias kiekvieno rūpestis 1320-aisiais. Kuo jaunesnė moteris, tuo didesnė tikimybė, kad pagimdys palikuonių pakankamai, kad bent vienas jų sulauktų brandos — net jei pačiai jo motinai tai nelemta.
   Gaižioji džiūsna žilstančiais rusvais plaukais — o siaube siaubeli — buvo ledi Yvolda, netekėjusi sero Bloeto sesuo. Ji gyveno Koursyje drauge su juo; stebėdama, kaip ji rėkia ant vargšės Maisrės už tai, kad šiai iš rankų iškrito krepšys, Kivrina pastebėjo raktų kezulą prie jos juosmens. Tai reiškė, kad ji — visų namų šeimininkė, ar bent jau bus ja iki Velykų. Vargšelė Rozemundą. Prieš Šitą raganą tikrai nepašokinėsi.
   — O kas visi likusieji? — paklausė Kivrina vis dar vildamasi, kad tarp jų atsiras bent vienas Rozemundos sąjungininkas.
   — Tarnai, — atsakė Rozemundą taip, tarsi tai būtų savaime suprantama, ir nustraksėjo atgal pas mergaites.
   Tarnų buvo ne mažiau nei dvidešimt — neskaitant arklininkų, kurie kaip tik rūpinosi arkliais — tačiau tokia jų gausa, regis, nestebino nieko, net susikrimtusios Elivysos. Kivrina buvo skaičiusi, kad didikai dvaruose laiko dešimtis tarnų, tačiau manė, kad tie skaičiai gerokai perdėti. Elivysa ir Imeina tarnų beveik išvis neturėjo — prireikus ruoštis Kūčioms, pagalbon teko pasitelkti kone visą kaimą. Nors Kivrina ir spėjo, kad šitaip gali būti dėl to, jog šeima pakliuvo į keblią padėtį, vis dėlto ji manė, kad kaimo dvaruose tarnų išvis negalėjo būti labai gausu. Ką gi, atrodo, vis dėlto buvo.
   Tarnai zujo po visą menę, ruošdami stalą vakarienei. Kivrina nežinojo, ar tą vakarą išvis priimta vakarieniauti, mat Kūčios nuo seno buvo pasninko diena, bet, kai tik blyškusis kapelionas baigė skaityti mišparus — ledi Imeinos nurodymu, be jokios abejonės — tuntas tarnų suskato gabenti maistą: duoną, vandeniu atskiestą vyną, džiovintas menkes, iš pradžių išmirkytas sūdytame vandenyje, o paskui iškeptas.
   Agnesė buvo tokia įsiaudrinusi, kad nepajėgė nuryti nė kąsnelio, o vėliau, kai tarnai nurinko stalą, kategoriškai atsisakė ramiai pasėdėti prie ugniavietės — davėsi po visą menę, be paliovos skambino varpeliu, vis lindo glamonėti šunų.
   Sero Bloeto tarnai ir prievaizdas įnešė Kūčių pliauską ir įvertė ją į ugniavietę; žiežirbos pliūptelėjo į visas puses. Moterys besijuokdamos atsitraukė, sužavėti vaikai pratrūko spygauti. Rozemunda, būdama vyriausias vaikas namuose, uždegė pliauską kūleliu žagarų, išsaugotų nuo pernykštės Kūčių pliauskos, atsargiai prikišdama liepsnelę prie susirangiusios šaknies. Kai pliauska užsiliepsnojo, visi pašėlo juoktis ir ploti, Agnesė energingai mosavo ranka, kad kuo garsiau skambėtų jos varpelis.
   Rozemundą jau anksčiau buvo sakiusi jai, kad Kūčių vakarą vaikams leidžiama negulti iki pat vidurnakčio mišių, bet Kivrina vylėsi, kad jai galbūt pavyks prikalbinti Agnesę bent jau prigulti ir snūstelėti greta jos ant suolo. Tačiau, vakarui slenkant į naktį, Agnesė tik dar labiau įsišėlo, dūko, rėkavo ir skambino varpeliu tol, kol Kivrinai neliko nieko kita, kaip jį atimti.
   Moterys sėdėjo prie ugniavietės ir tyliai šnekučiavosi. Vyrai būriavosi po kelis, rankas sunėrę ant krūtinės, o protarpiais visi, išskyrus kapelioną, išeidavo laukan, o paskui grįždavo juokdamiesi, trypdami nuo kojų sniegą. Įraudę jų veidai ir pikti Imeinos žvilgsniai labai jau aiškiai bylojo, kad vyrai, nepaisydami pasninko, vis vaikščioja į alaus varyklą išlenkti po bokalą elio.
   Kai jie parėjo gal kokį trečią kartą, Bloetas atsisėdo kitapus ugniavietės, ištiesė kojas arčiau ugnies ir ėmė stebėti mergaites. Trys kikenančios linksmuolės ir Rozemundą žaidė kažką panašaus į „aklą vištą”. Kai Rozemundą užrištomis akimis pernelyg prisiartino prie suolų, Bloetas grybštelėjo ją ir pasisodino ant kelių. Visi prapliupo juoktis.
   Imeina visą ilgą vakarą sėdėjo prisvilusi prie kapeliono ir dėstė jam būtas ir nebūtas tėvo Rošo nedorybes. Jis esąs nemokytas tamsuolis, grubus ir netaktiškas, o praėjusį sekmadienį sukalbėjęs „Confiteor„ prieš „Adjutorum”. Be to, jis dabar ten, klūpo ant kelių įšalusioje bažnyčioje, mintyse pridūrė Kivrina, kai kapelionas tuo tarpu šildosi rankas prie ugnies ir smerkiamai linguoja galvą.
   Kūčių pliauska baigė sudegti, tiktai žarijos tebežioravo kaitra. Rozemundą nuslydo nuo Bloeto kelių ir nudūmė atgal žaisti. Gavynas pasakojo, kaip kartą nugalabijęs šešis vilkus, nė akimirkai nenuleisdamas akių nuo Elivysos. Kapelionas papasakojo istoriją apie moterį, kuri mirdama atliko melagingą išpažintį. Kai tik kapelionas palietęs jos kaktą šventintu aliejumi, siūbtelėję dūmai, ir jos oda pajuodusi tiesiog jo akivaizdoje.
   Kapelionui daugmaž įpusėjus savo pasakojimą, Gavynas atsistojo, pasitrynė delnus virš ugnies ir patraukė prie elgetų suolelio. Atsisėdo, nusiavė vieną batą.
   Po kokios minutės Elivysa pakilo ir priėjo prie jo. Kivrina negirdėjo, ką ji pasakė, bet Gavynas tuoj pat atsistojo, batą tebelaikydamas rankoje.
   — Teismas dar kartą atidėtas, — išgirdo Kivrina Gavyno žodžius. — Susirgo jam vadovauti turėjęs teisėjas.
   Ką sakė Elivysa, Kivrina vėl neišgirdo, bet Gavynas linktelėjo ir atsakė:
   — O tai jau gera žinia. Naujasis teisėjas yra iš Svindono ir ne taip palankiai nusiteikęs Karaliaus Eduardo atžvilgiu.
   Vis dėlto nei vienas, nei kitas neatrodė taip, lyg būtų sulaukę gerų naujienų. Elivysa buvo išblyškusi beveik taip pat kaip ir tada, kai Imeina prisipažino išsiuntusi Gavyną į Koursį.
   Ji sukiojo sunkų žiedą ant piršto. Gavynas vėl atsisėdo, nusibraukė nuo kelnių apačios prikibusius vikšrius, vėl apsiavė batą ir dar kažką pasakė. Elivysa pasuko galvą; jos veidą slėpė šešėlis, tad Kivrina neįžiūrėjo jos išraiškos, užtat Gavyno veidą matė aiškiai.
   Lygiai taip pat jį gali matyti ir bet kuris kitas, esantis menėje, dingtelėjo Kivrinai; ji paskubomis apsidairė, norėdama įsitikinti, ar be jos porelę dar kas nors stebi. Imeina vis dar guodėsi kapelionui ir neatrodė, kad jai rūpėtų kas nors kita, tačiau sero Bloeto sesuo stebėjo labai įdėmiai, piktai suspaudusi lūpas, iš kitos ugniavietės pusės taip pat atidžiai žvalgėsi ir pats Bloetas bei kiti vyrai.
   Kivrina vylėsi, kad galbūt dar šią naktį jai pasitaikysianti proga persimesti keliais žodžiais su Gavynu, bet kai aplinkui šitiek pastabių akių, tai vargu bau įmanoma. Sugaudė varpas; Elivysa krūptelėjo ir dirstelėjo į duris.
   — Tai velnio laidotuvių varpas, — tykiai ištarė kapelionas, ir net vaikai pertraukė žaidimus ir sukluso.
   Kai kuriuose kaimuose varpais buvo skambinama po dūžį už kiekvienus metus nuo Kristaus gimimo. Bet dažniausiai varpai paprasčiausiai pradėdavo gausti, likus valandai iki vidurnakčio. Kivrina smarkiai abejojo, ar tėvas Rošas, o gal net ir kapelionas, moka skaičiuoti tiek, kad galėtų suskambinti tikslų metų skaičių, bet pati nejučia pradėjo skaičiuoti dūžius.
   Atėjo trys tarnai, nešini malkomis ir prakurais, jie užkūrė naują laužą ugniavietėje. Plykstelėjo skaisčios liepsnos, ant sienų ėmė šokti didžiuliai, iškraipyti šešėliai. Agnesė kaipmat ėmė strykčioti rodydama pirštu, vienas sero Bloeto sūnėnų sudėjo rankas taip, kad ant sienos pasirodė zuikio galvos šešėlis.
   Ponas Latimeras buvo sakęs, kad Viduramžiais žmonės įdėmiai apžiūrinėja Kūčių pliauskos metamus šešėlius ir pagal juos spėja ateitį. Kažin, mąstė Kivrina, kokia ateitis laukia jų visų dabar, kai lordas Gijomas įklimpęs į kažkokią bėdą, užtraukusią pavojų visai jo šeimai.
   Karalius paprastai konfiskuodavo nuteistų nusikaltėlių žemes ir visą turtą. Tad šeima gali būti priversta persikelti gyventi į Prancūziją, o gal priimti sero Bloeto mielaširdingą labdarą ir kęsti užgaulias prievaizdo žmonos pastabas.
   O gal lordas Gijomas šiąnakt pat grįš namo su geromis žiniomis ir sakalu Agnesei dovanų? Galbūt nuo šiol visi jie gyvens ilgai ir laimingai? Visi, išskyrus Elivysą. Ir Rozemundą. Kokia lemtis laukia jos?
   Juk visa tai jau kadai įvyko, su nuostaba pagalvojo Kivrina. Nuosprendis jau įsitesėjo, lordas Gijomas jau grįžo namo ir sužinojo visą tiesą apie Gavynąir Elivysą. Rozemundą jau atiduota į sero Bloeto rankas. Agnesė jau užaugusi ir ištekėjusi — ir mirusi gimdydama, o gal nuo kraujo užkrėtimo, o gal nuo choleros ar plaučių uždegimo…
   Visi jie jau seniai mirę, galvojo Kivrina, bet niekaip neįstengė prisiversti tuo patikėti. Visi jie mirę daugiau nei prieš septynis šimtus metų.
   — Žiūrėkite! — sukliegė Agnesė. — Rozemundą neturi galvos! — Ji pirštu rodė į iškraipytą šešėlį, kurį ant sienos metė plykstelėjęs ugnies liežuvis. Keistai ištemptas Rozemundos šešėlis baigėsi sulig pečiais.
   Vienas raudonplaukių vaikinų nuskubėjo prie Agnesės.
   — Aš irgi nebeturiu galvos! — sušuko jis ir ėmė strykčioti ant pirštų galiukų, kad šešėlio pavidalas pasikeistų.
   — Tu neturi galvos, Rozemundą, — patenkinta pareiškė Agnesė. — Kitais metais tu mirsi!
   — Nekalbėk tokių dalykų, — sudraudė ją Elivysa, žengdama artyn. Visi sužiuro į jas.
   — Kivrina turi galvą, — čiauškėjo Agnesė. — Ir aš turiu galvą. O vargšė Rozemundą galvos neturi!
   Elivysa pastvėrė Agnesę už abiejų rankų.
   — Tai tik kvaili žaidimai, — pasakė. — Nekalbėk tokių dalykų.
   — Šešėlis… — suniurzgė Agnesė — atrodė, tuoj tuoj pravirks.
   — Atsisėsk prie ledi Katerinos ir patylėk, — paliepė Elivysa. Ji atvedė mergytę prie Kivrinos ir beveik stumte nustūmė ant suolo. — Pernelyg įsišėlai.
   Agnesė susirangė greta Kivrinos, vis dar neapsispręsdama, pravirkti ar ne. Kivrina pametė dūžių skaičių, bet dabar vėl pradėjo skaičiuoti nuo to, ties kuriuo sustojo: keturiasdešimt šeši, keturiasdešimt septyni…
   — Noriu savo varpelio, — pareiškė Agnesė, ropšdamasi nuo suolo.
   — Negalima, dabar reikia pasėdėti tyliai, — atsakė Kivrina. Ir pasisodino Agnesę ant kelių.
   — Papasakok man apie Kalėdas.
   — Negaliu, Agnese. Aš neprisimenu.
   — Nejaugi neprisimeni bent ko nors, ką galėtum man papasakoti?
   Prisimenu viską, ir kuo puikiausiai, galvojo Kivrina. Parduotuvės išpuoštos kaspinais, satino, aksomo ir šilko juostomis, mirguliuoja raudonos, auksinės, mėlynos spalvos, kur kas ryškesnės už mano mėlžole dažytą suknelę, visa kur žaižaruoja šviesos ir skamba muzika. Gaudžia Didysis Tomas ir Magdalenos varpas, aidi kalėdinės giesmės.
   Ji prisiminė Karfakso varpus, mėginančius išgauti „Tai nutiko vieną skaidrų vidunaktį” melodiją, senus, nuvargusius, atkakliai skimbčiojančius vamzdinius varpelius kiekvienoje Didžiosios gatvės parduotuvėje. Juk tos kalėdinės giesmės dar net nesukurtos, pagalvojo Kivrina ir ją persmelkė baisus namų ilgesys.
   — Noriu skambinti savo varpeliu, — nenustygo Agnesė, ji rangėsi, stengdamasi nusprūsti Kivrinai nuo kelių. — Duokš jį man. — Ji atkišo riešą.
   — Užrišiu jį tau ant rankos, jei trupučiuką pagulėsi ant suolo greta manęs, — pasakė Kivrina.
   Mergytė vėl verksmingai papūtė lūpą:
   — Aš turiu miegoti?
   — Ne. Paseksiu tau pasaką, — pasakė Kivrina, nusiimdama varpelį — buvo prisirišusi sau ant riešo, kad nepasimestų. — Kartą… — ištarė ji ir nutilo. Kažin, ar 1320-aisiais pasakos jau prasidėdavo formule „Kartą gyveno”, o ir kokias pasakas tais laikais sekdavo vaikams? Porindavo istorijas apie vilkus ir apie raganas, kurių oda staiga pajuosdavo, pabandžius suteikti paskutinį patepimą?
   — Kartą gyveno mergelė, — pradėjo ji iš naujo, rišdama varpelį ant putnaus mergytės riešo. Raudonasis kaspinas jau pradėjo spurti. Ilgai jis tikrai nebetvers, nuolat šitaip užrišinėjamas ir vėl atrišinėjamas. Ji palinko prie mazgo. — Ta mergelė…
   — Ar tai ir yra ta mergelė? — paklausė moters balsas.
   Kivrina kilstelėjo galvą. Greta jos stovėjo Bloeto sesuo Yvolda, o už jos — ir Imeina. Yvolda įsispitrijo į Kivriną gaižiai suspaudusi lūpas, paskui papurtė galvą.
   — Ne, tai tikrai ne Uluriko duktė, — pasakė. — Toji mergelė buvo aukštaūgė ir tamsiaplaukė.
   — Tai gal Ferero globotinė? — paklausė Imeina.
   — Ne, ji mirusi, — atsakė Yvolda. — Ar tikrai neprisimeni visiškai nieko, kas tu tokia? — paklausė ji Kivrinos.
   — Nieko, mano geroji ponia, — atsakė Kivrina, kiek per vėlai prisiminusi, kad dera kukliai nudelbti žvilgsnį į grindis.
   — Jai kaukštelėjo per galvą, — įsikišo Agnesė.
   — Bet tu prisimeni savo vardą ir moki kalbėti. Ar esi kilusi iš geros šeimos?
   — Aš neprisimenu savo šeimos, mano geroji ponia, — atsakė Kivrina, mėgindama nutaisyti kuo nuolankiausią balsą.
   Yvolda šniurkštelėjo nosimi.
   — Pasiklausius atrodo, tarsi ji būtų iš Vakarų. Ar siuntėte žmogų į Batą, kad pamėgintų ką nors sužinoti?
   — Ne, — atsakė Imeina. — Mano sūnaus žmona pageidavo laukti, kol atvyks jis pats. O gal jūs girdėjote kokių žinių iš Oksenfordo?
   — Ne, bet žinome, kad ten žmonės labai serga, — atsakė Yvolda.
   Prisiartino Rozemundą.
   — Na kaip, gal pažįstate ledi Katerinos šeimą, ledi Yvolda? — paklausė ji.
   Yvolda nukreipė savo dygų žvilgsnį į ją.
   — Ne. O kur segė, kurią tau padovanojo mano brolis?
   — Ji… prisegta prie apsiausto, — užsikirsdama išspaudė Rozemunda.
   — Ar šitiek tegerbi jo dovanas, kad nenori jų net nešioti?
   — Nueik ir atnešk, — paliepė ledi Imeina. — Noriu ją pamatyti.
   Rozemundą piktai atkišo smakrą, bet vis dėlto nuėjo prie sienos, kur buvo sukabinti apsiaustai.
   — Neatrodo, kad ji labai džiaugtųsi mano brolio dovanomis, kaip ir juo pačiu, — pareiškė Yvolda. — Per vakarienę taip ir nepasakė jam nė žodelio.
   Sugrįžo Rozemundą, nešina savo žaliuoju apsiaustu su įsegtu papuošalu. Nieko nesakydama, ištiesė jį pažiūrėti Imeinai.
   — Aš irgi noriu pažiūrėti, — pareikalavo Agnesė, ir Rozemundą pasilenkė parodyti segės jai.
   Segė buvo didelio auksinio žiedo formos, nusagstyta raudonais akmenimis, su smeigtuku centre. Ji buvo be kabliuko, ne prisegama, o prismeigiama prie drabužio. Išorinėje žiedo pusėje buvo išgraviruoti žodžiai: „Io suiicien lui darni amo''.
   — Kas čia parašyta? — paklausė Agnesė, bakstelėdama pirščiuku į raides, bėgančias aplink auksinį žiedą.
   — Aš nežinau, — atsakė Rozemundą tokiu tonu, kuris labai aiškiai bylojo: ir man nerūpi.
   Yvoldos lūpos įsitempė, ir Kivrina pasiskubino įsikišti:
   — Čia parašyta: „Tu esi čia vietoj mano mylimo draugo”, Agnese… — Vos spėjus tai ištarti, jai net skrandį sugniaužė — tik dabar susizgribo, ką padariusi. Kivrina dirstelėjo į Imeiną, bet ši, regis, nieko nepastebėjo.
   — Šitokius žodžius turėtum nešioti ant krūtinės, užuot kabinusi ant kablio, — pareiškė Imeina. Ji paėmė segę ir prisegė prie Rozemundos suknelės.
   — O tu pati turėtum sėdėti greta mano brolio kaip ir dera sužieduotinei, — pridūrė Yvolda. — Užuot žaidusi vaikiškus žaidimus. — Ji ištiesė ranką tenlink, kur prie ugniavietės sudribęs sėdėjo seras Bloetas. Jis knapsėjo nosimi — marinamas ne tiek miego, kiek pernelyg dažnų pasivaikščiojimų į alaus varyklą. Rozemunda maldaujančiu žvilgsniu dirstelėjo į Kivriną.
   — Nueik ir padėkok serui Bloetui už tokią brangią dovaną, — šaltai paliepė Imeina.
   Rozemundą padavė savo apsiaustą Kivrinai ir nusliūkino prie ugniavietės.
   — Eikš čionai, Agnese, — pratarė Kivrina. — Tau būtinai reikia pailsėti.
   — Ledi Katerina, — vėl prašneko Yvolda, keistai pabrėždama žodelį „ledi”, — štai sakei mums, kad išvis nieko neprisimeni. Bet įrašą ledi Rozemundos segėje perskaitei be jokio vargo. Vadinasi, moki skaityti?
   Žinoma, aš moku skaityti, pagalvojo Kivrina, bet keturioliktame amžiuje raštingų buvo vos trečdalis žmonių, o moterų — ir dar mažiau.
   Ji dirstelėjo į Imeiną, kuri dabar žiūrėjo į ją taip pat, kaip ir aną pirmąjį rytą, kai čiupinėjo jos drabužius ir tyrinėjo rankas.
   — Ne, — atsakė Kivrina, žiūrėdama Yvoldai tiesiai į akis. — Aš netgi „Tėve mūsų” negalėčiau perskaityti. Tavo brolis pasakė mums, ką reiškia tie žodžiai, kai tik padovanojo segę Rozemundai.
   — Visai nepasakė, — užginčijo Agnesė.
   — Tu tuo metu apžiūrinėj ai savo varpelį, — atsakė Kivrina, o galvoje sukosi viena mintis: ledi Yvolda nė už ką tuo nepatikės, tuojau štai nueis jo paklausti, o jis pasakys išvis su manim nesikalbėjęs.
   Tačiau atrodė, kad Yvoldą toks paaiškinimas' patenkino.
   — Aš ir nemaniau, kad tokia kaip ji gali mokėti skaityti, — pasakė ji Imeinai. Tada paėmė ją už parankės ir abi drauge nuėjo pas serą Bloetą.
   Kivrina taip ir susmuko ant suolo.
   — Noriu savo varpelio! — atkakliai niurzgė Agnesė.
   — Užrišiu jį tau, bet tik tada, kai atsigulsi.
   Agnesė užsiropštė jai ant kelių.
   — Pirmiausia turi pasekti man pasaką. Kartą gyveno mergelė…
   — Kartą gyveno mergelė… — vėl pradėjo Kivrina. Žvilgsniu ji sekė Imeiną ir Yvoldą. Jos jau buvo atsisėdusios greta sero Bloeto ir kalbėjosi su Rozemundą. Ši kažką pasakė — atkišusi smakrą, skaisčiu raudoniu tvieskiančiais skruostais. Seras Bloetas nusijuokė, jo delnas susigniaužė ant segės, paskui slystelėjo Rozemundos krūtine.
   — Kartą gyveno mergelė… — mygo Agnesė.
   — …ji gyveno šalia didžiulės girios, — pasakė Kivrina. — „Tik neik viena į girią”, — draudė jai tėtis…
   — Bet ji nepaklausė, — pratęsė Agnesė jau žiovaudama.
   — Taigi, ji nepaklausė. Tėtis mylėjo ją, jam tik rūpėjo, kad jai kas blogo nenutiktų, bet ji buvo neklusni…
   — O kas buvo girioje? — paklausė Agnesė, tvirčiau priglusdama prie Kivrinos.
   Kivrina apklojo ją Rozemundos apsiaustu. Girioje šmirinėjo galvažudžiai ir vagys, pagalvojo. Ir ištvirkėliai seniai, ir barningos jų seserys. Ir neteisėti įsimylėjėliai. Ir sutuoktiniai. Ir teisėjai.
   — Girioje buvo daugybė visokiausių pavojų.
   — Vilkų, — mieguistai pratarė Agnesė.
   — Taip, vilkų. — Ji pažvelgė į Imeiną ir Yvoldą. Tuodvi jau buvo pasitraukusios nuo sero Bloeto ir dabar stebėjo ją. Ir kuždėjosi.
   — Ir kas tada jai nutiko? — pro miegus paklausė Agnesė, jos akys jau merkėsi.
   Kivrina tvirčiau priglaudė mergytę prie krūtinės.
   — Nežinau, — sukuždėjo. — Aš nežinau.

   Agnesė buvo pamiegojusi ne ilgiau nei penkias minutes, kai varpas liovėsi gaudęs, o paskui suskambo vėl, jau dažnesniais dūžiais — kviesdamas į mišias.
   — Tėvas Rošas pasiankstino. Dar ne vidurnaktis, — suskato piktintis ledi Imeina, bet, vos spėjo tai pasakyti, atsiliepė ir kiti varpai: Vyčlaido ir Berefordo, o kažkur toli rytuose, taip toli, kad girdėti buvo ne daugiau nei aido kvėptelėjimas — ir Oksfordo varpai.
   Štai šitas — Osnio varpas, o tas — Karfakso, galvojo Kivrina; kažin, dingtelėjo jai, ar jie skamba šiąnakt ir namuose?
   Seras Bloetas svirduliuodamas pakilo ant kojų, padėjo atsistoti ir seseriai. Vienas iš jų tarnų atskubėjo nešinas jų apsiaustais ir voveraitės kailiu pamušta mantija. Čiauškančios tarpusavyje mergaitės išsitraukė iš krūvos savo apsiaustus ir užsimetė juos, nė akimirkai nenutildamos. Imeina papurtė Maisrę, kuri buvo užmigusi ant elgetų suolelio, ir liepė jai atnešti Valandų Knygą; Maisrė žiovaudama ėmė ropštis kopėčiomis į palėpę. Rozemunda priėjo prie Kivrinos ir pabrėžtinai atsargiai pakėlė savo apsiaustą, kuris buvo nuslydęs Agnesei nuo pečių.
   Agnesė miegojo kaip užmušta. Kivrina sudvejojo — ją pykino vien nuo minties, kad teks mergytę žadinti, bet nuo šių mišių nebuvo galima atleisti net visiškai nusivariusios penkiametės.
   — Agnese, — tylutėliai ištarė Kivrina.
   — Ar tik neteks tau nešte nešti jos į bažnyčią, — tarstelėjo Rozemunda, grumdamasi su auksine sero Bloeto sege. Prievaizdo jauniausiasis sūnus atsliūkino su baltuoju Kivrinos apsiaustu, nerūpestingai vilkdamas jį per vikšrius, išbarstytus ant grindų.
   — Agnese, — dar kartą ištarė Kivrina ir atsargiai krestelėjo mergytę; neįtikėtina, bet jos nepažadino net gaudžiantis bažnyčios varpas. Jis skambėjo garsiau ir arčiau nei tuomet, kai skambindavo rytinėms mišioms ar mišparams, jo obertonai beveik užgožė net kitų varpų skambesį.
   Agnesės vokai virptelėjo.
   — Tu manęs nepažadinai, — mieguistai sumurmėjo ji Rozemundai, o paskui, jau išsibudinusi, pridūrė garsiau: — Juk žadėjai mane pažadinti!
   — Vilkis apsiaustą, — pasakė Kivrina. — Metas į bažnyčią.
   — Kivrina, aš nešiuos varpelį ant rankos.
   — Tu ir turi jį ant rankos, — atsakė Kivrina, skubindamasi užsegioti Agnesės raudonąjį apsiaustą su gobtuvu, bet saugodamasi neįdurti mergytei į kaklą sąsagos smeigtuku.
   — Ne, aš jo neturiu! — pareiškė Agnesė, grabaliodama ranką.
   — Noriu užsirišti savo varpeli!
   — Štai kur jis, — pasakė Rozemundą, pakeldama varpelį nuo grindų. — Tikriausiai atsirišo ir nukrito tau nuo riešo. Bet dabar nedera jo nešioti. Šis varpas kviečia į mišias. Kalėdų varpeliams bus metas po to.
   — O aš juo ir neskambinsiu, — saikstėsi Agnesė. — Tik nešiosiu ant rankos.
   Kivrina nėmaž tuo netikėjo, bet visi kiti jau buvo pasirengę eiti. Išsitraukęs iš ugniavietės žioruojantį pagalį, vienas iš sero Bloeto žmonių uždeginėjo deglus ir dalijo tarnams. Kivrina paskubomis pririšo varpelį Agnesei ant riešo ir paėmė abi mergaites už rankų.
   Ledi Elivysa uždėjo delną ant jai pasiūlytos sero Bloeto rankos. Ledi Imeina mostelėjo Kivrinai eiti su mergaitėmis paskui juos, o iš paskos patraukė ir visi kiti — iškilmingai, kaip kokia procesija. Ledi Imeina su sero Bloeto seserimi, paskui jas — ir visa Bloeto palyda. Ledi Elivysa ir seras Bloetas pirmieji išėjo į kiemą, paskui — pro vartus į pievą.
   Snigti liovėsi, danguje netgi užsižiebė žvaigždės. Kaimas tykiai gulėjo, užklotas balta antklode. Sušalęs laike, dingtelėjo Kivrinai. Sukiužusios trobelės dabar atrodė visai kitaip, švarus sniego baltumas pakeitė ir išsiklaipiusias tvoras, ir purvinas, suskilinėjusiu molio glaistu nutepliotas pašiūres. Sniego kristalėliai kibirkščiavo, gaudydami judančią deglų šviesą, tačiau užvis labiausiai Kivrinai užgniaužė kvapą žvaigždės — šimtai žvaigždžių, tūkstančiai žvaigždžių, mirguliuojančių tarsi brangakmeniai lediniame danguje.
   — Kaip šviečia… — sukuždėjo Agnesė, ir Kivrina nesusigaudė, ar mergytė kalba apie sniegą, ar apie dangų.
   Varpas gaudė ramiai, ritmingai, jo balsas speiguotame ore skambėjo vėl kitaip — ne garsiau, bet kažkaip aidžiau ir skaidriau. Kivrina girdėjo ir kitus varpus, ir atpažino juos iš balso — Estkoto, Vitenio ir Čertelintono, nors šie irgi skambėjo kažkaip kitaip. Ji įsiklausė, norėdama išgirsti Svindono varpą, kuris iki šiol gaudė kone be pertrūkio, bet taip jo ir neišgirdo. Nesigirdėjo ir Oksfordo varpų. Kivrina net pagalvojo, ar tik šie nebus jai pasivaidenę.
   — Tu skambini varpeliu, Agnese, — papriekaištavo Rozemundą.
   — Visai ne, — užginčijo Agnesė. — Aš tik einu.
   — Pažiūrėkite į bažnyčią, — pasiūlė Kivrina. — Argi ne gražu?
   Ji žioravo tartum deglas kitame lygumos pakraštyje, apšviesta ir iš vidaus, ir iš išorės; langų vitražai svaidė ant sniego virpančius tamsraudonius ir žalius atšvaitus. Visa kur aplinkui irgi žiburiavo šviesos, užtvindžiusios šventorių iki pat varpinės. Deglai. Kivrina užuodė smilkstančio deguto kvapą. Iš baltuma švytinčių laukų artėjo dar keletas deglų, vingiuodami už bažnyčios stūksančios kalvos šlaitu.
   Netikėtai Kivrina vėl prisiminė Kūčių vakarą Oksforde: skaisčiai apšviestas parduotuves, viliojančias paskutinę minutę dovanų išsiruošusius pirkėjus, Brasenozės langus, liejančius geltoną šviesą į kiemą. Ir Kalėdinę eglutę Baliole, žaižaruojančią įvairiaspalvių lazerinių lempelių girliandomis.
   — Gaila, kad Kūčioms negalėjome atvažiuoti pas jus, — skundėsi ledi Imeina ledi Yvoldai. — Jūsuose bent kunigas padorus, negėda ir į mišias eiti. Vietinis kunigas net „Tėve mūsų”, ir tą tik šiaip taip pasako be klaidų.
   Vietinis kunigas ką tik ištisas valandas klūpojo speiguotoje bažnyčioje, galvojo Kivrina, klūpojo, nors jo kelnės ties keliais jau tiek sučiurusios, kad žioji skylės, o dabar šitas vietinis kunigas tampo sunkaus varpo virvę — varpo, kuriuo privalu skambinti ištisą valandą, o jau visai netrukus jis dar turės atlikti sudėtingą ceremoniją, kurią visą jam teko išmokti atmintinai, nes jis nemoka skaityti.
   — Bijau, kad pamokslas bus labai varganas, skurdžios ir pačios mišios, — kalbėjo ledi Imeina.
   — Deja, mūsų dienomis vis daugiau žmonių nemyli Dievo, — atsakė ledi Yvolda. — Bet mes privalome melstis, kad Jis pasauliui grąžintų tvarką, o žmogų nukreiptų atgal į doros kelią.
   Kivrina smarkiai suabejojo, ar kaip tik tokį atsakymą ledi Imeina norėjo išgirsti.
   — Pasiunčiau žinią vyskupui į Batą, kad atsiųstų mums kapelioną, — pasakė Imeina. — Bet jis iki šiol neatvyko.
   — Mano brolis sako, kad Bate dabar sunkus metas, — atsiliepė Yvolda.
   Jie jau beveik pasiekė šventorių. Dabar Kivrina įžiūrėjo ir veidus, apšviestus rūkstančių deglų bei mažyčių aliejinių žibintų, kuriuos nešėsi kai kurios moterys. Įraudę, iš apačios apšviesti veidai atrodė gana grėsmingi. Ponas Danvortis tikrai pamanytų, kad tai — įtūžusi minia, pasigviešusi čiupti kokį bėdžių nusidėjėlį ir čia pat sudeginti ant laužo, pagalvojo Kivrina. Viskas dėl netikusio apšvietimo, mąstė ji. Šitaip deglo šviesos nutviekstas kiekvienas atrodo kaip iš akies trauktas galvažudys. Nieko nuostabaus, kad ilgainiui teko išrasti būdą naudotis elektra.
   Visi rinkosi į šventorių. Kivrina atpažino kai kuriuos žmones prie bažnyčios durų susispietusioje minioje: berniuką, sergantį skorbutu, kuris andai pabėgo nuo jos, dvi mergaites, kurios buvo atėjusios padėti ruošti kalėdinių kepinių, Kobą. Prievaizdo žmona vilkėjo apsiaustą su šermuonėlio kailio apykakle ir nešėsi žibintą, iš keturių pusių įstiklintą mažyčiais tikro stiklo gabalėliais. Ji gyvai šnekučiavosi su skrofuliozės randų subjaurota moterimi — ta pačia, kuri dvare talkino puošti menę bugieniais. Visi kaimiečiai šnekučiavosi ir vaikštinėjo po šventorių, kad apšiltų; vienas vyriškis su juoda barzda taip kvatojo, kad jo žibintas susiūbavo grėsmingai arti prievaizdo žmonos galvos apdangalo.
   Kivrina prisiminė, kad bažnytinei vyresnybei ilgainiui teko panaikinti pusiaunakčio mišias, kadangi, kol jų sulaukdavo, visi pernelyg įsilėbaudavo. Kai kurie parapijiečiai ir iš tiesų atrodė taip, tarsi ištisą vakarą būtų laužę pasninko priesakus. Prievaizdas gyvai šnekučiavosi su iš pažiūros šiurkščiu vyru, kuris, pasak Rozemundos, buvo Maisrės tėvas. Abiejų veidai buvo skaisčiai įraudę — nuo šalčio, nuo deglų liepsnos ar nuo išgerto alkoholio, o greičiausiai — dėl visų trijų priežasčių. Kad būtų svariau, prievaizdas kiekvieną savo žodį palydėdavo sunkiu dunkstelėjimu Maisrės tėvui per petį, o šis sulig kiekvienu smūgiu sukikendavo — išleisdavo bejėgišką laimingo žmogaus juokelį, dėl ko Kivrina nutarė, kad tas žmogus, ko gero, kur kas linksmesnis nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.
   Prievaizdo žmona sugriebė vyrą už rankovės, bet šis tuojau nusipurtė jos ranką. Tačiau, vos pro dengtus šventoriaus varteliūs įėjo ledi Elivysa ir seras Bloetas, abu su Maisrės tėvu tuoj pat atsitraukė, pralaisvindami kelią iki bažnyčios durų. Lygiai taip pat reagavo ir visi kiti, kaipmat pritilo, žvilgsniais lydėdami procesiją iš dvaro, einančią per šventorių ir pro sunkias bažnyčios duris vidun. Paskui visi vėl sušneko, bet jau tykiau, ir iš paskos sugužėjo į bažnyčią.
   Seras Bloetas nusikabino kardą ir padavė tarnui, tada, vos įėję vidun, abu su ledi Elivysa atsiklaupė ir persižegnojo. Paskui abu drauge nuėjo beveik iki pat pertvaros su Nukryžiuotuoju ir vėl atsiklaupė.
   Kivrina su mergaitėmis sekė jiems iš paskos. Kai Agnesė žegnojosi, jos varpelis skimbtelėjo, gaudesys skardžiai suaidėjo bažnyčios erdvėje. Būtinai reikėtų jį nuimti, dingtelėjo Kivrinai. Kažin, gal reikėtų pasitraukti su Agnese iš procesijos, prisiglausti kur nors greta ledi Imeinos vyro kapo ir nurišti kaspiną, galvojo ji, bet ledi Imeina jau nekantriai trypčiojo prie durų su sero Bloeto seserimi.
   Ji nusivedė mergaites į bažnyčios priekį. Seras Bloetas jau buvo spėjęs atsistoti visu liulančiu savo svoriu. Elivysa klūpojo šiek tiek ilgėliau, paskui atsistojo; seras Bloetas palydėjo ją į šiaurinę bažnyčios pusę, linktelėjo ir patraukė užimti savo vietos vyrų pusėje.
   Kivrina atsiklaupė drauge su mergaitėmis, patyliukais melsdama, kad Agnesė, vėl žegnodamasi, nesukeltų pernelyg daug triukšmo. Ir nesukėlė, bet stodamasi mergytė primynė suknelės kraštą, kluptelėjo, ir jau tada varpelis sužvangėjo beveik taip pat garsiai kaip ir pats bažnyčios varpas. Ledi Imeina, savaime suprantama, jau buvo visai čia pat, už nugaros. Ji nuožmiu žvilgsniu nudelbė Kivriną.
   Kivrina nusivedė mergaites prie Elivysos. Ledi Imeina atsiklaupė, ledi Yvolda pasitenkino persižegnojusi. Kai tik Imeina atsistojo, atskubėjo tarnas, nešinas tamsia aksomine pagalvėle, skirta ledi Yvoldai atsiklaupti, ir padėjo ją ant grindų greta Rozemundos. Kitas tarnas tokią pat pagalvėlę padėjo vyrų pusėje — serui Bloetui, ir dabar kaip tik talkino šiam nuleisti savo kūno svorį ant jos. Bloetas klaupdamasis pūkštė ir stenėjo, tvirtai įsikibęs tarno rankos, jo veidas priplūdo kraujo.
   Ilgesingai žvelgdama į ledi Yvoldos pagalvėlę, Kivrina prisiminė plastikinius, tam pačiam reikalui skirtus patiesaliukus, kabančius ant Mergelės Marijos bažnyčios kėdžių atkalčių. Iki pat šiol ji nesuvokė, kokia palaima tie patiesaliukai — ir kokia palaima yra kieti mediniai tos pačios bažnyčios klauptai, ką suvokė iš karto, kai reikėjo atsistoti, ir jai dingtelėjo, kad šitaip išstovėti teks per visas mišias.
   Grindys buvo stingdančiai šaltos. Šaltis tvyrojo ir pačioje bažnyčioje, nepaisant gausių švieselių. Dauguma jų buvo nedideli žibintai, sukabinti ant sienų ir išrikiuoti priešais bugieniais apkaišytą šventosios Kotrynos statulą; tiesa, kiekvieną langą puošiančiuose žalumynuose stovėjo po aukštą, laibą gelsvą žvakę, tačiau šių liepsnelių poveikis buvo anaiptol ne toks, kokio, matyt, tikėjosi tėvas Rošas. Ryškių liepsnelių fone langų vitražai atrodė tik dar tamsesni, kone visai juodi.
   Dar kelios gelsvos žvakės degė sidabriniuose kandeliabruose, pastatytuose abiejuose altoriaus galuose, priešais juos žaliavo pluoštai bugienių. Tokiomis pat bugienio šakelėmis buvo papuoštas ir pertvaros su Nukryžiuotuoju viršus; tarp aštrių, blizgančių lapų tėvas Rošas buvo įtaisęs ledi Imeinos bičių vaško žvakes. Jis tikrai nuoširdžiai paplušėjo, puošdamas bažnyčią — net ledi Imeina turėtų likti patenkinta, pagalvojo Kivrina ir dirstelėjo į ją.
   Ledi Imeina tarp delnų spaudė savąjį relikvijorių, tačiau jos akys buvo plačiai atmerktos — ji nemirksėdama spoksojo į pertvaros viršų. Veido išraiška, ypač kietai suspaustos lūpos, bylojo apie gilų nepasitenkinimą. Bene jai nepatinka, kad žvakės užkeltos ten? — pagalvojo Kivrina. Tačiau kaip tik ten vieta joms idealiai tiko. Žvakių liepsnelės nušvietė krucifiksą bei Paskutiniojo Teismo scenas, užliejo šviesa beveik visą navą.
   Tokio apšvietimo dėka visa bažnyčia dabar atrodė visiškai kitokia: jaukesnė ir artimesnė, beveik kaip Mergelės Marijos bažnyčia Kūčių vakarą. Per praėjusias Kalėdas ponas Danvortis buvo nusivedęs Kivriną ten dalyvauti ekumeninėse apeigose. Ji ketino eiti į vidurnakčio mišias Šventosios Reformacijos bažnyčioje, kad galėtų pasiklausyti jų lotyniškai, tačiau paaiškėjo, kad vidurnakčio mišios neįvyks. Šventosios Reformacijos kunigas buvo paprašytas perskaityti Evangelijos ištrauką ekumeninėse apeigose, tad vėlyvąsias mišias atkėlė į ketvirtą valandą vakaro.
   Agnesė vėl ėmė krapštytis su varpeliu. Ledi Imeina atsigręžė ir piktai dėbtelėjo per pamaldžiai suglaustus delnus, o Rozemunda persisvėrė per Kivriną ir sušnypštė sesutei: tšššš…
   — Nevalia skambinti varpeliu, kol nepasibaigs mišios, — sukuždėjo Kivrina, prikišusi lūpas prie pat mergytės ausies, kad daugiau niekas neišgirstų.
   — Aš ir neskambinau, — atsakė Agnesė, bet jos kuždesys nuaidėjo per visą bažnyčią. — Kaspinas pernelyg užveržtas. Matai?
   Kivrinai anaiptol neatrodė, kad kaspinas būtų pernelyg užveržtas. Priešingai — jei ji būtų nepagailėjusi kelių sekundžių užveržti jį labiau, varpelis tikriausiai netilindžiuotų nuo kiekvieno krustelėjimo, tačiau nebuvo jokios prasmės ginčytis su pervargusiu vaiku, ypač dabar, kai bet kurią akimirką turėjo prasidėti mišios. Kivrina ėmėsi knebinėti mazgą.
   Tikriausiai Agnesė mėgino nutraukti kaspiną nuo rankos, jo neatrišdama. Atspurę kaspinėlio galai užsiveržė į mažytį kietą mazgą. Kivrina nagais bandė jį atlaisvinti, tuo pačiu vis dirsčiodama į žmones už nugaros. Mišios turėtų prasidėti nuo procesijos: tėvas Rošas drauge su patarnautojais, jei tik čia tokių esama, turėtų ateiti iš bažnyčios galo, nešdamas švęstą vandenį ir giedodamas „Asperges”.
   Kivrina dar stipriau trūktelėjo kaspiną abipus mazgo: šis užsiveržė dar kiečiau, nebeliko jokios vilties kada nors atrišti jį nenukirpus — tačiau dabar kaspinas bent šiek tiek atsipalaidavo. Ir vis vien nepakankamai, kad pavyktų per plaštaką nusmaukti jį nuo riešo. Kivrina grįžtelėjo į bažnyčios duris. Varpas jau nebegaudė, bet tėvo Rošo vis dar nesimatė, beje, nebuvo ir jokio koridoriaus tarp žmonių jam praeiti. Kaimiečiai tiesiog susigrūdo vidun, užtvindydami visą bažnyčios galą. Kažkas užkėlė vaiką ant ledi Imeinos vyro antkapio ir prilaikė ten, kad šis galėtų viską matyti, bet kol kas nė nebuvo į ką žiūrėti.
   Kivrina vėl kibo rakinėti varpelį. Pakišo du pirštus po kaspinu ir trūktelėjo, stengdamasi dar labiau ištempti.
   — Tik nenutrauki — kuštelėjo Agnesė tuo pačiu visoje bažnyčioje girdimu šnabždesiu. Kivrina pačiupo varpelį ir paskubomis apsuko taip, kad jis atsidurtų mergytės delniuke.
   — Laikyk jį štai šitaip, — sukuždėjo, sugniauždama Agnesės pirštukus. — Tvirtai.
   Agnesė paklusniai sugniaužė kumštuką. Kivrina uždėjo antrąjį jos delniuką ant kumščio — iš bėdos buvo galima pamanyti, kad mergytė rankas laiko sudėjusi maldai.
   — Tvirtai laikyk varpelį, tada jis neskambės.
   Agnesė tuojau pat prispaudė suglaustas rankas prie kaktos — tikras angeliško pamaldumo įsikūnijimas.
   — Šaunuolė, — sukuždėjo Kivrina ir apkabino mergytę. Tada dar kartą grįžtelėjo į bažnyčios duris. Šios vis dar tebebuvo uždarytos. Kivrina lengviau atsiduso ir atsigręžė į altorių.
   Tėvas Rošas jau stovėjo ten. Jis vilkėjo siuvinėtą baltą stulą ir baltą, tik jau gerokai nugeltusią albą, kurios apačia buvo nubrizgusi dargi labiau nei Agnesės kaspinas; rankose laikė knygą. Akivaizdu: jis laukė jos, jau kuris laikas stovėjo šitaip žiūrėdamas į ją, kol ji krapštėsi su Agnese, tačiau jo veide nebuvo nė šešėlio priekaišto, netgi nė lašo nekantrumo. Jo išraiška bylojo kažką visai kita; Kivrina nejučia prisiminė poną Danvortį, stovintį ir žiūrintį į ją pro dūminio stiklo pertvarą.
   Ledi Imeina atsikrenkštė — garsas beveik priminė urzgimą — ir tėvas Rošas tarytum atitoko. Jis padavė knygą Kobui, vilkinčiam purviną sutaną, avinčiam odiniais, gerokai per dideliais batais, ir atsiklaupė priešais altorių. Tada vėl paėmė knygą ir pradėjo iš atminties skaityti Evangelijos ištraukas.
   Kivrina patyliukais kartojo tekstą drauge su juo, mąstydama lotyniškai, girdėdama vertėjo pateikiamo vertimo aidą.
   — Ir ką jūs išvydote, o piemenys? — progiesmiu užtraukė tėvas Rošas, pradėdamas klausimų — atsakymų litaniją. — Kalbėkite: pasakykite mums, kas nužengė į žemę.
   Jis nutilo ir suraukęs antakius įsistebeilijo į Kivriną.
   Jis užmiršo tekstą, dingtelėjo jai. Kivrina vogčiomis neramiai dirstelėjo į Imeiną vildamasi, jog ši nesusigaudys, kad dar kažką dera sakyti, bet ši jau buvo pakėlusi galvą ir rūsčiai dėbsojo į tėvą Rošą, kietai sukandusi dantis, net virpčiojo galvos apdangalas.
   Rošas vis dar taip pat žvelgė į Kivriną.
   — Sakykite, ką jūs regėjote? — vėl prašneko jis, ir Kivrina nesusilaikė lengviau neatsidususi. — Sakykite mums, kas nužengė į žemę.
   Žodžiai nebuvo teisingi. Kivrina vien lūpomis ėmė tarti kitą eilutę, karštai trokšdama, kad tėvas Rošas suprastų: Mes regėjome kūdikį gimusį…
   Jis nė nemirktelėjo, niekaip neparodė matęs, ką ji sako, nors žiūrėjo tiesiai į ją.
   — Mačiau… — ištarė ir vėl nutilo.
   — Mes regėjome kūdikį gimusį, — sušnibždėjo Kivrina ir juste pajuto, kaip ledi Imeinos žvilgsnis sminga dabar jau į ją.
   — Ir angelai giedojo šlovę mūsų Viešpačiui, — kalbėjo tėvas Rošas, dar kartą suklysdamas, bet ledi Imeina jau vėl įsmeigė savo smerkiantį žvilgsnį į jį.
   Vyskupas, be jokios abejonės, apie tai sužinos — kaip sužinos ir apie žvakes, ir apie nuspurusį rūbo kraštą, ir dar galai žino apie kokias būtas ar nebūtas tėvo Rošo klaidas ar netikslumus.
   — Sakykite, ką jūs matėte? — atkakliai vien lūpomis bylojo Kivrina; atrodė, kad tėvas Rošas galų gale atsitokėjo.
   — Sakykite, ką jūs matėte? — aiškiai ištarė jis. — Bylokite mums Kristaus gimimą. Mes regėjome kūdikį gimusį ir girdėjome angelus, giedančius šlovę mūsų Viešpačiui.
   Jis pradėjo „Confiteor Deo”, ir Kivrina kuždėjo tekstą drauge su juo, bet tėvas Rošas be klaidų įveikė visą iki galo, ir ji šiek tiek atsipalaidavo, nors vis dar įdėmiai stebėjo jį, žengiantį prie altoriaus — atėjo metas „Oramus Te”.
   Po alba jis vilkėjo juodą sutaną — abu drabužiai atrodė kadaise buvę gana prabangūs. Tačiau tėvui Rošui buvo gerokai per trumpi. Kai jis pasilenkė prie altoriaus, Kivrina išvydo per gerus dešimt centimetrų kyšančius purvinų rudų kelnių galus. Tikriausiai ir alba, ir sutana priklausė dar Rošo pirmtakui, o gal padėvėtus jam atidavė ledi Imeinos kapelionas.
   Šventosios Reformacijos kunigas vilkėjo poliesterio albą, užsimetęs ant rudo megztinio bei džinsų. Jis užtikrino Kivriną, kad mišios — visiškai autentiškos, nepaisant neįprasto joms laiko — ankstyvos popietės. Antifona, tikino jis, niekuo nesiskirianti nuo tos, kokia būdavo atliekama aštuntame amžiuje, o Kryžiaus Kelio stotys esančios tikslios Turino stočių kopijos, atkurtos su visomis smulkmenomis. Ir vis dėlto pati bažnyčia buvo įsikūrusi buvusioje kanceliarijos reikmenų krautuvėlėje, altorių čia atstojo sulankstomas staliukas, o už durų Karfakso varpai iš visų spėkų niokojo giesmę „Tai nutiko vieną skaidrų vidunaktį”.
   — Kyrie eleison, — užtraukė Kobas, pamaldžiai sudėjęs rankas.
   — Kyrie eleison, — paantrino tėvas Rošas.
   — Christe eleison, — tęsė Kobas.
   — Christe eleison, — džiugiai įsijungė Agnesė.
   Kivrina skubiai nutildė ją, prispaudusi pirštą prie lūpų. Viešpatie, pasigailėk. Kristau, pasigailėk. Viešpatie, pasigailėk.
   „Kyrie„ buvo kalbamas ir per ekumenines apeigas — galimas dalykas, dėl to, kad Šventosios Reformacijos kunigas tikriausiai susitarė su vikaru, prašydamas šitokios kompensacijos už tai, kad pats perkėlė savąsias mišias į popietę; Tūkstantmečio bažnyčios pastorius griežtai atsisakė kartoti ritualines frazes ir visą tą laiką, kol jos tęsėsi, murksojo nutaisęs šaltą, smerkiančią veido išraišką. Visai tokią pat kaip ledi Imeinos.
   Tėvas Rošas atrodė jau visai susitvardęs. Jis neužsikirsdamas sukalbėjo „Gloria„ ir gradualą, tada perėjo prie Evangelijos ištraukos.
   — Inituim sancti Evangelii secundum Luke, — pasakė ir vis stabčiodamas pradėjo skaityti lotyniškai: — „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus”.
   Tą pačią ištrauką skaitė ir Mergelės Marijos bažnyčios vikaras. Tiesa, skaitė iš „People‘s Common” Biblijos versijos, ko primygtinai reikalavo Tūkstantmečio bažnyčia — ten Evangelijos pagal Luką variantas prasidėjo šitaip: „Around then the politicos dumped a tax hike on the ratepayers”, ir vis dėlto tai buvo ta pati ištrauka, kurią dabar taip vargingai skaitė tėvas Rošas.
   — „Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!” — Tėvas Rošas pabučiavo knygą. — Per Evangelica dieta deleantur nostro delieta.
   Dabar atėjo metas pamokslui, jei tik tėvas Rošas išvis ketino sakyti pamokslą. Daugumoje kaimo bažnyčių kunigas pamokslaudavo tik per pagrindines mišias, o ir tuomet tai būdavo neką daugiau nei katekizmo pamokos — pavyzdžiui, išvardydavo septynias mirtinas nuodėmes arba septynias gražiausias dorybes. Taigi, veikiausiai pamokslo reikėtų laukti per pagrindines Kalėdų ryto mišias.
   Tačiau tėvas Rošas išėjo priešais altorių, į pagrindinį praėjimą, kuriame beveik nebeliko vietos, nes kaimiečiai spietėsi artyn, ramstydamiesi į piliorius ir vieni į kitus, ieškodami patogesnės pozos stovėti, ir prašneko:
   — Tomis dienomis, kai Kristus nužengė iš dangaus ant žemės, Dievas siuntė ženklus, kad žmonės suprastų jį ateinant, o paskutiniosiomis dienomis jis vėl siųs mums ženklus. Siautės badas ir ligos, ir šėtonas nekliudomas vaikščios tarp mūsų.
   Oi, tik ne tai, pagalvojo Kivrina, tik nepradėk pasakoti regėjęs velnią, raitą ant juodo žirgo.
   Ji dirstelėjo į Imeiną. Senoji atrodė persiutusi, bet, dingtelėjo Kivrinai, ji nirštų bet kuriuo atveju, kad ir ką jis sakytų. Imeina buvo tvirtai pasiryžusi užfiksuoti visas tėvo Rošo klaidas bei paslydimus, apie kuriuos vėliau galėtų papasakoti vyskupui. Ledi Yvolda atrodė šiek tiek suirzusi, o visi kiti — pavargę, bet pasiryžę neprarasti kantrybės; šitaip pamokslo besiklausantys žmonės atrodo visada, nesvarbu, koks šimtmetis. Lygiai tokius pat veidus Kivrina matė ir Mergelės Marijos bažnyčioje per praėjusias Kalėdas.
   Tąsyk pagrindinė pamokslo tema buvo šiukšlių išvežimas; Kristaus bažnyčios klebonas pradėjo jį šitokiais žodžiais: „Krikščionybė užgimė tvarte. Ar jai lemta mirti kanalizacijos vamzdžiuose?”
   Tačiau tai nė nebuvo svarbu. Tada iš tikrųjų buvo vidurnaktis, Mergelės Marijos bažnyčios grindys buvo akmeninės, o altorius — tikras, tad Kivrina, užmerkusi akis, nebematė nei kilimu išklotos navos, nei skėčių, nei lazerinių žvakių. Ji net pastūmė į šalį plastikinį patiesaliuką ir, atsiklaupusi tiesiog ant akmeninių grindų, bandė įsivaizduoti, kaip jausis tikrose Viduramžių mišiose.
   Ponas Danvortis tikino ją, kad Viduramžius ji išvysianti tokius, kokių visiškai neįsivaizdavusi, ir, žinoma, neklydo. Jis sakė tiesą apie viską — tik ne apie šitas mišias. Kaip tik tokias jas Kivrina ir įsivaizdavo: įsivaizdavo akmenines grindis, pusbalsiu murmamą „Kyrie”, smilkalų ir dervos kvapą, šaltį.
   — Viešpats nužengs su ugnimi ir rūstybe, ir visa kas pražus, — kalbėjo tėvas Rošas. — Bet net tomis paskutiniosiomis dienomis Dievo gailestingumas mūsų neapleis. Viešpats atsiųs mums pagalbos ir atjautos, ir saugiai priglobs mus danguje.
   Saugiai priglobs mus danguje. Kivrina galvojo apie poną Danvortį. „Neiškeliauk, — atkalbinėjo jis. — Ten bus visai ne taip, kaip tu įsivaizduoji”. Ir, žinoma, buvo teisus. Jis niekada neklysta.
   Bet netgi jis, nuogąstaudamas dėl įsivaizduojamų raupų ir galvažudžių, ir laužų raganoms deginti, tikrai negalėjo įsivaizduoti to, kas nutiko iš tikrųjų: ji pasiklydo. Ji nenutuokia, kur yra plyšio vieta, o iki sutartos susitikimo datos liko mažiau nei savaitė. Ji dirstelėjo į Gavyną, stovintį už praėjimo, vyrų pusėje, ir stebintį Elivysą. Po mišių būtinai reikės nutaikyti progą pasikalbėti su juo.
   Tėvas Rošas žengė už altoriaus, prasidėjo Pakylėjimas. Agnesė šliejosi prie Kivrinos, Kivrina apkabino mergytę per pečius. Vargšelė, tikriausiai ji visiškai nusivariusi. Pakilusi dar prieš aušrą ir visą dieną laksčiusi be atokvėpio. Kažin, kiek laiko truks mišios? — pagalvojo Kivrina.
   Apeigos Mergelės Marijos bažnyčioje truko valandą su ketvirčiu — ir, kaip tik įpusėjus Aukojimui, staiga sudūzgė daktarės Arens pyplys.
   — Kūdikis susiruošė į šį pasaulį, — išskubėdama dar kuštelėjo ji Kivrinai ir Danvorčiui. — Pačiu tinkamiausiu metu.
   Galbūt ir jie dabar bažnyčioje? — pagalvojo ji ir tuoj pat prisiminė, kad namuose — jau anaiptol ne Kalėdos. Ten Kalėdas šventė trečiąją dieną po to, kai ji atkeliavo čionai — Kivrina tuo metu dar gulėjo ligos patale. Kokia tuomet ten diena? Sausio antroji. Kalėdų atostogos jau beveik pasibaigusios, visos puošmenos nurankiotos iki kitų metų.
   Oras bažnyčioje pamažu kaito, atrodė, kad žvakės išdegina visą deguonį. Kivrina girdėjo bruzdesį ir šnaresį už nugaros, tėvas Rošas atlikinėjo privalomus mišių ritualo veiksmus, o Agnesė vis labiau glebo, remdamasi į ją. Kivrina tik apsidžiaugė, kai atėjo „Sanctus” dalis, ir ji galėjo atsiklaupti.
   Ji pabandė įsivaizduoti Oksfordą sausio antrąją: parduotuvės jau reklamuoja naujamečius išpardavimus, Karfakso varpai tyli. Daktarė Arens, reikia manyti, ligoninėje, galynėjasi su gausiomis, po švenčių visada apninkančiomis skrandžio problemomis, o ponas Danvortis, reikia manyti, ruošiasi naujam semestrui. Vis dėlto ne, niekam jis nesiruošia, paprieštaravo ji pati sau, ūmai prisiminusį jį, stovintį už dūminio stiklo. Jis nerimauja dėl manęs.
   Tėvas Rošas iškėlė taurę, atsiklaupė, pabučiavo altorių. Bažnyčios vyrų pusėje kažkas vėl sušiugždėjo, pasigirdo kuždesys. Kivrina dirstelėjo ten link. Gavynas klūpojo, prisėdęs kulnus, atrodė beviltiškai nuobodžiaująs. Seras Bloetas miegojo.
   Miegojo ir Agnesė. Mergytė buvo visiškai susmukusi Kivrinos glėbyje — nebuvo ko nė svajoti apie galimybę atsistoti, kai ateis eilė kalbėti „Tėve mūsų”. Kivrina net nebandė. Kai visi atsistojo maldai, ji tik pasinaudojo proga prisitraukti mergytę arčiau ir patogiau pasiguldyti jos galvą ant peties. Kivrinai maudė kelį. Tikriausiai bus pataikiusi atsiklaupti į įdubą tarp dviejų akmenų. Ji pasijudino, trupučiuką kilstelėjo kelį ir pakišo po juo apsiausto kraštą.
   Tėvas Rošas įdėjo į taurę gabalėlį duonos ir sukalbėjo „Haec Commixtio”; dabar visi suklaupė — atėjo metas „Agnus Dei”.
   — Agnus Dei, qui tollis peccata mundi: miserere nobis, — progiesmiu traukė tėvas Rošas. — Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų.
   Agnus Dei. Dievo Avinėli. Kivrina dirstelėjo į Agnesę ir nusišypsojo. Mergytė kietai miegojo, visu svoriu užgulusi Kivrinos šoną, jos burna buvo kiek pravira, bet varpelį ji vis dar tvirtai spaudė sugniaužusi kumštuke. Mano avinėlis, pagalvojo Kivrina.
   Klūpodama ant akmeninių Mergelės Marijos bažnyčios grindų, ji vaizduotės akimis regėjo žvakes, juto šaltį, bet negalėjo įsivaizduoti ledi Imeinos, tik ir laukiančios bet kokios tėvo Rošo klaidos mišių metu, negalėjo įsivaizduoti nei Elivysos, nei Gavyno, nei Rozemundos. Nei tėvo Rošo galvažudžio veidu, mūvinčio sučiurusiomis, nudėvėtomis kelnėmis.
   Net per ištisą šimtmetį — net per visus septynis šimtus trisdešimt ketverius metus — ji nebūtų sugebėjusi įsivaizduoti Agnesės su visu jos šunyčiu, jos vaikiško įniršio priepuoliais, jos sužalotu, infekcijos niokojamu keliuku. Vis dėlto — kokia laimė, kad iš tikrųjų atvykau čionai, dingtelėjo jai. Nepaisant nieko.
   Tėvas Rošas taure nubrėžė kryžiaus ženklą ir gurkštelėjo iš jos.
   — Dominus vobiscum, — ištarė jis, ir dabar jau Kivrinai už nugaros kilo rimtas sambrūzdis. Pagrindinė apeigų dalis baigėsi, ir žmonės jau kilo skirstytis, nenorėdami pakliūti į grūstį. Atrodė, kad išeinant niekas jau nesirūpina pirmiausia išleisti lordo šeimą. Ar bent pasišalinti tylomis — kalbos ėmė gausti dar nė nepasiekus bažnyčios durų. Per balsų ūžesį Kivrina vos išgirdo ritualinę frazę, skelbiančią mišių pabaigą.
   — Ite, Missa ėst, — triukšme nuskambėjo tėvo Rošo balsas; ledi Imeina atsidūrė praėjime, jam dar net nespėjus nuleisti rankos — galėjai pamanyti, kad ji ketina dabar pat pėsčiomis bėgti į Batą pas vyskupą.
   — Matei? Jis sustatė lajaus žvakes ant altoriaus! — ėmė skųstis ji ledi Yvoldai. — O juk buvau griežčiausiai prisakiusi statyti bičių vaško žvakes, kurias pati jam ir daviau!
   Ledi Yvolda tik palingavo galvą, nudelbė tėvą Rošą nieko gero nežadančiu žvilgsniu, ir abi iššnarėjo lauk; nuo jų nė per žingsnį neatsiliko ir Rozemundą.
   Akivaizdu, kad Rozemundą labai stengėsi išsisukti nuo būtinybės grįžti į dvarą drauge su seru Bloetu — o suskubus atsitverti nuo jo minia, šis planas galėjo išdegti. Paskui tris moteris jau susigrūdo plepantys, besijuokiantys kaimiečiai. Kol seras Bloetas pūkšdamas ir dūsuodamas pakils ant kojų, jos jau bus nuėjusios gerą galą dvaro link.
   Kivrinai atsistoti irgi toli gražu nebuvo lengva. Jai nutirpo koja, o Agnesė miegojo kaip užmušta.
   — Agnese, — ištarė Kivrina. — Pabusk. Metas namo.
   Seras Bloetas vis dėlto atsistojo, jo veidas jo įtampos jau buvo nebe raudonas, o purpurinis. Jis priėjo prie Elivysos ir pasiūlė šiai savo ranką.
   — Tavo duktė užmigo, — pasakė.
   — Taip, — nesiginčijo Elivysa, dirstelėjusi į Agnesę.
   Ji įsikibo ištiestos jo rankos ir abu drauge patraukė durų link.
   — O tavo vyras taip ir neatvyko, kaip žadėjęs.
   — Ne, — dar išgirdo Kivrina Elivysos atsaką. Ji tvirčiau įsikibo sero Bloeto rankos.
   Prapliupo skambinti varpai — visi iš karto, be jokio ritmo; orą užtvindė pašėlęs, netvarkingas gaudesys. Skambėjo džiugiai, tiesiog nuostabiai.
   — Agnese, — ištarė Kivrina, krestelėdama mergytę. — Dabar jau laikas skambinti varpeliu.
   Mergytė net nekrustelėjo. Kivrina pabandė užsikelti miegantį vaiką ant peties. Agnesės rankos glebiai nusviro Kivrinai už nugaros, varpelis sutilindžiavo.
   — Visą naktį laukei, kada pagaliau galėsi paskambinti varpeliu, — įkalbinėjo Kivrina, šiaip taip pakeldama vieną kelį. — Prabusk, avinėli.
   Ji apsidairė pagalbos. Tačiau bažnyčioje jau beveik nieko nebebuvo. Kobas vaikštinėjo palei langus, suskirdusiais pirštais užspausdamas žvakių liepsneles. Gavynas ir sero Bloeto sūnėnai navos gale jau segėsi prie šono kardus. Tėvo Rošo ir išvis niekur nesimatė. Galbūt, dingtelėjo Kivrinai, kaip tik jis ir skalambija varpu su šitokiu džiaugsmingu entuziazmu.
   Nutirpusią jos koją jau pradėjo badyti adatėlės. Kivrina pabandė atpalaiduoti plonapadžiu batu apautą pėdą ir perkėlė svorį ant jos. Pervėrė šiurpus skausmas, tačiau koja nuo svorio jau nesulinko. Patogiau užsimetusi Agnesę ant peties, Kivrina pabandė atsistoti, bet primynė suknelės kraštą ir vos neišsitiesė kaip ilga.
   Gavynas spėjo ją pastverti.
   — Ledi Katerina, mano ponia Elivysa prisakė man jums padėti, — prašneko jis, prilaikydamas ją, kad vėl neprarastų pusiausvyros. Jis lengvai iškėlė Agnesę iš jos glėbio ir, užsimetęs sau ant peties, išžirgliojo iš bažnyčios laukan. Kivrina protekine šlubčiojo paskui jį.
   — Dėkoju tau, — pratarė ji, kai jie išsigavo iš prisigrūdusio šventoriaus. — Jau maniau, man rankos nutrūks.
   — Ji — storuliuke mergelė, — atsakė jis.
   Agnesės varpelis nuslydo nuo riešo ir nusirito į sniegą, aštriu žvangėjimu antrindamas kitiems varpams. Kivrina pasilenkė jo pakelti. Mazgas buvo užsiveržęs taip, kad jo beveik nebebuvo matyti, o atspurę trumpi kaspinėlio galai iširo atskirais plonyčiais siūleliais, tačiau vos Kivrina spėjo jį paliesti, mazgas atsirišo be jokio vargo. Kivrina pasilenkė ir vėl pririšo varpelį ant kadaruojančio Agnesės riešo.
   — Man džiaugsmas pagelbėti į bėdą patekusiai poniai, — pasakė Gavynas, bet Kivrina jo nebegirdėjo.
   Visoje laukymėje jie buvo vienui vieni. Visi kiti šeimos nariai jau beveik pasiekė dvaro vartus. Kivrina įžiūrėjo prievaizdo žmoną: iškėlusi žibintą, ji švietė kelią ledi Imeinai ir ledi Yvoldai, jau žengiančioms į kiemą. Šventoriuje vis dar knibždėjo daugybė žmonių, kažkas prie pat kelio užkūrė laužą — kaimiečiai spietėsi aplink jį, atkišę šildėsi rankas, vienas kitam perdavinėjo medinį ąsotį su kažkokiu skysčiu. Bet čia, vidur pievos, ji liko visai vieni. Proga, kurios Kivrina nebesitikėjo sulauksianti, nukrito tarsi iš dangaus.
   — Norėjau padėkoti tau už tai, kad bandei surasti tuos, kurie mane užpuolė, kad išgelbėjai mane girioje ir atgabenai čionai, — pasakė ji. — O kai suradai mane, ar toli nuo čia buvo ta vieta? Ar galėtum mane ten nusivesti?
   Gavynas stabtelėjo ir pasižiūrėjo į ją.
   — Argi tau niekas nepasakė? — nustebo. — Tavo vežimą ir visus daiktus, ką tik radau, aš pargabenau į dvarą. Vagys susirinko visą tavo gerą; nors aš bandžiau joti jų pėdsakais, bijau, kad nieko nepavyko rasti. — Jis vėl pajudėjo pirmyn.
   — Žinau, kad pargabenai visas mano dėžes. Labai ačiū. Bet vietą, kur mane radai, norėjau pamatyti ne dėl jų. — Kivrina paskubomis bėrė žodžius baimindamasi, kad jie pasivys kitus anksčiau, nei ji išpeš iš jo tai, kojai reikėjo.
   — Kai užpuolikai mane sužeidė, aš praradau atmintį, — pasakė ji. — Manau, jei pamatyčiau tą vietą, kur tai įvyko, galbūt ką nors prisiminčiau.
   Gavynas vėl sustojo — dabar jis atsigręžęs žvalgėsi į kelią, sukantį į kalvą už bažnyčios. Ten sumirgėjo šviesos — jos neramiai siūbavo ir sparčiai artėjo. Bene kažkas pasivėlino į mišias?
   — Tik tu vienas žinai, kur yra ta vieta, — kalbėjo Kivrina. — Kitaip aš tau neįkyrėčiau, bet, jei tik pasakytum man, kur ji, aš galėčiau..
   — Ten nieko nėra, — tarsi galvodamas apie kažką kita atsiliepė jis, nenuleisdamas akių nuo artėjančių šviesų. — Tavo vežimą ir visas dėžes aš pargabenau į dvarą.
   — Žinau, — pasakė Kivrina, — ir dėkoju tau už tai, bet…
   — Viskas daržinėje, — dar tarstelėjo Gavynas ir atsisuko — dabar jau aiškiai girdėjosi kanopų bildėjimas. Siūbuojančios šviesos, pasirodo, buvo žibintai, kuriuos nešėsi raiteliai. Jie — ne mažiau nei pustuzinis raitų vyrų — prašuoliavo bažnyčią, perlėkė kaimą ir sustojo prie pat lūkuriuojančių ledi Elivysos ir kitų.
   Atvyko jos vyras, pagalvojo Kivrina, bet, dar jai nespėjus iki galo suformuluoti šios minties, Gavynas svieste sviedė Agnesę jai į glėbį ir tekinas leidosi jų link, pakeliui išsitraukdamas kardą.
   Oi ne… — pagalvojo Kivrina ir pati leidosi bėgti, sverdėdama nuo Agnesės svorio. Tai ne jos vyras. Tai visai kiti žmonės — veikiausiai tie patys, kurie juos persekioja, tie patys, nuo kurių šeima pasislėpė šiame dvare — štai dėl ko Elivysa taip supyko ant Imeinos, kai ši atskleidė serui Bloetui, kad jos čia.
   Vyrai su žibintais nušoko nuo arklių. Elivysa žengė prie to trejeto, kurie vis dar sėdėjo ant arklių, ir staiga krito ant kelių, tarsi jai būtų smogę.
   Oi ne, ne, ne, galvojo Kivrina, jau visai dusdama. Ji vis dar bėgo kiek išgalėdama, Agnesės varpelis tilindžiavo it pašėlęs.
   Gavynas jau irgi pribėgo prie jų, jo kardas blykčiojo žibintų šviesoje. Bet staiga ir jis krito ant kelių. Elivysa jau atsistojo, ji žengė prie raitelių, svetingai išskėsdama rankas.
   Kivrina sustojo pristigusi kvapo. Prie raitelių prisiartino seras Bloetas — suklupo, vėl atsistojo. Ant arklių sėdintys vyrai nusimetė gobtuvus. Ant galvų jie dėvėjo kepuraites — o gal kažkokias karūnas. Vis dar klūpantis Gavynas įsikišo kardą į makštis. Vienas iš raitelių iškėlė ranką, kažkas sublizgėjo.
   — Kas čia? — pro miegus suniurzgė Agnesė.
   — Aš nežinau, — atsakė Kivrina.
   Agnesė ėmė rangytis Kivrinos glėbyje, norėdama atsisukti į atvykėlius.
   — Tai trys karaliai, — su nuostaba balse ištarė ji.

„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(064996 — 065537)

   1320, Kūčios (pagal senąjį kalendorių). Atvyko vyskupo pasiuntinys drauge su dar dviem dvasininkais. Jie atjojo iškart po vidurnakčio mišių. Ledi Imeina sužavėta. Ji nėmaž neabejoja, kad jų pasirodymas — tai atsakas įjos prašymą skirti naują kapelioną, bet aš anaiptol nesu tuo tokia tikra. Jie atkeliavo be jokių tarnų, be to, justi kažkoks nervingumas, lyg jie kažkur skubėtų su kažkokia slapta misija.
   Tai turėtų kažkaip sietis su lordu Gijomu, nors prisiekusiųjų teismo išvažiuojamoji sesija — pasaulietinė, ne bažnytinė institucija. Galbūt vyskupas yra lordo Gijomo, o gal Karaliaus Eduardo Antrojo draugas, tad dvasininkai atskubėjo sudaryti kokios nors sutarties su Elivysa dėl jo laisvės.
   Kad ir kokios priežastys būtų atginusios juos čionai, pasirodė jie iš tikrųjų įspūdingai. Agnesė, vos juos išvydusi, pamanė, kad atvyko Trys Išminčiai — jie ir iš tikrųjų atrodo pakankamai karališkai. Vyskupo pasiuntinio veidas liesas, aristokratiškas, visi trys apsirengę kaip tikri karaliai. Vienas jų susisiautęs purpuriniu aksomo apsiaustu su nugaroje baltais šilkiniais siūlais išsiuvinėtu kryžiumi.
   Ledi Imeina tuoj pat suskato graudžiai porinti jam, koks negrabus, nemokytas ir išvis nepakenčiamas yra tėvas Rošas. „Jis tikrai nevertas parapijos”, — tvirtino ji. Nelaimei (ir tėvo Rošo laimei) ji suklydo — prisvilo ne prie paties pasiuntinio, o tik prie jo patarnautojo. Pasiuntinys, pasirodo, buvo tas, kuris vilkėjo raudoną drabužį — irgi nepaprastai įspūdingą, siuvinėtą auksu, apkraštuotą sabalenomis.
   Trečiasis — Cistersų ordino vienuolis, ar bent jau vilki baltą vienuolio abitą, nors pasiūtas šis iš smulkaus audimo vilnos, minkštesnės net už manąjį apsiaustą. Vietoj diržo jis susijuosęs šilkine juosta, o visus riebius pirštus apsimaustęs išties karališkais žiedais. Kad ir kaip būtų, elgiasi jis anaiptol ne kaip vienuolis. Nespėję net nulipti nuo arklių, abu su pasiuntiniu užsiprašė vyno, o bažnyčios tarnas, kas iš karto krito į akis, buvo spėjęs gerokai prisisiurbti dar prieš atvykdamas čionai. Jis vos nenudribo lipdamas nuo arklio ir nusliūkino į menę, remdamasis į storąjį vienuolį.
   (Pauzė)
   Atrodo, mėgindama įspėti svečių apsilankymo priežastį, būsiu suklydusi. Kai tik vyskupo pasiuntinys įėjo į namus, Elivysa ir seras Bloetas tuoj pat susėdo kampe drauge su juo, bet pasikalbėjo vos kelias minutes; ką tik girdėjau, kaip Elivysa pasakė Imeinai:
   — Jie ničnieko nežino apie Gijomą.
   Neatrodo, kad Imeiną ši žinia būtų nustebinusi ar sukėlusi nerimo. Plika akimi matyti: ji net neabejoja, kad jie atvyko čia vien tam, kad ji gautų išsvajotąjį naują kapelioną; ji tiesiog šliaužioja ant pilvo priešais juos — pareikalavo tučtuojau nešti jiems Kalėdų vaišių, o vyskupo pasiuntinį pasodino į aukštąjį krėslą. Atrodo, kad juos, kur kas labiau nei maistas, domina gėrimas. Imeina pati atnešė jiems po bokalą vyno — jie jau spėjo šiuos ištuštinti ir reikalauja dar. Dvasininkas sučiupo už sijono Maisrę, atnešusią ąsotį, prisitraukė ją artyn ir subruko ranką po marškiniais. Maisrė, savaime suprantama, abiem delnais skubiai užsidengė ausis.
   Vis dėlto nėra to blogo, kas neišeitų į gera: dabar, kai jie čia, sumaišties namuose dar daugiau. Su Gavynu gavau šnektelėti vos trumpą valandėlę, bet kada nors vėliau, galbūt rytoj, būtinai nutaikysiu progą pasikalbėti su juo taip, kad nė lapė nesulotų. Ypač kai visas Imeinos dėmesys dabar sutelktas į pasiuntinį — kuris štai ištraukė ąsotį Maisrei iš rankų ir šliūkštelėjo sau vyno pats. Būtinai prikalbinsiu Gavyną parodyti man, kur yra plyšys. Laiko dar — į valias. Turiu beveik visą savaitę.

   Dvidešimt aštuntąją mirė dar du ligoniai, abu — iš pirminių kontaktų, abu buvę šokiuose Hedingtone, o Latimerą ištiko širdies priepuolis.
   — Jam išsivystė miokarditas, kuris ir sukėlė tromboemboliją, — paskambinusi pranešė Merė. — Šiuo metu su juo visiškai neįmanoma susišnekėti.
   Daugiau nei pusė Danvorčiui priskirtų sulaikytųjų jau gulėjo pakirsti gripo, o ligoninėje buvo tik viena specialiai pritaikyta palata, kurioje guldė sunkiausius ligonius. Danvortis, Finčas ir viena Viljamo surasta sulaikytoji, kuri, kaip paaiškėjo, metus mokėsi medicinos seserų mokykloje, visiems matavo temperatūrą ir ištisą parą dalijo apelsinų sultis. Danvortis tiesė sudedamąsias loveles, skirstė vaistiis.
   Ir kraustėsi iš galvos nerimaudamas. Kai jis papasakojo Merei, kad Badris sakęs: „Šitaip negali būti”, — arba: „Tai žiurkės”, — ji atsakė štai ką: „Tai tik karštinė, Džeimsai. Su realybe tai niekaip nesusiję. Čia, pas mus, yra viena ligonė, kuri be paliovos kažką šneka apie karalienės dramblius”, — bet jis niekaip nepajėgė atsikratyti minties, kad Kivrina nublokšta į 1348-uosius.
   „Kokie tai metai?” — primygtinai klausinėjo Badris tą pirmąją naktį. Ir vis kartojo: „Šitaip negali būti”.
   Danvortis po susikirtimo su Gilkraistu paskambino Endriusui ir pasakė negalįs patekti prie Brasenozės tinklo. „Nieko tokio, — atsakė Endriusas. — Vietos koordinatės — ne tokios svarbios kaip laiko. Ilgumą ir platumą nustatysiu pagal kasinėjimų vietą iš Jėzaus. Jau paprašiau leidimo patikrinti parametrus, ir jie neprieštaravo”.
   Vaizdo ryšys vėl neveikė, bet Endriuso balsas skambėjo nervingai, tarsi jis baimintųsi, kad Danvortis vėl imsis įkalbinėti jį atvažiuoti į Oksfordą.
   — Šiek tiek patyrinėjau laiko uždelsimą, — pridūrė jis. — Jokios teorinės ribos nėra, bet praktika leidžia tvirtinti, kad laiko paklaida visuomet būna didesnė nei nulis — netgi persikeliant negyvenamose teritorijose. Iki šiol nė karto nėra pasitaikę tokios paklaidos, kuri viršytų penkerius metus — bet tai tik perkėlimams be žmonių. Maksimalus laiko vėlavimas žmogui užfiksuotas nuotoliniame perkėlime į septynioliktą amžių — du šimtai dvidešimt šešios dienos.
   — Ar gali iškilti kokių nors kitokių nesklandumų? — paklausė Danvortis. — Ar tikėtini kokie nors sutrikimai be laiko paklaidos?
   — Jeigu koordinatės nustatytos teisingai, tuomet — ne, — užtikrino Endriusas ir pažadėjo paskambinti iš karto, kai tik žinos parametrų tikrinimo rezultatus.
   Tarkime, laiko paklaida — penkeri metai; tuomet Kivrina atsidūrė 1325-uosiuose. Tuo metu maras dar nesiautėjo net Kinijoje, o Badris juk spėjo pasakyti Gilkraistui, kad laiko paklaida — minimali. Koordinatės irgi įvestos teisingai — Badris patikrino jas dar prieš susirgdamas. Tačiau baimė neapleido Danvorčio, gnybė taip atkakliai, kad visas, tiesa, retai pasitaikančias laisvas valandėles jis praleido skambinėdamas laborantams, mėgindamas rasti ką nors, kas sutiktų atvykti perskaityti taško rodmenų, kai tik bus gauta viruso sekvencija, o Gilkraistas vėl atidarys laboratoriją. Sekvencijos buvo laukiama dar vakar, bet paskambinusi Merė pranešė negavusi jos iki šiol.
   Vėlyvą pavakarę ji paskambino dar kartą.
   — Ar galėtum įrengti palatą? — paklausė. Vaizdo ryšys vėl veikė: Merė atrodė taip, tarsi būtų miegojusi, nenusivilkusi apsauginės aprangos, o kaukė kadaravo po kaklu — vienas raištelis buvo nutrūkęs.
   — Palatą aš jau įrengiau, — atsakė Danvortis. — Ir ji prigrūsta sulaikytųjų. Šiai dienai ligonių turime trisdešimt vieną.
   — Tuomet gal rastum kokią patalpą dar vienai? — išvargusiu balsu paklausė ji. — Kol kas dar nebūtina, bet, jei viskas ir toliau klostysis tokiu tempu, be dar vienos palatos niekaip neišsiversime. Čia mes neriamės iš kailio, bet dalis darbuotojų arba jau iškritę patys, arba atsisako artintis prie ligonių.
   — O sekvencijos, kaip suprantu, irgi dar negavote? — paklausė jis.
   — Ne. Ką tik skambino iš PGC. Pirmąjį kartą jie gavo neteisingus rezultatus, dabar bando auginti kultūras iš naujo. Tikimės gauti atsakymą rytoj. Dabar jie mano, kad mus užpuolė Urugvajaus virusas. — Ji blankiai šyptelėjo. — Juk Badris nebendravo su jokiais urugvajiečiais, ar ne? Tai kada galėsi paruošti daugiau lovų?
   — Šįvakar, — atsakė Danvortis, bet Finčas pasiskubino pranešti, kad sudedamų lovelių beveik neliko, tad jiems teko eiti įNSA skyrių kautis, kad tuziną žmonių perkeltų kur nors kitur. Taigi, kol dviejose mokslinės draugijos auditorijose įrengė naują palatą, atėjo ir rytas.
   Finčas, talkinęs statyti ir kloti lovas, aimanavo, kad beveik visiškai išseko švarios patalynės, o taip pat kaukių bei tualetinio popieriaus atsargos.
   — Nepakanka net sulaikytiesiems, — aiškino jis, tiesdamas paklodę, — tad apie visus tuos ligonius net nekalbu. Be to, mes išvis neturime tvarsliavos.
   — Juk tai ne karas, — atsakė Danvortis. — Kažin, ar reikia ruoštis tvarstyti sužeistuosius. Gal išsiaiškinai, ar bent vienas kurio nors kito fakulteto laborantas šiuo metu yra Oksforde?
   — Taip, pone. Apskambinau juos visus, bet laborantų šiuo metu niekur nėra. — Jis pasikišo pagalvę po smakru. — Visur iškabinėjau skelbimus, prašydamas taupyti tualetinį popierių, bet kas iš to. Amerikiečiai — tie išvis gyva bėda, nė girdėt negirdėję apie taupymą. — Jis sugrūdo pagalvę į užvalkalą. — Vis dėlto man nuoširdžiai jų gaila. Žinote, vakar naktį atgulė Helena, o jie neturi kuo jos pakeisti.
   — Helena?
   — Ponia Piantini. Tenoras. Temperatūra — 39,7. Taigi, amerikiečiai nebegalės pagroti savojo „Chicago Surprise”.
   Štai tuo turbūt reikėtų tik džiaugtis, dingtelėjo Danvorčiui.
   — Paklausk jų, ar jie vis dar budi prie telefono mano kambaryje, net jei ir nebegali repetuoti, — paprašė jis. — Laukiu kelių ypač svarbių skambučių. Ar Endriusas dar neskambino?
   — Ne, pone, dar ne. Vėl dingo vaizdo ryšys. — Jis dunkstelėjo pagalvę ant lovos. — Labai liūdna dėl to varpų koncerto. Žinoma, jie dar galėtų sugroti „Stedmans”, bet tai jau — beviltiška seniena. Iš tiesų gaila, kad neįmanomas joks alternatyvus variantas.
   — Sudarei laborantų sąrašą?
   — Taip, pone, — atsakė Finčas, grumdamasis su nepasiduodančia lovele. Jis mostelėjo galva. — Štai ten, guli prie lentos.
   Danvortis paėmė pluoštą popierių ir peržvelgė viršutinį. Jis buvo išmargintas skaičių stulpeliais: skaičiai nuo vieno iki šešių, išdėlioti be jokios aiškios tvarkos.
   — Ne, ne šitie. — Finčas pasiskubino išplėšti popierius Danvorčiui iš rankų. — Čia — „Chicago Surprise” atlikimo planai. — Jis padavė Danvorčiui vieną lapą. — Štai jūsų sąrašas. Surašiau visus laborantus pagal fakultetus, drauge su adresais ir telefono numeriais.
   Vidun įgarmėjo Kolinas — kaip visuomet permirkusia striuke, nešinas lipnios juosteles rite ir kažkokiu ryšuliu, suvyniotu į plastiką.
   — Vikaras prašė iškabinti tai visose palatose, — pareiškė jis, išvyniodamas plakatą, skelbiantį: „Jaučiate, kad prarandate orientaciją? Jaučiatės apduję? Proto sumaištis gali būti pirmasis ženklas, kad jus puola gripas!”
   Jis atplėšė gabalėlį lipnios juostelės ir pritvirtino plakatą ant lentos.
   — Ką tik kabinau šituos ligoninėje, — tarškėjo Kolinas. — Gal norite atspėti, ką ten pat veikė Rakštis Subinėj? — Iš ryšulio jis ištraukė dar vieną plakatą. Šis ragino: „Visąlaik dėvėkite kaukę ant veido!” Vaikinukas pritvirtino plakatą ant sienos virš lovelės, kurią bandė ištiesti Finčas. — Ogi skaitė ligoniams ištraukas iš Biblijos! — Jis sugrūdo juostelę į kišenę. — Tikiuosi, dabar aš nieku gyvu neužsikrėsiu! — Likusius plakatus jis pasikišo po pažastimi ir pasuko pro duris.
   — Tai nešiok kaukę ant veido, — patarė Danvortis.
   Kolinas išsišiepė.
   — Tąpatį man sakė ir Rakštis Subinėj. Ir dar pridūrė: Viešpats smogs kiekvienam, kuris nepaisys teisiųjų žodžio. — Jis išsitraukė iš kišenės savo pilkąjį languotą šaliką. — Vietoj kaukės aš ryšiu štai šitą. — Jis apsimuturiavo šaliku nosį ir bumą kaip koks pakelės plėšikas.
   — Audinys negali sulaikyti mikroskopinių virusų, — perspėjo Danvortis.
   — Žinau. Svarbiausia — spalva. Kaipmat juos nubaido. — Vaikiščias nėrė lauk.
   Danvortis paskambino Merei, norėdamas pranešti, kad palata paruošta, bet neprisiskambino, tad patraukė į ligoninę pats.
 
   Lietus buvo kiek apstojęs, tad gatvėje padaugėjo žmonių, beveik visi ryšėjo kaukes — jie traukė namo iš maisto prekių parduotuvės ar rikiavosi į eilutę prie vaistinės. Tačiau gatvėje vis vien tvyrojo neįprasta, nejauki tyla.
   Juk kažkas susiprato išjungti varpų muzikos įrašą, susizgribo Danvortis. Dabar jam jau buvo kone ilgu to nenutrūkstamo skalambijimo.
   Merė sėdėjo savo kabinete, įsmeigusi akis į ekraną.
   — Gavome sekvenciją, — pasakė ji, Danvorčiui dar nespėjus prasižioti apie palatą.
   — Pasakei Gilkraistui? — subruzdo jis.
   — Ne, — atsakė ji. — Tai ne Urugvajaus virusas. Ir ne Pietų Karolinos.
   — Koks tuomet?
   — H9N2. Ir Pietų Karolinos, ir Urugvajaus virusas buvo H3.
   — Tai iš kur jis?
   — PGC nežino. Tai išvis nežinomas virusas. Anksčiau tokio sekvencija dar niekad nebuvo nustatyta. — Merė padavėjam lapą su išspausdintais duomenimis. — Septynių padalų mutacija. Štai kodėl jis galabija žmones.
   Danvortis peržvelgė popierių. Lapas, primargintas skaičių stulpeliais, labai priminė Finčo turėtą kūrinio varpams išklotinę — ir Danvorčiui buvo lybiai toks pat nesuprantamas.
   — Bet jis turėjo iš kur nors ateiti.
   — Nebūtinai. Maždaug kas dešimt metų sulaukiame ženklaus antigeninio viruso pokyčio, kas reiškia galimą epidemiją. Taigi, visai gali būti ir taip, kad šios viruso atmainos šaltinis — pats Badris. — Ji atsiėmė iš jo popierių. — Gal žinai, ar jo gyvenamoje aplinkoje yra naminių gyvulių?
   — Gyvulių? — nustebo Danvortis. — Badris gyvena Hedingtone, bute.
   — Pasitaiko, kad kultūros mutaciją sukelia paukščių virusų sąveika su žmogaus virusais. PGC prašo, kad išsiaiškintume visus įmanomus kontaktus su paukščiais bei galimo radiacijos poveikio atvejus. Retkarčiais virusų mutacijas sukelia Rentgeno spinduliai. — Ji įknibo apžiūrinėti skaičiukus popieriuje, tarsi jai jie ką nors sakytų. — Labai jau neįprasta mutacija. Nesusidaro jokios naujos hemaglutinininių genų kombinacijos, tik ypač didelis mutacinis pokytis.
   Nieko nuostabaus, kad ji nė žodeliu neprasitarė apie tai Gilkraistui. Jis žadėjo atidaryti laboratoriją iš karto, kai tik bus gauta sekvencija, tačiau šitokios žinios tik dar labiau sutvirtins jo įsitikinimą, jog laboratorijos atidaryti nieku gyvu nevalia.
   — Ar turime vaistų nuo šito užkrato?
   — Turėsime, kai tik pasigaminsime analogą. Ir sukursime vakciną. Jau pradėti darbai su prototipais.
   — Kiek laiko tai truks?
   — Nuo trijų iki penkių dienų, kol bus sukurtas prototipas. Paskui — dar mažiausiai penkios dienos gamybai, ir tai su sąlyga, jei neiškils jokių problemų dauginant baltymus. Taigi, skiepyti galėsime pradėti maždaug po dešimties dienų.
   — Per ilgai, — ištarė Danvortis.
   — Žinau, — atsiduso Merė. — Vienas Dievas težino, kiek tada jau turėsime ligonių. Vien šį rytą — dvidešimt naujų atvejų.
   — Kaip manai, ar tai — tikrai štamo mutacija? — paklausė Danvortis.
   Merė pagalvojo prieš atsakydama.
   — Vis dėlto — ne, — pagaliau pasakė. — Mano manymu, kur kas labiau tikėtina, kad Badris nuo ko nors užsikrėtė tuose šokiuose Hedingtone. Juk galėjo ten būti ir kokių nors naujųjų indusų ar žemės garbintojų, ar dar balažin kokių, kurie kratosi priešvirusinių preparatų ir išvis nepripažįsta šiuolaikinės medicinos. Jei prisimeni, 2010-ųjų kanadinių žąsų gripą pavyko atsekti iki Krikščionių Mokslo bendruomenės. Šaltinis tiesiog turi būti. Ir mes jį surasime.
   — O kaip bus su Kivrina? Kas, jei iki susitikimo datos jums taip ir nepavyks nustatyti šaltinio? Kivrina turi grįžti sausio šeštąją. Ar lig tol jau žinosi, iš kur tas virusas?
   — Negaliu pasakyti, — atsargiai pratarė Merė. — Galbūt ji net nenorės grįžti į šimtmetį, kuris taip sparčiai artėja prie dešimtosios pavojingumo kategorijos. Gal ji užsimanys ir pasilikti 1320-uosiuose.
   Jei tik ji tikrai 1320-uosiuose, pagalvojo, bet nebepasakė Danvortis ir patraukė viršun aplankyti Badrio. Nuo pat Kalėdų nakties šis nė nebeužsiminė apie žiurkes. Dabar jis vėl išgyveno tą pačią popietę Baliole, kai buvo atėjęs susitikti su Danvorčiu. „Laboratorija?” — sumurmėjo, išvydęs Danvortį. Paskui silpnai krustelėjo ranką — regis, norėjo perduoti raštelį, bet, išsekintas tokių pastangų, nugrimzdo į neramų miegą.
   Danvortis užtruko pas jį vos kelias minutes, o tada patraukė pas Gilkraistą.
   Kai jis pasiekė Brasenozę, lietus vėl pylė kaip iš kibiro. Piketuotojų būrelis drebėdami gūžėsi po savo vėliava.
   Budintysis stovėjo prie savo pertvaros, nurenginėdamas nedidukę kalėdinę eglutę. Vos kilstelėjęs akis į Danvortį, jis tuoj pat sunerimo. Danvortis nestabtelėjęs praėjo pro jį ir žengė pro vartus.
   — Ten jums nevalia, pone Danvorti! — sušuko budintysis jam pavymui. — Fakultetas pašaliniams uždarytas.
   Nekreipdamas į jį dėmesio, Danvortis nužingsniavo per kiemą. Gilkraisto būstas buvo kitame pastate, už laboratorijos. Danvortis nuskubėjo tenlink, neabejodamas, kad budintysis šoks jo vytis ir mėgins sulaikyti.
   Ant laboratorijos durų kabojo didelis ryškiai geltonas skelbimas: „Be specialaus leidimo įeiti draudžiama”, prie durų staktos šulo buvo pritvirtintas elektroninis pavojaus signalo įtaisas.
   — Pone Danvorti, — prabilo Gilkraistas, per lietų žirgliodamas jo pasitikti. Reikia manyti, budintysis perspėjo jį telefonu. — Eiti į laboratoriją — draudžiama.
   — Aš atėjau pasikalbėti su jumis, — atsakė Danvortis.
   Jam iš paskos atskubėjo budintysis, paskui jį vilkosi blizgučių girlianda.
   — Gal paskambinti į Universiteto policiją? — paklausė.
   — Neprireiks, — atsakė Gilkraistas. — Užeikite pas mane, — kreipėsi jis į Danvortį. — Norėčiau kai ką jums parodyti.
   Jis nusivedė Danvortį į savo kabinetą, atsisėdo prie popieriais užversto stalo, užsidėjo kažkokią sudėtingą kaukę su įtaisytais balažin kokiais filtrais.
   — Ką tik kalbėjau su PGC, — pasakė. Jo balsas iš po kaukės skambėjo aidžiai, tarytum iš tolo. — Mus užpuolęs virusas — nepažįstamas, anksčiau tokia sekvencija dar niekad nebuvo nustatyta, o kilmės šaltinis — nežinomas.
   — Dabar sekvencija jau nustatyta, — atsakė Danvortis. — Po kelių dienų mus pasieks ir analogai bei vakcina. Daktarė Arens pasirūpino, kad Brasenozei būtų suteikta imunizacijos pirmenybė, o aš stengiuosi surasti laborantą, kuris galėtų perskaityti taško rodmenis iškart po to, kai bus atlikta imunizacija.
   — Baiminuosi, kad tai neįmanoma, — vis dar taip pat gaudžiai atsakė Gilkraistas. — Aš štai kaip tik tyrinėjau gripo paplitimą keturioliktame amžiuje. Esama gana aiškių nuorodų, kad pirmojoje keturiolikto amžiaus pusėje siautė bent kelios gripo epidemijos, kurios gerokai išvargino gyventojus, o tuo pačiu — susilpnino jų atsparumą, todėl ir užgriuvusi Juodoji Mirtis nusinešė šitiek gyvybių.
   Jis paėmė sučiurusią, iš pažiūros — labai seną knygą.
   — Radau šešias atskiras nuorodas apie gripo protrūkius tarp 1318-ųjų spalio ir 1321-ųjų vasario. — Gilkraistas atsivertė knygą ir ėmė skaityti: — „Vos nuėmus derlių, visą Dorsetą užgriuvo tokia nuožmi karštinė, kad išmirė daugelis žmonių. Liga prasidėdavo galvos skausmu ir viso kūno negalia. Gydytojai bandė nuleisti ligoniams kraują, bet dauguma vis vien mirdavo”.
   Karštinė. Tame amžiuje, kai karštinės siausdavo nuolat — vidurių šiltinė, cholera, tymai — ir visos šios ligos sukeldavo „galvos skausmą ir viso kūno negalią”.
   — 1319-ieji. Praėjusiais metais teko atšaukti visas Bato prisiekusiųjų teismo išvažiuojamąsias sesijas, — kalbėjo Gilkraistas, imdamas kitą knygą. — „Krūtinės liga apėmė teismą taip, kad nebeliko kam klausytis parodymų — nei teisėjų, nei prisiekusiųjų”, — perskaitė Gilkraistas ir per kaukės viršų dėbtelėjo į Danvortį. — Jūs tvirtinote, kad visuomenės baimės dėl tinklo — tik niekuo nepagrįstas isterijos proveržis. Vis dėlto dabar jau atrodo, kad jos dar ir kaip pagrįstos — tvirtais istoriniais faktais.
   Tai bent tvirti istoriniai faktai. Informacija apie karštinę ir krūtinės ligas galėjo reikšti bet ką: kraujo užkrėtimą, dėmėtąją šiltinę ar šimtus įvairiausių infekcijų, kurioms nė pavadinimas nesugalvotas. Ir visa tai — beprasmis narstymas, niekaip nesusijęs su dabartimi.
   — Virusas negalėjo prasiskverbti per tinklą, — dar bandė aiškinti Danvortis. — Mes atlikinėjome perkėlimus siaučiant pandemijai, į Pirmojo pasaulinio karo mūšius, kur buvo naudojamos gailiosios dujos, į Tel Avivą. „Dvidešimtas Amžius” pasiuntė aptikimo įrangą į Sent Polą, praėjus dviem dienoms po to, kai buvo perkeltas mėginys. Ničniekas negali prasismelkti iš ten.
   — Taip sakote jūs. — Gilkraistas pakėlė atspausdintą lapą. — Pasak tikimybių teorijos, esama 0,003 procento tikimybės, kad virusas gali prasismelkti per tinklą ir 22,1 procento tikimybės — kad tuo metu, kai tinklas atidaromas, kritinėje teritorijoje bus koks nors gyvybingas miksovirusas.
   — Dėl Dievo meilės, iš kur jūs pešate šituos skaičius? — nusistebėjo Danvortis. — Traukiate iš skrybėlės kaip fokusininkas — triušius? Jūsų tikimybių teorija, — jis piktai pabrėžė tuos žodžius, — tvirtino, kad tikimybė, jog kas nors bus toje vietoje, kai persikels Kivrina, siekia vos 0,04 procento, ir tokią tikimybę jūs pats laikėte statistiškai niekine.
   — Virusai — nepaprastai atsparūs organizmai, — laikėsi savo Gilkraistas. — Žinoma atvejų, kai jie, būdami neveiklumo būklės, ištverdavo neįtikėtinai ilgai netgi ekstremalios temperatūros ir drėgnumo sąlygomis — ir vis vien likdavo gyvybingi. Tam tikromis aplinkybėmis jie formuoja kristalus, kurie savo struktūrą gali išlaikyti neribotą laiką. Tačiau pamerkus juos atgal į tirpalą, jie atgyja ir vėl taip pat sėkmingai gali užkrėsti. Gyvybingų tabako mozaikinių kristalų aptikta netgi šešiolikto amžiaus radiniuose. Taigi, akivaizdu: esama pakankamai realaus pavojaus, kad, atidarius tinklą, virusas gali pro jį prasiskverbti, tad šiomis aplinkybėmis aš niekaip negaliu leisti atidaryti tinklo.
   — Virusas niekaip negalėjo prasiskverbti per tinklą, — pakartojo Danvortis.
   — Tai kodėl jūs taip užsikepėte trūks plyš perskaityti taško rodmenis?
   — Todėl, kad… — Danvortis akimirkai nutilo, iš paskutiniųjų stengdamasis tvardytis. — Todėl, kad, perskaičius taško rodmenis, paaiškės, ar perkėlimas pavyko sklandžiai, ar kas nors vis dėlto užstrigo.
   — Aha, vadinasi, vis dėlto pripažįstate, kad klaidos tikimybė egzistuoja? — pasigavo Gilkraistas. — Tad kodėl negalimas koks nors netikėtumas, dėl kurio virusas kokį kartą ėmė ir prasiskverbė per tinklą? O kol šitokia tikimybė nepaneigta, laboratorija ir liks uždaryta. Esu visiškai tikras: ponas Besingeimas be išlygų pritars visiems mano veiksmams.
   Besingeimas, dingtelėjo Danvorčiui. Tai štai kur šuo pakastas. Virusas niekuo dėtas, kaip ir protestuotojai, kaip ir 1318-ųjų „krūtinės negalios”. Viskas — vien tam, kad jis turėtų kuo pasiteisinti prieš Besingeimą.
   Pasinaudojęs proga, kad, Besingeimui išvykus atostogauti, tapo laikinai einančiu dekano pareigas, Gilkraistas strimgalviais perskirstė pavojingumo kategorijas ir strimgalviais suorganizavo perkėlimą, be jokios abejonės, tikėdamasis pateikti Besingeimui pribloškiantį fait accompli. Ką gi, neišdegė. Vietoj stulbinančio laimėjimo j į užgriuvo epidemija, jis prarado istorikę ir susilaukė pasipiktinusių piketuotojų prie fakulteto vartų, tad dabar jam neberūpėjo niekas kita, tik kaip nors reabilituotis, kaip nors pateisinti savo veiksmus ir išgelbėti savo kailį, net jei dėl to tektų paaukoti Kivriną.
   — O kaip Kivrina? Gal ji irgi be išlygų pritaria visiems jūsų veiksmams? — paklausė jis.
   — Kai pasisiūlė savanore keliauti į 1320-uosius, panelė Engl labai gerai žinojo, kokie pavojai gresia, — atkirto Gilkraistas.
   — Žinojo ir tai, kad ketinate pamesti ją likimo valiai?
   — Pokalbis baigtas, pone Danvorti. — Gilkraistas atsistojo. — Laboratoriją ketinu atidaryti tik tada, kai bus tiksliai nustatytas viruso šaltinis, kai — kuo būsiu labai patenkintas — rasime patikimų įrodymų, jog jis tikrai neprasiskverbė pro tinklą.
   Jis nulydėjo Danvortį iki durų. Už jų jau lūkuriavo budintysis.
   — Net nesitikėkite, kad leisiu jums palikti likimo valiai Kivriną, — pareiškė Danvortis.
   Gilkraistas po kauke perkreipė lūpas.
   — O aš neketinu jums leisti sukelti pavojų šios bendruomenės sveikatai. — Jis atsigręžė į budintįjį. — Palydėkite poną Danvortį iki vartų. O jei jis dar kartą mėgins brautis į Brasenozę, kvieskite policiją. — Gilkraistas užtrenkė duris.
   Budintysis nulydėjo Danvortį per kiemą, įdėmiai jį stebėdamas, tarytum baimintųsi, kad šis gali būti pavojingas.
   Dar kiek, ir iš tikrųjų tapsiu pavojingas, dingtelėjo Danvorčiui.
   — Noriu paskambinti iš jūsų telefono, — pareiškė jis, kai jie pasiekė vartus. — Universiteto reikalais.
   Budintįjį šis prašymas, atrodė, gerokai sunervino, bet jis vis tik pastatė telefoną ant stalo ir nenuleido akių nuo Danvorčio, kol šis rinko Baliolo numerį. Atsiliepė Finčas.
   — Būtina surasti Besingeimą, — pasakė jam Danvortis. — Ypatingai svarbus atvejis. Skambink į Škotijos žvejybos leidimų išdavimo biurą, sudaryk viešbučių ir užeigų sąrašą. Ir dar padiktuok man Polės Vilson numerį.
   Jis užsirašė numerį, baigė pokalbį su Finču ir ėmėsi skambinti Polei Vilson, bet tuoj pat persigalvojo ir paskambino Merei.
   — Noriu padėti nustatyti viruso šaltinį, — pasakė.
   — Gilkraistas nesutinka atidaryti tinklo, — atsiliepė ji.
   — Ne, — patvirtino jis. — Ką galėčiau nuveikti, kad padėčiau surasti šaltinį?
   — Tai, ką darei ir anksčiau: dirbti su pirmine informacija. Pasistenk atsekti visus kontaktus, be to, ieškok tų dalykų, kuriuos minėjau: galimo radiacijos poveikio, paklausinėk, ar kas nebuvo atsidūręs arti paukščių ar naminių gyvulių, galbūt kasnors bendravo su religinių bendruomenių, nepripažįstančių priešvirusinių preparatų naudojimo, atstovais. Tau prireiks kontaktų sąrašų.
   — Atsiųsiu Koliną jų paimti, — pasakė jis.
   — Tuojau ko nors paprašysiu, kad juos paruoštų. Beje, imkis tikrinti ir keturių — šešių dienų senumo Badrio kontaktus — tam atvejui, jei vis tik paaiškėtų, kad jis ir yra pirminis viruso šaltinis. Užsikrėtus nuo telkinio inkubacinis periodas gali būti ilgesnis, nei užsikrėtus tiesiogiai nuo kito žmogaus.
   — Pristatysiu prie darbo Viljamą, — pažadėjo Danvortis. Jis stumtelėjo telefoną budinčiajam, kuris tučtuojau išlindo iš už savo pertvaros ir nulydėjo Danvortį pro vartus. Sis net truputį nustebo, kad budintysis nesekė jam įkandin iki pat Baliolo.
   Parsiradęs namo, Danvortis iš karto paskambino Polei Vilson.
   — Ar galite kaip nors prasibrauti į tinklo konsolę, net ir neįeidama į laboratoriją? — paklausė jos. — Gal įmanoma tiesiogiai prisijungti per Universiteto kompiuterį?
   — Nežinau, — atsakė ji. — Bet Universiteto kompiuterį saugo ugniasienė. Gal aš ir sugebėčiau sukurti tokį taraną, kuris ją pramuštų, o gal pavyktų prasigraužti iš Baliolo konsolės. Pirmiausia reikėtų apsidairyti, kokia ten apsauga. Ar jau suradote laborantą, kuris perskaitytų rodmenis, jei man pavyks juos iškrapštyti?
   — Rasiu, — atsakė Danvortis ir padėjo ragelį.
   Atskubėjo Kolinas, visas permirkęs ir varvantis — pasiimti naujos juostelės.
   — Ar žinote, kad jau gavome sekvenciją ir paaiškėjo, kad tasai virusas — mutantas? — paklausė.
   — Taip, — atsakė Danvortis. — Gal nubėgtum tuojau pat į ligoninę ir atneštum iš tetulės kontaktų sąrašus?
   Kolinas pasidėjo glėbį plakatų. Viršutinis perspėjo: „Saugokitės atkryčio!”
   — Visi kalba, kad tai — kažkoks biologinis ginklas, — pasakė Kolinas. — Sako, jis kažkaip ištrūko iš laboratorijos.
   Tik ne iš Gilkraisto laboratorijos, su kartėliu pagalvojo Danvortis.
   — Gal žinai, kur galėtų būti Viljamas Gadsonas?
   — Ne. — Kolinas nutaisė bjaurią miną. — Tikriausia ant laiptų — su kuo nors bučiuojasi.
   Viljamas buvo maisto atsargų sandėliuke — glamžė vieną iš sulaikytųjų. Danvortis paliepė jam išsiaiškinti, kur buvojo Badris nuo ketvirtadienio iki sekmadienio ryto ir gauti Besingeimo kredito kortelių kopijas gruodžio mėnesiui, tada patraukė atgal į savo butą skambinėti laborantams.
   Vienas laborantas aptarnavo perkėlimo į devynioliktąjį amžių tinklą Maskvoje, dar du buvo išvažiavę slidinėti. Visų likusiųjų nebuvo namie — o gal, Endriuso perspėti, jie tiesiog nekėlė ragelio.
   Kolinas atnešė kontaktų sąrašus. Tai buvo tikra katastrofa. Niekas net nepasistengė kaip nors sieti atskirų informacijos nuotrupų, bandyta nebent ieškoti galimų sąsajų su amerikiečiais, o ir kontaktų būta pernelyg jau daug. Gera pusė pirminių kontaktų dalyvavo šokiuose Hedingtone, du trečdaliai vaikščiojo po parduotuves ieškodami kalėdinių dovanų, visi, išskyrus du, važiavo metro. Tas pat, kas ieškoti adatos šieno kupetoje.
   Danvortis sugaišo pusę nakties, tikrindamas priklausomybę įvairioms religinėms bendruomenėms, peržiūrinėdamas visus įmanomus sąsajų variantus. Keturiasdešimt su asmenys priklausė Anglikonų bažnyčiai, devyni — Šventosios Reformacijos, septyniolika — išvis jokiai. Aštuoni asmenys buvo studentai iš Šresberio koledžo, vienuolika — būriavosi prie „Debenhem” universalinės, norėdami pamatyti Kalėdų senelį, devyni dirbo Montojos kasinėjimuose, trisdešimt — apsipirkinėjo „Blekvelyje”.
   Dvidešimt vienas iš jų buvo vienaip ar kitaip susidūręs su mažų mažiausiai dviem antriniais kontaktais, o „Debenhem” universalinės Kalėdų senelis bendravo su trisdešimt dviem asmenimis (su visais, išskyrus vienuolika, — bare po pamainos), bet nė vienoju nebuvo įmanoma atsekti iki jokio bendro pirminio kontakto, išskyrus patį Badrį.
   Rytą Merė atgabeno ligoninėje nebesutilpusius ligonius. Ji vilkėjo apsauginę aprangą, bet buvo be kaukės.
   — Lovos paruoštos? — paklausė.
   — Taip. Įrengėme dvi palatas po dešimt lovų.
   — Gerai. Man prireiks visų.
   Jie padėjo ligoniams įsitaisyti improvizuotų palatų lovose ir paliko juos Viljamo bičiulės, medicinos mokyklos auklėtinės, globai.
   — Kai tik atsilaisvins greitosios pagalbos automobilis, atvešime tuos, kuriuos reikia gabenti neštuvais, — pasakė Merė, eidama atgal per kiemą drauge su Danvorčiu.
   Lyti visai nustojo, dangus prašviesėjo, atrodė, gali ir visai išsigiedryti.
   — Kada gausite analogus? — paklausė Danvortis.
   — Teks laukti dar mažiausiai dvi dienas, — atsakė Merė.
   Jie priėjo vartus. Merė atsirėmė į akmeninę tvorelę.
   — Kai visa šitai baigsis, pati kur nors iškeliausiu per tinklą, — pareiškė ji. — Į kokį nors amžių, kuriame nėra jokių epidemijų, kuriame nereikia laukti ir jaudintis, ir bejėgiškai stoviniuoti greta, niekuo negalint padėti.
   Ji delnu persibraukė žilus plaukus.
   — Norėčiau pakliūti į kokį nors amžių, kurio pavojingumo lygis nebūtų dešimt balų. — Ji šyptelėjo. — Tik kad nėra tokio, ar ne?
   Danvortis papurtė galvą.
   — Ar aš tau kada pasakojau apie Karalių Slėnį? — paklausė ji.
   — Sakei, kad buvai nusigavusi ten per pačią pandemiją.
   Ji linktelėjo.
   — Kaire jau buvo paskelbtas karantinas, tad mums teko krapštytis per Adis Abebą, — ėmė pasakoti ji. — Pakeliui įbrukau kyšį taksistui, kad nuvežtų mus į Karalių Slėnį — man baisiai magėjo pamatyti Tutanchamono kapą. Tai bent sumanymas, kvailiau ir nesugalvosi. Pandemija jau buvo pasiekusi Luksorą, ir mes tik per adatos skylutę prasmukome neįkliuvusios į karantino zoną. Dukart į mus šovė. — Ji palingavo galvą. — Nežinia kiek kartų galėjome prikišti kailį. Kai atvykome, mano sesuo atsisakė lipti iš mašinos, bet aš nulipau laiptais ir prisiartinau prie kapo durų. Galvojau: štai kaip viskas atrodė, kai Karteris tai surado.
   Ji pažvelgė į Danvortį — tarytum kiaurai jį, prisimindama, ką regėjusi.
   — Kai jie surado duris į kapą, jos buvo užrakintos; atradėjai privalėjo laukti, kol atvyks specialiai įgalioti asmenys jų atidaryti. Tačiau Karteris neiškentė: pragręžę skylutę duryse, prikišo prie jos žvakę ir dirstelėjo vidun. — Jos balsas pritilo. — Kamarvonas paklausė: „Ar ką nors matai?” Ir Karteris atsakė: „Taip. Nuostabiausių dalykų”.
   Ji užsimerkė.
   — Niekada šito nepamiršau: kaip stovėjau ten', prie tų uždarytų durų. Tas vaizdas kaip gyvas stovi prieš akis ir dabar. — Ji atsimerkė. — Štai kur norėčiau nukeliauti, kai visa šitai pasibaigs. Į tuos laikus, kai buvo pirmąsyk atidarytas Karaliaus Tutanchamono kapas.
   Merė iškišo galvą iš po vartelių stogo.
   — O Dievulėliau, vėl pradeda lyti. Reikia dumti atgal. Nepaeinančius ligonius atsiųsiu iš karto, kai tik prisistatys greitosios automobilis. — Ji aštriai dėbtelėjo į jį. — Kodėl tu nedėvi apsauginės kaukės.
   — Nuo jos man aprasoja akiniai. O tu?
   — Baigiasi apsauginių kaukių atsargos. Tikiuosi, tau atliko imuniteto stiprinimo procedūrą?
   Jis papurtė galvą.
   — Neturėjau laiko.
   — Tai surask laiko, — pasakė ji. — Ir dėvėk kaukę. Jeigu iškrisi iš klumpių, Kivrinai tikrai nepadėsi.
   Tarsi dabar galėčiau kuo nors jai padėti, galvojo jis, žingsniuodamas per kiemą atgal į savo butą. Aš negaliu prasibrauti į laboratoriją, negaliu prikalbinti laboranto, kad atvyktų į Oksfordą, negaliu surasti Besingeimo. Danvortis susimąstė, kam dar galėtų paskambinti. Jis perkratė visą Škotiją: patikrino visas licencijų išdavimo agentūras, žvejų draugijas, valčių nuomos punktus. Besingeimo neaptiko nė pėdsako. Ką gali žinoti, gal Montoja ir nesuklydo spėdama, kad jis visai ne Škotijoje, o išrūko kur nors į tropikus su moterimi.
   Montoja. Juk jis visiškai užmiršo Montoją. Nematė jos nuo pat Kūčių apeigų bažnyčioje. Ji irgi ieškojo Besingeimo — kad šis pasirašytų leidimą išvykti į kasinėjimus, o paskui dar paskambino Kalėdų dieną ir paklausė, ar Besingeimas — iš upėtakių, ar iš lašišų. Vėliau paskambino dar vieną kartą, perdavė žinutę: „Nesirūpinkite”. O tai jau galėjo reikšti, kad Montoja ne tik išsiaiškino, kokias žuvis mėgsta žvejoti Besingeimas, bet rado ir jį patį.
   Jis užlipo laiptais į savo butą. Jeigu Montoja surado Besingeimą ir išsireikalavo iš jo leidimą, reikia manyti, tą pat akimirką ir išdūmė į savo kasinėjimus. Nė už ką nebūtų gaišusi, kad dar kam nors apie tai praneštų. Danvortis net nebuvo tikras, ar ji žino, kad jis irgi ieško Besingeimo.
   Be jokios abejonės, Besingeimas turėjo grįžti čionai, vos išgirdęs iš Montojos žinią apie karantiną — nebent jam būtų sutrukdęs blogas oras ar neišvažiuojami keliai. O gal Montoja jam nieko nė nepasakė apie karantiną? Juk be brangiosios radimvietės jai nerūpi niekas pasaulyje, tad ji galėjo pasakyti jam tik tiek, kad būtinai reikalingas jo parašas.
   Bute jis rado ponią Teilor, keturis sveikus likusius jos varpininkus — ir Finčą; visi šeši stovėjo ratu ir tūpčiojo. Finčas vienoje rankoje laikė lapą popieriaus ir sau po nosimi tyliai skaičiavo.
   — Kaip tik ketinau eiti į palatas, paskirstyti darbą slaugėms, — suskato nei šį, nei tą vapėti jis. — Štai Viljamo ataskaita. — Jis įbruko ją Danvorčiui ir iškurnėjo lauk.
   Ponia Teilor ir jos ketvertas susirinko rankinių varpelių pakuotes.
   — Skambino panelė Vilson, — pranešė ponia Teilor. — Prašė perduoti jums štai ką: taranu ugniasiėnės nepramuši, teks mėginti įsirausti per Baliolo konsolę.
   — Ačiū, — padėkojo Danvortis.
   Ji išėjo, jai įkandin žąsele pasišalino ir kiti.
   Danvortis paskambino į kasinėjimus. Niekas neatsakė. Jis pabandė skambinti Montojai į namus, paskui — į jos kabinetą Brasenozėje, vėl — į kasinėjimus. Veltui — išvis niekas nekėlė ragelio. Danvortis dar kartą surinko jos buto numerį ir paliko telefoną skambėti, kol peržiūrinėjo Viljamo ataskaitą. Badris visą šeštadienį ir sekmadienio rytą darbavosi kasinėjimuose. Vadinasi, Viljamas tikriausiai kalbėjosi su Montoja, jeigu jau tai išsiaiškino.
   Netikėtai jis susimąstė apie pačią radimvietę. Ji buvo laukuose, kiek atokiau nuo Vitnio, Nacionalinio Paveldo fermos teritorijoje. Vadinasi, ten gali būti ir ančių ar vištų arba kiaulių, o gal ir visko drauge. Badris dirbo ten pusantros dienos, rausėsi purvyne — geresnės progos įsirioglinti į virusų telkinį ir norėdamas nesugalvosi.
   Įgarmėjo Kolinas — permirkęs iki siūlo galo.
   — Pristigome plakatų, — pranešė ir kibo raustis savo krepšyje.
   — Rytoj iš Londono žada atsiųsti dar. — Jis iškasė kramtomosios gumos gumulą ir susigrūdo į bumą, nė nepasivarginęs nukrapštyti prikibusių pūkų. — Ar žinote, kas kaip tik šiuo metu ramsto sieną jūsų laiptinėje? — paklausė vaikiščias. Jis stryktelėjo ant palangės, atsivertė knygą apie Viduramžius. — Ogi Viljamas su kažkokia mergužėle. Bučiuojasi ir burkuoja sau patenkinti. Vos prasibroviau pro juos.
   Danvortis atidarė duris. Viljamas be didesnio entuziazmo atsiplėšė nuo nedidukės brunetės, vilkinčios „Barberio” neperšlampamą lietpaltį, ir įėjo vidun.
   — Gal žinai, kur dabar ponia Montoja? — paklausė Danvortis.
   — Ne. NSA tvirtina, kad ji išvyko į kasinėjimus, bet telefono ragelio ten niekas nekelia. Tikriausiai ji kapstosi šventoriuje ar kur nors fermoje ir negirdi skambučio. Maniau, gal reikėtų panaudoti rėksnį, bet paskui prisiminiau šią merginą, studijuojančią senovės istoriją, ir… — Jis kinktelėjo galva mažosios brunetės link. — Ji man ir pasakė mačiusi dirbusiųjų kasinėjimuose sąrašus — Badris dirbęs ten šeštadienį ir sekmadienį.
   — Rėksnį? O kas tai?
   — Juo reikia prisijungti prie telefono linijos — jis sustiprina skambučio garsą kitame gale. Na, tam atvejui, jei žmogus, kuriam skambinate, kaip tik tuo metu būtų sode ar duše, ar dar kur nors.
   — Ar galėtum suveikti tokį dalykėlį mano telefonui?
   — Man tai šiek tiek pernelyg sudėtinga. Bet aš pažįstu vieną studentę, kuri sugebėtų tai įtaisyti. Savo kambaryje turiu jos telefono numerį. — Jis išėjo, susikibęs už rankų su brunete.
   — Žinote, ką? Jeigu ponia Montoja tikrai kasinėjimuose, aš galėčiau pervesti jus per apsaugos perimetrą, — prašneko Kolinas. Vaikiščias išsitraukė iš burnos gumą ir apžiūrėjo. — Būtų visai nesunku. Perimetre daugybė skylių, kurių niekas nežiūri. Apsauginiams visai nepatinka stoviniuoti lietuje.
   — Net neketinu veržtis iš karantino zonos, — atsakė Danvortis.
   — Mes siekiame pažaboti epidemiją, o ne dar plačiau ją paskleisti.
   — Kaip tik šitaip ir plėtėsi maras Juodosios Mirties laikotarpiu, — kalbėjo Kolinas. Jis vėl išsitraukė gumą ir apžiūrėjo. Dabar ji buvo šleikščiai geltonos spalvos. — Visi stengėsi nuo jo pabėgti, tačiau bėgdami nešėsi drauge su savimi.
   Pro duris galvą kyštelėjo Viljamas.
   — Ji sako, kad prietaisui surinkti prireiks poros dienų, bet prie savo telefono ji turi tokį prisijungusi, jei norite, galite pasinaudoti.
   Kolinas stvėrė savo striukę.
   — Galiu eiti?
   — Ne, — atsakė Danvortis. — Ir nebelakstyk šlapiais drabužiais. Visai nenoriu, kad ir tave pakirstų gripas. — Jis drauge su Viljamu nulipo laiptais žemyn.
   — Ji — paskutinio kurso studentė Šresberyje, — pasakė Viljamas, žengdamas į lietų.
   Vidur kiemo juos pasivijo Kolinas.
   — Aš nesusirgsiu. Imuniteto stiprinimo procedūra man atlikta, — pareiškė jis. — Juodosios Mirties laikais niekas nesusiprato skelbti karantino, taigi, maras išplito visur. — Iš striukės kišenės jis išsitraukė šaliką. — Botlio kelias — pati tinkamiausia vieta išsmukti už perimetro ribų. Ant kampo, kaip tik ties sargybos postu, yra užeiga, ir apsauginis vis taikosi užbėgti ten išgerti ko nors karšto, kad visai nesustiptų.
   — Užsisegiok striukę, — paliepė jam Danvortis.
   Paaiškėjo, kad Viljamo pažįstama mergina — ta pati Polė Vilson. Ji pasakė Danvorčiui mėginusi sukurpti optinį kirminą, kuris galėtų prasigraužti į konsolę, bet susidoroti su užduotimi dar nepavykę. Danvortis paskambino į kasinėjimus, bet niekas neatsiliepė.
   — Tegul sau skamba, — pasakė Polė. — Galbūt jai toloka eiti iki telefono. Rėksnio balsas girdėti už pusės kilometro.
   Danvortis paliko telefoną skambėti dešimt minučių, paskui padėjo ragelį, palaukė penkias minutes, pamėgino dar kartą. Dar po penkiolikos minučių gavo pripažinti pralaimėjimą. Polė svaidė ilgesingus žvilgsnius į Viljamą, o Kolinas drebėjo savo permirkusiuose drabužiuose. Danvortis parsivedė jį namo ir įgrūdo į lovą.
   — Arba už perimetro ribų galėčiau prasmukti aš vienas — pasakyčiau jai, kad jums paskambintų, — pasisiūlė Kolinas, subrukęs gumą atgal į krepšį. — Gal jums atrodo, kad jūs pats tokiems žygiams jau per senas? O aš — tikras specialistas landžioti per perimetrus.
   Danvortis palaukė, kol kitą rytą vėl pasirodė Viljamas, tada vėl patraukė į Sresberį pabandyti dar sykį, bet ir šįkart nieko nepešė.
   — Nustatysiu jį taip, kad skambintų kas pusę valandos, — pažadėjo Polė, lydėdama jį prie vartų. — Jūs tikriausiai nežinote, ar Viljamas draugauja ir su kitomis merginomis, ar ne?
   — Ne, — atsakė Danvortis.
   Staiga Kristaus bažnyčios pusėje suskambo Varpai, jų gaudesys skardžiai sklido lietuje.
   — Čia dabar kas? Nejaugi kažkam šovė į galvą vėl įjungti tuos kraupius varpus? — Polė net persilenkė per vartus, kad geriau girdėtų.
   — Ne, — atsakė Danvortis. — Tai amerikiečiai. — Jis pakreipė galvą, atsukdamas ausį ten link, iš kur sklido gaudesys. Bandė susigaudyti, ar ponia Teilor visgi ryžosi kompromisui — skambinti „Steadmans”. Tačiau ne — girdėti buvo šeši varpai, senieji Osnio varpai: Romusis, Gabrielius ir Marija — vienas paskui kitą; paskui įsijungė Klementas, Hotklerkas ir Teiloras. — Ir dar Finčas.
   Varpų gaudesys skambėjo netikėtai puikiai — niekuo nepriminė elektroninių varpų muzikos, čia tau ne „O Kristau, bendraujantis su pasauliu”. Varpai gaudė aiškiai ir skaidriai — Danvortis kone matė varpininkus, sustojusius ratu varpinėje, ritmingai tūpčiojančius iškeltomis rankomis, ir Finčą, patyliukais murmantį skaičių sąrašą.
   — Kiekvienas privalo be pertrūkio laikytis savojo varpo, — tvirtino andai ponia Teilor. Tuo tarpu Danvorčiui po kojomis vien kliuviniai ir maišėsi, bet dabar jis nei iš šio, nei iš to pasijuto džiugiai. Poniai Teilor ir jos varpininkams taip ir nepavyko atlikti savojo kūrinio per Kūčias Norviče, bet tai nesutrukdė jai likti iki galo ištikimai varpams — ir štai, jie karštligiškai, kurtinančiai gaudžia virš galvos, tarytum skelbdami šventę, skelbdami pergalę. Visai kaip Kalėdų rytą. Jis būtinai surasiąs Montoją. Ir Besingeimą. Arba laborantą, kuris nepabūgs karantino. Jis būtinai surasiąs Kivriną.
   Vos parėjęs į Baliolą, Danvortis išgirdo skambant telefoną. Tekinas užlėkė laiptais vildamasis, kad skambina Polė. Tačiau skambino Montoja.
   — Danvorti? — be ceremonijų prapliupo ji. — Sveiki. Čia Lupė Montoja. Kas ten pas jus dedasi?
   — Kur jūs? — riktelėjo jis.
   — Radimvietėje, — atsakė ji, bet tai jau buvo aišku ir be pasakymo. Ji stovėjo išrausiotame Viduramžių bažnyčios šventoriuje, priešais sugriuvusią navą. Iš karto krito į akis, kodėl Montoja taip veržėsi kuo greičiau grįžti į kasinėjimus. Vietomis telkšojo gal pėdos gilumo balos. Montoja radimvietę kaip išmanydama buvo apklosčiusi brezentiniais bei polietileniniais užtiesalais, bet lietus tai šen, tai ten sunkėsi perjuos, telkėsi į klanus, o kur susidurdavo įdubusių užtiesalų kraštai, ir išvis kriokliu tekėjo žemėn. Visa kas: antkapiniai akmenys, akumuliatoriais maitinami prožektoriai, kuriuos ji buvo pritvirtinusi prie brezento, palei sieną išrikiuoti kastuvai — buvo beviltiškai išterliota dumblu.
   Pati Montoja irgi buvo dumblina iki ausų. Ji vilkėjo savąją teroristo striukę ir šlaunis siekiančius žvejo batus — tokius, kokius kaip tik šiuo metu galbūt avi ir Besingeimas, kad ir kur jis būtų; visa jos apranga buvo permirkusi ir purvina. Sudžiūvusiu purvu aplipusi netgi ranka, kurioje ji laikė telefono ragelį.
   — Ištisas dienas stengiausi jums prisiskambinti, — pasakė Danvortis.
   — Ničnieko negirdėjau per siurblio ūžimą. — Ji mostelėjo kažkur už kadro ribų — tikriausiai į siurblį, kurio Danvortis negalėjo matyti, bet jis ir negirdėjo nieko daugiau, tik lietaus lašų barbenimą į brezentą. — Štai, ką tik nutrūko jo diržas, o kito aš neturiu. Išgirdau gaudžiant varpus. Ar tai reiškia, kad karantinas atšauktas?
   — Vargu, — atsakė Danvortis. — Pas mus čia siaučia epidemija — visu pajėgumu. Septyni šimtai aštuoniasdešimt susirgusiųjų, šešiolika iš jų mirė. Nejaugi nė akyse nematėte laikraščių?
   — Ničnieko nei mačiau, nei girdėjau nuo pat tos minutės, kai atsikrapščiau čionai. Pastarąsias šešias dienas nieko kita ir neveikiu, tik stengiuosi išlaikyti šitą prakeiktą radimvietę virš vandens, bet viena niekaip nesusidoroju. O dabar — dar ir be siurblio. — Purvina ranka ji nužėrė nuo veido vešlių juodų plaukų sruogą. — Tai kurių galų skambinate varpais, jei karantinas neatšauktas?
   — Tai amerikiečiai — atlieka savąjį „Chicago Surprise Minor”.
   Montoja suirzo.
   — Jeigu jau padėtis tokia prasta, kodėl jie negalėtų nuveikti kokio nors naudingo darbo?
   Jie jau nuveikė šį tą net labai naudingo, pagalvojo Danvortis. Privertė tave paskambinti.
   — Be jokios abejonės, čia aš surasčiau jiems kuo užsiimti. — Ji vėl nužėrė plaukus nuo veido. Atrodė beveik tokia pat pavargusi kaip ir Merė. — Iš tiesų vyliausi, kad karantinas galbūt atšauktas ir aš galėsiu prisišaukti bent kokios nors pagalbos. Kaip manote, ar dar ilgai truks?
   Pernelyg ilgai, galvojo jis žvelgdamas į lietaus krioklius, šniokščiančius tarp brezento užtiesalų. Pagalbos tu tikrai nesulauksi laiku.
   — Man labai reikia šiokios tokios informacijos apie Besingeimą ir Badrį Čaudurį, — pasakė jis. — Stengiamės nustatyti viruso šaltinį, taigi, mums būtina žinoti, su kuo bendravo Badris. Jis dirbo jūsų kasinėjimuose aštuonioliktąją ir devynioliktosios rytą. Kas dar buvo ten tuo pat metu kaip ir jis?
   — Aš.
   — O kas dar?
   — Daugiau niekas. Visą gruodį nieko negalėjau prisiprašyti talkon, kažkoks siaubas. Visi mano senovės istorijos studentai išsilakstė tą pačią dieną, kai prasidėjo atostogos. Teko už ausų temptis čionai visus savanorius, kiek tik pavyko jų rasti.
   — Esate tikra, kad buvote tik dviese?
   — Taip. Labai gerai tai prisimenu, nes šeštadienį kaip tik atvėrėme riterio kapą — nukelti dangtį buvo gyvas vargas. Džiliana Ledbeter sutiko padirbėti šeštadienį pas mane, bet paskutinę akimirką paskambino ir pranešė nebeateisianti — mat skubanti į pasimatymą.
   Su Viljamu, dingtelėjo Danvorčiui.
   — O sekmadienį? Ar su Badriu buvo ir dar kas nors?
   — Jis dirbo čia iš ryto, ir tuo metu nieko daugiau nebuvo. Paskui jam reikėjo važiuoti į Londoną. Klausykite, man metas. Nepanašu, kad artimiausiu metu susilauksiu talkos, tad skubu grįžti prie darbo. — Ji jau atitraukė ragelė nuo ausies.
   — Palaukite! — užriko Danvortis. — Tik nedėkite ragelio!
   Ji vėl priglaudė ragelį prie ausies, bet atrodė smarkiai nekantraujanti.
   — Man būtinai reikia užduoti jums dar kelis klausimus. Tai labai svarbu! Kuo greičiau nustatysime šito viruso šaltinį, tuo greičiau bus atšauktas karantinas, ir jūs sulauksite pagalbos.
   Ji neatrodė įtikinta, bet surinko kodą, tada padėjo ragelį ant aparato ir pasakė:
   — Neprieštarausite, jei aš dirbsiu, kol kalbėsimės?
   — Jokiu būdu, — Danvortis lengviau atsiduso. — Žinoma, dirbkite.
   Ji staiga išnyko iš kadro, vėl grįžo, surinko kitą kodą.
   — Atleiskite, nepasiekia, — tarstelėjo, ir ekrane sumirgėjo „sniegas” — reikia manyti, Montoja perkėlinėjo telefoną arčiau savo darbo vietos. Kai vaizdas vėl išryškėjo, Danvortis išvydo Montoją tupinčią dumblo klane greta akmeninio antkapio. Tikriausiai to paties, kurio dangtį taip vargingai nukėlinėjo su Badriu.
   Dangtis su tradicine skulptūra — šarvuotu riteriu, kurio rankos ant kirasa uždengtos krūtinės sunertos taip, kad sunkiomis šarvinėmis pirštinėmis apmautos plaštakos siekė pečius, o kardas gulėjo prie kojų — stovėjo toli gražu ne saugiu kampu atremtas į antkapio šoną, uždengdamas kruopščiai išgraviruotas raides. „Reąuiesc…” — tiek tegalėjo perskaityti Danvortis. Reąuiescat in pace. Ilsėkis ramybėje — palaima, kuri vargšui velioniui riteriui akivaizdžiai neskirta. Miegančiojo veide po įmantriu šalmu Danvortis tarėsi įžiūrįs smerkiamą išraišką.
   Atvirą kapo viršų Montoja buvo uždengusi polietileno plėvele. Ji visa buvo nusagsityta vandens lašeliais. Danvortis nejučia susimąstė: galbūt kitas antkapio šonas vaizduoja tikrąjį siaubą, gulintį kape, panašiai kaip Kolino knygos iliustracijoje? Kažin, ar tokio atvaizdo šiurpumas atitinka tikrovę? Vanduo atkakliai telkėsi į balą kapo galvūgalyje, polietilenas buvojau gerokai įdubęs.
   Montoja atsitiesė, iškeldama plokščią, dumblo pilną dėžutę.
   — Na? — paragino ji, dėdama dėžutę ant antkapio krašto. — Sakėte, dar keli klausimai?
   — Taip, — patvirtino Danvortis. — Minėjote, kad tuo metu, kai su jumis dirbo Badris, ten nebuvo jokių kitų žmonių?
   — Jokių, — atsakė ji nusibraukdama prakaitą nuo kaktos. — Dievulėliau, tai bent dumblynas čia. — Jis išsinėrė iš savosios teroristo striukės ir užmetė ją ant antkapio dangčio.
   — O kaip vietiniai gyventojai? Tokie, kurie nesusiję su kasinėjimais?
   — Jei čia būtų bent kokių nors žmonių, tuoj pat pristatyčiau juos prie darbo. — Ji suskato pirštais rausioti dumblą dėžutėje, iškniso kelis rudus akmenis. — Tasai dangtis svėrė visą toną, o kai tik jį nukėlėme, dangus taip ir praplyšo. Būčiau šaukusi pagalbon bet ką, jei tik kas būtų ėjęs pro šalį, bet radimvietė pernelyg atoki ir niekas čia pro šalį nevaikšto.
   — O kaip Nacionalinio Paveldo darbuotojai?
   Ji pakišo akmenis po čiurkšle, kad nusiskalautų purvas.
   — Tie išvis pasirodo čia tik vasarą.
   Danvortis vylėsi, kad ims ir paaiškės, jog užkrato šaltinis buvo ten, kasinėjimuose — kad Badris buvo susidūręs su kokiu nors vietiniu gyventoju ar Nacionalinio Paveldo darbuotoju, o gal kokiu klaidžiojančiu medžiotoju, išsiruošusiu pašaudyti ančių. Tačiau miksovirusų nešiotojai neplatina. Paslaptingasis vietinis gyventojas būtų turėjęs pats sirgti, o Merė jau spėjo apklausti visas Anglijos ligonines bei gydytojų priimamuosius. Už perimetro ribų nepasitaikė nė vieno vienintelio susirgimo atvejo.
   Montoja vieną po kito prikišo akmenis prie prožektoriaus, pritvirtinto ant vieno statramsčių, pasukiojo juos prieš šviesą, apžiūrėjo vis dar dumblinus šonus.
   — O paukščiai? — paklausė jis.
   — Paukščiai? — pakartojo ji. Danvortis staiga susizgribo, kad jo klausimas nuskambėjo taip, tarsi jis siūlytų paprašyti praskrendančių žvirblių pulko'padėti nukelti tą dangtį.
   — Virusą galėjo paskleisti paukščiai. Antys, žąsys… vištos, — pridūrė jis, nors ir nebegalėjo prisiminti, ar vištos buvo tarp tikėtinų viruso nešiotojų. — Ar netoli kasinėjimų yra kokių nors paukščių?
   — Vištų? — perklausė Montoja, pakeldama prieš šviesą dar vieną akmenį.
   — Kartais atsitinka taip, kad virusų mutacijas sukelia gyvūnų virusų sąveika su žmogaus virusais, — paaiškino jis. — Dažniausiai pasitaikantis virusų telkinys — naminiai paukščiai, bet kartais atsakomybė tenka netgi žuvims. Arba kiaulėms.
   Montoja vis dar žiūrėjo į jį taip, tarsi manytų, kad Danvorčiui staiga koks varžtas išklibo.
   — Juk radimvietė — Nacionalinio Paveldo fermos teritorijoje, argi ne taip?
   — Na taip, bet pati ferma — už trijų kilometrų nuo čia. O mes — vidur miežių lauko. Niekur arti nė su žiburiu nerasi jokios kiaulės. Ar paukščio. Ar žuvies. — Ji vėl įniko apžiūrinėti akmenis.
   Jokių paukščių. Jokių kiaulių. Jokių vietinių žmonių. Vadinasi čia, kasinėjimuose, viruso šaltinio irgi nėra. Galbūt jo nėra niekur, galbūt Badrį išties pakirto spontaniškai mutavęs gripo virusas — Merė juk užsiminė, kad galėjo būti ir taip. Galbūt tas virusas tiesiog atsirado iš niekur ir lyg perkūnija iš giedro dangaus užgriuvo Oksfordą, panašiai kaip maras užgriuvo nieko pikto nenujaučiančius štai šito šventoriaus įnamius.
   Montoja vėl laikė prikišusi akmenis prie šviesos, nagais skrebendama vieną kitą prikibusį purvo grumstelį, o paskui pirštu trindama paviršių. Staiga Danvortis suprato, kad tai, ką ji apžiūrinėja, — anaiptol ne akmenys, o kaulai. Galbūt stuburo slanksteliai, o gal riterio kojų pirštų kauliukai. Recąuiesat in pace.
   Atodo, ji pagaliau surado tą, kurio ieškojo — ruplėtą nelygų kaulą, dydžio sulig graikiniu riešutu, išduobtu kraštu. Likusius ji suvertė atgal į padėklą, iš marškinių kišenės išrausė dantų šepetėlį trumpu kotu ir, suraukusi antakius, ėmėsi zulinti įdubos kraštus.
   Gilkraistas niekad nepripažins, kad užkrato šaltinis galėjo būti spontaniška viruso mutacija. Jis pernelyg susižavėjęs savąja teorija — neva kažkoks keturioliktojo amžiaus virusas prasismelkęs per tinklą. Ir dar, jis pernelyg mėgaujasi savąja laikinai einančio Istorijos fakulteto dekano pareigas valdžia, taigi, nė už ką nepasiduos, net jeigu Danvortis būtų aptikęs pulkelį ančių, plaukiojančių šventoriuje telkšančiose balose.
   — Man būtinai reikia susisiekti su Besingeimu, — pasakė Danvortis. — Kur jis?
   — Besingeimas? — vis dar susiraukusi Montoja apžiūrinėjo kaulą. — Net nenumanau.
   — Bet… maniau, jums pavyko jį rasti. Kai skambinote Kalėdų dieną, rodos, sakėte, kad jums būtinai reikia jo parašo, norint gauti NSA leidimą vykti čionai.
   — Žinau. Sugaišau ištisas dvi dienas skambinėdama į visas Škotijos upėtakių ir lašišų žvejybos draugijas, bet paskui supratau, kad ilgiau laukti nieku gyvu nebegaliu. — Iš džinsų kišenės ji išsitraukė atlenkiamą peiliuką ir ėmė skrebinti nelygų kaulo kraštą. — Beje, jei jau prakalbome apie NSA… gal padarytumėte man vieną paslaugą? Be paliovos jiems skambinu, bet telefonas vis užimtas. Taigi, gal galėtumėte užbėgti pas juos ir pasakyti, kad man trūks plyš reikalinga pagalba? Pasakykite, kad ši radimvietė turi didžiulę istorinę vertę, tačiau visa bus negrįžtamai prarasta, jeigu jie neatsiųs man bent penkių žmonių. Ir naujo siurblio. — Peilis už kažko užkliuvo. Montoja susiraukė ir dar kiek pagremžė.
   — Tai kaip jūs susiveikėte Besingeimo leidimą, jei net nežinote, kur jis yra? Manding, sakėte, kad dokumente būtinas jo parašas.
   — Tikrai, taip ir sakiau, — nesiginčijo ji. Staiga atlūžusi nuo kaulo atplaiša nuskriejo šalin ir nukrito ant polietileno plėvelės. Montoja apžiūrėjo kaulą ir numetė jį atgal į dėžutę — jau nebesiraukydama. — Jo parašą aš suklastojau.
   Ji vėl pritūpė prie kapo, netrukus išrausė dar kelis kaulus. Atrodė visiškai pasinėrusi į savo darbą — visai kaip Kolinas, kai apžiūrinėdavo gumos guzulą. Kažin, ar ji išvis prisimena, kad Kivrina iškeliavusi į praeitį? — dingtelėjo Danvorčiui. Galbūt ją užmiršo taip pat sėkmingai, kaip kad, atrodo, užmiršo ir epidemiją?
   Jis padėjo ragelį; kažin, ar Montoja tai pastebės? — dingtelėjo mintis. Tada vėl patraukė į ligoninę papasakoti Merei, ką sužinojęs, ir imtis iš naujo kamantinėti antrinių kontaktų — gal visgi dar pavyks nustatyti viruso šaltinį? Lietus pylė kaip iš kiauro vamzdžio, vanduo kliokė laštakais ir tvindė nesugrąžinamas istorines vertybes.
   Varpininkai ir Finčas vis dar talžė varpus, skambindami vieną kūrinį po kito griežtai nustatyta tvarka, vis pritūpdami visai kaip Montoja, nė akimirkai nesitraukdami kiekvienas nuo savojo varpo. Garsas sklido stiprus ir sunkus lyg švino dėmė, aidėjo lietuje lyg pavojaus signalas, lyg pagalbos šauksmas.

„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(066440 — 066879)

   1320, Kūčios (pagal senąjį kalendorių). Pasirodo, laiko turiu mažiau, nei tikėjausi. Neseniai parėjau iš virtuvės, ir Rozemundą pasakė, kad mane matyti pageidauja ledi Imeina. Imeina tuo metu gyvai kalbėjosi su vyskupo pasiuntiniu, tad aš pamaniau, kad ji tikriausiai vardija tėvo Rošo nuodėmes, bet, kai tik mudvi su Rozemundą prisiartinome, ji dūrė į mane pirštu ir pareiškė:
   — Štai toji moteris, apie kurią kalbėjau.
   Moteris — ne mergelė, o ir jos tonas buvo kritiškas, kone kaltinantis. Nejaugi bus pripasakojusi vyskupo pasiuntiniui, kad aš — galbūt prancūzų šnipė?
   — Ji tvirtina nieko neprisimenanti, — pareiškė ledi Imeina, — bet kalbėti ji gali ir moka skaityti. — Ji grįžtelėjo į Rozemundą. — Kur tavo segė?
   — Prisegta prie apsiausto, — atsakė Rozemundą. — Jį pasidėjau palėpėje.
   — Eik, atnešk.
   Rozemundą, kad ir nenoriai, pakluso. Kai tik ji pasišalino, ledi Imeina prašneko vėl:
   — Seras Bloetas padovanojo mano vaikaitei sužieduotuvių dovaną — segę su užrašytais žodžiais romėnų kalba. — Ji nudelbė mane triumfuojančiu žvilgsniu. — Ji pasakė, ką tie žodžiai reiškia, be to, bažnyčioje šiąnakt kalbėjo mišių žodžius — netgi anksčiau, nei juos ištardavo kunigas.
   — Kas išmokė tave pažinti raides? — paklausė vyskupo pasiuntinys, jau gana sunkiai apversdamas liežuvį nuo vyno.
   Jau žiojausi sakyti, jog tai seras Bloetas pasakęs man, ką tie žodžiai reiškia, bet pabūgau — gali būti, kad jis jau spėjo tai paneigti.
   — Aš nežinau, — atsakiau. — Aš neprisimenu nieko, kas buvo mano gyvenime anksčiau, nes miške mane užpuolę plėšikai trenkė man per galvą.
   — Kai ji prabudo pirmą kartą, šnekėjo kalba, kurios niekas negalėjo suprasti, — pareiškė ledi Imeina taip, tarsi tai būtų dar vienas mano kaltumo įrodymas, bet aš net nenutuokiau, kuo ji stengiasi mane apkaltinti ar kaip su tuo susijęs vyskupo pasiuntinys.
   — Šventasis tėve, ar po to, kai paliksite mus, jūs keliausite į Oksenfordą? — paklausė ji.
   — Taip, — atsakė jis, bet balsas išsyk nuskambėjo budriai. — Čia mes negalime užsibūti ilgiau nei kelias dienas.
   — Norėčiau, kad pasiimtumėte ją drauge ir nugabentumėte gerosioms seserims į Godstou.
   — Mes neketiname užsukti į Godstou, — atsakė vyskupo pasiuntinys, akivaizdžiai išsisukinėdamas. Nuo vienuolyno iki Oksfordo nėra nė penkių mylių. — Bet grįžęs aš paklausiu vyskupo, ar jis nėra ko nors girdėjęs apie šią moterį, ir nedelsdamas atsiųsiu žinią jums.
   — Aš manau, kad ji — vienuolė; ji moka kalbėti lotyniškai ir žino, kas turi būti kalbama per mišias, — laikėsi savo Imeina. — Norėčiau, kad nugabentumėte ją į vienuolyną — galbūt vienuolės žinos, kas ji.
   Vyskupo pasiuntinys, atrodo, susinervino dar labiau, bet neprieštaravo. Vadinasi, laiko turiu tik iki tol, kol jie susiruoš išvykti. Kelias dienas, sakė vyskupo pasiuntinys; jeigu sėkmė nuo manęs nenusigręš, galbūt tai reikš, kad jie neišvyks anksčiau Nekaltųjų kūdikių skerdynių dienos. Vis dėlto ketinu kuo greičiau paguldyti Agnesę į lovą ir mėginti dar kartą pasišnekėti su Gavynu.

 
   Kai Kivrinai pagaliau pavyko paguldyti Agnesę, jau beveik aušo. „Trijų karalių”, kaip mergytė atkakliai ir toliau juos vadino, atvykimas ją visiškai išbudino, ir ji, nors buvo akivaizdžiai pervargusi, atsisakė net klausytis apie būtinybę pailsėti, mat baiminosi, kad gali ką nors pražiopsoti.
   Ji vis vilkosi paskui Kivriną, kuri mėgino talkinti Elivysai nešti vidun maistą puotai, verkšleno esanti alkana, bet paskui, kai stalai galiausiai buvo apkrauti ir visi sėdo puotauti, išvis atsisakė valgyti.
   Kivrina neturėjo laiko ginčytis su mergyte. Patiekalų buvo devynios galybės, ir visus reikėjo atnešti per kiemą iš virtuvės: nenutrūkstamu srautu plūdo dubenys su stirniena, kiaulienos kepsniai ir galiausiai — pyragas, toks milžiniškas, kad Kivrina beveik laukė, kad, prapjovus plutelę, iš jo siūbtelės pulkas juodųjų strazdų. Šventosios Reformacijos bažnyčios kunigas tvirtino, kad tarp vidurnakčio mišių ir pagrindinių Kalėdų ryto mišių vis dar derėjo laikytis pasninko, bet čia visi, neišskiriant nė paties vyskupo pasiuntinio, kibo pilną burna kirsti keptus fazanus bei žąsis ir triušį, troškintą krokų padaže. Ir gerti. „Trys karaliai” nepailsdami vis reikalavo įpilti jiems dar vyno.
   Tiesa Jie jau dabar buvo prisivaišinę daugiau, nei valiojo pakelti. Vienuolis geidulingais žvilgsniais varstė Maisrę, dvasininkas, kuris ir atvyko jau gerokai įšilęs, dabar kone voliojosi po stalu. Vyskupo pasiuntinys gėrė už du, nuolat modamas Rozemundai nešti jam naują taurę vyno — sulig kiekviena jis skeryčiojosi vis plačiau, jo mostus darėsi vis sunkiau suprasti.
   Na ir gerai, galvojo Kivrina. Galbūt jis prisigers tiek, kad visiškai užmirš pasižadėjęs ledi Imeinai nugabenti mane į Godstou vienuolyną. Nešiodama ąsotį, ji taikėsi prisišlieti prie Gavyno — galbūt pavyks dar kartą paklausti jo, kur yra plyšys, tačiau Gavynas garsiai juokėsi, keleto sero Bloeto vyrų apsuptas, o šie, vos ją išvydę, ėmė reikalauti dar elio bei mėsos. Kai Kivrina vėl grįžo pas Agnesę, mergytė jau kietai miegojo, galvą beveik visiškai įtraukusi į movą. Kivrina atsargiai pakėlė ją ant rankų ir nunešė laiptais aukštyn, į Rozemundos buduarą.
   Viršuje virstelėjo durys.
   — Ledi Katerina! — tarpduryje stovėjo Elivysa su visu glėbiu patalų. — Kaip gerai, kad tu čia. Man labai reikia pagalbos.
   Agnesė krustelėjo.
   — Atnešk iš palėpės lininių paklodžių, — tarė Elivysa. — Bažnyčios tarnai miegos čia, šitoje lovoje, o sero Bloeto sesuo ir jos moterys — palėpėje.
   — O kur miegosiu aš? — parūpo Agnesei, kuri suskato rangytis iš Kivrinos glėbio.
   — Mes miegosime svirne, — atsakė Elivysa. — Bet tau teks palaukti, kol paruošime lovas visiems, Agnese. Dabar bėk pažaisti.
   Agnesės nereikėjo nė raginti. Ji nustraksėjo laiptais žemyn mosuodama ranka, kad varpelis tilindžiuotų kuo garsiau.
   Elivysa padavė Kivrinai patalus.
   — Šituos nešk į palėpę ir paimk šermuonėlio kailio lovatiesę iš mano vyro drožinėtos skrynios.
   — Kaip manai, kiek dienų čia viešės vyskupo pasiuntinys ir jo vyrai? — paklausė Kivrina.
   — Nežinau, — atsakė Elivysa; atrodė susirūpinusi. — Meldžiuosi, kad ne ilgiau nei dvi savaites. Kitaip pristigsime mėsos. Žiūrėk, neužmiršk gerųjų velenėlių pagalvėms atremti.
   Dvi savaitės — laiko daugiau nei pakankamai, susitikimo data bus jau seniai praėjusi. O ir neatrodė, kad atvykėliai ruoštųsi kur nors keliauti. Kai Kivrina, nešina paklodėmis, nulipo iš palėpės, vyskupo pasiuntinys jau miegojo aukštajame krėsle ir garsiai knarkė, dvasininkas buvo susikėlęs kojas ant stalo. Vienuolis užspeitė į kampą vieną iš sero Bloeto kambarinių ir čiupinėjo jos skepetą. Gavyno niekur nesimatė.
   Kivrina nunešė paklodes ir lovatiesę Elivysai ir pasisiūlė nugabenti patalus į svirną.
   — Agnesė labai pavargusi, — pasakė. — Ją reikėtų kuo greičiau paguldyti.
   Elivysa išsiblaškiusi linktelėjo, daužydama dulkes nuo vieno sunkaus velenėlio. Kivrina tekina nuskubėjo laiptais žemyn ir išpuolė į kiemą. Gavyno nebuvo nei arklidėje, nei alaus varykloje. Kivrina padelsė prie išvietės, kol iš ten išniro du rudaplaukiai vaikinai ir smalsiai sužiuro į ją, tada patraukė į svirną. Galbūt Gavynas vėl kur nors nulindo su Maisre, o gal išėjo į pievą švęsti drauge su kaimiečiais. Skleisdama šiaudus ant medinių svirno stoginės grindų, Kivrina girdėjo iš ten atsklindant juoko pliūpsnius.
   Ji užtiesė šiaudus kailiais ir dygsniuotomis antklodėmis, nulipo žemyn ir pro siaurą tarpelį tarp trobesių išlindo į atvirą plotą vildamasi, kad galbūt kur nors pavyks pastebėti Gavyną. Kaimiečiai priešais šventorių buvo susikūrę laužą ir dabar stoviniavo aplink jį šildydamiesi rankas ir gurkšnodami iš didelių ragų. Laužo šviesoje Kivrina įžiūrėjo įraudusius Maisrės tėvo ir prievaizdo veidus, bet Gavyno — ne.
   Nebuvo jo ir dvaro kieme. Tik Rozemundą stovėjo prie vartų, susisupusi į apsiaustą.
   — Ką tu čia veiki šitokiame šaltyje? — paklausė Kivrina.
   — Laukiu savo tėvo, — atsakė Rozemundą. — Gavynas sako, kad jis tikrai turėtų atvykti, dar net neišaušus.
   — Matei Gavyną?
   — Taip. Jis arklidėje.
   Kivrina neramiai dirstelėjo tenlink.
   — Pernelyg šalta stoviniuoti lauke. Privalai eiti į vidų. Pasakysiu Gavynui, kad tučtuojau praneštų tau, kai tik tavo tėvas atvyks.
   — Ne, aš palauksiu čia, — laikėsi savo Rozemundą. — Jis prižadėjo, kad Kalėdoms būtinai atvyks pas mus. — Jos balsas vos vos virpėjo.
   Kivrina kilstelėjo žibintą. Rozemundą neverkė, bet jos skruostai buvo įraudę. Kažin, ką dabar padarė seras Bloetas, kad ji nuo jo slapstosi? O gal ją išgąsdino girtas vienuolis arba dvasininkas?
   Kivrina paėmė mergaitę už rankos.
   — Gali palaukti ir virtuvėje, ten bent šilta, — pasakė.
   Rozemundą linktelėjo.
   — Tėtis prižadėjo, kad būtinai atvyks.
   Ir kas tada? — pagalvojo Kivrina. Ką atvykęs jis galės padaryti? Išprašys bažnyčios atstovus? Atšauks Rozemundos sužieduotuves su seru Bloetu? „Tėtis nė už ką niekam neleis manęs skriausti”, — andai sakė Rozemundą Kivrinai, bet kažin, ar jis dar gali išardyti sužieduotuves, kai jau viskas sutarta dėl vestuvių, be to, vargu bau jis gali leisti sau pyktis su seru Bloetu, kuris turi „daugybę galingų draugų”.
   Kivrina nusivedė Rozemundą į virtuvę ir paliepė Maisrei pakaitinti jai puodelį vyno.
   — Einu, pasakysiu Gavynui, kad tučtuojau ateitų tavęs pakviesti, kai tik tavo tėvas atvyks, — pasakė ji ir išskubėjo į arklidę, bet Gavyno nerado nei ten, nei alaus varykloje.
   Kivrina nuėjo atgal į namą svarstydama, ar tik Imeina nebus išsiuntusi Gavyno su dar balažin kokia užduotimi. Tačiau Imeina sėdėjo greta vyskupo pasiuntinio, kuris akivaizdžiai visiškai nesidžiaugė pažadintas, ir kažką primygtinai jam kalbėjo. Gavynas jau buvo įsitaisęs prie ugniavietės, apsuptas sero Bloeto vyrų, įskaitant ir tuodu rudaplaukius, su kuriais, išeinančiais iš išvietės, susidūrė Kivrina. Netoliese murksojo ir pats seras Bloetas, o greta — jo brolienė ir Elivysa.
   Kivrina susmuko ant elgetų suolelio prie pertvaros. Dabar neverta net tikėtis, kad pavyks vogčiomis prisiartinti prie Gavyno, tad apie galimybę klausinėti, kur yra plyšys, nėra ko nė svajoti.
   — Atiduokite jį man! — suspigo Agnesė. Drauge su kitais vaikais ji grūdosi prie laiptų į buduarą; berniūkščiai, pastvėrę Juočkį, perdavinėjo jį vienas kitam, glamonėdami, tapšnodami, žaisdami su jo ausimis. Atrodo, nutaikiusi progą, kol Kivrina buvo išėjusi į svirną, Agnesė bus sulaksčiusi į arklidę atsinešti šunyčio.
   — Tai mano šuo! — šaukė Agnesė, stengdamasi pagriebti Juočkį. Tačiau berniūkštis išsisuko nuo jos rankų. — Atiduokite!
   Kivrina atsistojo.
   — Kartą, jodamas mišku, aptikau mergelę, — pradėjo garsiai pasakoti Gavynas. — Ją užpuolė plėšikai ir skaudžiai sužeidė, jos galva buvo prakirsta ir smarkiai bėgo kraujas.
   Kivrina sudvejojo, žvilgtelėjo į Agnesę, kuri kumštukais trankė berniūkščio ranką, tada vėl atsisėdo.
   — „Gražioji mergele, — paklausiau jos, — kas šitaip tau padarė?”
   — pasakojo Gavynas, — bet dėl baisios žaizdos ji negalėjo kalbėti.
   Agnesė sugebėjo išplėšti iš berniūkščių saVo šunytį ir dabar spaudė prie krūtinės. Kivrina jautė privalanti tučtuojau eiti gelbėti nelaimingo gyvulėlio, bet liko sėdėti kur sėdėjusi, pasislinko tik tiek, kad galėtų matyti pro sero Bloeto brolienės įspūdingo galvos apdangalo kraštą. Papasakok jiems, kur mane suradai, tylomis įkalbinėjo ji Gavyną. Pasakyk, kurioje vietoje miškuose.
   — „Aš — tavo ištikimas tarnas, tik paliepk, ir leisiuos vytis tų žiaurių plėšikų, — pasakiau jai, — bet baiminuosi palikti tave tokios sunkios būklės”, — porino Gavynas, dirsčiodamas Elivysos pusėn. — Bet ji atsipeikėjo ir pati ėmė melsti, kad skubinčiausi ieškoti tų, kurie šitaip ją nuskriaudė.
   Elivysa atsistojo ir priėjo prie durų. Nerimastingai patrypčiojo ten valandėlę, paskui grįžo ir vėl atsisėdo.
   — Ne!!! — suklykė Agnesė. Vienas raudonplaukių sero Bloeto sūnėnų buvo pastvėręs Juočkį ir dabar laikė viena ranka, iškėlęs virš galvos. Jei Kivrina nesuskubsianti šunyčio išgelbėti, jie mirtinai jį užmaigy s, be to, nebebuvo jokios prasmės toliau klausytis istorijos apie Mergelės Išgelbėjimą Miškuose, mat pasakojimas buvo skirtas anaiptol ne tam, kad visi sužinotų, kas įvyko, o tik siekiant padaryti įspūdį Elivysai. Kivrina nuskubėjo prie vaikų.
   — Plėšikai buvo nujoję visai neseniai, — porino Gavynas. — Aš visai nesunkiai radau jų pėdsaką ir leidausi juo, vis paragindamas žirgą.
   Sero Bloeto sūnėnas laikė iškėlęs šunytį už priekinių letenų; vargšas padarėlis gailiai cypavo.
   — Kivrina! — suspigo Agnesė, vos ją išvydusi, ir metėsi jai į glėbį. Sero Bloeto sūnėnas tučtuojau atidavė Juočkį Kivrinai ir pasitraukė, kiti vaikai iškriko į visas puses.
   — Tu išgelbėjai Juočkį! — sušuko Agnesė, tiesdama į jį rankas.
   Kivrina papurtė galvą.
   — Metas į lovą, — ištarė.
   — Aš nepavargusi! — suinkštė Agnesė taip, kad vargu ar ja kas būtų patikėjęs. Mergytė pasitrynė akis.
   — Užtat Juočkis pavargęs, — atsakė Kivrina ir atsitūpė prie mergytės. — O jis nesutiks migti tol, kol tu neatsigulsi šalia jo.
   Atrodė, kad šitoks argumentas ją sudomino. Kivrina nelaukė, kol mergytė suras jame kokią kliautį: tarsi kūdikį įdavė jai į glėbį Juočkį ir apglėbė juos abu.
   — Juočkis norėtų, kad pasektum jam pasaką, — pridūrė ji, sukdama prie durų.
   — Netrukus atsidūriau nepažįstamoje vietoje, — porino Gavynas. — Pačioje miško glūdumoje.
   Kivrina išsivedė savo globotinius laukan, nusivedė per kiemą į svirną.
   — Juočkiui patinka pasakos apie kates, — pareiškė Agnesė, švelniai sūpuodama šunytį glėbyje.
   — Tai ir paseksi jam pasaką apie katę, — pasakė Kivrina. Ji perėmė šunytį, kad Agnesė galėtų laisvomis rankomis užsiropšti kopėčiomis į stoginę. Sumaigytas, numyluotas Juočkis jau miegojo. Kivrina paguldė jį į šiaudus greta pakloto guolio.
   — Kartą gyveno išdykusi katė, — pradėjo pasakoti Agnesė. — Aš visai nemiegosiu. Tik pagulėsiu greta Juočkio, taigi, nusirengti man nereikia.
   — Nereikia, — sutiko Kivrina, užklodama ir Agnesę, ir Juočkį sunkiu kailiu. Svirne buvo pernelyg šalta, kad nusirenginėtum.
   — Juočkis mielai panešios mano varpelį, — pareiškė Agnesė, mėgindama užnerti kaspinėlį šunyčiui ant kaklo.
   — Ne, varpelio jis nenori, — užginčijo Kivrina ir atėmė jį iš mergytės, tada užklojo juos dar vienu kailiu. Pati įsirangę į guolį greta Agnesės. Ši kaipmat prisispaudė prie jos.
   — Kartą gyveno išdykusi katė, — vėl pradėjo pasakoti Agnesė ir nusižiovavo. — Tėtis draudėjai eiti į mišką, bet ji nepaklausė. — Ji iš paskutinių jų grūmėsi su miegu, trindama akis ir kurdama išdykusios katės nuotykius, bet tamsa ir šiluma po storais kailiais greitai ją įveikė.
   Kivrina dar kiek pagulėjo nekrustelėdama, laukdama, kol Agnesės kvėpavimas taps gilus ir lygus, tada švelniai išlaisvino Juočkį iš jos glėbio ir paguldė į šieną.
   Agnesė susiraukė per miegus ir siektelėjo šunyčio, tad Kivrina pati ją apkabino. Žinojo: reikėtų tučtuojau keltis ir traukti ieškoti Gavyno. Iki susitikimo liko mažiau nei savaitė.
   Agnesė krustelėjo ir prisispaudė prie jos dar labiau, jos plaukai pakuteno Kivrinai skruostą.
   Tik kaip aš paliksiu tave? — pagalvojo Kivrina. Ir Rozemundą? Ir tėvą Rošą? Ir pati užsnūdo.
   Kai prabudo, buvo jau beveik visai išaušę; Kivrina net nepajuto, kada atėjusi Rozemundą susirangė guolyje šalia Agnesės. Ji paliko miegančias mergaites, nutykino kopėčiomis žemyn ir nuskubėjo per kieme telkšančią brėkšmos pilkumą, baimindamasi, kad galėjo pražiopsoti mišioms kviečiantį varpą. Tačiau Gavynas vis dar nebuvo pasitraukęs nuo ugniavietės, o vyskupo pasiuntinys tebesėdėjo aukštajame krėsle, klausydamasis ledi Imeinos šnekų.
   Vienuolis irgi tebesėdėjo kampe, viena ranka apglėbęs Maisrę, tik dvasininko niekur nebuvo matyti. Tikriausiai jis visiškai nuknebo, ir kas nors susizgribo paguldyti jį į lovą.
   Vaikai turbūt irgi buvojau suguldyti, kai kurios moterys, matyt, jau užlipo į palėpę ilsėtis. Kivrina nebematė nei sero Bloeto sesers, nei brolienės iš Dorseto.
   — „Stok, vagie!” — surikau aš, — vis dar porino Gavynas. — „Stok ir susiremkime garbingame mūšyje!”
   Kivrina taip ir liko nesupratusi, ar čia vis dar tęsiasi Mergelės Išgelbėjimo istorija, ar pereita prie kurio nors iš sero Lanseloto nuotykių. To jau neįmanoma buvo įspėti, o jei Gavyno tikslas buvo padaryti įspūdį Elivysai, jis jau tuščiai aušino bumą. Elivysos menėje nebebuvo. O ir likusieji Gavyno klausytojai neatrodė itin atidūs. Du iš jų žaidė kažkokį padriką žaidimą kauliukais, mėtydami juos tarp savęs ant suolo, o seras Bloetas saldžiai šnarpštė, smakru įsirėmęs į masyvią krūtinę.
   Kivrina net neabejojo, kad užmigusi vis tik nepraleido progos pasikalbėti su Gavynu; sprendžiant iš susiklosčiusios situacijos, tokia proga artimiausiu metu išvis kažin ar pasitaikys. Ji galėjo ramiausiai pasilikti svirno stoginėje su Agnese. Taigi, progą teks kaip nors susikurti pačiai — nutykoti Gavyną, kai jis eis į išvietę, arba prisigretinti pakeliui į bažnyčią ir sukuždėti: „Lauksiu tavęs arklidėje po mišių”.
   Neatrodė, kad bažnytininkai artimiausiu metu galėtų kur nors išvykti, nebent pasibaigtų vyno atsargos; vis dėlto palikti viską paskutinei akimirkai būtų pernelyg rizikinga. Ar maža kas, vyrai, žiūrėk, dar susiruoš rytoj į medžioklę, o gal pasikeis oras, be to, nesvarbu, ar vyskupo pasiuntinys su savo palydovais susiruoš išvykti ar ne, iki paskirtojo susitikimo liko vos penkios dienos. Ne, keturios. Juk jau Kalėdos.
   — Jis užsimojo galingam kirčiui, — pasakojo Gavynas; jis net atsistojo, rodydamas, kaip viskas buvo, — ir jeigu jam būtų pavykę smogti taip nuožmiai, kaip ketino, galvą man būtų perskėlęs pusiau.
   — Ledi Katerina! — pašaukė Imeina. Ji buvo jau atsistojusi ir mojo Kivrinai prieiti. Vyskupo pasiuntinys susidomėjęs dėbčiojo į ją, ir jos širdis neramiai suspurdėjo: galaižin kokią pragaištį tuodu galėjo sumanyti. Tačiau Kivrinai nespėjus nė poros žingsnių žengti, Imeina prisiartino pati, nešina ryšuliu, suvyniotu į audeklo atraižą.
   — Norėčiau, kad nuneštum jas tėvui Rošui — mišioms, — pasakė ji atidengdama audeklo kraštą, kad Kivrina pamatytų, jog ryšulyje — vaškinės žvakės. — Ir pasakyk jam: tegul pastato jas ant altoriaus, ir tegul atpranta nugnybti žvakės liepsną, nes nuo to sutrūkinėja dagtis. Ir dar, tegul paruošia bažnyčią, kad vyskupo pasiuntinys galėtų deramai laikyti Kalėdų mišias. Noriu, kad bažnyčia per Kalėdas atrodytų kaip Viešpaties namai, o ne kokia kiaulidė. Ir pasakyk, kad apsivilktų švarią sutaną.
   Vadinasi, vis dėlto išsireikalavai padorias mišias, galvojo Kivrina, skubėdama per kiemą į praėjimą tarp trobesių. Ir sutarei atsikratyti manęs. Dabar tau liko tik atsikratyti tėvo Rošo: reikės dar įtikinti vyskupo pasiuntinį atimti jam šventinimus arba išgabenti jį į Bisesterio vienuolyną.
   Lankoje nesimatė nė gyvos dvasios. Baigiantis degti laužas dar blausiai švytėjo praskydusioje prietemoje, o aplink jį ištirpusio sniego balutes jau vėl aptraukė ledo luobelė. Kaimiečiai tikriausiai išsiskirstė numigti; Kivrinai šovė į galvą, kad tėvas Rošas galbūt irgi nuėjo ilsėtis, tačiau iš jo bakūžės nerūko nė menkiausias dūmelis, o į Kivrinos beldimą niekas neatsakė. Ji nužingsniavo takučiu ir pro šonines duris įėjo į bažnyčią. Čia vis dar tvyrojo tamsa, buvo gerokai šalčiau nei vidurnaktį.
   — Tėve Rošai, — tyliai šūktelėjo Kivrina, apgraibomis sliūkindama šventosios Kotrynos statulos link.
   Jis neatsakė, bet Kivrina išgirdo tykiai murmantį jo balsą. Tėvas Rošas klūpojo priešais altorių, už pertvaros su Nukryžiuotuoju.
   — Rodyk kelią tiems, kuriems šią naktį teko toli keliauti, leisk jiems saugiai sugrįžti namo, sergėk nuo pavojų ir ligų kelyje, — kalbėjo jis, ir prislopintas jo balsas priminė Kivrinai tą vakarą, kai ji, mirtimi vaduodamasi, gulėjo lovoje ir girdėjo tą patį balsą, sklindantį per liepsnas — ramų ir guodžiantį. Ir dar jis priminėjai poną Danvortį. Ji nebebandė šaukti kunigo, liko stovėti kur stovėjusi, atsišliejusi į ledinę statulą, klausydamasi tamsoje skambančio balso.
   — Seras Bloetas su šeima ir su visais tarnais atvyko iš Koursio į mišias, — kalbėjo jis. — Ir laisvasis žmogus Teodulfas iš Henefeldo. Vakar vakare liovėsi snigti, šventąją Kristaus gimimo naktį dangus išsigiedrijo. — Taip jis ir kalbėjo — ramiai, dalykiškai, visai kaip pati Kivrina, besimeldžianti į įrašymo prietaisėlį. Tėvas Rošas vardijo dalyvavusiuosius mišiose, pranešė, koks buvo oras.
   Pro langus pradėjo smelktis ryto šviesa, ir Kivrina per pinučių užtvarą jau įžiūrėjo tėvą Rošą — jo sučiurusią sutaną purvina apačia, jo šiurkštų veidą, kuris atrodė toks nuožmus, palyginus su aristokratiškuoju vyskupo pasiuntiniu, su liesu dvasininko veidu…
   — Šią palaimintą naktį, kai baigėsi mišios, atvyko vyskupo žinianešys, o drauge su juo — ir du dvasininkai, visi trys — didžiai mokyti, didžiai dorybingi Viešpaties tarnai, — meldėsi Rošas.
   Lai tavęs neapgauna aukso žvilgesys ir prašmatnus apdaras, galvojo Kivrina. Tu vertas dešimties tokių kaip jie. „Vyskupo pasiuntinys aukos šventąsias Kalėdines mišias”, — džiūgavo Imeina — atrodė, jai nė motais, kad jis nei laikėsi pasninko, nei varginosi pats eiti į bažnyčią pasiruošti mišioms. Tu vertas penkiasdešimties tokių, kaip jis, galvojo Kivrina. Šimto.
   — Iš Oksfordo atėjo žinia, kad žmonės ten smarkiai serga. Kumetis Tordas jau sveiksta, bet aš liepiau jam nesikelti ir neiti tokio kelio į mišias. Uktreda irgi nebuvo mišiose, ji pernelyg silpna. Nunešiau jai sriubos, bet ji nevalgė. Valtefas po šokių susmuko vemdamas — išgėrė per daug alaus. Gyta nusidegino ranką, kai bandė ištraukti pagalį iš laužo. Aš nieko nebijosiu, nors ateitų paskutinioji diena, Tavo rūstybės ir paskutiniojo teismo diena, nes Tu siunti mums tiek daug pagalbos.
   Tu siunti mums tiek daug pagalbos. Bet jei ji dar ilgai šitaip stovės ir klausysis, pagalbos tėvui Rošui nebesulaukti. Saulė jau buvo patekėjusi, pro langus sklindančioje rausvoje ir auksinėje šviesoje Kivrina įžiūrėjo, kokios apvarvėjusios lajumi žvakidės, kokie pajuodę jų pagrindai. Ant audeklo, kurio buvo užtiestas altorius, ryškėjo didžiulė vaško dėmė. Rūstybės ir paskutiniojo teismo diena — bus pataikyta kaip pirštu į akį, jeigu bažnyčia tebeatrodys taip pat, kai į mišias ateis ledi Imeina.
   — Tėve Rošai, — tarstelėjo Kivrina.
   Rošas akimoju atsigręžė ir bandė pašokti, bet kojos, reikia manyti, buvo nutirpusios nuo šalčio ir ilgo klūpojimo. Atrodė, kad savo pasirodymu ji jį sutrikdė, netgi išgąsdino.
   — Čia aš, Katerina, — skubiai pasisakė Kivrina ir žengė artyn, į sklindantį pro langą šviesos pluoštą, kad Rošas ją pamatytų.
   Jis persižegnojo, regis, vis dar nusigandęs, o Kivrinai net šovė į galvą mintis, kad melsdamasis jis buvo prisnūdęs ir dabar, ko gero, dar ne visiškai atsitokėjęs.
   — Mane atsiuntė ledi Imeina, liepė atnešti žvakių, — tęsė Kivrina, apeidama vytelių pertvarą. — Privalau pasakyti tau, kad šias žvakes ji pageidavo sustatyti abipus altoriaus, sidabriniuose kandeliabruose. Ir dar ji liepė pasakyti… — Kivrina nutilo — jai buvo gėda perdavinėti šitokius Imeinos įsakymus. — Atėjau padėti tau paruošti bažnyčips mišioms. Ką galėčiau nuveikti? Gal nori, kad nušveisčiau žvakides? — Ji ištiesė jam žvakių ryšulį.
   Jis nei paėmė žvakes, nei ką atsakė; Kivrina net pabūgo, ar, šitaip stengdamasi apsaugoti jį nuo Imeinos rūstybės, nebus sulaužiusi kokios nors taisyklės. Moterims nebuvo leidžiama liesti mišioms naudojamų daiktų ar šventųjų indų. Tad gal joms negalima čiupinėti ir žvakidžių?
   — Ar man nevalia tau padėti? — paklausė ji. — Gal neturėjau teisės įžengti į presbiteriją?
   Rošas, regis, staiga atitoko.
   — Nėra tokios vietos, kur Dievo tarnaitė negalėtų įžengti, — atsakė jis. Paėmė iš Kivrinos žvakes, padėjo ant altoriaus. — Bet tokiai kaip tu nedera šitokie prasti darbai.
   — Juk tai darbas Dievui, — gyvai atsakė ji. Ir kibo nurinkinėti pusiau sutirpusias žvakes nuo didžiulio kandeliabro. — Mums reikės smėlio, — pridūrė. — Ir peilio vaškui nukrapštyti.
   Rošas tučtuojau išėjo atnešti vis to, koji prašė. Pasinaudojusi proga, kol jo nebuvo, Kivrina paskubomis nurinko žvakes, sustatytas ant pertvaros viršaus, ir pakeitė jas lajinėmis.
   Rošas grįžo nešinas sauja smėlio, keliais purvinais skudurais ir šiokia tokia geležte, turinčia atstoti peilį. Tačiau vašką ji grandė kuo puikiausiai, tad Kivrina pirmiausiai kibo į dėmę, privarvėjusią ant altoriaus užtiesalo; ji nerimavo, kad jie gali pritrūkti laiko. Nors toli gražu neatrodė, kad vyskupo pasiuntinys labai skubintųsi ropštis iš aukštojo krėslo ir ruoštis mišioms, vis dėlto negalėjai įspėti, kiek jis dar atsilaikys prieš Imeiną.
   O aš — aš irgi visiškai nebeturiu laiko, galvojo Kivrina, imdamasi žvakidžių. Nors ir bandė save tikinti, kad laiko dar liko į valias, bet juk ištisą naktį persekiojo Gavyną — ir kas iš to? Nepavyko net prisiartinti priėjo. O rytoj jis gali patraukti į medžioklę ar į žygį gelbėti mergelių, o gal vyskupo pasiuntinys ir jo palyda išmauks visą vyną ir tada patrauks ieškoti daugiau, drauge išsitempdami ir Gavyną.
   „Nėra tokios vietos, kur Dievo tarnaitė negalėtų įžengti”, — sakė tėvas Rošas. Išskyrus vieną — plyšį, — pagalvojo ji. Galiu eiti visur — tik ne grįžti namo.
   Šlapiu smėliu ji įnirtingai trynė žvakidės įrantose sustingusį vašką; gabalėlis jo atlūžo ir rėžėsi į žvakę, kurią grandė tėvas Rošas.
   — Atleisk, — ištarė Kivrina. — Ledi Imeina… — ir užsikirto.
   Ne, nėra jokios prasmės sakyti jam, kad ją ketinama išsiųsti.
   Jei jis pamėgintų įsikišti ir perkalbėti ledi Imeiną, būtų tik dar blogiau, o Kivrinai visiškai nesinorėjo, kad ir jį patį išgrūstų į Osnį dėl to, kad bandė jai padėti.
   Jis laukė, kad ji užbaigtų sakinį.
   — Ledi Imeina liepė tau pasakyti, kad Kalėdines mišias aukos vyskupo pasiuntinys, — skubiai sumetė ji.
   — Tikra palaima išgirsti tokią šventenybę per patį Jėzaus Kristaus gimtadienį, — atsakė jis, statydamas į vietą nublizgintą taurę.
   Jėzaus Kristaus gimimo diena. Kivrina pabandė įsivaizduoti Šventosios Mergelės Marijos bažnyčią — tokią, kaip ji turėtų atrodyti šį rytą, kupina muzikos ir šilumos, su lazerinėmis žvakėmis, degančiomis nerūdijančio plieno žvakidėse, tačiau visa tai atrodė kaip koks vaizduotės tvarinys, blausus ir netikras.
   Kivrina sustatė žvakides abiejuose altoriaus galuose. Įvairiaspalvėje pro langus žyrančioje šviesoje jos duksliai žėrėjo. Kivrina įstatė tris Imeinos duotąsias žvakes, kairiąją stumtelėjo kiek arčiau altoriaus, kad visos stovėtų vienoje eilėje.
   Tik štai su Rošo sutana ničnieko nebuvo galima padaryti — ją, ką puikiausiai žinojo ir Imeina, Rošas teturėjo tik vieną. Rankovė buvo apkibusi šlapiu smėliu — Kivrina nubraukė jį delnu.
   — Privalau eiti — metas žadinti Agnesę ir Rozemundą į mišias, — pasakė ji, ranka nubraukdama šapus nuo jo sutanos priekio. Ir staiga beveik nė pati nepajuto, kaip pridūrė: — Ledi Imeina paprašė vyskupo pasiuntinio nugabenti mane į Godstou vienuolyną.
   — Viešpats tave atsiuntė čionai tam, kad mums padėtum, — atsakė tėvas Rošas. — Ir Jis neleis tavęs iš mūsų atimti.
   Kad taip galėčiau tuo patikėti, galvojo Kivrina, per pievą žingsniuodama atgal. Niekur vis dar nesimatė jokių gyvybės požymių, nors nuo poros stogų jau vijosi dūmų sruogelė, o karvė jau buvo išginta į lauką. Ji pešiojo sudžiūvusios žolės kuokštus prie pat užgesusio laužo — ten, kur kaitra nutirpino sniegą. Galbūt visi dar miega — galėčiau pasižadinti Gavyną ir paklausti, kur yra plyšys… Vos ji spėjo taip pagalvoti, išvydo ateinančias Rozemundą ir Agnesę. Abi atrodė apverktinai. Žolės žalumo Rozemundos aksominė suknelė buvo visa apkibusi šiaudais, sudulkėjusi; Agnesei šiaudų buvo prisivėlę į plaukus. Vos išvydusi Kivriną, mergytė ištrūko iš sesers ir tekina atskubėjo artyn.
   — Jūs turėtumėte dar miegoti, — pasakė Kivrina, nupurtydama šiaudus nuo raudonojo jos apsiausto.
   — Atjojo kažkokie vyrai, — pranešė Agnesė. — Jie mus ir pažadino.
   Kivrina klausiamai dirstelėjo į Rozemundą.
   — Bene atvyko tavo tėvas?
   — Ne, — atsakė ši. — Aš nežinau, kas jie. Bet manau, kad tikriausiai — vyskupo pasiuntinio tarnai.
   Taip ir buvo. Ketvertas vienuolių, tiesa, ne tokio aukšto rango ir nepriklausančių cisterionų ordinui. Jie atsivedė du nešulinius asilus. Matyt, buvo atsilikę nuo šeimininko ir tik dabar pasivijo. Kivrinai ir mergaitėms bežiūrint, jie ėmėsi kraustyti nešulius: nugriozdino dvi dideles dėžes, kelis kelioninius maišus ir įspūdingo dydžio vynmaišį.
   — Atrodo, jie ketina užsibūti ilgai, — pareiškė Agnesė.
   — Taip, — atsakė Kivrina. Viešpats tave atsiuntė čionai tam, kad mums padėtum, ir Jis neleis tavęs iš mūsų atimti. — Eime, — linksmai ištarė ji. — Aš tave sušukuosiu.
   Ji nusivedė Agnesę vidun ir kaip įmanydama ją apšvarino. Trumpo snūstelėjimo mergytei aiškiai nepakako — ji tebebuvo suirzusi ir nė už ką nenorėjo stovėti ramiai, kol Kivrina ją sušukuos. Kivrina užtruko iki pat mišių, kol išrankiojo išjos plaukų visus šiaudus ir išpainiojo visus kaltūnus, o paskui Agnesė niurzgė visą kelią iki pat bažnyčios.
   Vyskupo pasiuntinio krepšiuose akivaizdžiai būta ne tik vyno, bet ir apdarų. Dabar pasiuntinys vilkėjo akinančiai baltą apeiginį drabužį, o ant jo — juodą aksominį arnotą. Vienuolis žaižaravo gausybe auksu siuvinėtų klosčių. Dvasininko niekur nebuvo matyti — kaip ir tėvo Rošo; pastarąjį, matyt, pasirūpinta išprašyti dėl purvino jo apdaro. Kivrina žvilgsniu naršė bažnyčios pasienius vildamasi, kad jam leista bent akį užmesti į visas tas šventenybes, bet taip ir nepastebėjo tėvo Rošo net tarp kaimiečių.
   Šie irgi atrodė ne kažin kaip, be to, daugelį akivaizdžiai kamavo sunkios pagirios. Taip pat, kaip ir vyskupo pasiuntinį. Jis be jokios intonacijos bėrė ritualinius žodžius, ir dar tokia tartimi, kad Kivrina beveik nieko nesuprato. Į tėvo Rošo lotynų kalbą tai buvo net nepanašu. Neką tepriminė ir tą lotynų kalbą, kurios ją mokė Latimeras ir Šventosios Reformacijos kunigas. Balses jis tarė kažkaip keistai, o „c„ žodyje excelsis skambėjo beveik kaip „z”. Ji nejučia susimąstė apie Latimerą, kalte kalusį jai į galvą, esą „tikrojoje lotynų kalboje⁴⁴ balsiai labai ištęsiami, ir Šventosios Reformacijos kunigą, primygtinai tvirtinusį, kad „c„ reikia tarti beveik kaip „š”.
   O juk aš girdėjau tą tikrąją lotynų kalbą, galvojo ji. „Aš tavęs nepaliksiu”, — sakė jis. Ir dar: „Nesibaimink”. Ir aš kuo puikiausiai jį supratau.
   Mišioms įsibėgėjus, vyskupo pasiuntinys ėmė giedoti vis greičiau, tarsi skubintųsi kuo greičiau viską užbaigti. Ledi Imeina, regis, nieko nepastebėjo. Ji kiūtojo rami ir patenkinta savimi, apgaubta palaimingo žinojimo, kad viską padarė teisingai, pritariamai linksėdama klausėsi ir pamokslo, kuriame pasiuntinys, regis, porino apie būtinybę atsižadėti žemiškųjų pagundų.
   Vis dėlto, kai po mišių visi jau plūdo laukan, ledi Imeina sustojo prie bažnyčios durų ir susiraukusi dėbtelėjo į varpinę. Na, kas dabar? — pagalvojo Kivrina. Pastebėjo dulkelę, priskretusią ant varpo?
   — Ar matei, kaip atrodė bažnyčia, ledi Yvolda? — piktai karksėjo Imeina sero Bloeto seseriai, perrėkdama netgi varpo gausmą. — Jis net nesiteikė pastatyti žvakių presbiterijos languose! Tik mažyčius žibintuvėlius, kokius naudoja valstiečiai! — Ji nepajudėjo iš vietos. — Nieko nebus, teks pasilikti ir pasišnekėti su juo apie tai. Padaryk tu man šitokią gėdą mūsų namams vyskupo pasiuntinio akivaizdoje!
   Ji nudrožė varpinės link, teisuolišku įniršiu tvieskiančiu veidu. O jeigu jis būtų pastatęs žvakes presbiterijos languose, dingtelėjo Kivrinai, tuomet būtų paaiškėję, kad žvakės ne tos arba pastatytos ne ten, kur reikia. O gal jis būtų neteisingai jas užpūtęs. Jai dingtelėjo, kad reikėtų nubėgti ir perspėti tėvą Rošą, bet Imeina jau artėjo prie varpinės, o Agnesė nekantriai timpčiojo Kivriną už rankos.
   — Aš pavargusi, — skundėsi ji. — Noriu miego.
   Kivrina nusivedė Agnesę į svirną, išlaviravusi tarp kaimiečių, kurie jau ruošėsi linksmybių tęsiniui. Vėl liepsnojo šviežiomis malkomis pakūrentas laužas, o kelios jaunos moterys, susikibusios už rankų, šoko aplink jį. Agnesė neprieštaraudama užlipo į stoginę ir tuojau pat atsigulė, bet, Kivrinai nespėjus nueiti net iki namo, vėl pakilo ir pasivijo ją vidur kiemo.
   — Agnese, — Kivrina prašneko griežtai, rankomis įsisprendusi į šonus. — Kodėl atsikėlei? Juk pati sakei, kad nori miego.
   — Juočkis susirgo.
   — Susirgo? — nustebo Kivrina. — Kas jam nutiko?
   — Jis susirgo, — pakartojo Agnesė. Pastvėrusi Kivriną už rankos, nusivedė ją atgal į svirno stoginę. Juočkis gulėjo šiauduose — juodas, nekrutantis kamuoliukas.
   — Paruoši jam kompresą? — paklausė Agnesė.
   Kivrina paėmė šunytį į rankas, bet tuoj pat atsargiai paguldė atgal. Jis buvojau sustingęs.
   — Ak, Agnese. Bijau, kad jis numirė.
   Agnesė atsitūpė ir susidomėjusi įsižiūrėjo į juodą gumulą.
   — Senelės kapelionas irgi numirė, — pasakė ji. — Ar Juočkiui buvo karštinė?
   Juočkis buvo pernelyg numaigytas, pagalvojo Kivrina. Juk ėjo iš rankų į rankas, buvo maigomas, glebėsčiuojamas, mindomas, kone uždusintas. Pernelyg karšta meilė, štai kas jį pribaigė. Gal dėl to, kad Kalėdos, Agnesė net neatrodė pernelyg susikrimtusi.
   — Juk mes jį palaidosime, tiesa? — paklausė ji, atsargiai paliesdama Juočkio ausį.
   Ne, pagalvojo Kivrina. Viduramžiais niekas nelaidodavo šunyčių batų dėžutėse. Tų laikų žmonės kritusius gyvulius paprasčiausiai nukišdavo kur į šabakštyną ar įmesdavo į upę.
   — Palaidosime Juočkį miške, — pažadėjo Kivrina, nors net nenutuokė, kaip reikės iškasti duobę įšalusioje žemėje. — Po medžiu.
   Agnesė dabar jau nusiminė.
   — Tėvas Rošas privalo palaidoti jį šventoriuje, — pareiškė ji.
   Tėvas Rošas, be abejo, patenkintų kone bet kokį Agnesės
   įgeidį, tačiau Kivrinai netilpo galvoj, kad jis sutiktų krikščioniškai laidoti šunį. Idėja, kad augintiniai taip pat gali turėti sielas, išpopuliarės tik devynioliktame amžiuje, bet netgi karalienės Viktorijos laikais niekam nešaudavo į galvą reikalauti surengti krikščioniškas laidotuves šunims ar katėms.
   — Maldą už mirusį sukalbėsiu aš, — pasakė Kivrina.
   — Tėvas Rošas turės palaidoti jį šventoriuje, — neatlyžo Agnesė, jos kakta jau ėmė raukšlėtis. — O paskui — paskambinti varpu.
   — Laidoti jį galėsime tik po Kalėdų, — paskubomis sumetė Kivrina. — O po Kalėdų aš paklausiu tėvo Rošo, ką daryti.
   Kažin, o ką daryti su dvėsena dabar? — dingtelėjo jai. Juk nepaliksi čia, kur nakvoja mergaitės.
   — Eime, nunešime Juočkį žemyn, — pasiūlė. Tada pakėlė šunytį, stengdamasi nesusiraukti, ir nunešė jį kopėčiomis žemyn.
   Kivrina apsidairė kokios nors dėžutės ar maišo, kur galėtų įkišti Juočkį, bet ničnieko tinkamo nesimatė. Galiausiai tiesiog paguldė kamputyje po dalgiu ir paprašė Agnesės atnešti glėbelį šieno jam užkloti.
   Agnesė užvertė šunyčio maitą šienu.
   — Jei tėvas Rošas nepaskambins Juočkiui varpu, Juočkis nepateks į dangų, — pasakė mergytė ir pagaliau apsipylė ašaromis.
   Kivrina sugaišo ištisą pusvalandį, kol šiaip taip ją numaldė. Sūpavo mergytę glėbyje, šluostė ašarų takeliais išvagotą veidelį ir ramino: tššš… tššš…
   Iš kiemo atsklido triukšmas. Nejaugi Kalėdų linksmybės persikėlė į dvaro kiemą? — pagalvojo Kivrina. O gal tai vyrai ruošėsi į medžioklę. Ji girdėjo žvingaujant arklius.
   — Eime, pažiūrėsime, kas dedasi ten, kieme, — pasiūlė Kivrina.
   — Galbūt atvyko tavo tėvas.
   Agnesė atsisėdo, nusišluostė nosį.
   — Pasakysiu jam apie Juočkį, — pareiškė iš nusirangė nuo Kivrinos kelių.
   Jos išėjo į lauką. Kieme bruzdėjo daugybė žmonių ir arklių.
   — Ką jie čia veikia? — paklausė Agnesė.
   — Nežinau, — atsakė Kivrina, nors buvo visiškai akivaizdu, ką jie veikia. Kobas vedė iš arklidės baltąjį vyskupo pasiuntinio ristūną, o tarnai vilko laukan tuos pačius maišus ir dėžes, kuriuos dar šįryt sunešė vidun. Ledi Elivysa stovėjo tarpduryje, nerimastingai žvalgydamasi į kiemą.
   — Ar jie išvyksta? — paklausė Agnesė.
   — Ne, — atsakė Kivrina. Ne. Jie neišvyksta. Šito negali būti. Aš taip ir nežinau, kur yra plyšys.
   Laukan išėjo vienuolis, vilkintis baltu abitu, ant viršaus užsimetęs apsiaustą. Kobas vėl šmurkštelėjo į arklidę — šįsyk išvedė tą pačią kumelę, kuria Kivrina jojo rinkti bugienių. Išnešė ir balną.
   — Jie tikrai išvyksta, — pasakė Agnesė.
   — Žinau, — atsakė Kivrina. — Pati matau.

   Kivrina stvėrė Agnesę už rankos ir buvo besmunkanti atgal į saugią vietą — į svirną. Būtinai reikia pasislėpti ir tyliai pratūnoti lyg pelei po šluota, kol jie išsinešdins.
   — Kur mes einame? — paklausė Agnesė.
   Kivrina atšoko iš kelio dviem sero Bloeto tarnams, tempiantiems dėžę.
   — Į stoginę.
   Agnesė sustojo lyg įkasta.
   — Aš nebenoriu miego! — suinkštė ji. — Aš visai nepavargusi!
   — Ledi Katerina! — pašaukė kažkas iš kitos kiemo pusės.
   Kivrina stvėrė Agnesę į glėbį ir tekina pasileido atgal į svirną.
   — Aš nepavargusi! — suklykė Agnesė. — Visiškai nenoriu miego!
   Tekina atbėgo Rozemundą.
   — Ledi Katerina! Ar negirdėjai, kai šaukiau? Tave kviečia mama. Vyskupo pasiuntinys išvyksta. — Ji sugriebė Kivriną už rankos ir ėmė tempti namo link.
   Elivysa stovėjo tarpduryje ir dabar žvelgė tiesiai į jas; vyskupo pasiuntinys irgi išėjo laukan, susisiautęs raudonuoju apsiaustu, ir atsistojo greta jos. Kivrina niekur nematė Imeinos. Tikriausiai ji viduje — krauna Kivrinos daiktus.
   — Vyskupo pasiuntinys turi itin skubių reikalų Bemesestro vienuolyne, — pasakė Rozemundą, vesdamasi Kivriną prie namo. — Kartu su jais iškeliauja ir seras Bloetas. — Ji tvykstelėjo laiminga šypsena. — Seras Bloetas sako palydėsiąs juos iki Koursio — ten jie galėsią pernakvoti, o rytoj tęsti kelionę įBemesestrą.
   Bemesestras. Bisesteras. Na, bent jau ne Godstou. Bet kryptis ta pati.
   — Kokie tie jo reikalai?
   — Aš nežinau. — Rozemundą atsakė taip, tarsi tai būtų visiškai nesvarbu — tikriausiai jai ir iš tikrųjų visiškai nesvarbu, pagalvojo Kivrina. Seras Bloetas išvyksta, ir tai vienintelis dalykas, turintis kokią nors reikšmę. Švytinti laime Rozemundą vikriai nardė tarp tarnų, arklių, nešulių, irdamasi motinos link.
   Vyskupo pasiuntinys kažką kalbėjo vienam savo tarnų, o Elivysa stebėjo jį, suraukusi antakius. Nei vienas, nei kitas nepastebėtų, jeigu ji staiga apsisuktų ir nertų už atvirų arklidės vartų, tačiau Rozemundą vis dar laikėsi įsikibusi jos rankovės ir tempė ją pirmyn.
   — Rozemundą, man reikia grįžti į svirną. Palikau savo apsiaustą… — prasižiojo ji.
   — Mama! — sukliegė Agnesė ir nudūmė pas Elivysą, pakeliui vos neįsirėždama į arklį. Šis sužvingo ir mostelėjo galva, o tarnas strimgalviais nėrė stverti pavadžio.
   — Agnese! — suriko Rozemundą ir paleido Kivrinos rankovę, tačiau buvo jau per vėlu. Elivysa ir vyskupo pasiuntinys jau pastebėjo jas ir žengė jų link.
   — Nevalia lakstyti tarp arklių, — sudraudė Elivysa Agnesę, glausdama ją prie krūtinės.
   — Mano skalikas numirė, — pasakė Agnesė.
   — Tai ne priežastis bėgti kiek kojos neša, — atsakė Elivysa, ir Kivrina suprato, kad ši net neišgirdo, ką sakė mergytė. Elivysa vėl atsisuko į vyskupo pasiuntinį.
   — Perduokite savo vyrui nuoširdžiausią mūsų padėką už tai, kad sutikote paskolinti savo arklius — kad mūsiškiai būtų pailsėję kelionei įBemesestrą, — pasakė jis, nors, atrodė, irgi galvoja apie kažką kitką. — Būtinai grąžinsiu juos iš Koursio — kuris nors tarnas pargins.
   — Ar nenueisi pasižiūrėti mano šuns? — Agnesė ėmė tampyti motiną už sijono.
   — Nutilk, — tarstelėjo Elivysa.
   — Mano patarnautojas dvasininkas šiandien neišjos su mumis, — tęsė pasiuntinys. — Bijau, kad vakar vakare jis pernelyg įsilinksmino ir per daug išgėrė, tad dabar jį kamuoja skausmai. Meldžiu jūsų malonės, geroji ponia: leiskite jam pasilikti — jis išvyks paskui mus, kai tik atsigaus.
   — Savaime aišku, jis gali pasilikti, — atsakė Elivysa. — Gal mes galėtume kaip nors jam padėti? Mano vyro motina…
   — Ne. Tiesiog duokite jam ramybę. Nėra geresnio vaisto nuo galvos skausmo kaip miegas. Vakare jis jau bus sveikutėlis. — Jis kalbėjo taip, lyg vakarykščiai pats būtų gerokai padauginęs linksmybių. Buvo nervingas ir nedėmesingas, tarsi jam skelte skeltų galvą, ryškioje dienos šviesoje aristokratiškas jo veidas atrodė sukritęs, papilkėjęs. Vyskupo pasiuntinys sudrebėjo ir tvirčiau susisupo į apsiaustą.
   Į Kivrinąjis tik dirstelėjo probėgšmais — bene taip skubėdamas bus pamiršęs savo pažadą ledi Imeinai? Kivrina neramiai dirstelėjo į vartus vildamasi, kad Imeina galbūt užsibuvo bažnyčioje, gal vis dar bara tėvą Rošą ir netikėtai neišdygs priminti vyskupo pasiuntiniui jo pažado.
   — Apgailestauju, kad čia nėra mano vyro, — pasakė Elivysa, — ir kad mes negalėjome deramiau jūsų priimti. Mano vyras…
   — Turiu pasižiūrėti, ką veikia mano tarnai, — nė nesiklausydamas pertarė jis ir ištiesė Elivysai ranką. Ši priklaupė ant vieno kelio ir pabučiavo jo žiedą, bet, jai dar nespėjus atsistoti, pasiuntinys jau nužirgliojo arklidės link. Elivysa sunerimusi žvelgėjam pavymui.
   — Ar nori jį pamatyti? — nestygo Agnesė.
   — Ne dabar, — atsakė Elivysa. — Rozemundą, tu privalai atsisveikinti su seru Bloetu ir ledi Yvolda.
   — Jis visai atšalęs, — kalbėjo Agnesė.
   Elivysa grįžtelėjo į Kivriną:
   — Ledi Katerina, gal žinai, kur yra ledi Imeina?
   — Ji pasiliko bažnyčioje, — atsakė Rozemundą.
   — Galbūt ji dar meldžiasi, — spėjo Elivysa. Pasistiebusi ji apžvelgė kiemą, knibždantį žmonių. — O kur galai nešioja Maisrę?
   Ji slepiasi, pagalvojo Kivrina. Daro kaip tik tai, ką turėčiau daryti aš.
   — Gal nori, kad jos paieškočiau? — paklausė Rozemundą.
   — Ne, — atsakė Elivysa. — Tu privalai atsisveikinti su seru Bloetu. — Ledi Katerina, nueik į bažnyčią, pakviesk ledi Imeiną, tegul pasiskubina, jei nori atsisveikinti su vyskupo pasiuntiniu. Rozemunda, o tu ko stovi kaip įbesta? Eik atsisveikinti su savo sužadėtiniu.
   — Aš surasiu ledi Imeiną, — pasiskubino sutikti Kivrina, galvodama: išeisiu iš kiemo ir, jei įsitikinsiu, kad ji tikrai dar bažnyčioje, nersiu už trobelių ir pasislėpsiu miške.
   Ji jau sukosi eiti. Du sero Bloeto tarnai galynėjosi su sunkia skrynia. Dunkstelėjo ją žemėn tiesiai Kivrinai prieš nosį, skrynia parvirto. Kivrina atšlijo ir žengė į šoną, ketindama juos apeiti ir stengdamasi neatsidurti pernelyg arti arklių užpakalinių kanopų.
   — Palauk! — riktelėjo Rozemundą, šokdama jai iš paskos. Mergaitė pastvėrė Kivriną už rankovės. — Turi nueiti kartu su manim atsisveikinti su seru Bloetu.
   — Rozemundą… — pratarė Kivrina, žvilgčiodama į praėjimą tarp trobesių. Bet kurią akimirką ten galėjo pasirodyti ledi Imeina su savąja Valandų Knyga po pažastimi.
   — Prašau… — sukuždėjo Rozemundą. Buvo labai išblyškusi, atrodė išsigandusi.
   — Juk užtruksi tik akimirką, o tada galėsi nueiti pakviesti senelės. — Ji timptelėjo Kivriną arklidės link. — Eime. Dabar, kol su juo yra jo brolienė.
   Seras Bloetas stovėjo ir žiūrėjo, kaip balnojamas jo arklys, vis persimesdamas keliais žodžiais su dama, pasipuošusia pribloškiančiu galvos apdangalu. Šis buvo toks pat įspūdingas kaip ir anksčiau, bet krito į akį, kad užsimaukšlintas paskubomis. Pernelyg smarkiai buvo pasviręs į vieną pusę.
   — Kokie gi svarbūs reikalai taip skubiai išgena vyskupo pasiuntinį? — kaip tik klausė ji.
   Seras Bloetas susiraukęs tik palingavo galvą, bet čia pat pastebėjo Rozemundą, nusišypsojo jai ir žengė artyn. Ši žingtelėjo atatupsta, nepaleisdama Kivrinos rankos.
   Bloeto brolienė tik linktelėjo Rozemundai savo įspūdingąja karūna ir kamantinėjo toliau:
   — Gal jį pasiekė kokia nors žinia iš Bato?
   — Nei naktį, nei šįryt neatvyko joks pasiuntinys, — atsakė Bloetas.
   — Jei jis negavo jokios žinios, kodėl tuomet nė neužsiminė apie tą skubųjį reikalą, vos atvykęs? — nerimo jo brolienė.
   — Nežinau, — nekantriai mestelėjo jis. — Palauk. Man reikia atsisveikinti su sužieduotine. — Jis sugriebė Rozemundą už rankos. Plika akimi buvo matyti, kiek pastangų prireikė mergaitei, kad šios neatitrauktų.
   — Lik sveikas, sere Bloetai, — įtemptai išspaudė ji.
   — Ar tai šitaip tu atsisveikini su savo vyru? — paklausė jis. — Nė nepabučiuosi atsisveikinimui?
   Rozemundą žingtelėjo pirmyn, lūpomis paskubomis prisilietė jo skruosto ir tučtuojau atsitraukė ten, kur jis nebegalėjo pasiekti.
   — Dėkoju už tokią brangią dovaną, — pridūrė Rozemundą.
   Bloeto žvilgsnis nuslydo nuo blyškaus jos veido prie segės pakaklėje.
   — Tu esi čia vietoj mylimo draugo, — čiupinėdamas ją, ištarė jis.
   Atkumėjo Agnesė, visa gerkle šaukdama:
   — Sere Bloetai! Sere Bloetai!
   Jis pastvėrė ją į glėbį ir pakėlė nuo žemės.
   — Ateinu su tavim atsisveikinti, — pareiškė Agnesė. — Mano skalikas numirė.
   — Aš atvešiu tau tikrą medžioklinį šunį — tai bus vestuvinė dovana, — pažadėjo seras Bloetas. — Su sąlyga, jeigu mane pabučiuosi.
   Agnesė rankutėmis apsivijo jo kaklą ir skambiai pakštelėjo į abu įraudusius jo skruostus.
   — O tu ne tokia šykšti bučinių kaip tavo sesuo, — pasakė jis, žvelgdamas į Rozemundą. Tada nuleido Agnesę žemėn. — O gal ir tu padovanosi savo vyrui du bučinius?
   Rozemundą neatsakė.
   Jis vėl žingtelėjo artyn ir pačiupinėjo segę.
   — „/o suiicien lui darni amo”, — ištarė. Tada sudėjo delnus Rozemundai ant pečių. — Privalai galvoti apie mane visada, kai tik segėsi mano dovaną. — Tai taręs, jis pasilenkė ir pabučiavo ją į kaklą.
   Rozemundą neatšlijo, tik jos veide neliko išvis nė lašo kraujo.
   Bloetas ją paleido.
   — Atvyksiu tavęs per Velykas, — pridūrė, ir tai nuskambėjo kaip grasinimas.
   — Ar atveši man juodą šunį? — paklausė Agnesė.
   Prisiartino ledi Yvolda.
   — Kur jūsų tarnai nukišo mano kelioninį apsiaustą? — griežtai paklausė.
   — Tuojau atnešiu, — sujudo Rozemundą ir šaute šovė namų link, vis dar nepaleisdama Kivrinos.
   Kai tik jos atsidūrė saugiu atstumu nuo sero Bloeto, Kivrina stabtelėjo.
   — Turiu bėgti ieškoti ledi Imeinos. Žiūrėk, jie jau beveik susiruošę išvykti.
   Iš tikrųjų taip ir buvo. Tarnų, skrynių ir arklių maišalynė susirikiavo į tvarkingą gretą, Kobas atidarė vartus. Arkliai, kuriais praėjusią naktį atjojo trys karaliai, dabar buvo apkrauti dėžėmis ir maišais, jų vadelės surištos į viena. Sero Bloeto brolienė ir jos dukterys jau sėdėjo ant arklių, o vyskupo pasiuntinys stovėjo greta Elivysos kumelės ir tempė balno pavaržą.
   Dar kelias minutes, patyliukais meldė Kivrina, tegul ji užsibūna bažnyčioje dar vos kelias minutes — ir jie spės iškeliauti.
   — Tavo mama liepė man surasti ledi Imeiną, — pasakė Kivrina.
   — Bet pirmiau turi nueiti su manim į menę, — atsakė Rozemunda. Jos pirštai, vis dar įsikibę Kivrinos rankos, truputį drebėjo.
   — Rozemundą, jau nebėra laiko…
   — Prašau, — neatlyžo ji. — Kas bus, jeigu jis ateis į menę ir suras mane?
   Kivrinai gyvai stojo prieš akis vaizdas, kaip seras Bloetas bučiuoja mergaitę į kaklą.
   — Gerai, einu su tavim, — pasakė ji. — Tik paskubėkime.
   Juodvi nubėgo per kiemą ir, įpuolusios pro duris vidun, vos neįsirėžė į riebųjį vienuolį. Šis kaip tik nulipo iš buduaro, atrodė piktas, o gal tik kamuojamas pagirių. Jis nuplumpino už pertvaros, nė nežvilgtelėjęs į jas.
   Daugiau menėje nebuvo nė gyvos dvasios. Stalas tebebuvo apkrautas bokalais ir mediniais pusdubeniais su mėsa; iš ugniakuro tumulais virto dūmai — ugnies niekas neprižiūrėjo.
   — Ledi Yvoldos apsiaustas palėpėje, — pasakė Rozemundą. — Palauk manęs čia. — Ji strimgalviais užkumėjo kopėčiomis, tarsi pats seras Bloetas mintų jai ant kulnų.
   Kivrina nusėlino prie pertvaros ir dirstelėjo laukan. Praėjimo į pievą iš čia nebuvo matyti. Vyskupo pasiuntinys stovėjo prie Elivysos kumelės, viena ranka įsikibęs balno gugos, ir klausėsi vienuolio, kuris kalbėdamas buvo prisilenkęs jam prie pat ausies. Kivrina dirstelėjo į laiptus ir uždarytas buduaro duris, svarstydama, ar dvasininką tikrai pernelyg kamuoja pagirios, ar jis vis tik kaip nors susikirto su vyresnybe. Sprendžiant iš judesių, vienuolis buvo rimtai susikrimtęs.
   — Štai jis, — išgirdo ji Rozemundos balsą. Mergaitė rabždinosi žemyn, viena ranka įsikibusi kopėčių, kita laikydama apsiaustą.
   — Prašau, nunešk jį ledi Yvoldai. Sugaiši tik minutę.
   Kaip tik tokios progos Kivrina ir laukė.
   — Tuojau pat ir nunešiu, — pasakė ji, imdama sunkų apsiaustą iš Rozemundos rankų ir sukdama prie durų. Vos atsidūrusi lauke ji ketino įbrukti apsiaustą pirmam pasitaikiusiam tarnui, kad perduotų sero Bloeto seseriai, o pati nerti į praėjimą. Tegul ji užsibūna bažnyčioje dar kelias minutėles, meldėsi Kivrina. Tik tol, kol aš pasieksiu pievą. Ji išpuolė pro duris ir kaktomuša susidūrė su ledi Imeina.
   — Kodėl tu dar nepasiruošusi kelionei? — prapliupo Imeina, spigindama į apsiaustą jos rankose. — O kur tavo apsiaustas?
   — Mano apsiaustas liko svirne, — atsakė Kivrina. — Einu, pasiimsiu.
   — Nebėra kada. Jie jau išvyksta.
   Nevilties apimta Kivrina apžvelgė kiemą, bet arti nieko nebuvo: Elivysa su Gavynu stovėjo prie arklidės, Agnesė kažką čiauškėjo su viena sero Bloeto dukterėčių, Rozemundos ir išvis nesimatė — tikriausiai ji tebetūnojo pasislėpusi didžiajame name.
   — Ledi Yvolda prašė atnešti jai apsiaustą, — pasakė Kivrina.
   — Tą padaryti gali ir Maisrė, — atsakė Imeina. — Maisre!
   Tegul ji vis dar tūno pasislėpusi, meldėsi Kivrina.
   — Maisrel — sustūgo Imeina, ir ši išsliūkino iš Už alaus varyklos durų, susiėmusi už ausies. Ledi Imeina išplėšė apsiaustą Kivrinai iš rankų ir sviedė Maisrei.
   — Liaukis žliumbavusi ir nešk apsiaustą ledi Yvoldai! — riktelėjo ji.
   Paskui stvėrė Kivriną už riešo ir nusitempė pas vyskupo pasiuntinį.
   — Šventasis tėve, ar nebūsi pamiršęs ledi Katerinos, kurią pažadėjai nugabenti į Godstou?
   — Mes nesiruošiame užsukti į Godstou, — atsakė vyskupo pasiuntinys ir ne be vargo įsiropštė į balną. — Keliaujame tiesiai į Bernesestrą.
   Gavynas, jau raitas ant Gringoleto, žingine suko vartų link. Ir jis joja drauge su jais, dingtelėjo Kivrinai. Galbūt pakeliui į Koursį pavyktų prikalbinti jį, kad palydėtų mane iki plyšio. Galbūt pavyktų bent išklausti, kur plyšys yra, tada jau kaip nors pasprukčiau nuo jų ir susirasčiau jį pati.
   — Gal tuomet ji gali keliauti su jumis į Bernesestrą, o jau iš ten koks nors vienuolis palydėtų ją į Godstou? — neatlyžo ledi Imeina. — Būtų gerai, jei ji galėtų grįžti į savąjį vienuolyną.
   — Nėra kada, — atkirto vyskupo pasiuntinys, graibydamasis pavadžio.
   Imeina stvėrė jį už purpurinio arnoto skverno.
   — Kodėl jūs taip staigiai išvykstate? Ar jus kas nors papiktino?
   Jis dirstelėjo į vienuolį, kuris laikė už pavadžio Kivrinos kumelę.
   — Ne. — Jis mostelėjo ranka, lyg ir peržegnodamas Imeiną. — Dominus vobiscum, et cum spiritu tuo, — sumurmėjo, reikšmingai žvelgdamas įjos ranką, gniaužiančiąjo arnotą.
   — Ar atsiusite mums naują kapelioną? — vis dar neatlyžo Imeina.
   — Palieku jums savo pavaldinį dvasininką — jis ir bus jūsų naujasis kapelionas, — išbėrė vyskupo pasiuntinys.
   Juk jis meluoja, dingtelėjo Kivrinai, ji aštriai dėbtelėjo į pasiuntinį. Šis dar kartą, vogčiomis, susižvalgė su vienuoliu, ir Kivrinai netikėtai šovė į galvą mintis: ar tik tasai skubusis reikalas nebus paprasčiausias pretekstas kuo greičiau atsikratyti šitos nuolat niurzgiančios senės?
   — Jūsų dvasininkas? — Imeina liko visiškai patenkinta ir paleido arnoto kraštą.
   Vyskupo pasiuntinys paragino arklį ir nušuoliavo per kiemą, pakeliui vos nepartrenkdamas Agnesės, kuri paskutinę akimirką spėjo atšokti jam iš kelio, o paskui nubėgo pas Kivriną ir paslėpė veiduką šios sijone. Vienuolis užsirioglino ant Kivrinos kumelės ir nujojo pasiuntiniui pridurmui.
   — Telydi jus Dievas, šventasis tėve! — jiems pavymui dar sušuko ledi Imeina, bet jie jau išdulkėjo pro vartus.
   Jie iš tikrųjų išvyko, Gavynas — paskutinis, šovė pro vartus įspūdingais šuoliais, kad pastebėtų Elivysa. O Kivrina liko. Jie neišsigabeno jos į Godstou, iš kur plyšys jai liktų nepasiekiamas. Kivrinai toks akmuo nusirito nuo krūtinės, kad jai neberūpėjo net Gavynas, išjojęs drauge su jais. Juk iki Koursio — mažiau nei pusdienis kelio. Galbūt jis spės sugrįžti dar šiąnakt.
   Atrodė, kad lengviau atsikvėpė visi — o gal tai tebuvo Kalėdų popietės atsipalaidavimas, be to, visi buvo pavargę, negulę nuo vakar ryto. Niekas nė piršto nepajudino, nekibo nurinkinėti stalų, vis dar apkrautų išėdų kupinomis lėkštėmis ir artipilnių maisto dubenų. Elivysa susmuko į savo aukštąjį krėslą ir bejėgiškai nusvarino rankas per ranktūrius. Į stalą vos dirstelėjo — abejingai, be jokio susidomėjimo. Po kelių minučių šūktelėjo Maisrę, bet, kai ši neatsiliepė, antrą kartą nebešaukė. Elivysa atsilošė, pasidėjo galvą ant krėslo atlošo ir užsimerkė.
   Rozemundą užlipo į palėpę pamiegoti, o Agnesė, įsitaisiusi prie ugniavietės greta Kivrinos ir pasidėjusi galvą šiai ant kelių, abejingai žaidė varpeliu.
   Vien tik ledi Imeina neketino pasiduoti popietės suglebimui ir apatijai.
   — Paprašysiu naujojo kapeliono, kad paskaitytų maldas, — pareiškė ji ir, užlipusi laiptais, pabeldė į buduaro duris.
   Elivysa, vis dar neatsimerkdama, tingiai paprieštaravo: vyskupo pasiuntinys juk prisakęs netrikdyti dvasininko ramybės. Tačiau Imeina atkakliai beldė — garsiai, tačiau bergždžiai. Ji palūkėjo kelias minutes, pabeldė dar kartą, tada nulipo žemyn ir atsiklaupė laiptų papėdėje skaityti savosios Valandų Knygos, pasiryžusi nenuleisti akių nuo buduaro durų ir pričiupti dvasininką, kai tik šis išlįs.
   Agnesė vienu pirštu judino varpelį ir žiovavo visa burna.
   — Kodėl tau neužlipus į palėpę snūstelėti kartu su seserimi? — pasiūlė Kivrina.
   — Aš nepavargusi, — pareiškė Agnesė ir atsisėdo. — Geriau papasakok man, kas ištiko tą mergelę, kuriai tėtis neleido eiti į mišką.
   — Gerai, bet tik tada, kai atsigulsi, — sutiko Kivrina ir pradėjo pasakoti. Agnesė išsilaikė ne ilgiau dviejų sakinių.
   Tik vakarėjant Kivrina prisiminė Agnesės šunytį. Tuo metu visi jau miegojo — netgi ledi Imeina, kuri atsisakė kėslų būtinai nutykoti dvasininką ir užlipo į palėpę pamiegoti. Kažkada vidun įsliūkino Maisrė ir nurėpliojo po stalu. Ji garsiai knarkė.
   Kivrina atsargiai išsirangė iš po Agnesės galvos ir patraukė laidoti šunyčio. Kieme nebuvo nė gyvos dvasios. Pievos viduryje tebesmilko laužo likučiai, bet žmonių priėjo nebuvo nė vieno. Tikriausiai ir kaimiečiai išsiskirstė nusnūsti po pietų.
   Kivrina atsinešė šunyčio kūnelį ir nuėjo į arklidę pasiimti medinio kastuvo. Ten buvo likęs tik Agnesės ponis. Kivrina net susiraukė tai išvydusi — kažin, kaip dvasininkas tikisi išjoti paskui vyskupo pasiuntinį į Koursį? Galbūt pasiuntinys vis dėlto nemelavo, gal dvasininkas išties paliktas čia naujuoju kapelionu, patinka jam tai ar ne?
   Kivrina nusinešė jau stingstančią šunyčio maitą ir kastuvą iki bažnyčios, ten pasuko į šiaurę. Padėjusi šunytį, ji ėmėsi rausti sniegą aptraukusią ledo plutelę.
   Žemė tiesiogine žodžio prasme buvo kieta it akmuo. Medinis kastuvas nevaliojo jos net pragremžti, netgi tada, kai Kivrina atsistojo ant jo abiem kojomis. Ji užkopė kalvos šlaitu į pamiškę, prarausė sniego pusnį, supustytą po šermukšniu, ir palaidojo šunytį papuvusių pernykščių lapų kaugėje.
   — Reąuiescat in pace, — ištarė ji, kad galėtų pasakyti Agnesei, jog šunytis buvo palaidotas krikščioniškai, tada patraukė kalvos šlaitu atgal.
   Ji karštai troško, kad kaip tik dabar atšuoliuotų grįžtantis namo Gavynas. Būtų puiki proga paprašyti jo nuvesti prie plyšio, kol visi dar miega. Kivrina lėtai žingsniavo per pievą klausydamasi, ar nepasigirs kanopų kaukšėjimas. Tikriausiai jis paijos pagrindiniu keliu. Ji atrėmė kastuvą į kiaulių aptvaro žiogrių tvorą, ir išorine dvaro sienos puse patraukė prie vartų. Tačiau taip nieko ir neišgirdo.
   Vakaro šviesa jau blėso. Jeigu Gavynas nesugrįš tuojau pat, bus jau per vėlu traukti prie plyšio. Po kokio pusvalandžio tėvas Rošas jau skambins mišparams, o varpų gaudimas pažadins visus. Tiesa, kai grįš, Gavynas dar turės pasirūpinti arkliu, nesvarbu, koks būtų metas, o tada ji galėtų vogčiomis įsmukti į arklidę ir paprašyti jo palydėti ją iki plyšio rytą.
   O gal jis galėtų paprasčiausiai paaiškinti jai, kur yra plyšys, nubraižyti planelį — ji susirastų reikiamą vietą ir pati. Tada jai nereikėtų klaidžioti po miškus vienudviem su Gavynu, o jei kaip tik susitikimo dieną ledi Imeina sumąstytų Gavyną dar kur nors išsiųsti, Kivrina galėtų pasiimti arklį ir keliauti prie plyšio, apsieidama be palydovo.
   Ji stoviniavo prie vartų, kol sušalo į ožio ragą, tada palei sieną patraukė atgal iki kiaulidės ir pasuko į kiemą. Čia vis dar nebuvo matyti nė gyvos dvasios, bet Rozemundą Kivrina aptiko prieškambaryje, jau užsimetusią apsiaustą.
   — Kur tu buvai? — paklausė mergaitė. — Visur tavęs ieškojau. Dvasininkas…
   Kivrinai suspurdėjo širdis.
   — Kas nutiko? Ar jis ruošiasi išjoti? — Taip, tikriausiai bus galutinai išsipagiriojęs ir jau pasiruošęs keliauti. O ledi Imeina bus įkalbėjusi jį nugabenti Kivriną į Godstou.
   — Ne, — atsakė Rozemundą, grįždama į menę. Čia nieko nebuvo. Elivysa ir Imeina tikriausiai užlipusios į buduarą, pas dvasininką. Rozemundą išsisegė sero Bloeto segę ir nusimetė apsiaustą. — Jis serga. Tėvas Rošas pasiuntė mane tavęs ieškoti. — Ji pasuko į laiptus.
   — Serga? — nustebo Kivrina.
   — Taip. Senelė pasiuntė Maisrę į buduarą nunešti jam ko nors užvalgyti.
   Ir pristatyti jį prie darbo, mintyse pridūrė Kivrina, kopdama laiptais paskui Rozemundą.
   — Ir Maisrė rado jį susirgusį?
   — Taip. Jis karščiuoja.
   Jam tik labai sunkios pagirios, suraukusi antakius pagalvojo Kivrina. Tačiau Rošas, be jokios abejonės, atpažintų persigėrimo požymius — net jeigu ledi Imeina nesugebėtų ar nepanorėtų suprasti, kokia bėda ištiko.
   Staiga jai dingtelėjo šiurpi mintis. Juk jis miegojo mano lovoje, pagalvojo Kivrina. Jis užsikrėtė tuo pačiu virusu, kuris buvo pakirtęs mane.
   — O kokie ligos požymiai? — paklausė ji.
   Rozemundą atidarė duris.
   Mažame kambarėlyje visi vos sutilpo. Tėvas Rošas stovėjo prie lovos, greta jo — Elivysa, uždėjusi delną Agnesei ant galvos. Maisrė gūžėsi prie lango. Ledi Imeina klūpojo lovos kojūgalyje, pasidėjusi šalia savo gyduolių krepšelį — ji ruošė vieną iš savo dvokiųjų kompresų. Tačiau kambaryje tvyrojo ir kažkoks kitas kvapas, bjaurus, riečiantis nosį, ir toks stiprus, kad stelbė net porų ir garstyčių tvaiką, kuriuo trenkė Imeinos šuteklis.
   Visi, išskyrus Agnesę, atrodė išsigandę. Savo ruožtu mergytė atrodė susidomėjusi — visai kaip apžiūrinėdama negyvą Juočkį. Jis mirė, dingtelėjo Kivrinai, jis užsikrėtė tuo pačiu, kuo sirgau aš, ir dabar štai guli negyvas. Tačiau tai buvo labai jau neįtikėtina. Kivrina atkeliavo čionai gruodžio viduryje. Vadinasi, viruso inkubacinis periodas turėtų būti beveik dvi savaitės, maža to, juk nesusirgo nei tėvas Rošas, nei Elivysa, nors tuodu beveik nesitraukė nuo pasiligojusios Kivrinos patalo.
   Kivrina pažvelgė į dvasininką. Jis gulėjo neužklotas, be kelnių, tik su apatiniais marškiniais. Visi kiti drabužiai kūpsojo užmesti ant lovos kojūgalio, purpurinio apsiausto kraštas voliojosi ant grindų. Jo marškiniai buvo iš geltono šilko, raišteliai atsipalaidavę, didžioji krūtinės dalis apnuoginta. Tačiau Kivrina nepastebėjo nei beplaukės odos, nei šermuonėlio juostų ant marškinių rankovių. Dvasininkas iš tikrųjų sirgo. Mano būklė tikrai nebuvo tokia prasta, dingtelėjo Kivrinai. Netgi tuomet, kai jau maniau, kad mirštu.
   Ji prisiartino prie lovos. Pakeliui koja užkliudė molinį vyno butelį, šis nusirito po lova. Dvasininkas krūptelėjo. Galvūgalyje stovėjo dar vienas butelis — dar neatkimštas.
   — Jis privalgę pernelyg daug riebaus maisto, — pasakė ledi Imeina, kažką trindama akmeniniame dubenyje, tačiau dvasininką kamavo akivaizdžiai ne apsinuodijimas. Ir alkoholis čia niekuo dėtas, nepaisant akis badančių vyno butelių. Jis serga, pagalvojo Kivrina. Labai sunkiai serga.
   Alsavo jis greitai, pravira burna gaudydamas kvapą, šniokštuodamas visai kaip Juočkis, iškišęs liežuvį. Šis buvo skaisčiai raudonas, atrodė sutinęs. Veidas buvo išmuštas dar sodresniu raudoniu, perkreiptas, tarsi dvasininkas būtų apimtas siaubo.
   Ar gali būti, kad j į kas nors mėgino nunuodyti? — susimąstė Kivrina. Vyskupo pasiuntinys taip skubinosi iškeliauti, kad vos nepartrenkė Agnesės, ir liepė Elivysai nedrumsti dvasininkui ramybės. Juk šitokie darbeliai keturioliktame amžiuje bažnyčiai nebuvo pirmiena, argi ne taip? Paslaptingos mirtys vienuolynuose ir bažnyčiose. Labai patogu.
   Tačiau tai juk būtų visiškai beprasmiška. Vyskupo pasiuntinys ir vienuolis nebūtų išlėkę kaip iš gaisro ir dar liepę nejudinti aukos, jeigu visas sumanymas — nunuodyti taip, kad dėl jo mirties nesunku būtų apkaltinti botulizmą ar pilvaplėvės uždegimą, ar bet kokią kitą nesuprantamą ligą, nuo kurių žmonės Viduramžiais mirdavo nuolat. Be to, kuriems galams vyskupo pasiuntiniui nuodyti vieną savo pavaldinių, jei galėtų paprasčiausiai išmesti jį iš pareigų, kaip kad ledi Imeina norėjo atsikratyti tėvo Rošo.
   — Ar jam cholera? — paklausė ledi Elivysa.
   Ne, galvojo Kivrina, stengdamasi prisiminti choleros simptomus. Stiprus viduriavimas, vėmimas, kūnas netenka labai daug skysčių. Sukritęs veidas, dehidracija, cianozė, klaikus troškulys.
   — Gerti norisi? — paklausė ji.
   Dvasininkas niekaip neparodė, kad būtų ją išgirdęs. Pusiau užmerktos akys irgi atrodė sutinusios.
   Kivrina uždėjo delnąjam ant kaktos. Dvasininkas vos pastebimai virptelėjo, vokai suplazdėjo, atidengdami paraudusias akis, ir vėl nusileido.
   — Jis karščiuoja, degte dega, — pratarė Kivrina galvodama: susirgus cholera, šitoks karštis nepakyla. — Atneškite man skepetą, sumirkytą vandenyje.
   — Maisre! — riktelėjo Elivysa, bet Rozemundą jau stovėjo prie lovos, rankoje laikydama purviną skudurėlį, tikriausiai tą patį, kuris buvo naudotas kompresams pačiai Kivrinai.
   Tačiau jis bent jau buvo vėsus. Kivrina sulankstė jį, nenuleisdama akių nuo dvasininko veido. Kai ji dėjo skudurėlį jam ant kaktos, dvasininkas vis dar dvėsavo, jo veidas persikreipė tarsi nuo stipraus skausmo. Ranka jis laikėsi susiėmęs už pilvo. Galbūt apendicitas? — dingtelėjo Kivrinai. Ne, apendicitas irgi sukelia nelabai aukštą temperatūrą. Vidurių šiltinė? Temperatūra gali pakilti iki keturiasdešimties laipsnių, nors paprastai — ne pačioje ligos pradžioje. Be to, padidėjusi blužnis spaudžia vidaus organus ir gali sukelti aštrų pilvo skausmą.
   — Ar tau ką nors skauda? — paklausė ji. — Ką?
   Jo akių vokai vėl kiek kilstelėjo, rankos neramiai šliaužiojo lovatiese. Šitoks nesiliaujantis rankų judėjimas irgi buvo vidurių šiltinės požymis, bet paprastai pasireikšdavo paskutiniuosiuose ligos etapuose, aštuntąją ar devintąją dieną po susirgimo. O gal dvasininkas atvyko čionai jau sirgdamas?
   Kai tik atjojo, jis vos nenudribo, lipdamas nuo arklio, vienuolis spėjo jį sugauti, kad nepargriūtų. Bet paskui dvasininkas puotavo išsijuosęs, valgė pilna burna ir gėrė, ir grabaliojo Maisrę. Vadinasi, negalėjo būti sunkus ligonis. O vidurių šiltinės eiga — lėta, iš pradžių kamuoja tik šioks toks galvos skausmas ir nedidelė temperatūra. Iki trisdešimt devynių laipsnių karštis pakyla nebent trečiąją savaitę.
   Kivrina pasilenkė arčiau jo, atitraukė į šalį atraišiotų marškinių apykaklę — bene kūnas bus išmargintas rausvais, vidurių šiltinei būdingais spuogais? Tačiau jokio išbėrimo nebuvo. Kaklo šone pūpsojo lyg ir šioks toks patinimas, tačiau sutinusios limfinės liaukos lydi beveik bet kurią infekciją. Kivrina atraitojo marškinių rankovę. Ant rankos — irgi jokių raudonų dėmių, bet nagai buvo patamsėję, melsvai rudo atspalvio. Tai reiškė deguonies stygių. O cianozė — choleros simptomas.
   — Galbūt jis vėmė, o gal viduriavo? — paklausė Kivrina.
   — Ne, — atsakė ledi Imeina, tepdama žalzganą pliurę ant standžios drobės skiautės. — Jis tik padaugino saldumynų ir prieskonių, dėl to užkaito kraujas.
   Ne, tai negali būti cholera — susirgęs ja ligonis visada vemia, be to, ir temperatūra pernelyg aukšta. Gal vis tik j į pakirto tasai jos virusas? Tačiau Kivrinai neskaudėjo pilvo, o ir liežuvis nebuvo šitaip sutinęs.
   Dvasininkas pakėlė ranką, nubloškė skudurėlį nuo kaktos ant pagalvės, tada ranka vėl suglebo ir nukrito atgal ant lovos. Kivrina paėmė skudurėlį. Šis buvo visiškai sausas. O kas gi dar, jei ne virusas, gali būti tokios aukštos temperatūros priežastis? Kivrinai nelindo į galvą niekas kita, tik vidurių šiltinė.
   — Gal jam bėgo kraujas iš nosies? — paklausė ji Rošo.
   — Ne, — atsakė Rozemundą. Ji priėjo artyn ir paėmė iš Kivrinos skudurėlį. — Nemačiau jokio ženklo, kad jam būtų bėgęs kraujas.
   — Sušlapink skudurėlį šaltu vandeniu ir neišgręžk, — paliepė Kivrina. — Tėve Rošai, padėk man j į pakelti.
   Rošas stipriomis rankomis sugriebė dvasininką už pečių ir kilstelėjo. Ties galva ant patalynės nebuvo matyti jokio kraujo pėdsako.
   Rošas atsargiai nuleido ligonį ant pagalvės.
   — Manai, tai vidurių šiltinė? — paklausė jis. Jo balsas nuskambėjo kažkaip keistai, bemaž viltingai.
   — Nežinau, — atsakė Kivrina.
   Rozemundą padavė Kivrinai skudurėlį. Nė žodeliu neprieštaraudama vykdė jos nurodymus. Skudurėlis varvėjo lediniu vandeniu.
   Kivrina pasilenkė ir užtiesė juo dvasininko kaktą.
   Staiga jo rankos pašėlusiai šoko aukštyn, nublokšdamos kompresą; dar akimirka — ir dvasininkas jau sėdėjo, mosikuodamas rankomis it spragilais, spardydamasis ir blaškydamasis. Kumščiu jis pataikė Kivrinai į koją — jai sulinko keliai, ji vos neįgriuvo pas jį į lovą.
   — Atsiprašau, atsiprašau, — kartojo Kivrina, mėgindama vienu metu ir išlaikyti pusiausvyrą, ir sučiupti pašėlusiai mosuojančias rankas. — Atsiprašau.
   Krauju pasruvusios jo akys dabar jau buvo plačiai atmerktos, jis dėbsojo tiesiog priešais save.
   — Gloriam tuam, — užkaukė jis keistu, laibu balsu, kone spiegdamas.
   — Atsiprašau, — pakartojo Kivrina. Jai pavyko nutverti jį už riešo, tačiau jis atsivedėjo antrąja ranka ir smogė jai tiesiai į krūtinę.
   — Reąuiem aeternum dona eis, — užbaubė jis, pakildamas ant kelių, o paskui ir išvis atsistodamas lovoje. — Et luxperpetua luceat eis.
   Kivrina staiga suprato, kad jis mėgina kalbėti maldą už mirusiuosius.
   Tėvas Rošas įsikibo jo marškinių, tačiau dvasininkas metėsi į šoną, išsilaisvino, spardėsi ir sukiojosi tarytum šokdamas.
   — Miserere nobis.
   Jis strapaliojo ant lovos pernelyg arti sienos, kad jie jį pasiektų, malė rankomis ir sulig kiekvienu kryptelėjimu kliuvinėjo už sienojų, pats to, regis, nė nepastebėdamas.
   — Kai tik prisiartins tiek, kad galėsime pasiekti, reikia griebti jį už kojų ir parversti, — kuštelėjo Kivrina.
   Rošas tik linktelėjo padusęs. Visi kiti stovėjo nustėrę, nė nemėgindami ką nors daryti, Imeina taip ir liko klūpoti. Maisrė kone susigrūdo į langą, rankomis užsidengusi ausis ir kietai užsimerkusi. Rozemundą j au buvo pakėlusi varvantį skudurėlį ir dabar laikė ištiestoje rankoje, lyg manydama, kad Kivrina vėl mėgins dėti jį ligoniui ant kaktos. Agnesė prasižiojusi dėbsojo į pusnuogį kūną.
   Dvasininkas vėl atsigręžė įjuos, abiem rankomis timpčiodamas marškinių raištelius, mėgindamas juos nutraukti.
   — Dabar, — tarstelėjo Kivrina.
   Abu su tėvu Rošu stvėrė dvasininką už čiumų. Dvasininkas kluptelėjo, paskui, staigiai išskėtęs rankas, išsilaisvino ir dribo nuo aukštos lovos tiesiai ant Rozemundos. Ji, taip ir nepaleidusi skudurėlio, spėjo tik kilstelėti rankas, ir jis įsirėžė tiesiog jai į krūtinę.
   — Miserere nobis, — ištarė jis, ir abu susmuko.
   — Stverk j į už rankų, kol nespėjo jos sužeisti! — riktelėjo Kivrina, tačiau dvasininkas jau liovėsi blaškytis. Nebejudėdamas jis liko gulėti užvirtęs ant Rozemundos, lūpomis beveik liesdamas jos bumą, rankos jau glebiai tysojo prie šonų.
   Tėvas Rošas sugriebė nebesipriešinančią dvasininko ranką ir nurito jį nuo Rozemundos. Dvasininkas dunkstelėjo ant šono, kvėpavo tankiai, negiliai, bet jau nebedvėsuodamas.
   — Jis mirė? — paklausė Agnesė.
   Tarytum jos balsas būtų suardęs kažkokius kerus, visi staiga atitoko ir žengė artyn; ledi Imeina stengėsi atsistoti, įsistvėrusi lovos ramsčio.
   — Juočkis tai mirė, — pareiškė Agnesė, įsikabinusi motinai į sijoną.
   — Ne, jis nemirė, — atsiliepė ledi Imeina, klaupdamasi greta lovos. — Tik karštis kraujyje perėjo į galvą. Šitaip dažnai atsitinka.
   Šitaip niekada neatsitinka, galvojo Kivrina. Kaip gyva nesu girdėjusi apie šitokį kokios nors ligos simptomą. Kas tai galėtų būti? Stuburo smegenų meningitas? Epilepsija?
   Ji pasilenkė prie Rozemundos. Mergaitė paslika gulėjo ant grindų kietai užmerktomis akimis, iš visų jėgų suspaustais nubalusiais kumščiais.
   — Ar jis užgavo tave? — paklausė Kivrina.
   Rozemundą prasimerkė.
   — Jis mane nustūmė, — atsakė truputį virpančiu balsu.
   — Atsistoti gali? — paklausė Kivrina.
   Rozemundą linktelėjo; prie jos žingtelėjo Elivysa su vis dar jos sijono įsikibusia Agnese. Jos padėjo Rozemundai atsistoti.
   — Man skauda koją, — pasiskundė mergaitė, remdamasi į motiną, bet jau po valandėlės galėjo priminti užgautą pėdą.
   — Jis… staiga… — išspaudė ji.
   Prilaikydama Elivysa nuvedė ją į lovos kojūgalį ir pasodino ant drožinėtos skrynios. Agnesė užsiropštė ir atsisėdo greta.
   — Vyskupo dvasininkas šoko tiesiai ant tavęs, — pareiškė.
   Dvasininkas kažką sumurmėjo; Rozemundą baimingai žvilgtelėjo į jį.
   — Ar jis gali ir vėl pašokti? — paklausė ji Elivysos.
   — Ne, — nuramino ją Elivysa, bet vis tik padėjo atsistoti ir nuvedė prie durų. — Palydėk seserį žemyn ir pasėdėk su ja prie ugnies, — paliepė ji Agnesei.
   Agnesė įsikibo sesers rankos ir išsivedė ją pro duris.
   — Kai dvasininkas numirs, palaidosime j į bažnyčios šventoriuje, — dar išgirdo Kivriria jos balselį nuo laiptų. — Kaip ir Juočkį.
   Dvasininkas jau dabar tysojo lyg negyvas, nereginčios jo akys buvo pusiau pramerktos. Tėvas Rošas atsiklaupė greta jo ir be didesnio vargo užsimetė ant vieno peties — dvasininko rankos ir galva glebiai nusviro jam už nugaros. Kivrina prisiminė lygiai taip pat nešusi Agnesę po vidurnakčio mišių. Ji skubiai patraukė lovatiesę nuo patalų, ir Rošas įvertė dvasininką į lovą.
   — Reikia ištraukti jam karštį iš galvos, — pareiškė ledi Imeina, vėl krapštydamas! su savo šutekliu. — Tai prieskoniai kalti, nuo jų jam įsimetė karštis į smegenis.
   — Ne, — sukuždėjo Kivrina, žiūrėdama į dvasininką. Jis gulėjo aukštielninkas, rankas išskėtęs į šalis delnais aukštyn. Ploni apatiniai marškiniai priekyje perplyšo ir visiškai nusmuko nuo kairiojo peties, tad ištiesta ranka visai apsinuogino. Pažastyje pūpsojo raudonas gumbas. — Oi ne, — kvėptelėjo Kivina.
   Guzas buvo ryškiai raudonas, dydžio daugmaž sulig kiaušiniu.
   Aukšta temperatūra, sutinęs liežuvis, nervų sistemos apnuodijimas, bubonai pažastyse ir slėpsnose…
   Kivrina nejučia žingtelėjo atatupsta.
   — Šito negali būti, — sukuždėjo ji. — Tai kažkas kita. — Privalo būti kažkas kita. Galbūt šunvotė. Kokia nors piktžaizdė. Kivrina ištiesė ranką ir dar labiau atitraukė rankovę.
   Dvasininko plaštakos trūkčiojo. Rošas griebė jam už riešų ir prispaudė prie patalo. Patinimas palietus buvo kietas, oda aplink jį nusėta tamsiai purpurinėmis, kone juodomis dėmėmis.
   — Šito negali būti, — kartojo Kivrina. — Juk dar tik 1320-ieji.
   — Tai ištrauks jam karštį, — pasakė Imeina. Ji nerangiai atsistojo, rankose laikydama kompresą. — Atsmaukite jam marškinius, kad galėčiau uždėti šuteklį. — Ji žengė prie lovos.
   — Ne! — suriko Kivrina. Ji ištiesė ranką, nebeleisdama Imeinai žengti artyn. — Pasitrauk! Nevalia jo liesti!
   — Pati nebežinai, ką kalbi, — pasipiktino Imeina ir dirstelėjo į Rošą. — Juk tai nieko baisaus, tik pilvo karštinė.
   — Tai ne karštinė! — atrėžė Kivrina. Ji irgi atsisuko į Rošą. — Paleisk jo rankas ir traukis nuo jo. Tai ne karštinė. Tai maras.
   Visi trys: Rošas, Imeina ir Elivysa bukai įsistebeilijo į ją. Visai kaip Maisrė.
   Jie juk net nežino, kas tai yra, nevilties apimta galvojo Kivrina, juk tai dar net neegzistuoja, tuo metu dar nebuvo ničnieko panašaus į Juodąją Mirtį. Net Kinijoje ir tai epidemija įsiplieks tik 1333-aisiais. O Angliją pasieks tik 1348-aisiais.
   — Ir vis dėlto — tikrai taip, — ištarė pati sau Kivrina. — Visi simptomai byloja kaip tik tai. Bubonas. Ištinęs liežuvis. Poodinės kraujosruvos.
   — Nieko jam nėra, tik paprasčiausias karštis pilve, — laikėsi savo Imeina. Ji stumtelėjo Kivriną, mėgindama prasibrauti prie lovos.
   — Ne… — dar bandė sulaikyti ją Kivrina, bet Imeina sustojo ir pati, laikydama šuteklį virš nuogos dvasininko krūtinės.
   — Viešpatie, pasigailėk… — išspaudė ir žengė atatupsta, vis dar laikydama šuteklį rankose.
   — Ar tai mėlynoji liga? — nusigandusi paklausė Elivysa.
   Staiga Kivrinai atsivėrė akys. Ji viską suprato: moterys atsikraustė čionai anaiptol ne dėl kažkokio teismo, ne dėl to, kad lordas Gijomas būtų patekęs į karaliaus nemalonę. Jis atsiuntė jas čionai todėl, kad Bate jau siautė maras.
   „Mūsų auklė numirė”, — sakė andai Agnesė. Ir ledi Imeinos kapelionas, brolis Hubardas. „Rozemundą sakė, kad jis mirė nuo mėlynosios ligos”, — tvirtino Agnesė. O seras Bloetas pasakė, kad teismas atidėtas, nes susirgęs teisėjas. Tai štai kodėl Elivysa taip priešinosi raginimams siųsti žinią į Koursį, štai kodėl ji taip supyko sužinojusi, kad Imeina liepė Gavynui joti pas vyskupą. Visa tai todėl, kad Bate siautė maras. Bet šitaip juk tikrai negali būti. Juodoji Mirtis Batą pasiekė tik 1348-aisiais.
   — Kokie dabar metai? — paklausė Kivrina.
   Moterys bukai sužiuro į ją, Imeina — vis dar su užmirštu kompresu rankose. Kivrina atsisuko į Rošą.
   — Kokie dabar metai?
   — Bene ir tu būsi susirgusi, ledi Katerina? — sunerimo jis ir jau buvo begriebiąs jai už riešų, tarsi baimintųsi, kad ją irgi gali ištikti panašus šėlsmo priepuolis.
   Ji stąigiai atitraukė rankas.
   — Sakyk, kokie dabar metai?
   — Dvidešimt pirmieji Eduardo Trečiojo valdymo metai, — atsakė Elivysa.
   Eduardo Trečiojo. Ne Antrojo. Panikos apimta Kivrina nebeįstengė prisiminti jo valdymo metų.
   — Sakykite, kokie dabar metail — pareikalavo ji.
   — Anno domine, — iš lovos atsklido dvasininko balsas. Jis bandė apsilaižyti lūpas sutinusiu liežuviu. — Vienas tūkstantis trys šimtai keturiasdešimt aštuntieji.

   Savomis rankomis palaidojau penkis savo vaikus bendrame kape… Negaudžia varpai. Neliejamos ašaros. Tai pasaulio pabaiga.

AGNIOLA DI TURĄ SIENA, 1347

   Ištisas dvi kitas dienas Danvortis praleido skambinėdamas laborantams iš Finčo sąrašo bei Škotijos žvejybos agentūroms ir įrenginėdamas Balkelėjaus-Džonsono fakultete dar vieną palatą. Gripas pakirto dar penkiolika iš jo žinioje atsidūrusių sulaikytųjų, tarp jų — ir ponią Teilor, kuri susmuko, kai iki varpų kūrinio pabaigos bebuvo likę keturiasdešimt devyni dūžiai.
   — Ji krito be sąmonės ir paleido varpo virvę, — pranešė Finčas.
   — Varpas siūbavo gausdamas tarsi pačios lemties balsu, o virvė maskatavo į visas puses kaip koks gyvas padaras. Apsivijo man apie kaklą, vos nepasmaugė. Ponia Teilor greitai atitoko ir norėjo tęsti, bet, žinoma, buvo jau per vėlu. Vis dėlto labai norėčiau, kad pasikalbėtumėte su ja, pone Danvorti. Ji labai prislėgta. Sako niekad negalėsianti atleisti sau už tai, kad apvylė kitus. Bandau ją įtikinti, kad ji tikrai nekalta, juk retsykiais nutinka ir tokių dalykų, kurių mes negalime kontroliuoti. Argi ne taip?
   — Taip, — sutiko Danvortis.
   Jam taip ir nepavyko susisiekti nė su vienu laborantu, tad apie galimybę prisišnekinti ką nors atvykti į Oksfordą nebuvo ko nė kalbėti. Besingeimo irgi nepavyko rasti. Juodu su Finču apskambino visus Škotijos viešbučius, visus nakvynės namus, netgi nuomojamus vasarnamius. Viljamui pavyko iškapstyti Besingeimo kreditinės kortelės duomenis, bet paaiškėjo, jog tuščia buvo viltis, kad Besingeimas pirkęs jauko žuvims ar ilgaaulius pelkių batus kokiame nors atokiame Škotijos miestelyje. Po gruodžio penkioliktosios Besingeimo sąskaitos išvis niekas nejudino.
   Padėtis telefono tinkluose tolydžio blogėjo. Vaizdo ryšys nutrūko galutinai, o kompiuterinis balsas, bylojantis, kad dėl epidemijos visos linijos užimtos, įsiterpdavo kone kaskart, vos surinkus du pirmuosius numerio skaičius.
   Danvortis ne tiek nerimavo dėl Kivrinos, kiek tarytum visur nešiojosi ją drauge su savimi; nepakeliamai sunkus svoris visą laiką slėgė jo pečius: kai jis rinko ir rinko, ir rinko telefono numerius, kai laukė atvykstant greitosios pagalbos automobilio, kai klausėsi nuolatinių ponios Gadson skundų. Endriusas taip ir nebepaskambino, o jeigu ir bandė — tai neprisiskambino. Badris nuolat kažką marmaliavo apie mirtį, o slaugės stropiai užrašinėjo jo kliedesių nuotrupas ant popieriaus skiaučių. Laukdamas, kol bent kas nors pakels ragelį kitame laido gale — laborantas, žvejybos agentūros tarnautojas ar dar kas nors — Danvortis gromuliuodavo ir pergromuliuodavo Badrio žodžius, ieškodamas kokių nors prasmingų nuorodų. „Juodas”, — sakė Badris. Ir dar — „laboratorija”. Ir — „Europa”.
   Padėtis telefono tinkluose dar labiau pablogėjo. Kompiuterinis balsas dabar jau įsiterpdavo, surinkus vos vieną skaičių; kelis kartus Danvortis, pakėlęs ragelį, išvis nesulaukė jokio signalo. Tad kol kas numojo ranka ir kibo į kontaktų sąrašus. Viljamas sugebėjo iš kažkur iškasti konfidencialius pirminių kontaktų medicininius duomenis, tad Danvortis peržiūrinėjo juos, ieškodamas užuominų apie spindulinį gydymą ar apsilankymus pas stomatologą. Vienam pirminių kontaktų buvo daryta danties Rentgeno nuotrauka, tačiau pažiūrėjęs antrą kartą, Danvortis įsitikino, jog tai įvyko gruodžio dvidešimt ketvirtąją — tai yra, kai epidemija jau buvo prasidėjusi.
   Jis nuėjo į ligoninę ir apklausė visus pirminius kontaktus, su kuriais tik buvo įmanoma susišnekėti, ar jie nelaiką namuose augintinių, ar pastaruoju metu nebuvę medžioti ančių. Koridoriai buvo užgrūsti neštuvais, visuose gulėjo ligoniai. Jų buvo kimšte prikimšta visur, užremtos netgi nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus durys, užtvertas priėjimas prie lifto. Patekti į liftą nebuvo jokios vilties. Danvorčiui teko kopti laiptais.
   Viljamo bičiulė, blondinė slaugė studentė, pasitiko jį prie izoliatoriaus durų. Ji vilkėjo baltą apsauginį chalatą, veidą slėpė kaukė.
   — Bijau, kad negalėsiu jūsų įleisti, — pasakė ji, kilstelėdama pirštinėtą ranką.
   Badris numirė, dingtelėjo jam.
   — Ar pono Čaudurio būklė pablogėjo? — paklausė jis.
   — Ne. Priešingai, netgi atrodo, kad dabar jis miega jau šiek tiek ramiau. Bet mes nebeturime SAA komplektų. Londonas pažadėjo atsiųsti naują siuntą rytoj, o darbuotojai sukasi kaip išmano su medžiaginiais chalatais, tačiau lankytojams ir tų neturime pakankamai. — Ji išžvejojo iš kišenės popieriaus skiautelę. — Aš užrašiau viską, ką jis kalbėjo, — pasakė ji, tiesdama popiergalį Danvorčiui. — Tik baiminuosi, kad beveik nieko neįmanoma suprasti. Jis nuolatos kartoja jūsų vardą ir… Kivrinos — Kivrinos, taip?
   Danvortis linktelėjo, žiūrėdamas į popierių.
   — Retsykiais dar taria paskirus žodžius, bet dauguma — grynos nesąmonės.
   Ji bandė užrašinėti jo kliedesius taip, kaip girdėjo, o jei kokį žodį suprasdavo, jį pabraukdavo. „Negaliu”, — sakęs jis. Ir — „žiurkės”. Ir dar — „taip neramu”.
   Sekmadienio rytąjau buvo iškritę daugiau nei pusė sulaikytųjų, o visi tie, kurie dar nesirgo, juos slaugė. Danvortis ir Finčas atsisakė bet kokių ketinimų suguldyti juos į palatas, be to, jie šiaip ar taip pristigo sudedamųjų lovelių. Taigi, ligonius palikdavo gulėti jų pačių lovose, kartais drauge su lovomis ir visa kuo išbogindavo į patalpas Salvine, kad netikėtai slaugėmis virtę žmonės nenusilakstytų nuo padų.
   Varpininkai krito vienas po kito; Danvortis padėjo suguldyti juos senojoje bibliotekoje. Ponia Teilor, kuri vis dar galėjo paeiti, primygtinai veržėsi jų aplankyti.
   — Tai mažiausia, ką galiu jiems padaryti, — tvirtino ji, nors visai užduso, vos paėjusi kelis žingsnius koridoriumi. — Po to, kai šitaip juos apvyliau…
   Danvortis padėjo jai atsigulti ant pripučiamo čiužinio, kurį skubiai atnešė Viljamas, ir užklojo antklode.
   — „Dvasia stipri, bet kūnas silpnas”, — pacitavo jis.
   Jis pats jautėsi gerokai nusilpęs, visiškai nusivaręs nuo nuolatinio miego stygiaus ir nesėkmių, griūvančių viena po kitos. Galų gale, laisvame tarpelyje tarp užkaitimo vandens arbatai ir naktipuodžių išnešiojimo, jam pavyko prisiskambinti į vienos iš Magdalenos laborančių namus. Atsiliepė jos motina, atrodė pavargusi ir susirūpinusi.
   — Ji ligoninėje, — pasakė.
   — Kada ji susirgo? — paklausė Danvortis.
   — Kalėdų dieną.
   Staiga jam tvykstelėjo viltis. Nejaugi paaiškės, kad Magdalenos laborantė ir yra viruso šaltinis?
   — O kokie simptomai pasireiškė jūsų dukteriai? — nekantriai paklausė jis. — Galvos skausmas? Aukšta temperatūra? Svaigulys?
   — Jai trūko apendicitas, — atsakė ji.
   Pirmadienio rytą sirgo jau trys ketvirtadaliai sulaikytųjų. Kaip ir kranksėjo Finčas, jie iš tikrųjų pritrūko švarių paklodžių, NSA kaukių, o kas dar blogiau — vaistų nuo temperatūros, priešvirusinių preparatų ir aspirino.
   — Bandžiau skambinti į ligoninę ir prašyti, kad atsiųstų dar, — pasakė Finčas, atkišdamas Danvorčiui sąrašą, — bet nebeveikia nė vienas telefonas.
   Danvortis pats patraukė į ligoninę parsinešti būtiniausių atsargų. Gatvėje priešais nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus vartus uodui nebuvo snapo kur įkišti: čia grūdosi greitosios pagalbos automobiliai, taksi ir minia protestuotojų su dideliu plakatu, šaukiančiu: „Ministras pirmininkas paliko mus čia mirti!” Danvortis prasibrovė pro juos iki durų ir ant slenksčio susidūrė su išskubančiu Kolinu. Vaikinukas, kaip visuomet, buvo permirkęs, nuo šalčio paraudusiais skruostais ir nosimi. Striukės net nebuvo užsisagstęs.
   — Telefonai galutinai nukvako, — pranešė Kolinas. — Perkrova. Tad štai ir bėgioju su pavedimais. — Iš striukės kišenės jis išsitraukė netvarkingą saują perlenktų popieriaus lapelių. — Gal norite, kad nuneščiau kam nors žinutę?
   Taip, pagalvojo Danvortis. Endriusui. Besingeimui. Kivrinai.
   — Ne, — atsakė jis.
   Kolinas sugrūdo jau permirkusius popierius atgal į kišenę.
   — Tai aš jau lėksiu. Jeigu ieškote tetulės Merės, ji — nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriuje. Ką tik atvežė penkis naujus ligonius. Seimą. Kūdikis buvo jau miręs. — Jis nėrė į transporto grūstį.
   Danvortis prasibrovė į skyrių ir parodė sąrašą budinčiam gydytojui, kuris nukreipė jį į atsargų sandėlį. Koridoriai vis dar buvo užgrūsti neštuvais, bet dabar šie, jau sustatyti išilgai, rikiavosi pasieniais, kad per vidurį liktų bent siauras tarpelis. Prie vienų neštuvų linksojo stambi slaugė su rausva apsaugine kauke ir chalatu; ji kažką skaitė vienam iš ligonių.
   — Ir Viešpats užleis tave negalia ir negandomis, — marmėjo ji; Danvortis per vėlai susizgribo, kad tai — ponia Gadson, bet ji taip susitelkusi skaitė, kad net nepakėlė akių. — Kol galiausiai visai nušluos tave nuo žemės paviršiaus.
   Viešpats užleis tave negalia ir negandomis, tyliai pats sau pakartojo Danvortis ir pagalvojo apie Badrį. „Tai žiurkės, — tvirtino Badris. — Tai išgalabijo visus. Išžudė pusę Europos.”
   Ji niekaip negalėjo pakliūti į Juodąją Mirtį, tikino save Danvortis, sukdamas koridoriumi į atsargų sandėlį. Endriusas juk užtikrino, kad maksimali įmanoma laiko paklaida — penkeri metai. O 1325-aisiais maras dar nebuvo įsiplieskęs net Kinijoje. Endriusas sakė, kad esama tik dviejų dalykų, kurie automatiškai nenutrauktų perkėlimo proceso: tai laiko uždelsimas ir koordinatės. O Badris, kai tik pajėgdavo atsakinėti į Danvorčio klausimus, kaskart patvirtindavo, kad patikrino Puhalskio įvestas koordinates.
   Jis įėjo į sandėlį. Prie staliuko nieko nebuvo. Danvortis skimbtelėjo varpeliu.
   Kaskart, kai tik Danvortis paklausdavo, Badris užtikrindavo, kad asistentas koordinates įvedęs teisingas, tačiau jo pirštai nervingai barbeno į antklodę, vis maigydami menamus klavišus, vis iš naujo rinkdami taško duomenis. Šitaip negali būti. Kažkas negerai.
   Jis dar kartą paskambino varpeliu, ir pagaliau iš už lentynų išniro slaugė. Kaip kažin ką — seniai išėjusi į pensiją ir tik dėl epidemijos laikinai grįžusi į darbą. Jai buvo mažų mažiausiai devyniasdešimt metų, balta jos uniforma pageltusi nuo amžiaus, bet vis dar stropiai iškrakmolyta. Kai sesuo ėmė iš Danvorčio sąrašą, medžiaga sugurgždėjo.
   — Ar turite pasirašytą leidimą atsargoms paimti?
   — Ne, — atsakė jis.
   Ji grąžino jam sąrašą ir priedo įteikė trijų puslapių blanką.
   — Visus įsakymus privalo pasirašyti palatos vyresnioji sesuo.
   — Neturime mes jokios vyresniosios palatos sesers ir išvis jokios palatos! — neištvėrė Danvortis. — Turime tik penkiasdešimt pasiligojusių sulaikytųjų dviejuose bendrabučiuose — ir jokių vaistų ar kitų atsargų!
   — Tokiu atveju reikalingas vyriausiosios gydytojos leidimas.
   — Vyriausiajai gydytojai ir be mūsų tenka rūpintis visa ligonine, prigrūsta ligonių! Ji neturi kada pasirašinėti galaižin kokių popiergalių. Gal nežinojote, kad siaučia epidemija?
   — Puikiai tai žinau, — nėmaž nesutrikusi atrėžė sesuo. — Visus įsakymus privalo pasirašyti vyriausioji gydytoja. — Tai tarusi, ji vėl nugurgždėjo tarp lentynų.
   Danvortis nuskubėjo atgal į nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrių. Merės ten nebebuvo. Budintis gydytojas nusiuntė jį į izoliatorių, bet Merės jis neužtiko ir ten. Valandėlę Danvortis gromuliavo galvoje mintį suklastoti Merės parašą. Tačiau jis norėjo ją pamatyti, norėjo pasipasakoti, kaip jam nesiseka susisiekti su kokiu nors laborantu, pasiguosti, kad taip ir nesurado būdo nuspirti iš kelio Gilkraistą ir atidaryti tinklą. Jis negali gauti net paprasčiausio aspirino, o šiandien — jau sausio trečioji!
   Galų gale jis užspeitė Merę laboratorijoje. Ši kažką kalbėjo į telefono ragelį — matyt, telefonas vėl veikė, nors vaizdo ekrane nebuvo matyti nieko, vien „sniegas”. Bet į jį Merė net nežiūrėjo. Jos akys buvo įsmeigtos į konsolės ekraną, kuriame šakojosi kontaktų medis.
   — Pasakykite tiksliai, kokių iškilo nesklandumų? — kalbėjo Merė. — Turėjote pristatyti juos jau prieš dvi dienas, patys taip sakėte.
   Stojo tyla — „sniego„ pūgoje prasmegęs pašnekovas, matyt, bandė teisintis.
   — Ką tai reiškia — grąžino atgal? — tarsi nepatikėjusi savo ausimis sušuko Merė. — Čia man ant galvos tūkstantis gripu sergančių žmonių!
   Dar viena pauzė. Merė kažką surinko klaviatūra, ekrane pasirodė kitas brėžinys su kontaktais.
   — Na tai išsiųskite dar kartą! — užriko ji. — Man reikia jų tučtuojau! Žmonės čia miršta tiesiog man ant rankų! Noriu gauti juos… alio! Dar girdite mane? — Ekranas aptemo. Merė pasisuko nuspausti imtuvo mygtuko ir pastebėjo Danvortį.
   Ji mostelėjo jam užeiti į kabinetą.
   — Ar dar klausote? — sušuko ji į telefoną. — Alio! — Ji nutrenkė ragelį. — Telefonai neveikia, pusę mano darbuotojų išguldė virusas, o analogų negaunu — dėl to, kad kažkoks nevisprotis neįleido jų į karantino zoną! — įsiutusi išbėrė ji.
   Tada susmuko į kėdę priešais konsolę ir pirštais pasitrynė skruostikaulius.
   — Atleisk, — ištarė. — Tai bent dienelė. Popiet atvežė tris — jau negyvus. Vienas jų — šešių mėnesių kūdikis.
   Ant jos laboratorinio chalato atvarto vis dar žaliavo prisegta bugienio šakelė. Tiesa, jau visiškai nugeibusi, o ir chalatas — beviltiškai susilamdęs ir purvinas. Pati Merė atrodė neįtikėtinai išvargusi, raukšlės aplink lūpas ir palei akis įsirėžusios giliau nei bet kada. Kažin, kada ji paskutinį kartą miegojo? — pagalvojo Danvortis. O jei man šautų į galvą paklausti, ar pati galėtų atsakyti?
   Dviem pirštais ji pamasažavo odą virš akių.
   — Niekad nesugebėsiu susitaikyti su mintimi, kad ničniekuo negaliu padėti, — pratarė ji.
   — Tai jau taip.
   Ji pakėlė akis ir pažvelgė į jį taip, tarsi tik dabar būtų susizgribusi, kad jis išvis čia.
   — Ar tau ko nors prireikė, Džeimsai?
   Ji galaižin kiek laiko nemiegojusi, ji nesulaukia niekieno pagalbos — tik vis naujų ligonių, trys jų mirė vos atvežti, vienas iš jų — pusės metų kūdikis. Jai ir šiaip jau rūpesčių pakanka, negi dar kvaršinsi galvą dėl Kivrinos.
   — Ne, — atsakė jis atsistodamas. Ir pakišo jai blankus. — Nieko — tik tavo parašo.
   Jijpasirašė net nedirstelėjusi į popierius.
   — Šįryt buvau nuėjusi pasikalbėti su Gilkraistu, — pasakė lyg tarp kitko, grąžindama blankus Danvorčiui.
   Jis tik sužiuro į ją, nustebintas ir pernelyg sujaudintas, kad dar įstengtų pratarti bent žodį.
   — Norėjau išsiaiškinti, ar įmanoma jį įtikinti, kad atidarytų tinklą anksčiau. Paaiškinau, kad nėra jokio reikalo laukti visavertės imunizacijos. Imunizavus kritinę viruso telkinio dalį, viruso pernešimo veiksnys efektyviai sunaikinamas.
   — Tačiau visi tavo argumentai atsimušė kaip žirniai į sieną.
   — Taigi. Gilkraistas tvirtai įsikalęs į galvą, kad virusas prasismelkė per tinklą iš praeities. — Merė atsiduso. — Jis sėdi ir braižo planus, tyrinėdamas A tipo miksoviruso mutacijų cikliškumą. Mutacijų atsikartojimai jam neva byloją, kad vienas iš A tipo miksovirusų, siautusių 1318 — 1319 metais, buvo kaip tik H9N2.
   — Ji vėl pasitrynė kaktą. — Jis nė už ką neatidarys laboratorijos, kol nebus atlikta visiška imunizacija ir atšauktas karantinas.
   — O kada tai įvyks? — paklausė Danvortis, nors ir pats nujautė, koks bus atsakymas.
   — Karantinas atšaukiamas, praėjus septynioms dienoms po visiškos imunizacijos — ir praėjus keturiolikai dienų po paskutinio susirgimo. — Ji kalbėjo tokia intonacija, kokia ir dera pranešti blogas naujienas.
   Po paskutinio susirgimo. Vadinasi, dvi savaitės be naujų atvejų.
   — O kiek laiko truks visos šalies imunizacija?
   — Kai jau turėsime pakankamą kiekį vakcinos — nebeilgai. Per pandemiją pakako aštuoniolikos dienų.
   Aštuoniolika dienų. Ir tai dar — po to, kai bus pagaminta pakankamai vakcinos. Vadinasi, ne anksčiau nei sausio pabaigoje.
   — Per vėlai, — ištarė jis.
   — Žinau. Būtina kuo greičiau identifikuoti užkrato šaltinį — štai ko mums reikia. — Ji vėl nusigręžė į konsolę. — O juk atsakymas slypi kažkur čia, pats supranti. Tiesiog mes ne ten ieškome. — Ji išvedė į ekraną dar vieną kontaktų raizginį. — Ieškojau visų įmanomų tarpusavio sąsajų. Veterinarijos specialybės studentų, pirminių atvejų, gyvenančių netoli zoologijos sodų… kaimo vietovių adresų. Štai — antrinių sąrašas; knaisiojausi, galbūt kas dalyvavęs žąsų medžioklėje. Tačiau vienintelis ryšys su vandens paukščiais, kurį man pavyko susekti — tai kepta žąsis ant Kalėdų stalo.
   Ji išvedė į ekraną pirminių kontaktų sąrašą. Pačiame viršuje vis dar buvo įrašytas Badrio vardas. Merė ilgam užsižiūrėjo į jį, atrodė tokia pat galaižin kur nuklydusi mintimis, kaip ir Montoja, kai narstė kauliukus.
   — Pirmas dalykas, kurį privalo įsisavinti kiekvienas gydytojas — tai pernelyg skaudžiai nepliekti savęs, jei ligonis miršta, — pasakė ji, o Danvortis pagalvojo: kažin, ką ji turi omeny? Kivriną ar Badrį?
   — Iš kailio išsinersiu, bet tinklą trūks plyš reikia atidaryti, — pareiškė jis.
   — Tikiuosi, tau pavyks, — atsakė ji.
   Vis dėlto visa ko paaiškinimas slypėjo ne kontaktų sąrašuose ir ne galaižin kokiuose paukščiuose. Atsakymą slėpė Badris — kad ir kiek jie kamantinėjo pirminius atvejus, kad ir kiek bandė sekti klaidingais pėdsakais, o Badris kaip buvo, taip ir liko vienintelis tikėtinas šaltinis. Badris ir buvo tasai pirminis atvejis; ne kas kitas, o jis buvo susidūręs su viruso telkiniu, iki perkėlimo likus keturioms — šešioms dienoms.
   Danvortis užkopė viršun jo aplankyti. Prie staliuko greta Badrio palatos durų sėdėjo jau kitas sanitaras — aukštas nervingas vaikinas, kuriam pažiūrėjęs niekaip neduotum daugiau septyniolikos.
   — O kur… — prasižiojo Danvortis ir staiga susizgribo net nežinąs šviesiaplaukės slaugės vardo.
   — Susirgo, — pasakė vaikinas. — Vakar. Jau dvidešimta iš slaugių personalo, kurią pakerta virusas, o jų pakeisti jau nebėra kam. Taigi, pasitelkė pagalbon trečiakursius studentus. Aš, tiesą sakant, mokausi dar tik pirmame kurse, bet kadaise mokiausi suteikti pirmąją pagalbą.
   Vakar. Vadinasi, praėjo jau visa diena, o niekas neužrašinėja, ką šneka Badris.
   — Gal ką nors prisimeni, ką kalbėjo Badris, kol buvai su juo? — kad ir nieko nesivildamas, vis dėlto paklausė Danvortis. Pirmakursis studenčiokas… — Gal jis ištarė kokį žodį ar frazę, kurią buvo galima suprasti?
   — Juk jūs — ponas Danvortis, tiesa? — paklausė vaikinas, tiesdamas jam SAA paketą. — Eloiza minėjo, kad jūs norite žinoti viską, ką sako ligonis.
   Danvortis apsivilko apsauginę aprangą iš naujosios siuntos. Apranga buvo baltutėlė, ant chalato nugaros ties kraštais išmarginta mažyčiais juodais kryželiais. Danvorčiui net parūpo, iš kur sugebėta ją iškapstyti.
   — Ji taip sunkiai susirgo, tačiau be paliovos kartojo ir kartojo, kad tai nepaprastai svarbu.
   Vaikinas įleido Danvortį į Badrio palatą dirstelėjo į ekranus virš lovos, paskui pažvelgė į Badrį. Jis bent jau teikiasi pasižiūrėti ir į ligonį, dingtelėjo Danvorčiui.
   Badris gulėjo, rankas ištraukęs virš antklodės ir be paliovos pašiojo ją; jo plaštakos labai jau priminė negyvėlio rankas, pavaizduotas kunigaikščio antkapio iliustracijoje Kolino knygoje. Giliai įkritusios akys buvo atmerktos, bet jis nežiūrėjo nei įDanvortį, nei į sanitarą, nedirstelėjo net į antklodę, kurią nerimstančios jo rankos, regis, visąlaik bandė sugriebti.
   — Teko skaityti apie tai medicinos vadovėlyje, — pasakė vaikinas, — bet savo akimis dar niekada nesu matęs. Tai — dažnai pasitaikantis simptomas, pranašaujantis kvėpavimo sistemos sutrikimais sergančių ligonių galą. — Jis priėjo prie konsolės, kaukštelėjo kelis klavišus, tada dūrė į kairįjį viršutinį ekraną. — Aš viską surašiau čia.
   Ir iš tikrųjų — surašyta buvo viskas, netgi kliedesiai. Vaikinas rašė Badrio šnekas taip, kaip girdėjo, elipsėmis ženklindamas pauzes ir — (sic) — abejotinus žodžius. „Pusė”, — toks žodis buvo ekrane,paskui — „atsargos” (sic) ir „Kodėl jis neateina?”
   — Beveik visa tai — iš vakar dienos, — paaiškino sanitaras. Paskui perstūmė kursorių į apatinį ekrano trečdalį. — Šįryt jis dar bandė kažką sakyti. Bet dabar, žinoma, jau kuris laikas nieko nebesako.
   Danvortis atsisėdo greta Badrio ir paėmė už rankos. Šaltos it ledas — tai buvo justi net per impregnuotą pirštinę. Danvortis dirstelėjo į temperatūros ekraną. Badris jau nebekarščiavo, drauge su aukšta temperatūra išnyko ir bauginančiai tamsus įraudis. Atrodė, kad jo kūnas išvis prarado bet kokią spalvą. Oda buvo šlapių pelenų atspalvio.
   — Badri, — ištarė jis. — Čia aš, ponas Danvortis. Man būtinai reikia kai ko tavęs paklausti.
   Badris neatsakė. Šalta, suglebusi jo ranka gulėjo Danvorčio delne, o antroji be paliovos bergždžiai pešiojo antklodę.
   — Daktarė Arens mano, kad tu galėjai užsikrėsti nuo kokio nors gyvulio, galbūt laukinės anties ar žąsies.
   Sanitaras susidomėjęs dirstelėjo į Danvortį, paskui — vėl į Badrį, tarsi tikėdamasis išvysti dar kokį nors iki šiol neregėtą medicininį reiškinį.
   — Badri, ar įstengtum prisiminti? Galbūt maždaug savaitę prieš perkėlimą buvai susidūręs su antimis ar žąsimis?
   Badrio ranka krustelėjo. Danvortis susitelkęs įsispitrijo į ją, mėgindamas įspėti, ar tai galima laikyti pastangomis kažką pasakyti, tačiau kai truputėlį atgniaužė delną, liesi Badrio pirštai ėmė knaibyti jo delną, pirštus, riešą.
   Staiga Danvortį persmelkė gėda: kurių galų jis riogso ir kamuoja Badrį kažkokiais klausimais, kai šis tuo tarpu jo negirdi, netgi nesuvokia, kad Danvortis čia — ir visiškai tuo nesirūpina.
   Jis paguldė Badrio ranką atgal ant antklodės.
   — Ilsėkis, — ištarė, švelniai ją patapšnodamas. — Pasistenk pailsėti.
   — Kažin, ar jis jus girdi, — pasakė sanitaras. — Ligai šitaip įsibėgėjus, ligonis jau išvis nebūna visai sąmoningas.
   — Taip, žinau, — atsakė Danvortis, bet nepajudėjo iš vietos.
   Sanitaras pareguliavo lašelinę, nervingai nužvelgėją, pareguliavo dar kartą. Paskui sunerimęs pasižiūrėjo į Badrį, trečiąsyk pataisė lašelinę ir galiausiai pasišalino. Danvortis taip ir liko sėdėti, stebėdamas Badrio pirštus, be paliovos peščiojančius antklodę, tarsi mėgintų, bet nevaliotų jos sugriebti. Atrodė, jis iš paskutinių jų dar stengiasi įsikibti. Protarpiais kažką sumurmėdavo, bet taip tyliai, kad išgirsti buvo neįmanoma. Danvortis ėmė švelniai glostyti jam ranką. Po valandėlės peščiojimas kiek aprimo, tik Danvortis nenutuokė, ar tai reikia laikyti geru ženklu, ar ne.
   — Kapinės, — pasakė Badris.
   — Ne, — atsakė Danvortis. — Ne.
   Jis dar kiek pasėdėjo, glostydamas Badriui ranką, bet ilgainiui ėmė atrodyti, kad nuo to — tik dar blogiau, Badris vėl iš paskutiniųjų gniaužė antklodę. Danvortis atsistojo.
   — Pasistenk pailsėti, — dar ištarė ir išėjo.
   Sanitaras sėdėjo prie stalo ir skaitė „Ligonių slaugos” numerį.
   — Prašau pranešti man, kai… — pradėjo Danvortis ir susizgribo, kad užbaigti sakinio nepajėgs. — Prašau pranešti man.
   — Būtinai, pone, — atsakė vaikinas. — Kur jus surasti?
   Danvortis pasirausė kišenėje ieškodamas kokio popiergalio, kur galėtų užrašyti savo telefono numerį, ir čia užčiuopė būtinų atsargų sąrašą. Jį buvo visai bepamirštąs.
   — Būsiu Baliole, — pasakė. — Atsiųskite man pasiuntinį. — Jis pasuko atgal į sandėlį.
   — Deramai neužpildėte blankų, — sugurgždėjo iškrakmolyta senė, kai Danvortis padavė jai popierius.
   — Juk parašas yra, — atkirto jis, brukdamas jai savo sąrašą. — Tai pati ir užpildykite.
   Ji susiraukusi peržvelgė sąrašą.
   — Kaukių ir temperatūrą mušančių kapsulių nebeturime, — pareiškė. Kažkur pagrabaliojusi, ištraukė mažytį butelaitį su aspirino tabletėmis. — Priešvirusiniai preparatai bei sintamicinas irgi baigėsi.
   Aspirino buteliuke buvo gal dvidešimt tablečių. Danvortis įsimetė jį į kišenę ir nudrožė tiesiai į vaistinę Didžiojoje gatvėje. Priešais jos duris būriavosi pulkelis protestuotojų su plakatais: „TAIP NESĄŽININGA!” ir „Kainos kanda!” Danvortis užėjo vidun. Kaukės buvo pasibaigusios, o temperatūrą mušančių kapsulių ir aspirino kaina — užkelta iki debesų. Danvortis susišlavė visas jų atsargas.
   Ištisą naktį jis dalijo pargabentus medikamentus ir peržiūrinėjo Badrio kontaktų sąrašus, ieškodamas bent kokios nors užuominos, kuri galbūt atvestų prie viruso šaltinio. Gruodžio dešimtąją Badris aptarnavo perkėlimo vietoje tinklą „Devynioliktajam amžiui” Vengrijoje, bet sąraše nebuvo paminėta, kurioje tiksliai Vengrijos vietoje; Viljamas, flirtuojąs su visomis sulaikytosiomis, kurios dar stovėjo ant kojų, to irgi nežinojo, o telefonai vėl nebeveikė.
   Neatsigavo jie ir iš ryto, kai Danvortis norėjo paskambinti į ligoninę pasiteirauti apie Badrį. Nukėlus ragelį, nepasigirdo net signalas, bet, vos Danvortis padėjo ragelį, telefonas sučirškė pats.
   Skambino Endriusas. Per trikdžių treškėjimą Danvortis vos girdėjo jo balsą.
   — Atleiskite, kad tiek užtrukau, — pasakė jis ir pridūrė dar kažką, ką visiškai užgožė foninis triukšmas.
   — Nieko negirdžiu! — riktelėjo Danvortis.
   — Sakiau, kad jums labai sunku prisiskambinti! Telefono ryšys… — vėl trikdžiai. — Aš patikrinau parametrus. Naudojau tris skirtingus ilgumos ir platumos koordinačių variantus, tada atlikau trianguliaciją… — sakinio pabaiga vėl pražuvo.
   — Tai kokia ta maksimali laiko paklaida? — suriko Danvortis į ragelį.
   Foniniai triukšmai netikėtai nutilo.
   — Šešios dienos.
   — Toks rezultatas, įvedus ilgumos ir platumos parametrus pagal… — vėl suošė trikdžiai. — Patikrinau tikimybes; galimas maksimalus laiko uždelsimas penkiasdešimties kilometrų perimetro ribose, nepriklausomai nuo ilgumos ir platumos, — vis vien penkeri metai. — Trikdžiai sušniokštė visu pajėgumu, galiausiai ryšys visai nutrūko.
   Danvortis padėjo ragelį. Lyg ir turėjo pasijusti drąsiau, tačiau dabar jis jau iš viso nieko nebepajėgė jausti. Juk Gilkraistas nė neketina atidaryti tinklo sausio šeštąją, nesvarbu, ar Kivrina sėkmingai nuvyko į numatytą vietą, ar ne. Danvortis ištiesė ranką, ketindamas skambinti į Škotijos turizmo biurą, bet, jam nespėjus nukelti ragelio, telefonas vėl suskambėjo.
   — Danvortis klauso! — išbėrė jis, spoksodamas į ekraną, bet vietoj vaizdo vėl išvydo tik mirguliuojantį „sniegą”.
   — Kas? — išgirdo jis moters balsą — kimų, o gal silpną nuo ligos.
   — Atleiskite… — sumurmėjo ji. — Ketinau skambinti… — Ji pridūrė dar kažką, bet jau nieko nebebuvo įmanoma suprasti, ekranas aptemo.
   Danvortis luktelėjo, ar telefonas nesuskambės dar kartą, o nesulaukęs patraukė į Salviną. Magdalenos varpas kaip tik mušė kažkelintą valandą. Skambėjo tarsi laidotuvių varpas nesiliaujančiame lietuje. Tikriausiai jo gausmą išgirdo ir ponia Piantini. Ji stovėjo kieme, apsivilkusi vien naktiniais marškiniais, ir iškilmingai kilnojo rankas jai vienai tegirdimu ritmu.
   — Vidurinis, klaida, reikia vytis, — pasakė ji, kai Danvortis pamėgino nusivesti ją atgal vidun.
   Laukan išlėkė Finčas, atrodė visai pametęs galvą.
   — Tai varpai, pone, — paaiškino jis, stverdamas ponią Piantini už kitos rankos. — Kai tik pradeda skambėti, ji taip susikremta… Manau, šitokiomis aplinkybėmis išvis nereikėtų skambinti.
   Ponia Piantini išsilaisvino iš Danvorčio rankų.
   — Kiekvienas privalo laikytis savojo varpo be pertrūkių, — įpykusi sviedė ji.
   — Taip, visiškai sutinku, — pritarė Finčas laikydamas jos ranką taip tvirtai, tarsi tai būtų varpo virvė. Jis nusivedė ponią Piantini atgal į lovą.
   Atidūmė Kolinas — permirkęs kaip visada, jau kone pamėlynijęs nuo šalčio. Jis plevėsavo atlapais striukės skvernais, o Merės padovanotasis pilkas šalikas be jokios naudos maskatavo po kaklu. Vaikinukas įteikė Danvorčiui Badrio sanitaro raštelį.
   Šis irgi buvo kiaurai šlapias. Parašyta buvo tik tiek: „Badris jus kviečia”, nors žodis „Badris” buvo taip susiliejęs, kad likusi tik pirmoji raidė B.
   — Ar sanitaras ką nors sakė? Badriui blogiau?
   — Ne, tiktai prašė perduoti jums raštelį. O tetulė Merė griežčiausiai prisakė: kai tik pasirodysite ligoninėje, jums būtina suleisti imunitetą stiprinančio preparato. Sakė net nenutuokianti, kada sulauksime analogų.
   Danvortis šoko pagalbon Finčui, kuris galynėjosi su ponia Piantini, stengdamasis įversti ją į lovą, o paskui nuskubėjo į ligoninę, tiesiai į izoliatorių. Prie durų budėjo vėl kitas žmogus — pusamžė slaugė sutinusiomis pėdomis. Ji sėdėjo, susikėlusi kojas ant ekranų, ir kažką žiūrėjo per kišeninį vaizdo grotuvą, bet, išvydusi jį įeinant, tučtuojau atsistojo.
   — Ar jūs — ponas Danvortis? — paklausė, užtverdama jam kelią. — Daktarė Arens liepė jums tučtuojau lipti žemyn pas ją.
   Ji visa tai pasakė ramiai, kone geraširdiškai, ir pirmoji mintis, šovusi Danvorčiui į galvą, buvo tokia: ji tik nenori manęs jaudinti. Nenori, kad pamatyčiau tai savo akimis. Mano: verčiau tegul jau Merė pati man pasako.
   — Tai Badris, ar ne? Jis mirė.
   Ji pažvelgė į jį nuoširdžiai nustebusi.
   — Ne, ką jūs. Jam šįryt jau daug geriau. Nejaugi negavote mano raštelio? Jis jau sėdi lovoje.
   — Sėdi? — perklausė Danvortis ir įsistebeilijo į ją: bene ji pati jau kliedi karščiuodam,a?
   — Savaime suprantama, jis dar labai silpnas, bet jo temperatūra normali, o protas — visai aiškus. O jums reikia eiti į nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrių susitikti su daktare Arens. Ji sakė, kad tai labai skubu.
   Danvortis apstulbęs pažvelgė į Badrio palatos duris.
   — Pasakykite jam, kad ateisiu jo aplankyti iš karto, kai tik galėsiu, — paprašė jis ir išskubėjo.
   Koridoriuje Danvortis kone kaktomuša susidūrė su Kolinu, kuris akivaizdžiai skubinosi pas jį.
   — O tu ką čia veiki? — griežtai paklausė Danvortis. — Bene paskambino koks laborantas?
   — Mane priskyrė specialiai jums saugoti, — paaiškino Kolinas.
   — Tetulė Merė jumis nepasitiki, sako, tik nenusaugok, ir jūs tikrai nepasirūpinsite sustiprinti imuninę sistemą. Privalau nuvesti jus apačion, kad jums suleistų preparatą.
   — Dabar negaliu. Skubus reikalas nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriuje, — pabandė atsipurtyti jo Danvortis, sparčiai žingsniuodamas koridoriumi.
   Kolinui teko kuduliuoti tekinam, kad neatsiliktų.
   — Na, tuomet kai sutvarkysite tą reikalą. Tetulė Merė prisakė nieku gyvu neišleisti jūsų iš ligoninės, kol jums nesuleis imunitetą stiprinančio preparato.
   Merė pasitiko juos prie lifto.
   — Atveža dar vieną ligonę, — paniurusi pranešė ji. — Susirgo Montoja. — Ji pasuko į skyrių. — Ją kaip tik šiuo metu veža iš Vitnio.
   — Montoja? — apstulbo Danvortis. — Šito negali būti. Juk ji triūsia savo kasimvietėje, vienui viena.
   Merė stumtelėjo dvivėres duris.
   — Matyt, ne visiškai viena.
   — Bet ji pati sakė… Ar tu tikrai žinai, jog tai — tas pats virusas? Ji dirbo lietui lyjant. Galbūt persišaldė, gal tai kokia nors visai kita liga.
   Merė papurtė galvą.
   — Greitosios pagalbos personalas iškart atliko preliminarius tyrimus. Rezultatai atitinka mūsiškio viruso duomenis. — Ji sustojo prie registratūros staliuko ir paklausė budinčio gydytojo: — Ar jie jau čia?
   Tas papurtė galvą.
   — Jie ką tik kirto perimetro liniją.
   Merė priėjo prie durų ir pažvelgė į lauką, tarsi nepatikėjusi tuo, ką išgirdo.
   — Ji pati paskambino mums šįryt, visai sutrikusi, nelabai susigaudydama, ką šneka. — Merė vėl atsigręžė vidun. — Paskambinau į Čiping Nortoną — ten artimiausia ligoninė. Pasakiau, kad iš karto siųstų greitąją pagalbą, o jie man: kasinėjimai oficialiai esą karantino ribose. Savo ruožtu mūsų greitoji negalėjo išvažiuoti jos paimti. Galų gale teko įkalbinėti NSA, kad malonėtų išrašyti specialų leidimą išsiųsti greitąją pagalbą… — Merė vėl pažvelgė pro duris. — Kada ji išvažiavo į tą savo kasimvietę?
   — Aš… — Danvortis laužė galvą, stengdamasis prisiminti. Kai ji skambino paklausti apie Škotijos žvejybos agentūras, buvo pirmoji Kalėdų diena. Tą pačią pavakarę ji paskambino dar kartą ir liepė „nesirūpinti”, mat jau buvo nutarusi suklastoti Besingeimo parašą.
   — Pirmąją Kalėdų dieną, — atsakė jis. — Jei tik tą dieną NSA biuras dirbo. Jei ne, — galbūt dvidešimt šeštąją. Ne, juk tai Kalėdų antroji diena… Vadinasi, dvidešimt septintąją. Ir nuo tada ji su niekuo nebuvo susitikusi.
   — Iš kur tu žinai?
   — Kai kalbėjau su ja, ji skundėsi, kad, plūkdamasi viena, niekaip negali apsaugoti radimvietės nuo užtvindymo. Norėjo, kad paskambinčiau į NSA — kad šie atsiųstų keletą studentų jai pagalbon.
   — Kada tai buvo?
   — Prieš dvi… ne, prieš tris dienas. — Jis suraukė antakius. Kada išvis netenka atsigulti, galaižin kiek dienų susilieja į vieną.
   — Ar po to, kai kalbėjosi su tavim, ji galėjo susirasti kokių nors talkininkų fermoje?
   — Žiemą ten išvis nėra nė gyvos dvasios.
   — Kiek prisimenu, Montoja samdo bet ką, kas netyčia pasipainioja netoliese. Tai gal ir pasičiupo kokį praeivį.
   — Ji sakė, kad niekas ten pro šalį nevaikšto. Kasimvietė labai jau atokioje vietoje.
   — Šiaip ar taip, reikia manyti, ką nors susirado. Ji išvyko į kasinėjimus prieš savaitę, o viruso inkubacinis periodas — nuo dvylikos iki keturiasdešimt aštuonių valandų.
   — Atvažiavo greitoji! — sušuko Kolinas.
   Merė atidarė duris; Danvortis ir Kolinas nesitraukė nuo jos nė per žingsnį. Du greitosios gydytojai su apsauginėmis kaukėmis iškėlė neštuvus, užrioglino juos ant ratukų. Vieną gydytojų Danvortis atpažino. Tas pats atgabeno ir Badrį.
   Kolinas pasilenkęs prie neštuvų susidomėjęs žiūrėjo į Montoją
   — ši gulėjo užsimerkusi. Jos galva buvo paramstyta pagalvėmis, veidas išpiltas tamsiu raudoniu — panašiai atrodė ir susirgusi ponia Bryn. Kolinas dar labiau pasilenkė, ir Montoja sukosėjo tiesiai jam į veidą.
   Danvortis sugriebė vaikiščią už striukės apykaklės ir trūktelėjo tolyn nuo neštuvų.
   — Nagi, nešdinkis kuo toliau. Bene stengiesi susigriebti virusą? Ir kodėl nedėvi kaukės?
   — Kaukių nebėra.
   — Tavęs čia išvis neturėtų būti. Nosies tiesumu drožk atgal į Balioląir…
   — Negaliu. Aš įpareigotas būtiniausiai pasirūpinti, kad neišsisukinėtumėte nuo imuniteto stiprinimo procedūros.
   — Tada sėsk čia ir sėdėk. — Danvortis nuvedė jį iki pat kėdės registratūroje. — Ir nemėgink artintis prie ligonių.
   — Verčiau nė nemėginkite nuo manęs pasprukti, — susiraukęs perspėjo Kolinas, bet vis dėlto atsisėdo, išsitraukė iš kišenės kramtomosios gumos gungulą, nušluostė jį į striukės rankovę.
   Danvortis grįžo prie neštuvų.
   — Lupę, — kalbėjo Merė, — mums būtinai reikia kai ko tavęs paklausti. Kada tu susirgai?
   — Šįryt, — atsakė Montoja. Jos balsas buvo visai užkimęs; Danvortis staiga susizgribo, kad kaip tik ji tikriausiai ir buvo ta moteris, kuri jam skambino. — Visą naktį taip klaikiai skėlė galvą… — Ji kilstelėjo purvu aplipusią ranką ir persibraukė antakius.
   — Bet, maniau, dėl to, kad visąlaik dirbau įtempusi akis.
   — Kas dar buvo su tavimi kasimvietėje?
   — Niekas. — Montoja, atrodė, gerokai nustebo.
   — O gal tau ko nors prireikė? Gal kas nors iš Vitnio gabeno tau produktų ar kitokių atsargų?
   Ji jau buvo bepurtanti galvą, bet nuo judesio ją, ko gero, pervėrė dar aštresnis skausmas.
   — Ne. Viską buvau pasiėmusi su savim.
   — Ir nebuvo visiškai jokio žmogaus, kuris padėtų tau kasinėti?
   — Ne. Prašiau pono Danvorčio, kad informuotų NSA, jog man būtinai reikalinga pagalba, bet jis, matyt, to nepadarė. — Merė dirstelėjo į Danvortį, Montoja pasekėjos žvilgsnį. — Ar jie ką nors išsiuntė ten? Jei nesiims ieškoti tuojau pat, jie niekada jo nesuras.
   — Nesuras — ko? — paklausė Danvortis taip ir nesupratęs, ar Montojos kalbomis galima tikėti, ar ji jau pradeda klejoti.
   — Radimvietė jau dabar beveik užtvindyta, — pareiškė ji.
   — Ką reikia surasti?
   — Kivrinos įrašinėj imo prietaisą.
   Staiga jam tvykstelėjo prieš akis vaizdas: Montoja stovi prie kapo, rausiasi dumblinoje dėžutėje, perrinkinėja kaulus, tokius panašius į akmenis… Riešo kaulus. Juk tai buvo riešo kaulai, o Montoja apžiūrinėjo šerpetotus jų kraštus, ieškodama kaulo atskalos, kuri iš tikrųjų buvo mažytis įrašymo prietaisėlis. Kivrinos prietaisas.
   — Visų kapų dar nespėjau atkasti, — kalbėjo Montoja, — o lyti vis nesiliauja. Jie privalo tučtuojau siųsti ką nors tenai.
   — Kapų? — Merė nieko nesuprasdama sužiuro į Danvortį. — Ką ji čia šneka?
   — Ji kasinėja Viduramžių kapus bažnyčios šventoriuje, ieškodama Kivrinos kūno, — su kartėliu atsakė Danvortis. — Ieško to įrašinėj imo prietaisėlio, kurį implanatvai Kivrinai į riešą.
   Merė nesiklausė.
   — Man reikia kontaktų sąrašų, — mestelėjo ji budinčiam gydytojui. Paskui vėl atsisuko į Danvortį. — Juk Badris irgi buvo radimvietėje, tiesa?
   — Taip.
   — Kada?
   — Aštuonioliktąją ir devynioliktąją, — atsakė Danvortis.
   — Kaip tik šventoriaus kapinėse?
   — Taip. Juodu su Montoja atidarinėjo riterio kapą.
   — Kapą… — pakartojo Merė taip, tarsi tai būtų atsakymas į kažkokį klausimą. Paskui pasilenkė prie Montojos. — Kokio senumo tas kapas?
   — 1318-ųjų, — atsakė Montoja.
   — Ar šią savaitę tu ir dirbai prie riterio kapo? — paklausė Merė.
   Montoja krustelėjo galvą — ketino linktelėti, persigalvojo.
   — Kai tik pajudinu galvą, ji išsyk pradeda svaigti, — pasiteisino ji. — Būtinai reikėjo iškelti skeletą. Į kapą prasisunkė vanduo.
   — Kurią dieną dirbai prie to kapo?
   Montoja suraukė antakius.
   — Nebeprisimenu. Man rodos, diena anksčiau, nei pradėjo skalambyti varpai.
   — Vadinasi, trisdešimt pirmąją, — pasakė Danvortis ir pasilenkė prie Montojos. — Ar po to dar rausėtės po tą kapą?
   Ji vėl bandė papurtyti galvą.
   — Paleidau kontaktų sąrašus, — įsiterpė budintis gydytojas.
   Merė nuskubėjo prie stalo ir pati sėdo prie klaviatūros. Paspaudė kelis klavišus, pažiūrėjo į ekraną, surinko dar kažkokią kombinaciją.
   — Kas yra? — sujudo Danvortis.
   — O kokios sąlygos šventoriuje? — paklausė Merė.
   — Sąlygos? — Danvortis, regis, nieko nesuprato. — Na, dumblynas. Ji uždangstė visą šventorių brezentu, bet lietaus vanduo vis vien prasiskverbia.
   — Šilta?
   — Taip. Ji minėjo, kad tvanku ir drėgna. Mat apsistatę ten elektrinėmis krosnelėmis. Kas čia dedasi?
   Merė pirštu braukė per ekraną, kažko ieškodama.
   — Virusai — nepaprastai gajūs organizmai, — pasakė. — Neveiklumo būsenoje gali išgyventi neįtikėtinai ilgai, o paskui, sąlygoms pasikeitus, vėl atgyja. Gyvybingų virusų aptikta net Egipto mumijose. — Jos pirštas sustojo prie kažkokios datos. — Taip ir maniau. Badris susirgo ketvirtą dieną po to, kai dirbo kasimvietėje.
   Ji grįžtelėjo į budintį gydytoją.
   — Tučtuojau siųskite grupę specialistų į kasimvietę, — paliepė.
   — Gaukite NSA leidimą. Pasakykite, kad, ko gero, būsime suradę viruso šaltinį. — Surinkusi dar vieną kombinaciją, ji atsidarė kitą ekraną, pervedė pirštu pasirodžiusias pavardes, dar kažką įrašė, tada atsilošė, nenuleisdama akių nuo ekrano. — Turime keturis pirminius atvejus, kurių tiesioginis ryšys su Badriu nenustatytas. Du iš jų keturios dienos prieš susirgdami lankėsi kasimvietėje. Dar vienas buvo ten trimis dienomis anksčiau.
   — Nejaugi virusas radimvietėje? — paklausė Danvortis.
   — Taip. — Merė liūdnai šyptelėjo jam. — Panašu, kad vis dėlto Gilkraisto tiesa. Virusas tikrai pasiekė mus iš praeities — iš riterio kapo.
   — Kivrina irgi buvo ten, — pasakė Danvortis.
   Dabar jau nieko nesuprato Merė.
   — Kada?
   — Paskutiniojo sekmadienio prieš perkėlimą popietę. Devynioliktosios.
   — Tikrai žinai?
   — Ji pati sakė man prieš iškeliaudama. Norėjo, kad jos rankos atrodytų kuo autentiškiau.
   — O Dievulėliau… — kvėptelėjo Merė. — Jeigu ji buvo susidūrusi su virusu keturios dienos prieš perkėlimą, tuo metu jai dar nebuvo suleista imunitetą stiprinančio preparato. Virusas galėjo pradėti daugintis ir prasibrauti įjos organizmą. Ji galėjo susirgti.
   Danvortis stvėrė jai už rankos.
   — Bet juk tai neįmanoma! Tinklas nebūtų jos praleidęs, jei būtų grėsęs pavojus, kad ji gali užkrėsti vietinius žmones!
   — Ji nieko negalėjo užkrėsti, — atsakė Merė. — Jei virusas — tikrai iš riterio kapo, jei riteris tikrai mirė nuo to paties viruso 1318-aisiais, tuomet ano meto žmonių ji jokiu būdu negalėjo užkrėsti. To meto žmonės šia viruso atmaina buvo jau persirgę — ir įgiję imunitetą. — Ji greitu žingsniu pripuolė prie Montojos. — Kai Kivrina buvo kasimvietėje, ar ji dirbo prie riterio kapo?
   — Nežinau, — atsakė Montoja. — Tuo metu aš ten nebuvau. Turėjau susitikti su Gilkraisto.
   — O kas gali žinoti? Kas dar tą dieną buvo ten?
   — Niekas. Visi atostogoms išsivažinėjo namo.
   — Tai iš kur Kivrina galėjo žinoti, ką jai daryti?
   — Savanoriai išvykdami palikdavo vieni kitiems raštelius.
   — O kas buvo ten tos dienos rytą? — paklausė Merė.
   — Badris, — atsakė Danvortis ir tekinas išskubėjo į izoliatorių.
   Jis tiesiu taikymu įžirgliojo į Badrio palatą. Užklupta iš netyčių, sesuo, sėdėjusi užsikėlusi sutinusias kojas ant displėjų, riktelėjo jam pavymui:
   — Jums negalima eiti vidun be apsauginės aprangos!
   Ji dar bandė jį vytis, bet jis jau buvo viduje.
   Badris tysojo pusiau gulomis, paramstytas pagalvėmis. Buvo labai išblyškęs, tarsi liga būtų nuskalavusi bet kokią jo odos spalvą, atrodė visai silpnas, bet, kai tik Danvortis įsiveržė vidun ir prašneko, iškart pakėlė akis.
   — Ar Kivrina dirbo prie riterio kapo? — be jokių užuolankų paklausė Danvortis.
   — Kivrina? — Badrio balsas buvo toks silpnas, kad vos girdėjosi.
   Slaugė atlapojo duris.
   — Pone Danvorti, jums negalima čionai…
   — Sekmadienį, — kalbėjo Danvortis. — Tu turėjai palikti jai raštelį su nuorodomis, ką reikia daryti. Ar parašei jai, kad imtųsi kapo?
   — Pone Danvorti, jūs užsikrėsite virusu!.. — putojo slaugė.
   Vidun įpuolė Merė, tempdamasi ant rankų impregnuotas pirštines.
   — Tau tikrai nevalia kelti kojos čionai, neapsivilkus apsaugine apranga, Džeimsai, — perspėjo ji.
   — Aš jam sakiau, daktare Arens, — prapliupo slaugė. — Bet jis prasibrovė pro mane ir…
   — Ar palikai kasimvietėje raštelį Kivrinai, kad imtųsi rausioti riterio kapą? — neatlyžo Danvortis.
   Badris silpnai linktelėjo.
   — Vadinasi, ji turėjo kontaktą su virusu ir galėjo užsikrėsti, — pasakė Danvortis Merei. — Sekmadienį. Keturios dienos prieš išvykdama.
   — O ne… — kvėptelėjo Merė.
   — Kas yra? Kas atsitiko? — sunerimo Badris. Jis atsirėmė rankomis, stengdamasis pasikelti aukščiau. — Kur Kivrina? — Jo žvilgsnis lakstė nuo Danvorčio prie Merės ir atgal. — Juk jūs ištraukėte ją, tiesa? Ištraukėte iš karto, kai tik supratote, kas nutiko? Nejaugi jūs jos neištraukėte?
   — Tai kas gi nutiko? — aidu atsiliepė Merė. — Ką tu nori pasakyti?
   — Jums būtinai reikėjo tučtuojau ją ištraukti, — atsakė Badris.
   — Ji ne 1320-uosiuose. Ji — 1348-uosiuose.

   — Negali būti, neįmanoma, — pratarė Danvortis.
   — 1348-uosiuose? — visiškai suglumo Merė. — Bet taip juk iš tikrųjų negali būti. Tais metais užgriuvo Juodoji Mirtis.
   Ji niekaip negalėjo pakliūti į 1348-uosius, galvojo Danvortis. Juk Endriusas tvirtino, kad maksimalus įmanomas laiko uždelsimas — tik penkeri metai. O Badris tikino, kad Puhalskio įvestos koordinatės — teisingos.
   — 1348-uosiuose? — negalėjo atitokti Merė. Danvortis pastebėjo, kaip ji dirstelėjo į ekranus ant sienos Badriui už nugaros, tarsi vildamasi, kad jis vis dar kliedi. — Tu visiškai tikras?
   Badris linktelėjo.
   — Supratau, jog kažkas negerai, iš karto, kai tik pastebėjau laiko paklaidą… — Jis atrodė toks pat suglumęs kaip ir Merė.
   — Tokia laiko paklaida, kuri permestų ją į 1348-uosius — visiškai neįmanoma, — įsiterpė Danvortis. — Prašiau Endriuso, kad patikrintų parametrus. Jis sako, kad maksimali įmanoma laiko paklaida — tik penkeri metai.
   Badris papurtė galvą.
   — Laiko paklaida niekuo dėta. Ji buvo vos keturios valandos. Per mažai… Perkeliant žmogų į šitokią tolimą praeitį, laiko paklaida turėtų būti mažų mažiausiai keturiasdešimt aštuonios valandos.
   Vadinasi, laiko paklaida nebuvo per didelė. Priešingai — per maža. Danvorčiui nė į galvą nešovė paklausti Endriuso, kokia gali būti minimali paklaida — jį domino tik maksimali.
   — Net nežinau, kas nutiko, — kalbėjo Badris. — Man taip siaubingai skaudėjo galvą. Visą laiką, kol derinau tinklą, man taip skaudėjo galvą…
   — Tai dėl viruso, — paaiškino Merė. Ji atrodė visiškai priblokšta. — Galvos skausmas ir dezorientacija — pirmieji požymiai. — Ji susmuko į kėdę prie lovos. — Tūkstantis trys šimtai keturiasdešimt aštuntieji…
   1348-ieji. Danvorčiui niekaip netilpo galvoj. Jis nerimavo, kad Kivrina gali pasigauti virusą, nerimavo, kad laiko paklaida gali būti pernelyg didelė… O ji visą tą laiką buvo 1348-uosiuose. Maras pasiekė Oksfordą 1348-aisiais. Per pačias Kalėdas.
   — Kai tik pamačiau, kokia maža laiko paklaida, iš karto supratau, jog kažkas negerai, — kalbėjo Badris. — Taigi, iškėliau į ekraną koordinates…
   — Pats sakei, kad patikrinai Puhalskio įvestas koordinates! — kaltinančiu tonu drėbė Danvortis.
   — Jis juk asistentas, dirba vos pirmi metai. Niekada nėra aptarnavęs nuotolinio perkėlimo tinklo. O Gilkraistas ir išvis nenutuokė, kas vyksta. Aš juk stengiausi jums pasakyti. Ar susitikimo vietoje jos nebuvo? — Jis pažvelgė į Danvortį. — Kodėl jūs neištraukėte jos atgal?
   — Mes nežinojome, — atsakė Merė, vis dar visiškai apdujusi. — Tau taip ir nepavyko nieko suprantamai mums pasakyti. Pernelyg smarkiai karščiavai.
   — Maras išgalabijo penkiasdešimt milijonų žmonių, — pasakė Danvortis. — Išžudė pusę Europos.
   — Džeimsai, — tarstelėjo Merė.
   — Aš stengiausi jums pasakyti, — pakartojo Badris. — Dėl to ir bėgau jūsų pakviesti. Kad ištrauktume ją atgal, kol j i dar nepasišalinusi iš susitikimo vietos.
   Jis iš tikrųjų stengėsi pasakyti. Tekinas bėgo visą kelią iki baro. Per kliokiantį lietų bėgo, net neužsimetęs palto, šito jam pasakyti, bėgo, stumdydamas į šalis kalėdinę minią, pirkinių krepšius ir skėčius, tarsi jų nė būt nebūtų, atskuodė permirkęs, sustiręs nuo šalčio, karštinės krečiamas, barškančiais dantimis. Kažkas negerai.
   Aš juk stengiausi jums pasakyti. Iš tikrųjų stengėsi. Jis sakė: „Tai išžudė pusę Europos”. Jis sakė: „Tai žiurkės”. Jis klausė: „Kurie dabar metai?” Jis iš tikrųjų labai stengėsi pasakyti.
   — Jei taip nutiko ne dėl laiko paklaidos, vadinasi, klaida įvelta suvedant koordinates, — Danvortis įsikibo lovos krašto.
   Badris atšlijo, kone prasmegdamas pagalvėse tarsi į kampą užspeistas žvėris.
   — Sakei, kad Puhalskio suvestos koordinatės — teisingos.
   — Džeimsai, — įspėjamai tarstelėjo Merė.
   — Koordinatės — vienintelė įmanoma kita klaidos priežastis! — užriko Danvortis. — Laiko paklaida — arba koordinatės, bet kas kita būtų išsyk sustabdę perkėlimo procesą! Juk tu sakei, kad dukart jas patikrinai. Sakei, kad neaptikai nė menkiausios klaidos.
   — Neaptikau, — sutiko Badris. — Bet vis vien negalėjau visiškai pasikliauti. Baiminausi, kad jis nebūtų suklydęs skaičiuodamas žvaigždžių pozicijas — tokios klaidos taip lengvai nepastebėsi. — Jo veidas tapo visiškai pilkas. — Aš ištryniau jo koordinates ir pats suvedžiau jas iš naujo. Perkėlimo rytą.
   Perkėlimo rytą. Kai jam siaubingai skaudėjo galvą. Kai jau kamavo kylanti temperatūra, kai orientacija jau buvo sutrikusi… Danvortis prisiminė, kaip Badris sėdėjo prie valdymo pulto, kaip maigė klavišus, kaip suraukęs antakius žvelgė į displėjaus ekranus. Aš juk savo akimis mačiau, kaip jis tai padarė, pagalvojo jis. Stovėjau ir žiūrėjau, kaip jis išsiunčia Kivriną tiesiai į Juodąją Mirtį.
   — Net nežinau, kas atsitiko, — pasakė Badris. — Man tikriausiai…
   — Maras nušlavė ištisus kaimus, — kalbėjo Danvortis. — Žmonių išmirė tiek, kad nebeliko kam laidoti kūnų…
   — Palik jį ramybėj, Džeimsai, — įsikišo Merė. — Juk jis nekaltas. Jis sirgo.
   — Sirgo… — pakartojo Danvortis. — Kivrina galėjo užsikrėsti tuo tavo virusu. Ir atsidūrė 1348-uosiuose.
   — Džeimsai, — pakartojo Merė.
   Jis nebelaukė, ką ji dar pasakys. Atplėšė duris ir išpuolė lauk.
   Kolinas sėdėjo koridoriuje — sūpavosi ant kėdės atsilošdamas taip, kad priekinės jos kojos nebesiekė žemės.
   — A, štai ir jūs, — tarstelėjo jis.
   Danvortis nestabtelėjęs pražirgliojo pro jį.
   — Kur taip skubate? — Kolinas triukšmingai dunkstelėjo priekines kėdės kojas ant grindų. — Tetulė Merė prisakė nieku gyvu neleisti jums išeiti, kol negausite imunitetą stiprinančio preparato.
   — Jis svirtelėjo į šoną, spėjo atsiremti ranka ir atsistojo. — Ir kodėl jūs nedėvite apsauginės aprangos?
   Danvortis išdūmė pro duris.
   Kolinas, čiūžindamas kojomis, nuskubėjo jam iš paskos.
   — Tetulė Merė prisakė nė už ką neleisti jums išeiti!
   — Neturiu laiko imuniteto stiprinimui, — sviedė Danvortis. — Ji — 1348-uosiuose.
   — Tetulė Merė?
   Danvortis nužingsniavo koridoriumi.
   — Gal Kivrina? — Kolinas pasileido tekinas, kad j į pasivytų. — Taip juk negali būti! Juk kaip tik tais metais užgriuvo Juodoji Mirtis, tiesa?
   Danvortis atplėšė duris į laiptinę ir nugrumėjo laiptais žemyn, vienu žingsniu peršokdamas per dvi pakopas.
   — Nieko nesuprantu, — nesiliovė Kolinas. — Kaip atsitiko, kad ji atsidūrė 1348-uosiuose?
   Danvortis pastūmė duris laiptų apačioje ir nudrožė koridoriumi prie telefono automato, tuo pat metu rausdamasis palto kišenėje kišeninio kalendoriaus, kurį jam padovanojo Kolinas.
   — Kaip jūs ketinate ją ištraukti? — nerimo Kolinas. — Juk laboratorija užrakinta.
   Danvortis išsitraukė kalendorių ir kibo sklaidyti lapus. Endriuso numerį prisiminė užsirašęs kažkur gale.
   — Ponas Gilkraistas jūsų neįleis. Kaip jūs pateksite į laboratoriją? Ponas Gilkraistas sakė tikrai jūsų ten neįleisiąs!
   Endriuso numeris buvo pakraigliotas pačiame paskutiniame puslapyje. Danvortis stvėrė ragelį.
   — O net jei jis ir įsileistų jus, kas aptarnaus tinklą? Ponas Čauduris?
   — Endriusas, — mestelėjo Danvortis ir ėmė rinkti numerį.
   — O aš maniau, kad jis neatvažiuoja? Išsigandęs viruso.
   Danvortis prispaudė ragelį prie ausies.
   — Nė nesitikėkite, kad aš ją ten paliksiu.
   Atsiliepė kažkokia moteris.
   — Čia — 24837, — pasakė. — „H. F. Shepherds, Limited”.
   Danvortis bukai įsistebeilijo į kalendorių, kurį vis dar laikė rankoje.
   — Aš skambinu Ronaldui Endriusui, — pasakė. — Koks jūsų numeris?
   — 24837, — jau nekantraudama atsakė ji. — Čia tokio nėra.
   Danvortis nutrenkė ragelį.
   — Prakeikti telefonų tinklai! — sušnypštė. Ir pradėjo rinkti numerį iš naujo.
   — Net jeigu jis sutiks atvažiuoti, kaip jūs surasite ją? — kamantinėjo Kolinas, per Danvorčio petį žvilgčiodamas į telefoną. — Juk ji dar nebus atėjusi į sutartą vietą, argi ne taip? Susitikimo data — tik po trijų dienų!
   Danvortis klausėsi pypsėjimo ragelyje ir svarstė, ko galėjo imtis Kivrina, kai susigaudę, kur atsidūrusi. Grįžo į susitikimo vietą ir laukė ten — be jokios abejonės. Jei tik galėjo. Jei tik netysojo paslika, pakirsta viruso. Jei tik niekam nešovė į galvą apkaltinti jos atnešus marą į Skendgeitą.
   — Čia — 24837, — atsiliepė tas pats moters balsas. — „H. F. Shepherds, Limited”.
   — Koks čia, po galais, numeris!? — užriko Danvortis.
   — 24837, — suirzusi pakartojo moteris.
   — 24837, — sušniokštė Danvortis. — Juk kaip tik šiuo numeriu aš ir mėginu prisiskambinti!
   — Visai ne tuo, — įsikišo Kolinas. Jis ištiesė ranką ir bakstelėjo pirštu į kalendoriuje užrašytą Endriuso telefono numerį. — Jūs supainiojote skaičius. — Jis ištraukė ragelį Danvorčiui iš rankos. — Leiskite, aš surinksiu. — Jis suspaudė mygtukus, tada grąžino ragelį Danvorčiui.
   Dabar signalas ragelyje skambėjo jau kitaip, tarytum gerokai toliau. Danvortis galvojo apie Kivriną. Juk maras smogė ne visur iš karto. Oksfordą jis tikrai pasiekė per Kalėdas, tačiau neįmanoma įspėti, kada pradėjo šienauti Skendgeitą.
   Niekas neatsiliepė. Danvortis sulaukė dešimto pyptelėjimo. Vienuolikto. Niekaip nevaliojo prisiminti, kokiu keliu slinko maras. Atėjo iš Prancūzijos — tas aišku. Vadinasi, be jokios abejonės, — iš rytų pusės, per Lamanšą. O Skendgeitas — į vakarus nuo Oksfordo. Vadinasi, gali būti, kad Skendgeitą maras pasiekė tik po Kalėdų.
   — Kur knyga? — paklausė jis Kolino.
   — Kokia knyga? Turite omeny — darbo kalendorių? Štai jis, čia pat.
   — Knyga, kurią padovanojau tau per Kalėdas. Kodėl neturi jos? _v
   — Čia? — Kolinas gerokai sutriko. — Kaip aš ją nešiosiuos — sveria ne mažiau penkių stonų!
   Kitame laido gale vis dar niekas neatsiliepė. Danvortis bloškė ragelį, stvėrė kalendorių ir puolė prie durų.
   — Tikėjausi, kad visur nešiosies ją su savim. Bene nežinai, kad siaučia epidemija?
   — Pone Danvorti, jūs gerai jaučiatės?
   — Drožk ir atnešk ją! — paliepė Danvortis.
   — Ką? Dabar pat?
   — Bėk į Baliolą ir atnešk knygą! Noriu sužinoti, kada maras pasiekė Oksfordo grafystę. Ne patį Oksfordą. Kaimus. Ir kokia kryptimi slinko.
   — O kur jūs einate? — paklausė Kolinas, kulniuodamas gretajo.
   — Priversiu Gilkraistą atidaryti laboratoriją.
   — Jeigu jis nesutiko atidaryti jos dėl gripo, tai jau dėl maro — nieku gyvu nesutiks.
   Danvortis atidarė duris ir išėjo laukan. Lietus pylė kaip iš kibiro. Protestuojantys Europos Sąjungos nekentėjai gūžėsi po ligoninės stogine. Vienas atsitraukė nuo savo bendrų ir prisiartino, kišdamas Danvorčiui lankstinuką. Kolino tiesa. Jei Gilkraistas ir sužinos viruso šaltinį, tai nieko nepakeis. Jis vis vien taip ir liks tvirtai įsitikinęs, jog virusas prasismelkė per tinklą. Tad dabar tik dar labiau drebins kinkas — nė už ką nesutiks atidaryti tinklo baimindamasis, kad čionai prasibraus dar ir maras.
   — Duok šen lapą popieriaus, — tarstelėjo jis, grabaliodamasis kišenėje rašiklio.
   — Lapą popieriaus? — perklausė Kolinas. — O kam?
   Danvortis išplėšė lankstinuką protestuotojui iš rankų ir ėmė skrebenti švariojoje lapelio pusėje.
   — Ponas Besingeimas pasirašo leidimą atidaryti tinklą, — pareiškė jis.
   Kolinas dirstelėjo į lapelį.
   — Juk jis nė už ką tuo nepatikės, pone Danvorti. Leidimas, pakraigliotas ant lankstinuko?
   — Tuomet atnešk man lapą popieriaus! — užbaubė Danvortis.
   Kolino akys išsiplėtė.
   — Gerai, gerai, atnešiu. O jūs palaukite čia, gerai? — ėmėsi raminti jis Danvortį. — Niekur nenueikite.
   Jis šmurkštelėjo atgal į ligoninę ir tučtuojau išniro vėl, gniauždamas saujoje keletą kopijavimo popieriaus lapų. Danvortis plėšte išplėšė juos vaikinukui iš rankų ir paskubomis paskrebeno įsakymą Besingeimo vardu.
   — Bėk, atnešk knygą, — paliepė. — Susitiksime Brasenozėje.
   — O jūsų paltas?
   — Nėra kada, — atsakė Danvortis. Keturlinkai sulankstė popierius ir įsibruko į švarko užantį.
   — Lyja. Gal reikėtų palaukti taksi? — pasiūlė Kolinas.
   — Nėra jokių taksi. — Danvortis nuskubėjo gatve.
   — Tetulė Merė mane užmuš! — riktelėjo Kolinas jam pavymui.
   — Ji sakė, jog aš atsakau už tai, kad jums būtinai atliktų imuniteto stiprinimo procedūrą!
   Iš tikrųjų turbūt vertėjo palaukti taksi. Lietus pilte pylė įžambiomis ledinėmis čiurkšlėmis, kurios po kokios valandos tikriausiai virs sniegdraba. Žvarba smelkė Danvortį iki kaulų smegenų.
   Lietus bent jau išvaikė piketuotojus. Priešais Brasenozės vartus jau niekas nesibūriavo, tik plaikstėsi keletas numestų lankstinukų. Įėjimas į Brasenozę buvo užtvertas — kelią užkirto masyvūs ištraukiami geležiniai vartai. Budintysis buvo nulindęs į sarginę ir nuleidęs langines.
   — Atidarykite! — sustūgo Danvortis. Įsikibęs jis ėmė smarkiai purtyti vartus, šie sutarškėjo. — Atidarykite, tučtuojau!
   Budintysis praskleidė langinę ir užmetė akį laukan. Išvydęs, kad vėl laužiasi Danvortis, jis akimirką išsigando, bet tuoj pat pasirodė gana karingai nusiteikęs.
   — Brasenozėje paskelbtas karantinas, — pasakė jis. — Įeiti čionai draudžiama.
   — Atidarykite vartus, tuojau pat! — įsakė Danvortis.
   — Bijau, kad šito nieku gyvu negaliu daryti, pone, — atsakė jis.
   — Ponas Gilkraistas griežtai įsakė ničnieko neįleisti į Brasenozę tol, kol bus tiksliai nustatytas viruso šaltinis.
   — Mes jau žinome šaltinį, — pareiškė Danvortis. — Atidarykite vartus.
   Budintysis vėl nuleido langinę, bet po minutės išlindo iš sarginės ir atėjo prie vartų.
   — Ar tikrai kalti Kalėdinės eglutės blizgučiai? — paklausė jis. — Girdėjau, kad virusu buvo užkrėstos blizgučių girliandos.
   — Ne, — atsakė Danvortis. — Atidarykite vartus ir įleiskite mane.
   — Nežinau, ar galiu jus įsileisti, pone. — Budintysis jautėsi nelabai smagiai. — Ponas Gilkraistas…
   — Ponas Gilkraistas jau nebevadovauja fakultetui, — atkirto Danvortis. — Jis išsitraukė iš užančio perlenktą popieriaus lapą ir pro metalinius vartų virbus įkišo budinčiajam.
   Šis, nepaisydamas lietaus, išlankstė lapą ir perskaitė.
   — Ponas Gilkraistas — jau nebe laikinai einantis dekano pareigas, — pasakė Danvortis. — Atsakingu už perkėlimą ponas Besingeimas skyrė mane. Atidarykite vartus.
   — Ponas Besingeimas… — suniurzgė budintysis, apžiūrinėdamas jau spėjusį išskysti parašą. — Tuojau surasiu raktus, — pasakė.
   Jis nukrypavo atgal į sarginę, nusinešdamas ir pasirašytą leidimą. Danvortis gūžėsi prie vartų, stengdamasis pasislėpti nuo ledinio lietaus ir drebėdamas visu kūnu.
   O jis dar jaudinosi, kad Kivrinai galbūt teko miegoti susirangius ant gruodo sukaustytos žemės! Pasirodo, ji pakliuvo į patį pragaišties epicentrą, kai žmonės mirtinai sušaldavo tik dėl to, kad niekas nebepastovėjo ant kojų ir nebuvo kam pakapoti malkų, o gyvuliai masiškai krito tiesiog laukuose, nes neliko žmonių, kurie pargintų juos namo. Aštuoniasdešimt tūkstančių aukų Sienoje, trys šimtai tūkstančių — Romoje, daugiau nei šimtas tūkstančių — Florencijoje. Pusė Europos.
   Galų gale pasirodė budintysis su dideliu kezulu raktų, sukabintų ant žiedo. Jis prisiartino prie vartų.
   — Tuojau atidarysiu, pone, — pasakė, ieškodamas tinkamo rakto.
   Be jokios abejonės, Kivrina skubiai grįžo prie plyšio, kai tik susigaudę patekusi į 1348-uosius. Tikriausiai visą laiką ir kiūtojo ten laukdama, kol tinklas atsidarys, nuogąstaudama, kodėl jie neskuba jos pasiimti.
   Jeigu tik ji suprato atsidūrusi 1348-uosiuose. Ir iš kur galėjo tai suprasti? Badris pasakė jai, kad laiko paklaida turėtų būti kelios dienos. Taigi, datąji, reikia manyti, sutiksimo pagal šventąsias Advento dienas ir pamanė atvykusi kaip tik ten, kur ir ketino keliauti. Jai tikrai nešaus į galvą ko nors pasiklausti, kokie dabar metai. Net nesuabejos, kad metai — 1320-ieji, o tuo tarpu maras nenumaldomai slinks jos link.
   Spynos užraktas spragtelėjo; Danvortis pastūmė vartus — tik tiek, kad pratilptų pro plyšelį prasiskverbti vidun.
   — Pasiimkite raktus, — tarė jis. — Atrakinsite man laboratoriją.
   — Tarp šitų laboratorijos rakto nėra, — pasakė budintysis ir šmurkštelėjo atgal į sarginę.
   Šaltis praėjime tiesiog stingdė, įžambios ir vis labiau šaltėjančios lietaus srovės skalavo šaligatvį net po stogu. Danvortis susigūžė prie pat sarginės durų, stengdamasis pajusti bent lašelį iš vidaus sklindančios šilumos, ir stipriai įrėmė kumščius į kišenių dugną, tramdydamas drebulį.
   Jis nuogąstavo dėl galvažudžių ir vagių, o ji tuo tarpu nublokšta į 1348-uosius, kai numirėliai buvo rietuvėmis kraunami tiesiog gatvėse, kai vietiniai, panikos apimti, neklausinėdami degino ant laužo žydus ar bet ką nepažįstamą.
   Jis taip smarkiai nerimavo dėl to, kad Gilkraistas nesiteikė net patikrinti parametrų, kad užkrėtė savo nerimu ir Badrį, o Badris, jau karščiuodamas, sumanė iš naujo įvesti koordinates. Jūs taip nerimavote.
   Staiga jis susizgribo, kad budintysis negrįžta pernelyg ilgai — tikriausiai suskubo perspėti Gilkraistą.
   Jis žingtelėjo prie durų, bet tą akimirką išniro budintysis su skėčiu rankose. Keiktelėjęs dėl šalčio, jis pasiūlė prisiglausti po skėčiu ir Danvorčiui.
   — Aš šiaip ar taip permirkęs iki siūlo galo, — atsisakė skėčio Danvortis ir pirmas nužingsniavo per kiemą.
   Skersai laboratorijos duris buvo ištiesta geltona plastikinė juosta. Danvortis nuplėšė ją, o budintysis tuo tarpu rausėsi kišenėse, ieškodamas rakto atjungti signalizaciją, skėtį perimdamas tai į vieną ranką, tai į kitą.
   Danvortis per petį dirstelėjo į Gilkraisto būstą. Jo langai žvelgė kaip tik į laboratoriją, o svetainėje degė šviesa, tačiau Danvortis taip ir nepastebėjo jokio krustelėjimo.
   Budintysis pagaliau surado kortelę, atstojančią raktą nuo signalizacijos. Išjungęs signalizaciją, suskato ieškoti rakto nuo pačių durų.
   — Aš vis dar nesu tikras, kad galiu atidaryti jums laboratoriją be pono Gilkraisto leidimo, — pratarė jis.
   — Pone Danvorti! — per kiemą, rėkdamas visa gerkle, skuodė Kolinas. Abu sužiuro į jį. Vaikinukas atlėkė tekinas — kiaurai permirkęs, po pažastimi spausdamas knygą, susuktą į šaliką. — Kai… kurias… Oksfordo… grafystės… dalis… jis… pasiekė… tik… kovo… mėnesį, — dusdamas sušniokštė jis, po kiekvieno žodžio stabtelėdamas atsikvėpti. — Atleiskite… Visą… kelią… bėgau tekinas.
   — Kurias dalis? — paklausė Danvortis.
   Kolinas įbruko knygą jam ir susirietė, delnais įsirėmęs į kelius, alsuodamas giliai ir triukšmingai.
   — Čia… neparašyta.
   Danvortis nuvyniojo šaliką ir atskleidė knygą ties tuo puslapiu, kurį jam pažymėjo Kolinas, tačiau raidės pro aplytus akinius pernelyg liejosi, o ir atversti lapai kaipmat permirko ir sulipo.
   — Čia rašo, kad pirmiausia maras smogė Melkombui, o paskui ėmė slinkti į šiaurę, Bato link, ir į rytus, — ėmė dėstyti Kolinas. — Rašo, kad Oksforde maras ėmė siausti per Kalėdas, o Londone — tik kitų metų spalį, tačiau kai kuriose Oksfordo grafystės dalyse susirgimų nebūta iki vėlyvo pavasario, o atskiruose kaimuose — net iki liepos mėnesio.
   Danvortis nereginčiu žvilgsniu dėbsojo į neįskaitomus puslapius.
   — Tai dar nieko mums nepasako, — pratarė jis.
   — Žinau, — sutiko Kolinas. Jis išsitiesė, bet vis dar negalėjo kaip reikiant atgauti kvapo. — Tačiau bent jau paaiškėjo, kad per Kalėdas maras pasklido dar toli gražu ne po visą Oksfordo grafystę. Galbūt ji — kaip tik viename iš tų kaimų, kurie liko saugūs iki liepos mėnesio.
   Danvortis nušluostė sulytus puslapius kadaruojančiu šaliko galu ir užvertė knygą.
   — Iš Bato jis ėmė šliaužti į rytus, — tyliai ištarė. — O Skendgeitas — visiškai netoli į pietus nuo Oksfordo-Bato kelio.
   Budintysis galų gale išsirinko raktą. Ir įkišo į spyną.
   — Bandžiau dar kartą skambinti Endriusui, bet niekas neatsakė.
   Budintysis atidarė duris.
   — Kaip jūs ketinate be laboranto pajungti tinklą? — paklausė Kolinas.
   — Pajungti tinklą? — nugirdo budintysis; raktąjis vis dar laikė rankoje. — O aš maniau, kad jums reikia paimti kažkokią informaciją iš kompiuterio! Ponas Gilkraistas tikrai prieštarautų ketinimams jungti tinklą be jo leidimo. — Jis vėl išsitraukė Besingeimo pasirašytą leidimą ir peržvelgė jį.
   — Jungti tinklą leidžiu aš, — atšovė Danvortis ir prasigrūdo pro jį į laboratoriją.
   Budintysis žengė paskui jį, bet su išskleistu skėčiu įstrigo duryse ir suskato graibytis rankenoje įtaisytos suskliaudimo sagtelės.
   Kolinas pranėrė pro skėčio apačią ir nuskubėjo paskui Danvortį.
   Atrodė, kad Gilkraistas, uždaręs laboratoriją atjungė čia ir šildymą. Viduje buvo ne ką šilčiau nei lauke, tačiau sulyti Danvorčio akiniai vis vien aprasojo. Jis nusiėmė juos ir bandė nuvalyti į šlaputėlį švarko skverną.
   — Štai, paimkite. — Kolinas ištiesė jam sumaigytą popierinę juostą. — Tai tualetinis popierius. Kur išgalėdamas renku jį ponui Finčui. Bet štai dar kas. Juk surasti ją bus pakankamai sunku net tuomet, jei mes pakliūsime į reikiamą vietą, o juk pats sakėte, kad persikelti į tikslias ir datą, ir vietą — siaubingai sudėtinga.
   — Tikslias datą ir vietą mes jau turime nustatytas, — atsakė Danvortis, trindamas akinius tualetiniu popieriumi. Paskui vėl užsikabino juos ant nosies. Tačiau ne kažin kątepešė — akiniai vis vien buvo išgleizoti drėgme.
   — Bijau, kad man teks paprašyti jūsų išeiti, — įsikišo budintysis.
   — Negaliu leisti jums be pono Gilkraisto sutikimo… — Jis nutilo.
   — O, velniai raguoti, — sumurmėjo Kolinas. — Ponas Gilkraistas.
   — Ką visa tai reiškia? — prašneko Gilkraistas. — Ką jūs čia veikiate?
   — Ketinu tuojau pat susigrąžinti Kivriną — atsakė Danvortis.
   — Norėčiau sužinoti — kieno įsakymu? — paklausė Gilkraistas.
   — Tai Brasenozės tinklas, ir aš turiu teisę apkaltinti jus neteisėtu įsilaužimu. — Jis atsisuko į budintįjį. — Juk aš aiškiai įsakiau jums: pono Danvorčio nieku gyvu negalima prileisti prie įrangos.
   — Leidimą pasirašė ponas Besingeimas, — atsakė budintysis, tiesdamas Gilkraistui permirkusį popierių.
   Gilkraistas traukte ištraukė jį budinčiajam iš rankos.
   — Besingeimas! — Jis įsmeigė akis į popierių. — Tai visai ne Besingeimo parašas! — užriko įsiutęs. — Neteisėtas įsibrovimas, o dabar — dar ir parašo klastojimas! Pone Danvorti, aš ketinu pateikti prieš jus kaltinimus. O kai ponas Besingeimas sugrįš, būtinai informuosiu jį apie jūsų…
   Danvortis žingtelėjo arčiau jo.
   — O aš ketinu informuoti ponąBesingeimą, kaip jo paliktas laikinai einantysis dekano pareigas atsisakė nutraukti perkėlimą, kaip jis tyčia sukėlė pavojų istorikės gyvybei, kaip jis uždraudė įžengti į laboratoriją, dėl ko neįmanoma buvo nustatyti tikslios istorikės buvimo laike vietos. — Jis mostelėjo į konsolę. — Bene žinote, ką byloja taško rodmenys? Tie patys rodmenys, kurių jūs neleidote mano laborantui perskaityti ištisas dešimt dienų — vien dėl gaujos puspročių, įskaitant ir jus, ničnieko nenutuokiančių apie laiko keliones, kaltės. Taigi, gal vis tik norite sužinoti, ką byloja taško rodmenys? Ogi štai ką: Kivrina — ne 1320-uosiuose. Ji — 1348-uosiuose, pačiame Juodosios Mirties siautėjime. — Jis atsigręžė ir mostelėjo į ekranus. — Ir ten ji jau dvi savaites. Vien per neapsakomą jūsų kvailumą. Vien per… — Jis pritrūko kvapo ir nutilo.
   — Jūs neturite jokios teisės šitaip su manim kalbėti, — pareiškė Gilkraistas. — Ir lygiai taip pat neturite teisės būti šioje laboratorijoje. Reikalauju tučtuojau išeiti.
   Danvortis neatsakė. Žengė prie konsolės.
   — Kvieskite universiteto policiją, — paliepė Gilkraistas budinčiajam. — Tegul tuojau pat išgrūda juos iš čia.
   Ekranas, užuot švytėjęs įprasta tuščia pilkuma, buvo visiškai tamsus, švieselės nežybčiojo nei virš jo, nei valdymo pulte. Energijos tiekimo jungiklis buvo nustatytas ties padala „išjungta”.
   — Jūs išjungėte energijos tiekimą, — pasakė Danvortis; jo balsas nuskambėjo kaip labai seno žmogaus, beveik kaip Badrio. — Jūs išjungėte tinklą.
   — Taip, — sutiko Gilkraistas. — Ir, atrodo, pasielgiau visiškai teisingai, kadangi jūs manote, kad turite teisę bet kada brautis čionai be leidimo.
   Danvortis nieko nebematydamas ištiesė ranką užgesusio ekrano link ir susverdėjo.
   — Jūs išjungėte tinklą, — pakartojo jis.
   — Pone Danvorti, jums bloga? — Kolinas buvo bepuoląs prie jo.
   — Taip ir maniau, kad galite pamėginti įsibrauti ir neteisėtai atidaryti tinklą, — pareiškė Gilkraistas. — Kadangi jūs, atrodo, absoliučiai negerbiate „Medievalio” vyresnybės, aš išjungiau energijos tiekimą, siekdamas apsidrausti, kad šitaip tikrai neatsitiktų. Dabar štai ir įsitikinau neklydęs.
   Danvortis buvo girdėjęs, kad prastos naujienos kartais pakerta žmones ne blogiau nei smūgis. Kai Badris pranešė, kad Kivrina 1348-uosiuose, jis nepajėgė iki galo suvokti šitos žinios reikšmės, bet jam pasirodė, kad ji smogė jam su fizine jėga. Dabar jis net nebevaliojo atgauti kvapo.
   — Jūs išjungėte tinklą, — pakartojo jis dar sykį. — Jūs pražudėte visus taško rodmenis.
   — Pražudžiau taško rodmenis? — perklausė Gilkraistas. — Nesąmonės. Be jokios abejonės, buvo apsidrausta, pasirūpinta atsarginėmis schemomis ir panašiai. Kai tik vėl įjungsime energijos tiekimą…
   — Ar tai reiškia, kad dabar mes nebežinome, kur yra Kivrina? — paklausė Kolinas.
   — Taip, — atsakė Danvortis ir jau griūdamas spėjo pagalvoti: tuojau aš užvirsiu ant valdymo pulto, visai kaip Badris. Bet taip neatsitiko. Nugriuvo jis beveik minkštai, kaip žmogus, pritrūkęs kvapo nuo smūgio į paširdžius — beveik kaip koks įsimylėjėlis tiesiog Gilkraistui į glėbį.
   — Taip ir žinojau, — dar išgirdo jis Kolino balsą. — Ir viskas tik todėl, kad nepasirūpinote laiku susileisti imunitetą stiprinančio preparato. Dabar tetulė Merė suės mane be druskos.

   — Tai neįmanoma, — kalbėjo Kivrina. — Negali būti, dabar — tikrai ne 1348-ieji. — Tačiau kaip tik dabar viskas labai logiškai stojo i savo vietas. Tai, kad mirė Imeinos kapelionas, kad moterys neturėjo jokių tarnų, kad Elivysa nepanoro siųsti Gavyno į Oksfordą aiškintis, kas tokia yra Kivrina. „Ten žmonės labai serga”, — pasakė ledi Yvolda, o juk Juodoji Mirtis smogė Oksfordui kaip tik per 1348-ųjų Kalėdas. — Kas atsitiko? — neišlaikė Kivrina, ji sušuko garsiai, nebevaliodama suvaldyti balso. — Kas atsitiko? Juk aš turėjau persikelti į 1320-uosius. 1320-uosius! Ponas Danvortis atkalbinėjo mane nuo šitos užmačios, gražiai prašė niekur nevykti, tvirtino, esą tie iš „Medievalio” nežino, ką daro, bet juk neįmanoma, kad jie būtų išgrūdę mane ne į tuos metusi — Ji nutilo. — Privalote tučtuojau visi iš čia išeiti! Tai Juodoji Mirtis!
   Visi susmeigė į ją tokius ničnieko nesuprantančius žvilgsnius, kad jai net pasidingojo, kad vertėjas, matyt, vėl bus persimetęs į šiuolaikinę anglų kalbą.
   — Tai Juodoji Mirtis! — pakartojo ji. — Mėlynoji liga!
   — Ne… — tylutėliai ištarė Elivysa, o Kivrina prapliupo:
   — Ledi Elivysa, privalote tučtuojau vestis ledi Imeiną ir tėvą Rošą žemyn, į menę.
   — Negali būti… — sukuždėjo Elivysa, bet vis tik paėmė ledi Imeiną už parankės ir išvedė iš kambario; Imeina vis dar gniaužė skudurėlį su šutekliu — taip, tarsi tai būtų jos relikvijorius. Maisrė išpuolė joms pridurmui, abiem rankomis susiėmusi ausis.
   — Tu irgi privalai išeiti, — pasakė Kivrina Rošui. — Aš pabūsiu su dvasininku.
   — Grrrr… — suniurzgė dvasininkas iš lovos; tėvas Rošas atsisuko pasižiūrėti. Dvasininkas iš paskutiniųjų mėgino keltis, ir Rošas žengė prie jo.
   — Ne! — sušuko Kivrina. — Tau nevalia priėjo artintis! — Ji pašoko, užtverdama jam kelią prie lovos. — Dvasininko liga užkrečiama, — pasakė ji, karštai trokšdama, kad vertėjas tai išverstų.
   — Tai infekcija, ją platina blusos ir… — Ji sudvejojo, nenutuokdama, kaip paaiškinti lašelinį užkrato perdavimo būdą. — Na, užsikrėsti galima nuo ligonio skysčių ir iškvepiamo oro. Tai mirtina liga, ji žudo beveik visus, kurie atsiduria netoli jos.
   Sunerimusi ji žvelgė į tėvą Rošą, nenumanydama, ar jis suprato bent ką nors iš to, ką ji kalbėjo. Nežinojo, ar jis išvis gali suprasti. Keturioliktame amžiuje niekas nė girdėt nebuvo girdėjęs apie mikrobus, niekas nesuprato, kaip ir kodėl ligos plinta. Tos epochos žmonės manė, kad Juodoji Mirtis — Dievo bausmė. Jie manė, kad ligą skleidžia nuodingas rūkas, plūduriuojantis po visą šalį. Jie manė, kad ligą sukelia negyvėlio žvilgsnis. Užleidžia burtai.
   — Tėve, — ištarė dvasininkas, ir Rošas pabandė prasibrauti pro Kivriną, bet ši jo nepraleido.
   — Mes negalime palikti jų mirti, — ištarė jis.
   Vis dėlto kaip tik taip jie ir elgėsi, pagalvojo ji. Bėgdavo kuo toliau, palikdami savo mirštančiuosius mirti. Žmonės pamesdavo savo vaikus, gydytojai atsisakydavo eiti pas ligonį, kunigai išsilakstydavo kas kur.
   Kivrina pasilenkė ir pakėlė nuo žemės skiautelę audeklo, kurį ledi Imeina buvo suplėšiusi juostelėmis, ruošdama šuteklį.
   — Užsidenk bumą ir nosį šituo, — pasakė.
   Ji padavėjam skudurėlį. Rošas suraukęs antakius nužvelgė jį, bet vis dėlto sulankstė ir prisispaudė prie veido.
   — Užsirišk, — patarė Kivrina ir pasiėmė kitą skiautę — sau. Sulankstė išilgai ir kaip kokia plėšiko kauke apsirišo ja nosį ir bumą, sumegzdama mazgą ties pakaušiu. — Štai šitaip.
   Rošas pakluso, nevikriais pirštais pinkliodamas mazgą, paskui pažvelgė į Kivriną. Ji atsitraukė. Jis priėjo prie dvasininko ir uždėjo delną šiam ant krūtinės.
   — Ne… — ištarė ji, ir Rošas pažvelgė į ją. — Neliesk jo daugiau nei būtinai reikia.
   Kol Rošas apžiūrinėjo ligonį, Kivrina stovėjo užgniaužusi kvapą, baimindamasi, kad dvasininkas gali vėl pašokti ir stverti Rošą, bet jis išvis nebepajudėjo. Iš bubono pažastyje ėmė sunktis kraujas ir tiršti žalzgani pūliai.
   Kivrina uždėjo delną Rošui ant rankos, mėgindama sulaikyti.
   — Neliesk jo, — pasakė. — Tikriausiai pratrūko, kol galynėjomės. — Vienu Imeinos skudurėlių ji nušluostė kraują ir pūlius, kitu aprišo žaizdą, sumegzdama tvirtą mazgą ant peties. Dvasininkas net nekrūptelėjo, nesuriko; dirstelėjusi į jį Kivrina išvydo tuščią ir nejudantį, tiesiai priešais save įsmeigtą žvilgsnį.
   — Mirė? — paklausė ji.
   — Ne, — atsakė Rošas, vis dar neatitraukdamas delno nuo ligonio krūtinės; dabar jau Kivrina išvydo ją vos vos kilojantis. — Privalau atnešti sakramentus, — pridūrė tėvas Rošas; per raištį ant burnos atrodė, kad jis kalba taip pat veldamas žodžius, kaip ir dvasininkas.
   Oi ne, pagalvojo Kivrina, pajutusi naują panikos pliūpsnį. Tik neišeik. O kas bus, jeigu jis ims ir numirs? O jeigu vėl pradės siautėti?
   Rošas atsitiesė.
   — Nesibaimink, — ištarė. — Aš grįšiu.
   Jis greitu žingsniu išėjo iš kambario, duris paskui save paliko atviras; Kivrina nuėjo jų uždaryti. Ji išgirdo iš apačios sklindančius garsus: Elivysos ir Rošo balsus. Reikėjo perspėti jį, kad su niekuo nesikalbėtų. Įsiterpė Agnesė: „Noriu būti su Kivrina!” — ji užbliovė visa gerkle, o Rozemundą piktai užriko ant jos, riksmas susimaišė su verksmu.
   — Viską pasakysiu Kivrinai! — įniršusi suklykė Agnesė; Kivrina užtrenkė duris, atsitverdama nuo to triukšmo.
   Agnesei nieku gyvu negalima eiti čionai. Nei Rozemundai. Nei bet kam kitam. Jiems nevalia užsikrėsti. Nuo Juodosios Mirties nėra jokių vaistų. Vienintelis būdas apsaugoti šituos žmones — neprileisti prie užkrato šaltinio, kad išvis nesusirgtų. Kivrina suko galvą, iš paskutiniųjų stengdamasi prisiminti viską, ką žinojo apie marą. Šiek tiek žinių ji prisirinko studijuodama keturioliktąjį amžių, apie marą kalbėjo ir daktarė Arens, kai Kivrina nuėjo pas ją pasiskiepyti.
   Maro būta dviejų, aiškiai viena nuo kitos besiskiriančių atmainų… ne, trijų. Viena — kai užkratas patekdavo tiesiai į kraujotaką ir pribaigdavo auką per kelias valandas. Buboninį platino žiurkių blusos — susirgus šios rūšies maru, formuodavosi bubonai. Buvo ir dar viena rūšis — pneumoninis maras, be bubonų. Šios rūšies auka kosėdavo ir vemdavo krauju — užkratas plisdavo lašeliniu būdu; pneumoninis maras buvo neįtikėtinai limpama liga. Tačiau dvasininkas aiškiai sirgo buboniniu maru, o šis nebuvo šitoks užkrečiamas. Paprasčiausiai pabuvęs greta ligonio, dar taip lengvai neužsikrėsi — šiaip ar taip, blusai juk reikia peršokti nuo vieno žmogaus ant kito.
   Staiga Kivrinai lyg gyvas stojo prieš akis vaizdas: dvasininkas griūva tiesiog ant Rozemundos, parblokšdamas ją žemėn. O kas, jeigu susirgs ir ji? — dingtelėjo Kivrinai. Ne, ji nesusirgs, negali susirgti. Nuo šitos pragaišties vaistų nėra.
   Dvasininkas krustelėjo lovoje, ir Kivina priėjo priėjo.
   — Gerti… — sukuždėjo jis ir apsilaižė lūpas sutinusiu liežuviu. Kivrina padavėjam puodelį vandens. Jis godžiai nugurkė kelis gurkšnius, paskui paspringo ir purkštelėjo vandenį tiesiai ant jos.
   Kivrina atšoko, vienu gaištu nusiplėšdama peršlapusią kaukę. Tai buboninis, buboninis, tikino ji save, karštligiškai šluostydamasi krūtinę. Ši maro rūšis lašeliniu būdu nesklinda. Be to, tu ir šiaip negali užsikrėsti maru. Juk tave paskiepijo. Bet priešvirusiniais preparatais juk irgi skiepijo, gavo ji ir dozę imunitetui stiprinti. Taigi, joks virusas negalėjo jos pakirsti. Ir ji niekaip negalėjo atsidurti 1348-uosiuose.
   — Kas galėjo atsitikti? — sukuždėjo ji.
   Laiko paklaida? Ne, neįmanoma. Ponas Danvortis labai jau smarkiai raukėsi dėl taip ir neatliktų laiko paklaidos bandymų, bet, netgi blogiausiu atveju, laiko uždelsimas galėjo siekti, na, nebent kelias savaites, bet tik jau ne šitiek metų. Reikia manyti, kažkas išklibo pačiame tinkle.
   Ponas Danvortis tvirtino, esą ponas Gilkraistas pats nežinąs, ką daro, taigi, nutiko kažkas, ko neturėjo nutikti, ir ji atsidūrė 1348-uosiuose, bet kodėl tuomet jie nesustabdė perkėlimo iš karto, kai tik susigaudę, jog ji keliauja neteisingu adresu laike? Gal ponui Gilkraistui ir tikrai nepakaktų proto tučtuojau ją ištraukti, tačiau ponui Danvorčiui — pakaktų su kaupu. Jis juk išvis nenorėjo, kad ji keliautų, iš kailio nėrėsi atkalbinėdamas. Tad kodėl tuojau pat vėl neatvėrė tinklo?
   Ogi todėl, kad manęs nebebuvo susitikimo vietoje, tarė ji sau. Juk užfiksuoti tašką ir perskaityti rodmenis trunka apie dvi valandas. O tuo metu ji jau buvo nuklydusi į mišką. Tačiau ponas Danvortis juk būtų laikęs tinklą atvirą. Tiesiog nebebūtų jo uždaręs, būtų laukęs susitikimo datos. Jis tikrai laikytų tinklą atvirą, kad ji galėtų saugiai sugrįžti.
   Ji protekine nuskubėjo prie durų ir ėmėsi traukti skląstį. Būtina tučtuojau susirasti Gavyną. Ir pešte išpešti iš jo, kur yra plyšys.
   Dvasininkas staiga atsisėdo ir net nuleido vieną nuogą koją per lovos kraštą, tarsi netikėtai susibaudęs eiti kartu su ja.
   — Padėk man, — ištarė jis, mėgindamas pajudinti ir antrąją koją.
   — Aš negaliu tau padėti, — piktai drėbtelėjo ji. — Aš — iš viso ne iš čia. — Ji ne be vargo išstūmė skląstį iš įvorių. — Privalau tuojau pat susirasti Gavyną. — Tačiau, vos tai pasakiusi, ji prisiminė, kad Gavyno čia nėra, kad jis išlydėjo vyskupo pasiuntinį ir serą Bloetą į Koursį. Vyskupo pasiuntinį, kuris taip skubinosi išvykti, kad vos neparbloškė Agnesės.
   Ji paliko ramybėje skląstį ir užsipuolė dvasininką.
   — Ar kiti irgi jau buvo užsikrėtę maru? — griežtai paklausė. — Ar buvo užsikrėtęs vyskupo pasiuntinys? — Ji prisiminė nuplikusį šio veidą, prisiminė, kaip jis virpėjo ir tvirčiau siautėsi apsiaustu. Jis paskleis užkratąjiems visiems: pragaišties neišvengs nei Bloetas, nei išpuikėlė jo sesuo, nei tos kudakuojančios mergaičiukės. Nei Gavynas. — Juk atvykdamas čionai jau žinojai, kad sergi, tiesa? Juk žinojai?
   Dvasininkas negrabiai tiesė į ją rankas — tarytum vaikas.
   — Padėk man, — pakartojo jis ir vėl susmuko, galva ir vienas petys beveik nuslydo nuo lovos.
   — Tu nenusipelnei pagalbos. Tu užnešei čionai marą.
   Pasigirdo beldimas į duris.
   — Kas ten? — piktai riktelėjo Kivrina.
   — Rošas, — atsiliepė jis iš už durų, ir ją užliejo palengvėjimo banga, didžiulis džiaugsmas, kad jis vis dėlto grįžo. Tačiau ji nepajudėjo iš vietos. Stovėjo ir žiūrėjo į dvasininką, vis dar beveik pakibusį per lovos kraštą. Jo lūpos buvo pračiauptos, sutinęs liežuvis vos tilpo burnoje.
   — Įleisk mane, — paprašė Rošas. — Privalau išklausyti jo išpažintį.
   Jo išpažintį.
   — Ne, — ištarė Kivrina.
   Rošas pabeldė dar kartą, stipriau.
   — Negaliu tavęs įleisti, — atsišaukė Kivrina. — Jo liga užkrečiama. Gali susirgti ir tu.
   — Jis miršta, — pasakė Rošas. — Jam būtina atlikti išpažintį ir gauti išrišimą. Kitaip jis nepateks į dangų.
   Jis ir šiaip nieku gyvu nepateks į dangų, pagalvojo Kivrina. Jis užnešė čionai marą.
   Dvasininkas atsimerkė. Krauju pasruvusios jos akys atrodė išsprogusios, kvėpavo jis švogždamas. Jis miršta, dingtelėjo Kivrinai.
   — Katerina, — ištarė Rošas.
   Jis miršta — ir miršta toli nuo namų. Taip pat, kaip ir aš dar neseniai gulėjau mirties patale. Ji, Kivrina, irgi užnešė ligą, o jeigu niekas nuo jos neužsikrėtė — tai tikrai ne dėl to, kad ji pati būtų bent pirštą dėl to pakrutinusi. Visi jie stengėsi jai padėti, visi: Elivysa, Imeina ir Rošas. Juk ji galėjo užkrėsti juos visus. Rošas atliko jai paskutiniąsias apeigas. Rošas laikė ją už rankos.
   Kivrina švelniai kilstelėjo dvasininko galvą ir paguldė jį į lovą tiesiau. Tada nuėjo prie durų.
   — Leisiu tau atlikti paskutiniąsias apeigas, — pasakė, atvėrusi siaurą plyšelį. — Bet pirmiausia turiu su tavim pasikalbėti.
   Rošas buvo apsivilkęs apeiginius drabužius — ir nusiėmęs kaukę. Krepšelyje jis nešėsi šventojo aliejaus paskutiniajam patepimui. Pasidėjo nešulį ant skrynios lovos kojūgalyje ir pažvelgė į dvasininką, kurio kvėpavimas vis labiau sunkėjo.
   — Privalau išklausyti jo išpažintį, — pasakė.
   — Ne! — paprieštaravo Kivrina. — Pirmiausia išklausysi manęs, pasakysiu tau tai, ką privalau pasakyti. — Ji giliai atsikvėpė. — Dvasininkas serga buboniniu maru. — Ji įdėmiai klausėsi, kaip šitai perteikė vertėjas. — Tai siaubinga liga. Beveik visi, kurie ja užsikrečia, miršta. Ligą platina žiurkės ir jų blusos, o taip pat ligonio kvėpavimas, be to, jo drabužiai ir kiti daiktai. — Ji neramiai žvelgė į jį, tarsi žvilgsniu galėtų priversti suprasti. Rošas irgi atrodė sunerimęs. Ir visiškai sutrikęs.
   — Tai siaubinga liga, — kalbėjo ji. — Nepanaši nei į vidurių šiltinę, nei į cholerą. Nuo jos jau išmirė šimtai tūkstančių žmonių Italijoje ir Prancūzijoje — tiek daug, jog kai kur nebeliko kam laidoti velionių.
   Rošo veido išraiška buvo visiškai neperprantama.
   — Juk tu prisiminei, kas tu tokia ir iš kur atvykai, — pasakė jis. Tai nebuvo klausimas.
   Jis mano, kad Gavynas rado mane miške, bebėgančią nuo maro, pagalvojo ji. Ir jeigu atsakysiu: taip, jis nutars, jog tai aš užnešiau užkratą čionai. Tačiau jo žvilgsnyje nebuvo justi nė lašo kaltinimo, o Kivrinai trūks plyš reikėjo priversti jį suprasti.
   — Taip, — ištarė ji ir ėmė laukti, kas bus.
   — Ką mums daryti? — paklausė jis.
   — Privalai neleisti kitiems nė kojos kelti į šį kambarį, ir dar, pasakyk visiems, kad niekur neitų iš namų ir nieko neįsileistų į namus. Kaimiečiams irgi pasakyk, tegul tūno savo būstuose, o jei kur pamatys negyvą žiurkę, tegul nesiartina prie jos. Daugiau jokių linksmybių ar šokių pievoje. Kaimiečiams nevalia eiti nei į dvarą, nei į bažnyčios šventorių. Išvis jiems negalima niekur rinktis draugėn.
   — Pasakysiu ledi Elivysai, kad niekur neišleistų Agnesės ir Rozemundos, kaimiečiams irgi perduosiu, kad nevaikščiotų iš namų, — pažadėjo Rošas.
   Dvasininkas lovoje sušvogždė lyg smaugiamas; abu grįžtelėjo pasižiūrėti į jį.
   — Ar mes niekaip negalime padėti tiems, kuriuos jau užpuolė tasai… maras? — paklausė Rošas, kiek neryžtingai tardamas pastarąjį žodį.
   Kol jis buvo išėjęs, Kivrina bandė prisiminti viską, ko griebdavosi keturioliktojo amžiaus žmonės, stengdamiesi gydyti maro pakirstuosius. Merkė gėlių puokšteles, girdė sutrintų smaragdų milteliais, apdėdavo bubonus dėlėmis, tačiau visa tai nėmaž negelbėjo, nebent tik dar labiau pablogindavo ligonio būklę, o daktarė Arens sakė, kad padėti negalėjo niekas, kad ir ko jie būtų ėmęsi, nes vienintelis išsigelbėjimas nuo maro — antimikrobiniai preparatai, tokie kaip tetraciklinas ar streptomicinas, o šie bus išrasti tik dvidešimtame amžiuje.
   — Reikia duoti jiems gerti kuo daugiau skysčių ir laikyti kuo šilčiau, — atsakė ji.
   Rošas dirstelėjo į dvasininką.
   — Neabejoju, kad Dievas padės jam, — ištarė.
   Nepadės, — pagalvojo ji. Jau nepadėjo. Pusė Europos…
   — Dievas negali padėti nuo Juodosios Mirties, — pasakė.
   Rošas linktelėjo ir pasiėmė šventintą aliejų.
   — Privalai ryšėti kaukę, — pasakė Kivrina ir pasilenkusi paėmė paskutinę skiautę. Ja aprišo Rošo bumą ir nosį. — Būtinai užsirišk ją kiekvieną kartą, kai tik artinsies priėjo, — pridūrė ji, patyliukais melsdama, kad jis nepastebėtų, jog ji pati — be kaukės.
   — Ar tai Dievas mums šitai siunčia? — paklausė Rošas.
   — Ne, — atsakė Kivrina. — Ne.
   — Tuomet užleido velnias?
   Jai labai magėjo atsakyti: taip. Didžioji Europos dalis dėl Juodosios Mirties kaltino ne ką kitą, o šėtoną. Žmonės labai stengėsi išgaudyti šėtono parankinius: kankino žydus ir raupsuotuosius, akmenimis užmėtydavo senas moteris, degino ant laužo jaunas mergeles.
   — Niekas šito mums neužleido, — bandė aiškinti Kivrina. — Tai liga. Ir niekas dėl to nekaltas. Dievas tikrai padėtų mums, jei tik galėtų, bet… — Kas — bet? Jis mūsų negirdi? Jis mus apleido? Jis neegzistuoja? — …bet Jis negali ateiti, — nei šiaip, nei taip užbaigė ji.
   — Tad mes esame Jo įrankiai ir privalome viską nuveikti vietoj Jo?
   — Taip.
   Tėvas Rošas atsiklaupė prie lovos. Nulenkė galvą ant rankų, bet tuojau vėl pakėlė.
   — Žinojau, kad Dievas siunčia tave mums kažkokiu geru tikslu, — pasakė.
   Kivrina irgi atsiklaupė ir suglaudė delnus.
   — Mittere digneris sanctum Angelum, — meldėsi tėvas Rošas. — Atsiųsk mums iš dangaus savo šventą angelą kad sergėtų ir gintų visus mus, susirinkusius šiame name.
   — Neleisk, kad užsikrėstų tėvas Rošas, — meldėsi Kivrina į savąjį įrašymo prietaisėlį. — Neleisk, kad užsikrėstų Rozemundą. Tegul dvasininkas numiršta anksčiau, nei tai persimes į plaučius.
   Progiesmiu ritualines frazes tariantis Rošo balsas buvo lygiai toks pat, kaip ir tada, kai jis atlikinėjo paskutines apeigas jai; Kivrina vylėsi, kad dvasininką jis guodžia taip pat, kaip andai paguodė ją. Įspėti buvo neįmanoma. Atlikti išpažinties dvasininkas nebepajėgė, o paskutinis patepimas, atrodė, sukėlė jam skausmą. Jis krūptelėjo, kai aliejus sudrėkino jam delnus, o kvėpavimas, Rošui meldžiantis, vis labiau sunkėjo. Rošas pakėlė galvą ir įsižiūrėjo į jį. Dvasininko rankas tiesiog bežiūrint margino tamsiai violetinės mėlynės, kas reiškė, kad po oda vienas po kito trūkinėja kraujo indai.
   Rošas grįžtelėjo ir pažvelgė į Kivriną.
   — Ar jau artėja Paskutiniojo Teismo diena? — paklausė. — Ar tai ir yra pasaulio pabaiga, kurią mums išpranašavo Dievo apaštalai?
   Taip, pagalvojo Kivrina.
   — Ne, — atsakė. — Ne. Tiesiog atėjo sunkūs laikai. Siaubingi laikai, bet vis vien išmirs ne visi. O po šitos tamsos ateis kiti, nuostabūs laikai. Bus Renesansas, keisis visuomenės struktūra, bus muzika… Ateis iš tiesų nuostabūs laikai. Bus išrasti nauji vaistai, ir žmogui, susirgusiam raupais ar plaučių uždegimu, nereikės mirti. Visi turės pakankamai maisto, o namuose bus šilta netgi žiemą. — Ji pagalvojo apie Oksfordą, išdabintą Kalėdoms, gausybe įvairiaspalvių žiburėlių tviskančias gatves bei parduotuves. — Visur spindės begalės šviesų, aidės varpai, kuriais skambinant nė nereikia tampyti virvės…
   Jos žodžiai nuramino dvasininką. Jis ėmė kvėpuoti lengviau ir pagaliau nugrimzdo į snaudulį.
   — Dabar privalai pasitraukti nuo jo, — pasakė Kivrina ir nusivedė Rošą prie lango. Atnešė jam dubenį. — Po to, kai palieti jį, būtinai reikia nusiplauti rankas, — pasakė.
   Vandens dubenyje buvo likęs vos lašas.
   — Reikia kruopščiai išplauti visas lėkštes bei šaukštus, kuriuos naudojame jam maitinti, — kalbėjo Kivrina stebėdama, kaip Rošas plaunasi savo didžiules rankas. O jo drabužius ir tvarsčius privalome sudeginti. Juose slepiasi maras.
   Rošas nusišluostė rankas į sutanos skverną ir nulipo žemyn pasakyti Elivysai, ką privalu padaryti. Grįždamas atsinešė nemenką drobės atraižą ir dubenį šviežio vandens. Kivrina suplėšė drobę plačiomis juostomis, vieną užsirišo ant nosies ir burnos.
   Vandens užteko neilgam. Dvasininkas atsipeikėjo iš snaudulio ir ėmė nuolat prašyti gerti. Kivrina prikišdavo puodelį jam prie burnos; stengėsi, kad Rošas nesiartintų priėjo daugiau nei visiškai neišvengiama.
   Vakarėjant Rošas išėjo laikyti mišparų ir skambinti varpu. Kivrina uždarė duris jam iš paskos, tarpduryje dar įsiklausė, ar nesklinda iš apačios kokie garsai, bet taip nieko ir neišgirdo. Tikriausiai visos miega, pagalvojo ji. O gal jau serga. Ji neįstengė nuvyti reginių: Imeina, pasilenkusi prie dvasininko su šutekliu rankose, Agnesė, stovinti lovos kojūgalyje, Rozemundą, tysanti ant žemės, jo prispausta.
   Jau per vėlu, galvojo ji, vaikščiodama iš kampo į kampą, greta užkrato buvo atsidūrę visi, visi galėjo užsikrėsti. Kiek laiko trunka inkubacinis periodas? Dvi savaites? Ne, dviejų savaičių reikia, kad efektyviai prigytų skiepai. Tuomet — kiek? Tris dienas? Dvi? Ji neįstengė prisiminti. O kiek laiko dvasininkas nešiojo užkratą, kurį galėjo perduoti kitiems? Ji stengėsi prisiminti, kas sėdėjo greta jo per Kalėdų puotą ar su kuo jis kalbėjosi, bet tada ji juk nesižvalgė į jį. Nenuleido akių nuo Gavyno. Aiškiai prisiminė tik tai, kaip dvasinininkas stvarstė už sijono Maisrę.
   Ji vėl priėjo prie durų ir atidarė jas.
   — Maisre! — pašaukė.
   Niekas neatsakė, bet tai nieko ir nereiškė — Maisrė tikriausiai miegojo arba tūnojo kur pasislėpusi, o dvasininkas sirgo buboniniu, ne pneumoniniu maru — o šį platino blusos. Egzistavo tikimybė, kad jis ir išvis nieko nespėjo užkrėsti, bet, kai tik sugrįžo Rošas, Kivrina paliko jį budėti prie dvasininko, o pati pasičiupo anglių indą ir nuskubėjo žemyn parsinešti karštų žarijų, o tuo pačiu — ir įsitikinti, kad visi ten sveiki gyvi.
   Rozemundą ir Elivysa sėdėjo prie ugniavietės su siuviniais ant kelių, ledi Imeina, įsitaisiusi greta jų, buvo įnikusi į savąją Valandų Knygą. Agnesė žaidė su vežimaičiu — stumdė jį akmeninėmis plokštėmis ir kalbėjosi su juo. Maisrė miegojo ant vieno suolų greta didžiojo stalo, jos veidas net per miegus atrodė niūrus.
   Agnesė užkliudė vežimaičiu Imeinos koją. Senoji dėbtelėjo į ją ir burbtelėjo:
   — Jei nemoki žaisti deramai, atimsiu tą tavo žaislą, Agnese.
   Jos intonacijos aštrumas, akivaizdžios Rozemundos pastangos užgniaužti šypseną, sveikas jų veidų, ugnies atšvaitų nutviekstų, rausvumas — visa tai išvydus, Kivrinai akmuo nuo širdies nusirito. Lygiai toks pat galėtų būti ir bet kuris kitas vakaras dvare.
   Tačiau Elivysa nesiuvo. Ji žirklėmis karpė ilgas drobės atraižas ir vis užmesdavo akį į duris. Imeina burbleno sau po nosimi, skaitydama savąją Valandų Knygą, ir jos balse buvo justi nerimo gaidelės. Rozemundą, plėšdama drobę, nerimastingai žvilgčiojo į motiną. Elivysa atsistojo ir nuėjo už pertvaros. Bene bus išgirdusi kažką ateinant? — dingtelėjo Kivrinai, bet po valandėlės Elivysa sugrįžo, vėl atsisėdo ir ėmėsi drobės.
   Kivrina patyliukais lipo laiptais — bet nepakankamai tyliai. Agnesė metė savo vežimaitį ir atsistojo.
   — Kivrina! — klyktelėjo mergytė ir metėsi prie jos.
   — Atsargiai! — perspėjo Kivrina ir laisvąja ranka sulaikė mergytę. — Nešu karštas žarijas.
   Žarijos, savaime aišku, nebuvo karštos — karštų ji nebūtų ėjusi pakeisti, tačiau Agnesė atsitraukė per kelis žingsnius.
   — Kodėl tu apsirišusi veidą? — paklausė mergytė. — Ar paseksi man pasaką?
   Elivysa jau irgi buvo atsistojusi, pakėlė galvą ir Imeina.
   — Kaip laikosi vyskupo tarnas? — paklausė Elivysa.
   Jis kankinasi, panižo liežuvį pasakyti Kivrinai, bet ji pasitenkino atsakiusi tik tiek:
   — Karštis šiek tiek krito. Bet jums nevalia artintis prie manęs. Mano drabužiuose gali būtiužkratas.
   Jos visos atsistojo, netgi Imeina, užversdama Valandų Knygą, vietoj skirtuko įdėjusi relikvijorių, ir atsitraukė nuo ugniavietės, įdėmiai stebėdamos Kivriną.
   Kūčių pliauskos drūtgalis vis dar gruzdėjo ugniavietėje. Kad nenudegtų rankos, Kivrina užklojo žarijų indo dangtį sijono kraštu, nukėlė jį, išvertė nuplikusias nuodagas į ugniavietę. Siūbtelėjo debesis žiežirbų, vienas angliukas atsitrenkė į rąstgalį, atšoko ir nusirito grindimis.
   Agnesė nusijuokė; visos sekė angliuko kelią grindimis, kol šis pariedėjo po suolu ir pagaliau sustojo — visos, išskyrus Elivysą, kuri vėl sutelkė dėmesį į pertvarą.
   — Ar Gavynas jau grįžo su arkliais? — vos spėjusi prasižioti, Kivrina išsyk pasigailėjo paklaususi. Atsakymą ji jau žinojo: apie tai pernelyg aiškiai bylojo įtampa Elivysos veide, be to, klausimas privertė Imeiną atsigręžti ir šaltai įsistebeilyti į ją.
   — Ne, — atsakė Elivysa, nepakeldama galvos. — Kaip manai, ar kiti iš vyskupo siųstojo būrio irgi sirgo?
   Kivrina pagalvojo apie nuplikusį vyskupo pasiuntinio veidą, ir apie vienuolio — sukritusį, suvargusį.
   — Nežinau, — atsakė ji.
   — Oras vis labiau šaltėja, — pasakė Rozemundą. — Galbūt Gavynas pasiliko ten nakvoti.
   Elivysa neatsakė. Kivrina atsiklaupė prie ugniavietės ir sunkiu žarstekliu pamaišė ugnį, iškeldama kaitra žioruojančias žarijas į paviršių. Pamėgino žarstekliu sustumti jas į indą, bet netrukus liovėsi bergždžiai vargusi ir prisisėmę jų žarijų indo dangčiu.
   — Tu užnešei tai mums ant galvų, — pareiškė Imeina.
   Kivrinai širdis apsivertė kūlio, ji pakėlė akis, tačiau Imeina
   žiūrėjo ne į ją. Jos žvilgsnis smigo į Elivysą.
   — Tai tavo nuodėmės užtraukė mums šitą bausmę.
   Elivysa grįžtelėjo ir pažvelgė į Imeiną; Kivrina tikėjosi jos veide išvysti šoką ar pyktį, bet nepamatė nei vieno, nei kito. Elivysa be jokio susidomėjimo žvelgė į anytą, o mintys, matyt, klaidžiojo kažkur visai kitur.
   — Viešpats baudžia svetimautojus ir visus jų šeimynykščius, — kalbėjo Imeina. — Ir štai dabar atėjo bausmės metas tau. — Ji kyštelėjo Valandų Knygą tiesiog Elivysai po nosimi. — Tai tavo nuodėmė, štai kas prišaukė marą čionai.
   — Juk tu pati siuntei Gavyną pas vyskupą, — šaltai atrėžė Elivysa. — Tu amžinai ūdijai tėvą Rošą. Tu pati pasikvietei juos čionai — tu prisišaukei ir marądrauge su jais.
   Ji apsisuko ant kulno ir nužingsniavo už užtvaros.
   Imeina liko stovėti sustingusi, tarsi Elivysa būtų jai smogusi, paskui nulingavo atgal prie suolo, ant kurio sėdėjo anksčiau. Ten susmuko ant kelių, išsitraukė iš knygos relikvijorių ir lyg apdujusi ėmė varstyti jo grandinėlę tarp pirštų.
   — Pasek man pasaką dabar, — pristojo prie Kivrinos Agnesė.
   Imeina alkūnėmis atsirėmė į suolą, prispaudė delnus prie kaktos.
   — Pasek man pasaką apie neklaužadą mergelę, — dūzgė Agnesė.
   — Rytoj, — atsakė Kivrina. — Paseksiu tau pasaką rytoj. — Ji pakėlė žarijų indą ir ėmė kopti į viršų.
   Dvasininkui vėl buvo pakilusi temperatūra. Jis blaškėsi ir klejojo, ir taškėsi maldų mirštančiajam frazėmis tarsi kokiomis nešvankybėmis. Vis prašė ir prašė gerti. Rošui, o paskui ir Kivrinai teko eiti į kiemą pasisemti vandens.
   Kivrina, nešina kibiru ir žvake, ant pirštų galiukų tykino laiptais žemyn, vildamasi, kad Agnesė jos nepastebės, tačiau mergytė jau miegojo, miegojo jos visos, išskyrus ledi Imeiną. Ši klūpojo ir meldėsi, griežtai tiesia, tvokste tvoskiančia neatlaidumu nugara. Tai tu užnešei šitą pragaištį mums ant galvų.
   Kivrina išslinko į sutemų apgaubtą kiemą. Gaudė du varpai, šiek tiek tarpusavyje nederančiu ritmu; Kivrina nejučia susimąstė: kažin, ar šitie varpai kviečia mišparų, ar skelbia kažkieno laidotuves? Greta šulinio stovėjo puspilnis kibiras, bet Kivrina išpylė vandenį ant grindinio ir pasėmė naujo. Pastatė kibirą prie virtuvės durų ir nuėjo pasiieškoti ko nors užkąsti. Sunkaus audeklo atraižos, naudojamos uždengti į namą nešamą maistą, buvo sukrautos viename stalo gale. Į vieną jų Kivrina prisikrovė duonos, įvertė gabalą šaltos mėsos, tada surišo audeklo kampus. Pasiėmusi ir visas kitas šluostes, užsinešė į viršų. Jie kibo valgyti, susėdę ant grindų priešais žarijų indą, ir Kivrina pasijuto geriau kone nuo pirmo kąsnio.
   Atrodė, kad šiek tiek pagerėjo ir dvasininko būklė. Jis vėl snūduriavo, bet staiga apsipylė karštu prakaitu. Kivrina apšluostė jį viena iš atsineštųjų iš virtuvės šiurkštaus audinio skepetų; dvasininkui jos prisilietimai, matyt, buvo malonūs — jis atsiduso ir užmigo. Kivrina su Rošu pristūmė skrynią prie lovos, pastatė ant jos žvakę su vikšrio šerdies dagtimi, o paskui pakaitomis sėdo budėti, antrasis tuo tarpu priguldavo pailsėti ant palangės. Miegoti buvo pernelyg šalta, bet Kivrina, susirangiusi ant žvarbios akmeninės palangės, vis vien snūduriavo ir kaskart, kai tik pabusdavo, jai pasirodydavo, kad dvasininkas sveiksta.
   Medicinos istorijoje ji buvo skaičiusi, kad, perrėžus buboną, ligonį kartais pavykdavo išgelbėti. Iš dvasininko pažasties jau nebesisunkė skystis, nebebuvo girdėti ir gargždaus švilpesio krūtinėje. Galbūt dar gali atsitikti ir taip, kad jis vis dėlto nemirs.
   Kai kurie istorikai netgi manė, kad Juodoji Mirtis nusinešė kur kas mažiau gyvybių, nei bylojo metraščiai. Štai kad ir ponas Gilkraistas — jis manė, jog aukų skaičiai gerokai padidinti — dėl baimės bei išsilavinimo stokos. O net jei šiurpioji statistika iš tikrų jų teisinga, tai juk dar nereiškia, kad maras nužudė lygiai pusę kiekvieno kaimo gyventojų. Kai kuriose vietose aukų buvo vos viena ar dvi. Buvo netgi tokių kaimų, kuriuose mirčių išvis išvengta.
   Juk jie izoliavo dvasininką iš karto, kai tik susigaudę, kas nutiko, o jai lyg ir pavyko didžiąją laiko dalį neprileisti Rošo prie jo. Jie ėmėsi visų įmanomų atsargumo priemonių. Be to, dvasininko liga taip ir neišsivystė į pneumoninį marą. Galbūt to ir pakaks, juk jų spėta susizgribti laiku. Reikia perspėti Rošą, kad būtina užsisklęsti savo kaime, neįleisti čionai jokio prašalaičio — tuomet gali būti ir taip, kad maras apeis juos lankstu. Žinoma atvejų, kai šitaip ir nutikdavo. Sveiki išliko ištisi kaimai, o kai kurių Škotijos dalių maras išvis niekada nepasiekė.
   Nugrimzdusi į tokias mintis, ji tikriausiai užsnūdo. Kai pabudo, pro langąjau smelkėsi šviesa, o Rošas buvo išėjęs. Kivrina dirstelėjo į lovą. Dvasininkas gulėjo visiškai ramiai, padėrusios akys buvo plačiai atmerktos. Jis mirė, dingtelėjo Kivrinai, jis mirė, o Rošas išėjo kasti kapo — bet čia pat ji pastebėjo, kaip vos vos kilnojasi antklodė ant dvasininko krūtinės. Kivrina pabandė užčiuopti jo pulsą. Šis buvo tankus ir toks silpnas, kad Kivrinai vos pavyko surasti.
   Pradėjo gausti varpas, ir tik dabar Kivrina sumojo, kad tėvas Rošas veikiausiai bus išėjęs laikyti rytinių mišių. Ji užtraukė ant nosies kaukę ir pasilenkė prie lovos.
   — Tėve… — ištarė tylutėliai, tačiau jis nė nekrustelėjo, niekaip neparodė, kad būtų išgirdęs. Ji uždėjo delną jam ant kaktos. Temperatūra vėl buvo kritusi, tačiau oda palietus toli gražu neatrodė sveika. Buvo sausa ir traški lyg popierius, o kraujosruvos ant rankų bei kojų tamsėjo ir vis labiau plėtėsi. Neapsakomai išpampęs, šiurpiai purpurinis liežuvis kyšojo tarp dantų.
   Nuo dvasininko trenkė klaikus dvokas, kvaitinantis, šleikštus ir toks stiprus, kad buvo justi net per kaukę. Kivrina užsiropštė ant palangės ir atrišo vaškytinės kraštą. Vidun siūbtelėjo gaivus lauko oras — šaltas, aštrus ir kvapus; persilenkusi per langą, Kivrina giliai jo įkvėpė.
   Kieme nebuvo matyti nė gyvos dvasios, bet, kol Kivrina mėgavosi gaiviu šaltu oru, virtuvės tarpduryje pasirodė Rošas, nešinas garuojančiu dubeniu. Jis patraukė kiemo grindiniu pagrindinio namo link, o jam artėjant prie durų, šiose pasirodė ledi Elivysa. Ji kažką pasakė Rošui — šis žengė prie jos, bet staiga sustojo it įbestas ir, prieš atsakydamas, užsitempė ant burnos kaukę. Jis stengiasi visais įmanomais būdais saugoti žmones nuo užkrato, dingtelėjo Kivrinai. Rošas įėjo vidun, o Elivysa pasuko prie šulinio.
   Kivrina pririšo vieną vaškytinės kraštą prie lango ir apsidairė ko nors, kuo galėtų pavėduoti orą. Nušoko ant grindų, pasiėmė vieną šluosčių, kurių buvo parsinešusi iš virtuvės, vėl užsiropštė ant palangės.
   Elivysa tebebuvo prie šulinio — kaip tik iškėlinėjo kibirą. Staiga stabtelėjo, šulinio virvę laikydama rankoje, atsigręžė, pažvelgė į vartus. Pro vartus į kiemą įžengė Gavynas, arklį vesdamasis už pavadžio.
   Vos išvydęs Elivysą, Gavynas sustojo; nesuskubęs stabtelėti Gringoletas atsitrenkė į jį ir irzliai mostelėjo galva. Gavyno veido išraiška buvo tokia pat kaip ir visada: kupina vilties bei ilgesio, ir Kivrina pajuto netikėtą pykčio pliūpsnį dėl to, kad niekas nepasikeitė, netgi dabar. Jis nieko nežino, pagalvojo ji. Jis ką tik sugrįžo iš Koursio. Jai netgi jo pagailo: netrukus jis sužinos, netrukus Elivysa privalės jam pasakyti.
   Elivysa iškėlė kibirą iki šulinio briaunos; Gavynas žingtelėjo dar vieną žingsnį artyn, laikydamas Gringoletą už pavadžio, ir vėl sustojo.
   Jis žino, galvojo Kivrina. Vis dėlto jis viską žino. Vyskupo pasiuntinys atgulė, galvojo ji, o Gavynas parskubėjo jų perspėti. Tik dabar Kivrina susizgribo, kad Gavynas neparsivarė arklių. Vienuolis irgi serga, pagalvojo ji, o visi kiti išsilakstė.
   Gavynas nekrustelėdamas žiūrėjo, kaip Elivysa užkelia sunkų kibirą ant akmeninio šulinio krašto. Dėl jos jis padarytų viską, galvojo Kivrina, padarytų absoliučiai bet ką, išgelbėtų ją miškuose iš šimto galvažudžių nagų. Tačiau išgelbėti jos nuo šito jis negali.
   Gringoletas, nekantraujantis kuo greičiau atsidurti arklidėje, krestelėjo galvą. Gavynas ramindamas uždėjo delną jam ant snukio, bet šaukštai buvo popiet. Elivysa j į pamatė.
   Ji paleido kibirą. Šis krito žemėn, driokstelėdamas taip garsiai, kad išgirdo net iš viršaus juos stebinti Kivrina; dar akimirka, ir Elivysa atsidūrė Gavyno glėbyje. Kivrina prispaudė delną prie burnos.
   Kažkas tylutėliai paskrebeno į duris. Kivrina nusirito nuo palangės atidaryti. Agnesė.
   — Ar negalėtum dabar ir pasekti man pasakos? — prašneko ji. Mergytė buvo siaubingai susitaršiusi. Nuo vakar niekas neperpynė jai plaukų. Susivėlusios sruogos styrojo iš po drobinės kepuraitės į visas puses, iš karto krito į akis, kad ji miegojo prie ugniavietės. Viena rankovė buvo visa pelenuota.
   Kivrina atsispyrė impulsui nušluostyti pelenus.
   — Tau nevalia eiti čionai, — pasakė ji, atidariusi duris vos per mažytį plyšiuką. — Jeigu įeisi, gali ir tu susirgti.
   — Nėra kas su manim pažaidžia, — pasiskundė Agnesė. — Mama išėjo, o Rozemundą dar miega.
   — Tavo mama išėjo tik pasisemti vandens, — tvirtai atsakė Kivrina. — O kur tavo senelė?
   — Meldžiasi. — Ji ištiesė rankutę, mėgindama pastverti Kivriną už sijono; ši atšoko atatupsta.
   — Tau nevalia manęs liesti, — aštriai pasakė.
   Agnesė jau patempė lūpą:
   — O kodėl tu ant manęs pyksti?
   — Aš nepykstu ant tavęs, — jau švelniau atsakė Kivrina. — Bet tau vis vien jokiu būdu nevalia čionai eiti. Dvasininkas labai sunkiai serga, ir kiekvienas, kuris priėjo prisiartins… — nebuvo prasmės net mėginti aiškinti Agnesei apie užkrečiamas ligas, — …gali irgi susirgti.
   — Ar jis mirs? — paklausė Agnesė, taikydamasi dirstelėti pro plyšelį.
   — Bijau, kad taip.
   — O tu mirsi?
   — Ne, — atsakė Kivrina ir staiga suvokė, kad jai visiškai nebebaisu. — Rozemundą greitai prabus. Paprašyk jos, kad pasektų tau pasaką.
   — Ar tėvas Rošas mirs?
   — Ne. Eik ir pažaisk su savo vežimaičiu, kol pabus Rozemunda.
   — Ar paseksi man pasaką, kai dvasininkas jau bus miręs?
   — Taip. Lipk žemyn.
   Agnesė nenoriai pakluso; laikydamasi už sienos, nulipo tris pakopas žemyn.
   — Ar mes visi mirsime? — paklausė.
   — Ne, — atsakė Kivrina. Ne, jei tik aš sugebėsiu užkirsti tam kelią. Ji užtrenkė duris ir atsirėmė į jas.
   Dvasininkas tebegulėjo nieko neregėdamas, nieko nesuvokdamas; visa jo esybė dabar buvo nukreipta vidun ir sutelkta kovai su priešu, su kokiu jo imuninei sistemai dar niekad neteko susidurti ir prieš kurį joks ginklas nebuvo veiksmingas.
   Vėl pasigirdo beldimas į duris.
   — Agnese, lipk žemyn, — riktelėjo Kivrina, tačiau tai buvo tėvas Rošas; rankose jis laikė dubenį viralo, kurio atsinešė iš virtuvės, ir kibirą, kupiną raudonų, žioruojančių žarijų. Šias jis išvertė į žarijų indą, o pats atsiklaupė greta ir ėmė pūsti.
   Dubenį jis padavė Kivrinai. Skystis buvo drungnas ir klaikiai dvokė. Kažin, ko čia pridėta, kas gana veiksmingai muša karštį? — susimąstė Kivrina.
   Rošas atsistojo, perėmė iš jos dubenį, ir abu drauge ėmėsi šaukštu varvinti viralą dvasininkui į bumą, tačiau skystis pasiliejo pro šalį, išsipūtusiu liežuviu tekėjo ne į gerklę, o per lūpų kampučius žemyn.
   Kažkas pabeldė.
   — Agnese, juk jau sakiau: tau čionai nevalia! — nekantriai mestelėjo Kivrina, bergždžiai stengdamasi apšluostyti patalus.
   — Senelė liepė pasakyti tau, kad tuojau ateitum.
   — Ar ledi Imeina susirgo? — paklausė Rošas ir jau žengė durų link.
   — Ne. Kažkas nutiko Rozemundai.
   Kivrinai širdis nusirito į kulnus.
   Rošas atidarė duris, bet Agnesė nėjo vidun. Liko stovėti laiptų aikštelėje, stebeilydama į jo kaukę.
   — Ar Rozemundą susirgo? — sunerimęs paklausė Rošas.
   — Ji nugriuvo.
   Kivrina prasibrovė pro juos ir nudundėjo laiptais žemyn.
   Rozemundą sėdėjo ant suolo prie ugniavietės. Greta jos palinkusi stovėjo Imeina.
   — Kas nutiko? — riktelėjo Kivrina.
   — Pargriuvau, — paaiškino Rozemundą, visai sutrikusi. — Užsigavau ranką. — Ji ištiesė keistai perkreiptą ranką Kivrinai.
   Ledi Imeina kažką sumurmėjo.
   — Ką? — riktelėjo Kivrina; ji ne iš karto susigaudę, kad senoji meldžiasi. Kivrina apsidairė Elivysos. Tačiau šios menėje nebuvo. Tiktai persigandusi Maisrė gūžėsi prie stalo; Kivrinai net šmėkštelėjo mintis, kad Rozemundą, ko gero, griuvo, užkliuvusi užjos.
   — Ar suklupai, už ko nors užkliuvusi? — paklausė ji Rozemundos.
   — Ne, — atsakė ši. Atrodė visai apdujusi. — Man skauda galvą.
   — Krisdama užsigavai galvą?
   — Ne. — Rozemundą atitraukė suknelės rankovę. — Užsigavau alkūnę į akmenis.
   Kivrina dar aukščiau atsmaukė jos rankovę, apnuogindama alkūnę. Atrodė lyg ir nubrozdinta, bet kraujas nebėgo. Kivrinai dingtelėjo mintis, kad mergaitei galėjo skilti alkūnės kaulas. Labai jau keistai buvo perkreipta jos ranka.
   — Ar šitaip skauda? — paklausė, švelniai pasukiodama ranką.
   — Ne.
   Kivrina palankstė jos ranką per alkūnę.
   — O šitaip?
   — Ne.
   — Gali pakrutinti pirštus? — paklausė Kivrina.
   Rozemundą pakrutino juos visus po vieną, tačiau ranka vis tiek buvo keistai perkreipta. Suglumusi Kivrina suraukė antakius. Gal ji pasitempė sausgysles? Bet jeigu taip, mergaitė neturėtų taip lengvai lankstyti rankos.
   — Ledi Imeina, — paprašė ji, — gal pakviestum tėvą Rošą?
   — Jis niekuo negali mums padėti, — su panieka sviedė Imeina, bet vis dėlto pasuko prie laiptų.
   — Nemanau, kad tau būtų lūžęs kaulas, — pasakė Kivrina Rozemundai.
   Rozemundą nuleido ranką, bet čia pat aiktelėjo ir trūktelėjo ją aukštyn. Veide staiga neliko nė lašelio kraujo, viršutinę lūpą išmušė smulkūs prakaito lašeliai.
   Juk tikriausiai vis dėlto skilo kaulas, pagalvojo Kivrina ir vėl siektelėjo Rozemundos rankos. Bet Rozemundą atšlijo ir, Kivrinai net nespėjus susigaudyti, kad vyksta, griuvo nuo suolo ant grindų.
   Šįsyk ji jau susitrenkė galvą. Kivrina labai aiškiai girdėjo dunkstelėjimą į akmenį. Ji persiropštė per suolą ir atsiklaupė greta susmukusios mergaitės.
   — Rozemundą! Rozemundą! — sušuko. — Girdi mane?
   Ji nė nekrustelėjo. Griūdama buvo atmetusi sužeistąją ranką, tarsi mėgindama atsiremti; kai Kivrina ją palietė, mergaitė krūptelėjo, bet neatsimerkė. Kivrina apsidairė ledi Imeinos, tačiau ant laiptų šios nebuvo. Ji vėl klūpojo ir meldėsi.
   Rozemundą atsimerkė.
   — Nepalik manęs, — ištarė.
   — Turiu pasišaukti pagalbos, — atsakė Kivrina.
   Rozemundą papurtė galvą.
   — Tėve Rošai! — iš visų plaučių užriko Kivrina, nors ir žinojo, kad per sunkias duris jis jos neišgirs, bet iš už pertvaros išniro ledi Elivysa ir tekina atskubėjo, kaukšėdama į akmenines grindis.
   — Ar ji susirgo mėlynąja liga? — paklausė.
   Ne.
   — Ji pargriuvo, — pasakė Kivrina ir uždėjo delną ant nuogos, atmestos į šalį Rozemundos rankos. Ši buvo karšta. Rozemundą vėl buvo užsimerkusi, kvėpavo lėtai, lygiai, tarsi būtų užmigusi.
   Kivrina atsmaukė sunkią rankovę dar aukščiau, atidengdama Rozemundos petį ir pasuko ranką taip, kad galėtų pamatyti pažastį. Rozemundą krustelėjo, bandė ištraukti ranką, bet Kivrina laikė ją tvirtai.
   Bubonas buvo ne toks didelis kaip dvasininko, bet skaisčiai raudonas ir jau kietas paliesti. O, ne, tarė sau Kivrina, ne, ne.
   Rozemundą sudejavo ir pabandė išlaisvinti ranką. Kivrina švelniai ją nuleido, išlygino rankovę po ja.
   — Kas atsitiko? — nuo laiptų vidurio sučiauškėjo Agnesė. — Ar Rozemundą susirgo?
   Negaliu leisti, kad tai įvyktų, karštligiškai galvojo Kivrina. Privalau iš kur nors prisišaukti pagalbos. Greta užkrato juk pabuvojo visi — visi galėjo užsikrėsti, netgi Agnesė, o užsikrėtusiajam jau niekas nebegali padėti. Antimikrobiniai preparatai bus išrasti tik po šešių šimtų metų.
   — Tai tavo nuodėmės užtraukė mums visa tai, — pareiškė Imeina.
   Kivrina pakėlė galvą. Elivysa žvelgė į Imeiną išsiblaškiusiu žvilgsniu, tarsi nė neišgirdusi, kad ši kažką sakė.
   — Tavo nuodėmės ir Gavyno, — neatlyžo senoji.
   — Gavynas… — ištarė Kivrina. Juk jis gali parodyti jai, kur yra plyšys, o jau tada ji prisišauktų pagalbos. Daktarė Arens, be jokios abejonės, žinotų, ką daryti. Ir ponas Danvortis. Daktarė Arens duotų jai vakcinos ir streptomicino, o ji atgabentų vaistus šitiems žmonėms.
   — Kur tas Gavynas? — paklausė Kivrina.
   Elivysa dabar jau žvelgė į ją, jos veidas buvo kupinas lūkesčio, kupinas vilties. Galų gale jis susilaukė jos dėmesio, dingtelėjo Kivrinai.
   — Gavynas, — pakartojo Kivrina. — Kur jis?
   — Išjojo, — atsakė Elivysa.
   — Išjojo — kur? — paklausė Kivrina. — Turiu tuoj pat su juo pasikalbėti. Reikia šauktis pagalbos.
   — Mums jau niekas nebepadės, — pasakė ledi Imeina. Ji atsiklaupė greta Rozemundos ir pamaldžiai sudėjo rankas. — Tai Dievo bausmė.
   Kivrina atsistojo.
   — Kur jis išjojo?
   — Į Batą, — atsakė Elivysa. — Parkviesti mano vyro.

„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(070114 — 070526)

   Nusprendžiau vis dėlto bent pamėginti visa tai apsakyti. Ponas Gilkraistas kartą išsakė viltį, esą, atidarius „Medievalį”, kada nors galbūt pavyks gauti tiesioginių liudijimų iš Juodosios Mirties laikotarpio. Ką gi, atrodo, jog manasis įrašas kaip tik tas liudijimas ir bus.
   Pirmoji maro auka čia — dvasininkas, atkeliavęs kartu su vyskupo pasiuntiniu. Nežinau, ar tuo metu, kai jie atvyko, jis jau sirgo, ar dar ne. Manau, galėjo būti jau užsikrėtęs; galbūt kaip tik todėl jie ir užsuko čionai, užuot keliavę tiesiai į Oksfordą — kad atsikratytų juo anksčiau, nei jis užkrės juos pačius. Kalėdų rytą, kai jie paskubomis išvyko, jis jau tikrai sirgo, o tai reiškia, kad užkrečiantis jis tikriausiai buvo ir praėjusią naktį — kaip tik tą naktį, kai buvo susidūręs su gera puse kaimo.
   Jis užkrėtė ir lordo Gijomo dukterį Rozemundą, kuri susirgo… bene dvidešimt šeštąją? Man vis sunkiau ir sunkiau skaičiuoti dienas. Ir vienam, ir kitam susiformavo klasikiniai bubonai. Dvasininko bubonas pratrūko, iš jo sunkiasi skysčiai. Rozemundos — kietas kaip akmuo ir auga. Dabar — jau daugmaž graikinio riešuto dydžio. Visas plotas aplink jį apimtas uždegimo. Abu smarkiai karščiuoja, protarpiais ir vienam, ir kitam pasireiškia kliedesio priepuoliai.
   Mudu su tėvu Rošu izoliavome juos buduare, o visiems kaimiečiams griežtai prisakėme niekur neiti iš namų ir vengti bendrauti tarpusavyje, tačiau baiminuosi, kad gali būti per vėlu. Beveik visas kaimas drauge šventė Kalėdas, o visa šeima naktį praleido prie stalo čia, kartu su užsikrėtusiu dvasininku.
   Būtų gerai, jei bent žinočiau, ar ši liga užkrečiama dar prieš tai, kai pasireiškia pirmieji simptomai, ir kiek trunka inkubacinis periodas. Žinau, kad maras būna trijų rūšių: buboninis, pneumoninis ir septiseminis, ir dar žinau, kad pneumoninis — labiausiai užkrečiamas, kadangi infekcija perduodama kosėjant bei kvėpuojant, taip pat ir prisilietus. Atrodo, kad ir dvasininką, ir Rozemundą pakirto buboninis maras.
   Man taip baisu, kad net nebepajėgiu mąstyti. Siaubas plūsta bangomis, tai apsemia, tai vėl atslūgsta. Protarpiais lyg ir jaučiuosi visai neblogai, bet kitąsyk staiga sugriebia tokia baimė, kad turiu įsikibti lovos rėmo, kitaip, žiūrėk, dar imsiu ir pasipustysiu padus; tokiais momentais nedaug tetrūksta, kad dumčiau lyg akis išdegusi iš kambario, iš namo, iš kaimo — kuo toliau nuo viso šito!
   Žinau, žinau, aš paskiepyta nuo maro, bet juk buvau paskiepyta ir priešvirusiniais preparatais, buvo sustiprintas ir mano imunitetas, tačiau vis vien susigriebiau tai, kas buvo mane surietę vos atvykus, tad kiekvieną kartą kai tik dvasininkas sukosėja, nejučia susigūžiu. Tėvas Rošas vis užmiršta užsirišti kaukę, ir aš paniškai bijau, kad jis gali užsikrėsti. Arba Agnesė. Ir dar bijau, kad dvasininkas netrukus mirs. Bijau, kad greitai mirs ir Rozemundą. Ir dar bijau, kad kas nors kaime susirgs pneumonine forma, kad nebegrįš Gavynas, kad aš taip ir nesurasiu plyšio iki susitikimo datos.
   (Pauzė)
   Dabar jaučiuosi jau šiek tiek ramiau. Atrodo, iš tiesų aprimstu, kalbėdama su jumis, nesvarbu, girdite jūs mane ar ne.
   Rozemundą jauna ir stipri. O maras juk neišgalabijo absoliučiai visų. Kai kuriuose kaimuose ir išvis niekas nemirė.

   Jie nunešė Rozemundą į buduarą ir siaurame, greta lovos likusiame tarpelyje, suruošė jai guolį tiesiai ant grindų. Rošas užklojo čiužinį drobine paklode ir nuėjo į svirno stoginę parnešti antklodžių.
   Kivrina baiminosi, kad, išvydusi dvasininką, groteskiškai išpampusį jo liežuvį ir juostančią odą, Rozemundą neimtų spyriotis, tačiau mergaitė beveik nė nežvilgtelėjo į jį. Ji nusimetė apsiaustą, nusiavė batus ir klusniai atsigulė ant siauro šiaudinio čiužinio. Kivrina nuėmė nuo lovos triušio kailio lovatiesę ir užklojo Rozemundą.
   — Ar aš irgi pradėsiu rėkti ir puldinėsiu žmones kaip dvasininkas? — paklausė mergaitė.
   — Ne, — užtikrino Kivrina ir pabandė išspausti šypseną. — Pasistenk pailsėti. Tau kur nors skauda?
   — Pilvą, — atsakė Rozemundą, prispausdama delną prie juosmens. — Ir dar galvą. Seras Bloetas sakė man, kad vyrai, apimti karštinės pradeda šokti. Maniau, jis išsigalvoja — vien tam, kad mane išgąsdintų. Sakė, jie šoka tol, kol iš burnos pasipila kraujas, o tada miršta. Kur Agnesė?
   — Palėpėje, su tavo mama, — atsakė Kivrina. Ji liepė Elivysai vestis Agnesę ir Imeiną į palėpę ir užsidaryti ten. Elivysa pakluso, net negrįžtelėjusi į Rozemundą.
   — Netrukus atkeliaus mano tėtis, — pasakė Rozemundą.
   — Bet dabar tau reikia ramiai gulėti ir ilsėtis.
   — Senelė sako, esą bijoti savo vyro — mirtina nuodėmė, bet aš nieko negaliu su savim padaryti. Jis vis taikosi nepadoriai mane paliesti ir pasakoja tokius dalykus, kurie niekaip negali būti tiesa.
   Tikiuosi, jis mirs kentėdamas, pagalvojo Kivrina. Tikiuosi, jis jau dabar užsikrėtęs.
   — Mano tėtis atvyksta, jis jau dabar kelyje, — tvirtino Rozemunda.
   — Bent pamėgink užmigti.
   — Jei seras Bloetas būtų čia, dabar jis nedrįstų manęs liesti, — pasakė Rozemundą ir užsimerkė. — Dabar bijotų jis, o ne aš.
   Įėjo Rošas, nešinas visu glėbiu antklodžių, ir tuoj pat vėl išėjo. Kivrina užklojo Rozemundąjomis visomis, apkamšė, o kailiu, kurį buvo paėmusi nuo dvasininko lovos, vėl užklojo jį.
   Dvasininkas gulėjo visiškai ramiai, tačiau kvėpuojant iš krūtinės vėl sklido gargždus švilpimas, protarpiais jis sukosėdavo. Jo burna buvo pražiota, o liežuvis prie šaknies — apsivėlęs baltomis apnašomis.
   Nė už ką neleisiu, kad šitaip nutiktų ir Rozemundai, galvojo Kivrina. Juk jai tik dvylika metų. Juk turi būti bent kas nors, ką dar įmanoma padaryti. Privalo būti. Maro sukėlėjas — bakterijos. Streptomicinas ir sulfanilamidiniai preparatai bakterijas naikina pakankamai patikimai, bet pasigaminti šitokių vaistų pati Kivrina niekaip negalėjo, o kaip surasti plyšį — iki šiol taip ir nežinojo.
   O Gavynas išjojęs į Batą. Savaime suprantama, jis išjojo į Batą. Juk Elivysa puolė jam į glėbį, ji rankomis apsivijo jo kaklą — ir jis, jos prašymu, keliautų nors į pasaulio kraštą, padarytų bet ką, kad ir koji panorėtų, net jei dėl to į namus sugrįžtų jos vyras.
   Kivrina bandė apskaičiuoti, kiek gali užtrukti Gavynas kelyje, kol nujos į Batą ir atgal. Iki Bato — septyniasdešimt kilometrų.
   Varydamas arklį iš paskutiniųjų, į vieną pusę jis nušuoliuotų per pusantros paros. Vadinasi, ten ir atgal — trys dienos. Ir tai — su sąlyga, jei niekas jo neužlaikys, jei jam pavyks surasti lordą Gijomą, jei nesusirgs pats. Daktarė Arens tvirtino, kad negydomos maro aukos mirdavo per keturias ar penkias paras, bet Kivrinai netilpo galvoj, kad dvasininkas tvertų šitaip ilgai. Jam vėl pakilo temperatūra.
   Kai jie atnešė čionai Rozemundą, Kivrina nuspyrė ledi Imeinos gyduolių skrynelę po lova. Bet dabar išsitraukė ir ėmėsi apžiūrinėti, kokių vaistingųjų žolynų bei miltelių ten esama. Maro metais žmonės bandė gydytis savos gamybos vaistais, pavyzdžiui, jonažolių ar rūgštynių nuoviru, tačiau jų poveikis buvo toks pat apverktinas kaip ir sutrintų smaragdų.
   Galbūt kiek pagelbėtų vaistinė muskrėslė, bet Kivrinai taip ir nepavyko mažyčiuose drobiniuose maišeliuose aptikti nei rausvų, nei tamsraudonių gėlyčių žiedų.
   Kai grįžo Rošas, Kivrina išsiuntė jį pripjauti iš paupio karklų šakelių, kurias išmirkiusi karštame vandenyje, gavo kartaus nuoviro.
   — Koks čia viralas? — paklausė Rošas. Jis gurkštelėjo arbatos ir susiraukė.
   — Aspirinas, — atsakė Kivrina. — Taip tikiuosi.
   Rošas sugirdė puodelį dvasininkui, kuriam viralo skonis jau ne kažin kiek rūpėjo, ir šiam karštis truputį nukrito, tačiau Rozemundai temperatūra kilo visą popietę, mergaitę krėtė drebulys. Kai Rošas išėjo laikyti mišparų, ji jau degte degė, beveik nebegalėjai prisiliesti.
   Kivrina ją nuklojo, bandė vilgyti rankas ir kojas drungnu vandeniu, kad bent kiek atlėgtų karštis, bet Rozemundą atšlijo pasipiktinusi.
   — Nepadoru šitaip mane liesti, pone, — išspaudė ji per barškančius dantis. — Kai tik grįš mano tėtis, būtinai pasakysiu jam.
   Rošas vis dar negrįžo. Kivrina užžibino lempas su vikšrio šerdies dagtimis ir kaip įmanydama antklodėmis apkamšė Rozemundą, vis pasvarstydama, kur jis galėjo prašapti.
   Blausioje, miglojančioje šviesoje Rozemundą atrodė dar prasčiau, veidas buvo labai išblyškęs, sukritęs. Ji kažką murmėjo sau po nosimi, nerimo, vis kartojo Agnesės vardą, o kartą irzliai paklausė:
   — Kurgi jis? Jau kada turėjo būti čia.
   Jis tikrai jau turėjo būti čia, — Kivrina galvojo apie Rošą. Mišparų varpai skambėjo jau prieš gerą pusvalandį. Rošas virtuvėje, tikino ji save, ruošia mums sriubą. O gal nuėjo pasakyti Elivysai, kaip laikosi Rozemundą. Ne, jis tikrai nesusirgo. Vis dėlto ji atsistojo, užsibrazdino ant palangės ir apžvelgė kiemą. Oras vis labiau šalo, dangų aptraukė debesys. Kieme nebuvo nė gyvos dvasios, niekur nesimatė jokio žiburėlio, nesigirdėjo nė garso.
   Kai Rošas galiausiai atidarė duris, Kivrina stryktelėjo nuo palangės ir nusišypsojo.
   — Kur tu buvai? Aš jau… — ir staiga užsikirto per pusę žodžio.
   Rošas vilkėjo apeiginį drabužį, nešėsi indelį šventinto aliejaus paskutiniam patepimui. Oi, ne, pagalvojo Kivrina ir dirstelėjo į Rozemundą. Ne.
   — Lankiau ūkvedį Ulfą, — pasakė Rošas. — Išklausiau jo išpažintį. — Ačiū Dievui, šis paskutinis patepimas — ne Rozemundai, lengviau atsikvėpė Kivrina. Ir tik dar po akimirkos suvokė, ką išgirdusi. Maras jau atslinko į kaimą.
   — Ar esi tikras? — paklausė ji. — Ar jam kyla maro skauduliai?
   — Taip.
   — Kiek dar žmonių gyvena tuose namuose?
   — Jo žmona ir du sūnūs, — Rošas kalbėjo lėtai ir sunkiai, pavargusio žmogaus balsu. — Liepiau jai ryšėti kaukę, o sūnus išsiunčiau pripjauti karklų.
   — Gerai, — pasakė Kivrina.
   Nebuvo čia nieko gero. Nors ne, ne visai taip. Vis dėlto tai buboninis maras, ne pneumoninis, vadinasi, vis dar lieka tikimybė, kad žmona ir vaikai neužsikrės. Bet… kiek dar žmonių jau spėjo užkrėsti Ulfas? Ir nuo ko užsikrėtė pats? Su dvasininku Ulfas tikrai nebuvo susidūręs. Vadinasi, tikriausiai bus pasigavęs užkratą iš kurio nors tarno.
   — Ar dar kas nors serga?
   — Ne.
   Tai vėlgi ničnieko nereiškė. Kaimiečiai šaukdavosi Rošo tik labai sunkiai sirgdami arba labai išsigandę. Gali būti, kad liga jau pakirto kokius tris ar keturis kaimelio žmones. O gal ir tuziną.
   Kivrina atsisėdo ant palangės ir ėmė karštligiškai svarstyti, ko reikėtų griebtis. Nieko, tarė ji sau. Tu ničnieko negali padaryti. Maras slinko iš vieno kaimo į kitą, išžudydamas ištisas šeimas, nušluodamas ištisus miestus. Jis išnaikino trečdalį, o gal netgi pusę Europos gyventojų.
   — Ne! — suklykė Rozemundą, iš paskutiniųjų mėgindama pasikelti.
   Abu: ir Kivrina, ir Rošas — šoko ant jos, bet ji jau buvo vėl susmukusi į guolį. Jie apklostė mergaitę, bet ši akimoju nusispardė kailius.
   — Viską pasakysiu mamai, Agnese, tu nenaudėle, — sumurmėjo ji. — Išleisk mane!
   Naktį oras dar labiau atšalo. Rošas atnešė kubiliuką žioruojančių žarijų ir supylė į indą, o Kivrina, pasilipusi ant palangės, vėl aklinai užtaisė langą vaškuotos drobės lakštu, tačiau šaltis kambaryje vis vien smelkėsi iki kaulų. Kivrina ir Rošas pakaitomis susirangydavo prie pat žarijų indo, mėgindami bent truputį nusnūsti, ir prabusdavo drebėdami kaip ir Rozemundą.
   Dvasininkas nedrebėjo, bet dėl šalčio skundėsi ir jis — kalbėjo neaiškiai, veldamas žodžius, tarytum girtas. Jo rankos ir kojos buvo ledinės, visai nutirpusios.
   — Juos būtina paguldyti prie ugnies, — pasakė Rošas. — Teks nešti žemyn, į menę.
   Tu nesupranti, galvojo Kivrina. Vienintelė šitų žmonių viltis — nesiartinti prie ligonių, laikyti šiuos izoliuotus, kad neplistų užkratas. Tačiau užkratas jau spėjo išplisti, pagalvojo ji. Kažin, ar Ulfo rankos bei kojos irgi taip pat atšalusios? O kaip jie pasišildys? Juk jai jau teko sėdėti vienoje jų trobelėje prie vienos jų ugniavietės. Lauželio nebūtų pakakę net katei sušildyti.
   Katės juk irgi dvėsė, pagalvojo ji ir pažvelgė į Rozemundą. Drebulys purtė visą iškankintą jos kūną, jau dabar mergaitė atrodė sulysusi, sumenkusi.
   — Gyvybė juos apleidžia, — ištarė Rošas.
   — Taip, žinau, — atsakė Kivrina ir ėmėsi rinkti apklotus. — Pasakyk Maisrei, kad paklotų šiaudų ant menės grindų.
   Dvasininkas įstengė nulipti laiptais pats, iš abiejų pusių Kivrinos ir Rošo prilaikomas, tačiau Rozemundą Rošui teko nunešti ant rankų. Elivysa ir Maisrė klojo šiaudus menės pasienyje, tolimajame gale. Agnesė vis dar miegojo, o Imeina tebeklūpojo ten, kur klūpojusi dar vakar, veidą įrėmusi į suglaustus delnus.
   Rošas paguldė Rozemundą, Elivysa ėmėsi ją klostyti.
   — Kur mano tėtis? — kimiai paklausė Rozemundą. — Kodėl jo čia nėra?
   Agnesė krustelėjo. Dar minutė kita, ir ji jau ropšis pas Rozemundą į guolį, iš visų pusių apžiūrinės dvasininką. Būtinai reikėjo kaip nors apsaugoti Agnesę, neprileisti jos prie sergančiųjų. Kivrina dirstelėjo į sijas, bet šios, netgi po palėpės grindimis, buvo pernelyg aukštai, kad galėtum pakabinti užuolaidą, maža to, visomis tam tinkamomis lovatiesėmis jau buvo apklostyti ligoniai. Kivrina kibo į suolus: versdama juos ant šono, ėmė ręsti užtvarą. Rošas ir Elivysa atskubėjo jai pagalbon, apvertė stalyną, pristūmė ją prie suolų.
   Elivysa grįžo pas Rozemundą, atsisėdo greta jos. Rozemundą miegojo, jos veidą rausvino ugnies atšvaitai.
   — Užsirišk kaukę, — paliepė Kivrina.
   Elivysa linktelėjo, bet nepajudėjo iš vietos. Nužėrė Rozemundai nuo veido susivėlusius plaukus.
   — Ji buvo mano vyro numylėtinė, — ištarė.
   Rozemundą miegojo iki vėlyvo ryto. Kivrina pastūmė Kūčių pliauską į ugniavietės kraštą, ant ugnies prikrovė šviežiai supjautų malkų. Tada atidengė dvasininko pėdas, kad jas pasiektų ugnies kaitra.
   Siaučiant Juodajai Mirčiai, popiežiaus gydytojas patarė šiam sėdėti kambaryje tarp dviejų didžiulių laužų, kad neužsikrėstų maru. Kai kurie istorikai manė, jog kaitra efektyviai naikino maro bakterijas. Nors vis tik kur kas labiau tikėtina, kad popiežių išgelbėjo tik ta aplinkybė, kad jis laikėsi kiek įmanoma atokiau nuo užkratą sėjančių savo ganomųjų avelių, vis dėlto pamėginti vertėjo. Išmėginti verta viską, galvojo Kivrina, žvilgčiodama į Rozemundą. Ir įmetė į ugnį dar kelis rąstgalius.
   Tėvas Rošas išėjo rytmetinių mišių, nors buvo jau gerai įdienoję. Varpo gaudimas pažadino Agnesę.
   — Kas išvartė suolus? — susidomėjo ji ir tekina nukumėjo prie užtvaros.
   — Tau draudžiama kelti koją už šitos tvoros, — perspėjo Kivrina, pati nesiartindama prie jos iš kitos pusės. — Lik ten, su savo senele.
   Agnesė užsiropštė ant suolo ir dirstelėjo per stalynos kraštą.
   — Matau Rozemundą, — pareiškė. — Ar ji mirė?
   — Rozemundą labai sunkiai serga, — griežtai atsakė Kivrina. — Tau negalima artintis prie mūsų. Eik, pažaisk su savo vežimaičiu.
   — Noriu aplankyti Rozemundą, — pareiškė Agnesė ir perkėlė vieną koją per stalo kraštą.
   — Ne! — užriko Kivrina. — Eik ir sėdėk šalia savo senelės!
   Agnesė apstulbo, o po akimirkos apsipylė ašaromis.
   — Noriu aplankyti Rozemundą! — sucypė ji, bet vis dėlto nuėjo prie Imeinos ir paniurusi klestelėjo greta jos.
   Atėjo Rošas.
   — Susirgo Ulfo vyresnysis sūnus, — pranešė jis. — Jam iškilo gumbai.
   Iki vidudienio susirgo dar du žmonės, po pietų — dar vienas, tarp jų — ir prievaizdo žmona. Visiems formavosi bubonai arba ties limfinėmis liaukomis odą išbėrė nedideliais, grūdelius primenančiais spuogeliais — visiems, išskyrus prievaizdo žmoną.
   Kivrina nuėjo su Rošu jos aplankyti. Ji žindė kūdikį, jos liesas, aštrių bruožų veidas atrodė dar labiau paaštrėjęs. Ji nei kosėjo, nei vėmė; Kivrinai atgijo viltis, kad bubonai tiesiog dar nespėjo susiformuoti.
   — Visąlaik dėvėkite kaukes, — paliepė ji prievaizdui. — Kūdikį maitinkite karvės pienu. Neprileiskite vaikų net artyn jos, — pridūrė ji be jokios vilties. Šeši vaikai dviejuose kambariuose. Tegul tik tai nebūna pneumoninis maras, meldėsi Kivrina. Tegul tik neužsikrečia jie visi.
   Ji guodėsi bent tuo, kad Agnesė saugi. Po to, kai Kivrina užriko ant jos, mergytė net nebandė artintis prie užtvaros. Valandėlę ji sėdėjo, varstydama Kivriną tokiais nuožmiais žvilgsniais, kurie kitomis aplinkybėmis atrodytų kone juokingi, paskui patraukė į palėpę parsinešti vežimaičio. Ji nusinešė žaislą prie stalo ant pakylos, susirengė ten šventę ir sėdo puotauti.
   Prabudo Rozemundą. Kimiu balsu paprašė Kivrinos vandens, o kai tik ši ją pagirdė, vėl nugrimzdo į snaudulį nieko nebepasakiusi. Snūduriavo ir dvasininkas, gargždus švilpimas jo krūtinėje kiek pritilo. Su palengvėjimu atsidususi Kivrina susmuko greta Rozemundos.
   Reikėtų tuoj pat keltis ir eiti padėti Rošui tvarkytis su prievaizdo vaikais ar, mažų mažiausiai, pasirūpinti, kad jis dėvėtų kaukę ir neužmirštų nuolat plautis rankas, bet staiga Kivrina pasijuto tokia pavargusi, kad nebeįstengė nė pajudėti. Jeigu galėčiau prigulti bent minutei, tarė ji sau, galbūt sugebėčiau ką nors sugalvoti.
   — Noriu nueiti aplankyti Juočkio, — pareiškė Agnesė.
   Kivrina kone pašoko, netikėtai išplėšta iš malonaus pusiaumiegio.
   Agnesė jau buvo užsimetusi savo raudonąjį apsiaustą, užsitraukusi gobtuvą. Ji prisiartino prie užtvaros tiek, kiek tik drįso.
   — Tu prižadėjai, kad nusivesi mane pasižiūrėti'mano skaliko kapo.
   — Nutilk, pažadinsi seserį, — perspėjo Kivrina.
   Agnesė pravirko. Nepratrūko bliauti visa gerkle, kaip paprastai darydavo, kai siekdavo gauti, ko norinti, tik ėmė patyliukais kūkčioti. Ji jau irgi nebeištveria, dingtelėjo Kivrinai. Ištisą dieną vienui viena, draugauti su Rozemundą, Rošu ar manimi užginta, visi užsiėmę ir išsigandę, niekas nekreipia į ją dėmesio… Vargšė mergytė.
   — Juk tu pažadėjai, — šniurkštelėjo Agnesė, jos lūpa virpčiojo.
   — Negaliu dabar pat vestis tavęs aplankyti tavo šunyčio kapo, — kuo švelniau atsakė Kivrina. — Užtat paseksiu tau pasaką. Bet mums reikia tūnoti tyliai tylutėliai. — Ji prispaudė pirštą prie lūpų.
   — Kad nepažadintume nei Rozemundos, nei dvasininko.
   Agnesė delnu persibraukė varvančią nosį.
   — Ar paseksi man pasaką apie mergelę, kuri išėjo į mišką? — paklausė ji taip, kad jos kuždesys nuaidėjo per visą menę.
   — Taip.
   — O vežimaitis gali klausytis?
   — Taip, — sukuždėjo Kivrina, ir Agnesė nukumėjo į kitą menės galą atsinešti vežimaičio. Pasičiupusi jį, parbėgo atgal ir užsiropštė ant suolo, jau pasiruošusi apžargomis sėstis ant užtvaros.
   — Atsisėsk ant grindų ir atsiremk į stalą, — paliepė Kivrina. — O aš sėdėsiu čia, kitoje pusėje.
   — Tada aš negirdėsiu, ką tu pasakoji, — iškart vėl apsiniaukė Agnesė.
   — Viską kuo puikiausiai girdėsi, jei tik sėdėsi labai, labai tyliai. Agnesė nulipo nuo suolo ir patogiai susirangė, atsirėmusi į stalą. Vežimaitį pasidėjo greta savęs ant grindų.
   — Sėdėk labai, labai tyliai, — paliepė jam.
   Kivrina nuėjo užmesti akies, kaip laikosi ligoniai, paskui klestelėjo ant grindų ir atsilošusi įrėmė galvą į stalą. Vėl užgriuvo stingdantis nuovargis.
   — Seniai seniai, toli toli… — pasufleravo Agnesė.
   — Seniai seniai, toli toli gyveno tokia mergelė. Ji gyveno prie pat didelės tamsios girios…
   — Tėtis sakė jai: „Tik neik į girią”, bet ji buvo išdykusi ir nepaklausė, — pratęsė Agnesė.
   — Ji buvo išdykusi ir jo neklausė, — sutiko Kivrina. — Ji užsimetė apsiaustą…
   — Raudoną apsiaustą su gobtuvu, — pridūrė Agnesė. — Ji išėjo į girią, nors tėtis jai ir draudė.
   Nors tėtis jai ir draudė. „Nieko baisaus man nenutiks, — tikino ji poną Danvortį. — Puikiausiai galiu pasirūpinti savimi pati”.
   — Juk jai tikrai nederėjo eiti į tą girią, tiesa? — paklausė Agnesė.
   — Jai labai magėjo pamatyti, kas yra girioje, — paaiškino Kivrina. — Neketino eiti toli, tik kelis žingsnelius…
   — Ne, jai tikrai nederėjo ten eiti, — pareiškė Agnesė, tarsi skelbdama nuosprendį. — Aš tai neičiau. Girioje tamsu.
   — Taip, girioje labai tamsu ir aidi visokiausi bauginantys garsai.
   — Ten yra vilkų, — pasakė Agnesė; Kivrina išgirdo, kaip ji spaudžiasi prie stalo, stengdamasi prisislinkti taip arti Kivrinos, kaip tik įmanoma. Ji ihatyte matė mergytę, susigūžusią, prisiglaudusią prie medienos, keliukus pritraukusią prie krūtinės, apglėbusią vežimaitį.
   — Tada mergelė pasakė sau: „Man čia visai nepatinka”, — ir pasuko eiti atgal, bet buvo taip tamsu, kad ji nebeįžiūrėjo takelio, ir staiga kažkas kad šoks ant jos!
   — Vilkas, — kvėptelėjo Agnesė.
   — Ne, — atsakė Kivrina. — Tai buvo lokys. Ir tasai lokys subaubė: „Ką tu veiki mano girioje?”
   — Mergelė labai išsigando, — tyliai ir baugiai cyptelėjo Agnesė.
   — Taip. Ji ėmė melsti: „Prašau, tik nesuėsk manęs, Loky. Aš pasiklydau ir neberandu kelio namo”. O lokys, nors ir atrodė labai nuožmus, iš tikrųjų buvo geraširdis. Jis ir pasakė: „Aš padėsiu surasti tau kelią iš girios. „O mergelė ir klausia: „Kaip tu man padėsi? Juk taip tamsu.” Tada lokys jai sako: „Pasiklauskime pelėdos. Ji puikiai mato tamsoje”.
   Kivrina kalbėjo ir kalbėjo, čia pat, vietoje, kurdama pasaką, ir netikėtai pajuto, kaip šis pasakojimas ramina ją pačią. Agnesė liovėsi ją pertraukinėjusi, tad po valandėlės, vis dar pasakodama, Kivrina pasikėlė ir dirstelėjo per užtvaros viršų.
   — „Gal žinai, kaip išeiti iš girios?” — paklausė lokys varnos. — „Žinau”, — sukrankė varna.
   Agnesė miegojo atsirėmusi į stalą, prispaudusi vežimaitį prie krūtinės; nuslydęs apsiaustas voliojosi ant grindų.
   Reikėjo ją apkloti, bet Kivrina nesiryžo to daryti. Visuose apklotuose knibždėte knibždėjo maro bakterijų. Kivrina dirstelėjo į ledi Imeiną, kuri meldėsi įsispraudusi į kampą, nusisukusi veidu į sieną.
   — Ledi Imeina! — patyliukais pašaukė ji, bet senoji nė neparodė, kad būtų išgirdusi.
   Kivrina įmetė dar kelias pliauskas į ugnį, vėl atsisėdo, atsiremdama į stalą, atlošė galvą.
   — „Žinau, kaip išeiti iš girios, — sukrankė varna. — Aš parodysiu jums kelią”, — tylutėliai užbaigė Kivrina. — Bet ji sumosavo sparnais ir nuskrido virš medžių viršūnių — taip greitai, kad jie nespėjo sekti iš paskos.
   Tikriausiai ji nejučia užmigo, nes, kai pramerkė akis, ugnis jau geso, o jai maudė sprandą. Rozemundą ir Agnesė vis dar miegojo, bet dvasininkas buvo prabudęs. Jis kažką sugergždė Kivrinai, tik žodžių buvo nebeįmanoma suprasti. Baltos apnašos jau dengė visą jo liežuvį, jam iš burnos sklido toks troškus dvokas, kad Kivrina turėjo nusisukti, norėdama įkvėpti. Iš bubono dvasininko pažastyje vėl sunkėsi skystis, tamsus ir tirštas, trenkiantis pašvinkusia mėsa. Kivrina iš naujo perrišo žaizdą, iš visų jėgų sukandusi dantis, kad neimtų žiaukčioti, o senąjį tvarstį nunešė į patį tolimiausią menės kampą. Paskui nuėjo prie šulinio nusiplauti rankų: pylė iš kibiro ledinį vandenį ant vienos, paskui — ant kitos, tuo pačiu godžiais gurkšniais traukdama į save šaltą orą.
   Kieme pasirodė Rošas.
   — Ulrikas, Halo sūnus, — pratarė jis, žingsniuodamas drauge su Kivrina atgal į namą. — Ir vienas iš prievaizdo sūnų, vyriausiasis, Vathefas. — Jis taip ir susmuko ant.artimiausio suolo.
   — Tu pervargęs, — pasakė Kivrina. — Atsigulk, pailsėk bent valandėlę.
   Kitame salės gale Imeina stojosi ant kojų — nevikriai, sverdėdama, tarsi kojos būtų visiškai nutirpusios. Galiausiai pakilusi, ji nušlepsėjo jų link.
   — Negaliu užtrukti. Atėjau tik paprašyti peilio karklams pjauti, — atsakė Rošas, bet vis tik atsisėdo prie ugniavietės ir bereikšmiu žvilgsniu užsižiūrėjo į liepsną.
   — Tuomet atsipūsk bent minutę, — neatlyžo Kivrina. — Tuojau atnešiu tau alaus. — Ji stumtelėjo į šalį suolą ir buvo jau beeinanti laukan.
   — Tai tu užnešei šitą negalią, — drėbtelėjo ledi Imeina.
   Kivrina atsigręžė. Senoji ponia stypsojo menės viduryje, nuožmiai dėbsodama į Rošą. Abiem rankomis ji spaudė prie krūtinės knygą. Ant jos pirštų kadaravo relikvijoriaus grandinėlė.
   — Tai dėl tavo nuodėmių — štai dėl ko mus užgriuvo šita liga, — pareiškė ji.
   Imeina grįžtelėjo į Kivriną.
   — Šventojo Martyno dienos litaniją jis skaitė šventojo Eusebijaus dieną. Ir jo alba visa purvina. — Jos balsas skambėjo visai taip pat kaip tada, kai ji guodėsi sero Bloeto seseriai, o pirštai čiupinėjo relikvijorių, tarsi kiekvienas grandinėlės karoliukas jai primintų vis kitą tėvo Rošo nuodėmę. — Užuot užpūtęs žvakes, jis nugnybdavo liepsną ir sutrupindavo dagtį.
   Kivrina stebėjo ją ir galvojo: juk ji labai stengiasi kaip nors sušvelninti savo pačios kaltę. Juk tai ji rašė vyskupui, ji prašė atsiųsti naują kapelioną, ji apsiskelbė, kur esanti. Ir dabar nepakelia minties, kad pati ir praskynė marui kelią čionai. Vis dėlto, kad ir stengėsi, ji taip ir nesugebėjo rasti savyje nė lašelio gailesčio Imeinai. Tu neturi jokios teisės kaltinti Rošo, pagalvojo ji, jis juk daro viską, ką tik gali. O tu pati tik kiurksai kampe ir meldiesi.
   — Šitas maras — anaiptol ne Dievo siųsta bausmė, — šaltai pasakė ji Imeinai. — Tai tik liga.
   — Jis užmiršo „Confiteor Deo”, — dar sušvagždėjo Imeina, bet apsisukusi nuslimpino atgal į savo kampą ir dunkstelėjo ant kelių. — Jis sustatė ant pertvaros altoriaus žvakes.
   Kivrina priėjo prie Rošo.
   — Niekas dėl to nekaltas, — pasakė.
   Rošas nejudančiu žvilgsniu stebeilijo į ugnį.
   — Jeigu tai iš tikrųjų Dievas baudžia mus, — ištarė, — tai už kažkokią tikrai mirtiną nuodėmę.
   — Nebuvo jokios mirtinos nuodėmės, — užginčijo Kivrina. — Ir tai — ne bausmė.
   — Dominus! — suklykė dvasininkas, mėgindamas atsisėsti. Jis vėl sukosėjo — šiurpiu, sprangiu kosuliu, nuo kurio, atrodė, praplyš jo krūtinė, tačiau taip nieko ir neiškosėjo. Triukšmas pažadino Rozemundą, ir ši ėmė gailiai verkšlenti. Jei tai ir ne bausmė, dingtelėjo Kivrinai, tai labai jau panašu į ją.
   Pamiegojus Rozemundai nė trupučio nepagerėjo. Jai vėl kilo karštis, akys dubo tiesiog bežiūrint. Nuo menkiausio krustelėjimo ji krūpčiojo tarytum čaižoma rimbu.
   Tai ją pribaigs, pagalvojo Kivrina. Privalau tučtuojau ko nors imtis.
   Vėl sulaukusi Rošo, ji nuskubėjo į buduarą ir atsinešė Imeinos gyduolių dėžutę. Imeina įdėmiai stebėjo ją, o jos lūpos be garso krutėjo, bet, kai tikrai Kivrina pastatė dėžutę priešais ją ir bandė klausinėti, kas yra drobiniuose maišeliuose, senoji prispaudė suglaustus delnus prie veido ir užsimerkė.
   Kai kurie žolynai Kivrinai buvo pažįstami. Daktarė Arens primygtinai reikalavo, kad ji susipažintų su vaistingaisiais augalais, tad dabar ji atpažino taukę, vaistinę plautę ir susmulkintus džiovintus paprastosios bitkrėslės lapus. Rado ji ir nediduką maišelį su gyvsidabrio sulfido milteliais — turėtum būti beviltiškai kvanktelėjęs, kad ryžtumeis ką nors gydyti jais. Buvo ir rusmenės maišelis — ne ką prastesnis nuodas už gyvsidabrį.
   Kivrina užvirino vandens ir užplikė visus žolynus, kuriuos jai pavyko atpažinti. Pasklido nuostabus aromatas, primenantis vasaros kvėptelėjimą, o ir arbatos skonis buvo gerokai malonesnis nei karklo žievės nuoviro, tačiau ir tai nė trupučio nepadėjo. Nakčiai atėjus, dvasininkas jau kosėjo be perstojo, o ant Rozemundos rankų bei pilvo pradėjo ryškėti raudonos dėmės. Bubonas išaugo sulig kiaušiniu — ir dydžio, ir kietumo. Kai tik Kivrina jį paliesdavo, Rozemundą imdavo klykti iš skausmo.
   Juodosios Mirties metais gydytojai dėdavo ant bubonų šuteklius arba juos prapjaudavo. Bet lygiai taip pat ir nuleidinėjo kraują, dėdami dėles, arba pakišdavo ligoniui arseniko, priminė sau Kivrina. Vis dėlto atrodė, kad dvasininkas, bubonui pratrukus, pasijuto kiek gerėliau, be to, jis iki šiol vis dar buvo gyvas. Vis dėlto, perrėžus buboną, užkratas galėjo išplisti arba, kas dar blogiau, patekti tiesiog į kraujotakos sistemą.
   Kivrina užkaitino vandens ir bandė dėti ant bubono sumirkytus skudurėlius, tačiau, uždėjus netgi vasarodrungnį kompresą, Rozemundą klykė nesavu balsu, vos prisilietus. Kivrinai teko grįžti prie šalto vandens kompresų, kurie nėmaž negelbėjo. Iš tiesų niekas nepadeda, galvojo ji, spausdama šlapią šluostę Rozemundai prie pažasties. Nepadeda niekas, ničniekas.
   Privalau kuo skubiau rasti plyšį, galvojo ji. Tačiau giria driekėsi mylių mylias, joje augo šimtai ąžuolų, buvo dešimtys mažyčių laukymėlių. Jai niekad nepavyks rasti tikslios vietos pačiai. Be to, ji šiaip ar taip negalėjo palikti Rozemundos.
   Galbūt Gavynas dar pasuks atgal pusiaukelėje. Juk maro metais kai kurie miestai uždarydavo vartus. Taigi, galbūt jis negalės patekti į Batą, o gal, pasikalbėjęs su pakeliui sutiktais žmonėmis, supras, kad lordas Gijomas veikiausiai jau miręs. Sugrįžk, sugrįžk, mintimis kvietė jį Kivrina, paskubėk. Sugrįžk kuo skubiausiai.
   Kivrina dar kartą išnaršė Imeinos dėžutę, ragaudama maišelių turinį. Nutarė, kad geltonieji milteliai turėtų būti siera. Šią gydytojai irgi naudodavo per epidemijas — įberdavo į ugnį ir šitaip dezinfekuodavo orą. Be to, ji prisiminė per medicinos istorijos paskaitas sužinojusi, kad siera naikina kai kurias bakterijas, nors galbūt tik sulfanilamidiniuose jungtuose — šito jau nebepajėgė prisiminti. Šiaip ar taip, šitoks variantas atrodė mažiau rizikingas nei mėginti prapjauti buboną.
   Norėdama išmėginti, kas bus, Kivrina įbėrė mažytėlaitį žiupsnelį sieros į ugnį, ir akimoju siūbtelėjo didžiulis geltonų dūmų debesis; Kivrinai ėmė graužti gerklę, nebepadėjo nė kaukė. Dvasininkas tuoj pat ėmė dvėsuoti, burna gaudydamas orą, o Imeiną, susigūžusią kampe, ištiko sauso kosulio priepuolis.
   Kivrina vylėsi, kad supuvusių kiaušinių tvaikas per kelias minutes išsisklaidys, tačiau geltonų dūmų debesis taip ir liko kyboti ore tarsi skraistė, grauždamas gerklę ir tvilkydamas akis. Maisrė tekina iškurnėjo laukan, kosėdama į prijuostę, o Elivysa nuskubėjo gelbėtis į palėpę, drauge pasiėmusi ir Agnesę bei Imeiną.
   Kivrina atlapojo laukujės duris ir ėmė vėduoti virtuvine šluoste; po valandėlės tvaikas šiek tiek išsisklaidė, nors gerklė taip ir liko perdžiūvusi. Dvasininkas vis dar kosėjo, bet Rozemundą liovėsi, o pulsas susilpnėjo taip, kad Kivrinai nebesisekė jo apčiuopti.
   — Nebežinau, nė ką daryti, — ištarė Kivrina, spausdama jos karštą, perdžiūvusį riešą. — Rodos, jau išbandžiau viską.
   Kosėdamas vidun įėjo Rošas.
   — Tai siera, — paaiškino Kivrina. — Rozemundai pablogėjo.
   Rošas dirstelėjo į mergaitę, pabandė užčiuopti pulsą, o paskui vėl išėjo. Kivrina nutarė, kad tai — geras ženklas. Juk jis neišeitų taip lyg niekur nieko, jei Rozemundos būklė būtų jau visiškai prasta.
   Tačiau po kelių minučių Rošas sugrįžo — apsivilkęs dvasininko drabužiais, nešinas šventintu aliejumi paskutiniojo patepimo apeigoms.
   — Ką tai reiškia? — paklausė Kivrina. — Bene mirė prievaizdo žmona?
   — Ne, — atsakė Rošas ir pažvelgė jai per petį į Rozemundą.
   — Ne! — aiktelėjo Kivrina. Ji pakilo ir užtvėrė Rošui kelią prie Rozemundos. — Aš tau neleisiu!
   — Nevalia leisti, kad ji mirtų neatlikusi išpažinties ir negavusi išrišimo, — pasakė jis, vis dar žiūrėdamas į Rozemundą.
   — Rozemundą dar anaiptol nemiršta! — riktelėjo Kivrina ir pati atsigręžė pasižiūrėti į ją.
   Rozemundą atrodė jau mirusi — suskirdusios jos lūpos vos vos pravertos, akys — tuščios ir nemirksinčios. Oda nugeltusi, glaudžiai aptempusi susiaurėjusį veidą. Ne, ne, nevilties apimta kartojo sau Kivrina. Privalau ką nors padalyti, kad tai neįvyktų. Juk jai tik dvylika metų.
   Rošas su taure rankoje žingtelėjo pirmyn; Rozemundą vos vos kilstelėjo ranką, tarsi maldaudama, bet ranka tuoj pat vėl nusviro.
   — Reikia prapjauti tą maro skaudulį, — pasakė Kivrina. — Išleisime nuodus lauk.
   Ji manė, kad Rošas ims prieštarauti, atkakliai spirsis pirmiausia turįs išklausyti jos išpažintį, bet jis to nedarė. Padėjo taurę bei aliejų ant akmeninių grindų ir nuėjo paimti peilio.
   — Išrink patį aštriausią! — jam pavymui riktelėjo Kivrina. — Ir atnešk vyno.
   Ji vėl užkaitė puodą vandens. Kai Rošas, grįžo su peiliu, Kivrina nuplovė ašmenis vandeniu iš kibiro, kaip išmanydama nagais nugremžė prie pat kriaunų priskretusį purvą. Paskui palaikė ašmenis virš ugnies, kriaunas susukusi į apsiausto skverną, paskui nuplikė peilį verdančiu vandeniu, tada apliejo vynu ir galiausiai — dar kartą vandeniu.
   Jie paguldė Rozemundą arčiau ugniavietės, pažastį su bubonu atsukdami į laužo pusę, kad ant skaudulio kristų kiek įmanoma daugiau šviesos. Rošas atsiklaupė prie Rozemundos galvos. Kivrina atsargiai išlaisvino mergaitės ranką iš marškinių ir pakišo sulankstytą jų kraštą po alkūne. Rošas suėmė jos ranką ir pasuko taip, kad išsipūtęs skaudulys atsidurtų išorėje.
   Dabar jis jau buvo dydžio sulig obuoliu; visas mergaitės peties sąnarys buvo apimtas uždegimo, sutinęs. Bubono pakraščiai atrodė minkšti, beveik glitūs, tačiau centras — vis dar kietas.
   Kivrina atidarė Rošo atneštąjį vyno butelį, kliūstelėjo šlakelį ant šluostės ir švelniai patrynė juo buboną. Jai pasirodė, kad liečia odoje įstrigusį akmenį. Kivrina net suabejojo, ar sugebės įpjauti jį peiliu.
   Ji paėmė peilį ir prikišo prie pat skaudulio. Ją apėmė baimė: o kas, jei pažeis arteriją, o jei paskleis infekciją, o jei nuo to bus tik dar blogiau?
   — Skausmo ji nebejaučia, — tarstelėjo Rošas.
   Kivrina žvelgė į mergaitę. Ši nesujudėjo — netgi tada, kai Kivrina spustelėjo buboną. Rozemundą žvelgė kiaurai juos abu — į kažką siaubingo. Ne, nieko dar blogiau padaryti negaliu, tarė sau Kivrina. Net jeigu ją pribaigsiu, tai nebus dar blogiau.
   — Laikyk jos ranką, — paliepė ji, ir Rošas, tvirtai sugriebęs ties riešu ir alkūne, prispaudė mergaitės ranką prie grindų. Rozemunda vis dar nė nekrustelėjo.
   Du greiti pjūviai — tikslus ir švarus darbas, tarė sau Kivrina. Ji giliai įkvėpė ir palietė išpampusį skaudulį peiliu.
   Rozemundos ranka konvulsyviai sutrūkčiojo, petys pasisuko, atšlydamas nuo peilio, kaulėta plaštaka susigniaužė į kumštį.
   — Ką jūs darote! — kimiai sugergždė Rozemundą. — Viską pasakysiu tėčiui!
   Kivrina staigiu judesiu atitraukė peilį. Rošas sugriebė Rozemundos ranką ir vėl prispaudė prie grindų, o ji silpnai mostelėjo jam antrąja ranka.
   — Aš — lordo Gijomo D‘Iveri duktė, — pasakė ji. — Negalite šitaip su manim elgtis.
   Kivrina atšlijo, kad Rozemundą jos nepasiektų, ir pašoko ant kojų, stengdamasi nieko neprisiliesti peiliu. Rošas ištiesė ranką ir ja viena be didesnio vargo sučiupo abu mergaitės riešus. Rozemunda bandė spirti Kivrinai. Užkliudė taurę, vynas pasiliejo į tamsią balutę ant grindų.
   — Teks ją surišti, — kvėptelėjo Kivrina ir staiga susizgribo stovinti užsimojusi peiliu lyg žudikė. Skubiai susuko peilį į vieną Elivysos suplėšyto audeklo atraižą, paskui, pasičiupusi kitą, ėmė draskyti siauromis juostelėmis.
   Rošas surišo Rozemundos riešus virš galvos, tuo tarpu Kivrina apnarpliojo čiumas, juostelės galąpririšdama prie apversto suolo kojos. Rozemundą nebebandė priešintis, bet, kai Rošas užtraukė marškinius ant apnuogintos jos krūtinės, pasakė:
   — Aš tave pažinau. Tu — tas pats galvažudys, kuris girioje užpuolė ledi Kateriną.
   Rošas pasilenkė, visu svoriu užguldamas Rozemundos dilbį, o Kivrina peiliu šmirkštelėjo per išsipūtusį skaudulį.
   Iš pradžių kraujo prasisunkė tik lašelis, bet tuoj pat pasipylė visas srautas. Dievulėliau, dingtelėjo Kivrinai, kliudžiau arteriją. Abu su Rošu puolė prie skarmalų krūvos; Kivrina pastvėrė visą šūsnį ir prispaudė prie žaizdos. Skudurai permirko akimoju. Vos Kivrina atitraukė ranką, norėdama paimti dar vieną šluostę, kurią jai tiesė Rošas, iš mažytės įpjovos vėl pliūptelėjo kraujo srovė. Kivrina prispaudė prie žaizdos savo apsiausto skverną, o Rozemunda sugaikčiojo, išleido tykų, bejėgiškai gailų garselį, visai kaip Agnesės šuniukas, ir, atrodė, susmuko, nors kristi jai nebuvo kur.
   Aš ją nužudžiau, šmėkštelėjo Kivrinai.
   — Negaliu sustabdyti kraujavimo! — suaimanavo ji, bet kraujas jau liovėsi plūdęs. Kivrina laikė prispaudusi apsiausto skverną prie žaizdos, kol suskaičiavo iki šimto, paskui — iki dviejų šimtų, tada kuo atsargiausiai pabandė atkelti kraštelį.
   Kraujas iš žaizdos vis dar sunkėsi, bet dabar jau — susimaišęs su tirštais, gelzganai pilkais pūliais. Rošas pasilenkė jų nušluostyti, bet Kivrina jį sulaikė.
   — Nelįsk, čia pilna maro bakterijų, — sudraudė jį, atimdama šluostę. — Neliesk.
   Ji skudurėliu nubraukė šlykščiai gličią pūlių pliurę. Iš žaizdos išsiveržė dar vienas pūlių pliūpsnis, o paskui ėmė tekėti vandeningas skystis.
   — Štai, turbūt jau viskas, — tarė Kivrina Rošui. — Duok šen vyną. — Ji apsidairė dar vieno švaraus skuduro, ant kurio galėtų jo užpilti.
   Tačiau švarių atraižų nebebuvo. Jie sunaudojo visas, kai stengėsi sustabdyti kraujavimą. Kivrina atsargiai pakreipė butelį ir ėmė varvinti tamsų skystį tiesiog ant žaizdos. Rozemundą nebejudėjo, jos veidas papilkėjo, tarsi iš gyslų būtų išleistas visas kraujas. Ko gero, taip ir buvo. Apie kraujo perpylimą nėra ko nė svajoti, dingtelėjo Kivinai. Ką ten, aš net švaraus skudurėlio — ir to neturiu.
   Rošas atrišo Rozemundos rankas. Stambiais pirštais suėmė glebnų ir trapų jos riešą.
   — Dabar jos širdis plaka stipriai, — pasakė.
   — Mums būtinai reikia dar drobės, — ištarė Kivrina ir apsipylė ašaromis.
   — Už tai mano tėtis lieps jus pakarti, — pasakė Rozemundą.

„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(071145 — 071862)

   Rozemundą guli be sąmonės. Vakar vakare pabandžiau prapjauti jos buboną — vyliausi, kad šitaip išsivalys infekcija iš kūno, bet dabar baiminyiosi, kad tik dar labiau pabloginau padėtį. Ji prarado labai daug kraujo. Dabar guli tokia išbalusi, o jos pulsas toks silpnas, kad rieše išvis jo neužčiuopiu.
   Dvasininko būklė irgi pablogėjo. Jo kūne plečiasi kraujosruvos, aišku, kad galas jau nebetoli. Prisimenu, daktarė Arens sakė, kad negydomas buboninis maras nužudo žmogų per keturias ar penkias paras, bet visiškai nepanašu, kad dvasininkas tvertų tiek ilgai.
   Ledi Elivysa, ledi Imeina ir Agnesė vis dar sveikos, nors ledi Imeina, atrodo, baigia išprotėti beieškodama, ką čia apkaltinus. Šįryt ji apskaldė Maisrei ausis ir pareiškė jai, esą Dievas baudžiąs mus už jos tingumą bei kvailumą.
   Maisrė — iš tikrųjų tingi ir beviltiškai buka. Agnesės jai negalima patikėti net penkioms minutėms. Šįryt, kai ruošiausi išplauti Rozemundos žaizdą, pasiunčiau ją parnešti vandens — ji prašapo visam pusvalandžiui, o galiausiai grįžo vis vien be vandens.
   Nieko nebesakiau. Nenorėjau, kad ledi Imeina vėl apšventintų ją antausiais, be to, ledi Imeina greitai pristigs kaltųjų ir anksčiau ar vėliau neišvengiamai apkaltins mane. Eidama parsinešti vandens, kurio pasemti taip ir užmiršo Maisrė, jutau, kaip ji dėbčioja į mane per Valandų Knygos viršų; nelabai sunku įspėti, ką ji galvoja: juk aš žinau apie marą pernelyg daug, vadinasi, reikia manyti, pati ir bėgau nuo jo, o atmintį tik apsimetu praradusi, ir išvis nebuvau sužeista, o sirgau.
   Jeigu ji tėkš šitokius kaltinimus man į veidą, bijau, gali įtikinti ir ledi Elivysą, kad marą užnešiau aš, kad manęs nevalia klausyti, kad reikia išardyti užtvarą ir visoms drauge melsti Dievo pagalbos.
   O kaip aš galėčiau apsiginti? Imti ir iškloti, kad atvykau iš ateities, kurioje mes viską žinome apie Juodąją Mirtį — tik nežinome, kaip ją išgydyti be streptomicino, ir dar kartais nežinome, kaip į tą ateitį sugrįžti.
   Vis dar negrįžta ir Gavynas. Elivysa nerimauja, tiesiog neranda sau vietos. Kai Rošas ėjo laikyti mišparų, ji stovėjo prie vartų — be apsiausto, be galvos apdangalo — ir žvalgėsi į kelią. Nenumanau, ar ji bent susimąstė apie tai, kad, išjodamas į Batą jis galėjo būti užsikrėtęs. Juk lydėjo vyskupo pasiuntinį į Koursį, o grįžęs iš ten jau žinojo apie marą.
   (Pauzė)
   Ūkvedys Ulfas jau merdi, serga ir jo žmona, ir vienas iš sūnų. Jokių bubonų, tačiau moters šlaunies vidinė pusė išberta nedideliais spuogeliais, panašiais į grūdelius. Tėvui Rošui nuolat tenka priminti, kad užsirištų kaukę ir kad neliestų ligonių daugiau nei būtinai reikia.
   Istoriniai įrašai byloja, kad žmonės Juodosios Mirties laikotarpiu buvo apimti panikos ir elgėsi kaip paskutiniai bailiai — kad bėgdavo kuo toliau ir neslaugė susirgusiųjų, o kunigai pasirodė esą patys blogiausi iš visų. Bet galiu drąsiai liudyti: yra visiškai ne taip.
   Žinoma, baimė kamuoja visus, tačiau jie daro ką tik galėdami, o Rošas — ir išvis tiesiog nuostabus. Jis sėdėjo ir laikė už rankos ūkvedžio žmoną visą tą laiką, kol aš ją apžiūrinėjau, maža to, jis nesiraukydamas imasi pačių nemaloniausių darbų — padeda plauti Rozemundos žaizdą, išneša naktinius puodus, kuopia, kas pridergta dvasininko. Nė karto nemačiau jo išsigandusio. Net nenumanau, iš kur jis semiasi drąsos.
   Jis nesiliauja laikęs rytines mišias ir mišparus, ir, nutaikęs progą, vis meldžiasi: pasakoja Dievui apie Rozemundą, išvardija susirgusius, išdėsto simptomus, pasako, ką bandėme nuveikti mes — vienu žodžiu, kalbasi su Dievu taip, tarsi Jis iš tikrųjų galėtų girdėti. Panašiai kaip kad aš kalbuosi su jumis.
   Kartais nejučia susimąstau: galbūt ir Dievą kažkas skiria nuo mūsų, kažkokia kliūtis, patikimesnė už laiką, todėl mes ir negalime Jo prisišaukti, todėl Jis negali mūsų surasti ir atskubėti į pagalbą?
   (Pauzė)
   Marą mes dar ir girdime. Kai kas nors miršta, kaime pradeda gausti laidotuvių varpai: devyni dūžiai mirus vyrui, trys — moteriai ir vienas — kūdikiui, paskui varpas skalambija be pertraukos dar visą valandą. Estkotas šįryt šitaip pranešė apie du mirusius, o Osnio varpas nenutyla nuo pat vakardienos. Varpas, kurio gausmą iš pietvakarių pusės, kaip jau sakiau, išgirdau vos pakliuvusi čionai, dabar jau nebeskamba. Nežinau, ką tai reiškia. Galbūt ten maras jau praslinko ir paliko kaimą ramybėje. O gal ten nebeliko gyvųjų, tad nebėra kam ir skambinti varpu.
   (Pauzė)
   Meldžiu, neleisk Rozemundai mirti. Tegul neužsikrečia Agnesė. Tegul greičiau grįžta Gavynas.

   Berniuką, kuris paspruko nuo Kivrinos tą dieną, kai ji buvo susibaudusi ieškoti plyšio, maras pakirto naktį. Jo motina stovėjo ir laukė, kol tėvas Rošas išeis rytinių mišių. Berniukui bubonas išaugo ant nugaros, ir Kivrina jį prapjovė, o Rošas ir motina tuo tarpu laikė vaiką.
   Kivrina nenorėjo to daryti. Berniukas ir šiaipjau buvo nusilpęs nuo skorbuto, be to, ji net nenutuokė, ar žemiau menčių yra kokių nors arterijų. Neatrodė, kad šitokia operacija būtų bent kiek padėjusi Rozemundai, nors Rošas ir tvirtino, kad jos pulsas sustiprėjęs. Mergaitė gulėjo tokia išblyškusi, tarsi jos kūne nebebūtų likę nė lašelio kraujo, ir tokia tyki. O berniukas pažiūrėjus neatrodė galįs ištverti net menką kraujavimą.
   Tačiau jam iš žaizdos beveik visiškai nekraujavo, o skruostai ėmė rausti, Kivrinai net nebaigus plauti peilio.
   — Duok jam erškėtrožių arbatos, — patarė motinai Kivrina; jos manymu, erškėtrožės turėjo padėti bent jau nuo skorbuto. — Ir karklo žievės nuoviro.
   Ji laikė peilio ašmenis virš liepsnos. Ugnelė kūrenosi visai menka, tokia pat kaip ir tąsyk, kai Kivrina įlindo čia pailsėti, pati pernelyg išsekusi, kad įstengtų surasti plyšį. Tokio lauželio niekaip negalėjo pakakti sušildyti berniuką, o jei Kivrina lieps jo motinai eiti pasirinkti žagarų, ji gali užkrėsti dar ką nors.
   — Mes atnešime jums truputį malkų, — pažadėjo ji, bet, vos žodžiai išsprūdo iš burnos, pati susimąstė: o kaip reikės tai padaryti?
   Maisto po Kalėdų puotos dar buvo likę pakankamai, tačiau visos kitos atsargos baigė išsekti. Supjautas malkas jie sudegino beveik visas, stengdamiesi sušildyti dvasininką ir Rozemundą ir nebuvo ko paprašyti sukapoti rąstus, sukrautus prie virtuvės. Ūkvedys sirgo pats, prievaizdas slaugė sergančius žmoną ir sūnų.
   Kivrina surinko glėbelį susmulkintų pagaikščių, paėmė saują žievės prakurams ir nunešė viską į trobelę. Ji labai norėjo perkelti berniuką į dvaro pastatą, tačiau Elivysai ir be jo dar teko rūpintis dvasininku bei Rozemundą, o jau dabar atrodė, kad ji bet kada gali susmukti iš nuovargio.
   Elivysa ištisą naktį prasėdėjo prie Rozemundos, protarpiais sugirdydama po lašelį karklo žievės nuoviro ir perrišinėdama žaizdą. Drobės namuose visai nebeliko; Elivysa nusirišo galvos apdangalą ir ėmė plėšyti juostomis jį. Ji sėdėjo taip, kad galėtų matyti pertvarą o kas kelios minutės vis stojosi ir ėjo prie durų apsidairyti, lyg būtų išgirdusi kažką ateinant. Ant pečių išsklidusiais palaidais tamsiais plaukais ji atrodė ne vyresnė už Rozemundą.
   Kivrina nunešė malkas berniuko motinai, suvertė jas ant plūktinės aslos greta žiurkės narvo. Pačios žiurkės nebebuvo — ją, reikia manyti, užmušė, net nespėjusią prasikalsti.
   — Viešpats laimina mus, — pasakė jai moteris. Atsiklaupusi prie ugniavietės, ji ėmė kruopščiai ir taupiai krauti malkas į ugnį.
   Kivrina dar kartą apžiūrėjo berniuką. Iš bubono vis dar sunkėsi skaidrus vandeningas skystis, kas buvo geras ženklas. Rozemundos skaudulys kraujavo pusę nakties, o paskui vėl pradėjo pampti ir kietėti. O dar kartą jo prapjauti niekaip nebegaliu, galvojo Kivrina. Rozemundą tikrai nebegalėjo prarasti dar daugiau kraujo.
   Ji patraukė atgal į dvarą niekaip neapsispręsdama, ar reikėtų sėsti budėti prie ligonių ir leisti Elivysai atsikvėpti, ar verčiau pamėginti pakapoti bent šiek tiek malkų. Pakeliui sutiko Rošą — šis kaip tik išėjo iš prievaizdo trobelės ir pranešė, kad susirgo dar du prievaizdo vaikai.
   Liga pakirto du jauniausius berniukus — maras, sugriebęs juos, buvo akivaizdžiai pneumoninis. Abu be paliovos kosėjo, jų motinai iš burnos protarpiais siūbtelėdavo kraujingi skrepliai. Viešpats laimina mus.
   Kivrina parėjo į menę. Čia vis dar tvyrojo skysta sieros miglelė, gelsvoje šviesoje dvasininko rankos atrodė beveik visai juodos. Ugnis kūrenosi nėmaž ne smarkiau nei ano berniuko motinos pašiūrėje. Kivrina įsinešė vidun paskutinį sukapotų malkų glėbelį ir pasiūlė Elivysai atsigulti — kurį laiką Rozemundą prižiūrėsianti ji.
   — Ne, — atsakė Elivysa, žvilgtelėdama į duris. Ir pridūrė — beveik pati sau: — Jis jau trys dienos kelyje.
   Nuo Bato juos skyrė septyniasdešimt kilometrų, raiteliui — ne mažiau pusantros paros kelio, ir dar tiek pat — atgal, ir tai tik su sąlyga, jei Bate jam pavyks gauti pailsėjusį arklį. Galbūt Gavynas grįš jau šiandien — jeigu lordą Gijomą surado tuojau pat. Jei tik jis išvis kada nors sugrįš, dingtelėjo Kivrinai.
   Elivysa vėl dirstelėjo į duris, tarsi kažką išgirdusi, tačiau vienintelis garsas buvo tykus Agnesės niūniavimas: mergytė čiūčiavo savo vežimaitį. Užklojusi skepetaite tarsi antklode, ji vaidino maitinanti žaislą šaukštu.
   — Jis serga mėlynąja liga, — paaiškino Agnesė Kivrinai.
   Likusiąją dienos dalį Kivrina sukosi, dirbdama įvairiausius buities darbus: nešiodama vandenį, smulkindama užsilikusius kepsnius ir ruošdama iš jų sriubą, valydama naktipuodžius. Prievaizdo karvė pritvinkusiu, nepaisant visų Kivrinos nurodymų, tešmeniu atsliūkino į dvaro kiemą ir ėmė sekioti iš paskos, vis pabaksnodama ragais — neapsikentusi Kivrina galų gale ją pamelžė. Rošas tarpuose tarp apsilankymų pas prievaizdą ir pas berniuką kirto medžius, o Kivrina mosavo kirviu, patyliukais niurnėdama dėl to, kad nesusiprato išmokti kapoti malkų.
   Vakarėjant atskubėjo prievaizdas — kviesti jų pas jauniausiąją dukrelę. Vadinasi, jau aštuoni, pagalvojo Kivrina. Kaime tebuvo keturiasdešimt gyventojų. Manoma, kad maru užsikrėtė ir išmirė nuo trečdalio iki pusės Europos gyventojų — skaičiai, pasak pono Gilkraisto, gerokai padidinti. Jei tarsime, kad susirgs trečdalis kaimo gyventojų, galvojo Kivrina, tai bus trylika, vadinasi — dar penki. Net jei mirčiai pasmerkta penkiasdešimt procentų, tuomet susirgs dar dvylika, o prievaizdo žmona jau tikrai bus užkrėtusi visus savo vaikus.
   Kivrina žvelgė įjuos: vyresniąją dukterį, putnią, tamsaus gymio, panašią į tėvą, jauniausiąjį berniuką, tokių pat smulkių ir aštrių kaip motinos bruožų veidu, liesutį kūdikį. Visi jūs jau pasmerkti, galvojo ji. Vadinasi, dar aštuoni.
   Kivrina nebeįstengė nieko jausti, neatitoko net tuomet, kai kūdikis pradėjo verkti, o mergaitė pasisodino jį ant kelių ir įkišo į burnytę savo purviną pirštą. Trylika aukų, patyliukais meldėsi ji. Daugių daugiausia — dvidešimt.
   Ji ničnieko nejautė ir dvasininkui, nors ir buvo visiškai aišku, kad iki ryto jis nebeišgyvens. Jo lūpas ir liežuvį dengė tamsrudės apnašos, jis nuolat atkosėdavo vandeningų skreplių su kraujo krešuliais. Kivrina slaugė jį lyg automatas, be jokių jausmų.
   Tai dėl miego stygiaus, galvojo ji, štai kodėl visi slankiojame kaip apduję. Kivrina susirangė prie ugniavietės ir bandė numigti, bet užmigti negalėjo, jos būsena buvo kažkur anapus miego, anapus nuovargio. Aštuoni žmonės, skaičiavo ji mintyse. Neišvengiamai užsikrės ir berniuko motina bei ūkvedžio žmona ir vaikai. Vadinasi, liks tik keturi, kuriems lemta mirti. Tegul tik nebūna vienas iš jų Agnesė arba Elivysa. Arba Rošas.
   Rytą Rošas aptiko virėją, gulinčią sniege priešais trobelę, beveik suledėjusią ir kosėjančią krauju. Devyni, priskaičiavo Kivrina.
   Virėja buvo našlė, ja nebuvo kam rūpintis, tad jie parsinešė ją
   į menę ir paguldė greta dvasininko, kuris, kad ir kaip neįtikėtina, kad ir kaip šiurpu būtų, vis dar alsavo. Kraujosruvos jau pasklido po visą jo kūną, krūtinę margino persikryžiuojančių tamsraudonių dėmių virtinės, rankos ir kojos beveik ištisai pajuodo. Skruostai apšepo juodais šeriais, kas kažkodėl irgi atrodė kaip ligos simptomas, o veidas po jais vis labiau tamsėjo.
   Rozemundą vis dar tebegulėjo neįtikėtinai blyški ir tyki, balansuojanti tarp gyvenimo ir mirties; Elivysa slaugė ją tyliai ir atsargiai, tarsi tykiausias garsas ar menkiausias krustelėjimas galėtų suardyti tą trapią pusiausvyrą ir stumtelėti mergaitę į mirties pusę. Kivrina ant pirštų galiukų stypčiojo tarp guolių, o Agnesė, jusdama, kad reikia laikytis tylos, visai išskydo.
   Ji nuolat niurzgė, bandė ropštis į užtvarą, dešimtis kartų prašinėjo Kivrinos nuvesti ją pasižiūrėti šunelio kapo, aplankyti ponio, atnešti ko nors valgyti, užbaigti sekti pasaką apie neklaužadą mergelę, kuri išklydo į girią.
   — Kuo baigiasi pasaka? — verkšleno ji tokiu balseliu, kad Kivrinai teko sukąsti dantis — dar kiek, ir pati būtų pašėlusi. — Ar vilkai suėdė mergelę?
   — Nežinau, — riktelėjo Kivrina, išgirdusi tą patį klausimą gal ketvirtą kartą. — Drožk pasėdėti su senele.
   Agnesė su panieka dėbtelėjo į ledi Imeiną, kuri nekrustelėdama tebeklūpojo savo kampe, visiems atsukusi nugarą. Šitaip ji praklūpojo visą naktį.
   — Senelė nenori su manim žaisti!
   — Tada eik pažaisti su Maisre.
   Agnesė taip ir padarė, ir ėmė kibti prie vargšės Maisrės taip, kad ši neišlaikiusi atsakė tuo pačiu. Po penkių minučių Agnesė jau kuduliavo atgal, visa gerkle žviegdama, esą Maisrė jai įgnybusi.
   — Negaliu dėl to jos kaltinti, — rėžė Kivrina ir nusiuntė jas abi į palėpę.
   Ji išėjo patikrinti, kaip laikosi berniukas, kurio būklė jau buvo pagerėjusi tiek, kad jis įstengė atsisėsti, o kai sugrįžo, rado Maisrę susirangiusią krėsle ir kietai miegančią.
   — O kur Agnesė? — paklausė Kivrina.
   Elivysa apsidairė lyg apdujusi.
   — Nežinau. Jos abi buvo palėpėje.
   — Maisrė! — riktelėjo Kivrina, puldama prie pakylos. — Pabusk! Kur Agnesė?
   Maisrė tik sumirksėjo ir bukai įsistebeilijo į ją.
   — Nieku gyvu negalima palikti jos vienos! — riktelėjo Kivrina ir užsiropštė į palėpę. Mergytės ten nebuvo. Kivrina nuskubėjo patikrinti buduaro. Agnesės nebuvo ir ten.
   Maisrė jau išsiropštė iš krėslo ir dabar spaudėsi prie sienos, atrodė apimta siaubo.
   — Kur ji? — užriko Kivrina.
   Maisrė gindamasi susigriebė už ausies ir tik dėbsojo išsižiojusi.
   — Visiškai teisingai, — pareiškė Kivrina. — Skaldysiu tau antausius tol, kol pasakysi man, kur ji.
   Maisrė užsidengė veidą sijonais.
   — Kur ji? — Kivrina trūktelėjo Maisrę už rankos. — Juk tu turėjai ją saugoti! Ji buvo palikta prižiūrėti tau!
   Maisrė pratrūko kaukti — laibu, kone gyvulišku balsu.
   — Liaukis! — įsakė Kivrina. — Tučtuojau parodyk man, į kurią pusę ji nuėjo! — Ji stumtelėjo Maisrę pertvaros link.
   — Kas nutiko? — paklausė ką tik įėjęs Rošas.
   — Agnesė, — atsakė Kivrina. — Reikia tučtuojau ją surasti. Labai gali būti, kad ji nuėjo į kaimą.
   Rošas papurtė galvą.
   — Ateidamas aš jos nesutikau. Galbūt ji viename iš ūkinių pastatų.
   — Ak taip, ji tikriausiai arklidėje, — su palengvėjimu ištarė Kivrina. — Vis kartojo, kad nori aplankyti savo ponį.
   Arklidėje jos nebuvo.
   — Agnese! — suriko Kivrina į mėšlo kvapo persisunkusią tamsą. — Agnese! — Agnesės ponis sužvingavo, verždamasis iš savo aptvaro; kažin, kada jis paskutinį kartą šertas? — parūpo Kivrinai. O šunys? — Agnese. — Ji kyštelėjo nosį į kiekvieną aptvarą, pasižiūrėjo už ėdžių — visur, kur mergytė galėjo nulįsti. Arba užmigti.
   O gal ji svirne? — galvojo Kivrina, eidama lauk iš arklidės. Nuo staigiai tvykstelėjusios šviesos teko prisidengti akis. Rošas kaip tik išlindo iš virtuvės.
   — Radai ją? — paklausė Kivrina, bet Rošas jos neišgirdo. Jis žvelgė vartų link pakreipęs galvą, tarytum kažko klausydamasis.
   Kivrina irgi įsiklausė, bet nieko neišgirdo.
   — Kas yra? — paklausė ji. — Girdi ją verkiant?
   — Mano Viešpatie! — sušuko Rošas ir tekinas metėsi prie vartų.
   Oi ne, ne, tik ne Rošas, meldė Kivrina, bėgdama jam pridurmui. Rošas jau buvo sustojęs ir atkėlinėjo vartus.
   — Tėve Rošai… — ištarė Kivrina, bet dabar jau ir pati išgirdo kanopų bildėjimą.
   Artyn šuoliais lėkė arklys, kanopos aidžiai dundėjo į sušalusią žemę. Kivrinai akmuo nuo širdies nusirito: Rošas tikriausiai šaukėsi ne Dievo, jis turėjo omeny dvaro šeimininką. Jis mano, kad galų gale grįžta Elivysos vyras, pagalvojo Kivrina, ir staiga jai tarsi kumščiu smogė beprotiška viltis: juk tai tikriausiai atšuoliuoja ponas Danvortis.
   Rošas atkėlė sunkų užšovą ir nustūmė į šalį.
   Mums skubiai reikia streptomicino ir preparatų dezinfekcijai, galvojo Kivrina, be to, Rozemundąjis turės pasiimti su savimi ir paguldyti į ligoninę. Jai būtinas kraujo perpylimas.
   Rošas atsitraukė skląstį ir ėmėsi atkėlinėti vartus.
   Ir dar vakcinos, mintys virte virė Kivrinos galvoje. Būtų geriau naudojama per bumą. O kur Agnesė? Jis privalo išsigabenti Agnesę į saugią vietą, kuo toliau nuo čia.
   Kai ji pagaliau atitoko, arklys jau atšuoliavo prie pat vartų.
   — Ne! — suriko Kivrina, tačiau buvo per vėlu. Rošas jau atidarė vartus.
   — Jo negalima įsileisti čionai! — šaukė Kivrina, karštligiškai dairydamasi, kuo galėtų užtverti kelią. — Jis užsikrės maru!
   Užkasusi Juočkį, ji paliko kastuvą, atremtą į kiaulių aptvarą. Dabar tekina nukūrė jo pasiimti.
   — Neįleisk jo pro vartus! — suriko ji, ir Rošas perspėdamas išskėtė rankas, bet arklys jau įdundėjo į kiemą.
   Rošas nuleido rankas.
   — Gavynas! — ištarė. Juodas žirgas išties priminė Gavyno ristūną tačiau raitas ant jo sėdėjo kažkoks vaikiščias. Iš pažiūros — ne vyresnis už Rozemundą, o jo veidas ir drabužiai buvo aplipę purvu. Toks pat purvinas buvo ir žirgas, jis sunkiai dvėsavo, iš nasrų dribo putos; vaikinukas irgi atrodė visai uždusęs. Jo ausys ir nosis nuo šalčio liepsnojo skaisčiu raudoniu. Žiūrėdamas tiesiai įjuos, vaikigalis ėmė ropštis iš balno.
   — Tau nevalia eiti čionai, — Kivrina prašneko lėtai, kruopščiai tardama žodžius, kad vėl nepratrūktų šiuolaikine anglų kalba. — Šiame kaime siaučia maras. — Ji pakėlė kastuvą ir nusitaikė juo į berniuką lyg šautuvu.
   Vaikinukas sustingo, taip ir nespėjęs nušokti ant žemės, ir vėl įsitaisė balne.
   — Mėlynoji liga, — pridūrė Kivrina dėl viso pikto, jei jis būtų nesupratęs, bet atvykėlis jau linkčiojo.
   — Ji siaučia visur, — pasakė ir persisuko balne paimti kažko iš balnakrepšio. — Aš atnešu žinią. — Jis ištiesė Rošui odinį dėklą, ir Rošas žengė jo paimti.
   — Ne! — suriko Kivrina; ji šoktelėjo pirmyn ir užsimojo kastuvu. — Mesk žemėn! — paliepė ji vaikinukui. — Tau nevalia mūsų liesti!
   Berniukas nuvyniojo popierių, į kurį buvo susuktas laiškas, ir numetė šį Rošui po kojų.
   Rošas pakėlė laišką nuo grindinio akmenų ir išvyniojo.
   — Kas rašoma laiške? — paklausė jis berniuko, ir Kivrinai dingtelėjo: na žinoma, juk jis nemoka skaityti.
   — Aš nežinau, — atsakė berniukas. — Laišką siučia Bato vyskupas. Privalau išnešioti žinią po visas parapijas.
   — Gal nori, kad jį perskaityčiau? — paklausė Kivrina.
   — Galbūt jis iš lordo, — pasakė Rošas. — Galbūt jis praneša mums, kodėl užgaišo.
   — Gal ir taip, — sutiko Kivrina, imdama iš jo laišką, nors iš anksto žinojo, kad yra tikrai ne taip.
   Laiškas buvo surašytas lotyniškai ir tokiomis įmantriomis raidėmis, kad perskaityti buvo sunku. Bet tai neturėjo jokios reikšmės. Kivrina tą laišką jau buvo skaičiusi. Bodlio bibliotekoje.
   Ji užsimetė kastuvą ant peties ir perskaitė laišką, iš karto versdama iš lotynų kalbos:
   — Mūsų dienomis užgriuvusi užkrečiama pragaištis, plintanti taip sparčiai ir plačiai, daugelį parapijinių bažnyčių bei kitų mūsų vyskupijos būstų paliko be klebonų ar kitų dvasininkų, tad nebeliko ir kam rūpintis parapijonimis.
   Kivrina dirstelėjo į Rošą. Ne, pagalvojo ji. Tiktai ne čia — čia taip neatsitiks. Neleisiu, kad čia taip atsitiktų.
   — Kadangi negalime rasti dvasininkų, kurie panorėtų… — Dauguma kunigų jau buvo išmirę arba išsilakstę, o įkalbėti ką nors, kad užimtųjų vietas, buvo visiškai neįmanoma, tad žmonės masiškai mirdavo „neatlikę atgailos ir be paskutiniųjų sakramentų”.
   Kivrina skaitė, regėdama ne ryškias, juodas raides, o nurudusias, išblukusias — tas pačias, kurias andai šifravo Bodlio bibliotekoje. Tąsyk laiškas jai atrodė pompastiškas ir absurdiškas. „Žmonės iš visų pusių vadavosi mirtimi, — pasipiktinusi rėžė ji ponui Danvorčiui, — o vyskupui nerūpėjo niekas daugiau, tik bažnytinės apeigos!” Tačiau dabar, kai skaitė laišką nusivariusiam berniukui ir tėvui Rošui, nuo laiško jai trenkė tik begaliniu nuovargiu. Ir dar neviltimi.
   — „Jei priartėjus mirčiai, žmonės nebegali pasikviesti dvasininko, — skaitė ji, — išpažintį jie turėtų atlikti vieni kitiems. Šiais laiškais raginame jus, pasitelkus Jėzaus Kristaus užuojautą, taip ir daryti.”
   Kai ji užbaigė skaityti, nei berniukas, nei Rošas neištarė nė žodžio. Kivrina abejojo, ar berniukas pats žinojo, kokią žinią nešioja. Ji vėl susuko laišką į ritinį ir grąžino jam.
   — Aš jau trys dienos nenulipu nuo arklio, — pasakė berniukas; plika akimi buvo matyti, koks pavargęs jis sėdi balne. — Ar negalėčiau šiek tiek atsipūsti čia?
   — Ne, tai nesaugu, — kad ir gailėdama jo, atsakė Kivrina. — Bet mes duosime tau maisto, taip pat ir tavo arkliui — galėsi pasiimti su savim.
   Rošas jau pasuko į yirtuvę, o Kivrina staiga prisiminė Agnesę.
   — Gal matei keliu einančią mažą mergaitę? — paklausė. — Penkerių metų, vilkinčią raudoną apsiaustą su gobtuvu?
   — Ne, — atsakė berniukas. — Bet keliuose daugybė žmonių. Visi bėga nuo maro.
   Rošas išnešė iš virtuvės maišą maisto. Kivrina jau buvo beeinanti atnešti saujos avižų arkliui, bet čia pro juos prašvilpė Elivysa — tarp kojų besiplaikstančiais sijonais, plazdančiais už nugaros palaidais plaukais.
   — Ne… — prasižiojo Kivrina, bet Elivysa jau buvo pastvėrusi žirgą už kamanų.
   — Iš kur atjoji? — paklausė ji ir sugriebė berniuką už rankovės.
   — Gal kur nors matei mano vyro patikėtinį, Gavyną?
   Berniukas, regis, išsigando.
   — Atjoju iš Bato, atnešu žinią iš vyskupo, — atsakė jis, trūktelėdamas vadeles. Arklys sužvingo ir mostelėjo galvą.
   — Kokią žinią? — isteriškai kamantinėjo Elivysa. — Ar žinia — iš Gavyno?
   — Aš nepažįstu žmogaus, apie kurį kalbi, — atsakė berniukas.
   — Ledi Elivysa, — ištarė Kivrina, žingtelėdama pirmyn.
   — Gavynas jodinėja juodu ristūnu, o balnas aptaisytas sidabru, — neatlyžo Elivysa, timpčiodama arklio pavadį. — Jis išjojo į Batą parkviest! mano vyro, kuris turi liudyti išvažiuojamojo teismo sesijoje.
   — Niekas nekeliauja į Batą, — atsakė berniukas. — Visi, kurie tik gali, bėga iš Bato.
   Elivysa kluptelėjo, lyg arklys būtų stojęs piestu, ir kone užgriuvo jam ant šono.
   — Nebėra jokių teismų, nebėra jokių įstatymų, — pasakė berniukas. — Negyvėliai voliojasi gatvėse, o visi tie, kurie įjuos pasižiūri, irgi miršta. Kai kas sako, kad atėjo pasaulio pabaiga.
   Elivysa paleido arklio pavadį ir atsitraukė. Grįžtelėjusi ji su viltimi pažvelgė į Kivriną ir Rošą.
   — Tuomet jis tikrai jau greitai grįš namo. Ar tu tikrai nematei jų kelyje? Jis joja juodu ristūnu.
   . — Žirgų mačiau labai daug. — Berniukas paragino arklį Rošo link, bet Elivysa nė nekrustelėjo.
   Rošas žengė artyn su maisto maišu. Berniukas pasilenkė, stvėrė maišą ir nedelsdamas apsuko arklį, vos neparblokšdamas Elivysos. Ji nė nebandė pasitraukti iš kelio.
   Prišoko Kivrina, pastvėrė arklį už vadelių.
   — Negrįžk pas vyskupą, — pasakė.
   Berniukas trūktelėjo vadžias. Atrodė, kad Kivrina baugina jį kur kas labiau nei Elivysa.
   Ji nepaleido vadžių.
   — Jok į šiaurę, — prisakė. — Šiaurinių kraštų maras dar nepasiekė.
   Berniukas trūktelėjo vadeles jai iš rankų, paragino arklį ir šuoliais išdundėjo iš kiemo.
   — Nejok pagrindiniais keliais! — jam pavymui šūktelėjo Kivrina. — Ir su niekuo nesikalbėk!
   Elivysa kaip įkasta tebestovėjo toje pačioje vietoje.
   — Eime, — timptelėjo ją Kivrina. — Reikia surasti Agnesę.
   — Mano vyras ir Gavynas pirmiausia užsuko į Koursį perspėti sero Bloeto, — pasakė Elivysa ir leidosi Kivrinos parvedama atgal į namą.
   Kivrina paliko ją prie ugniavietės ir nuskubėjo į svirną. Agnesės ten nebuvo, užtat ji surado pražuvusį savo apsiaustą, paliktą ten, matyt, dar per Kūčias. Kivrina užsimetė jį ir užsibrazdino į stoginę. Paskui apieškojo alaus varyklą, o Rošas išnaršė visus kitus pastatus, bet Agnesės niekur nebuvo. Kol jie kalbėjosi su žinią atnešusiu berniuku, sukilo šaltas vėjas, jis nešė sniego kvapą.
   — Galbūt ji vis dėlto liko name? — bandė spėti Rošas. — Už aukštojo krėslo žiūrėjai?
   Kivrina dar kartą apieškojo namą, už krėslų menėje, po lova buduare. Maisrė vis dar gūžėsi verkšlendama ten, kur Kivrina ją paliko — ši ne be vargo atsispyrė pagundai praeidama ją paspirti. Galiausiai Kivrina paklausė net Imeinos, kuri vis dar klūpojo veidu į sieną, ar ji nemačiusi Agnesės.
   Senoji nekreipė į jąjokio dėmesio, toliau varstė grandinėlės karoliukus ir be garso krutino lūpas.
   Kivrina papurtė ją už peties.
   — Gal matei, kur ji išėjo?
   Ledi Imeina atsisuko ir įsispitrijo į ją blizgančiomis akimis.
   — Tai ji kalta, — pareiškė.
   — Agnesė? — įdūkusi riktelėjo Kivrina. — Kuo galėjo nusidėti ji?
   Imeina papurtė galvą ir Kivrinai per petį įsistebeilijo į Maisrę.
   — Dievas baudžia mus už Maisrės nedorybes.
   — Jau temsta, o Agnesė kažkur pradingusi, — laikėsi savo Kivrina. — privalome ją surasti. Gal matei, kur ji nuėjo?
   — Ji kalta, — sukuždėjo Imeina ir vėl nusigręžė į sieną.
   Buvojau ir visai vėlu, vėjas ūbaudamas sūkuriavo aplink pertvaras. Kivrina tekina pasileido per kiemą, išbėgo į pievą.
   Viskas atrodė lygiai taip, kaip ir tą dieną, kai ji viena patraukė ieškoti plyšio. Apsnigtoje pievoje nebuvo nė gyvos dvasios, vėjas, jai bėgant, vis taikėsi įsisukti į drabužius. Kažkur toli, šiaurės rytų pusėje, skambėjo varpas — lėtas, iškilmingas laidotuvių varpo gaudimas.
   Agnesė be galo mėgo landžioti į varpinę; Kivrina nuskubėjo ten ir ėmė šaukti mergytę vardu, nors neįstengė įžiūrėti net varpo virvės. Paskui išėjo laukan ir sustojo, žvilgsniu naršydama trobeles, stengdamasi sugalvoti, kur galėjo patraukti Agnesė.
   Ne, tikrai ne į kurią nors iš trobelių, nebent būtų visiškai sušalusi. Šunytis! Ji jau kadai norėjo pamatyti šunyčio kapą. Kivrina taip ir nepasakė, užkasusi jį tiesiog miške. Agnesė primygtinai tvirtino, kad šunytį būtina palaidoti šventoriuje. Kivrina iš tolo matė, kad prie bažnyčios mergytės nėra, bet vis vien įėjo pro dengtus šventoriaus vartelius.
   Agnesės čia būta. Jos batukų atspaudai vedė nuo vieno kapo prie kito, o paskui — aplink bažnyčią, į šiaurinę pusę. Kivrina pažvelgė į kalvos šlaitą, į pamiškę. O kas, jei ji nuėjo į mišką? — dingtelėjo jai. Juk tuomet niekada jos neberasime.
   Kivrina tekina leidosi aplink bažnyčią. Čia mergytės netikėtai sustota — pėdsakas suko atgal prie bažnyčios. Kivrina atplėšė duris. Bažnyčioje buvo beveik visiškai tamsu ir dar šalčiau nei visų vėjų košiamame šventoriuje.
   — Agnese! — suriko Kivrina.
   Niekas neatsakė, tačiau nuo altoriaus atsklido kažkoks silpnas garselis, tarsi pasienin būtų sprukusį išgąsdinta žiurkė.
   — Agnese… — ištarė Kivrina, įtempusi akis naršydama prietemą, susitelkusią už kapo ir šoninėse navose. — Ar tu čia? — paklausė.
   — Kivrina? — atsiliepė virpantis balselis.
   — Agnese! — Kivrina leidosi tekina tenlink, iš kur atsklido balsas. — Kur tu?
   Ji kiūtojo prie šventosios Kotrynos statulos, tarp žvakių prie šios pagrindo, susisupusi į savo raudonąjį apsiaustą, užsitraukusi ant galvos gobtuvą. Mergytė buvo prisispaudusi prie akmeninių statulos sijonų, jos akys — plačiai atmerktos, išgąstingos. Veidelis
   — įraudęs, išvagotas ašarų takeliais.
   — Kivrina! — suriko ji ir metėsi šiai į glėbį.
   — Ką tu čia veiki, Agnese? — pratrūko Kivrina, vos tramdydama begalinį palengvėjimą. Ji stipriai prispaudė mergytę prie krūtinės. — O mes visur tavęs ieškome!
   Agnesė veiduku įsirausė Kivrinai į kaklą.
   — Pasislėpiau, — paaiškino ji. — Išsivežiau vežimaitį aplankyti savo šuns, bet pargriuvau. — Ji delnu persibraukė nosį. — Šaukiau ir šaukiau tave, bet tu neatėjai.
   — Aš juk nežinojau, kur tu, mieloji, — kalbėjo Kivrina, glostydama jai plaukus. — Kodėl tu atėjai į bažnyčią?
   — Aš pasislėpiau nuo to negero vyro.
   — Kokio negero vyro? — suraukė antakius Kivrina.
   Virstelėjo sunkios bažnyčios durys, ir Agnesė rankutėmis taip apsivijo Kivrinos kaklą, kad vos šios neužsmaugė.
   — Ateina negeras vyras! — isteriškai sukuždėjo ji.
   — Tėve Rošai! — šūktelėjo Kivrina. — Aš suradau ją. Ji čia. — Durys užsidarė, ji išgirdo artėjančius jo žingsnius. — Čia tik tėvas Rošas, — paaiškino ji Agnesei. — Jis irgi tavęs visur ieškojo. Mes juk nežinojome, kur tu išėjai.
   Agnesė trupučiuką atpalaidavo rankas.
   — Maisrė sakė, kad negeras vyras ateis ir pasičiups mane.
   Sunkiai alsuodamas atskubėjo tėvas Rošas; Agnesė vėl visu veiduku įsirausė į Kivriną.
   — Ar ji serga? — sunerimęs paklausė jis.
   — Nemanau, — atsakė Kivrina. — Bet ji visai sušalusi. Užmesk ant jos mano apsiaustą.
   Rošas negrabiais pirštais atsegė jos apsiaustą ir apsupo juo Agnesę.
   — Aš pasislėpiau nuo to negero vyro, — paaiškino jam Agnesė, pasisukdama Kivrinos glėbyje.
   — Kokio negero vyro? — paklausė Rošas.
   — To paties negero vyro, kuris vaikėsi tave bažnyčioje, — atsakė mergytė. — Maisrė sakė, kad jis ateis, pačiups tave ir užleis mėlynąja liga.
   — Nėra jokios negero Vyro, — tvirtai pasakė Kivrina ir pagalvojo: kai tik parsirasiu namo, taip papurtysiu Maisrę, kad dantys išlakstys. Ji atsistojo. Agnesė išsyk tvirčiau prigludo prie jos.
   Rošas apgraibomis nuslinko prie kunigui skirtų durų ir atidarė jas. Vidun pasruvo melsva šviesa.
   — Maisrė sakė, kad jis jau pasičiupo mano skaliką, — pareiškė Agnesė, visa virpėdama. — Bet manęs jis nesurado. Aš gerai pasislėpiau.
   Kivrina staiga prisiminė juodąjį šunytį, pastirusį jos rankose, krauju aptekusiu snukučiu. Oi, ne, tarė ji sau ir spėriais žingsniais patraukė per sniegą. Ji visa dreba tik todėl, kad šitaip ilgai kiūtojo ledinėje bažnyčioje, tikino save Kivrina. Agnesės veidelis, prigludęs Kivrinai prie kaklo, buvo karštas. Tai tik nuo ašarų, tarė sau Kivrina ir paklausė Agnesės, ar šiai neskauda galvos.
   Agnesė pajudino prispaustą prie jos kaklo galvą: nesuprasi, papurtė ar linktelėjo — ir nieko neatsakė. Oi ne, ne, pagalvojo Kivrina ir paspartino žingsnį; Rošas skubinosi jai įkandin. Jie praėjo prievaizdo būstą ir įžengė į kiemą.
   — Aš nėjau į girią, — pasakė Agnesė, kai jie pagaliau pasiekė namus. — O ana išdykusi mergelė juk ėjo, tiesa?
   — Taip, — atsakė Kivrina, nešdama mergytę prie ugnies. — Bet viskas baigėsi gerai. Tėtis surado ją ir parsivedė namo. Ir paskui jie ilgai ir laimingai gyveno. — Ji pasodino Agnesę ant suolo ir nurišo kepuraitę.
   — Ir po to ji daugiau niekada nebėjo į girią, — pasakė mergytė.
   — Niekada. — Kivrina nutraukė permirkusius jos batukus ir kelnes. — Tau reikia atsigulti, — pasakė, tiesdama savo apsiaustą prie ugnies. — Tuojau atnešiu tau karštos sriubos.
   Agnesė nesiginčydama atsigulė, ir Kivrina susupstė ją apsiausto skvernais.
   Ji atnešė sriubos, bet Agnesė nevalgė ir beveik išsyk užmigo.
   — Ji paprasčiausiai persišaldė, — kone niršiai pranešė Kivrina Elivysai ir Rošui. — Visą popietę ji praleido lauke. Ir peršalo.
   Vis dėlto, kai tik tėvas Rošas išėjo sukalbėti mišparų, ji nuklojo Agnesę ir apčiupinėjo jos pažastis bei kirkšnis. Netgi pavertė mergytę ir pažiūrėjo, ar neiškilo guzas tarp menčių kaip anam berniukui.
   Rošas varpu neskambino. Grįžo jis nešinas sučiurusia dygsniuota antklode — reikia manyti, paėmęs nuo savo lovos — sukurpė iš jos guolį ir perkėlė Agnesę į jį.
   Kitų kaimelių varpai skambino mišparams: Oksfordo ir Godstou, ir atpažįstamas varpas pietvakarių pusėje. Kivrina taip ir neišgirdo dvigubo Koursio varpų gausmo. Ji neramiai dirstelėjo į Elivysą, bet ši, atrodė, net nesiklausė — žvelgė pro Rozemundą, į pertvarą.
   Tik tada, kai kiti nutilo, prabilo Koursio varpai. Skambėjo keistai, lėtais, tarytum prislopintais dūžiais. Kivrina dirstelėjo į Rošą.
   — Ar tai laidotuves skelbiantys varpai?
   — Ne, — atsakė šis, žvelgdamas į Agnesę. — Juk šiandien — šventa diena.
   Kivrina jau seniai buvo pametusi dienų skaičių. Vyskupo pasiuntinys išsiskubino Kalėdų rytą, o pavakariais paaiškėjo, kad jau atslinko maras, po to visos dienos susiplakė į vieną begalinę dieną. Praėjo jau keturios, pagalvojo Kivrina. Keturios dienos po Kalėdų.
   Ji ir norėjo keliauti čionai Kalėdoms, kadangi apie Kalėdas šventų dienų — daugybė, tad netgi bet kuris valstietis turėtų žinoti, kada kokia diena. Tai padėtų jai nepražiopsoti susitikimui skirtosios datos. Gavynas išjojo į Batą pagalbos, pone Danvorti, galvojo ji, o vyskupo pasiuntinys išsivedė visus arklius. O aš taip ir nežinau, kur toji susitikimo vieta.
   Elivysa jau buvo atsistojusi ir klausėsi varpų.
   — Ar tai Koursio varpai? — paklausė ji Rošo.
   — Taip, — atsakė jis. — Nesibaimink. Jie skelbia Nekaltųjų kūdikių skerdynių dieną.
   Nekaltųjų skerdynės, galvojo Kivrina, žiūrėdama į Agnesę. Mergytė miegojo ir jau nebedrebėjo, nors palietus vis dar buvo karšta.
   Virėja kažką riktelėjo, ir Kivrina nuskubėjo kitapus pertvaros pas ją. Virėja tupėjo guolyje, iš paskutiniųjų stengdamasi atsistoti.
   — Man metas namo, — sugergždė ji.
   Kivrina įkalbėjo ją vėl atsigulti ir pagirdė vandeniu. Kibiras buvojau beveik visai tuščias, tad Kivrina paėmė jį ir nužingsniavo prie durų.
   — Pasakyk Kivrinai, kad ateitų pas mane, — tarė Agnesė. Ji jau sėdėjo.
   Kivrina padėjo kibirą.
   — Aš čia, — atsiliepė ir priklaupė greta mergytės. — Aš su tavim, čia.
   Agnesė tik subaltakiavo į ją, jos veidelis buvo įraudęs, pykčio perkreiptas.
   — Jeigu neateis Kivrina, mane pagrobs negeras vyras, — pasakė ji. — Tegul ji ateina tučtuojau.

„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(073453 — 074912)

   Jau pražiopsojau susitikimui sutartą laiką. Kol slaugiau Rozemundą, ne dienas rūpėjo skaičiuoti, o paskui pradingo Agnesė, o aš taip ir nežinojau, kur yra plyšys.
   įsivaizduoju, kaip jūs nerimaujate, pone Danvorti, tikriausiai vietos sau nerandate. Turbūt manote, kad aš dribtelėjau čionai tiesiai tarp galvažudžių bei žudikų. Ką gi, taip ir atsitiko. O štai dabar jie pričiupo ir Agnesę.
   Ji smarkiai karščiuoja, tačiau bubonai nesiformuoja, ji nei kosėja, nei vemia. Tiktai karščiuoja. Temperatūra labai aukšta — mergytė manęs nebepažįsta ir be paliovos šaukia ateiti. Mudu su Rošu stengiamės numušti jai karštį, nuolat vilgome ją vėsiais kompresais, bet temperatūra tuojau pat vėl pakyla.
   (Pauzė)
   Susirgo ledi Imeina. Šįryt tėvas Rošas rado ją gulinčią kampe ant grindų. Galbūt šitaip pragulėjo ištisą naktį. Pastarąsias dvi naktis ji kategoriškai atsisakydavo gulti: visąlaik klūpojo ir meldėsi, maldaudama Dievą apsaugoti ją bei kitus teisiuosius nuo maro.
   Ką gi, neapsaugojo. Jai išsivystė pneumoninis maras. Ji vemia ir kosėja, vis atkosėdama gleives su kraujo krešuliais.
   Nei Rošui, nei man ji neleidžia jos slaugyti, neleidžia net artintis.
   — Ji dėl viso šito kalta, — pareiškė ji Rošui, dūrusi pirštu į mane. — Tu tik pažiūrėk įjos plaukus. Juk ji — ne mergelė. Pasižiūrėk įjos drabužius!
   Mano apranga — vyriška odinukė bei odinės kelnės — visa tai radau skrynioje palėpėje. Iš suknelės nelabai kas liko po to, kai ledi Imeina ją apvėmė, o marškinius jau kadai suplėšiau kompresams ir tvarsčiams.
   Rošas bandė įsiūlyti Imeinai karklo žievės arbatos, bet ši tuoj pat išspjovė. Ir pareiškė:
   — Ji melavo sakydama, kad girioje ją užpuolė. Ji tyčia atsiųsta čionai mūsų išžudyti.
   Jai kalbant, iš burnos dribo kruvinos seilės ir varvėjo smakru; tėvas Rošas jas nušluostė.
   — Tai liga verčia tave taip manyti, — švelniai pasakė jis.
   — Ji atsiųsta čionai mūsų nunuodyti, — nesiliovė Imeina.
   — Tu tik pažiūrėk, kaip ji išnuodijo mano sūnaus vaikus. O dabar ji gviešiasi nunuodyti ir mane, bet aš neimsiu išjos rankų nei valgio, nei gėrimo.
   — Nutilk, — griežtai pertarė ją Rošas. — Nevalia blogai šnekėti apie tą, kuri stengiasi padėti.
   Imeina papurtė galvą, pašėlusiai maskatuodama ją į šalis.
   — Ji siekia visus mus išgalabyti. Privalai sudeginti ją ant laužo. Ji — šėtono tarnaitė.
   Iki šiol man dar niekad neteko regėti Rošo įpykusio. O štai dabar jis vėl atrodo visai kaip galvažudys.
   — Pati nesupranti, ką šneki, — riktelėjo jis. — Tai Dievas atsiuntė ją mums padėti.
   Norėčiau, kad tai būtų tiesa, norėčiau rasti bent kokį nors būdąjiems padėti — bet negaliu nieko. Agnesė vis klykia, šaukdama mane ateiti, Rozemundą guli nejudėdama lyg užburta mergelė, dvasininkas vis labiau juosta — o aš negaliu padaryti nieko, ničnieko, kad jiems padėčiau. Visiškai nieko.
   (Pauzė)
   Serga jau visa prievaizdo šeima. Vieninteliui jauniausiajam berniukui, Lefrikui, iškilo bubonas; persinešiau jį čionai ir skaudulį prapjoviau. Visiems kitiems ir išvis niekuo negaliu padėti. Jie visi serga pneumoniniu maru.
   (Pauzė)
   Prievaizdo mažylis mirė.
   (Pauzė)
   Vėl skamba Koursio varpai. Devyni dūžiai. Kažin, kurio iš jų galą jie skelbia? Vyskupo pasiuntinio? Storojo vienuolio, kuris padėjo pagrobti mūsų arklius? O gal sero Bloeto? Tikiuosi, vieno iš jų.
   (Pauzė)
   Siaubinga diena. Pavakary mirė prievaizdo žmona ir tasai berniukas, kuris pabėgo nuo manęs, kai buvau išėjusi ieškoti plyšio. Prievaizdas kasa abiem po kapo duobę, nors man netelpa galvoj, kaip jis sugebės prarausti giliai įšalusią žemę. Rozemundos ir Lefriko būklė pablogėjo. Rozemundą beveik nebeįstengia nuryti, jos pulsas neritmingas ir visai silpnas. Agnesė jaučiasi lyg ir ne taip prastai, tačiau man niekaip nesiseka bent truputį numušti jai temperatūrą. Mišparus šįvakar Rošas kalbėjo tiesiog čia.
   Sukalbėjęs privalomus poterius, jis pasakė štai ką:
   — Gerasis Jėzau, žinau, Tu siunti mums tiek pagalbos, kiek tiktai gali, tačiau baiminuosi, kad prieš šitą šiurpų marą netgi Tavo pagalba bejėgė. Tavo šventoji tarnaitė Katerina sako, kad visas šis siaubas tėra liga, bet kaipgi šitaip gali būti? Šis maras ne pereina nuo vieno žmogaus kitam, o yra visur vienu metu.
   Iš tiesų taip ir yra.
   (Pauzė)
   Mirė ūkvedys Ulfas.
   Taip pat mirė Sibė, prievaizdo duktė.
   Džoana, prievaizdo duktė.
   Virėja (taip ir nežinau jos vardo).
   Valthefas, vyriausiasis prievaizdo sūnus.
   (Pauzė)
   Serga jau daugiau nei penkiasdešimt procentų kaimo gyventojų. Prašau, tegul tik nesuserga Elivysa. Arba Rošas.

   Jis šaukėsi pagalbos, bet niekas taip ir neatėjo, ir jis pamanė, kad visi išmirė, kad jis liko vienas kaip tasai Džonas Klainas, Mažųjų Brolių vienuolyno vienuolis. „Aš, pats laukdamas mirties…”
   Jis pabandė nuspausti mygtuką ir išsikviesti slaugę, bet niekaip neįstengė jo surasti. Ant spintelės greta lovos buvo padėtas varpelis — jis bandė paimti šį, tačiau pirštuose neliko nė lašo jėgos ir varpelis nužvangėjo žemėn. Garsas buvo šiurpus ir aidus, tarsi tilindžiuotų kažkoks košmariškas Didysis Tomas, bet niekas taip ir neatėjo.
   Tačiau kai jis vėl pabudo, varpelis vėl buvo padėtas ant spintelės — vadinasi, kol jis miegojo, kažkas vis tik buvo atėjęs. Prisimerkęs jis įsižiūrėjo į varpelį, kurį matė lyg per ūkaną, ir susimąstė, kiek laiko miegojęs. Matyt, ilgai.
   Patalpoje nebuvo nieko, iš ko galėtum įspėti laiką. Kambarį skalavo šviesa, bet nesimatė, kad ji kristų kokiu nors kampu, nesimatė ir šešėlių. Galėjo būti ir ankstyva popietė, ir vėlyvas rytas. Laikrodžio nei ant spintelės, nei ant sienos nebuvo, o jam neužteko jėgų apsisukti ir pasižiūrėti į ekranus, įtaisytus sienoje jam už nugaros. Langas, tiesa, buvo ir, nors jam nepakako jėgų pasikelti ir pažvelgti, kas yra už lango, vis dėlto tai, kad lyja, įžiūrėjo. Lijo ir tada, kai jiš lyg akis išdegęs lėkė į Brasenozę — vadinasi, gali būti vis dar ta pati popietė. Galbūt jis tik apalpo, ir jie atgabeno jį čionai tyrimams…
   — „Ir aš užleisiu tave tuo pačiu”, — pasakė kažkieno balsas.
   Danvortis atsimerkė ir siektelėjo akinių, bet įprastoje vietoje jų nebuvo.
   — „Aš atsiųsiu tau siaubą ir džiovą, ir deginantį drugį”.
   Juk tai ponia Gadson! Štai sėdi ant kėdės greta lovos ir skaito Bibliją. Ji buvo be kaukės, nebevilkėjo ir apsauginio chalato, tik Biblija, rodos, tebebuvo aplenkta polietileniniu aplankalu. Danvortis prisimerkęs žiūrėjo į ją.
   — „O kai jūs susirinksite visi drauge savo miestuose, aš atsiųsiu jums marą”.
   — Kokia šiandien diena? — paklausė Danvortis.
   Ji akimirkai nutilo, smalsiai dėbtelėjo į jį, o paskui lyg niekur nieko skaitė toliau:
   — „Ir tada tu atiteksi į priešo rankas”.
   Matyt, vis dėlto jis čia dar nelabai ilgai. Ponia Gadson šėrė ligonius Biblijos citatomis tuo metu, kai jis ėjo aplankyti Badrio. Tad gali būti, kad dabar — vis dar ta pati popietė, o Merė dar nesuskubo ateiti ir išspirti ponios Gadson lauk.
   — Ar galėsite nuryti? — paklausė seselė. Ta pati seniena, su kuria kartą jis jau buvo susidūręs — sandėlyje.
   — Turiu sugirdyti jums piliulę nuo temperatūros, — krankė ji. — Ar nuryti galėsite?
   Jis prasižiojo, ir ji padėjo karštį mušančio preparato kapsulę jam ant liežuvio. Tada kilstelėjo jo galvą, kad jis galėtų gurkštelėti vandens. Jos chalatas gurgždėjo.
   — Na kaip, nurijote? — paklausė seselė, leisdama jam vėl atlošti galvą.
   Kapsulė įstrigo kažkur vidur gerklės, bet Danvortis linktelėjo. Nuo to galvą pervėrė skausmo dūris.
   — Gerai. Tada galiu nuimti šitą. — Ji nuplėšė kažką jam nuo dilbio.
   — Kiek dabar valandų? — paklausė jis, stengdamasis neiškosėti kapsulės.
   — Pats metas ilsėtis, — atsakė ji, stebeilydama toliaregėmis akimis į ekranus jam už galvos.
   — Kokia šiandien diena? — vėl paklausė jis, bet ji jau iškėblino lauk. — Kokia šiandien diena? — paklausė jis ponios Gadson, bet palatoje nebebuvo ir jos.
   Ne, visiškai neįtikėtina, kad jis išbuvo čia ilgai. Juk jam vis dar skauda galvą, vis dar vargina aukšta temperatūra, o tai — ankstyvieji gripo požymiai. Galbūt jis serga vos kelias valandas, o prabudo, vos perkeltas į palatą — anksčiau, nei jie spėjo pajungti iškvietimo mygtuką ar sugirdyti jam tabletę nuo temperatūros.
   — Metas išgerti kapsulę nuo temperatūros, — pasakė slaugė. Šįsyk — jau kita, tapati dailutė šviesiaplaukė, kuri klausinėjo apie Viljamą Gadsoną.
   — Aš jau išgėriau.
   — Vakar, — atsakė ji. — Nagi, eikite šen, tuojau nurysime.
   Prie Badrio palatos budėjęs pirmakursis studentas sakė, kad
   šią slaugę irgi pakirto virusas.
   — Maniau, jūs susirgote, — ištarė jis.
   — Buvau susirgusi, bet jau pasveikau, kaip pasveiksite ir jūs, — atsakė ji. Pakišusi vieną ranką po pakaušiu, ji kilstelėjo jo galvą, kad jis galėtų gurkštelėti vandens.
   — Kokia šiandien diena? — paklausė Danvortis.
   — Vienuolikta, — atsakė ji. — Ne taip paprasta susigaudyti. Į pabaigą čia viskas išvis virto aukštyn kojomis. Susirgo beveik visas personalas, likusieji plūkėsi po dvi pamainas. Pati šiek tiek susipainiojau dienose. — Ji kažką surinko konsolės klaviatūra, pasižiūrėjo į ekranus ir susiraukė.
   Jis suprato tai, dar jai nė nepasakius, dargi anksčiau, nei bandė tiesti ranką prie varpelio ir šauktis pagalbos. Karštinė viena ištisine lietinga pavakare pavertė visas kliedesio naktis ir vaistais apkvaitintus rytus, kurių jis nebeprisiminė, tačiau kūnas nepaliovė sekęs laiką, nuolat tiksėjo vidinis laikrodis, skaičiuojantis valandas bei dienas, tad Danvortis suprato anksčiau, nei jam buvo pasakyta tiesiai. Jis pavėlavo į susitikimą, sutartoji data jau praėjo.
   Jokio susitikimo ir nebuvo, su kartėliu tarė jis sau. Gilkraistas išjungė tinklą. Tad net jei pats Danvortis nebūtų susirgęs, jei būtų ėjęs ten, — tai nieko nebūtų pakeitę. Tinklas išjungtas, ir jis jau ničnieko negalėjo padaryti.
   Sausio vienuoliktoji. Kažin, kiek laiko Kivrina laukė prie plyšio? Dieną? Dvi? O gal.ir visas tris, ir tik paskui pradėjo abejoti: gal bus suklydusi skaičiuodama dienas, gal bus atėjusi ne į tą vietą? Galbūt ji ištisą naktį pralaukė prie Oksfordo-Bato kelio, susisupusi į taip menkai tešildantį baltąjį apsiaustą, nesiryždama kurti laužo, kad ugnies atšvaitas nepriviliotų vilkų, o gal plėšikų. O gal ir valstiečių, bandančių pabėgti nuo maro. Kažin, kada ji pagaliau suprato, kad niekas taip ir neateis jos pasiimti?
   — Gal norėtumėte, kad ką nors jums atneščiau? — paklausė slaugė. Švirkšto adata ji pradūrė kaniulės dangtelį.
   — Ar tai padės man užmigti? — paklausė Danvortis.
   — Taip.
   — Tai gerai, — ištarė jis ir dėkingai užmerkė akis.
   Jis miegojo kelias minutes — o gal ištisą parą, o gal mėnesį. Kai prabudo, aplink tvyrojo vis dar ta pati blausi šviesa be šešėlių, už lango vis dar lijo lietus. O ant kėdės prie lovos sėdėjo Kolinas, skaitydamas knygą, kurią Danvortis padovanojo jam Kalėdoms, ir kažką žiaumodamas. Vadinasi, laiko negalėjo praeiti labai daug, pagalvojo Danvortis, prisimerkęs nužiūrinėdamas vaikinuką. Kramtomosios gumos atsargos dar neišseko.
   — O, puiku. — Kolinas su pokštelėjimu užvertė knygą. — Ta kraupinė seselė pasakė, kad pabūti pas jus galėsiu tik su sąlyga, jei jūsų neprižadinsiui Aš pažadėjau — ir ištesėjau, juk nepažadinau jūsų, ar ne? Juk pasakysite jai, kad pabudote pats? Juk pasakysite?
   Jis išsiėmė gumą iš burnos, apžiūrėjo ir subruko į kišenę.
   — Ar jūs ją matėte? Manding, ji buvojau gimusi dar Viduramžiais. Tikra kraupynė, beveik tokia pat, kaip ponia Gadson.
   Danvortis prisimerkęs nužiūrinėjo jį. Striukė, į kurios kišenę Kolinas sugrūdo gumą, buvo nauja, žalia, tos žalumos fone pilkas, aplink kaklą apvyniotas šalikas atrodė dar pilkesnis, o ir pats Kolinas su šita apranga atrodė vyresnis, tarsi būtų užaugęs, kol Danvortis miegojo.
   Kolinas suraukė antakius.
   — Juk čia aš, Kolinas. Ar nebepažįstate manęs?
   — Žinoma, aš tave pažįstu. Kodėl tu be kaukės?
   Kolinas išsišiepė.
   — Nebereikia man jokių kaukių. Kad ir kaip būtų, jūs jau tikrai nebegalite užkrėsti. Gal norite, kad paduočiau akinius?
   Danvortis linktelėjo — atsargiai, kad galvos vėl nenusmelktų skausmas.
   — Kai prabusdavote anksčiau, manęs nė pažint nepažindavote. — Vaikinukas pasirausė spintelės stalčiuje, ištraukė akinius ir padavė Danvorčiui. — Sirgote tragiškai, visai jau buvo ne kas. Maniau jau, jums šakės. Visą laiką vadinote mane Kivrina.
   — Kuri šiandien diena? — paklausė Danvortis.
   — Dvylikta, — nekantriai atsakė Kolinas. — To paties jau klausėte manęs šįryt. Nebeprisimenate?
   Danvortis užsidėjo akinius.
   — Ne.
   — Neprisimenate nieko, kas atsitiko?
   Puikiai prisimenu, kaip apvyliau Kivriną, pagalvojo jis. Prisimenu, kad pamečiau ją likimo valiai, palikau 1348-uosiuose.
   Kolinas prisitraukė kėdę arčiau, knygą pasidėjo ant lovos.
   — Seselė ir sakė man, kad neprisiminsite — tai dėl karštinės, — kalbėjo Kolinas. Vis dėlto jo balsas nuskambėjo piktokai, tarsi Danvortis dėl to būtų kaltas. — Ji neįleido manęs jūsų aplankyti ir išvis nieko nenorėjo man sakyti. O tai, manau, visiškai nesąžininga. Riogsai sau laukiamajame, o jie vis dūzgia: eik namo, nieko negali čia nuveikti, o kai tik ko nors paklausi, atsako tik tiek: tuojau ateis gydytojas, o kai ateina gydytojas, ir tas nieko nepasako. Elgiasi su tavim kaip su mažvaikiu. Na, noriu pasakyti, juk anksčiau ar vėliau apie kai kuriuos dalykus vis vien tenka sužinoti, ar ne? Žinote, ką toj i seselė pasakė man šįryt? Išgrūdo mane lauk. Ir dar pasakė: „Ponas Danvortis labai smarkiai sirgo. Nenorėčiau, kad jį nuliūdintum.” Tarsi aš ketinčiau jus liūdinti.
   Jis atrodė nuoširdžiai pasipiktinęs, bet tuo pat metu — ir pavargęs, ir lyg kuo susirūpinęs. Danvortis taip ir matė jį, besitrinantį koridoriais, sėdinėjantį priimamajame, laukiantį naujienų. Nieko nuostabaus, kad vaikinukas atrodo vyresnis.
   — O štai ponia Gadson — va ką tik — man pasakė, kad privalu sakyti jums tik geras naujienas, nes nuo blogų naujienų jus gali ištikti atkrytis, ir tada jūs mirsite, o aš liksiu dėl to kaltas.
   — Kaip suprantu, ponia Gadson vis dar įnirtingai stengiasi įkvėpti visiems narsos, — burbtelėjo Danvortis ir nusišypsojo Kolinui. — Tikriausiai nėra nė menkiausios galimybės, kad virusas pakirstų ir ją?
   Kolinas baisiausiai nustebo.
   — Na ką jūs, epidemija jau praeina, — pasakė. — Kitą savaitę žadama atšaukti karantiną.
   Vadinasi, Merės maldavimai suveikė ir analogai galų gale gauti, pagalvojo Danvortis. Kažin, ar juos spėta gauti laiku, kad dar būtų galima išgelbėti Badrį? Čia pat jam parūpo, kokios galėtų būti tos blogos naujienos, kurias nuo jo norėjo nuslėpti ponia Gadson. Blogas naujienas aš jau girdėjau, pagalvojo jis. Taško rodmenys prarasti, Kivrina nublokšta į 1348-uosius.
   — Tada papasakok man geras naujienas, — paprašė jis.
   — Na, jau dvi dienos niekas nesusirgo, — atsakė Kolinas. — Ir pagaliau mums atvežė maisto produktų, taigi, dabar jau įmanoma padoriau pavalgyti.
   — Kaip matau, tu įsigijai ir naujų drabužių.
   Kolinas dirstelėjo į savo žaliąją striukę.
   — Tai mamos kalėdinė dovana. Ji atsiuntė man dovanas po…
   — Jis nutilo ir suraukė antakius. — Dar ji atsiuntė man kelis vaizdo žaidimus ir lipdukų veidui.
   Danvortis pagalvojo, kad ji, ko gero, palaukė, kol epidemija pasibaigs, ir tik tada susiruošė išsiųsti Kolinui dovanas. Kažin, ką apie tai mano Merė?
   — Žiūrėkite, — pasakė Kolinas ir atsistojo. — Striukė užsisega automatiškai. Reikia tik paliesti mygtuką, štai šitaip. Taigi, jums jau nebereikės vis priritinti man, kad užsisegiočiau.
   Vidun įšiugždėjo sesuo.
   — Ar jis jus pažadino? — griežtai paklausė.
   — Na, ką sakiau, — burbtelėjo Kolinas. — Visai aš jo nepažadinau, sesele. Sėdėjau taip tyliai, kad net nebūtumėte išgirdusi, kaip perverčiu puslapį.
   — Jis manęs nepažadino ir visai nevargina, — patikino Danvortis, užkirsdamas kelią kitam klausimui. — Ir pasakoja man tik geras naujienas.
   — Ponui Danvorčiui išvis nereikėtų nieko pasakoti. Jam privalu ilsėtis. — Ji pakabino ant lašelinės skaidraus skysčio talpą. — Ponas Danvortis dar pernelyg silpnas, lankytojams varginti jį — per anksti. — Tai tarusi, ji išgujo Koliną iš palatos.
   — Jeigu nuogąstaujate, kad lankytojai jį vargina, kodėl neuždraudžiate poniai Gadson skaityti jam Bibliją? — pasišiaušė Kolinas. — Kas jau kas, o ji susargdintų bet ką. — Jis vis dar stoviniavo tarpduryje, svilindamas seserį piktu žvilgsniu. — Ateisiu rytoj. Gal jums ko nors atnešti?
   — Kaip laikosi Badris? — paklausė Danvortis ir pasiruošė išgirsti blogiausia.
   — Geriau, — atsakė Kolinas. — Buvojau beveik visai pasveikęs, bet atkrito. Tačiau dabar jam jau kur kas geriau. Jis nori jus pamatyti.
   — Ne, — ištarė Danvortis, bet sesuo jau užtrenkė duris.
   — Badris nekaltas, — tvirtino Merė, ir, žinoma, Badrio iš tikrųjų negalėjai kaltinti. Dezorientacija — vienas iš ankstyvųjų simptomų. Danvortis prisiminė ir save, nebesugebantį surinkti Endriuso numerio, ponią Piantini, vis klystančią ir klystančią, vis trikdančią varpų ritmą ir vis murmančią sau po nosimi „atleiskite”.
   — Atleisk, — tyliai ištarė jis. Badris iš tikrųjų nekaltas. Kaltas tik jis pats. Jis taip nuogąstavo dėl asistento apskaičiavimų, kad savo baime užkrėtė ir Badrį — nuogąstavo taip, kad Badris nutarė pats iš naujo suvesti koordinates.
   Kolinas taip ir paliko ant lovos savo knygą. Danvortis prisitraukė ją arčiau. Knyga atrodė neapsakomai sunki, tokia sunki, kad Danvorčio rankos ėmė drebėti, vos pabandžius ją atskleisti, tačiau jis atrėmė knygą į lovos turėklą ir pradėjo sklaidyti puslapius, nors žiūrėdamas tokiu kampu beveik negalėjo įskaityti teksto, kol pagaliau rado tai, ko ieškojo.
   Juodoji Mirtis smogė Oksfordui per pačias Kalėdas: universitetai skubiai užsidarinėjo, o visi, kas tik galėjo, išsilakstė po aplinkinius kaimus, drauge su savimi nešdamiesi ir marą. Tie, kurie pabėgti negalėjo, mirė tūkstančiais, aukos buvo tokios skaitlingos, kad „nebeliko kam prižiūrėti valdų, žmonių nepakako netgi laidoti mirusiuosius.” Saujelė išlikusiųjų užsibarikadavo fakultetuose, išsislapstę kibo ieškoti, ką galėtų apkaltinti.
   Jis taip ir užmigo su akiniais ant nosies, bet, kai slaugė juos nuėmė, iškart pabudo. Šįsyk tai buvo jaunoji slaugė, Viljamo bičiulė. Ji nusišypsojo Danvorčiui.
   — Atleiskite, — atsiprašė, dėdama akinius į stalčių. — Nenorėjau jūsų pažadinti.
   Danvortis prisimerkęs įsižiūrėjo į ją.
   — Kolinas sakė, kad epidemija jau traukiasi.
   — Taip, — patvirtino ji, žvelgdama į ekranus jam už nugaros. — Pavyko nustatyti viruso šaltinį, o tuo pat metu — ir sukurti analogą; ir kaip tik laiku. Tikimybė užsikrėsti jau buvo pasiekusi aštuoniasdešimt penkis procentus, o susirgusiųjų mirtingumo tikimybė siekė trisdešimt du procentus — nepaisant netgi priešvirusinių preparatų ir imuniteto stiprinimo. Ir tai dar nekalbant apie visus nepriteklius, maisto atsargų stygių bei tą aplinkybę, kad atgulė didžioji medicinos personalo dalis. Ir vis vien mirtingumą sumažinti pavyko tik iki devyniolikos procentų, daugelio ligonių būklė vis dar išlieka kritiška.
   Ji suspaudė jo riešą ir įsmeigė žvilgsnį į ekraną jam už galvos.
   — Temperatūra jums truputį nukrito, — pranešė. — Žinote, jūs — tikras laimės kūdikis. Tiems, kurie spėjo užsikrėsti, analogas nebepadėdavo. Daktarė Arens… — Staiga ji nutilo. Kažin, ką galėjo pasakyti Merė? — pagalvojo Danvortis. Kad aš būtinai nusistagaruosiu? — Jums iš tikrųjų nepaprastai pasisekė, — pakartojo slaugė. — O dabar mėginkite pamiegoti.
   Jis užmigo, o kai vėl pabudo, greta lovos jau grėsmingai dunksojo ponia Gadson, su paruošta antpuoliui Biblija.
   — „Jis užleis tave visomis ligomis iš Egipto”, — pradėjo ji, vos pastebėjusi, kad jis atmerkė akis. — „O taip pat visas negalias ir visas pragaištis, kol būsi sunaikintas.”
   — „Ir būsi tu atiduotas į priešo rankas”, — sumurmėjo Danvortis.
   — Ką? — griežtai paklausė ponia Gadson.
   — Nieko.
   Ji pametė vietą, kur skaičiusi. Vėl kibo sklaidyti puslapius, ieškodama maro ir negandų, surado, pradėjo skaityti:
   — „…kadangi Dievas atsiuntė į žemę savo vienatinį Sūnų.”
   Dievas tikrai nebūtų Jo siuntęs, jei būtų žinojęs, kas atsitiks, pagalvojo Danvortis. Jei būtų žinojęs apie Erodą ir nekaltųjų kūdikių skerdynes, ir Getsemanę.
   — Paskaitykite man iš Evangelijos pagal Matą, — paprašė jis. — 26 skyrius, 39 eilutė.
   Ponia Gadson, rodos, suirzo, bet pasklaidė puslapius ir surado Evangeliją pagal Matą.
   — „Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, teaplenkia mane ši taurė.”
   Dievas net nežinojo, kur atsidūrė Jo Sūnus, galvojo Danvortis. Jis išsiuntė savo vienatinį Sūnų į pasaulį, bet iškilo kažkokių nesklandumų, Jam nepavyko nustatyti taško, kažkas išjungė tinklą, ir Jis nebegalėjo išgelbėti savo Sūnaus, o žmonės šį suėmė ir vainikavo erškėčių vainiku, ir galiausiai prikalė prie kryžiaus.
   — 27 skyrius, — ištarė jis. — 46 eilutė.
   Ponia Gadson papūtė lūpą ir pervertė puslapį.
   — Nemanau, kad kaip tik šios Evangelijos ištraukos tinkamos dabar…
   — Skaitykite, — paragino jis.
   — „O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eli, Eli, lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?”
   Kivrina juk tikrai nesusigaudys, kas galėjo atsitikti. Pamanys, kad atėjo ne į tą vietą ar ne tuo metu, kad maro sumaištyje kažkaip suklydo skaičiuodama dienas, kad kažkas atsitiko pačiam plyšiui. Pamanys, kad jie ją apleido.
   — Na? — tarstelėjo ponia Gadson. — Daugiau prašymų bus?
   — Ne.
   Ponia Gadson vėl atsivertė Senąjį Testamentą.
   — „Nes jie kris nuo kardo, nuo bado ir nuo maro, — skaitė ji. — Tas, kursai yra toli, žus nuo maro.”
   Nepaisant nieko, Danvortis vis dėlto užmigo, o kai pabudo, begalinė popietė buvo jau pasibaigusi. Tiesa, vis dar lijo, bet palatoje jau tįso šešėliai, varpai mušė ketvirtą valandą. Viljamo bičiulė padėjo Danvorčiui nueiti į tualetą. Knyga nuo lovos buvo dingusi, ir Danvorčiui dingtelėjo, kad Kolinas galbūt vėl buvo atėjęs, tik jis to nebeprisimena, bet kai slaugė atidarė spintelės dureles išimti jo šlepečių, jis išvydo knygą ten. Paprašė slaugės kilstelėti lovą, kad galėtų atsisėsti, o kai ji išėjo, užsidėjo akinius ir atsivertė knygą.
   Maras plėtėsi be jokios tvarkos ir taip nuožmiai, kad ano meto žmonės neįstengė patikėti, jog tai — tik natūralių priežasčių sukelta liga. Jie kaltino raupsuotuosius, senas moteris ar pamišėlius užnuodijus ar prakeikus šulinius. Bet koks atklydęs nepažįstamasis buvo tučtuojau įtariamas. Sasekse akmenimis mirtinai užmėtyti du keliautojai. Jorko grafystėje ant laužo sudeginta jauna moteris.
   — Ak štai kur ji! — šūktelėjo Kolinas, žengdamas į palatą. — O aš jau maniau, kad būsiu ją pametęs.
   Jis vilkėjo naująją žalią striukę ir buvo kiaurai šlapias.
   — Ponia Teilor paprašė nunešti rankinių varpelių dėžes į Šventosios Reformacijos bažnyčią, o lietus kliokia kaip iš kiauro vamzdžio, — pasiaiškino vaikinukas.
   Išgirdus ponios Teilor pavardę, Danvorčiui akmuo nuo širdies nusirito. Tik dabar jis susizgribo taip ir nepaklausęs nė apie vieną iš sulaikytųjų, baimindamasis, kad tada ir tektų išgirsti blogų naujienų.
   — Vadinasi, ponia Teilor pasveiko?
   Kolinas palietė striukės apačią, ir ši automatiškai atsilapojo, į visas puses pažerdama fontaną purslų.
   — Taip. Penkioliktąjąjie ketina surengti rankinių varpelių koncertą Šventosios Reformacijos bažnyčioje. — Jis pasilenkė, norėdamas pamatyti, apie ką skaito Danvortis.
   Šis užvertė knygą ir grąžino vaikinukui.
   — O kaip laikosi kiti varpininkai? Kaip ponia Piantini?
   Kolinas sulinksėjo.
   — Ji vis dar ligoninėje. Dabar tokia liesa, kad nė už ką nepažintumėte. — Jis atsivertė knygą. — Juk jūs skaitėte apie Juodąją Mirtį, ar ne?
   — Taip, — atsakė Danvortis. — O ponas Finčas išvengė viruso, tiesa?
   — Taip. Jis ir pavaduoja ponią Piantini — atlieka tenoro partiją. Bet jis labai nusiminęs. Siuntinyje iš Londono išvis nebuvo tualetinio popieriaus, o jis sako, kad atsargų beveik išvis nebeliko. Dėl to buvo smarkokai susiniovęs su Rakštimi Subinėj. — Jis padėjo knygą ant lovos. — Kas dabar bus tai jūsų mergaitei?
   — Nežinau, — atsakė Danvortis.
   — Ar jūs dar galite ko nors imtis, kad ją iš ten ištrauktumėte?
   — Ne.
   — Juodoji Mirtis buvo siaubinga, — kalbėjo Kolinas. — Išmirė tiek žmonių, kad lavonų niekas nė nebelaidojo. Nebebuvo kam. Juos tiesiog palikdavo gulėti didžiulėmis krūvomis.
   — Aš nebegaliu iki jos prisikasti, Kolinai. Kai Gilkraistas išjungė tinklą praradome visus taško nustatymo rodmenis.
   — Žinau, bet gal dar ką nors galime padaryti?
   — Ne.
   — Bet…
   — Ketinu pasikalbėti su jūsų gydytoju apie būtinybę riboti lankytojų kiekį, — griežtai pareiškė slaugė, timptelėdama Koliną už striukės apykaklės.
   — Tuomet pradėkite nuo ponios Gadson, — pasakė Danvortis.
   — Ir pasakykite Merei, kad noriu ją pamatyti.
   Merė taip ir neatėjo, užtat atėjo Montoja — akivaizdžiai tiesiai iš radimvietės. Ji buvo išsidumblinusi iki kelių, tamsūs garbanoti jos plaukai papilkėję nuo to paties purvo. Drauge su ja į palatą įsmuko ir Kolinas, žalioji jo striukė buvo stropiai apdrabstyta purvais.
   — Teko prasmukti, kai ji buvo nusisukusi, — pranešė Kolinas.
   Montoja neteko nemažai svorio. Jos rankos ant lovos rėmo atrodė visiškai liesos, laikrodis laisvai kabalavo ant riešo.
   — Kaip jaučiatės? — paklausė ji.
   — Geriau, — pamelavo jis, žiūrėdamas įjos rankas. Panagės buvo prilindusios purvo. — O jūs?
   — Geriau, — atsakė ji.
   Vos ją išleido iš ligoninės, tikriausiai ji nuskubėjo tiesiai kasinėti — ieškoti įrašinėjimo prietaisėlio. O štai dabar atėjo tiesiog čionai.
   — Ji mirusi, tiesa? — paklausė jis.
   Ji įsikibo lovos rėmo, paskui jį paleido.
   — Taip.
   Vis dėlto Kivrina bent jau nukeliavo ten, kur ir ketinta. Vietos koordinatės pasislinko vos per kelis kilometrus ar kelis metrus, tad ji sugebėjo išeiti į Oksfordo-Bato kelią, surado Skendgeitą. Ten ir numirė — tapo auka gripo, kuriuo užsikrėtė dar prieš iškeliaudama. O gal mirė badu, praslinkus marui. O gal ją pribaigė neviltis. Ji mirusi jau septynis šimtus metų.
   — Vadinasi, radote jį, — pasakė jis — tai nebuvo klausimas.
   — Ką ji turėjo rasti? — paklausė Kolinas.
   — Kivrinos įrašinėjimo prietaisėlį.
   — Ne, — atsakė Montoja.
   Vis tik Danvortis nepajuto jokio palengvėjimo.
   — Tuomet dar rasite, — ištarė jis.
   Jos rankos, įsikibusios lovos turėklo, vos vos virpėjo.
   — Kivrina pati prašė būtinai jį surasti, — pasakė ji. — Tą pačią dieną, kai iškeliavo. Tai ji ir pasiūlė, kad prietaisas turėtų atrodyti kaip kaulo atskala — tam, kad išliktų, net jei neišgyventų ji pati. „Ponas Danvortis be reikalo nuogąstauja, — sakė ji, — bet, jei įvyktų kas nors negero, aš pasistengsiu būti palaidota šventoriuje, kad jums… — Ji užsikirto. — …kad jums netektų išrausioti pusės Anglijos”.
   Danvortis užsimerkė.
   — Bet jūs juk nežinote, ar tikrai ji mirusi — ir nežinosite, kol nesurasite prietaisėlio, — prapliupo Kolinas. — Sakėte, kad netgi nesate tikri, kur iš tikrųjų ji pakliuvo. Kaip tada galite tvirtinti, kad ji tikrai mirusi?
   — Radimvietėse mes atlikome eksperimentus su laboratorinėmis žiurkėmis. Tam, kad užsikrėstam, patenka praleisti greta viruso vos ketvirtį valandos. Tuo tarpu Kivrina tiesiogiai lietėsi prie kapo daugiau nei tris valandas. Taigi, tikimybė, kad ji užsikrėtė virusu, — septyniasdešimt penki procentai, o turint omeny itin ribotas keturioliktojo amžiaus medicinos galimybes, jai beveik neabejotinai išsivystė komplikacijos.
   Ribotų galimybių medicina… Keturioliktame amžiuje žmonės gydyti dėlėmis ir strichninu, o apie bakterijų sterilizaciją ar kamienines ląsteles niekas nė girdėti nebuvo girdėjęs. Vietiniai šundaktariai nebent apkrovė ją purvinais neaiškios kilmės šutekliais, galbūt gydė maldomis, o gal nuleidinėjo kraują iš venų. „Gydytojai nuleisdavo jiems kraują, — bylojo Gilkraisto knyga, — bet daugelis vis vien mirdavo”.
   — Be antivirusinių preparatų, — kalbėjo Montoja, — mirtingumas nuo šio viruso siekia keturiasdešimt devynis procentus. Pasak tikimybių teorijos…
   — Tikimybių teorija, — su kartėliu ištarė Danvortis. — Ar ir šituos skaičius iš galaižin kur ištraukė Gilkraistas?
   Montoja dirstelėjo į Koliną ir suraukė antakius.
   — Tikimybė, kad Kivrina užsikrėtė virusu, siekia septyniasdešimt penkis procentus, be to, ji tikriausiai susidūrė su sergančiais maru, ši tikimybė — šešiasdešimt aštuoni procentai. Tikimybė užsikrėsti buboniniu maru, tiesiogiai su juo susidūrus, — devyniasdešimt vienas procentas, o mirtingumo nuo maro procentas…
   — Maru ji neužsikrėtė, — užginčijo Danvortis. — Nuo maro ji buvo paskiepyta. Nejaugi daktarė Arens arba Gilkraistas šito jums nepasakė?
   Montoja dar kartą dirstelėjo į Koliną.
   — Jie man uždraudė jam tai sakyti, — gindamasis pareiškė Kolinas.
   — Ko man nevalia sakyti? Ar Gilkraistas susirgo? — Danvortis prisiminė, kaip žiūrėjo į ekranus, o paskui susmuko tiesiai Gilkraistui į glėbį. Nejaugi tada, krisdamas, ir būsiu jį užkrėtęs? — šmėkštelėjo mintis.
   Montoja pasakė:
   — Ponas Gilkraistas prieš tris dienas mirė nuo gripo.
   Danvortis žiūrėjo į Koliną.
   — Ko dar jie liepė man nesakyti? — primygtinai paklausė. — Kas dar numirė, kol aš sirgau?
   Montoja kilstelėjo ranką, tarsi dar mėgindama sutrukdyti Kolinui prasižioti, bet šaukštai popiet.
   — Tetulė Merė, — pasakė Kolinas.

„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(077076 — 078924)

   Pabėgo Maisrė. Mudu su Rošu visur jos išieškojome baimindamiesi, kad bus susirgusi ir nušliaužusi į kokį užkaborį, tačiau prievaizdas pasakė matęs ją — kaip tik kasė kapą Valthefui, kai ji prašvilpė pro jį iš dingo miške. Ji jojo Agnesės poniu.
   Reikia manyti, ji tik dar plačiau paskleis marą, o gal tenusigaus iki artimiausio kaimo, kur žmonės jau serga. Maras jau supa mus iš visų pusių. Varpai gaudžia taip, lyg kviestų mišparų, bet aidi neritmingai, tarsi varpininkai būtų staiga kuoktelėję. Neįmanoma suskaičiuoti dūžių: nebeatskirsi, kada skambina devynis, o kada — tris kartus. Du Koursio varpai šįryt sugaudė vieninteliu dūžiu. Kažin, ar apie kūdikio mirtį praneša? O gal apie vienos iš tų čiauškučių mergaičių?
   Rozemundą vis dar guli be sąmonės, jos pulsas visiškai silpnas. Agnesė be paliovos rėkia, spardosi ir grumiasi, karštinės kamuojama. Vis šaukia mane ateiti, bet neleidžia net prisiartinti prie jos. Kai tik pamėginu ją kalbinti, pašėlsta spardytis ir klykti, lyg įniršio priepuolio apimta.
   Elivysa baigia visai nusigaluoti, stengdamasi slaugyti ir Agnesę, ir ledi Imeiną, kuri, vos išvydusi mane, kaukia: „Nelaboji!”; šįryt, kad kiek, būtų įstačiusi man mėlynę po akimi. Vienintelis, kuris leidžia man prisiartinti, yra dvasininkas — šitam jau išvis niekas neberūpi. Netikiu, kad jis išgyventų iki vakaro. Nuo jo sklinda tokia klaiki smarvė, kad turėjome pernešti jį į tolimiausią menės galą. Jo bubonas ir vėl supūliavo.
   (Pauzė)
   Gunis, antrasis prievaizdo sūnus.
   Toji moteris su skrofuliozės randais ant kaklo.
   Maisrės tėvas.
   Berniukas, patarnaudavęs Rošui prie altoriaus, — Kobas.
   (Pauzė)
   Ledi Imeinos būklė visai prasta. Rošas norėjo išklausyti jos išpažintį ir duoti išrišimą, tačiau atlikti išpažintį ji griežtai atsisakė.
   — Mirties akivaizdoje tu privalai susitaikyti su Dievu, — įkalbinėjo ją Rošas.
   Bet ji tik nusigręžė į sieną ir pareiškė:
   — Jis ir yra dėl viso šito kaltas.
   (Pauzė)
   Sergančiųjų — jau trisdešimt vienas. Daugiau nei septyniasdešimt penki procentai visų kaimo gyventojų. Rošas šįryt pašventino dalį pievos, kadangi šventoriuje jau beveik nebeliko vietos naujiems kapams.
   Maisrė taip ir nesugrįžo. Tikriausiai miega įsitaisiusi aukštame krėsle kokiame nors dvare, kurio gyventojai išsilakstė, o kai visa šitai baigsis, ji dar ims ir taps kurios nors senos ir garbingos giminės pramote.
   Štai iš kur visos mūsų laikų negerovės, pone Danvorti: mūsų visuomenės protėviai — Maisrė, vyskupo pasiuntinys ir seras Bloetas. O visi tie, kurie niekur nebėgo, kurie bandė padėti sergantiesiems — kad ir tokie kaip Rošas — patys užsikrėtė maru ir išmirė.
   (Pauzė)
   Ledi Imeina guli be sąmonės, o Rošas atlieka jai paskutinio patepimo apeigas. Liepiau jam tai padaryti.
   — Juk tai tik liga kalbėjo jos lūpomis, — tikinau jį aš. — Jos siela anaiptol nenusigręžė nuo Dievo. — Kalbėjau taip, nors ir žinojau, kad tai netiesa, kad ji tikriausiai nenusipelnė jokio atleidimo, tačiau to, kas ją ištiko — irgi nenusipelnė: užnuodytas jos kūnas pūva bežiūrint, tad aš, pati kaltindama ją vargu ar galiu dar ir smerkti už tai, kad ji apkaltino Dievą. Niekas nėra dėl to kaltas. Tai tik liga.
   Apeiginio vyno atsargos baigėsi, nebeliko ir alyvų aliejaus. Rošui tenka naudoti valgio gaminimui skirtą aliejų iš virtuvės. Jis apkartęs ir dvokia. Tose vietose, kur Rošas paliečia Imeinos smilkinius ir delnus, jos odoje lieka juodos dėmės.
   Tai tik liga.
   (Pauzė)
   Agnesei pablogėjo. Šiurpu žiūrėti, kaip ji guli dvėsuodama visai taip, kaip ir jos šunytis, ir klykia:
   — Pasakykite Kivrinai, kad ateitų manęs pasiimti! Man čia nepatinka!
   Šito nebeištveria net Rošas.
   — Už ką Dievas šitaip mus baudžia? — klausia jis manęs.
   — Jis mūsų nebaudžia. Tai tik liga, — kartoju aš, bet tai — anaiptol ne atsakymas, ir jis tai supranta.
   Visa Europa tai žino, žino ir Bažnyčia. Ji dar kelis šimtmečius visaip kraipys uodegą mėgindama išsisukinėti, tačiau esminio fakto niekaip negalės paneigti: Jis leido, kad šitaip atsitiktų. Ir Jis neatėjo nieko gelbėti.
   (Pauzė)
   Nebeskamba varpai. Rošas klausia manęs, ar aš mananti, jog tai ženklas, kad maras praslinko.
   — Galbūt Dievas vis dėlto rado būdą mums padėti, — sako jis.
   Aš taip nemanau. Turnėjaus bažnyčios vyresnybė išleido įsaką liautis skambinus varpais, kadangi varpų gausmas gąsdino žmones. Galbūt panašų įsaką išsiuntinėjo ir Bato vyskupas.
   Varpų gausmas ir iš tikrųjų gąsdino. Tačiau šita tyla — dar blogiau. Tarsi tikrai būtume sulaukę pasaulio pabaigos.

   Beveik visą tą laiką, kol Danvortis gulėjo ligos patale, Merės jau nebebuvo tarp gyvųjų. Gripas pakirto ją tą pačią dieną, kai pagaliau atvyko analogai. Beveik iš kartojai išsivystė plaučių uždegimas ir jau antrąją ligos dieną sustojo širdis. Kaip tik sausio šeštąją. Per Tris Karalius.
   — Reikėjo pasakyti man, — papriekaištavo Danvortis.
   — Aš ir sakiau! — pasišiaušė Kolinas. — Nejaugi nebeprisimenate?
   Jis visiškai nieko neprisiminė, neužjuto jokio pavojaus signalo netgi tada, kai ponia Gadson be jokių kliūčių pradėjo lankytis jo palatoje, net tada, kai Kolinas pasiguodė: „Jie nieko nenori tau sakyti.” Jam net nepasirodė keista, kad ji neatskuba jo aplankyti.
   — Aš jums pranešiau iš karto, kai tik ji susirgo, — kalbėjo Kolinas. — Ir, žinoma, pranešiau, kad ji mirė. Bet jūs pats buvote taip pasiligojęs, kad jums niekas nerūpėjo.
   Danvortis įsivaizdavo Koliną, trypčiojantį už jos palatos durų ir laukiantį naujienų, o paskui atskubantį čionai, stovintį prie lovos, bandantį jam pasakyti.
   — Atleisk, Kolinai.
   — Juk jūs nieko negalėjote padaryti, pats sunkiai sirgote, — pasakė Kolinas. — Jūs dėl nieko nekaltas.
   Lygiai tą pat Danvortis tvirtino poniai Teilor, bet ji nepatikėjo juo — lygiai taip, kaip dabar ir jis pats nepatikėjo Kolinu. Ko gero, vaikinukas ir pats netikėjo tuo, ką sakė.
   — Viskas buvo visai neblogai, — patikino Kolinas. — Visi man buvo labai geri, visi, išskyrus Seserį. Ji neleido man jums pasakyti net tada, kai pradėjote sveikti. Bet visi kiti buvo tikrai mieli, na, išskyrus dar Rakštį Subinėj. Ji vis lindo prie manęs su tomis ištraukomis iš Šventojo Rašto, vis skaitė, kaip Dievas baudžia nusidėjėlius ir panašiai. Ponas Finčas paskambino mano mamai, bet ji negalėjo atvažiuoti, tad laidotuvėmis pasirūpino jis. Buvo tikrai labai geras. Kaip ir amerikiečiai. Jie vis vaišindavo mane saldumynais.
   — Atleisk, — sakė jam Danvortis tada, o paskui, kai Kolinas išėjo, anos prieštvaninės seselės išprašytas, pakartojo dar sykį:
   — Atleisk.
   Po to Kolinas nebesugrįžo, ir Danvortis nenutuokė, ar seselė sugebėjo patikimai užtverti kelią į ligoninę, ar vis dėlto vaikinukas, nepaisant to, ką sakė pats, taip ir neatleido jam.
   Juk jis apleido Koliną, nugrimzdęs į kliedesį, paliko jį likimo valiai — likimo ir dar ponios Gadson, seselių bei gydytojų, kurie nieko nenorėjo jam sakyti. Jis iškeliavo ten, kur su juo neįmanoma buvo užmegzti ryšio — buvo toks pat nepasiekiamas kaip ir Besingeimas, traukiantis lašišas kažkokioje Škotijos upėje. Kad ir ką sakytų, Kolinas tikriausiai manė, kad, jei būtų iš tikrųjų norėjęs, Danvortis, nepaisydamas jokių ligų, vis vien būtų įstengęs jam padėti.
   — Jūs irgi manote, kad Kivrina mirusi, tiesa? — klausėjo Kolinas, kai išėjo Montoja. — Manote taip pat, kaip ir ponia Montoja, ar ne?
   — Bijau, kad taip.
   — Bet jūs pats sakėte, kad susirgti maru ji tikrai negalėjo. O kas, jeigu ji vis dėlto nemirė? Kas, jeigu ji tiesiog dabar budi susitikimo vietoje, laukia jūsų?
   — Ji užsikrėtė gripu, Kolinai.
   — Jūs irgi užsikrėtėte gripu — bet nenumirėte. Taigi, gali būti, kad nenumirė ir ji. Manau, jums reikėtų susitikti su Badriu ir išklausinėti — galbūt jis gali ką nors pasiūlyti. Tarkime, vėl įjungti tą mechanizmą ar ką panašaus.
   — Tu nesupranti, — bandė aiškinti Danvortis. — Tas mechanizmas — tai ne koks kišeninis žibintuvėlis: paspaudei mygtuką ir įsijungė. Taško rodmenų nebeįmanoma atkurti.
   — Tuomet gal jis gali padaryti viską iš naujo? Na, kad ir užprogramuoti naują perkėlimo tašką. Į tą patį laiką.
   Į tą patį laiką. Netgi tuomet, kai visos koordinatės žinomos, perkėlimo užprogramavimui prireikia kelių dienų. O Badris juk net nežino koordinačių. Tik datą. Remdamasis ta data, jis gali „sukurti” naują koordinačių tinklą — su sąlyga, jei vietos parametrai išliko tie patys, jei karštinės apimtas Badris drauge su visa kuo neištrynė ir šių duomenų, pagaliau — jei paradoksas išvis leistų antrą perkėlimą į tą patį tašką.
   Tačiau viso to juk nepaaiškinsi Kolinui, kaip nepaaiškinsi ir to, kad Kivrina, kartą pasigavusi gripą, vargu ar galėjo išgyventi amžiuje, kuriame populiariausias gydymo būdas — nuleisti ligoniui kraują.
   — Nieko nebus, Kolinai, — ištarė Danvortis, staiga pasijutęs pernelyg pavargęs, kad išvis įstengtų ką nors aiškinti. — Man labai gaila.
   — Vadinasi, jūs ketinate taip imti ir paprasčiausiai pamesti ją ten? Net nepabandęs sužinoti, ar ji gyva, ar mirusi? Jūs nesiruošiate net pasikalbėti su Badriu?
   — Kolinai…
   — Juk tetulė Merė tai darė viską, ką galėjo! Ji tikrai nepasidavė!
   — Kas čia dedasi? — vidun įgurgždėjo seselė. — Jei nesiliausi be paliovos jaudinęs ligonį, būsiu priversta išprašyti tave lauk.
   — Aš šiaip ar taip išeinu, — mestelėjo Kolinas ir iškurnėjo pro duris.
   Jis nebesugrįžo nei pavakary, nei vakare, nepasirodė ir kitą rytą.
   — Ar pas mane įleidžiami lankytojai? — paklausė Danvortis Viljamo bičiulės slaugės, kai tik prasidėjo jos pamaina.
   — Taip, — atsakė ji, apžiūrinėdama ekranus. — Kai kas jau ir laukia prie durų.
   Tai buvo ponia Gadson. Ji įžengė su jau atversta Biblija rankose.
   — Evangelija pagal Luką, 23 skyrius, 33 eilutė, — pareiškė ji, varstydama Danvortį nuožmiu žvilgsniu. — Jeigu jau jus taip domina nukryžiavimas… „Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė”, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius — vienąjam iš dešinės, antrą iš kairės.”
   Jeigu Dievas būtų žinojęs, kur yra Jo Sūnus, jis nė už ką nebūtų leidęs šitaip su juo pasielgti, galvojo Danvortis. Tikrai būtų Jį ištraukęs, būtų atskubėjęs Jo gelbėti.
   Juodosios Mirties laikotarpiu žmonės manė, kad Dievas juos apleido. „Kodėl nusisukai nuo mūsų? — bylojo rašytiniai liudijimai.
   — Kodėl neatsiliepi į mūsų šauksmus?” Bet juk gali būti ir taip, kad Jis jų šauksmų tiesiog negirdėjo. Galbūt Jis buvo be sąmonės, gal pasiligojęs gulėjo danguje, pats visiškai bejėgis — gal Jis tiesiog negalėjo ateiti pagalbon.
   — „Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa, — skaitė ponia Gadson, — ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus…”
   Ano meto žmonės tikėjo, kad atėjo pasaulio pabaiga, kad tai — Armagedonas, kad šėtonas galų gale sulaukė triumfo valandos. Šėtonas iš tiesų triumfuoja, pagalvojo Danvortis. Jis uždarė tinklą. Jis pragaišino visus taško rodmenis.
   Danvortis pagalvojo apie Gilkraistą. Kažin, ar prieš mirdamas tas dar spėjo suvokti, ko pridirbęs, ar ramiai tysojo be sąmonės, palaimingoje užmarštyje, nė nesuvokdamas, kad nužudė Kivriną?
   — „Jėzus nusivedė juos palei Betaniją, — skaitė ponia Gadson, — ir iškėlęs rankas palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų.”
   Jis atsiskyrė nuo jų ir buvo paimtas į dangų. Dievas vis dėlto atėjo jo pasiimti, pagalvojo Danvortis. Bet per vėlai. Per vėlai.
   Ponia Gadson skaitė toliau, kol atskubėjo Viljamo bičiulė slaugė.
   — Poilsio valanda, — gyvai pareiškė ji ir iškrapštė ponią Gadson lauk. Tada pripuolė prie lovos, ištraukė pagalvę Danvorčiui iš po galvos, keliskart smarkiai supurtė.
   — Gal atėjo Kolinas? — paklausė Danvortis.
   — Nemačiau jo nuo vakar, — atsakė ji, pakišdama pagalvę atgal jam po galva. — O dabar mėginkite pasnausti.
   — O ponia Montoja nebuvo atėjusi?
   — Vakar — buvo, šiandien — ne. — Ji padavė jam kapsulę ir popierinį puodelį.
   — Gal buvo kokių nors laiškų?
   — Niekas nieko jums nesiuntė, — atsakė ji ir paėmė iš jo rankų tuščią puodelį. — Pabandykite užmigti.
   Jokių žinių. „Pasistengsiu, kad mane palaidotų šventoriuje”, — sakiusi Kivrina Montojai, tačiau maro metais negyvėliai į šventorius nebetilpdavo. Maro aukas laidodavo grioviuose, paskubomis išraustose duobėse. Metė į upes. O į pabaigą ir išvis nebėlaidojo. Tiesiog sukraudavo į krūvas ir padegdavo.
   Montoja niekada nebesuras įrašo. O jei ir surastų, ką išgirstų? „Nuėjau prie plyšio, bet jis taip ir neatsivėrė, Kas atsitiko?” Kivrinos balsas išgąstingas, ji šaukia, apimta panikos, priekaištaudama: „Eloi, eloi, kodėl mane apleidai?”
   Viljamo draugužė priešpiečiauti įgriozdino jį į kėdę prie stalo. Kai Danvortis baiginėjo doroti džiovintų slyvų kompotą, atėjo Finčas.
   — Konservuotų vaisių beveik visiškai nebeturime, — pareiškė jis, rodydamas į Danvorčio padėklą. — Ir tualetinio popieriaus. Netelpa galvoj, kaip reikės pradėti naują semestrą. — Jis atsisėdo lovos kojūgalyje. — Universitetas nusiteikęs pradėti semestrą sausio dvidešimt penktąją, bet aš neįsivaizduoju, kaip reikės suspėti pasiruošti — tai paprasčiausiai neįmanoma. Salvine vis dar tebeturime penkiolika ligonių, visuotinė imunizacija dar vos pradėta, o aš tikrai nesiryžčiau tvirtinti, kad daugiau niekas nebesusirgs.
   — O Kolinas? — paklausė Danvortis. — Kaip jis laikosi?
   — Gyvas ir sveikas, pone. Tiesa, po daktarės Arens mirties buvo mažumą suniuręs, bet, kai tik sužinojo, kad jūs pradėjote taisytis, išsyk pastebimai pralinksmėjo.
   — Norėčiau padėkoti tau, kad jam padėjai, — pasakė Danvortis.
   — Kolinas sakė, kad tu pasirūpinai laidotuvėmis.
   — O, aš tik džiaugiausi, galėdamas padėti, pone. Na, suprantate, berniukas juk nieko daugiau čia neturi. Net neabejojau, kad dabar, kai pavojus praslinko, nedelsdama atvažiuos jo motina, bet ji pasakė negalinti — esą pernelyg keblu taip staigiai sutvarkyti visus reikalus. Na, bent gėlių puokštę ji atsiuntė išties gražią. Baltųjų lelijų. Apeigas atlikome Baliolo koplyčioje. — Finčas pasijudino, pakeitė padėtį. — Ak, tiesa… kalbant apie koplyčią… leidau Šventosios Reformacijos bažnyčiai surengti ten rankinių varpelių koncertą sausio penkioliktąją. Amerikiečiai varpininkai ketina atlikti Rembo „Kada pagaliau ateis mano Išganytojas”, o Šventosios Reformacijos bažnyčios patalpas užėmė NSA — ten įsikūrė imunizacijos centras. Tikiuosi, jūs neprieštaraujate?
   — Ne, — atsakė Danvortis; jis galvojo apie Merę. Kažin, kada ją laidojo? Ar po laidotuvių kas nors skambino varpu?
   — Galiu jiems pasakyti, kad jums labiau patiktų, jei koncertą jie rengtų Mergelės Marijos bažnyčioje, — sunerimęs pasiūlė Finčas.
   — Ne, jokiu būdu, — paprieštaravo Danvortis. — Tegul sau koncertuoja koplyčioje, ji kuo puikiausiai tam tinka. Akivaizdu, kad tu puikiai darbuojiesi, kol manęs nėra.
   — Na, aš stengiuosi, pone. Bet kai aplinkui sukiojasi ponia Gadson, tai anaiptol nelengva. — Jis atsistojo. — Nebenoriu trukdyti jums ilsėtis. Gal norite, kad ką nors jums atneščiau, o gal reikia ką nors nuveikti?
   — Ne, — atsakė Danvortis. — Tu nieko negali padaryti.
   Finčas jau žengė prie durų, bet nepasiekęs jų stabtelėjo.
   — Tikiuosi, priimsite mano užuojautą, pone Danvorti, — nejaukiai susigūžęs ištarė. — Žinau, kokie artimi judu buvote su daktare Arens.
   Artimi… — pagalvojo Danvortis, kai Finčas išėjo. Juk aš anaiptol nebuvo artimas. Jis stengėsi prisiminti Merę, palinkusią priėjo, matuojančią jam temperatūrą, neramiai dirsčiojančią į ekranus. Bandė prisiminti ir Koliną, stovintį prie jo lovos su naująja striuke, apsimuturiavusį šaliku ir be paliovos kartojantį: „Tetulė Merė mirė. Mirė. Ar girdite mane?” Tačiau taip ir neišplaukė nė menkiausia prisiminimo užuomina. Tuštuma.
   Atėjusi slaugė pakabino naują skysčio talpą ant lašelinės, ir Danvortis kone išsyk nugrimzdo į miego juodumą. O pabudęs netikėtai suprato, kad jaučiasi kur kas geriau.
   — Pradėjo veikti imuniteto stiprinimo preparatas, — paaiškino jam slaugė — Viljamo bičiulė. — Ne jums pirmam taip atsitinka. Man pačiai teko matyti, kaip nuo jo stebuklingai išgyja net beviltiški ligoniai.
   Ji palydėjo jį į tualetą, o paskui, po priešpiečių, liepė pasivaikščioti koridoriumi.
   — Kuo toliau nueisite, tuo geriau, — pasakė ji pritūpusi apauti jo šlepetėmis.
   Niekur aš nebenueisiu, pagalvojo jis. Gilkraistas išjungė tinklą.
   Slaugė pritvirtino lašelinės talpą jam prie peties, prijungė nešiojamą varikliuką, padėjo Danvorčiui įsirangyti į chalatą.
   — Nesijaudinkite, jei dabar jaučiatės prislėgtas, — pridūrė ji, padėdama jam išlipti iš lovos. — Depresija — dažnas reiškinys sveikstant po gripo. Kai tik atsikurs cheminė jūsų organizmo pusiausvyra, išsisklaidys ir slogi nuotaika.
   Ji išlydėjo jį į koridorių.
   — Galbūt norėsite aplankyti ką nors iš savo draugų, — pasakė.
   — Palatoje koridoriaus gale yra du ligoniai iš Baliolo. Ponia Piantini guli ketvirtojoje lovoje. Jai tikrai būtų neprošal mažumą prasiblaškyti.
   — Ar ponas Latimeras… — prasižiojo klausti Danvortis ir užsikirto. — Ar ponas Latimeras vis dar gydosi?
   — Taip, — atsakė slaugė; išjos balso Danvortis suprato, kad Latimeras taip ir neatsigavo po širdies smūgio. — Jis štai anoje palatoje, antros durys.
   Danvortis nukėblino koridoriumi į Latimero palatą. Po to, kai Latimeras susirgo, Danvortis jo taip nė karto ir neaplankė. Iš pradžių reikėjo laukti Endriuso skambučio, paskui ligoninėje pasibaigė apsauginės aprangos atsargos. Merė jam buvo sakiusi, kad Latimerą ištiko viso kūno paralyžius, kad jis visiškai į nieką nebereaguoja.
   Danvortis stumtelėjo palatos duris. Latimeras gulėjo prie šonų ištiestomis rankomis, viena buvo vos vos sulenkta, kad laikytųsi kabės ir lašelinė. Jo nosis ir burna buvo prikaišiota vamzdelių, optinio pluošto kabeliai nuo galvos ir krūtinės driekėsi prie kabančių virš lovos ekranų. Laidų raizginys dengė pusę jo veido, bet neatrodė, kad Latimerą tai bent kiek vargintų.
   — Latimerai… — ištarė Danvortis. Jis įėjo vidun ir atsistojo prie lovos.
   Jokio ženklo, kad Latimeras būtų jį išgirdęs. Akys dėbsojo plačiai atmerktos, tačiau nė nekrustelėjo garso kryptimi, laidelių raizginio slepiamo veido išraiška nė trupučio nepasikeitė. Latimeras atrodė susitelkęs į save ir kažin kur nutolęs, tarsi iš paskutiniųjų stengtųsi prisiminti sudėtingą Čoserio eilutę.
   — Pone Latimerai! — jau garsiau ištarė Danvortis ir dirstelėjo į ekranus. Šiuose irgi ničniekas nepasikeitė.
   Jis juk nieko nežino, pagalvojo Danvortis. Viena ranka jis pasirėmė į kėdės atlošą.
   — Juk net nenutuoki, kas atsitiko, ar ne? — prašneko jis. — Numirė Merė. O Kivrina nublokšta į 1348-uosius. — Kalbėdamas jis žvelgė į ekranus. — O tu nieko apie tai nežinai. Gilkraistas išjungė tinklą.
   Vaizdas ekranuose liko toks, koks buvęs. Švytintis taškas displėjuose ramiai brėžė vienodas, stabilias linijas.
   — Judu su Gilkraisto išgrūdote ją tiesiai į Juodąją Mirtį! — užriko Danvortis. — O tu štai drybsai sau patenkintas… — Jis nutilo ir susmuko į kėdę.
   „Bandžiau pasakyti jums, kad mirė tetulė Merė, — sakė jam Kolinas, — bet jūs nesupratote: pernelyg sunkiai sirgote”. Kolinas tikrai stengėsi jam tai pranešti, bet jis tysojo taip pat, kaip štai Latimeras — niekuo nesirūpindamas, abejingas visam pasauliui.
   Juk Kolinas niekada man neatleis, pagalvojo jis. Kaip neatleis ir savo motinai už tai, kad neatvyko į laidotuves. Ką ten sakė Finčas? Kad jai nepavykę taip staigiai susiruošti? Jis pagalvojo apie Koliną, vienui vieną per laidotuves, žvelgiantį į motinos atsiųstas lelijas, paliktą ponios Gadson ir varpininkų malonei.
   „Mama negalėjo atvažiuoti”, — tvirtino Kolinas, bet pats netikėjo tuo, ką sako. Savaime aišku, būtų galėjusi — jei tik būtų iš tikrųjų norėjusi.
   Jis niekada man neatleis, galvojo Danvortis. Kaip ir Kivrina. Ji vyresnė už Koliną, ji apsvarstys visas įmanomas pateisinančias aplinkybes, galbūt perpras net ir tikrąją. Tačiau, palikta tarp galaižin kokių galvažudžių ir vagių, pačiame maro siautulyje, širdies gilumoje ji nė už ką nepatikės, kad aš niekaip negalėjau atskubėti jos išgelbėti. Jei tik iš tikrųjų būčiau norėjęs.
   Danvortis vargingai atsistojo, remdamasis į kėdės sėdynę bei atkaltę, stengdamasis nežiūrėti nei į Latimerą, nei į ekranus, ir nusliūkino atgal į koridorių. Prie sienos stovėjo ratukiniai neštuvai; Danvortis valandėlei atsirėmė įjuos.
   Iš palatos išniro ponia Gadson.
   — Ak štai kur jūs, pone Danvorti, — iškart prapliupo ji. — O aš kaip tik ėjau jums paskaityti. — Ji atsivertė Bibliją. — Ar jums jau galima keltis?
   — Taip, — atsakė jis.
   — Ką gi, privalau pasakyti — džiaugiuosi, kad pagaliau pradėjote sveikti. Kol sirgote, viskas čia galutinai subyrėjo.
   — Taip, — pasakė jis.
   — Turėtumėte kuo skubiau pasikalbėti su tuo ponu Finču. Jis leidžia tiems amerikiečiams repetuoti savo varpų koncertus ištisas valandas, ir dieną, ir naktį, o kai pabandžiau dėl to pasiskųsti, atrėžė man iš tikrųjų grubiai. Maža to, mano Viliui jis skyrė slaugyti ligonius! Slaugyti ligonius! Nors puikiai žino, kad mano Vilis visą laiką buvo liguistas — truputį kas, ir tuojau suserga. Tikras stebuklas, kad dar anksčiau čia jo nepakirto koks nors virusas.
   Be jokios abejonės, tai tikras stebuklas, pagalvojo Danvortis. Jei prisiminsime, su kokia daugybe jaunų moterų, tikėtina — viruso nešiotojų, jis spėjo artimai pabendrauti per epidemiją… Kažin, ką pasakytų tikimybių teorija apie jo galimybes likti sveikam kaip ridikas?
   — O tasai ponas Finčas dar skirtajam slaugyti ligonius! — nerimo ponia Gadson. — Savaime aišku, aš to neleidau. „Nieku gyvu nesutiksiu, kad jūs šitaip neatsakingai stumtumėte mano Vilio sveikatą į pavojų”, — štai ką jam pasakiau. Ir dar pasakiau, kad neketinu ramiai stovėti ir spoksoti, kai mano vaikui gresia mirtinas pavojus.
   Mirtinas pavojus.
   — Man reikia aplankyti ponią Piantini, — pasakė Danvortis.
   — O jums reikėtų kuo skubiau gulti atgal į lovą. Atrodote siaubingai. — Ji krestelėjo Biblijąjam po nosimi. — Ką jie čia sau galvoja? Tai bent ligoninė, jokios tvarkos! Ligoniai, užuot ramiai gulėję, valkiojasi, kur širdis geidžia! Jūs būtinai atkrisite ir numirsite — o tada jau nekaltinkite nieko kito, tik save patį!
   — Ne, — atsakė Danvortis, pastūmė palatos duris ir įėjo vidun.
   Jis tikėjosi, kad palata bus beveik tuščia, kad dauguma ligonių jau išleisti namo — tačiau beveik visos lovos buvo užimtos. Dauguma ligonių sėdėjo, skaitė ar žiūrėjo nešiojamus vaizdo grotuvus, tik vienas sėdėjo ratukuose greta savo lovos ir žvelgė į lietų.
   Danvortis tik po geros valandėlės jį atpažino. Kolinas buvo sakęs, kad jis, jau beveik pasveikęs, vėl atkrito, bet šito Danvortis tikrai nesitikėjo. Ratukuose sėdintis žmogus atrodė kaip senis, tamsus jo veidas sukritęs taip, kad po akimis išryškėjo balzganos dėmės, o palei lūpas įsirėžė gilios raukšlės. Plaukai visiškai pražilo...
   — Badri, — ištarė Danvortis.
   Badris atsisuko.
   — Pone Danvorti.
   — Nežinojau, kad tu šitoje palatoje, — pasakė Danvortis.
   — Jie perkėlė mane čionai po to, kai… — Jis užsikirto. — Girdėjau, kad jūs jau sveikstate.
   — Taip.
   Aš šito neištversiu, pagalvojo Danvortis. Kaip tu jautiesi? Ačiū, jau geriau. O kaip tu? Dėkui, jau visai neblogai. Žinoma, jis jaučiasi prislėgtas, tačiau kokios nors normalios gripo pasekmės čia niekuo dėtos.
   Badris nusuko savo ratukus į langą, ir Danvorčiui dingtelėjo: tikriausiai ir jis negali šito ištverti.
   — Tai aš įvėliau klaidą koordinatėse, kai iš naujo jas suvedinėjau, — pasakė Badris, žvelgdamas į lietų. — Aš suvedžiau klaidingus duomenis.
   Dabar reikėtų pasakyti jam: „Tu jau sirgai, tau kilo temperatūra”. Reikėtų priminti, kad proto aptemimas — vienas iš ankstyvųjų gripo simptomų. Reikėtų patikinti: „Tu dėl to nekaltas”.
   — Aš nesusigaudžiau, kad sergu, — kalbėjo Badris, pašiodamas chalatą — visai taip pat, kaip karščiuodamas pašiojo antklodę. — Man visą rytą skaudėjo galvą, bet, maniau, — tik dėl įtampos ilgai dirbus prie tinklo. O juk turėjau suprasti, kad kažkas ne taip, turėjau sustabdyti perkėlimą.
   O aš turėjau atsisakyti ją mokyti, turėjau primygtinai pareikalauti, kad Gilkraistas patikrintų parametrus, turėjau verste priversti jį vėl atidaryti tinklą, kai tik tu pasakei, jog kažkas ne taip.
   — Turėjau atidaryti tinklą tą pačią dieną, kai jūs susirgote, nelaukti sutartos susitikimo datos, — kalbėjo Badris, sukiodamas tarp pirštų chalato dirželį. — Turėjau tučtuojau atidaryti tinklą.
   Danvortis nė pats nepajuto, kaip dirstelėjo į sieną virš Badrio galvos, tačiau ekranų virš lovos nebuvo. Badris nedėvėjo net termometro juostelės. Ar gali būti, kad Badris iki šiol nežino, jog Gilkraistas išjungė tinklą? Galbūt, saugodami ligonį nuo susijaudinimo, nuo jo tiesiog nuslėpė šį faktą — panašiai kaip nuo paties Danvorčio mėginta nuslėpti Merės mirtį?
   — Jie nesutiko išrašyti manęs iš ligoninės, — kalbėjo Badris. — Turėjau verste priversti juos mane išleisti.
   Reikia jam pasakyti, pagalvojo Danvortis, bet jam nesivertė liežuvis. Jis stovėjo tylėdamas, žiūrėdamas, kaip Badris negailestingai maigo chalato dirželį, tvindamas begaliniu gailesčiu jam.
   — Ponia Montoja parodė man tikimybių statistiką, — kalbėjo Badris. — Kaip manote, Kivrina mirusi?
   Tikiuosi, taip, pagalvojo Danvortis. Tikiuosi, virusas pražudė ją anksčiau, nei ji susigaudę, kur atsidūrusi. Anksčiau, nei ji suprato, kad mes ją ten ir palikome.
   — Tu dėl to nekaltas, — ištarė jis.
   — Aš vos dvi dienas pavėlavau atidaryti tinklą. Nė trupučio neabejojau, kad rasiu ją laukiančią. Pavėlavau tik dvi dienas.
   — Ką? — žioptelėjo Danvortis.
   — Labai stengiausi išsiprašyti iš ligoninės sausio šeštąją, bet jie kategoriškai atsisakė išleisti mane anksčiau nei aštuntą. Kai tik galėjau, iš karto atidariau tinklą, bet Kivrinos ten nebuvo.
   — Ką tu čia kalbi! — suriko Danvortis. — Kaip atidarei tinklą? Juk Gilkraistas jį išjungė!
   Badris pažvelgė į jį.
   — Pasinaudojome atsargine sistema.
   — Kokia dar atsargine sistema?
   — Nustatymais, kuriuos suvedžiau į mūsiškį tinklą, — gerokai suglumęs paaiškino Badris. — Jūs taip smarkiai nerimavote dėl to, kaip neatsakingai „Medievalis” organizuoja perkėlimą, kad aš nutariau: verčiau jau pasidarysiu atsarginę kopiją tam atvejui, jei kas nors užstrigtų. Antradienį vakare buvau nuėjęs į Baliolą pasitarti dėl to su jumis, bet jūsų neradau. Tada palikau raštelį — parašiau, kad mums reikia pasikalbėti.
   — Raštelį… — pakartojo Danvortis.
   — Laboratorija buvo atidaryta. Tad aš ir suvedžiau atsarginę nustatymų kopiją į Baliolo tinklą, — pridūrė Badris. — Jūs taip nerimavote.
   Jėgos staiga apleido Danvortį, jam pakirto kojas. Jis klestelėjo ant lovos.
   — Aš stengiausi jums pasakyti, — kalbėjo Badris. — Bet tikriausiai pernelyg nerišliai, jūs manęs nesupratote.
   Vadinasi, visą tą laiką egzistavo atsarginė kopija. Jis sugaišo dienų dienas, įkalbinėdamas Gilkraistą atidaryti laboratoriją, ieškodamas Besingeimo, laukdamas, kol Polė Vilson ras būdą įsilaužti į Universiteto kompiuterį — o visą tą laiką taško rodmenys buvo tiesiog po nosimi, Baliolo tinkle. „Taip neramu”, — kliedėdamas kartojo Badris. „Ar laboratorija atidaryta?” Ką jis dar sakė? Atsitrauk, o gal — atsargiau. Atsarginė — štai ką jis norėjo pasakyti. Atsarginė kopija.
   — Ar galėtum ir vėl atidaryti tinklą?
   — Žinoma, bet, jeigu ji ir neužsikrėtė maru…
   — Neužsikrėtė, — nutraukė jį Danvortis. — Ji buvo paskiepyta.
   — …jos vis vien ten nebus. Po sutartos susitikimo datos praėjo jau aštuonios dienos. Ji juk negalėjo laukti prie plyšio šitaip ilgai.
   — Ar kas nors kitas galėtų persikelti tenai?
   — Kas nors kitas? — nesusigaudė Badris.
   — Ar kas nors kitas galėtų persikelti jos ieškoti? Ar dar kas nors gali nukeliauti ten per tą patį plyšį?
   — Nežinau.
   — Kiek laiko tau prireiktų sureguliuoti tinklą, kad galėtume pamėginti?
   — Daugiausia — dviejų valandų. Laiko ir vietos koordinatės jau nustatytos, bet nenumanau, kokia gali būti laiko paklaida.
   Sulig šiais jo žodžiais atsilapojo palatos durys ir vidun įgriuvo Kolinas.
   — Ak štai kur jūs, — prapliupo jis. — Slaugė pasakė man, kad išėjote pasivaikščioti, bet niekur negalėjau jūsų rasti. Jau baiminausi, kad gal pasiklydote.
   — Ne, — atsakė šis, žiūrėdamas į Badrį.
   — Ji liepė man parvesti jus atgal, — kalbėjo Kolinas; jis įsikibo Danvorčio rankos ir padėjo jam atsistoti. — Kad nepervargtumėte. — Jis timptelėjo Danvortį durų link.
   Tarpduryje Danvortis stabtelėjo.
   — Kuriuo tinklu naudojaisi, kai atidarinėjai plyšį aštuntąją? — paklausė jis Badrio.
   — Baliolo, — atsakė šis. — Baiminausi, kad, išjungus Brasenozės tinklą, dalis nuolatinės atminties galėjo būti ištrinta, o leisti sugadinimų diagnostikos programą nebebuvo kada.
   Kolinas nugara stumtelėjo duris.
   — Už pusvalandžio budėti ateina toji seselė. Turbūt nenorėtumėte, kad ji aptiktų jus čia. — Jis paleido duris, ir šios užsitrenkė.
   — Atleiskite, kad neatėjau anksčiau, bet turėjau nunešti imunizacijos tvarkaraščius į Godstou.
   Danvortis atsirėmė į duris. Laiko paklaida gali būti pernelyg didelė, o laborantas sėdi vežimėlyje, o jis pats net nežinia ar nuklampotų iki koridoriaus galo, jau nekalbant apie savo kambarį. Taip nerimavote. Jis visąlaik manė, kad Badris norėjo pasakyti: „Jūs taip nerimavote, todėl aš nusprendžiau įvesti koordinates iš naujo”. O jis, pasirodo, turėjo omeny „Padariau atsarginę kopiją”. Atsarginę kopiją.
   — Ar gerai jaučiatės? — sukruto Kolinas. — Tikiuosi, jums neprasideda atkrytis ar dar kas nors?
   — Ne, — atsakė Danvortis.
   — Tai kaip, išklausinėjote ponąČaudurį? Ar jis galės atkurti taško rodmenis?
   — Ne, — atsakė Danvortis. — Jis buvo iš anksto padaręs atsarginę kopiją.
   — Atsarginę kopiją? — susijaudino Kolinas. — Ar norite pasakyti, kad turime tuos pačius taško rodmenis kitoje vietoje?
   — Taip.
   — Ar tai reiškia, kad dar galite ją išgelbėti?
   Danvortis sustojo ir atsirėmė į ratukinius neštuvus.
   — Aš nežinau.
   — Aš jums padėsiu! — nebenustygo Kolinas. — Ką turėčiau nuveikti? Padarysiu viską, ką tik pasakysite! Galite skirti man visokias užduotis, galiu atnešti jums viską, kas reikalinga. Jums pačiam nereikės nė piršto pakrutinti.
   — Gali nieko neišdegti, — pasakė Danvortis. — Laiko paklaida…
   — Bet jūs vis vien ketinate pamėginti, argi ne taip? Argi ne taip?
   Danvorčio krūtinę veržiantys gniaužtai sulig kiekvienu žingsniu spaudė vis labiau, o Badris kartą jau atkrito, be to, net jei jiems pavyktų viską suruošti, tai dar nereikš, kad tinklas tikrai jį praleis.
   — Taip, — atsakė jis. — Žinoma, mėginsiu.
   — Apokaliptiška! — pareiškė Kolinas.

„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(078926 — 079064)

   Ledi Imeina, Gijomo D’lveri motina.
   (Pauzė)
   Rozemundą jau grimzta. Pulso rieše išvis nebeužčiuopiu, o jos oda pageltusi, atrodo lyg vaškinė — žinau, kad tai blogas ženklas. Agnesė grumiasi iš paskutiniųjų. Jai vis dar nesiformuoja bubonai, ji ir nevemia — tikiuosi, kad tai gerai. Elivysai teko nukirpti jai plaukus. Mergytė be paliovos juos tampė klykdama, kad ateičiau jos sušukuoti.
   (Pauzė)
   Rošas atliko paskutinio patepimo apeigas Rozemundai. Savaime aišku, išpažinties ji negalėjo atlikti. Atrodo, kad Agnesės būklė šiek tiek pagerėjo, nors neseniai jai pliūptelėjo kraujas iš nosies. Ji atitoko ir paprašė varpelio.
   (Pauzė)
   Šunsnuki tu! Neleisiu tau jos pasiimti! Juk ji — tik mažas vaikas! Bet tokie jau tavo įpročiai, tiesa? Galabyti nekaltuosius? Tu jau nužudei prievaizdo kūdikį ir Agnesė šunytį, ir berniuką, kuris ėjo ieškoti pagalbos, kai aš tūnojau lūšnoje. Bet šito ir pakaks! Jos tu negausi! Neleisiu tau nužudyti ir jos, nenaudėli tu, kalės vaike! Aš tau neleisiu!

   Agnesė mirė pirmąją naujųjų metų dieną, vis dar tebeklykdama, kad kuo greičiau pas ją ateitų Kivrina.
   — Ji čia, — maldė ją Elivysa, tvirtai spausdama ranką. — Ledi Katerina čia.
   — Visai ne, jos čia nėra! — spiegė Agnesė kimiu, bet vis dar stipriu balsu. — Pasakyk jai, kad tuojau ateitų!
   — Gerai, pasakysiu, — prižadėjo Elivysa, o paskui žvilgtelėjo į Kivriną, atrodė trupučiuką sutrikusi. — Pakviesk tėvą Rošą, — paprašė.
   — O kam? — paklausė Kivrina. Paskutiniąsias apeigas jis jau atliko — tą pačią naktį, kai mergytė susirgo. Agnesė daužė jį kumštukais ir spardėsi, tarytum apimta įsiūčio, o paskui nė artyn jo nebeprisileido. — Ar ir tu sergi, mano ponia?
   Elivysa papurtė galvą įdėmiai tebežiūrėdama į Kivriną.
   — Ką aš pasakusiu savo vyrui, kai jis atvyks? — ištarė ir nuleido Agnesės ranką jai prie šono. Tik tada Kivrina suprato, kad mergytė mirusi.
   Kivrina nuprausė jos kūnelį, beveik ištisai nusėtą tamsraudonėmis, mėlstančiomis kraujosruvomis. Toje vietoje, kur Elivysa laikė jos ranką, oda visiškai pajuodo. Mergytė atrodė tarsi žiauriai sumušta. O juk taip ir yra, dingtelėjo Kivrinai. Ji sumušta ir nukankinta. Ir galiausiai nužudyta. Nekaltųjų kūdikių skerdynės.
   Agnesės apsiaustas ir marškiniai jau niekam nebetiko, sustyrę nuo išdžiūvusių vėmalų bei kraujo, o visi kasdieniai drobiniai marškiniai seniai jau buvo suplėšyti tvarsčiams. Kivrina susupo mergytės kūnelį į savo baltąjį apsiaustą o Rošas su prievaizdu ją palaidojo.
   Elivysa nėjo jos laidoti.
   — Privalau likti su Rozemundą, — paaiškino ji, kai Kivrina pasakė, kad jau metas. Tačiau Rozemundai Elivysa niekuo negalėjo padėti — mergaitė vis dar gulėjo nejudėdama, sustingusi, tarsi užburta; Kivrinai netgi dingtelėjo, kad karštinė, ko gero, bus sužalojusi jai smegenis. — Ir Gavynas gali sugrįžti, — pridūrė Elivysa.
   Spaudė šaltis. Apsigaubę baltais garų debesėliais, Rošas ir prievaizdas nuleido Agnesės kūnelį į kapą; išvydus tuos jų išpučiamus garus, Kivriną staiga apėmė baisus įtūžis. Juk ji išvis nieko nesveria, karčiai galvojo Kivima, ją galima panešti viena ranka.
   Ją siutino ir kapų vaizdas. Šventoriuje jau visai nebeliko vietos, beveik užpildytas buvo ir pievos lopinėlis, kurį kapinėms pašventino Rošas. Ledi Imeinos kapas atsidūrė kone ant paties tako, vedančio prie šventoriaus vartelių, o prievaizdo kūdikiui atskiro kapo išvis neteko — tėvas Rošas leido palaidoti jį prie motinos kojų, nors vaiko nespėta pakrikštyti — o šventorius vis vien grūste prigrūstas kapų.
   O kaip bus su jauniausiuoju prievaizdo sūnumi, su dvasininku? — piktai galvojo Kivrina. Kur reikės laidoti juos? Turbūt tik manoma, kad Juodoji Mirtis nusinešė vos trečdalį ar pusę Europos gyventojų. O ne visus.
   — Reąuiescat in pace. Amen, — užbaigė tėvas Rošas, ir prievaizdas pradėjo versti įšalusius grumstus ant mažyčio ryšulėlio.
   Jūs sakėte tiesą, pone Danvorti, — su kartėliu galvojo Kivrina. Baltas rūbas niekam tikęs, jis tik išsitepa. Ir išvis jūs dėl nieko neklydote, argi ne taip? Sakėte man nekeliauti čionai, perspėjote, kad gali atsitikti kas nors siaubinga. Ką gi, atsitiko. O jūs laukiate nesulaukiate, kada galėsite tarti man: na, ar nesakiau? Tačiau šitoks malonumas jums neskirtas: aš nežinau, kur yra plyšys, o tas vienintelis, kurs tai žino, tikriausiai jau miręs.
   Ji nebelaukė, kol prievaizdas pabaigs užversti Agnesę žemėmis ar kol Rošas pabaigs savo draugišką pasišnekučiavimą su Dievu. Kivrina nužirgliojo per pievą, niršdama ant jų visų: ant prievaizdo — už tai, kad stovėjo sau su kastuvu, nekantraudamas išrausti kuo daugiau kapų, ant Elivysos — už tai, kad neatėjo, ant Gavyno — už tai, kad taip ir nepasirodė. Niekas pas mus nebeateis, pagalvojo ji. Ničniekas.
   — Katerina! — pašaukė Rošas.
   Ji atsisuko, o jis protekine pasileido prie jos; iš burnos pliūpčiojantys garai debesiu apsiautė kone jį visą.
   — Ko nori? — piktai paklausė ji.
   Jis rimtai pažvelgė į ją.
   — Negalima prarasti vilties, — pasakė.
   — Iš kur aš tau paimsiu vilties? — prapliupo ji. — Mūsuose maras pakirto jau daugiau nei aštuoniasdešimt penkis procentus žmonių, o dar net kaip reikiant neįsibėgėjome! Dvasininkas miršta, Rozemundą miršta, tikriausiai užsikrėtę jūs visi. Tad kaip man neprarasti vilties?
   — Dievas toli gražu neapleido mūsų visiškai, — ištarė jis. — Agnesė dabar saugi jo glėbyje.
   Saugi, karčiai galvojo Kivrina. Saugi, užkasta žemėje. Šaltyje. Tamsoje. Ji užsidengė veidą delnais.
   — Ji dabar danguje, kur joks maras nebegali jos pasiekti. O Dievo meilė — visada su mumis, — kalbėjo Rošas. — Ir niekas negali mūsų nuo jos atskirti: nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei tai, kas vyksta dabar…
   — …nei tai, kas įvyks ateityje, — įsiterpė Kivrina.
   — Nei aukštumos, nei gylis, nei bet kokia kita būtybė, — užbaigė jis. Ir uždėjo delnąjai ant peties — švelniai, tarsi suteikdamas paskutinį patepimą. — Tai Jo meilė atsiuntė tave mums padėti.
   Ji uždėjo delną ant jo rankos, gulinčios jai ant peties, ir tvirtai prispaudė.
   — Mes turime padėti vieni kitiems, — pasakė.
   Taip juodu ir stovėjo gerą minutę, paskui Rošas ištarė:
   — Turiu eiti paskambinti varpu, kad Agnesės siela saugiai nukeliautų į dangų.
   Kivrina linktelėjo.
   — O aš eisiu, pasižiūrėsiu, kaip laikosi Rozemundą ir kiti, — pasakė ir nužingsniavo į kiemą.
   Elivysa tvirtino liksianti budėti prie Rozemundos, bet, kai Kivrina sugrįžo į dvaro pastatą, jos prie dukters nerado. Elivysa, susivyniojusi į apsiaustą, gulėjo susirangiusi Agnesės guolyje ir žiūrėjo į duris.
   — Tikriausiai jo arklį pavogė tie, kurie bandė pabėgti nuo maro, — ištarė ji. — Štai kodėl jis taip ilgai užtruko kelyje.
   — Agnesę jau palaidojome, — šaltai pasakė Kivrina ir nuėjo pasižiūrėti, kaip laikosi Rozemundą.
   Mergaitė buvo pabudusi. Įdėmiai pažvelgė į Kivriną, o kai ši priklaupė prie jos guolio, pabandė sugriebti jos ranką.
   — Ak, Rozemundą, — ištarė Kivrina, tramdydama ašaras, kutenančias nosį ir akis. — Mieloji, kaip tu jautiesi?
   — Valgyti norisi, — atsakė Rozemundą. — Ar mano tėtis atvyko?
   — Dar ne, — atsakė Kivrina, ir staiga jai pasirodė, kad lordas Gijomas vis dėlto dar gali atvykti. — Atnešiu tau sriubos. O tu ilsėkis, kol grįšiu. Tu labai smarkiai sirgai.
   Rozemundą paklusniai užsimerkė. Jos akys jau nebeatrodė tokios įdubusios, nors tamsūs ratilai po jomis vis dar buvo ryškūs.
   — O kur Agnesė? — paklausė ji.
   Kivrina nubraukė jai nuo veido tamsių, susivėlusių plaukų sruogas.
   — Miega.
   — Tai gerai, — pasakė Rozemundą. — Man nepatiktų, jei ji dabar žaistų ir rėkautų. Ji sukelia pernelyg daug triukšmo.
   — Atnešiu tau sriubos, — pakartojo Kivrina. Ji nuskubėjo pas Elivysą. — Ledi Elivysa, turiu gerų naujienų, — džiugiai pranešė. — Rozemundą pabudo.
   Elivysa pasikėlė, remdamasi viena alkūne, ir pažvelgė į Rozemundą, bet visai abejingai, tarsi galvodama apie kažką kitką, o paskui vėl atsigulė.
   Sunerimusi Kivrina uždėjo delną Elivysai ant kaktos. Ši atrodė pernelyg šilta, bet Kivrinos rankos, sugrįžus iš lauko, dar nespėjo atšilti, tad ji galėjo ir klysti.
   — Sergi? — paklausė ji.
   — Ne, — atsakė Elivysa, nors vis dar atrodė, kad jos mintys klajoja kažkur visai kitur. — Ką aš jam pasakysiu?
   — Galėsi pasakyti, kad Rozemundą sveiksta, — atsakė Kivrina, ir šįsyk Elivysa ją, regis, išgirdo. Ji atsikėlė, priėjo prie Rozemundos, atsisėdo greta jos. Bet kai Kivrina grįžo iš virtuvės su sriuba, Elivysa jau vėl gulėjo Agnesės guolyje, susirangiusi po kailiu pamuštu apsiaustu.
   Rozemundą miegojo — bet jau nebe tuo bauginančiu, amžinąjį primenančiu miegu kaip anksčiau. Net veido spalva kiek parausvėjo, nors skruostikauliai vis dar tebebuvo pernelyg atsikišę, pernelyg glotniai aptempti oda.
   Elivysa irgi miegojo ar apsimetė mieganti — nedidelis skirtumas. Kol Kivrina virtuvėje ruošė sriubą, iš guolio išropojo dvasininkas, jis netgi sugebėjo nušliaužti bene pusę kelio iki pertvaros. Kai Kivrina pabandė nutempti jį atgal, jis ėmė blaškytis lyg pašėlęs, vis taikydamasis jai smogti. Kivrinai teko bėgti šauktis tėvo Rošo — viena neįstengė sutramdyti dvasininko.
   Dešinioji šio akis buvo išvarvėjusi — maras bandė prasigraužti iš jo kūno išorėn; dvasininkas vis gviešėsi išsidraskyti nagais opėjančią akį.
   — Domine Jesu Christe! — šaukė jis taip, tarsi plūstųsi. — Fidelium defonctorium de poenis infermis. — Išgelbėk išėjusių tikinčiųjų sielas nuo pragaro kančių.
   Taip, tylomis meldė Kivrina, stengdamasi sugriebti j į už rankų spazmo suriestais pirštais, išgelbėk jį tučtuojau.
   Ji dar kartą išrausė Imeinos gyduolių atsargas; ieškodama bent ko nors, kas malšintų skausmą. Nieko panašaus į opiumo miltelius čia nebuvo — o ar kas nors Anglijoje 1348-aisiais išvis augino opiumo aguonas? Kivrina aptiko keletą trapių, popieriaus atplaišas primenančių oranžinių draiskanų, iš pažiūros lyg ir panašių į sudžiūvusius aguonos žiedlapius. Ji užplikė juos verdančiu vandeniu, tačiau dvasininkas negalėjo nuoviro gerti. Išopėjusi jo burna virto viena gyva žaizda, dantys ir liežuvis aplipo sudžiūvusiu krauju.
   Jis šito nenusipelnė, galvojo Kivrina. Net jei tai jis užnešė marą čionai. Šito niekas nėra nusipelnęs. „Prašau…” — meldė ji, nors pati gerai nesuprato, ko prašanti.
   Kad ir ko būtų prašiusi, tai nebuvo jai suteikta. Dvasininkas ėmė vemti juoda tulžimi su krauju, pradėjo snigti ir be paliovos snigo ištisas dvi paras, o Elivysos būklė nuolatos prastėjo. Vis dėlto neatrodė, kad ją būtų pakirtęs maras. Bubonai jai nesiformavo, ji nekosėjo ir nevėmė; Kivrina net suabejojo, ar Elivysa iš tikrųjų serga, ar ją bus palaužę sielvartas bei kaltės jausmas.
   — Ką aš jam pasakysiu? — kartojo ir kartojo Elivysa. — Juk jis tyčia išsiuntė mus čionai — toliau nuosavoj aus.
   Kivrina palietė jos kaktą. Karšta. Šitos pragaišties neišvengs nė vienas iš jų, galvojo Kivrina. Lordas Gijomas paslėpė savo šeimą čia, kuo toliau nuo pavojaus, tačiau maras nuskabys juos visus — vieną po kito. Privalau ko nors imtis, tikino ji save. Tačiau nebeįstengė sugalvoti nieko, ką dar galėtų nuveikti. Vienintelis būdas apsisaugoti nuo maro buvo bėgti, tačiau šitie žmonės kartą jau pabėgo ir pasislėpė čia — ir tai jų neišgelbėjo. Be to, su pasiligojusiomis Rozemundą ir Elivysa kažin kur nė nenubėgsi.
   Vis dėlto Rozemundą sulig kiekviena diena vis labiau stiprėja, galvojo Kivrina, o tai, nuo ko atgulė Elivysa — tikriausiai ne maras. Tiktai karštinė. Galbūt šeima turi dar vieną dvarą, kur mes galėtume persikelti. Kur nors šiaurėje.
   Jorko grafystės maras dar nepasiekė. Ji juk galėtų pasirūpinti, kad keliuose netektų susidurti su kitais žmonėmis — ir šitaip apsisaugoti nuo užkrato.
   Kivrina paklausė Rozemundos, ar jie turi valdų Jorko grafystėje.
   — Ne, — atsakė Rozemundą. Ji jau sėdėjo, atsirėmusi į suolą. — Dorsete.
   Dorsetas netiko. Maras ten jau siautėjo visu pajėgumu. Be to, Rozemundą, nors ir sveikstanti, vis dar tebebuvo per silpna, pasėdėti ir tai pajėgdavo vos po kelias minutes. Keliauti raitomis — tikrai ne jos jėgoms. Tarsi mes išvis turėtume arklių, pagalvojo Kivrina.
   — Tėtis dar turi valdą Surėjuje, — pasakė Rozemundą. — Ten mes gyvenome, kai gimė Agnesė. — Ji pažvelgė į Kivriną. — Ar Agnesė mirė?
   — Taip, — atsakė Kivrina.
   Rozemundą linktelėjo, tarsi nėmaž nenustebusi.
   — Girdėjau, kaip ji klykė.
   Kivrina nesusizgribo, ką atsakyti į tai.
   — Tėtis irgi mirė, ar ne?
   Į šitai taip pat nebuvo ką atsakyti. Beveik neabejotina, kad lordo Gijomo nebebuvo tarp gyvųjų. Kaip ir Gavyno. Praslinko jau aštuonios dienos nuo tos, kai jis išjojo į Batą. Vis dar karščiuojanti Elivysa šįryt pareiškė: „Dabar, kai aprimo pūga, jis jau būtinai atjos”, tačiau neatrodė, kad pati būtų tikėjusi tuo, ką sako.
   — Gal jis dar ir atvyks, — pasakė Kivrina. — Galbūt užtruko dėl sniego.
   Vidun įėjo prievaizdas, nešinas kastuvu, ir sustojo prie pertvaros priešais jas. Jis ateidavo kasdien — aplankyti sūnaus, ir valandėlę bukai dėbsodavo į jį per apverstą stalą, tačiau dabar tik metė žvilgsnį jo pusėn ir, atsirėmęs į kastuvą, įsispitrijo į Kivriną bei Rozemundą.
   Jo gobtuvą ir pečius dengė sniego sluoksnis, kastuvas atrodė įmirkęs. Juk jis kasė dar vieną kapo duobę, dingtelėjo Kivrinai. Kam?
   — Ar kas nors mirė? — paklausė ji.
   — Ne, — atsakė jis, neatitraukdamas nuo Rozemundos labai jau iškalbingio žvilgsnio.
   Kivrina atsistojo.
   — Ko nors norėjai?
   Jis tik subaltakiavo į ją, lyg nesupratęs klausimo, paskui vėl įsmeigė akis į Rozemundą.
   — Ne, — pasakė, pasiėmė kastuvą ir išėjo.
   — Ar jis eina kasti kapo Agnesei? — paklausė Rozemundą, žvelgdama jam pavymui.
   — Ne, — švelniai atsakė Kivrina. — Ji jau palaidota šventoriuje.
   — Tuomet jis eina kasti kapo man?
   — Ne! — išsigandusi riktelėjo Kivrina. — Žinoma, ne! Tu nemirsi. Tu jau sveiksti. Tiesa, labai sunkiai sirgai, bet blogiausia jau praėjo. O dabar tau reikia kuo daugiau ilsėtis. Pasistenk pamiegoti, kad greičiau sveiktum.
   Rozemundą paklusniai atsigulė ir užsimerkė, bet po valandėlės vėl atsimerkė.
   — Jeigu tėtis mirė, karūna nebepripažins mano kraičio, — pasakė ji. — Kaip manai, ar seras Bloetas dar gyvas?
   Tikiuosi, kad ne, pagalvojo Kivrina, ir čia pat dingtelėjo kita mintis: vargšas vaikas, nejaugi ji visą tą laiką nerimavo dėl busimųjų vestuvių? Nelaiminga mažylė. Jei seras Bloetas miręs — tai bus vienintelis maro nuveiktas geras darbas. Jei tik jis tikrai miręs.
   — Nesirūpink dabar dėl jo. Tau reikia ilsėtis, kad greičiau atgautum jėgas.
   — Karalius kartais atleidžia buvusią sužadėtinę, — pasakė Rozemunda, pašiodama antklodę. — Jeigu abi pusės sutinka.
   Tau dėl nieko nereikės sutikti, galvojo Kivrina. Seras Bloetas mirė. Vyskupo pasiuntinys j į nužudė.
   — O jeigu abi pusės nesutiks, karalius ištekins mane savo valia, — pasakė Rozemundą. — Serą Bloetą aš bent jau pažįstu.
   O, ne, pagalvojo Kivrina, nors ir suprato, kad seras Bloetas — dar pats geriausias variantas. Rozemundą įsivaizdavo siaubus, kur kas baisesnius už serą Bloetą — baisūnus ir galvažudžius, o Kivrina žinojo, kad tokių tikrai esama.
   Rozemundą tikriausiai parduotų kokiam nors didikui, kuriam karalius liko skolingas arba kurio paramą siekia užsitikrinti, arba galbūt kokiam rūpesčių keliančiam Juodojo Princo rėmėjui, o jau tada ją išgabentų vienas Dievas težino kur, nublokštų į vienas Dievas težino, kokią situaciją.
   Egzistavo dalykai, kur kas baisesni už gašlų senį ir gaiženąjo seserį. Baronas Gamjė.savo žmoną dvidešimt metų pralaikė sukaustytą grandinėmis. Anžū grafas savąją sudegino gyvą. O Rozemunda juk neturės nei artimųjų, nei draugų, kurie galėtų apginti ją ar paremti, ar slaugyti sergančią.
   Aš išsigabensiu ją iš čia, dingtelėjo netikėta mintis, išsivešiu kur nors — ten, kur jos neras joks seras Bloetas, kur būsime saugios nuo maro.
   Tačiau saugios vietos nebuvo niekur. Maras jau atslinko iki Bato ir Oksfordo, šliaužė į pietryčius, į Londoną, paskui — į Kentą, į šiaurę, per Vakarų Midlendus į Jorko grafystę, o tada — atgal per Lamanšą, į Vokietiją ir Nyderlandus. Maras pasiekė net Norvegiją, plaukdamas negyvėlių valdomu laivu. Saugios vietos nebuvo niekur.
   — Ar Gavynas čia? — paklausė Rozemundą — jos balsas nuskambėjo visai kaip motinos, visai kaip senelės. — Tegul nujoja į Koursį ir pasako serui Bloetui, kad aš atvyksiu gyventi pas jį.
   — Gavynas? — iš guolio atsiliepė Elivysa. — Ar atjojo Gavynas?
   Ne, pagalvojo Kivrina, Gavynas neatjojo. Pas mus nebeateis niekas. Netgi ponas Danvortis.
   Visai nesvarbu, kad ji pražiopsojo susitikimo datą. Jeigu ir būtų nuėjusi prie plyšio, nieko nebūtų ten radusi. Juk niekas nežino, kad ji pakliuvo į 1348-uosius. Jei jie ten būtų žinoję, nė valandėlei nebūtų palikę jos čia.
   Tikriausiai kažkas sutriko tinkle. Ponas Danvortis tiesiog iš galvos kraustėsi nerimaudamas dėl to, kad ją ketinama išsiųsti į tokią tolimą praeitį, prieš tai net nepatikrinus parametrų. „Perkeliant žmogų tokiu dideliu atstumu laike, gali iškilti įvairiausių nenumatytų komplikacijų”, — tvirtino jis. Tad kokia nors nenumatyta komplikacija tikriausiai sujaukė taško rodmenis, o gal taškas ir išvis liko neužfiksuotas. Ir dabar jie naršo 1320-uosius, jos ieškodami. Į susitikimą aš pavėlavau beveik trisdešimt metų, pagalvojo ji.
   — Gavynas? — pakartojo Elivysa ir pabandė keltis iš guolio.
   Tačiau jai nepavyko. Jos būklė vis blogėjo, nors jokie maro požymiai jai iki šiol nepasireiškė. Kai pradėjo snigti, ji lengviau atsiduso ir pasakė: „Dabar jis tikrai neatjos — kol nenurims pūga”. Tada atsikėlė ir nuėjo pasėdėti prie Rozemundos, tačiau pavakary jai vėl teko atsigulti, o temperatūra vis labiau kilo.
   Rošas išklausė jos išpažintį; atrodė visiškai nusivaręs. Visi jie baigė išeikvoti paskutines jėgas. Jei tik prisėsdavo atsipūsti, užmigdavo per kelias akimirkas. Prievaizdas, atėjęs aplankyti savo sūnaus Lefriko, užknarkė stovėdamas, atsišliejęs į užtvarą. Kivrina užsnūdo kurstydama laužą ir gerokai nudegė ranką.
   Toliau šitaip tęstis negali, galvojo Kivrina stebėdama, kaip tėvas Rošas peržegnoja Elivysą. Jis mirs tiesiog nuo išsekimo. Arba ir jį pakirs maras.
   Privalau kaip nors išgabenti juos iš čia, anaiptol nebe pirmą kartą pagalvojo ji. Maras juk prasismelkė ne visur. Kai kurie kaimai taip ir liko visiškai nepalytėti pragaišties. Maras lankstu aplenkė Lenkiją ir Bohemiją, taip ir nepasiekė kai kurių šiaurinės Škotijos sričių.
   — Agnus Dei, qui tollis peccata mundi, miserere nobis, — kalbėjo tėvas Rošas, jo balsas skambėjo taip pat šiltai ir guodžiančiai kaip ir tada, kai Kivrina gulėjo mirties patale, ir ji suprato, kad visi jos planai — absoliučiai beviltiški.
   Jis juk niekada nepaliks likimo valiai savo parapijonių. Juodosios Mirties kronikose esama gausybės pasakojimų apie kunigus, kurie apleido savo žmones, kurie atsisakydavo atlikti laidotuvių apeigas, užsirakindavo savo bažnyčiose ar vienuolynuose, paprasčiausiai pabėgdavo. Dabar jai ūmai pasidarė smalsu: kažin, ar šitos rūšies statistika irgi netiksli?
   Net jei ji ir sugalvotų kokį nors būdą išsigabenti juos visus, Elivysa, kuri, netgi atlikdama išpažintį, vis gręžiojosi durų pusėn, juk primygtinai reikalautų laukti, kol atvyks Gavynas ar jos vyras — ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad dabar, kai pagaliau liovėsi snigti, jie būtinai pasirodys.
   — Ar tėvas Rošas išėjo jų pasitikti? — paklausė ji Kivrinos, kai Rošas išnešė sakramentus atgal į bažnyčią. — Jau greitai jis bus čia. Savaime aišku, pirmiausia jis užsuko į Koursį perspėti jų apie marą, o iš ten iki mūsų — vos pusė dienos kelio. — Tai pasakiusi ji pareikalavo, kad Kivrina perkeltų jos guolį taip, kad ji galėtų matyti duris.
   Kol Kivrina perkėlinėjo užtvarą, stengdamasi užstoti Elivysą nuo traukiančio pro duris skersvėjo, staiga pratrūko rėkti dvasininkas, visą jo kūną ėmė tąsyti konvulsijos. Jo kūnas trūkčiojo, tarsi jį kas purtytų, veidą perkreipė klaiki grimasa, išvarvėjusi akis įsistebeilijo tiesiai viršun.
   — Nesielk su juo šitaip! — užriko Kivrina, stengdamasi įbrukti šaukštą iš Rozemundos sriubos jam tarp dantų. — Nejaugi jis dar nepakankamai prisikentėjo?
   Jo kūnas išsirietė.
   — Liaukis! — sukūkčiojo Kivrina. — Nebereikia!
   Dvasininkas staiga suglebo. Kivrina pagaliau sugrūdo šaukštą jam tarp dantų, iš lūpų kampučio išvarvėjo juodų gleivių srovelė.
   Numirė, galvojo Kivrina, bet pati dar negalėjo tuo patikėti. Ji žiūrėjo į jį: išvarvėjusi akis pravira, skystais barzdos šeriais apžėlęs veidas — išpurtęs, pajuodęs. Rankos guli prie šonų, kumščiai sugniaužti. Šitaip gulintis kūnas jau nebeatrodė žmogaus; Kivrina uždengėjo veidą po ranka pasipainiojusiu skuduru, pabūgusi, kad jį gali pamatyti Rozemundą.
   — Jis mirė? — pasmalsavo Rozemundą atsisėsdama.
   — Taip, — atsakė Kivima. — Ačiū Dievui. — Ji atsistojo. — Reikia nueiti pasakyti tėvui Rošui.
   — Nenoriu, kad paliktum mane čia vieną, — atsiliepė Rozemunda.
   — Čia yra tavo mama, — atsakė Kivrina. — Ir prievaizdo sūnus. Be to, aš užtruksiu tik kelias minutes.
   — Aš bijau, — ištarė Rozemundą.
   Aš irgi, pagalvojo Kivrina, žvelgdama į skudurą, dengiantį negyvėlio veidą. Jis jau tikrai buvo miręs, tačiau netgi mirtis nenumaldę jo kančios. Jis vis dar atrodė skausmų kamuojamas, apimtas siaubo, nors jo veidas net nebebuvo panašus į žmogaus veidą. Pragaro kančios.
   — Prašau, nepalik manęs, — ištarė Rozemundą.
   — Reikia pasakyti tėvui Rošui, — aiškino Kivrina, bet vis tik atsisėdo tarp Rozemundos ir dvasininko ir palaukė, kol mergaitė užmigs, tik tada patraukė ieškoti Rošo.
   Jo nebuvo nei kieme, nei virtuvėje. Užtat praėjime tarp pastatų įsitaisė prievaizdo karvė. Ji pašiojo šieną, pakreiktą ištuštėjusioje kiaulidėje, o išvydusi Kivriną, nusekė paskui ją į pievą.
   Prievaizdas šventoriuje darbavosi kastuvu: kasė kapo duobę; snieguoti jos kraštai jau siekėjam sulig krūtine. Jis jau žino, dingtelėjo Kivrinai. Bet tai juk neįmanoma. Jos širdis ėmė daužytis.
   — Kur tėvas Rošas? — riktelėjo ji, tačiau prievaizdas neatsakė, net akių nepakėlė. Tik karvė prisiartino prie pat jos ir sumūkė.
   — Pasitrauk, — tarstelėjo Kivrina karvei ir tekina nubėgo pas prievaizdą.
   Kapas, pasirodo, buvo ne šventoriuje. Prievaizdas darbavosi pievoje, už dengtų šventoriaus vartelių. Greta duobės, kuriąjis rausė, vienoje linijoje jau buvo iškastos dar dvi; šalia kiekvienps — po tvarkingai suverstą akmens kietumo žemių krūvelę.
   — Ką tu darai? — paklausė Kivrina. — Kam kasi šiuos kapus?
   Prievaizdas išsviedė iš duobės dar vieną kastuvą žemių. Sušalę grumstai sutarškėjo tarsi akmenys.
   — Kam kasi tris kapus? — neatlyžo Kivrina. — Kas dar mirė? — Karvė ragu bakstelėjo jai į petį. Kivrina jos išsilenkė. — Kas mirė?
   Prievaizdas įsmeigė kastuvą į geležies kietumo dirvą.
   — Atėjo pasaulio pabaiga, berniuk, — pasakė jis ir koja stipriai primynė kastuvą. Kivriną persmelkė baimė, bet čia pat ji susizgribo, kad jos, vilkinčios vyriškais drabužiais, prievaizdas galėjo neatpažinti.
   — Čia aš, Katerina, — pasakė ji.
   Jis pažvelgė į ją ir linktelėjo.
   — Tai pasaulio pabaiga, — pasakė. — Tie, kurie dar gyvi, netrukus mirs. — Jis pasilenkė, užguldamas kastuvą visu svoriu.
   Karvė bandė įbrukti galvą Kivrinai į pažastį.
   — Pasitrauk! — riktelėjo Kivrina ir trinktelėjo gyvuliui per snukį. Karvė atsitraukė, atsargiai žengdama tarp duobių, ir Kivrina tik dabar pastebėjo, kad šios — nevienodo dydžio.
   Pirmoji buvo iškasta didelė, bet kita, greta jos, — neką didesnė už tą, kurioje jie palaidojo Agnesę. Trečioji, kuriąjis kaip tik kasė, — ne kažin kiek ilgesnė. Aš pasakiau Rozemundai, kad jis nekasa jai kapo, dingtelėjo Kivrinai. Tačiau jis kasa.
   — Tau nevalia šitaip elgtis! — užriko ji. — Tavo sūnus ir Rozemunda sveiksta. O ledi Elivysa tiesiog pervargusi, ją palaužė sielvartas. Bet jie kol kas nemirs!
   Prievaizdas dirstelėjo į ją tačiau jo žvilgsnis buvo toks pat bereikšmis kaip ir tada, kai, stovėdamas prie užtvaros, nužiūrinėjo Rozemundą, žvilgsniu matuodamas jos kapo ilgį.
   — Tėvas Rošas tvirtina, kad tu siųsta mums padėti, bet ką tu gali padaryti, kai ateina pasaulio pabaiga? — Prievaizdas abiem kojomis užsilipo ant kastuvo. — Šitų kapų jums prireiks. Mirs visi — visi.
   Karvė nuturseno į kitą kapo pusę, nuleistas jos snukis atsidūrė kaip tik sulig prievaizdo veidu. Gyvulys gailiai sumūkė, bet prievaizdas, regis, net nepastebėjo.
   — Nekask daugiau jokių kapų, — riktelėjo Kivrina. — Aš tau draudžiu!
   Tačiau jis pasilenkė ir vėl kibo kasti, tarsi neišgirdęs jos taip pat, kaip ir karvės.
   — Jie nemirs, — neatlyžo Kivrina. — Juodoji Mirtis nusinešė trečdalį, galbūt pusę to meto gyventojų. Mes savo dalį jau atidavėme su kaupu.
   Jis kasė toliau.
   Naktį mirė Elivysa. Prievaizdui teko pailginti Rozemundos kapą, o kai jie palaidojo Elivysą, Kivrina pastebėjo, kad jis ėmėsi rausti Rozemundai kitą.
   Privalau kuo skubiau išgabenti juos visus iš čia, galvojo Kivrina, žvelgdama į prievaizdą. Šis stovėjo, pečiu įsirėmęs į kastuvo kotą ir, vos užvertęs žemėmis Elivysos kapą, kibo rausti naują duobę Rozemundai. Turiu ištraukti juos iš čia anksčiau, nei tai pakirs visus.
   Neišvengiamas pavojus užsikrėsti iš tiesų grėsė visiems. Pragaištis tūnojo čia pat, tik ir tykodama progos užgriūti: bakterijų knibždėte knibždėjo drabužiuose ir patalynėje, ir net pačiame ore, kuriuo jie kvėpavo. O jei per kokį nors stebuklą iš šių šaltinių prie vieno ar kito užkratas neprikibtų, maras pavasarį praslinks per visą Oksfordo grafystę, jį išnešios žinianešiai, kaimiečiai, vyskupo pasiuntiniai. Taigi, likti čia nieku gyvu nevalia.
   Škotija, tarė sau Kivima, žingsniuodama namo link. Reikia išvežti juos į Škotiją. Taip toli maras dar nenuslinko. Prievaizdo sūnus galėtų joti asilu, o Rozemundai galbūt pavyktų sukurpti kokius nors neštuvus.
   Rozemundą sėdėjo guolyje.
   — Prievaizdo sūnus šaukėsi tavęs, — pasakė ji, vos išvydusi įėjusią Kivriną.
   Jis apsivėmė kruvinomis gleivėmis. Jomis buvo išgleizotas visas guolis, o kai Kivrina bandė bent kiek jį apkuopti, berniukas net nebevaliojo pakelti galvos. Net jeigu Rozemundą pajėgtų joti, jis — tikrai ne, puolė į neviltį Kivrina. Niekur mes neišvykstame.
   Naktį ji prisiminė savo vežimą, su kuriuo ir atvyko čionai. Gal prievaizdas sugebėtų kaip nors jį suremontuoti, tada Rozemunda galėtų ir važiuoti juo. Prisidegusi nuo žarijų žvakę su vikšrio šerdies dagtimi, Kivrina ištykino į arklidę apžiūrėti vežimo. Vos jai atidarius duris, užbliovė tėvo Rošo asilas, o kai ji iškėlė rūkstantį žiburį, į pakampes skubiai nušiugždeno aibės smulkių kojyčių.
   Sutrupintos dėžės buvo sukrautos prie vagono tarsi dar viena užtvara; nė nebaigusi atitraukti jų į šalį, Kivrina jau suprato, kokia bergždžia ši jos užmačia. Vežimas buvo per didelis. Asilas nevaliotų jo patraukti. Maža to, trūko vienos medinės ašies — kažkuris iš apsukrių čiabuvių, matyt, bus nusitempęs tvorai remontuoti ar malkoms. Arba vietoj vėzdo marui užplumpinti, dingtelėjo Kivrinai.
   Ji išlindo iš arklidės į akliną kiemo tamsą. Danguje spindėjo ryškūs, skaistūs žvaigždžių taškeliai — lygiai tokie pat, kaip ir Kūčių vakarą. Kivrina prisiminė, kaip užmigo Agnesė, užsikvempusi jai ant peties, prisiminė varpelį, kaspinėliu pririštą jai ant riešo, prisiminė varpų, skelbiančių šėtono laidotuves, gausmą. Pasiankstinta, pagalvojo Kivina. Nelabasis anaiptol nemirė. Jis sveikas ir gyvas, ir niekieno netrukdomas siaučia žemėje.
   Ji ilgai gulėjo nemiegodama, mėgindama sukurpti kokį nors kitą planą. Galbūt įmanoma susimeistrauti kokius neštuvus ant pašliūžų — tokius, kuriuos asilas patemptų, jeigu tik sniego nebūtų pernelyg gilu. O gal abu vaikus įmanoma pasodinti ant asilo, o visus būtiniausius daiktus supakuoti į ryšulius ir temptis ant pečių?
   Galų gale ji užmigo, bet beveik tuoj pat ją vėl pažadino — ar bent jau jai taip pasirodė. Buvo dar visai tamsu, o šalia jos pasilenkęs stovėjo tėvas Rošas. Blėstančių žarijų atšvaitai nušvietė jo veidą iš apačios, ir dabar jis atrodė lygiai taip pat kaip tada, miško laukymėje, kai ji palaikė jį galvažudžiu. Vis dar pusiaumiga, Kivrina ištiesė ranką ir delnu švelniai palietė jo skruostą.
   — Ledi Katerina, — ištarė jis, ir ji kaipmat visai išsibudino.
   Rozemundą! — tvykstelėjo pirma mintis; Kivrina staigiai atsisuko ir pažvelgė į mergaitę, bet ši ramiai miegojo, liesą ranką pasibrukusi po skruostu.
   — Kas atsitiko? — šnipštelėjo Kivrina. — Susirgai pats?
   Jis papurtė galvą. Prasižiojo, bet tuoj pat vėl užsičiaupė.
   — Kas nors atvyko? — Kivrina pašoko ant kojų.
   Jis dar kartą papurtė galvą.
   Negali būti, kad vėl kas nors susirgo, pagalvojo Kivrina. Nebeliko kam susirgti. Ji dirstelėjo į antklodžių krūvelę prie durų — ten miegodavo prievaizdas. Tačiau dabar jo ten nebuvo.
   — Susirgo prievaizdas?
   — Mirė prievaizdo sūnus, — pasakė Rošas kažkokiu keistu, tarytum prismaugtu balsu; Kivrina tik dabar pastebėjo, kad Lefriko irgi nebėra. — Kaip tik ėjau į bažnyčią sukalbėti rytinių poterių… — Rošo balsas nutrūko. — Eime su manim, — staiga pasakė jis ir išėjo laukan.
   Kivrina užsimetė ant pečių nubrizgusią antklodę ir išskubėjo paskui jį į kiemą.
   Buvo kokia šešta valanda ryto, ne daugiau. Saulė dar tiktai kilo virš horizonto, apsiūkusiame danguje ir sniege po kojomis išsiliejo rausvos aušros drūžės. Kivrina dar spėjo pastebėti siaurame praėjime dingstančio Rošo nugarą — jis dideliais žingsniais žirgliojo į pievą. Kivrina susisupo į antklodę ir nuskubėjo jam iš paskos.
   Prievaizdo karvė buvo įsitaisiusi praėjime; įbrukusi galvą pro kiaulių aptvaro plyšį, ji pešė šieno likučius. Užjutęs Kivriną, gyvulys pakėlė galvą ir sumūkė.
   — Šiū, pasitrauk! — riktelėjo Kivrina suplodama delnais, bet karvė tik ištraukė galvą iš pinučių tvoros plyšio ir mykdama žengė artyn.
   — Neturiu kada dabar tavęs melžti, — mestelėjo Kivrina ir, pastūmusi gyvulio pasturgalį, prasibrovė į kitą pusę.
   Kol pasivijo tėvą Rošą, šis jau buvo beveik pasiekęs pievos vidurį.
   — Kas atsitiko? Negali pasakyti? — sušniokštė ji, tačiau Rošas nesustojo, net nepažvelgė į ją. Pasuko prie kapų eilės pievoje. Ak štai kas, lengviau atsikvėpė Kivrina. Tikriausiai prievaizdas susibaudę laidoti sūnų pats, be kunigo.
   Mažasis kapelis jau buvo užkastas, virš jo kūpsojo kaugė suverstų snieguotų žemių. Prievaizdas buvo užbaigęs kasti kapą Rozemundai ir net iškasęs dar vieną — didesnį. Iš jo kyšojo kastuvo, atremto į kraštą, kotas.
   Rošas nė nesiartino prie Lefriko kapo. Iškart sustojo prie naujausiojo ir pasakė tokiu pat priblokštu balsu:
   — Kaip tik ėjau kalbėti rytinių maldų…
   Kivrina priėjo arčiau ir dirstelėjo į kapą.
   Matyt, prievaizdas bandė užsikasti kastuvu, bet šis ankštoje duobėje pasirodė pernelyg gremėzdiškas, tad prievaizdas atrėmė jį į duobės galą, ir ėmė versti ant savęs žemes rankomis. Sustingusiame jo kumštyje taip ir liko didelis kietas grumstas.
   Jo kojos buvo beveik visai užpiltos, dėl ko jis atrodė kone nepadoriai — beveik kaip gulintis vonioje.
   — Reikia deramai jį užkasti, — ištarė Kivrina ir siekė kastuvo.
   Rošas papurtė galvą.
   — Juk tai šventinta žemė, — lyg apdujęs ištarė jis, ir tik dabar Kivrina susizgribo: jis mano, kad prievaizdas nusižudė.
   Juk tai visai nesvarbu, dar spėjo pagalvoti ji, ir čia pat suprato, kad Rošas, nepaisant nieko, nepaisant visų vienas po kito griūvančių siaubų, vis dar tebetiki Dievą. Prievaizdąjis rado eidamas į bažnyčią rytinių maldų, ir netgi jei visi jie išmirtų, jis ir toliau kalbėtų deramus poterius — ir jam nė į galvą nešautų, kad jo maldos tokiu momentu atrodo keistokai.
   — Tai liga kalta, — pasakė Kivrina, nors nebuvo visiškai tuo tikra. — Septiseminis maras. Užnuodija kraują.
   Rošas nieko nesuprasdamas tik pažvelgė į ją.
   — Tikriausiai jis susirgo kasdamas ir įgriuvo, — bandė aiškinti ji.
   — Septiseminis maras užnuodija smegenis. Sujaukia protą. Jis pats nebesuprato, ką darąs.
   — Kaip ledi Imeina, — atsakė Rošas — kone džiugiai.
   Jam visai nesinori laidoti jo už kapinių tvoros, pagalvojo Kivrina. Nepaisant viso tikėjimo.
   Ji padėjo Rošui šiek tiek ištiesinti prievaizdo kūną, nors šis buvo jau sustingęs. Jie net nebandė jo iškelti ar į ką nors suvynioti. Rošas juodo audeklo skiaute pridengė numirėlio veidą, ir abu pasikeisdami ėmėsi užpylinėti duobę. Sušalusios žemės grumstai barškėjo kaip akmenys.
   Rošas nebėjo į bažnyčią apeiginių drabužių ar mišiolo. Jis pastovėjo pirmiausia prie Lefriko kapo, paskui — prie prievaizdo, sukalbėjo maldas už mirusius. Kivrina stovėjo greta jo suglaudusi delnus ir galvojo: jam iš tikrųjų maišėsi galvoje. Jis palaidojo žmoną ir šešis savo vaikus, palaidojo beveik visus, kuriuos šioje žemėje pažinojo, ir net jeigu jis nekarščiavo, jei tyčia susirangė kape laukti, kol mirtinai sušals, vis vien jį nužudė maras.
   Jis nenusipelnė savižudžio kapo. Tiesa, nenusipelnė ir jokio kito kapo, galvojo Kivrina. Jis turėjo drauge su mumis iškeliauti į Škotiją… Ir staiga ją net apėmė siaubas nuo netikėtai plūstelėjusios džiaugsmo bangos.
   Juk dabar mes galime nedelsdami iškeliauti į Škotiją, pagalvojo ji, žiūrėdama į kapą, kurį prievaizdas buvo iškasęs Rozemundai. Rozemundą pajėgs joti asilu, o mudu su Rošu nešime maistą ir antklodes. Ji užvertė galvą ir pažvelgė į dangų. Dabar, kai saulė buvojau patekėjusi, debesys kiek praskydo, atrodė, kad labiau įdienojus gali ir visai prasigiedryti. Jeigu iškeliautume šįryt, pagalvojo ji, iki vidudienio įveiktume mišką ir išeitume į Oksfordo — Bato kelią. O nakčiai užslenkant galbūt pasiektume ir vieškelį į Jorką.
   — Agnus Dei, qui tollis peccata mundi, — meldėsi Rošas, — dona eis reąuiem.
   Reikia pasiimti avižų asilui, galvojo Kivrina, ir kirvį, kad galėtume pasikapoti malkų. Ir antklodžių.
   Rošas kalbėjo paskutines maldas.
   — Dominus vobiscum et cum spiritu tuo, — užbaigė jis. — Reąuiescat in pace. Amen. — Jis nužingsniavo bažnyčios link — skambinti varpu.
   Tam nebėra laiko, pagalvojo Kivrina ir nuskubėjo į dvarą. Kol Rošas paskambins varpais mirusiesiems, ji juk gali surinkti didumą daiktų. O paskui atskleisianti jam savo planą tegul jis sukraus nešulius ant asilo, ir tada jie iškeliaus. Reikės pasiimti šiek tiek anglių — pradžiai, bus lengviau užsikurti laužą. Bus galima pasinaudoti Imeinos gyduolių dėžute.
   Ji grįžo į menę. Rozemundą vis dar tebemiegojo. Tai gerai. Nebuvo jokios prasmės žadinti ją anksčiau, nei jie bus visiškai pasiruošę kelionei. Pratykinusi pro miegančią mergaitę, Kivrina susirado Imeinos dėžutę ir ją ištuštino. Paskui padėjo greta ugniavietės ir buvo jau beeinanti į virtuvę.
   — Aš pabudau, o tavęs nebuvo, — prašneko Rozemundą. Ji jau sėdėjo guolyje. — Išsigandau, kad išėjai visiems laikams.
   — Mes iškeliaujame visi, — pasakė Kivrina. — Trauksime į Škotiją. — Ji priėjo prie mergaitės. — Tau reiktų kuo geriau pailsėti prieš kelionę. O aš netrukus grįšiu.
   — Kur eini? — paklausė Rozemundą.
   — Tik iki virtuvės. Gal tu alkana? Atnešiu tau košės. O dabar gulk ir ilsėkis.
   — Man nepatinka būti vienai, — pasakė Rozemundą. — Gal pasėdėtum su manim truputėlį?
   Tam aš neturiu laiko, pagalvojo Kivrina.
   — Juk einu tik į virtuvę. Be to, netoliese yra ir tėvas Rošas. Negi negirdi jo? Jis skambina varpu. Užtruksiu tik kelias minutėles. Gerai? — Ji linksmai nusišypsojo Rozemundai, ir ši nenoriai linktelėjo. — Aš tikrai labai greitai grįšiu.
   Kivrina kone tekina išlėkė laukan. Rošas vis dar skaičiavo laidotuvių dūžius, varpas gaudė lėtai, ritmingai. Paskubėk, tylomis tarė jam Kivrina, mes tikrai neturime daug laiko. Ji išnaršė virtuvę, maistą kraudama ant stalo. Aptiko sūrio galvą ir daugybę užsilikusių papločių — šiuos tarsi lėkštes rietuve sukrovė į pakulinį maišą, ant viršaus užritino sūrį ir išnešė viską prie šulinio.
   Rozemundą stovėjo namo tarpduryje, įsikibusi staktos.
   — Ar negalėčiau pasėdėti su tavim virtuvėje? — paklausė ji. Buvo apsivilkusi suknelę, apsiavusi batus, bet vis vien jau drebėjo žvarbiame ore.
   — Pernelyg šalta, — paprieštaravo Kivrina, skubindamasi prie jos. — Be to, tau reikia ilsėtis.
   — Kai tu išeini, man iškart atrodo, kad nebegrįši, — pasiskundė mergaitė.
   — Aš juk čia pat, — atsakė Kivrina, bet vis tik įėjo vidun ir atnešė Rozemundos apsiaustą bei visą glėbį kailių.
   — Štai, sėskis čia, ant slenksčio, — pasakė. — Galėsi žiūrėti, kaip aš kraunu daiktus. — Ji užmetė apsiaustą Rozemundai ant pečių, aptūlojo ją kailiais — pasodino tarytum lizde. — Gerai?
   Ties kaklu prie Rozemundos apsiausto vis dar tebebuvo prisegta sero Bloeto dovanotoji segė. Mergaitė apčiupinėjo segę, laibi jos pirštai vos vos drebėjo.
   — Ar mes keliausime į Koursį? — paklausė ji.
   — Ne, — atsakė Kivrina ir, paėmusi segę, pati ją prismeigė iš naujo. Io suiicien lui darni amo. Tu esi čia vietoj mano mylimo draugo. — Trauksime į Škotiją. Ten būsime saugūs nuo maro.
   — Kaip manai, ar maras nužudė mano tėtį?
   Kivrina sudvejojo.
   — Mama sakė, kad jis tik užgaišo kelyje, o gal dėl kokios nors priežasties negalėjo atvykti. Sakė, kad galbūt susirgo mano broliai; tėtis laukia, kol jie pasveiks, tada atvyks visi.
   — Gali būti ir taip, — pasakė Kivrina, kamšydama kailį po Rozemundos kojomis. — Mes paliksime jam laišką, kad jis žinotų, kur mes iškeliavome.
   Rozemundą papurtė galvą.
   — Jeigu būtų gyvas, jis tikrai būtų atvykęs manęs pasiimti.
   Kivrina lovatiese apsiautė liesus Rozemundos pečius.
   — Turiu sukrauti maisto atsargas kelionei, — švelniai pasakė.
   Rozemundą linktelėjo, ir Kivrina vėl patraukė į virtuvę. Prie sienos ji rado atremtą maišą svogūnų ir dar vieną — su obuoliais. Šie buvo suvytę, dauguma — nuberti rudomis dėmelėmis, bet Kivrina vis vien išvilko maišą laukan. Obuolių bent jau nereikės virti, o artėjant pavasariui, jiems visiems ims trūkti vitaminų.
   — Gal nori obuolio? — šūktelėjo ji Rozemundai.
   — Taip, — atsakė ši.
   Kivrina išrausė maišą, ieškodama kietesnio, nesusiraukšlėjusio obuolio. Ištraukė iš paties dugno visai gražų, žalią, raudonpusį, nuvalė į savo odines kelnes ir padavė Rozemundai. Nejučia net šyptelėjo pagalvojusi, koks gaivus jai būtų atrodęs obuolys, jei būtų gavusi jo paragauti, kai gulėjo karščiuodama.
   Tačiau vos kartą krimstelėjusi, Rozemundą, regis, prarado norą graužti toliau. Atsilošusi ji atsirėmė į durų staktą ir tykiai užsižiūrėjo į dangų, klausydamasi ritmingo tėvo Rošo varpo gausmo.
   Kivrina kibo rūšiuoti obuolius, atrinkinėdama tuos, kuriuos vertėjo pasiimti, svarstydama, kiek įstengs panešti asilas. Nevalia užmiršti paimti jam avižų. Žolės pakeliui nerasi, bet, pasiekus Škotiją, šen ten gal pasitaikys šilinių viržių, kuriuos gyvulys galbūt galės ėsti. Užtat neštis vandens tikrai neverta. Upeliukų šiame krašte gurga tiek ir tiek. Vis dėlto reikia pasiimti puodą vandeniui virinti.
   — Taviškiai taip ir neatvyko tavęs ieškoti, — pasakė Rozemunda.
   Kivrina pakėlė akis. Mergaitė sėdėjo atsirėmusi į durų staktą, su obuoliu rankoje.
   Kurgi ne, atvyko, pagalvojo Kivrina. Tik aš nenuėjau su jais susitikti.
   — Ne, — atsakė ji.
   — Kaip manai, ar ir juos išžudė maras?
   — Ne, — atsakė Kivrina. Ir pagalvojo: man bent jau nereikia jaudintis, kad jie ten kažkur miršta ar guli bejėgiai ligos patale. Aš bent jau galiu žinoti, kad visi jie sveiki gyvi.
   — Kai persikelsiu gyventi pas serą Bloetą, būtinai papasakosiu jam, kaip tu mums padėjai, — pasakė Rozemundą. — Paprašysiu jo, kad leistų man pasilikti su savimi tave ir tėvą Rošą. — Ji išdidžiai kilstelėjo galvą. — Aš turiu teisę turėti savų patarnautojų ir savą kapelioną.
   — Ačiū, — labai rimtai padėkojo Kivrina.
   Ji pastatė maišą su atrinktais obuoliais greta to, į kurį sukrovė duoną ir sūrį. Varpas nutilo, bet gaudesio aidas vis dar sklido žvarbiame ore. Kivrina paėmė kibirą ir nuleido į šulinį. Ketino išvirti košės ir įjąpripjaustyti prastesniųjų obuolių. Visi galės sočiai privalgyti prieš kelionę.
   Rozemundos obuolys nusirito pro jos kojas, pasiekė šulinio rentinį ir sustojo. Kivrina pasilenkė jo pakelti. Jis buvo tik vos vos prakąstas — mažytis baltas įtrūkis pavytusioje raudonoje odelėje. Kivrina nušluostė obuolį į odinukės skverną.
   — Numetei obuolį, — pasakė ji ir atsigręžė grąžinti jo Rozemundai.
   Mergaitės ranka vis dar tebebuvo ištiesta, tarsi ji būtų palinkusi gaudyti nukritusio obuolio.
   — Ak, Rozemundą, — ištarė Kivrina.

„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(079110 — 079239)

   Mudu su tėvu Rošu iškeliaujame į Škotiją. Ko gero, nėra jokios prasmės jums to sakyti, kadangi jūs niekada nebeišgirsite mano įrašytų pasakojimų, bet ką gali žinoti, žiūrėk, vieną gražią dieną kas nors dar ims ir suklups, užkliuvęs už viržynuose besimėtančio įrašymo prietaisėlio, o gal ponia Montoja, užbaigusi kasinėjimus Skendgeite, persikels į kokią nors radimvietę šiaurės Škotijoje — o jeigu iš tikrųjų taip ir atsitiktų, norėčiau, kad sužinotumėte, kas nutiko mums.
   Žinau, bėgti — turbūt pati blogiausia išeitis iš visų įmanomų, bet aš būtinai turiu iškrapštyti iš čia tėvą Rošą. Visas dvaras knibždėte knibžda maro bakterijų — patalynė, drabužiai, pats oras — o ir žiurkių visur laksto gausybė. Vieną mačiau net bažnyčioje, kai buvau nuėjusi atnešti tėvo Rošo albos ir stulos Rozemundos laidotuvėms. O net jei viso to nepakaktų, kad jis užsikrėstų, maras vis vien siaučia visur aplinkui. O aš niekaip neįtikinsiu jo pasilikti čia. Jis tikrai veršis traukti ten, kur yra sergančiųjų, ir jiems padėti.
   Trauksime vengdami didesnių kelių, nė nosies nekišime į kaimus. Maisto turime gerai savaitei, o kai atsargos išseks, būsime nukeliavę jau pakankamai toli į šiaurę, kad galėčiau nusipirkti valgio kokiame nors miestelyje. Dvasininkas su savimi turėjo maišą sidabro. Taigi, nesirūpinkite. Mums viskas bus gerai. Kaip pasakytų ponas Gilkraistas, „aš ėmiausi visų įmanomų apsaugos priemonių”.

   Apokaliptiška — taikliau ir neapibūdinsi vien pačios minties, kad jam galbūt dar pavyks išgelbėti Kivriną, galvojo Danvortis. Kol Kolinas parbogino jį atgal į palatą, jis nusivarė galutinai, vėl ėmė kilti temperatūra.
   — Ilsėkitės, — pasakė vaikinukas, padėdamas jam atsigulti. — Jeigu ketinate gelbėti Kivriną, jums nieku gyvu negalima atkristi.
   — Man reikia pasikalbėti su Badriu, — atsiliepė Danvortis. — Ir su Finču.
   — Viskuo pasirūpinsiu, — pažadėjo Kolinas ir išgaravo.
   Danvorčio laukė nelengva užduotis: kaip nors išsireikalauti, kad juodu su Badriu išrašytų iš ligoninės, be to, reikės pasirūpinti ir skubia medicinine pagalba laboratorijoje — tam atvejui, jei paaiškėtų, kad Kivrina serga. Jam pačiam reikės pasiskiepyti nuo maro. Kažin, kiek reikia laiko, kad skiepai taptų efektyvūs? — susimąstė Danvortis. Merė sakė visas skiepijimo procedūras atlikusi Kivrinai tada, kai šiai ligoninėje buvo implantuotas įrašinėjimo prietaisėlis. Vadinasi — dvi savaitės prieš perkėlimą, bet juk gali būti, kad skiepas sukuria organizmo atsparumą ligai ir greičiau.
   Atėjo seselė pamatuoti jam temperatūros.
   — Baigiasi mano pamaina, — pranešė ji, žiūrinėdama juostelę su rodmenimis.
   — Kažin, kada galėčiau išsirašyti iš ligoninės? — paklausė Danvortis.
   — Jau norite išsirašyti iš ligoninės? — nustebo ji. — Dievulėliau! Panašu, kad iš tikrųjų geriau jaučiatės.
   — Iš tikrųjų geriau, — patvirtino jis. — Tai kada?
   Ji suraukė kaktą.
   — Sustiprėti tiek, kad įstengtum kartą kitą pereiti koridorių — tai vienas dalykas, o visiškai pasveikti, kad galėtum keliauti namo — tai jau visai kas kita. — Ji patvarkė lašelinę. — Ko jau ko, o pervargti jums tikrai nereikėtų.
   Ji išėjo, o po kelių minučių grįžo Kolinas — su Finču ir knyga apie Viduramžius.
   — Pamaniau: šito jums, ko gero, prireiks — kostiumams ir kitiems dalykams, — Vaikinukas dunkstelėjo knygą Danvorčiui ant kojų. — Lekiu Badrio, — pridūrė jis ir išgaravo.
   — Atrodote tikrai žymiai geriau, pone, — pasakė Finčas. — Labai džiaugiuosi. Tiesą pasakius, Baliole labai jūsų pasigendame. Ir vis per tą ponią Gadson. Ji kaltina Baliolą pakirtus Viljamo sveikatą. Tvirtina, neva epidemijos įtampa drauge su perdėtais reikalavimais skaityti Petrarką visai palaužė trapią jo sveikatą. Ji grasina kreiptis su skundu į patį Istorijos fakulteto dekaną.
   — Pasakyk jai: tegul tik kreipiasi, palinkėsiu jai kuo puikiausios kloties. Gal jai pavyks surasti kažkur Škotijoje užsislėpusį Besingeimą, — atsakė Danvortis. — O kol kas skubiai išsiaiškink, kiek laiko prieš tikėtiną kontaktą su buboninio maro užkratu reikėtų skiepytis, kad skiepai būtų efektyvūs, ir dar, noriu, kad paruoštam laboratoriją perkėlimui.
   — Šiuo metu mes įsirengę ten sandėlį, — atsakė Finčas. — Iš Londono jau gavome kelias siuntas, tik štai nė vienoje jų nebuvo tualetinio popieriaus, nors aš primygtinai prašiau…
   — Perkraustyk viską į valgyklą, — nutraukė Danvortis. — Noriu, kad paruoštam laboratoriją kaip įmanoma greičiau.
   Kolinas alkūne pastūmė duris ir įrito vidun Badrį, kita ranka bei keliu prilaikydamas duris, kad neužsitrenktų.
   — Teko pavargti, kol prasmukome pro palatos seselę, — uždusęs sušniokštė vaikinukas ir pristūmė vežimėlį prie lovos.
   — Norėčiau… — pradėjo Danvortis ir užsikirto, vos pažvelgęs į Badrį. Ne, neįmanoma. Beviltiška užmačia. Šitokios būklės Badris tikrai neįstengs aptarnauti tinklo. Atrodė visiškai išsekęs, turbūt jį nuvargino jau vien kelionė vežimėliu iš vienos palatos į kitą. Jis gniaužė chalato kišenę taip pat, kaip anąsyk — dirželį.
   — Mums reikės dviejų RTN, šviesos matuoklio ir tinklų sąsajos, — prašneko Badris; jo balsas buvo silpnas, jame irgi skambėjo begalinis nuovargis, tačiau nevilties gaidelės buvo negrįžtamai išnykusios. — Ir dar reikės leidimų: ir perkėlimui, ir žmogaus iš ten pargabenimui.
   — O kaip tie protestuotojai, kurie būriavosi prie Brasenozės vartų? — paklausė Danvortis. — Gal jie mėgins sukliudyti perkėlimui?
   — Ne, — atsakė Kolinas. — Dabar jie persimetė prie Nacionalinio Paveldo būstinės. Reikalauja nutraukti kasinėjimus ir izoliuoti radimvietę.
   Na ir gerai, pagalvojo Danvortis. Dabar Montoja bus pernelyg užsiėmusi, kad kištųsi — mūru stos ginti šventoriaus. Jai nebebus kada ieškoti Kivrinos prietaisėlio.
   — Ko dar reikės? — paklausė jis Badrio.
   — Izoliuotos atminties bloko — ir dar vieno, dubliuojančio, atsarginei kopijai. — Jis išsitraukė iš kišenės lapelį popieriaus ir pažvelgė į jį. — Dar reikės nuotolinės jungties, kad galėčiau paleisti parametrų tikrinimo programą.
   Jis padavė popierių Danvorčiui, kuris savo ruožtu perdavė Finčui.
   — Taip pat reikia pasirūpinti medicinine pagalba — Kivrinai, — pridūrė Danvortis. — Noriu, kad šitoje palatoje būtų tuoj pat pajungtas telefonas.
   Finčas susiraukęs peržiūrinėjo sąrašą.
   — Tik nesakyk, kad baigiasi kokios nors šitų atsargos, — suskubo Danvortis, kol Finčas dar nespėjo prasižioti. — Jeigu ko trūks — išprašyk, pasiskolink, pagaliau pavok — kaip norį, taip gauk. — Jis vėl atsisuko į Badrį. — Dar ko nors reikės?
   — Kad išleistų iš ligoninės, — atsakė Badris. — O tai, bijau, ir bus pati rimčiausia kliūtis.
   — Jis sako tiesą, — įsiterpė Kolinas. — Toji seselė niekada jo neišleis. Teko pavargti, kol prasmukome čionai.
   — Kas tavo gydytojas? — paklausė Danvortis.
   — Daktaras Geitsas, — atsakė Badris, — bet…
   — Mes, be jokios abejonės, galime paaiškinti jam situaciją, — pertraukė Danvortis. — Įtikinsime, kad atvejis iš tiesų ypatingas…
   Badris papurtė galvą.
   — Aiškinti jam aplinkybes — pati blogiausia išeitis iš visų įmanomų. Kartą aš jau įtikinau jį mane išrašyti, kad galėčiau atidaryti tinklą — jūs tuo metu dar sirgote. Gydytojas nemanė, kad aš pakankamai pasveikęs, bet vis tik leidosi įkalbamas, o paskui, kai atkritau…
   Danvortis nerimaudamas pažvelgė į jį.
   — Ar esi tikras, kad įstengsi valdyti tinklą? Galbūt dabar, kai epidemija jau pažabota, man pavyktų prisišaukti Endriusą…
   — Nebėra laiko, — pasakė Badris. — Be to, šitaip atsitiko dėl mano kaltės. Noriu pats aptarnauti tinklą. Galbūt ponui Finčui pavyktų rasti kitą gydytoją?
   — Tiap, — atsakė Danvortis. — O maniškiui pasakykite, kad noriu su juo pasikalbėti. — Jis ištiesė ranką prie Kolino knygos.
   — Man reikės kostiumo, — pasakė vartydamas puslapius, ieškodamas iliustracijų su Viduramžių aprangos pavyzdžiais. — Jokių sagų ar užtrauktukų, kelnės be juosmens. — Jis surado Bokačo portretą ir parodė Finčui. — Abejoju, ar „Dvidešimtas Amžius” turės ką panašaus. Paskambink į Teatro draugiją, galbūt jie suras ką nors tinkamo.
   — Padarysiu, ką galėsiu, pone, — pažadėjo Finčas, nors iliustraciją apžiūrinėjo labai jau susiraukęs, su abejone veide.
   Pokštelėjo durys, vidun įšiugždėjo perpykusi prieštvaninė sesuo.
   — Pone Danvorti, jūs elgiatės absoliučiai neatsakingai! — užriko ji tokiu balsu, kokiu neabejotinai tramdydavo ir Antrojo Folklendo salų karo sužeistuosius. — Jeigu jums nusispjaut į savo paties sveikatą, galėtumėte bent nestumti į pavojų kitų ligonių! — Ji įsmeigė žvilgsnį į Finčą. — Nuo šiol pas poną Danvortį nebeįleisime visiškai jokių lankytojų!
   Ji nudelbė naikinančiu žvilgsniu Koliną ir plėšte išplėšė iš jo vežimėlio rankenas.
   — O jūs ką sau manote, pone Čauduri? — užbaubė, apsukdama vežimėlį taip energingai, kad Badriui net loštelėjo galva. — Kartą jūs jau buvote atkritęs. Neketinu leisti dar vieno atkryčio! — Ji išrideno jį iš palatos.
   — Na, ką sakiau? Mes niekad jo iš čia neištrauksime, — pasakė Kolinas.
   Seselė vėl atlapojo duris.
   — Jokių lankytojų, — sviedė Kolinui.
   — Aš grįšiu, — šnipštelėjo Kolinas ir nėrė pro ją.
   Senovinė jos akis patikimai užfiksavo jo atvaizdą.
   — Jei mano žodis ką nors lemia — ne, — pareiškė.
   Atrodo, jos žodis iš tikrųjų šį tą lėmė. Kol nepasibaigė jos budėjimas, Kolinas taip ir negrįžo. O ir paskui atlėkė tik trumpam — atnešė Badriui nuotolinį sujungimą, o Danvorčiui pranešė, ką sužinojęs apie skiepus nuo maro. Finčas paskambino į NSA. Paaiškėjo, kad, norint įgyti visišką imunitetą nuo maro, skiepytis reikėjo dvi savaites iš anksto, daliniam imunitetui užteko septynių dienų.
   — Ir dar ponas Finčas prašė paklausti, ar jums nereikėtų pasiskiepyti taip pat ir nuo choleros bei vidurių šiltinės.
   — Nebėra kada, — atsakė Danvortis. Tiesa, skiepytis nuo maro buvo jau irgi per vėlu. Kivrina iškeliavo į keturioliktąjį amžių jau daugiau nei prieš tris savaites, o šansų išgyventi mažėjo su kiekviena diena. Tuo tarpu jis nė per žingsnį nepriartėjo, kad būtų išrašytas iš ligoninės.
   Kai tik išėjo Kolinas, Danvortis išsikvietė Viljamo bičiulę slaugę ir pasakė jai norįs pasikalbėti su savo gydytoju.
   — Aš jau pakankamai sveikas, kad galėčiau traukti namo, — patikino.
   Ji nusijuokė.
   — Aš tikrai jau sveikas, — įtikinėjo jis. — Šįryt dešimt kartų perėjau koridorių ten ir atgal.
   Ji papurtė galvą.
   — Įsitikinome, kad atkryčio tikimybė, užsikrėtus kaip tik šiuo virusu, — ypatingai didelė. Aš tikrai negaliu rizikuoti. — Ji nusišypsojo jam. — O kur jau taip skubate? Kad ir kokie būtų reikalai, jie, be jokios abejonės, gali palaukti dar savaitę.
   — Semestro pradžia — jau visai ant nosies, — pasakė Danvortis; čia pat jam toptelėjo, kad taip ir yra iš tikrųjų. — Prašau, pasakykite mano gydytojui, kad noriu su juo šnektelėti.
   — Daktaras Vordenas pasakys jums lygiai tą patį, ką jau sakiau aš, — užtikrino ji, bet prašymą, matyt, perdavė, nes iškart po arbatos Danvortį aplankė gydytojas.
   Išsyk krito į akis, kad, užgriuvus epidemijai, jį ištraukė tiesiog iš senelių prieglaudos, nupūtė dulkes ir paleido gydyti žmonių. Jis įsileido į ilgas ir beprasmes šnekas apie medicinines sąlygas pandemijos metais, o pabaigai sugirgždėjo:
   — Mano laikais mes neišrašydavome žmonių iš ligoninės tol, kol jie visiškai nepasveikdavo.
   Danvortis nė nemėgino su juo ginčytis. Palaukė, kol abu: gydytojas ir tokia pat perkriošusi seselė — nukvebždės koridoriumi, dalydamiesi prisiminimais apie Šimto Metų karą, tada prisitvirtino nešiojamą lašelinę ir patraukė paskambinti iš telefono automato, įtaisyto prie nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus durų. Norėjo iškamantinėti Finčą, kaip klostosi reikalai.
   — Seselė nė neketina leisti jums įsitaisyti telefoną palatoje, — pranešė Finčas, — užtat turiu jums gerų naujienų apie marą. Streptomicino injekcijų kursas drauge su leidžiamu gama globulinu ir imunitetą stiprinančiais preparatais gali laikinai pašalinti pavojų užsikrėsti maru; pradėti juos leisti galima, likus vos dvylikai valandų iki tikėtino kontakto su užkrato šaltiniu.
   — Puiku, — atsakė Danvortis. — O dabar surask gydytoją, kuris paskirtų man reikiamą injekcijų kursą ir kuo skubiau išrašytų iš ligoninės. Geriau būtų jaunas. Ir dar atsiųsk čionai Koliną. Ar tinklas paruoštas?
   — Beveik viskas parengta, pone. Jau gavau būtinus leidimus perkėlimui ir žmogaus pargabenimui, suradau ir nuotolinio sujungimo įrangą. Kaip tik ketinau eiti jos pasiimti.
   Jis padėjo ragelį, o Danvortis nužingsniavo atgal į palatą. Slaugei jis nepamelavo. Iš tikrųjų sulig kiekviena minute jautėsi vis geriau, nors kol pasiekė palatą, juosmenį ties apatiniais šonkauliais ėmė veržti. Palatoje jo jau laukė ponia Gadson, įnirtingai naršanti Biblijoje epizodų, grasinančių maru, drugiu ir dar balaižin kokiomis baisybėmis.
   — Paskaitykite iš Evangelijos pagal Luką, 11 skyrius, 9 eilutė, — paprašė Danvortis.
   Ji susirado reikiamą puslapį.
   — „Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota… — ji įtariai dėbtelėjo į jį, — ieškokite ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta.”
   Jau visai baigiantis lankymo valandoms, atėjo ponia Teilor, atsinešė siuvėjo metrą.
   — Mane atsiuntė Kolinas, kad jus išmatuočiau, — paaiškino ji.
   — Ta perkaršusi žiežula j 9 net į šį aukštą neįsileidžia. — Ponia Teilor apjuosė metru jo liemenį. — Teko pasakyti jai, kad einu aplankyti ponios Piantini. Ištieskite ranką. — Ji priglaudė metrą ir pamatavo jo rankos ilgį. — Ji, beje, jaučiasi žymiai geriau. Gal net suskubs išsirašyti iki sausio penkioliktosios, kad galėtų drauge su mumis visais skambinti Rembo „Kada pagaliau ateis mano Išganytojas”. Kaip turbūt žinote, rengiame koncertą Šventosios Reformacijos bažnyčios prašymu, bet NSA užėmė jų patalpas, o ponas Finčas sakė, kad jūs buvote toks malonus ir leidote koncertuoti Baliolo koplyčioje. Kokio dydžio batus jūs nešiojate?
   Ji užsirašė visus jo matmenis, patikino, kad Kolinas kitą dieną būtinai ateis, liepė nesijaudinti ir pagaliau pridūrė, kad tinklas jau beveik visiškai paruoštas. Paskui išėjo — matyt, iš tiesų aplankyti ponios Piantini, o po kelių minučių grįžo su žinia iš Badrio.
   „Pone Danvorti, paleidau dvidešimt keturis parametrų tikrinimo variantus, — perskaitė Danvortis. — Ir visais dvidešimt keturiais atvejais laiko paklaida — minimali; vienuolika atvejų paklaida nesiekia nė valandos, penkiais — nė penkių minučių. Dabar leidžiu divergencijos patikrą bei DAR — stengiuosi išsiaiškinti, kodėl taip yra.”
   Aš žinau, kodėl taip yra, pagalvojo Danvortis. Dėl Juodosios Mirties. Juk laiko uždelsimas pasireiškia tik dėl to, kad būtų išvengta sąveikų, galinčių paveikti istorijos tėkmę. Penkių minučių paklaida reiškia, kad neįmanomos jokios chronologinės klaidos, jokie lemtingi susitikimai, kuriems įvykti kontinuumas trūks plyš turi sutrukdyti. Tai reiškia, kad plyšys atsiveria į negyvenamą teritoriją. O savo ruožtu tai reiškia, kad ten jau prasiautė maras. Ir visi vietiniai gyventojai išmirė.
   Rytą Kolinas nepasirodė, tad po priešpiečių Danvortis vėl patraukė prie telefono automato paskambinti Finčui.
   — Man taip ir nepavyko rasti gydytojo, kuris apsiimtų perimti dar du atvejus, — pasakė Finčas. — Apskambinau visus, kiek tik pavyko jų rasti perimetro ribose. Daugelis gydytojų vis dar serga gripu, — atsiprašinėdamas pridūrė jis, — o kai kurie…
   Finčas taip ir neužbaigė sakinio, bet Danvortis suprato, ką jis norėjo pasakyti. O kai kurie iš jų mirė — įskaitant ir tą vienintelę, kuri tikrai būtų padėjusi, kuo tik išgalėdama, kuri būtų išrašiusi jam visus būtinus skiepus ir išleidusi iš ligoninės Badrį.
   „Tetulė Merė tikrai nebūtų pasidavusi”, — andai tvirtino Kolinas. Ji nė už ką nepasiduotų, galvojo Danvortis, ir tegul skradžiai visas perkaršusias seseles, visas ponias Gadson ir šonkaulius veržiantį skausmo diržą. Jeigu būtų čia, ji iš kailio išsinertų, kad tik mums pagelbėtų.
   Jis nužingsniavo atgal į palatą. Seselė ant jo durų buvo pakabinusi didžiulį skelbimą: „Lankymas griežtai draudžiamas”, bet jos pačios nebuvo nei poste, nei palatoje. Užtat palatoje buvo Kolinas, apsiglėbęs didžiulį šlapią ryšulį.
   — Seselė anoje palatoje, — išsišiepęs mostelėjo Kolinas. — Ponia Piantini apalpo — labai įtikinamai. Reikėjo jums ją pamatyti! Atlikta tiesiog nuostabiai! — Jis bandė atmaizgyti virvutę. — Ką tik atėjo budinti slaugė, bet dėl jos nerimauti irgi neverta. Ji pasišalino į skalbinių sandėlį — su Viljamu Gadsonu. — Vaikinukas išvyniojo ryšulį. Čia buvo sugrūsta visa apranga: ilga juoda liemenė ir juodos kelnės — nei viena, nei kita net nedvelkė Viduramžiais — o desertui — dar ir pora juodų moteriškų kojinių.
   — Iš kur tu visa tai iškasei? — net išsižiojo Danvortis. — Bene nurengei „Hamleto„ aktorius?
   — Ne, „Ričardo III”, — paaiškino Kolinas. — Praėjusį semestrą Keblis statė spektaklį. Tik kuprą išėmiau.
   — Gal iš kur nors ištrauktum dar ir apsiaustą? — paklausė Danvortis, sklaidydamas drabužius. — Pasakyk Finčui, tegul pasirūpina apsiaustu. Ir kuo ilgesniu — tokiu, kad visa šitai uždengtų.
   — Gerai, — galvodamas apie kažką kita tarstelėjo Kolinas. Jis susikaupęs rakinėjo savo žaliosios striukės užtrauktuko žiedą. Galų gale striukė atsilapojo, ir Kolinas išsinėrė išjos, gūžtelėjęs pečiais. — Na, kaip? Ką pasakysite?
   Vaikinuko buvo padirbėta kur kas geriau nei Finčo. Tiesa, batai buvo netikę — labiau priminė „Wellington” firmos sodininko aulinius — tačiau su šiurkštaus audinio palaidiniu ir apsmukusiomis pilkšvai rudomis kelnėmis Kolinas atrodė kaip iš akies trauktas kumetis iš knygos apie Viduramžius iliustracijos.
   — Tiesa, kelnės su juosmeniu, bet marškiniai puikiausiai uždengia — nieko nematyti, — pasakė Kolinas. — Pasistengiau apsirengti visai taip, kaip nupiešta knygoje. Aš būsiu jūsų ginklanešys.
   Šito ir reikėjo tikėtis.
   — Kolinai, — ištarė Danvortis. — Tau nevalia keliauti su manim.
   — O kodėl? — paklausė Kolinas. — Juk aš galiu padėti jums ją surasti. Patikėkite, aš labai gerai sugebu viską surasti.
   — Tai neįmanoma. Tai…
   — Aha, dabar pradėsite porinti man, kokie pavojai šiepia dantis Viduramžiais, ar ne? Ką gi, čia juk irgi pakankamai pavojinga, argi ne taip? Na, kad ir tetulė Merė… Juk jai būtų buvę kur kas saugiau pratūnoti Viduramžiuose, ar nesutinkate? O man jau ir iki šiol teko dirbti pačius įvairiausius pavojingus darbus. Nešiojau ligoniams vaistus, kabinau plakatus palatose. Kol jūs sirgote, imdavausi visokių pavojingų užduočių, apie kurias jūs nė nenutuokiate…
   — Kolinai…
   — Jūs jau per senas keliauti vienas! Be to, tetulė Merė liepė man jumis pasirūpinti. Kas bus, jeigu atkrisite?
   — Kolinai…
   — Mano mama tikrai neprieštarautų sužinojusi, kad iškeliauju.
   — Užtat aš prieštarauju! Negaliu pasiimti tavęs drauge.
   — Vadinasi, man vėl teks sėdėti čia ir laukti? — surūgo vaikinukas. — Ir vėl niekas nenorės nieko man pasakyti, aš netgi nežinosiu, ar jūs gyvas, ar miręs. — Jis pasiėmė striukę. — Taip neteisinga*
   — Žinau.
   — Ar bent į laboratoriją galėsiu ateiti?
   — Taip.
   — Vis tiek manau, kad turėtumėte leisti man keliauti drauge, — pareiškė jis ir ėmė lankstyti Danvorčiui skirtus apdarus. — Ar palikti kostiumą čia?
   — Geriau nepalik. Jei seselė aptiks, ko gero, dar konfiskuos.
   — Ką visa šitai reiškia, pone Danvorti? — paklausė ponia Gadson.
   Abu pašoko. Ponia Gadson įplaukė į palatą, nešina Biblija.
   — Kolinas dalyvauja dėvėtų drabužių rinkimo kampanijoje, — paaiškino Danvortis, padėdamas vaikinukui susukti kostiumą atgal į ryšulį. — Sulaikytiesiems trūksta rūbų.
   — Atiduoti vieno žmogaus drabužius kitam — pats patikimiausias būdas skleisti infekciją, — pareiškė ji Danvorčiui.
   Kolinas suglobė ryšulį į glėbį ir nėrė lauk iš palatos.
   — Ir dar leidžiate vaikščioti čionai vaikui — juk jam tikrai gresia pavojus susigriebti kokį nors užkratą! Vakar vakare jis pasisiūlė ateiti ir parlydėti mane iš ligoninės namo, bet aš pasakiau jam: „Negaliu leisti, kad dėl manęs rizikuotum savo sveikata!”
   Ji atsisėdo prie lovos ir atsivertė Bibliją.
   — Koks nerūpestingumas — leisti berniukui jus lankyti! Bet, ko gero, nieko kita ir negalima tikėtis, kai pagalvoji, kaip vadovaujama jūsų fakultetui. Kol jūs sirgote, ponas Finčas tapo tikru tironu. Dar vakar jis šitaip užsipuolė mane, o aš tik paprašiau vieno tualetinio popieriaus ritinėlio…
   — Noriu pasikalbėti su Viljamu, — pasakė Danvortis.
   — Ką? Čia? — patiško seilėmis ponia Gadson. — Ligoninėje?! — Ji su griausmu užvertė Bibliją. — Nieku gyvu šito neleisiu! Kai čia vis dar pilna užkratą skleidžiančių ligonių, o mano vargšelis Vilis…
   O vargšelis Vilis smagiai leidžia laiką skalbinių sandėlyje su mano slauge, pagalvojo Danvortis.
   — Pasakykite jam, kad noriu kaip įmanoma greičiau su juo pasikalbėti, — pasakė.
   Ji mostelėjo Biblija taryta koks Mozė, užleidžiantis maru Egiptą.
   — Aš būtinai pranešiu Istorijos Fakulteto dekanui apie jūsų beširdišką nesirūpinimą savo studentų gerove, — pareiškė ji ir iššniokštė lauk.
   Jis išgirdo ją garsiai skundžiantis kažkam koridoriuje — tikriausiai slaugei, kadangi beveik tuoj pat į palatą šmurkštelėjo Viljamas, delnu mėgindamas susiglostyti plaukus.
   — Man būtinos streptomicino ir gama globulino injekcijos, — pasakė jam Danvortis. — Be to, reikia išsirašyti iš ligoninės: ir man, ir Badriui Čauduriui.
   Viljamas linktelėjo.
   — Žinau. Kolinas pasakė man, kad ketinate mėginti ištraukti savo istorikę. — Jis susimąstė. — Na, aš pažįstu vieną slaugę…
   — Slaugė negali leisti vaistų be gydytojo leidimo. O tam, kad išsirašytum iš ligoninės, irgi būtinas gydančio gydytojo parašas.
   — Pažįstu vieną merginą, kuri dirba archyvuose… Kada jums viso to reikia?
   — Kaip įmanoma skubiau.
   — Gerai. Tai aš iš karto ir kibsiu tvarkyti reikalus. Bet tai gali užtrukti dvi ar tris dienas. — Tai taręs, jis pasuko prie durų. — O žinote, kartą aš buvau sutikęs Kivriną. Kai ji atėjo į Baliolą susitikti su jumis. Labai dailutė, ar ne?
   Reikia neužmiršti perspėti ją, kokio lizdo paukštis tasai Viljamas, dingtelėjo Danvorčiui, ir čia pat jis susizgribo pats patikėjęs, kad, nepaisant nieko, ją dar įmanoma išgelbėti. Nagi, laikykis, pagalvojo jis. Aš ateinu. Pakentėk dar dvi ar tris dienas.
   Visą popietę jis mynė koridoriumi pirmyn atgal, kad kuo labiau atgautų jėgas. Ant dvivėrių Badrio palatos durų kabojo net du skelbimai „Lankyti griežtai draudžiama” — po vieną ant kiekvienos pusės. Vos Danvortis prisiartindavo prie jų, į jį taip ir smigdavo pavandenijusių mėlynų seselės akių žvilgsnis.
   Atbruzdėjo Kolinas — visas permirkęs ir uždusęs, nešinas pora Danvorčiui skirtų batų.
   — Ji iš visų pusių apsistatę sargyba, — pasiskundė jis. — Ponas Finčas liepė jums pasakyti, kad tinklas jau visiškai paruoštas, tik jam vis dar nesiseka rasti nieko, kas sutiktų suteikti medicininę pagalbą.
   — Pasakyk Viljamui, kad sutvarkytų tai, — atsiliepė Danvortis.
   — Jis kaip tik rūpinasi gauti leidimus streptomicino injekcijoms ir išsirašyti iš ligoninės.
   — Žinau. Turiu kai ką pasakyti nuo jo ir Badriui. Tuoj grįšiu.
   Tačiau jis negrįžo, neatėjo ir Viljamas. Kai Danvortis patraukė prie telefono automato skambinti į Baliolą, pusiaukelėje jį pričiupo seselė ir parginė atgal į palatą. Nežinia, ar sustiprinta jos apsauga nedarė jokių išimčių, net poniai Gadson, ar ponia Gadson vis dar siuto dėl Viljamo, tačiau tą pavakarę nepasirodė ir ji.
   Iškart po penktos valandos arbatėlės į palatą atėjo dailutė slaugė, kurios jis anksčiau nebuvo matęs. Ji nešėsi švirkštą.
   — Seselę kažkur iškvietė skubiu reikalu, — pasakė ji.
   — Ką čia man atnešate? — paklausė Danvortis, rodydamas švirkštą.
   Vienu laisvosios rankos pirštu ji užgavo kelis konsolės klaviatūros klavišus. Dirstelėjo į ekraną, spustelėjo dar kelis klavišus, tada priėjo suleisti vaistų.
   — Streptomicinas, — pasakė.
   Ji visiškai nebuvo nervinga, neatrodė, kad mėgintų slapstytis, o tai galėjo reikšti tik viena — Viljamas kažin kaip sugebėjo išrūpinti leidimą streptomocino injekcijai. Ji įdūrė didoką švirkšto adatą į kaniulę, suleido skystį, nusišypsojo jam ir pasišalino. Konsolę taip ir paliko neišjungtą. Danvortis išsiropštė iš lovos ir nuskubėjo pasižiūrėti įrašo ekrane.
   Tai buvo jo ligos lapas. Danvortis išsyk jį atpažino — įrašas buvo lygiai toks pat, kaip andai — Badrio, ir toks pat nesuprantamas. Paskutinėje eilutėje buvo įrašyta štai kas: „ICU 15802691 14-1-55 1805 150/RPT 180 °CRS IMSTMC 4ML/q6h NHS40-211-7 M AHRENS”.
   Danvortis klestelėjo ant lovos. Ak, Mere.
   Reikia manyti, Viljamas bus atkapstęs jos priėjimo kodą — veikiausiai iškaulijo iš archyvuose dirbančios savo draugės — ir suvedęs jį į kompiuterį. Archyvai smarkiai atsilikinėjo nuo įvykių: per epidemiją užgriuvo ištisa popierių lavina, tad Merės mirtis dar nebuvo juose užfiksuota. Be abejo, anksčiau ar vėliau yla išlįstų iš maišo, bet išradingasis Viljamas tikriausiai iš anksto pasirūpino laiku ištrinti klaidingą įrašą.
   Danvortis ėmėsi peržiūrinėti įrašus savo kortelėje. Įrašai, pasirašyti daktarės Arens, tęsėsi per visąjo ligos istoriją, paskutinio data — 2055.01.08 — tą dieną ji mirė. Tikriausiai ji slaugė jį tol, kol pati nebeįstengė pastovėti ant kojų. Nieko nuostabaus, kad jai sustojo širdis.
   Danvortis išjungė konsolę, kad seselė nepastebėtų išdavikiško įrašo, ir vėl išsitiesė lovoje. Nejaugi Viljamas jos vardu pasirašys ir išrašymo iš ligoninės dokumentus? — parūpo jam. Danvortis vylėsi, kad kaip tik taip ir bus. Merė tikrai būtų norėjusi jiems padėti.
   Per visą vakarą taip niekas ir neatėjo. Tik aštuntą valandą atklibikščiavo seselė patikrinti kraujospūdžio rodmenų specialioje apyrankėje ir sugirdyti kapsulės nuo temperatūros; atliktų procedūrų duomenis ji suvedė į konsolę, bet, atrodė, nieko įtartino nepastebėjo. Dešimtą valandą pasirodė dar viena nematyta slaugė, irgi labai daili; ji suleido Danvorčiui dar vieną streptomicino injekciją ir vieną — gama globulino.
   Ji paliko ekraną įjungtą, ir Danvortis įsitaisė taip, kad matytų jame švytinčią Merės pavardę. Nesitikėjo įstengsiąs užmigti, bet nė pats nepajuto, kaip nugrimzdo į snaudulį. Susapnavo Egiptą ir Karalių Slėnį.
   — Pone Danvorti! Pone Danvorti! Pabuskite! — primygtinai kuždėjo Kolinas. Kišeniniu žibintuvėliu jis pliskino tiesiai Danvorčiui į veidą.
   — Kas? Kas?.. — nesusigaudė Danvortis, mirksėdamas nuo ryškios šviesos, grabaliodamasis akinių. — Kas nutiko?
   — Čia aš, Kolinas, — sukuždėjo vaikinukas. Jis atsuko žibintuvėlį į save. Galaižin kodėl, jis vilkėjo platų kaip maišas sanitaro chalatą, o jo veidas atrodė įtemptas, apšviestas iš apačios — netgi gana grėsmingas.
   — Kas atsitiko? — paklausė Danvortis. — Kokia nors bėda?
   — Nieko, — sukuždėjo Kolinas. — Jūs išrašomas iš ligoninės.
   Danvortis pasibalnojo nosį akiniais. Jis vis dar nieko nematė.
   — Kiek dabar valandų? — sukuždėjo.
   — Keturios nakties. — Kolinas mestelėjo jam šlepetes ir nukreipė žibintuvėlio spindulį į spintelę. — Tik paskubėkite. — Jis nukabino nuo kablio Danvorčio chalatą ir padavė šiam. — Ji gali grįžti bet kurią akimirką.
   Danvortis grabaliojosi su chalatu bei šlepetėmis, iš paskutiniųjų stengdamasis išvaikyti miegus, niekaip nesusigaudydamas, kas ir kodėl sumanė išrašyti jį tokiu neįprastu metu ir kur galėjo prašapti seselė.
   Kolinas nutykino prie durų ir atsargiai dirstelėjo į koridorių. Išjungė žibintuvėlį, įmetė jį į pernelyg didelio chalato kišenę, kuo atsargiausiai uždarė duris. Po ilgokos, kvapą gniaužiančios akimirkos atidarė jas per plyšiuką ir apsidairė.
   — Kelias laisvas, — pranešė, mostelėdamas Danvorčiui. — Viljamas nusivedė ją į skalbinių sandėlį.
   — Ką, slaugę? — paklausė Danvortis, vis dar gerokai apdujęs.
   — Argi ji budi per naktį?
   — Ne slaugą. Seselę. Viljamas pasistengs užlaikyti ją ten tol, kol mes išnyksime.
   — O kur ponia Gadson?
   Kolinas lyg ir susigėdo.
   — Skaito ponui Latimerui, — pasakė, iš anksto pasiruošęs gintis. — Juk turėjau kur nors ją nukišti, o ponas Latimeras vis vien nieko negirdi. — Jis plačiai atlapojo duris. Koridoriuje prie pat jų stovėjo vežimėlis. Vaikinukas įsikibo jo rankenų.
   .— Galiu eiti ir pats, — tarstelėjo Danvortis.
   — Taip bus greičiau, — šnipštelėjo Kolinas. — O jeigu kas nors mus pastebės, galėsiu pasakyti, kad vežu jus atlikti skubių tyrimų.
   Danvortis atsisėdo į vežimėlį, ir Kolinas nurito jį koridoriumi — pro skalbinių sandėlio bei Latimero palatos duris. Danvortis spėjo išgirsti iš kitapus durų dudenantį ponios Gadson balsąji skaitė iš Išėjimo Knygos.
   Kolinas nustypčiojo ant pirštų galiukų iki koridoriaus galo, o jau tada, kitu koridoriumi, nugrumėjo tokiu greičiu, kad vargu bau kas nors būtų patikėjęs, jog jis veža ligonį tyrimams. Jis pasuko už dar vieno kampo ir nėrė laukan pro šonines duris — tas pačias, prie kurių juos andai pasitiko protestuotojai su artėjančią pasaulio pabaigą skelbiančiu plakatu.
   Skersgatvyje buvo tamsu nors į akį durk, lietus kliokte kliokė. Danvortis lyg ir įžiūrėjo greitosios pagalbos automobilį, pastatytą gatvelės gale. Kolinas kumščiu dunkstelėjo į galines dureles, ir iš mašinos tuojau pat iššoko greitosios pagalbos gydytoja. Ta pati, kuri atvežė čionai susirgusį Badrį. Ir — ta pati, kuri vėliau dalyvavo pikete prie Brasenozės.
   — Pajėgsite įlipti? — paklausė visa išraudusi.
   Danvortis linktelėjo ir atsistojo.
   — Uždaryk duris, — tarstelėjo ji Kolinui ir nuskubėjo į mašinos priekį.
   — Tik nesakyk, kad ir ji — Viljamo draugė, — burbtelėjo Danvortis, žvelgdamas jai pavymui.
   — Žinoma, — atsakė Kolinas. — Dar klausė manęs, kokia, mano manymu, anyta būtų ponia Gadson. — Jis padėjo Danvorčiui įsiropšti į automobilį.
   — O kur Badris? — paklausė Danvortis, šluostydamasis lietaus lašus nuo akinių.
   Kolinas trūktelėjo duris.
   — Baliole. Jį ištraukėme pirmą, kad suskubtų nustatyti tinklą.
   — Jis neramiai dirstelėjo pro galinį langą. — Tikiuosi, seselė nespės pakelti triukšmo anksčiau, nei mes išsinešdinsime.
   — Dėl to sukti galvos turbūt neverta, — pratarė Danvortis. Atrodo, bus smarkokai neįvertinęs Viljamo galių. Toji prieštvaninė seselė šiuo metu tikriausiai sėdi Viljamui ant kelių skalbinių sandėlyje ir siuvinėja rankšluosčiuose persipynusius jų inicialus.
   Kolinas įjungė žibintuvėlį ir apšvietė neštuvus.
   — Pagriebiau jūsų kostiumą, — pasakė, atkišdamas Danvorčiui juodą švarką.
   Danvortis išsirangė iš ligoninės chalato ir apsivilko švarką. Greitosios pagalbos automobilis trūktelėjo iš vietos taip staigiai, kad Danvortis vos neišsitiesė kaip ilgas. Jis atsisėdo ant suoliuko šone, atsirėmė į siūbuojantį mašinos kėbulą ir užsitempė juodąsias moteriškas kojines.
   Viljamo bičiulė iš greitosios pagalbos sirenos nejungė, bet ginė automobilį tokiu greičiu, kad, regis, būtinai turėjo įjungti. Viena ranka tvirtai įsikibęs specialios kilpos, Danvortis kita bandė apsimauti kelnes; Kolinas, pasilenkęs paduoti jam batų, vos neapsivertė kūliavirsčias.
   — Suradome jums apsiaustą, — pranešė vaikinukas. — Ponas Finčas pasiskolino jį iš Klasikinio Teatro draugijos. — Papurtęs jis išskleidė apsiaustą. Tai buvo Viktorijos laikų stiliaus drabužis, juodas, su raudonu šilkiniu pamušalu. Kolinas apsiautė juo Danvorčio pečius.
   — Kažin, koks personažas jį vilkėjo? — pasidomėjo Danvortis.
   — Gal Drakula?
   Greitosios automobilis susvyravo ir sustojo; medikė atlapojo duris. Kolinas padėjo Danvorčiui išlipti, tarsi ištikimas pažas prilaikydamas apsiausto kraštą. Abu nėrė po vartų stogine. Lietaus lašai garsiai teškeno į akmenis virš galvų, o per liūties šniokštimą prasimušė dar ir kažkoks gausmas.
   — Kas ten dedasi? — paklausė Danvortis, dairydamasis po sutemų apgaubtą kiemą.
   — „Kada pagaliau ateis mano Išganytojas”, — paaiškino Kolinas. — Amerikiečiai repetuoja varpų kūrinį kažkokia ten bažnytine proga. Kraupas, ar ne?
   — Ponia Gadson skundėsi, kad jie repetuoja bet kuriuo paros metu, bet nenumaniau, kad įskaitant ir penktą ryto.
   — Koncertas jau šįvakar, — pasakė Kolinas.
   — Šįvakar? — perklausė Danvortis ir susizgribo, kad šiandien — jau penkioliktoji. Vadinasi — sausio šeštoji pagal Julijaus kalendorių. Trijų Karalių šventė. Šiandien apsilanko Trys Išminčiai…
   Jų link jau skubinosi Finčas su skėčiu.
   — Atleiskite, kad vėluoju, — sušniokštė jis, iškėlęs skėtį Danvorčiui virš galvos. — Niekaip negalėjau rasti skėčio. Net neįsivaizduojate, kiek jų išmėto sulaikytieji — pasiima, o paskui užmiršinėja ant kiekvieno kampo. O ypač — amerikiečiai…
   Danvortis nužingsniavo per kiemą.
   — Viskas paruošta?
   — Kol kas dar nesulaukėme medicininės pagalbos, — atsakė Finčas, stengdamasis išlaikyti skėtį Danvorčiui virš galvos. — Bet ką tik paskambino Viljamas Gadsonas, sakė, viskas jau sutarta, ji netrukus bus čia.
   Danvortis nebūtų nustebęs netgi išgirdęs, kad šiam darbui savanore pasisiūlė sukriošėlė seselė.
   — Nuoširdžiai tikiuosi, kad Viljamas niekada nenutars pasukti nusikaltimų keliu, — burbtelėjo jis.
   — Nemanau, kad šitaip galėtų atsitikti, pone. Mama jam to neleistų. — Jis pabėgėjo kelis žingsnius, stengdamasis neatsilikti. — Ponas Čauduris jau leidžia preliminarias koordinates. Ak, tiesa, ponia Montoja irgi čia.
   Danvortis sustojo lyg nudiegtas.
   — Montoja? Ką tai reiškia?
   — Nežinau, pone. Ji sakė turinti jums kažkokios informacijos.
   Oi ne, tik ne dabar, pagalvojo Danvortis. Tik ne dabar, kai mes jau taip arti.
   Jis nuskubėjo į laboratoriją. Badris sėdėjo prie konsolės, o jam už nugaros, palinkusi ir per petį įdėmiai žvelgdama į ekraną, stovėjo Montoja su savo amžina teroristo striuke ir dumblinais džinsais. Badris kažką tarstelėjo jai, ji papurtė galvą, pažvelgė į savo elektroninį laikroduką. Paskui pakėlė akis, pamatė Danvortį, ir jos veide pasirodė gilios užuojautos išraiška. Montoja išsitiesė ir kyštelėjo ranką į marškinių kišenėlę.
   O, ne, ne, kartojo Danvortis.
   Montoja priėjo prie jo.
   — Nežinojau, kad jūs planuojate šitai, — pasakė, išsitraukdama perlenktą popieriaus lapą. — Norėčiau padėti. — Ji padavė jam popierių. — Šitokią informaciją iškeliaudama turėjo Kivrina — ir tikriausiai ja rėmėsi.
   Danvortis dirstelėjo į popierių savo rankoje. Žemėlapis.
   — Štai čia — plyšio vieta. — Montoja parodė riebų kryžių, nubrėžtą ant juodos linijos. — O čia — Skendgeitas. Atpažinsite jo bažnyčią. Ji normaniška, altorius atskirtas pertvara su Nukryžiuotuoju, virš jos — freskos; prie pertvaros — švento Antano statula. — Ji nusišypsojo jam. — Šventasis, padedantis rasti pamestus daiktus. Kaip tik vakar atkasiau tą statulą.
   Ji parodė dar kelis kryžiukus žemėlapyje.
   — Jei per kokį nors atsitiktinumą ji nepasiekė Skendgeito, didžiausia tikimybė, kad atsidūrė viename iš šitų kaimų: Estkote, Henefelde arba Šrivendune. Kitoje lapo pusėje surašiau skiriamuosius ženklus, pagal kuriuos juos reikėtų atpažinti.
   Badris atsistojo ir priėjo artyn. Atrodė netgi dar labiau išdžiūvęs ir susibaigęs nei palatoje, judėjo lėtai kaip senis, kuriuo ir virto.
   — Kad ir kiek kintamų jų bandau įvesti, vis vien gaunu minimalią laiko paklaidą, — pasakė jis. Ir prispaudė delną prie šonkaulių.
   — Nustačiau kintamąjį tinklą — jis veiks su pertrūkiais. Atsidarys kas dvi valandos ir bus atidarytas penkias minutes. Šitaip galėsime išlaikyti tinklą veikiantį dvidešimt keturias valandas, o jei lydės sėkmė — ir visas trisdešimt šešias.
   Kažin, kiek iš tų dviejų valandų intervalų išlaikys pats Badris? — dingtelėjo Danvorčiui. Jau dabar jis atrodė visiškai nusigalavęs.
   — Kai pamatysite mirguliavimą arba pradės kondensuotis drėgmės lašeliai, tuoj pat ženkite į plyšio zoną — pasakė Badris.
   — O jeigu bus tamsu? — paklausė Kolinas. Jis buvojau nusimetęs sanitaro chalatą, ir Danvortis išvydo, kad vaikinukas vilki ginklanešio kostiumą.
   — Mirguliavimą vis vien turėtumėte įžiūrėti, be to, mes mėginsime jus šaukti, — atsakė Badris. Jis tylutėliai sudejavo ir vėl prispaudė ranką prie šono. — Ar pasiskiepijote?
   — Taip.
   — Gerai. Vadinasi, lieka sulaukti medicininės pagalbos. — Jis primygtinai pažvelgė į Danvortį. — Ar esate tikras, kad pakankamai gerai jaučiatės šitokiai užduočiai?
   — O tu? — atitarė Danvortis.
   Durys atsidarė ir vidun įšnarėjo neperšlampamu lietpalčiu apsivilkusi slaugė — toji pati Viljamo bičiulė. Išvydusi Danvortį, ji paraudo.
   — Viljamas sakė, kad jums reikės medicininės pagalbos. Kur galėčiau įsitaisyti?
   Privalau nieku gyvu nepamiršti perspėti apie jį Kivrinos, tarė sau Danvortis. Badris parodė, kur jai įsitaisyti su visa įranga, o Kolinas nuskuodė šios atnešti.
   Montoja nuvedė Danvortį prie kreida nubrėžto rato po užsklandomis.
   — Ketinate keliauti su akiniais?
   — Taip, — atsakė jis. — Paskui galėsite išsikasti juos šventoriuje.
   — Esu tikra, kad jų ten nerasiu, — rimtai atsakė ji. — Norite atsisėsti ar atsigulti?
   Jis labai ryškiai prisiminė Kivriną: gulinčią su užmesta ant veido ranka, aklą ir bejėgę.
   — Keliausiu stovėdamas, — pasakė.
   Sugrįžo Kolinas, vilkdamas lagaminėlį su medicinine įranga. Pastatė jį prie konsolės, priėjo prie tinklo.
   — Jums nieku gyvu negalima keliauti vienam, — pasakė.
   — Aš privalau keliauti vienas, Kolinai.
   — Kodėl?
   — Šis žygis pernelyg pavojingas. Tu net nenutuoki, kaip ten viskas atrodė Juodosios Mirties metais.
   — Kaip tik nutuokiu. Aš dukart perskaičiau visą knygą ir neužmiršau pasi… — Vaikinukas užsikirto. — Taigi, apie Juodąją Mirtį žinau viską. Be to, jei viskas tikrai buvo taip baisu, kaip sakote, jums tikrai negalima keliauti vienam. Aš nesipainiosiu jums po kojomis, pažadu.
   — Kolinai, — bejėgiškai ištarė Danvortis. — Juk aš atsakingas už tave. Negaliu leisti, kad šitaip rizikuotum.
   Prie tinklo prisiartino Badris, nešinas šviesos matuokliu.
   — Slaugei reikia pagalbos pabaigti montuoti aparatūrą, — tarstelėjo jis.
   — Jeigu jūs negrįšite, aš niekada nesužinosiu, kas jums nutiko! — sušuko Kolinas. Tada apsisuko ir pasipustė padus.
   Badris lėtai ėjo aplink Danvortį ratu, tikrindamas matmenis. Jis suraukė antakius, delnu parėmė alkūnę, dar kažką pamatavo. Prisiartino slaugė su švirkštu. Danvortis atsiraitojo švarko rankovę.
   — Noriu, kad žinotumėte: aš tam anaiptol nepritariu, — pareiškė slaugė, durdama adatą Danvorčiui į ranką. — Judviem abiem, kaip kažin ką, dar reikėtų gulėti ligoninėje. — Ji iki galo nuspaudė švirkšto stūmoklį ir nuskubėjo atgal prie savo įrangos.
   Badris luktelėjo, kol Danvortis vėl užsiraitos rankovę, tada stumtelėjo jo ranką, dar kažką pamatavo, vėl pajudino ranką. Kolinas atnešė skenerį ir vėl pradingo, net nedirstelėjęs į Danvortį.
   Danvortis žiūrėjo į ekranus, kuriuose be paliovos mainėsi skaičiai. Jis girdėjo repetuojančius varpininkus — iš už uždarų durų jų žvanginimas skambėjo kone melodingai. Kolinas atidarė duris, ir vidun siūbtelėjo aštrus metalinis gausmas, raižęs ausį gerą valandėlę — kol vaikinukas įbogino vidun antrą įrangos lagaminą.
   Kolinas nutempė nešulį montuojančiai įrangą slaugei, o pats priėjo prie konsolės, atsistojo greta Montojos ir užsižiūrėjo į skaičius generuojančius ekranus. Danvortis jau gailėjosi nepasakęs, kad keliausiąs sėdėdamas. Kieti, nelankstūs batai spaudė kojas, jį vargino būtinybė stovėti nė nekrustelint.
   Badris vėl kažką pasakė į valdymo pulto mikrofoną, skraistės ėmė leistis, kol pasiekė grindis, šiek tiek susigarankščiuodamos. Kolinas kažką tarstelėjo Montojai; ši pakėlė akis, susiraukė ir linktelėjo, tada vėl nusigręžė į ekranus. Kolinas prisiartino prie tinklo.
   — Ką darai? — paklausė Danvortis.
   — Viena iš tų užuolaidų užkliuvo, — atsakė Kolinas. Jis apėjo aplink tinklą ir timptelėjo klostę.
   — Tvarka? — paklausė Badris.
   — Taip, — atsakė Kolinas ir atsitraukė prie durų. — Ne, palaukite. — Jis vėl prisiartino prie užtvarų. — Ar nemanote, kad reikėtų nusiimti akinius? Tam atvejui, jei kas nors netyčia pastebėtų jus išnyrant?
   Danvortis nusiėmė akinius ir įsibruko į švarko užantį.
   — Jeigu jūs negrįšite, aš keliausiu jūsų ieškoti! — pareiškė Kolinas. — Viskas, pasiruošę! — riktelėjo.
   Danvortis pažvelgė į ekranus. Juose dabar nebeįžiūrėjo nieko, tik drumstą miglą. Montoja, persisvėrusi per Badrio petį, irgi virto padūmavusiu siluetu. Ji dirstelėjo į laikrodį. Badris kažką pasakė į mikrofoną.
   Danvortis užsimerkė. Vis dar girdėjo varpininkus, skalambijančius „Kada pagaliau ateis mano Išganytojas”. Vėl atsimerkė.
   — Jau! — tarstelėjo Badris. Jis paspaudė mygtuką, o Kolinas šoko prie užtvarų, nėrė po jomis ir puolė tiesiai Danvorčiui į glėbį.

   Jie palaidojo Rozemundą kape, kurį jai buvo iškasęs prievaizdas. „Jums prireiks šitų kapų”, — vis kartojo prievaizdas — ir nesuklydo. Patys jie niekad nebūtų įstengę iškasti duobės. Visa, ką dar galėjo nuveikti — tai išnešti kūną į pievą.
   Jie paguldė ją ant žemės prie duobės. Mergaitės kūnas, susuptas į apsiaustą, atrodė neįtikėtinai liesas, sunykęs taip, kad iš jo išvis beveik nieko neliko. Dešiniosios rankos pirštai, vis dar suriesti, tarsi tebelaikytų išsprūdusį obuolį, tebuvo vien kauleliai.
   — Ar tu išklausei jos išpažintį? — paklausė Rošas.
   — Taip, — atsakė Kivrina. Jai atrodė, kad iš tikrųjų taip ir buvo. Juk Rozemundą išpažino jai savo baimes: pasisakė, kaip bijanti tamsos ir maro, ir likti viena, išpažino savo meilę tėvui ir žinojimą, kad jau niekad nebelemta jo pamatyti. Visus tuos dalykus, kurių pati Kivrina niekaip neprisiverstų išpažinti.
   Kivrina išsegė iš apsiausto sero Bloeto dovanotąją meilės segę, tvirčiau susupo Rozemundą, uždengdama galvą, o tada tėvas Rošas paėmė ją ant rankų tarsi miegantį vaiką ir įlipo į duobę.
   Išsiropšti atgal pasirodė gana keblu — Kivrinai teko įsikibti didžiulių j o rankų ir traukte ištraukti iš duobės. O maldą už mirusiąją jis pradėjo šitaip:
   — Domine, ad adjuvandum me festina.
   Kivrina sunerimusi dirstelėjo į jį. Reikia greičiau nešdintis iš čia, šmėkštelėjo mintis, reikia suskubti iškeliauti, kol dar neužsikrėtė ir jis. Tačiau ji nesustabdė jo, nebandė taisyti klaidos. Gaišti nevalia nė akimirkos.
   — Dormiunt in somno paeis, — užbaigė Rošas, paėmė kastuvą ir ėmė žerti į kapą žemes.
   Atrodė, kad šis darbas truks visą amžinybę. Kivrina protarpiais leisdavo Rošui atsipūsti, trupindama žemių gūbrį, sušalusį į vientisą masę, o tuo pačiu svarstydama, kaip toli jiems pavyktų nukeliauti iki sutemų. Juk dar net vidudienis neatėjo. Jeigu jie iškeliautų tuojau pat, įveiktų Vyčvudo girią ir, perėję Oksfordo — Bato kelią, pasiektų Vakarų Midlendų lygumą. Kelyje iki Škotijos sugaištų gal savaitę, o ten pasistengtų įsikurti Inverkaslyje arba Domoche — kurioje nors vietoje iš tų, kurių maras niekada nepasiekė.
   — Tėve Rošai, — prakalbo ji, kai tik jis ėmėsi lyginti kapą kastuvo plokštuma. — Reikia keliauti į Škotiją.
   — Škotiją? — pakartojo jis, tarytum pirmąsyk girdėdamas tokį pavadinimą.
   — Taip, — atsakė ji. — Reikia kuo skubiau trauktis iš čia. Pasiimsime asilą ir keliausime į Škotiją.
   Jis linktelėjo.
   — Tada mums reikia pasiimti sakramentus. Bet pirmiausia privalau paskambinti varpu Rozemundai, kad jos siela saugiai nukeliautų į dangų.
   Jai labai niežėjo liežuvis sakyti, kad tam jau nebėra laiko, kad iškeliauti būtina tuojau pat, nedelsiant nė akimirkos, bet ji tik linktelėjo.
   — O aš eisiu atvesti Balaamo, — pasakė ji.
   Rošas nužingsniavo į varpinę, o Kivrina tekina nubėgo į svirną, nė nelaukusi, kol jis pasieks varpinės duris. Ji nekantravo iškeliauti kuo greičiau, tiesiog dabar, šią akimirką, tarsi maras lyg kokia baidyklė tūnotų bažnyčioje, o gal alaus varykloje, o gal svirne, tik ir laukdamas tinkamos akimirkos šokti tiesiog ant jų.
   Ji perbėgo šventorių, nestabtelėdama nuskubėjo į arklidę, išvedė laukan asilą. Suskato rišti jam ant nugaros balnakrepšius.
   , Sugaudė varpas: nuaidėjo tik vienas dūžis, tada stojo tyla. Kivrina taip ir sustingo su pavarža rankoje, laukdama, kada varpas vėl ims skambėti. Moteriai — trys dūžiai, pagalvojo ji, ir čia pat suprato, kodėl nutilo varpas. Vaikui — vienas dūžis. Ak, Rozemunda.
   Ji užsegė pavažus ir pradėjo krauti į balnakrepšius mantą. Balnakrepšiai buvo per maži, viskas nesutilpo. Teks pririšti ir maišų, dingtelėjo jai. Ji pripildė pašukinį maišą avižų asilui, rieškučiomis semdama iš grūdų aruodo, ištisomis saujomis išbarstydama ant purvinų grindų; užrišo jį šiurkščia virve, kurią rado kadaruojančią Agnesės ponio garde. Virvė buvo pririšta prie pertvaros, mazgas užveržtas taip, kad Kivrinai niekaip nesisekė jo atraizgyti. Baigėsi tuo, kad jai teko bėgti į virtuvę peilio, o paskui, dar kartą — maišų, kuriuos buvo sukrovusi anksčiau.
   Ji nupjovė virvę, paskui supjaustė trumpesniais virvagaliais, numetė peilį, nuskubėjo prie asilo. Gyvulys stengėsi prakąsti skylę avižų maiše. Kivrina virvagaliais pririšo asilui prie nugaros pašaro maišą bei kitus maišus, tada išsivedė jį į kiemą ir per pievą prie bažnyčios.
   Rošo niekur nebuvo matyti. Kivrinai dar reikėjo paimti antklodžių ir žvakių, bet pirmiau ji norėjo sudėti į balnakrepšius sakramentus. Maistas, avižos, antklodės, žvakės. Ką ji galėjo užmiršti?
   Tarpduryje pasirodė Rošas. Bet — tuščiomis rankomis.
   — O kur sakramentai? — šūktelėjo jam Kivrina.
   Jis neatsakė. Valandėlę stovėjo atsirėmęs į bažnyčios duris, žiūrėdamas į Kivriną; jo veido išraiška buvo tokia pat kaip ir tada, kai atskubėjo pranešti apie prievaizdą. Bet juk jau visi išmirė, dingtelėjo Kivrinai. Nebeliko nieko, kas dar galėtų numirti.
   — Turiu eiti, paskambinti varpu, — pasakė Rošas ir pasuko per šventorių varpinės link.
   — Jau skambinai, — priminėjam Kivrina. — O laidotuvių varpams nebeturime laiko. Reikia kuo greičiau iškeliauti į Škotiją. — Ji pririšo asilą prie vartelių, sugrubusiais pirštais nevikriai maizgydama šiurkščią virvę, pasivijo Rošą ir sugriebė už rankovės. — Kas atsitiko?
   Jis atsigręžė, kone užsipuldamas ją; jo veido išraiška ją išgąsdino. Dabar jis vėl atrodė kaip tikras galvažudys, smurtautojas.
   — Privalau paskambinti mišparams, — pasakė ir, smarkiai krestelėjęs ranką, nusipurtė jos pirštus.
   Oi, ne… — pagalvojo Kivrina.
   — Dabar vidudienis, — pasakė ji. — Dar ne laikas skambinti mišparams. — Jis tik pervargęs, tikino ji save. Mes abu pervargę taip, kad jau maišosi galvoje. Ji vėl įsikabino jam į rankovę. — Eime, tėve. Jei norime iki sutemų pereiti miškus, iškeliauti reikia tuojau pat.
   — Kaip tik jau per vėlu, — atrėžė Rošas. — O aš dar nepaskambinau mišparams. Ledi Imeina supyks.
   Oi, ne, galvojo ji, ne ne ne.
   — Paskambinsiu aš, — išbėrė ji, užlįsdama jam už akių, kad sustabdytų. — O tau reikia eiti į namą ir truputį pailsėti.
   — Jau temsta, — piktai metė jis. Paskui prasižiojo, tarsi ketindamas užrikti, ir jam iš burnos kliūstelėjo kruvinų vėmalų gniutulas — tiesiai ant Kivrinos palaidinės.
   Oi ne. Oi ne ne ne ne ne ne.
   Suglumęs Rošas pažvelgė įjos permerktą palaidinę; nuožmi veido išraiška dingo kaip nebuvusi.
   — Eikš, tau reikia atsigulti, — pasakė ji galvodama: mes jau niekaip nebepajėgsime pareiti atgal iki dvaro pastato.
   — Ar aš sergu? — paklausė jis, vis dar žiūrėdamas į iškruvintą jos palaidinę.
   — Ne, — atsakė ji. — Tu tik pervargęs, tau reikia pailsėti.
   Ji nuvedė jį bažnyčios link. Rošas kluptelėjo, ir ji pagalvojo: jeigu jis pargrius, aš tikrai jo nepakelsiu. Jį įsivedė jį į bažnyčią, nugara remdamasi į sunkias duris, kad neužsitrenktų, ir pasodino prie sienos.
   — Bijau, kad darbas bus mane išvarginęs, — pasakė jis, atremdamas galvą į akmenis. — Norėčiau truputį pamiegoti.
   — Taip, pamiegok šiek tiek, — sutiko Kivrina ir, kai tik jis užsimerkė, tekina nukūrė atgal į dvarą atnešti antklodžių ir velenėlio pagalvei, kad galėtų sukurpti jam guolį. Tačiau, kai nešina patalais įpuolė į bažnyčią, Rošo, kur palikusi, neberado.
   — Rošai! — suriko ji, karštligiškai žvilgsniu skvarbydama tamsą navoje. — Kur tu?
   Atsakymo nesulaukė. Vis dar spausdama prie krūtinės patalų gniužulą, ji išlėkė laukan, tačiau Rošo nebuvo nei varpinėje, nei šventoriuje, o iki didžiojo namo jis tikrai negalėjo nueiti. Ji vėl puolė į bažnyčią ir pagaliau jį aptiko — klūpantį priešais šventosios Kotrynos statulą.
   — Tau reikia atsigulti, — pasakė, tiesdama antklodes ant grindų.
   Rošas klusniai išsitiesė guolyje; Kivrina atrėmė jo galvą į velenėlį.
   — Juk tai maras, ar ne? — paklausė jis, žiūrėdamas į ją.
   — Ne, — atsakė ji, klostydama jį lovatiese. — Tu tiktai pervargęs, štai ir viskas. Pasistenk pamiegoti.
   Jis pasivertė ant šonb, nusigręždamas nuo jos, bet, prabėgus vos kelioms minutėms, staiga atsisėdo, vėl su ta pačia nuožmia išraiška veide, ir nubloškė antklodes šalin.
   — Privalau paskambinti mišparams, — tarsi kaltindamas tėškė jis, ir Kivrina nebegalėjo padaryti nieko, nebent sutrukdyti jam atsistoti. Kai Rošas pagaliau vėl užsnūdo, ji nuplėšė kelias audeklo atraižas nuo atspurusio savosios palaidinės krašto, ir pririšo Rošo rankas prie pertvaros su Nukryžiuotuoju.
   — Tik nedaryk jam šito, — sukuždėjo Kivrina. Nė pati to nejausdama kartojo ir kartojo be paliovos: — Prašau! Prašau! Tiktai neleisk, kad jam šitaip atsitiktų!
   Rošas atsimerkė.
   — Be jokios abejonės, Dievas turi išgirsti šitokią karštą maldą, — ištarė jis ir nugrimzdo jau į gilesnį, ramesnį miegą.
   Kivrina išskubėjo laukan, nukrovė nuo asilo daiktus, atrišo jį, susirinko maišus su maistu bei žibintą, įsinešė viską vidun. Rošas vis dar miegojo. Kivrina dar kartą ištykino iš bažnyčios, nuskubėjo per kiemą, pasėmė kibirą vandens iš šulinio.
   Neatrodė, kad Rošas būtų pabudęs, bet, kai Kivrina išgręžė sumirkytą vandenyje altoriaus užtiesalą ir ėmė šluostyti juo jam kaktą, Rošas neatsimerkdamas ištarė:
   — O aš jau maniau, kad tu išėjai.
   Ji nušluostė jam prie lūpų pridžiūvusį kraują.
   — Be tavęs aš nekeliausiu į Škotiją.
   — Ne į Škotiją, — pasakė jis. — Į dangų.
   Ji truputį užkando sužiedėjusios duonos ir sūrio iš maisto atsargų maišo. Tada pabandė numigti pati, bet buvo pernelyg šalta. Kai Rošas per miegus pasisuko ir giliai atsiduso, ji aiškiai matė iš burnos plūstelėjusį garų debesėlį.
   Kivrina užsikūrė laužą. Ištraukiojo artimiausios lūšnelės tvoros mietus, sukrovė priešais pertvarą su Nukryžiuotuoju ir uždegė, bet bažnyčia tuojau pat prisipildė dūmų, nors duris ji paliko plačiai atlapotas. Rošas sukosėjo ir vėl apsivėmė. Šįsyk — beveik vien krauju. Kivrina užgesino ugnį ir dar dusyk sulakstė į kaimą — parnešė tiek kailių ir antklodžių, kiek pavyko surasti, iš jų visų susuko lyg ir lizdą.
   Naktį Rošui pakilo temperatūra. Jis išspardė apklotus ir kažką baubė; žodžių Kivrina beveik visai nesuprato, nors kartą jis užriko visai aiškiai: „Keliauk, kad tave galai!” — ir nuolat piktai kartojo: „Temsta, jau temsta!”
   Kivrina susirinko žvakes nuo altoriaus ir nuo pertvaros su Nukryžiuotuoju, sustatė jas priešais šventosios Kotrynos statulą. Kai Rošas kliedėdamas ėmė ypač primygtinai skųstis tamsa, ji uždegėjas visas, o jį vėl užklostė. Tai trupučiuką padėjo.
   Temperatūra jam vis labiau kilo, jis drebėjo visu kūnu, kalendamas dantimis, negelbėjo nė visa ant jo suverstų kailių kaugė. Kivrinai dingojosi, kad jo oda jau tamsėja, kad jau trūkinėja kraujo indai. O, tiktai ne šitai… Nedaryk to… Prašau.
   Rytąjo būklė truputį pagerėjo. Odos dar nemargino kraujosruvos — tik mirgančioje žvakių šviesoje ji pasirodė išmušta dėmėmis. Netgi temperatūra šiek tiek krito; visą rytą ir didžiąją popietės dalį Rošas kietai miegojo ir nė karto nevėmė. Nelaukdama, kol sutems, Kivrina išsiskubino parnešti dar vandens.
   Kartais pasitaikydavo, kad žmogus nei iš šio, nei iš to pasveikdavo. Kai kuriuos išgelbėdavo maldos. Ne visi užsikrėtušieji mirdavo. Mirtingumas nuo pneumoninio maro siekė tik devyniasdešimt procentų.
   Kai Kivrina grįžo su vandeniu, jis buvo pabudęs, gulėjo neryškios, padūmavusios šviesos drūžėje. Ji atsiklaupė priėjo, prikišo prie lūpų puodelį vandens ir kilstelėjo jo galvą, kad jis galėtų atsigerti.
   — Tai mėlynoji liga, — ištarė jis, kai ji vėl nuleido jo galvą ant patalų.
   — Tu nemirsi, — atsakė ji. Devyniasdešimt procentų. Tik devyniasdešimt procentų.
   — Privalai išklausyti mano išpažintį.
   Ne. Jam nevalia mirti, jokiu būdu. Jeigu jis mirs, ji liks čia visiškai viena. Nebepajėgdama ištarti nė žodžio, ji tik papurtė galvą.
   — Atleisk man, Tėve, aš labai nusidėjau, — pradėjo jis lotyniškai.
   Jis visai nenusidėjo. Jis slaugė ligonius, duodavo nuodėmių išrišimą mirštantiems, laidojo mirusius. Tai pats Dievas turėtų melsti atleidimo.
   — …aš labai nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais. Pykau ant ledi Imeinos. Aprėkiau Maisrę. — Jis nurijo seilę. — Mane apniko kūniškos mintys apie Viešpaties šventąją.
   Kūniškos mintys.
   — Nuolankiai prašau Dievo atleidimo, ir tu, Tėve, dovanok man, jei manai, kad esu vertas.
   Nėra už ką tau atleisti, norėjo sakyti ji. Tavo nuodėmės — visai ne nuodėmės. Kūniškos mintys. Mes pjaustėme Rozemundą, mes užtverėme kelią į kaimą niekuo dėtam berniukui, mes palaidojome šešių mėnesių kūdikį. Tai pasaulio pabaiga. O tokiu atveju viena kita kūniška mintis tikrai leistina.
   Ji bejėgiškai kilstelėjo ranką, nevaliodama ištarti atleidimo žodžių, bet jis, rodos, to nepastebėjo.
   — O mano Dieve, — ištarė, — nuoširdžiai gailiuosi dėl visko, kuo Tave įžeidžiau.
   Tave įžeidžiau. Juk tu — Viešpaties šventasis, norėjo sakyti ji jam, o kurgi Jis, po velnių? Kodėl Jis neatskuba tavęs gelbėti?
   Aliejaus nebebuvo. Kivrina pamirkė pirštus vandenyje, paženklino kryžiaus ženklu jam akis ir ausis, nosį ir bumą, ir delnus, tuos pačius delnus, kurie laikė jos ranką kai merdėjo ji.
   — Quid quid deliąuiste, — ištarė jis; ji dar kartą pamirkė pirštus vandenyje, nubrėžė kryžiaus ženklą jam ant kulnų.
   — Libera nos, ąuaesumus, Domine, — pasufleravo jis.
   — Ab omnibus malis, — pratęsė Kivrina, — praeteritis, praesentibus, et futuris. — Išvaduok mus, meldžiame Tave, o Viešpatie, nuo bet kokio blogio praeityje, dabartyje ir ateityje.
   — Perducat te ad vitam aeternam, — sušnibždėjo jis.
   Ir suteik amžinąjį gyvenimą.
   — Amen, — ištarė Kivrina ir pasilenkė šluostyti jam iš burnos pliūptelėjusio kraujo.
   Jis vėmė ištisą naktį ir didžiąją kitos dienos dalį; pavakary galiausiai neteko sąmonės, kvėpavo negiliai, stabčiodamas. Kivrina sėdėjo greta jo ir be paliovos šluostė kaktą.
   — Tik nemirk, — kalbėjo ji, kai jo kvėpavimas užstrigdavo; paskui jis vėl atsikvėpdavo, dar sunkiau, švarkšdamas. — Tiktai nemirk. Ką aš darysiu be tavęs? Juk liksiu vienui viena.
   — Tu neturėtum likti čia, — ištarė jis. Akių vokai vos vos kilstelėjo. Akys buvo pasruvusios krauju, išvirtusios.
   — Maniau, tu miegi, — apgailestaudama pasakė ji. — Nenorėjau tavęs pažadinti.
   — Privalai grįžti į dangų, — kalbėjo jis, — ir melstis už mano sielą skaistykloje, kad jai netektų užtrukti ten ilgai.
   Skaistykla. Tarsi Dievas dar galėtų versti jį kentėti ilgiau, nei jau iškentėjo, dar būdamas gyvas.
   — Tau neprireiks mano maldų, — pasakė ji.
   — Privalai grįžti ten, iš kur atėjai, — atkakliai tvirtino jis. Kilstelėjo ranką, vangiai pamojo sau prieš veidą, tarsi mėgindamas prisidengti nuo smūgio.
   Kivrina sugavo jo ranką, bet švelniai, baimindamasi, kad nuo prisilietimo jos neišmuštų kraujosruvomis, ir priglaudėjo delną sau prie skruosto.
   Privalai grįžti ten, iš kur atėjai. Taip ir padaryčiau, jei tik galėčiau, galvojo ji. Kažin, kiek dienų jie laikė tinklą atidarytą, kol neteko paskutinės vilties? Keturias? O gal savaitę? Galbūt tinklas vis dar atidarytas iki šiol? Gali būti ir taip, juk ponas Danvortis neleis jiems uždaryti tinklo tol, kol neužges paskutinė vilties kibirkštėlė. Tačiau vilties nebėra jokios, pagalvojo ji. Aš — ne 1320-uosiuose. Aš — čia, sulaukusi pasaulio pabaigos.
   — Negaliu, — pasakė ji. — Nežinau kelio.
   — Privalai pamėginti prisiminti, — pasakė Rošas, ištraukė ranką išjos delnų ir vėl pamojavo. — Agnesė, išsišakojo.
   Jis vėl kliedi, dingtelėjo Kivrinai, ir ji atsiklaupė pabūgusi, kad jis tuojau vėl mėgins keltis.
   — Ten tu nukritai, — kalbėjo jis; viena ranka parėmė antrosios alkūnę, kad būtų tvirčiau, ir Kivrina tik dabar susizgribo, kad jis stengiasi parodyti kryptį. — Išsišakojo.
   Išsišakojimo.
   — Kas ten yra, prie kelio išsišakojimo? — paklausė ji.
   — Ta vieta, kur suradau tave, kai nukritai iš dangaus, — atsakė jis, jo rankos nusviro.
   — Aš visąlaik maniau, kad mane surado Gavynas.
   — Taip, — pasakė jis, tarsi jos žodžiuose nebūtų įžvelgęs jokios prieštaros. — Sutikau j į pakeliui, kai gabenau tave į dvarą.
   Jis sutiko Gavyną pakeliui.
   — Tai ta vieta, kur pargriuvo Agnesė, — pridūrė jis, stengdamasis padėti jai prisiminti. — Tada, kai keliavome rinkti bugienių.
   Kodėl gi iškart man nepasakei, kad esame teisingoje vietoje? — pagalvojo Kivrina, bet tuoj pat sumojo priežastį. Juk Rošas tuo metu tampėsi su asilu, kuris ėmė spyriotis kalvos viršūnėje ir nė už ką nebenorėjo žengti nė žingsnio į priekį.
   Tai todėl, kad kartąjau matė išnyrant mane iš niekur, susizgribo ji. Dabar ji jau žinojo: tai Rošas stovėjo pasilenkęs prie jos laukymėlėje, tai jis žvelgė į ją, gulinčią su užmesta ant veido ranka. Juk aš girdėjau jį alsuojant, prisiminė ji. Mačiau jo pėdos įspaudą.
   — Privalai grįžti į tą vietą, o iš ten — atgal į dangų, — dar pasakė jis ir užmerkė akis.
   Jis matė ją išsmunkant pro plyšį, jis priėjo ir stovėjo greta jos, kol ji gulėjo užsimerkusi, jis užkėlė ją ant savo asilo, kai ji pasiligojusi prarado nuovoką. O ji nieko net neįtarė! Nieko nesuprato net tada, kai išvydo jį bažnyčioje, netgi tada, kai Agnesė pasakė, kad jis mano, jog ji — šventoji.
   Tai todėl, kad Gavynas visiems tvirtino, esą suradęs ją jis. Gavynas, užkietėjęs pagyrų puodas, nesvajojąs apie nieką kitką, tik kaip padaryti įspūdį ledi Elivysai.
   — Aš suradau tave ir pargabenau čionai, — porino jis — ir tikriausiai net nemanė meluojąs. Kaimelio kunigas, šiaip ar taip, — tas pats, kas niekas. Ir visą tą laiką, kol sirgo Rozemundą, kai Gavynas išjojo į Batą, kai plyšys atsivėrė ir vėl užsivėrė, amžiams, — visą tą laiką Rošas žinojo, kur yra ta vieta.
   — Nėra reikalo manęs laukti, — pasakė jis. — Neabejoju, jie tavęs ilgisi ir laukia sugrįžtant.
   — Nutilk, — švelniai ištarė ji. — Pasistenk užmigti.
   Jis vėl nugrimzdo į neramų snaudulį, jo rankos be paliovos judėjo, vis dar mėgindamos rodyti kryptį, pašiodamos antklodes. Jis nubloškė į šalį patalus ir siektelėjo slėpsnų. Vargšas žmogus, galvojo Kivrina, nejaugi jam teks išragauti visus pažeminimus?
   Ji sudėjo jo rankas atgal jam ant krūtinės ir užklojo, bet jis stūmė apklotus nuo savęs, pasikėlė sutanos kraštą virš kelnių. Stvėrėsi už tarpkojo, bet tuoj pat sudrebėjęs jį paleido; kažkodėl šis judesys Kivrinai priminė Rozemundą.
   Ji suraukė antakius. Jis juk vėmė krauju. Tai, o taip pat ir lygis, kurį pasiekė epidemija, piršo mintį, kad Rošas susirgo pneumoniniu maru; be to, nuvilkdama jo apsiaustą, bubonų pažastyse ji tikrai nematė. Kivrina atmetė į šalį jo sutanos kraštą, atidengdama grubaus audimo vilnones kelnes. Šios standžiai veržė jo juosmenį, susiraizgiusios su ilgais albos skvernais. Kivrina suvokė niekad nepajėgsianti nusmaukti kelnių, nepakėlusi paties kūno, o storos, vatalinu pamuštos medžiagos prisigarankščiavę buvo tiek daug, kad ji ničnieko nematė.
   Ji švelniai uždėjo delną Rošo ant šlaunies, dar nepamiršusi, kokia jautri buvo Rozemundos ranka. Rošas krūptelėjo, bet neatitoko; Kivrina slystelėjo ranką po apdaru, tik vos vos liesdama audeklą. Šis buvo karštas.
   — Atleisk, — sukuždėjo ji ir kyštelėjo delną jam tarp kojų.
   Rošas suklykė ir konvulsyviai sutrūkčiojo, keliai staigiai šoktelėjo aukštyn, bet Kivrina buvojau atšlijusi, ranka nevalingai prisidengusi bumą. Bubonas buvo milžiniškas ir toks karštas, kad ji kone apsvilo pirštus. Prapjauti jį reikėjo bene prieš kelias valandas.
   Rošas taip ir nepabudo, netgi nuo savo paties klyksmo. Jo veidą išmušė dėmės, kvėpavo jis ritmingai, garsiai švarkšdamas. Kūnui konvulsyviai sutrūkčiojus, apklotai vėl nuslydo į šalis. Kivrina pasilenkė ir vėl jį apklostė. Jo keliai dar kartą kilstelėjo, bet jau nebe taip aštriai, tad Kivrina kaip įmanydama jį apkamšė, tada pasiėmė paskutinę žvakę nuo pertvaros su Nukryžiuotuoju, įstatė į žibintą ir uždegė nuo žvakės, mirgančios prie šventosios Kotrynos kojų.
   — Luktelėk valandėlę, tuojau grįšiu, — pažadėjo ji ir nuskubėjo nava prie durų.
   Nors jau vakarėjo, šviesa lauke plykstelėjo į akis taip, kad Kivrina sumirksėjo. Apniūkusiu dangumi plaukė žemi debesys, vėjo beveik nebuvo, atrodė, kad lauke netgi šilčiau nei bažnyčioje. Kivrina tekina nuskubėj o į dvarą, atvirą žibinto šoną pridengusi viena ranka.
   Svirne ji surado aštrų peilį. Tą patį, kuriuo pjaustė virvę, kai ruošė mantą kelionei. Tačiau prieš mėginant perrėžti buboną, peilį būtinai reikėjo sterilizuoti. O prapjauti išsipūtusį limfinį mazgą būtina anksčiau, nei šis pratrūks pats. Slėpsnose susiformavę bubonai paprastai būdavo grėsmingai arti šlaunies arterijos. Tad, jam pratrukus, jei Rošas tuojau pat mirtinai ir nenukraujuotų, visi nuodai patektų tiesiai į kraujotaką. Dievulėliau, prapjauti jį reikėjo bent prieš kelias valandas.
   Ji nuskubėjo tarp svirno ir ištuštėjusio kiaulių gardo, tekina įpuolė į kiemą. Arklidės durys buvo atviros, Kivrina išgirdo kažką bruzdant viduje. Jai net širdis šoktelėjo.
   — Kas ten? — riktelėjo ji, iškeldama žibintą.
   Viename iš gardų buvo įsitaisiusi prievaizdo karvė, ji grumšnojo papiltas avižas. Išgirdęs žingsnius, gyvulys pakėlė galvą, sumūkė ir klupinėdamas tekinas leidosi prie Kivrinos.
   — Neturiu laiko, — mestelėjo Kivrina, nuo susipynusio virvių raizginio pasičiupo peilį ir išlėkė laukan. Karvė nerangiai nusekė jai iš paskos, vilkdama perpildytą tešmenį ir gailiai mukdama.
   — Pasitrauk! — aprėkė karvę Kivrina, vos tramdydama ašaras. — Privalau tučtuojau jį gelbėti, kitaip jis mirs.
   Ji apžiūrėjo peilį. Šis buvo aplipęs purvais. Purvinas buvojau tada, kai ji surado jį virtuvėje, o paskui, džyrindama virves, ji pati numesdavo jį bet kur, tiesiog į mėšlą ir purvyną, susikaupusį ant svirno grindų.
   Ji nuskubėjo prie šulinio ir stvėrė kibirą. Vandens jame teliūskavo gal vos per sprindį ant paties dugno, o ir tas pats buvo jau pasidengęs plonyte ledo luobele. Tas lašas net peilio neapsemtų, o jeigu dar imtųsi kurti ugnį ir vandenį virinti, Kivrina sugaištų ištisą amžinybę. O laiko ji išvis nebeturėjo. Bubonas netgi dabar galėjo jau būti pratrukęs. Išeitis — alkoholis, tačiau vyno irgi nebebuvo — jie išlaistė visą, prapjaudami bubonus ir teikdami paskutiniuosius sakramentus mirštantiems. Kivrinai staiga dingtelėjo, kad dvasininkas Rozemundos buduare buvo pasidėjęs butelį.
   Karvė ėmė trintis į ją snukiu.
   — Ne, — griežtai tarė gyvuliui Kivrina ir pastūmė dvaro pastato duris, žibintą laikydama rankoje.
   Prieškambaryje buvo tamsu, bet menėje pro siaurus langus vidun sklido dienos šviesa; ilgos, dulkėmis mirgančios šviesos drūžės krito ant išvėsusios ugniavietės, aukštojo stalo ir krūvos obuolių, kuriuos Kivrina išbėrė čia iš maišo.
   Žiurkės net nebandė sprukti. Kai Kivima įėjo vidun, jos tik sužiuro į ją, trūkčiodamos mažomis juodomis ausytėmis, ir tuoj pat vėl kibo doroti obuolius. Ant stalo jų susirinko bene tuzinas, o viena įsitaisė ant Agnesės trikojės kėdutės; smulkias letenėles laikė prikišusi prie snukučio, tarytum melsdamasi.
   Kivrina pasidėjo žibintą ant grindų.
   — Nešdinkitės, — ištarė.
   Žiurkės ant stalo nebesiteikė net pažvelgti į ją. Tik toji, besimeldžianti, nudelbė Kivriną vertinančiu žvilgsniu, tarsi įsibrovėlė čia būtų kaip tik ji.
   — Dinkite iš čia! — užriko Kivrina ir tekina pasileido prie stalo.
   Bet žiurkės vis vien nebėgo. Dvi tik pasitraukė už druskinės, o dar viena dunkstelėjo ant stalo obuolį, kurį laikė letenėlėse. Obuolys nusirito per stalo kraštą ir nukrito ant vikšriais išklotų grindų.
   Kivrina iškėlė peilį.
   — Nešdinkitės… — Ji tvojo peiliu per stalą, žiurkės iškriko į šalis, — …iš čia. — Ji vėl pakėlė peilį. Tada vienu mostu nužėrė obuolius ant grindų, šie dunksėdami nusirito į vikšrius. Apstulbinta, o gal ir išsigandusi, žiurkė, tupėjusi ant Agnesės kėdutės, nuvirvėjo tiesiog Kivrinos link. — Dink. Iš. Čia. — Ji sviedė peilį į žiurkę; ši tučtuojau nėrė po kėde ir tuoj pat pradingo vikšriuose.
   — Nešdinkitės visos iš čia, — ištarė Kivrina ir užsidengė veidą delnais.
   „Mūūūū,” — iš prieškambario atsiliepė karvė.
   — Tai tik liga, — visa tirtėdama sukuždėjo Kivrina, neatitraukdama rankų nuo burnos. — Niekas dėl to nekaltas.
   Ji vėl pakėlė peilį ir žibintą. Karvė, bandžiusi įsibrauti pro duris vidun, įstrigo pusiaukelėje ir ėmė gailiai mykti.
   Numojusi ranka į įstrigusią karvę, Kivrina nuskubėjo į buduarą, stengdamasi nekreipti dėmesio į mažų kojyčių trepsenimą virš galvos. Kambaryje tvyrojo ledinis šaltis. Vaškuota drobė, kuria Elivysa buvo užtaisiusi langą, atsiknojo ir dabar plakėsi, laikydamasi tik už vieno kampo. Lovos baldakimas vienoje pusėje buvo nuplėštas — ten į jį bandė kabintis ir keltis dvasininkas — nuovėlomis kimštas čiužinys kadaravo beveik išslydęs iš lovos. Iš po lovos sklido kažkokie prislopinti garseliai, bet Kivrina nė nebebandė žiūrėti, kas juos skleidžia. Skrynia lovos kojūgalyje žiojėjo atvira, jos dangtis rėmėsi į lovos kraštą. Skrynioje gulėjo tvarkingai sulankstytas purpurinis dvasininko apsiaustas.
   Vyno butelis buvo nuriedėjęs po lova. Kivrina plojosi ant grindų ir ėmė grabaliotis jo palovyje. Užkliudė pirštais butelį, šis pasirito dar toliau. Kivrinai teko pačiai rangytis į palovį, kad pagaliau jį pasiektų.
   Butelio kamštis buvo iššokęs — galbūt tada, kai ji pati andai paspyrė butelį po lova. Kakliukas vis dar buvo lipnus nuo išdžiūvusio vyno likučių.
   — Oi, ne… — beviltiškai tarstelėjo Kivrina ir ilgą valandėlę tiesiog sėdėjo, rankose laikydama tuščią butelį.
   Bažnyčioje vyno nebeliko nė lašo. Rošas sunaudojo visą laidotuvių apeigoms.
   Staiga Kivrina prisiminė tą butelį, kurį jis buvo davęs jai Agnesės keliukui gydyti. Kivrina vėl pasirangė po lova ir ranka ėmė atsargiai grabalioti lovos lentą, baimindamasi užkliudyti ir išversti butelį. Niekaip nebeprisiminė, kiek vyno jame dar buvo likę, bet viso lyg ir tikrai nespėjo sunaudoti.
   Kad ir kaip atsargiai grabinėjo, butelį vis vien užkliudė ir vos neapvertė; pasvirusį dar spėjo pastverti už plataus kakliuko. Kivrina iššliaužė iš palovio ir atsargiai pakratė butelį. Šis tebebuvo puspilnis. Užsikišusi peilį už palaidinio diržo, Kivrina pasičiupo dvasininko apsiaustą ir nudundėjo laiptais žemyn. Žiurkės jau buvo grįžusios doroti obuolių, bet šį kartą išsilakstė, vos Kivrina spėjo užkelti koją ant laiptų; Kivrina nė nebebandė dairytis, kur jos nulindo.
   Karvė jau buvo pusiau prasispraudusi pro prieangio duris — ir patikimai užblokavusi Kivrinai kelią išeiti. Kivrina pasidėjo visus nešulius ant grindų, nužėrusi vikšrius, kad butelį galėtų pastatyti ant lygaus plikų grindų plotelio, ir stumte išstūmė karvę laukan; gyvulys visą tą laiką nesiliovė gailiai mūkti.
   Vos išgrūsta į lauką, karvė tuoj pat vėl ėmė taikytis prisišlieti prie Kivrinos.
   — Ne, — tarstelėjo ši. — Nėra kada.
   Vis dėlto ji nubėgo į svirną, užsiropštė į stoginę ir numetė žemyn glėbelį šiaudų. Tada suglobusi visus daiktus paknopstom nubėgo atgal į bažnyčią.
   Rošas buvo praradęs sąmonę. Stambus jo kūnas tysojo paslikas, atsipalaidavęs. Kojos buvo plačiai praskėstos, rankos gulėjo prie šonų delnais aukštyn. Pažiūrėjęs galėjai pamanyti, kad jį kažkas parbloškė smūgiu. Kvėpavo jis sunkiai, pūtuodamas — veikiausiai dar ir dėl krečiančio drebulio.
   Kivrina užklojo jį sunkiu purpuriniu apsiaustu.
   — Sugrįžau, Rošai, — ištarė ir patapšnojo suglebusią jo ranką bet jis nė nekrustelėjo, tikriausiai negirdėjo.
   Kivrina nuėmė žibinto gaubtą ir nuo liepsnelės uždegiojo visas žvakes. Liko vos trys ledi Imeinos žvakės, o ir tos pačios — jau pusiau sutirpusios. Kivrina uždegė ir visas žvakes su vikšrio šerdies dagtimis, ir storą lajinę žvakę, pastatytą šventosios Kotrynos nišoje, visas sustatė kaip įmanydama arčiau Rošo kojų, kad geriau matytų.
   — Man teks nusmaukti tau kelnes, — pasakė ji, atmesdama apklotą. — Privalau prapjauti buboną. — Ji atrišo apibrizgusį, kelnes prilaikantį virvagalį; Rošas nuo jos prisilietimo net nekrūptelėjo, tik tylutėliai sudejavo, ir tai nuskambėjo kone kaip pritarimas.
   Kivrina timptelėjo kelnes, stengdamasi nusmaukti jas ant klubų, paskui iš apačios stipriai patraukė klešnes, tačiau kelnės buvo pernelyg glaudžiai apgulusios jo kojas. Niekur nedingsi: teks jas tiesiog perpjauti.
   — Dabar perpjausiu tavo kelnes, — pranešė Kivrina, ropodama atgal ten, kur buvo palikusi peilį ir vyną. — Pažadu, pasistengsiu tau neįbrėžti. — Ji pauostė butelio kakliuką, trūktelėjo mažytį gurkšnelį ir čia pat užspringo. Gerai. Vynas senas ir pakankamai stiprus. Kivrina užpylė jo ant peilio ašmenų, nutrynė juos į savo koją užpylė dar šlakelį — taupydama, kad liktų kuo dezinfekuoti žaizdą kai prapjaus buboną.
   — Beata… — sukuždėjo Rošas, ranka vėl grabaliodamasis slėpsnų.
   — Viskas gerai, — pasakė Kivrina. Ji tvirtai įsitvėrė kelnių klešnės ir peiliu ėmė džyrinti vilną. — Žinau, dabar tau skauda, bet aš tuojau prapjausiu buboną. — Ji abiem rankomis ėmė plėšti šiurkščią medžiagą, tempdama į abi puses: laimė, ši, kad ir bjauriai dryksdama, vis dėlto plyšo. Rošas vėl pritraukė kelius prie krūtinės. — Ne, ne, ištiesk kojas, — meldė Kivrina, stengdamasi jėga prispausti jo kelius prie grindų. — Man reikia prapjauti buboną!
   Jai niekaip nesisekė priversti jo ištiesti kojų. Tad valandėlei paliko viską kaip yra ir pabaigė per pusę plėšti kelnių klešnę, pakišusi ranką jam po koja ir smaukdama šiurkščią vilną iki pat viršaus, kad apnuogintų visą buboną. Šis buvo bene dvigubai didesnis nei Rozemundos ir jau visai juodas. Reikėjo prapjauti jį prieš kelias valandas… ar dienas.
   — Rošai, prašau, ištiesk kojas, — meldė ji, užgulusi jo kelius visu svoriu. — Būtinai reikia prapjauti maro skaudulį!
   Rošas neatsakė. Kivrina abejojo, ar jis išvis gali atsakyti. Visai tikėtina, kad raumenys susitraukinėjo savaime, nevalingai, panašiai kaip ir vyskupo dvasininko, tačiau Kivrina negalėjo laukti, kol spazmas, jei tai tikrai buvo spazmas, praeis. Bubonas galėjo pratrūkti bet kurią akimirką.
   Ji valandėlei atsitraukė, paskui atsiklaupė priėjo pėdų ir ėmė lėtai tiesti ranką, gniauždama joje peilį. Rošas sudejavo, ir ji atitraukė peilį, bet paskui vėl ėmė pamažu, kuo atsargiausiai stumti jį pirmyn, kol pagaliau ašmenys palietė buboną.
   Rošo spyris pataikė jai tiesiai į šonkaulius, nublokšdamas keturpėsčią. Peilis iškrito jai iš rankos ir žvangėdamas nuslydo akmeninėmis grindimis. Nuo smūgio Kivrinai užgniaužė kvapą, ji liko gulėti, kliūvančiais, skausmingais gurkšniais stengdamasi įtraukti į plaučius oro. Kiek atitekusi, bandė atsisėsti. Tačiau dešinįjį šoną pervėrė toks skausmas, kad ji vėl susmuko, susigriebusi už šono.
   Rošas vis dar klykė — pratisu, laibu, nepakeliamu balsu tarsi kankinamas gyvulys. Kivrina atsargiai persivertė ant kairiojo šono, tvirtai prispaudusi delną prie šonkaulių — norėjo jį matyti. Rošas siūbavo visu kūnu lyg vaikas, vis dar nesiliaudamas rėkti, kelius pritraukęs prie krūtinės. Bubono Kivrina taip ir neįžiūrėjo.
   Ji pabandė pasikelti, delnu įsirėmusi į akmenines grindis; pusiausėda lėtai prisitraukė ranką, pagaliau atsirėmė abiem ir pamažu atsiklaupė. Neištvėrė neriktelėjusi — tik tyliai sukūkčiojo, jos balsą visiškai nustelbė Rošo riksmas. Ko gero, nuo tokio spyrio jai bus lūžę keli šonkauliai. Kivrina spjovė sau ant rankos, baimindamasi išvysianti seilėse kraujo krešulius.
   Šiaip taip atsiklaupusi, ji valandėlę kiūtojo, prisėdusi kulnus, grumdamasi su skausmu.
   — Atleisk, — sukuždėjo vos girdimai. — Nenorėjau, kad tau skaudėtų.
   Ji keturpėsčia pusiau nušliaužė, pusiau nuropojo arčiau jo, ramstydamasi dešiniąja ranka. Judėdama buvo priversta giliau kvėpuoti, o sulig kiekvienu įkvėpimu šoną perverdavo skausmas.
   — Viskas gerai, Rošai, — sušnibždėjo ji. — Aš ateinu. Ateinu.
   Vos išgirdus jos balsą, jo kojos vėl konvulsyviai susitraukė; Kivrina pasuko į šoną, ropojo tarp jo ir šoninės sienos, kur jis negalėjo pasiekti. Spirdamas Rošas parvertė vieną iš šventosios Kotrynos žvakių — greta jo pasiliejo tižus vaško klanelis, kuriame vis dar plazdėjo liepsnelė. Kivrina vėl pastatė aptirpusią žvakę ir uždėjo ranką Rošui ant peties.
   — Tššš, Rošai, — ištarė. — Dabar jau viskas gerai. Aš jau čia.
   Jis liovėsi rėkęs.
   — Atleisk, — kalbėjo ji, pasilenkusi prie pat jo. — Visai nenorėjau, kad tau skaudėtų. Norėjau tik prapjauti buboną.
   Jis dar labiau pritraukė kelius prie krūtinės. Kivrina paėmė raudonąją žvakę ir prikišo prie apnuogintos jo nugaros. Dabar jau pamatė ir buboną — kietą ir visiškai juodą žvakės šviesoje. Pasirodo, jai nepavyko jo nė pradurti. Kivrina pakėlė žvakę aukščiau ir apsidairė peilio. Krisdamas jis nužvangėjo lyg ir antkapio kryptimi. Kivrina ištiesė žvakę tenlink, vildamasi, kad mirgančios liepsnelės šviesoje galbūt blykstelės metalas. Bet nieko nepamatė.
   Ji pradėjo pamažėle stotis, judėdama labai atsargiai, kad išvengtų skausmo, bet, jau beveik išsitiesusią, pervėrė toks skausmingas dūris, kad ji suriko ir susirietė dvilinka.
   — Kas atsitiko? — paklausė Rošas. Jo akys buvo atmerktos, iš lūpų kampučio virvėjo plonytė kraujo srovelė. Tikriausiai klykdamas susikandžiojo liežuvį, — dingtelėjo Kivrinai. — Ar aš tave užgavau?
   — Ne, — atsakė ji, vėl klaupdamasi greta jo. — Ne. Tu manęs neužgavai. — Ji apšluostė jam lūpas savo palaidinės rankove.
   — Tu privalai, — ištarė jis, bet, vos prasižiojo, iš burnos vėl ėmė sroventi kraujas. Jis gurktelėjo. — Privalai sukalbėti maldą mirštančiajam.
   — Ne, — atsakė ji. — Tu nemirsi. — Ji vėl apšluostė jam lūpas. — Bet aš privalau prapjauti tau buboną, kol dar nepratrūko.
   — Nereikia… — sukuždėjo jis, bet ji nesuprato, ar reikia suprasti: nepjauk bubono, ar tiesiog: nenueik. Jis stipriai sukando dantis, bet kraujas sunkėsi tarp jų. Pasiremdama Kivrina atsisėdo, stengdamasi nesuaimanuoti, ir pasiguldė jo galvą sau ant kelių.
   — Reąuiem aeterrtam dona eis, — ištarė jis ir sugargaliavo, — et lux perpetua.
   Jam kraujavo gomurys. Kivrina kilstelėjo jo galvą aukštėliau, pakišo po ja raudonąją lovatiesę, vėl apšluostė jam lūpas ir smakrą palaidinės kraštu. Tačiau šis buvojau permirkęs krauju. Ji ištiesė ranką prie jo albos skverno.
   — Nereikia… — sukuždėjo jis.
   — Aš niekur neinu, — pasakė ji. — Aš čia.
   — Pasimelsk už mane, — paprašė jis, dar bandydamas suglausti delnus ant krūtinės. — Griuvena… — Jis užspringo žodžiu, kurį bandė tarti, ir sugargaliavo.
   — Reąuiem aeternarh, — atitarė Kivrina. Ji pati suglaudė delnus. — Reąuiem aeternam dona eis, Domine, — kalbėjo toliau.
   — Et lux… — ištarė jis.
   Raudonoji, greta Kivrinos mirgėjusi žvakė mirktelėjo paskutinį kartą ir užgeso, plūstelėjo aštrus dūmų kvapas. Kivrina apžvelgė kitas. Liko vos viena, paskutinioji iš vaškinių ledi Imeinos žvakių, o ir ta pati jau buvo sutirpusi beveik iki laikiklio krašto.
   — Et lux perpetua, — tarė Kivrina.
   — Luceat eis, — pridūrė Rošas. Jis nutilo ir apsilaižė kruvinas lūpas. Liežuvis buvo sutinęs, nejudrus. — Dies irae, dies illa. — Jis vėl nutilo ir bandė užsimerkti.
   — Nebeversk jo šito kentėti, — sukuždėjo Kivrina angliškai. — Prašau, nebereikia. Tai neteisinga.
   — Beata... — Jai pasirodė, kad jis ištarė kaip tik tai; ji pabandė prisiminti kitą maldos eilutę, bet ši prasidėjo ne žodžiu „palaimintoji”.
   — Ką? — ji pasilenkė arčiau jo.
   — Paskutiniosiomis dienomis… — bandė sakyti jis; žodžiai vėlėsi, sutinęs liežuvis trukdė kalbėti.
   Kivrina pasilenkė dar arčiau.
   — …baiminausi, kad Dievas visiškai mus apleis, — pridūrė jis.
   Taip Jis ir padarė, pagalvojo Kivrina. Nušluostė Rošui lūpas ir smakrą savo palaidinės skvernu. Taip Jis ir padarė.
   — Bet, būdamas didžiai gailestingas, Jis to nepadarė, — Rošas vėl gurktelėjo. — Jis atsiuntė mums savo šventąją.
   Jis kilstelėjo galvą ir užsikosėjo; iš burnos pliūptelėjo kraujas ant jų abiejų, permerkdamas jam krūtinę, o jai — kelius. Kivrina karštligiškai puolė šluostyti kraują, stengdamasi išlaikyti Rošo galvą pakeltą, bet per ašaras nebematė, ką daranti.
   — Bet iš manęs — jokios naudos, — pasakė ji, braukdama ašaras.
   — Kodėl tu verki? — paklausė jis.
   — Tu išgelbėjai man gyvybę, — pasakė ji ir sukūkčiojusi kone užspringo. — O išgelbėti tavosios aš negaliu.
   — Kiekvienam skirta mirti, — pasakė Rošas. — Ir išgelbėti jų negali niekas, netgi Kristus.
   — Žinau, — atsakė ji. Pasikišo po smakru delną, mėgindama sugaudyti tyškančias ašaras; šio telkėsi delne ir lašėjo Rošui ant kaklo.
   — Ir vis dėlto tu mane išgelbėjai, — jo balsas netikėtai suskambėjo aiškiau. — Nuo baimės. — Ji įkvėpė švogždamas. — Ir netikėjimo.
   Delnu ji nusišluostė ašaras ir paėmė Rošo ranką. Ji buvo šalta, atradėjau stingstanti.
   — Aš — labiausiai palaimintas iš visų žmonių, nes tu dabar čia, su manimi, — pasakė jis ir užsimerkė.
   Kivrina vos vos pasislinko, kad nugara galėtų atsiremti į sieną. Lauke buvo jau visai tamsu, pro siauručius langelius vidun nebeįspindo nė blausiausias šviesos spindulėlis. Ledi Imeinos žvakės liepsnelė sumirgėjo, vėl suliepsnojo ryškiau. Kivrina truputį stumtelėjo Rošo galvą, kad ši nespaustų jai šonkaulių. Jis sudejavo, jo ranka sutrūkčiojo, tarsi stengtųsi išsivaduoti išjos rankų, bet ji nepaleido. Žvakės liepsnelė staiga skaisčiai tvykstelėjo — ir tuoj pat paliko juos visiškoje tamsoje.

„DOMESDAY BOOK”, IŠŠIFRUOTA STENOGRAMA

(082808 — 083108)

   Nemanau, kad man dar liko vilties sugrįžti, pone Danvorti. Rošas pasakė man, kur yra plyšys, bet aš, regis, būsiu susilaužiusi kelis šonkaulius, o arklių nebėra nė vieno. Smarkiai abejoju, ar sugebėčiau užsiropšti ant nebalnoto tėvo Rošo asilo.
   Ketinu pasirūpinti, kad ponia Montoja šį įrašą vis dėlto surastų. Pasakykite ponui Latimerui, kad būdvardinis galūnių kaitymas 1348-aisiais vis dar buvo labai paplitęs. O ponui Gilkraistui pasakykite, kad jis suklydo. Maro aukų skaičius — toli gražu nepadidintas.
   (Pauzė)
   Nenorėčiau, kad kaltintumėte save dėl to, kas atsitiko. Žinau, jei tik būtumėte galėjęs, tikrai būtumėte ištraukęs mane kad ir iš po žemių, bet aš šiaip ar taip nebūčiau galėjusi iškeliauti iš čia. Nebūčiau galėjusi palikti sergančios Agnesės.
   Juk aš pati veržiausi čionai atkeliauti, o jeigu ne aš, šitie žmonės būtų buvę visai vieni. Ir niekas niekada nesužinotų, kaip smarkiai jie buvo išgąsdinti, kokie buvo narsūs ir nepakeičiami.
   (Pauzė)
   Kaip keista. Kai blaškiausi, negalėdama rasti plyšio, kai užgriuvo maras, jūs man atrodėte taip toli, kad, maniau, man jau niekada nebelemta jūsų rasti. Tačiau dabar žinau, kad jūs visą laiką buvote čia, su manim, ir kad niekas: nei Juodoji Mirtis, nei septyni šimtmečiai, nei mirtis, nei visa tai, kas dar atsitiks, nei bet koks gyvas sutvėrimas — negalėtų atskirti manęs nuo jūsų globos ir rūpesčio. Tai visąlaik lydėjo mane, buvo su manimi kiekvieną minutę.